TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. rugsėjo 19 d.(*)
„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115/EB – 11 straipsnio 2 dalis – Sprendimas grąžinti, priimtas kartu su draudimu atvykti – Draudimas atvykti, iš esmės apribotas penkeriais metais – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatomas neribotas draudimas atvykti, jei nėra prašymo apriboti – 2 straipsnio 2 dalies b punktas – Trečiųjų šalių piliečiai, kurie grąžinami vykdant baudžiamosios teisės sankciją arba jų grąžinimas yra baudžiamosios teisės sankcijos taikymo pasekmė – Direktyvos netaikymas“
Byloje C‑297/12
dėl Amtsgericht Laufen (Vokietija) 2012 m. birželio 13 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. birželio 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamosiose bylose prieš
Gjoko Filev,
Adnan Osmani
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai J. Malenovský, U. Lõhmus (pranešėjas), M. Safjan ir A. Prechal,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. kovo 20 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir N. Graf Vitzthum,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou-Durande ir V. Kreuschitz,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, p. 98) ir visų pirma dėl jos 11 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas vykdant G. Filev ir A. Osmani, atitinkamai Buvusios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos ir Serbijos Respublikos piliečių, baudžiamąjį persekiojimą po to, kai jie atvyko į Vokietijos teritoriją praėjus daugiau nei penkeriems metams po nurodymo išvykti iš Vokietijos, pažeisdami laiko atžvilgiu neribotą draudimą atvykti, nustatytą kartu su sprendimais dėl nurodymo išvykti.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2008/115 4, 5 ir 14 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(4) Turi būti nustatytos aiškios, suprantamos ir teisingos taisyklės siekiant sukurti efektyvią grąžinimo politiką kaip privalomą gerai veikiančios migracijos politikos elementą.
(5) Šia direktyva turėtų būti nustatytos horizontalaus pobūdžio taisyklės, taikomos visiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka ar nebeatitinka atvykimo į valstybę narę, buvimo arba gyvenimo joje sąlygų.
<...>
(14) Nacionalinėms priemonėms, susijusioms su grąžinimu, turėtų būti suteiktas poveikis Europos mastu nustatant draudimą atvykti, kuriuo uždraudžiama atvykti į visų valstybių narių teritoriją ir būti joje. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir iš esmės neviršija penkerių metų. <...>“
4 Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 2 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams:
<...>
b) kurie grąžinami pagal nacionalinę teisę vykdant baudžiamosios teisės sankciją arba tai yra baudžiamosios teisės sankcijos taikymo pasekmė, arba kuriems taikomos ekstradicijos procedūros.“
5 Šios direktyvos 3 straipsnio 6 punkte sąvoka „draudimas atvykti“ apibrėžiama kaip „administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, uždraudžiantis nustatytą laiką atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje, priimamas kartu su sprendimu grąžinti“.
6 Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa suformuluota taip:
„Sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Tokiu atveju valstybės narės praneša atitinkamiems trečiosios šalies piliečiams apie galimybę pateikti tokį prašymą.“
7 Pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 1 ir 2 dalis:
„1. Sprendimai grąžinti priimami kartu su draudimu atvykti:
a) jei laikotarpis savanoriškai išvykti nebuvo suteiktas arba
b) jei prievolė grįžti nebuvo įvykdyta.
Kitais atvejais sprendimai grąžinti gali būti priimami kartu su draudimu atvykti.
2. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir iš esmės neviršija penkerių metų. Ji vis dėlto gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.“
Vokietijos teisė
8 2008 m. vasario 25 d. paskelbtos Užsieniečių gyvenimo, darbo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymo (Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet; BGBl. 2008 I, p. 162, toliau – Aufenthaltsgesetz) redakcijos, pakeistos 2011 m. lapkričio 22 d. Įstatymu, kuriuo perkeliama Europos Sąjungos direktyva dėl teisės apsigyventi ir nacionalinių nuostatų pritaikymo Sąjungos vizų kodeksui (Gesetz zur Umsetzung aufenthaltsrechtlicher Richtlinien der Europäischen Union und zur Anpassung nationaler Rechtsvorschriften an den EU-Visakodex; BGBl. 2011 I, p. 2258, toliau – 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymas), 11 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Užsienietis, kuriam buvo nurodyta išvykti, kuris buvo grąžintas arba priverstinai išsiųstas, neturi teisės vėl atvykti į federacijos teritoriją ir joje apsigyventi. Jam negali būti suteikiamas leidimas apsigyventi, net jeigu tenkinamos šiame įstatyme numatytos sąlygos. Pirmame ir antrame sakinyje nurodytos pasekmės suinteresuotojo asmens prašymu gali būti apribojamos laiko atžvilgiu. Terminas nustatomas atsižvelgiant į konkrečiam atvejui būdingas aplinkybes ir penkerių metų laikotarpį jis gali viršyti tik tada, jeigu užsieniečiui nurodyta išvykti dėl teistumo arba jeigu jis kelia didelę grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Nustatant termino trukmę atsižvelgiama į tai, ar užsienietis išvyko savanoriškai ir, esant reikalui, ar per nustatytą terminą. Terminas pradedamas skaičiuoti nuo išvykimo. Terminas nenustatomas, jeigu užsienietis iš federacijos teritorijos buvo išsiųstas dėl nusikaltimo taikai, karo nusikaltimo, nusikaltimo žmoniškumui arba remiantis nurodymu grąžinti pagal 58a straipsnį. Vyriausioji federalinės žemės valdžios institucija konkrečiais atvejais gali leisti taikyti septinto sakinio išimtis.“
9 Pagal Aufenthaltsgesetz 14 straipsnio 1 dalį užsieniečio atvykimas į Vokietijos teritoriją yra neteisėtas, jeigu jis, be kita ko, neturi teisės atvykti pagal šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, nebent jis turi leidimą atvykti pagal 11 straipsnio 2 dalį.
10 Aufenthaltsgesetz 95 straipsnio „Baudžiamosios nuostatos“ 2 dalies 1 punkte numatyta:
„Baudžiama laisvės atėmimu iki trejų metų arba pinigine bauda, jei:
1. a) atvykstama į federacijos teritoriją arba
b) joje apsigyvenama
pažeidžiant 11 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.“
11 Baudžiamojo proceso kodekso 456a straipsnyje nustatyta:
„1) Vykdomoji institucija gali sustabdyti laisvės atėmimo bausmės, alternatyvios laisvės atėmimo bausmės arba kitų baudžiamojo poveikio priemonių vykdymą, jeigu nuteistasis dėl kito nusikaltimo išduodamas kitai valstybei, perduodamas tarptautiniam baudžiamajam teismui arba jam nurodyta išvykti iš teritorijos, kurioje galioja šis federalinis įstatymas.
2) Jeigu išduotas, perduotas asmuo arba asmuo, kuriam nurodyta išvykti, sugrįžta, bausmės vykdymas gali būti atnaujinamas.
<...>“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Faktai, susiję su G. Filev
12 Pasibaigus prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai 1992 m. spalio 29 d. Bundesamt für die Anerkennung ausländischer Flüchtlinge (Federalinė užsienio pabėgėlių pripažinimo tarnyba) sprendimu G. Filev buvo nurodyta išvykti iš Vokietijos. 1993 ir 1994 m. jis buvo išsiųstas į buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedoniją ir jam neribotam laikui uždrausta vėl atvykti.
13 2012 m. balandžio 28 d. G. Filev iš naujo atvyko į Vokietijos teritoriją, kur jį patikrino policija. Per patikrinimą buvo nustatyta, kad dėl jo 1992 m. buvo priimtas sprendimas grąžinti. Todėl jam buvo iškelta baudžiamoji byla ir jis buvo laikinai sulaikytas.
14 2012 m. gegužės 3 d. per posėdį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme prokuratūra pareikalavo skirti G. Filev 60 dienų laisvės atėmimo bausmę ir 15 eurų piniginę baudą už Aufenthaltsgesetz 95 straipsnio 2 dalies 1 punkto a ir b papunkčiuose numatytus ir pagal juos padarytus pažeidimus dėl neteisėto atvykimo į Vokietiją ir neteisėto apsigyvenimo.
Faktai, susiję su A. Osmani
15 1999 m. lapkričio 19 d. Štutgarto miestas, taikydamas galiojančias Užsieniečių įstatymo (Ausländergesetz) nuostatas, kuriose buvo numatytos priemonės už Narkotinių priemonių įstatymo pažeidimą, prėmė sprendimą išsiųsti A. Osmani. Išsiuntimas buvo neterminuotas.
16 2003 m. birželio 10 d. A. Osmani buvo vėl nuteistas laisvės atėmimo bausme iš viso dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams už neteisėtą narkotinių medžiagų gabenimą du kartus. 2004 m. birželio 30 d. atlikęs bausmės dalį jis buvo išleistas į laisvę ir išsiųstas neribotam laikui. Taikydama Baudžiamojo proceso kodekso 456a straipsnį Štutgarto prokuratūra nurodė įvykdyti likusią 474 dienų laisvės atėmimo bausmę, jei A. Osmani vėl atvyktų į Vokietijos teritoriją.
17 2012 m. balandžio 29 d. A. Osmani iš naujo atvyko į Vokietijos teritoriją: jį patikrinusi policija nustatė, kad jam buvo nurodyta išvykti. Taigi, jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Per 2012 m. gegužės 3 d. posėdį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme prokuratūra prašė skirti A. Osmani trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant, už 95 straipsnio 2 dalies 1 punkto a ir b papunkčiuose numatytus ir pagal juos padarytus pažeidimus.
18 Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną A. Osmani dar atliko likusią 2003 m. jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį.
Prejudiciniai klausimai dviejose bylose
19 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį bei 4 ir 5 konstatuojamąsias dalis, abejoja dėl galimybės taikyti Aufenthaltsgesetz 11 straipsnio 1 dalį ir 95 straipsnio 2 dalies 1 punkto a ir b papunkčius savo nagrinėjamose bylose.
20 Šiuo klausimu jis primena, kad Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog draudimo atvykti trukmė iš esmės negali viršyti penkerių metų. Ši nuostata turėjo būti tiesiogiai taikoma Vokietijoje nuo 2010 m. gruodžio 24 d., t. y. šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytos šios direktyvos galutinės perkėlimo dienos, iki 2011 m. lapkričio 26 d., t. y. 2011 m. lapkričio 22 d. Įstatymo, perkeliančio šią direktyvą, įsigaliojimo dienos, todėl nurodymas išvykti ar išsiuntimas, taikyti daugiau nei prieš penkerius metus iki pirmos iš minėtų datų, negali būti laikomi pagrindu priimti apkaltinamuosius nuosprendžius pagal Aufenthaltsgesetz 95 straipsnį. Be kita ko, teismas teigia, kad šio įstatymo, iš dalies pakeisto 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymu, 11 straipsnio 1 dalyje nenumatyti tokių priemonių pasekmių apribojimai laiko atžvilgiu, o tik leidžiama suinteresuotajam asmeniui pateikti prašymą dėl tokio apribojimo.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi: pirma, jo nuomone, neatrodo, kad, G. Filev keltų didelę grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies antrą sakinį. Antra, jis nepateikė prašymo apriboti jam taikyto nurodymo išvykti ir išsiuntimo laiko, todėl šios priemonės vis dar galioja beveik 20 metų.
22 Kalbant apie A. Osmani, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia: pirma, Aufenthaltsgesetz 95 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos šiam asmeniui dėl to, kad jis atvyko į Vokietiją po nurodymo išvykti 1999 m. ir (arba) išsiuntimo 2004 m., ir, antra, pagal Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies b punktą valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams, kurie grąžinami pagal nacionalinę teisę vykdant baudžiamosios teisės sankciją, arba tai yra baudžiamosios teisės sankcijos taikymo pasekmė. Tačiau tas pats teismas nurodo, kad Vokietijos teisėje tuo laikotarpiu, per kurį ši direktyva buvo tiesiogiai taikoma, nebuvo priimta jokių išimčių remiantis šia nuostata, tačiau tokia išimtis buvo nustatyta Aufenthaltsgesetz 11 straipsnio 1 dalyje, iš dalies pakeistoje 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymu.
23 Šiomis aplinkybėmis Amtsgericht Laufen nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, iš kurių trys pirmieji yra bendri abiem pagrindinėms byloms, o ketvirtasis susijęs tik su A. Osmani byla:
„1. Ar Direktyvos [2008/115] 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad valstybėms narėms draudžiama taikyti baudžiamosios teisės sankcijas už administracinių priemonių – nurodymo išvykti ir (arba) išsiuntimo – pažeidimą, jeigu nurodymas išvykti ir (arba) išsiuntimas buvo priimti daugiau nei prieš penkerius metus iki naujo atvykimo?
2. Ar Direktyvos [2008/115] 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad Vokietijos Federacinei Respublikai draudžiama taikyti baudžiamosios teisės sankcijas už administracinių priemonių – nurodymo išvykti ir (arba) išsiuntimo, kurios priimtos daugiau nei prieš penkerius metus iki 2011 m. lapkričio 22 d. įstatymo įsigaliojimo, pažeidimą?
3. Ar su Sąjungos teise, konkrečiau su Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalimi, suderinama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nurodymas išvykti ir (arba) išsiuntimas iš esmės yra neterminuotas, nebent suinteresuotasis asmuo pateikia prašymą dėl termino nustatymo? Ar tokia nuostata atitinka minėtos direktyvos 4 konstatuojamosios dalies reikalavimus, pagal kuriuos migracijos politika turi būti reglamentuota aiškiomis, suprantamomis ir teisingomis taisyklėmis?
[4.] Ar Direktyva 2008/115 aiškintina taip, kad valstybėms narėms draudžiama vėliau vėl remtis nurodymo išvykti ir (arba) išsiuntimo priemonėmis, kurios buvo priimtos prieš penkerius ar daugiau metų iki laikotarpio, per kurį direktyva nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, patraukiant baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nurodymas išvykti ir (arba) išsiuntimas buvo pagrįstas teistumu[?]“
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu buvo išnagrinėta būtinybė šią bylą nagrinėti taikant šio prašymo pateikimo metu galiojusio Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsnio 1 dalyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Ši kolegija, susipažinusi su generalinio advokato nuomone, nusprendė šį prašymą atmesti.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl trečiojo klausimo
25 Trečiuoju klausimu, kurį reikia išnagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė nuostata, kaip antai Aufenthaltsgesetz 11 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad draudimo atvykti trukmės apribojimas priklauso nuo to, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą dėl tokio apribojimo.
26 Pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir iš esmės neviršija penkerių metų.
27 Reikia konstatuoti, kaip aiškiai matyti iš formuluotės „draudimo atvykti trukmė nustatoma“, kad egzistuoja valstybių narių pareiga riboti draudimo atvykti pasekmes laiko atžvilgiu, iš esmės neviršijant penkerių metų, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą šiuo tikslu.
28 Šis aiškinimas taip pat išplaukia iš Direktyvos 2008/115 14 konstatuojamosios dalies antro sakinio, kuriame taip pat numatyta, kad draudimo atvykti laikotarpis turėtų būti nustatomas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes ir paprastai neturėtų būti ilgesnis nei penkeri metai.
29 Be to, šį aiškinimą pirmiausia patvirtina sąvokos „draudimas atvykti“ apibrėžtis, nustatyta šios direktyvos 3 straipsnio 6 punkte, be kita ko, apimanti sprendimą, kuriuo uždraudžiama „nustatytą laiką“ atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje.
30 Antra, kalbant apie savanoriško išvykimo terminą, nustatytiną sprendime grąžinti, Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks terminas suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Tokia formuluotė reiškia, kad jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų siekęs suteikti valstybėms narėms diskreciją nustatyti draudimo atvykti trukmės apribojimą, tai būtų aiškiai numatyta šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje.
31 Priešingai, nei teigė Vokietijos vyriausybė Teisingumo Teismui pateiktose pastabose, fakto, kad nacionalinėje teisėje draudimo atvykti trukmės apribojimas priklauso nuo atitinkamo trečiosios šalies piliečio pateikto prašymo, nepakanka pasiekti Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies tikslo.
32 Iš tiesų, šis tikslas, be kita ko, yra užtikrinti, kad draudimo atvykti trukmė neviršytų penkerių metų, nebent trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
33 Tačiau net manant, kad nacionalinėje teisėje numatyta, kaip teigia Vokietijos vyriausybė dėl savo nacionalinės teisės aktų, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi būti informuotas apie galimybę prašyti apriboti jam nustatyto draudimo atvykti trukmę ir kad šios pareigos informuoti kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos visada laikosi, negalima užtikrinti, kad šis pilietis iš tiesų pateiks tokį prašymą. Be tokio prašymo negalima daryti išvados, kad Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies tikslas yra pasiektas.
34 Atsižvelgiant į tai, kas minėta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė nuostata, kaip antai Aufenthaltsgesetz 11 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad draudimo atvykti trukmė priklauso nuo to, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą dėl jos apribojimo.
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
35 Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama taikyti baudžiamosios teisės sankcijas už draudimo atvykti į valstybės narės teritoriją ir joje būti, kuris pritaikytas daugiau nei prieš penkerius metus iki atitinkamo trečiosios šalies piliečio naujo atvykimo į šią teritoriją arba iki nacionalinės teisės akto, kuriuo perkeliama ši direktyva, įsigaliojimo, pažeidimą.
36 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad nors nei pagal EB 63 straipsnio pirmos pastraipos 3 punkto b dalį – nuostata, kuri perkelta į SESV 79 straipsnio 2 dalies c punktą, nei pagal Direktyvą 2008/115, be kita ko, priimtą pirmosios iš šių nuostatų pagrindu, nepašalinama valstybių narių kompetencija skirti baudžiamosios teisės sankcijas už nelegalią imigraciją ir neteisėtą buvimą, šiuo atveju jos privalo priimti tokius teisės aktus, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės. Konkrečiai, šios valstybės neturėtų taikyti baudžiamosios teisės nuostatų, kurios galėtų kliudyti įgyvendinti šios direktyvos tikslus ir taip panaikinti jos veiksmingumą (žr. 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo El Dridi, C‑61/11 PPU, Rink. p. I‑3015, 54 ir 55 punktus ir 2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Achughbabian, C‑329/11, Rink. p. I‑12695, 33 punktą).
37 Galima daryti išvadą, kad valstybė narė neturėtų taikyti baudžiamosios teisės sankcijų už draudimo atvykti, kuris patenka į Direktyvos 2008/115 taikymo sritį, pažeidimą, jei šio draudimo pasekmės nebeatitinka šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies.
38 Todėl, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, reikia išnagrinėti, ar ši 11 straipsnio 2 dalis draudžia toliau taikyti neribotos trukmės draudimo atvykti, nustatyto prieš tai, kai atitinkama valstybė narė turėjo perkelti Direktyvą 2008/115, pasekmes praėjus šioje nuostatoje numatytai maksimaliai draudimo trukmei, t. y. iš esmės penkeriems metams.
39 Šiuo klausimu pirmiausia svarbu priminti, kad šioje direktyvoje nėra jokios nuostatos, kurioje numatoma pereinamojo laikotarpio tvarka draudimo atvykti sprendimams, priimtiems prieš tai, kai ji buvo taikoma.
40 Tačiau iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, išskyrus išimtį, nauja taisyklė iš karto taikoma situacijos, atsiradusios galiojant senoms taisyklėms, būsimoms pasekmėms (žr. 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Pokrzeptowicz-Meyer, C‑162/00, Rink. p. I‑1049, 50 punktą; 2010 m. birželio 10 d. Sprendimo Bruno ir kt., C‑395/08 ir C‑396/08, Rink. p. I‑5119, 53 punktą ir 2012 m. kovo 1 d. Sprendimo O’Brien, C‑393/10, 25 punktą).
41 Iš to darytina išvada, kad Direktyva 2008/115 taikoma draudimo atvykti sprendimų, priimtų pagal nacionalines nuostatas, galiojusias iki šios direktyvos taikymo atitinkamoje valstybėje narėje pradžios, pasekmėms, kurių atsiranda po šios datos (pagal analogiją žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Kadzoev, C‑357/09 PPU, Rink. p. I‑11189, 38 punktą).
42 Todėl, vertinant, ar šių sprendimų pasekmių tąsa atitinka Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį, būtent, kiek tai susiję su šioje nuostatoje numatyto draudimo atvykti iš esmės maksimalia penkerių metų trukme, taip pat reikia atsižvelgti į laikotarpį, per kurį šis draudimas galiojo, kol Direktyva 2008/115 nebuvo taikoma (pagal analogiją žr. minėtų sprendimų Kadzoev 36 punktą ir Bruno ir kt. 55 punktą).
43 Iš tiesų, neatsižvelgimas į šį laikotarpį neatitiktų Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalies tikslo, kuris, kaip nurodyta šio sprendimo 32 punkte, yra užtikrinti, kad draudimo atvykti trukmė neviršytų penkerių metų, išskyrus šios nuostatos antrame sakinyje numatytus atvejus (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Kadzoev 37 punktą).
44 Iš to matyti, kad pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį draudžiama neribotos trukmės draudimų atvykti, nustatytų iki Direktyvos 2008/115 taikymo pradžios, kaip antai pagrindinėje byloje, pasekmių tąsa, praėjus šioje nuostatoje numatytai maksimaliai penkerių metų draudimo trukmei, nebent šie draudimai nustatyti trečiųjų šalių piliečiams, keliantiems didelę grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
45 Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama taikyti baudžiamosios teisės sankcijas už draudimo atvykti į valstybės narės teritoriją ir joje būti, kuris pritaikytas daugiau nei prieš penkerius metus, iki atitinkamo trečiosios šalies piliečio naujo atvykimo į šią teritoriją arba iki nacionalinės teisės akto, kuriuo perkeliama ši direktyva, įsigaliojimo, pažeidimą, nebent šis pilietis kelia didelę grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
Dėl ketvirtojo klausimo
46 Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvą 2008/115 reikia aiškinti taip, kad valstybei narei draudžiama numatyti, jog išsiuntimo ir (arba) grąžinimo priemonė, pritaikyta prieš penkerius ar daugiau metų iki laikotarpio nuo dienos, kurią direktyva turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę, iki dienos, kurią ji iš tiesų buvo perkelta, vėliau vėl gali būti pagrindas baudžiamajam persekiojimui, jei ši priemonė pagrįsta baudžiamosios teisės sankcija, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą.
Dėl priimtinumo
47 Vokietijos vyriausybė mano, kad ketvirtas klausimas yra nepriimtinas, nes atsakymas į jį nėra būtinas pagrindinei bylai, susijusiai su A. Osmani, išnagrinėti. Ji pažymi, kad jo atvykimas į Vokietijos teritoriją, sukėlęs baudžiamąjį persekiojimą pagrindinėje byloje, įvyko ne laikotarpiu tarp dienos, kurią Direktyva 2008/115 turėjo būti perkelta, ir dienos, kurią ji iš tiesų buvo perkelta, bet po pastarosios dienos. Todėl ji mano, kad klausimas, ar šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta išimtis galėjo turėti pasekmių per šį laikotarpį, nėra lemiamas.
48 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad ketvirtasis klausimas apima ne šios išimties galimas pasekmes per ankstesniame punkte minėtą laikotarpį, bet šio laikotarpio egzistavimo įtaką valstybės narės galimybei remtis tokia išimtimi įsigaliojus nacionalinės teisės aktams, kuriais perkeliama ši direktyva. Atrodo, kad šis svarstymas svarbus bylos, susijusios su A. Osmani, sprendimui.
49 Iš to matyti, kad ketvirtas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra priimtinas.
Dėl esmės
50 Svarbu priminti, kad pagal Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies b punktą valstybėms narėms leidžiama nuspręsti šios direktyvos netaikyti trečiųjų šalių piliečiams, kurie grąžinami pagal nacionalinę teisę vykdant baudžiamosios teisės sankciją, arba tai yra baudžiamosios teisės sankcijos taikymo pasekmė (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų El Dridi 49 punktą ir Achughbabian 41 punktą).
51 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neabejoja faktu, kad A. Osmani patenka tarp asmenų, kuriems taikoma ši nuostata. Iš tiesų, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad A. Osmani, pirma, buvo nurodyta išvykti 1999 m. neterminuotam laikotarpiui pagal Užsieniečių įstatymo nuostatas, kuriose numatyta tokia priemonė užsieniečiams, pažeidusiems Vokietijos narkotinių medžiagų įstatymo nuostatas. Antra, 2004 m., kai A. Osmani atliko laisvės atėmimo bausmę už narkotinių medžiagų gabenimą, jam buvo pritaikytas išsiuntimas, kurio poveikis neribotas laiko atžvilgiu.
52 Svarbu konstatuoti, kad valstybės narės pasinaudojimo Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta teise vėliausiai iki šios direktyvos perkėlimo termino pabaigos pasekmė yra ta, kad joje nurodyti trečiųjų šalių piliečiai nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.
53 Tačiau, kadangi valstybė narė dar nepasinaudojo šia teise po perkėlimo termino pabaigos, būtent dėl to, kad ji dar neperkėlė Direktyvos 2008/115 į savo nacionalinę teisę, ji negali remtis teise riboti šios direktyvos taikymo asmenims sritį pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą asmenų, kuriems jau buvo taikomos šios direktyvos pasekmės, atžvilgiu.
54 Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2008/115 taikymo asmenims srities apribojimas, pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą atliktas pasibaigus šios direktyvos perkėlimo terminui, nebetaikomas asmeniui, kaip antai A. Osmani, kuris buvo išsiųstas 2004 m. birželio 30 d. ir atvyko į šios valstybės narės teritoriją po to, kai įsigaliojo nacionalinės taisyklės, priimtos pasinaudojus šioje nuostatoje numatyta teise.
55 Iš tiesų, pasinaudojimas Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta teise prieš asmenį, kaip antai A. Osmani, kuris jau galėjo tiesiogiai remtis atitinkamomis šios direktyvos nuostatomis, apsunkintų šio asmens padėtį.
56 Atsižvelgiant į ankstesnius svarstymus, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvą 2008/115 reikia aiškinti taip, kad valstybei narei draudžiama numatyti, jog išsiuntimo ir (arba) grąžinimo priemonė, pritaikyta prieš penkerius ar daugiau metų iki laikotarpio nuo dienos, kurią direktyva turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę, iki dienos, kurią ji iš tiesų buvo perkelta, vėliau vėl gali būti pagrindas baudžiamajam persekiojimui, jei ši priemonė pagrįsta baudžiamosios teisės sankcija, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą, kai valstybė narė pasinaudojo šioje nuostatoje numatyta teise.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurių patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė nuostata, kaip antai Užsieniečių gyvenimo, darbo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymo (Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad draudimo atvykti trukmė priklauso nuo to, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą dėl jos apribojimo.
2. Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama taikyti baudžiamosios teisės sankcijas už draudimo atvykti į valstybės narės teritoriją ir joje būti, kuris pritaikytas daugiau nei prieš penkerius metus, iki atitinkamo trečiosios šalies piliečio naujo atvykimo į šią teritoriją arba iki nacionalinės teisės akto, kuriuo perkeliama ši direktyva, įsigaliojimo, pažeidimą, nebent šis pilietis kelia didelę grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.
3. Direktyvą 2008/115 reikia aiškinti taip, kad valstybei narei draudžiama numatyti, jog išsiuntimo ir (arba) grąžinimo priemonė, pritaikyta prieš penkerius ar daugiau metų iki laikotarpio nuo dienos, kurią direktyva turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę, iki dienos, kurią ji iš tiesų buvo perkelta, vėliau vėl gali būti pagrindas baudžiamajam persekiojimui, jei ši priemonė pagrįsta baudžiamosios teisės sankcija, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą, kai valstybė narė pasinaudojo šioje nuostatoje numatyta teise.
Parašai.