GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2011 m. birželio 9 d.(1)
Byla C‑47/10 P
Austrijos Respublika
prieš
Scheucher-Fleisch GmbH ir kt.
„Apeliacinis skundas – Austrijos Respublikos ekologinio žemės ūkio srityje suteikta valstybės pagalba – Komisijos sprendimas nepateikti prieštaravimų – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – „Suinteresuotųjų šalių“ teisė – Formalios tyrimo procedūros pradėjimo sąlygos – „Rimtų sunkumų“ sąvoka – Bendrojo Teismo vykdomos teisminės kontrolės apimtis“
1. Ši byla dar kartą atskleidžia sunkumus, susijusius su Teisingumo Teismo praktikos dėl pareiškėjo teisių valstybės pagalbos kontrolės procese taikymu. Konkrečiai kalbant, kyla klausimas dėl Europos Sąjungos Bendrojo Teismo prerogatyvų aiškinti suinteresuotosios šalies nurodytus pagrindus apimties, kai ši šalis grįsdama savo ieškinį nurodo tiek pagrindus, susijusius su jos procesinių teisių apsauga, tiek pagrindus, kuriais ginčijamas Europos Komisijos sprendimo pagrįstumas(2).
2. Ši byla taip pat suteikia Teisingumo Teismui galimybę priminti Komisijos diskrecijos apimtį, kai kyla rimtų sunkumų nagrinėjant pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka ir su tuo susijusios teisminės kontrolės apimtį.
3. 2009 m. lapkričio 18 d. Sprendime Scheucher - Fleisch ir kt. prieš Komisiją(3) Teismas Scheucher - Fleisch GmbH ir kitų įmonių(4) ieškinį pripažino iš dalies priimtinu ir panaikino 2004 m. birželio 30 d. Komisijos sprendimą C(2004) 2037 galutinis, dėl valstybės pagalbos NN 34A/2000, susijusios su kokybės programomis ir ženklais „AMA-Biozeichen“ bei „AMA-Gütesiegel“ Austrijoje(5). Teismas nusprendė, kad minėtos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka nagrinėjimas iš tikrųjų kelia rimtų aiškinimo sunkumų, dėl kurių Komisija turėjo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje nurodytą formalią tyrimo procedūrą. Šį vertinimą ginčija Austrijos Respublika ir Komisija, kuri pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą.
4. Šioje išvadoje siūlau Teisingumo Teismui atmesti šiuos apeliacinius skundus.
I – Sąjungos teisės aktai
5. Pirmiausia prieš nurodant taikytinas Reglamento (EB) Nr. 659/1999(6), kuris nustato EB 87 ir EB 88 straipsnių taikymo taisykles, nuostatas pateiksiu reikšmingus EB sutarties straipsnius. Taip pat nurodysiu ir reikšmingus gairių, taikomų reklamai skirtai valstybės pagalbai, punktus.
A – EB Sutartis
6. Pagal EB 87 straipsnį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, iš principo yra draudžiama, jei nėra EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų išimčių.
7. EB 87 straipsnio 3 dalyje nurodoma pagalba, kuri gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka. Šiame sąraše nurodyta pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba regionų plėtrai skatinti.
8. Siekiant užtikrinti šių nuostatų įgyvendinimą, Sutartyje, būtent EB 88 straipsnyje, nustatoma valstybės pagalbos kontrolės ir išankstinio leidimo suteikimo procedūra, kurią iš esmės vykdo Komisija. Šią procedūrą sudaro du etapai.
9. Pirminis pagalbos patikrinimas numatytas EB 88 straipsnio 3 dalyje(7). Pagal šią nuostatą valstybės narės privalo informuoti Komisiją Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą, ir numato, kad jokia pasiūlyta priemonė neįgyvendinama, kol priimamas galutinis sprendimas. Minėtas etapas skirtas Komisijai susidaryti pirmą nuomonę dėl nagrinėjamos pagalbos visiškos ar dalinės atitikties(8).
10. Jei Komisija abejoja dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, ji turi pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą(9). Tokiu atveju Komisija turi paprašyti suinteresuotų šalių pateikti savo pastabas, kad turėtų išsamią informaciją apie visus bylos duomenis(10). Jei atlikusį šį tyrimą Komisija konstatuoja, kad pagalba nėra suderinama su EB 87 straipsniu arba kad ši pagalba taikoma netinkamai, ji nusprendžia, kad atitinkama valstybė narė turi ją panaikinti arba pakeisti per jos nustatytą terminą.
B – Reglamentas Nr. 659/1999
11. Reglamentu Nr. 659/1999 buvo kodifikuotas Komisijai Sutartimi suteiktų galių įgyvendinimas. Jame nustatomos taisyklės, kurios buvo parengtos atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką(11).
12. Šio reglamento 1 straipsnio h punkte nurodomas beveik identiškas suinteresuotųjų šalių apibrėžimas, Teisingumo Teismo 1984 m. pateiktas lapkričio 14 d. Sprendime Intermills prieš Komisiją (12), kuris nuo to laiko yra nuolat patvirtinamas(13). Pagal šią nuostatą suinteresuotoji šalis yra „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“.
13. Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnis susijęs su pirminiu patikrinimu, kurį Komisija turi atlikti kai valstybė narė jai praneša apie taikytiną ar keičiamą pagalbos projektą.
14. Pagal šią nuostatą Komisija gali priimti tris sprendimų rūšis. Ji gali nuspręsti, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba. Ji taip pat gali konstatuoti, kad nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ir nuspręsti nepateikti prieštaravimų dėl pagalbos skyrimo. Galiausiai ji gali nuspręsti pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje, jei kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka.
15. Pastaruoju atveju, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalimi, Komisija turi paprašyti atitinkamą valstybę narę ir kitas suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas per nustatytą laikotarpį.
16. Šio reglamento 20 straipsnyje konkrečiai kalbama apie suinteresuotųjų šalių teises. Jo 1 dalyje primenama, kad po to, kai Komisija priima sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, kiekviena suinteresuotoji šalis gali pateikti pastabas. 2 dalyje priduriama, kad kiekviena suinteresuotoji šalis gali pranešti Komisijai apie kiekvieną įtariamą neteisėtą pagalbą ir apie kiekvieną įtariamą netinkamą pagalbos taikymą.
C – Gairės, taikomos reklamai skirtai valstybės pagalbai
17. Bendrijos gairės, taikomos valstybės pagalbai, kuri skirta EB sutarties I priede nurodytų produktų ir kai kurių I priede nenurodytų produktų reklamai(14), nustato viešojo pobūdžio priemones, kuriomis nacionalinės valdžios institucijos padeda finansuoti žemės ūkio produktų reklamą, mokamas tiesiogiai iš biudžeto arba iš viešųjų fondų, įskaitant ir parafiskalinius mokesčius arba privalomas įmokas. Kai tenkinamos tam tikros sąlygos, Komisija neprieštarauja tokiai praktikai, jei šios priemonės skatina ekonominę veiklą žemės ūkio sektoriuje ir nepažeidžia bendros žemės ūkio politikos tikslų(15).
18. Pagal gairių, taikomų reklamai skirtai valstybės pagalbai, 10 punktą „bendras valstybės pagalbos draudimas, numatytas [EB] 87 straipsnio 1 dalyje, taikomas tik tada, kai iš viešųjų fondų finansuojama reklama, palaikydama tam tikras įmones ar tam tikrų prekių gamybą, iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją. Kai šiomis reklaminėmis akcijomis, finansuojamomis iš viešųjų fondų, pažymima atitinkamų produktų nacionalinė ar regioninė kilmė, jomis akivaizdžiai palaikoma tam tikra prekė, todėl turi būti taikoma 87 straipsnio 1 dalis“.
19. Gairių 49 ir 50 punktuose nustatyta:
„49. Nacionalinės kokybės kontrolės sistemos turi būti grindžiamos tik objektyviais požymiais <...>, o ne prekės kilme ar pagaminimo vieta. Nesvarbu, ar šios kokybės kontrolės sistemos yra privalomos, ar fakultatyvios, jos turi būti prieinamos visiems Bendrijoje pagamintiems produktams, nepaisant šių kilmės, jeigu jie atitinka reikalaujamas sąlygas <...>
50. Kai sistema yra skirta tik konkrečios kilmės produktams <...>, ji prieštarauja Sutarčiai ir tokiu atveju akivaizdu, kad Komisija negali manyti, jog valstybės pagalba minėtos sistemos reklamai yra suderinama su bendrąja rinka.“
20. Iš gairių 46 punkto matyti, kad produktų „kilmę“ reikia suprasti kaip „nacionalinę, regioninę arba vietos“ kilmę.
II – Ginčo faktinės aplinkybės
21. Galima taip trumpai išdėstyti skundžiamame sprendime nurodytas faktines aplinkybes.
22. 1992 m. Austrijos Respublika priėmė federalinį įstatymą, įsteigiantį rinkos reguliavimo tarnybą „Agrarmarkt Austria“ (Bundesgesetz über die Errichtung der Marktordnungsstelle „Agrarmarkt Austria“)(16), pagal kurio 2 straipsnio 1 dalį įsteigiamas viešosios teisės juridinis asmuo „Agrarmarkt Austria“ (toliau – AMA). AMA užsiima žemės ūkio rinkodara. Tam ji renka įmokas, kurios turi būti pervedamos už gyvulių skerdimą pagal 1992 m. AMA-Gesetz 21 c straipsnio 1 dalies 3 punktą.
23. Nagrinėjama pagalba skirta skatinti žemės ūkio produktų gamybą, apdirbimą, perdirbimą ir prekybą Austrijoje, naudojant ekologinį ženklą AMA ir kokybės ženklą AMA (toliau – AMA ženklai).
24. Ieškovės pirmojoje instancijoje yra gyvūnų skerdimu ir išdarinėjimu užsiimančios įmonės, todėl jos privalo mokėti įmokas AMA. Tačiau jų produktai neženklinami AMA ženklais. Dėl to jos 1999 m. rugsėjo 21 d. pateikė Komisijai skundą nurodydamos, kad tam tikros 1992 m. AMA-Gesetz nuostatos pažeidžia jų teises.
25. Ginčijamu sprendimu Komisija nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl priemonių, apie kurias buvo pranešta. Šiuo klausimu ji nurodė, kad aptariamos priemonės yra suderinamos su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, nes jos atitinka sąlygas, įtvirtintas Bendrijos gairėse, skirtose valstybės pagalbai žemės ūkio sektoriuje(17), ir gairėse, taikomose reklamai skirtai valstybės pagalbai.
III – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
26. Ieškiniu, Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateiktu 2004 m. rugsėjo 17 d., ieškovės pirmojoje instancijoje pateikė prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą. Grįsdamos savo ieškinį ieškovės pirmojoje instancijoje nurodė tris pagrindus.
27. Pirmasis ieškinio pagrindas buvo susijęs su procedūros taisyklių pažeidimu. Jis buvo sudarytas iš keturių dalių, susijusių su tuo, kad, pirma, Komisijai nebuvo pranešta apie nagrinėjamą pagalbą, antra, buvo pažeistos EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos procesinės garantijos(18), trečia, nesilaikyta pareigos motyvuoti ir, ketvirta, pažeistas protingo termino principas. Antrasis ieškinio pagrindas buvo susijęs su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu(19). Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovės teigė, kad Komisija pažeidė „sustabdymo sąlygą“, įtvirtintą EB 88 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 3 straipsnyje.
28. Komisija pateikė prieštaravimą dėl ieškovių pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio priimtinumo, kuriame nurodė, kad ginčijamas sprendimas nei tiesiogiai, nei konkrečiai nėra su jomis susijęs. Dėl EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių garantijų ji taip pat nurodė neprivalėjusi prašyti ieškovių pirmojoje instancijoje pateikti savo pastabas, nes jos pateikdamos skundą jau priėmė poziciją ir taip išnaudojo savo teisę pateikti pastabas per formalią tyrimo procedūrą.
29. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškinį ir panaikino ginčijamą sprendimą.
IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
30. Sausio 28 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai Austrijos Respublika pateikė šį apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo.
31. Ji prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir, sprendžiant ginčą, atmesti ieškovių pirmojoje instancijoje ieškinį kaip nepriimtiną arba bet kuriuo atveju nepagrįstą. Austrijos Respublika taip pat prašo priteisti iš ieškovių pirmojoje instancijoje bylinėjimosi išlaidas Pirmosios instancijos teisme ir šiame teisme.
32. Savo 2010 m. balandžio 22 d. atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija nurodo visiškai palaikanti Austrijos Respublikos apeliacinį skundą ir pritaria visiems minėtos valstybės nurodytiems pagrindams. Tačiau ji taip pat pateikia papildomų argumentų, kuriais grindžiamas prašymas panaikinti skundžiamą sprendimą. Ieškovės pirmojoje instancijoje ir Austrijos Respublika šiuos argumentus vertino kaip naujų pagrindų pateikimą ir atsakė į juos atitinkamai 2010 m. birželio 28 d. ir 2010 m. liepos 22 d., nurodžiusios Teisingumo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio 2 dalį.
33. Teisingumo Teismo nuomone, argumento pripažinimas papildomu apeliaciniu skundu pagal minėtą nuostatą reikalauja, kad šalis, kuri remiasi šiuo straipsniu, siektų visiškai arba iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą, remiantis pagrindu, kuris nebuvo pateiktas apeliaciniame skunde. Siekiant išsiaiškinti, ar taip yra šiuo atveju, Teisingumo Teismas turi išnagrinėti atsiliepimo į apeliacinį skundą ginčijamos dalies formuluotę, tikslą ir kontekstą(20).
34. Savo atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija niekur nevartoja termino „papildomas apeliacinis skundas“. Minėto atsiliepimo 1 punkte ji nurodo: „kadangi [Austrijos Respublikos] apeliacinis skundas yra tinkamai ir labai gerai motyvuotas visais atžvilgiais, [ji] tik nurodys papildomus argumentus“.
35. Nors iš šios formuluotės negalima daryti išvadų dėl Komisijos ketinimų, argumentų turinys vis dėlto leidžia manyti, kad tai yra papildomas apeliacinis skundas.
36. Iš tikrųjų manau, kad Komisija pateikia tris naujus pagrindus. Pirmajame pagrinde ji siekia įrodyti, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškinio priimtinumą, remdamasis argumentais, kurių Austrijos Respublika nenurodė. Kalbant apie antrąjį ir trečiąjį pagrindus, pažymėtina, kad jie atitinkamai susiję su tuo, jog Pirmosios instancijos teismas nepaisė teisminės kontrolės apimties ir nesilaikė pareigos motyvuoti.
37. Komisija pritaria visiems Austrijos Respublikos reikalavimams. Ji Teisingumo Teismo prašo sprendžiant ginčą atmesti ieškovių pirmojoje instancijoje ieškinį kaip nepriimtiną arba bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą. Ji taip pat prašo priteisti iš ieškovių pirmojoje instancijoje visas bylinėjimosi abiejose instancijoje išlaidas.
38. Ieškovės pirmojoje instancijoje Teisingumo Teismo prašo panaikinti Austrijos Respublikos pateiktą apeliacinį skundą ir priteisti iš šios valstybės bylinėjimosi išlaidas.
V – Dėl pagrindinio apeliacinio skundo
39. Austrijos Respublika grindžia savo apeliacinį skundą keturiais pagrindais.
40. Savo pirmajame pagrinde ji nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovių pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio priimtinumą. Konkrečiai kalbant, Pirmosios instancijos teismas tariamai padarė teisės klaidą, kai pripažino ieškoves pirmojoje instancijoje „suinteresuotosiomis“ šalimis, kaip jos suprantamos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Be to jis tariamai netinkamai pritaikė teismų praktiką, kai pripažino pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį, susijusią su nepakankamu motyvavimu, ir antrąjį ieškinio pagrindą, susijusį su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu, priimtinais, nors ieškovės pirmojoje instancijoje neįrodė didelio poveikio jų konkurencinei padėčiai.
41. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su klaidingu Pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl poreikio pradėti formalią tyrimo procedūrą. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad buvo didelių vertinimo sunkumų, tariamai padarė teisės klaidą, be to, neįvykdė savo pareigos motyvuoti.
42. Trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai susiję atitinkamai su tariamu taisyklių, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos nustatymą, pažeidimu ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnio pažeidimu.
A – Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su klaidingu ieškovių pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio priimtinumo vertinimu
43. Prieš pradedant tyrimą reikia bendrai priminti Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pateiktą vertinimą.
1. Skundžiamas sprendimas
44. Pirma, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamas sprendimas su ieškovėmis yra susijęs tiesiogiai, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas konstatavo: kadangi nagrinėjama pagalba jau buvo sutekta, galimybė, jog Austrijos valdžios institucijos nuspręs jos nesuteikti, buvo visiškai teorinė.
45. Antra, Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo, ar ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su ieškovėmis pirmojoje instancijoje. Priešingai nei bylose, kurios leido Teisingumo Teismui suformuoti savo praktiką šioje srityje, būtent bylose, kuriose buvo priimti sprendimai Cook prieš Komisiją, Matra prieš Komisiją ir Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, taip pat sprendimai Vokietija ir kt. prieš Kronofrance(21) ir British Aggregates prieš Komisiją (22), ieškovės pirmojoje instancijoje nurodė tiek pagrindus, susijusius su jų procesinių teisių apsauga, tiek pagrindus, kuriais ginčijamas ginčijamo sprendimo pagrįstumas. Taigi skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas ieškinio priimtinumą vertino atsižvelgdamas į visus nurodytus pagrindus.
46. Pirmiausia minėto sprendimo 51–56 punktuose Pirmosios instancijos teismas priimtina pripažino pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį, susijusią su procesinių garantijų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės pirmojoje instancijoje, veikdamos toje pačioje geografinėje rinkoje kaip ir įmonės, kurių produktai buvo ženklinami AMA ženklais, buvo pastarųjų konkurentės. Atsakydamas į Komisijos argumentą jis taip pat nurodė, kad iš ieškovių pirmojoje instancijoje negalima atimti teisės ginti savo procesines garantijas dėl to, kad jos pateikdamos skundą turėjo galimybę išsakyti savo pastabas per pirminį patikrinimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.
47. Antra, skundžiamo sprendimo 57–61 punktuose Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo, ar ieškovės pirmojoje instancijoje galėjo pateikti ieškinį ginčydamos ginčijamo sprendimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pirmojoje instancijoje remdamosi teismų praktikos neįrodė, kad ginčijama pagalba gali iš esmės paveikti jų konkurencinę padėtį rinkoje. Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pirmojo ieškinio pagrindo pirma ir ketvirta dalys, pagrįstos atitinkamai nepranešimu apie aptariamą pagalbą ir protingo termino principo pažeidimu, ir trečiasis ieškinio pagrindas, susijęs su „sustabdymo sąlygos“, nustatytos EB 88 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 3 straipsnyje, pažeidimu, yra nepriimtini.
48. Trečia, skundžiamo sprendimo 62–64 punktuose Pirmosios instancijos teismas aiškinosi dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su pareigos motyvuoti nesilaikymu, ir dėl antrojo pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu, priimtinumo. Remdamasis 1961 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu Fives Lille Cail ir kt. prieš Haute Autorité (23) Pirmosios instancijos teismas minėtus pagrindus aiškino atsižvelgdamas į jų esmę, o ne į kvalifikavimą. Jis nusprendė, kad minėti ieškinio pagrindai pateikė įrodymų dėl ieškovių pirmojoje instancijoje nurodyto procesinių garantijų pažeidimo, ir pripažino juos priimtinais.
2. Šalių argumentai
49. Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Austrijos Respublika, palaikoma Komisijos, nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teismų praktiką, susijusią su ieškinio dėl panaikinimo, pateikto valstybės pagalbos srityje, priimtinumo sąlygomis. Austrijos Respublika mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti visą ieškinį kaip nepriimtiną.
50. Pirma, Pirmosios instancijos teismas tariamai padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ieškovės pirmojoje instancijoje yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, ir pripažino jas „suinteresuotosiomis“ šalimis, kaip jos suprantamos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
51. Kalbant apie tiesioginę ieškovių pirmojoje byloje sąsają, pažymėtina, jog Austrijos Respublika priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad savo vertinimą grindė nagrinėjamos pagalbos schemos įgyvendinimu. Ji taip pat tvirtina, kad nei 1992 m. AMA-Gesetz, kuris yra bendro pobūdžio priemonę nustatantis tekstas, nei ginčijamas sprendimas nėra tiesiogiai susiję su ieškovėmis pirmojoje instancijoje. Be to, Austrijos Respublika nurodo, kad ieškovės pirmojoje instancijoje neužsiėmė iš kitų valstybių narių atvežtų gyvūnų skerdimu ir išdarinėjimu ir, be kita ko, pačios atsisakė nagrinėjamos pagalbos.
52. Antra, Austrijos Respublika mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai pripažino pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį, susijusią su pareigos motyvuoti nesilaikymu, ir antrąjį ieškinio pagrindą, susijusį su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu, priimtinais, nors ieškovės pirmojoje instancijoje neįrodė, kad buvo labai paveikta jų konkurencinė padėtis. Iš tikrųjų, kadangi ieškovės pirmojoje instancijoje ginčijo ginčijamo sprendimo pagrįstumą, jos turėjo tai įrodyti.
53. Pripažindamas minėtus argumentus priimtinais Pirmosios instancijos teismas tariamai nukrypo nuo teismų praktikoje nustatytų reikalavimų ir labai išplėtė galimų ieškovų ratą. Be to, jo motyvai tariamai yra prieštaringi.
54. Savo atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija pateikia daug kritikos dėl Teisingumo Teismo praktikos, suformuotos minėtuose sprendimuose Cook prieš Komisiją, Matra prieš Komisiją ir Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, kuriais skundžiamame sprendime remiasi Pirmosios instancijos teismas. Ši teismų praktika, sukurdama procesines suinteresuotųjų šalių teises, prieštarauja SESV 88 straipsniui, nes šiuo straipsniu saugomi tik valstybių narių interesai.
55. Be to, Komisija tvirtina, kad minėtos teismų praktikos, suformuotos sprendimuose Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją taikymas veda prie neišsprendžiamo prieštaringumo. Asmuo, kuris pateikia ieškinį siekdamas apsaugoti savo procesines teises, kylančias iš EB 88 straipsnio 2 dalies, yra konkrečiai susijęs, tačiau jis neatitinka Teisingumo Teismo sprendime Plaumann prieš Komisiją(24) nustatytų kriterijų. Toks požiūris panaikina sąvokos „konkrečiai susijęs asmuo“, kaip ji suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, prasmę ir suteikia galimybes pateikti daugybę ieškinių.
56. Tokius prieštaravimus sustiprina Pirmosios instancijos teismo elgesys, nes nuo šiol ieškovo pagrindus aiškina atsižvelgdamas į jų esmę, o ne į kvalifikavimą. Todėl Komisija siūlo Teisingumo Teisumui visais atvejais, kai ieškovas ginčija pagal EB 88 straipsnio 3 dalį priimtą sprendimą, taikyti tiesioginio ir konkretaus suinteresuotumo kriterijų, nustatytą minėtame Sprendime Plaumann prieš Komisiją.
57. Ieškovės pirmojoje instancijoje mano, kad Pirmosios instancijos teismas tinkamai priteikė teismų praktiką ir pagrįstai galėjo atskirai vertinti skirtingus pagrindus, pateiktus grindžiant ieškinį dėl panaikinimo. Be to, Pirmosios instancijos teismas teisingai jas pripažino „suinteresuotosiomis“ šalimis, nes ginčijamame sprendime buvo konstatuota, kad tam tikros įmonės buvo skatinamos, nepaisant jų padėties gamybos ir platinimo grandinėje.
3. Mano vertinimas
58. Prieš pradedant nagrinėti Austrijos Respublikos pateiktų argumentų pagrįstumą pirmiausia reikia priminti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su pareiškėjo teisėmis valstybės pagalbos kontrolės procedūroje.
a) Teismų praktika, susijusi su pareiškėjo teisėmis valstybės pagalbos kontrolės procedūroje
59. Teismų praktika susijusi su pareiškėjo teisėmis valstybės pagalbos kontrolės procedūroje grindžiama prielaida, kad šioje srityje priimti Komisijos sprendimai yra skirti valstybėms narėms net ir tada, kai šie sprendimai priimami išnagrinėjus skundą dėl priemonės, prieštaraujančios Sutarčiai(25).
60. Reikia taip pat priminti, kad pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl sprendimo, skirto kitam asmeniui, tik jei šis sprendimas yra su juo tiesiogiai ir konkrečiai susijęs.
61. Teismų praktikoje apibrėžtos pareiškėjų teisės valstybės pagalbos kontrolės procedūroje priklauso, pirma, nuo to, ar šie pareiškėjai yra „suinteresuotosios“ šalys, kaip jos suprantamos pagal EB straipsnio 2 dalį, ir, antra, nuo jų skundo dalyko.
62. Pirmiausia dėl „suinteresuotosios“ šalies sąvokos pagal minėtą nuostą pažymėtina, kad ji buvo plačiai apibrėžta kaip apimanti asmenis, įmones ar įmonių asociacijas, kurių interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančias įmones ir profesines asociacijas. Ši sąvoka buvo pakartota Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punkte.
63. Teisingumo Teismas visai neseniai priminė, jog konkretaus suinteresuotosios šalies statuso pakanka, kad būtų galima apibrėžti įmonę pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą.
64. Iš to matyti, kad bet kuri įmonė, turinti ar galinti turėti konkurencinius santykius, gali būti pripažinta „suinteresuotąja“ šalimi, kaip ji suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, ir būti laikoma tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su aptariamu sprendimu(26).
65. Kalbant apie šių suinteresuotųjų šalių teisę pareikšti ieškinį, pažymėtina, kad ji yra minėtoje nuostatoje suteiktų procesinių teisių pagrindas. Remiantis šia nuostata, Komisija tik pradėjusi formalią tyrimo procedūrą turi surinkti jų pastabas(27).
66. Tačiau kai Komisija palieka skundą nenagrinėtą arba mano, kad priemonė, apie kurią pranešė pareiškėjas, nėra pagalba arba yra su bendrąja rinka suderinama pagalba, ji nepradeda formalios tyrimo procedūros, taip atimdama iš pareiškėjų, kaip suinteresuotųjų šalių, galimybę pateikti pastabas.
67. Kad galėtų ginti šią savo procesinę teisę, teismų praktikoje joms yra pripažinta teisė ginčyti tokius sprendimus Sąjungos teismuose. Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad šių ieškinių dalykas gali būti tik EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių teisių apsauga, t. y. juose turi būti ginčijamas formalios tyrimo procedūros nepradėjimas. Ši teisė pareikšti ieškinį, įtvirtinta minėtuose sprendimuose Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją, vėliau buvo daug kartų patvirtinta(28).
68. Iš to matyti, kad „suinteresuotosios“ šalies statusas, kaip jis suprantamas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, leidžia pripažinti, kad atitinkamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su pareiškėju, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, jeigu jis ginčija formalios tyrimo procedūros nepradėjimą(29).
69. Tačiau kai ieškovas tiesiogiai ginčija Komisijos vertinimo pagrįstumą, jis yra tokioje pačioje situacijoje kaip ir bet kuris kitas asmuo, kuris ginčija ne jam skirtą sprendimą. Paprasčiausios aplinkybės, kad jis gali būti vertinamas kaip „suinteresuotoji“ šalis, kaip ji suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, nebepakanka ir jis jau privalo įrodyti, kad turi konkretų statusą, kaip jis suprantamas pagal minėtą Sprendimą Plaumann prieš Komisiją(30). Valstybės pagalbos srityje Teisingumo Teismas leidžia tokį įrodinėjimą ir pripažįsta ieškinį priimtinu, jei ieškovas įrodo, kad jo konkurencinė padėtis rinkoje yra labai paveikta aptariamame sprendime nagrinėjamos pagalbos(31).
70. Iš teismų praktikos matyti, kad jeigu ieškovas ginčija Komisijos atsisakymą pradėti formalią tyrimo procedūrą, jis turi įrodyti, jog yra „suinteresuotoji“ šalis, kaip ji suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, jei suteikus atitinkamą pagalbą gali būti paveikti jo interesai(32).
71. Tačiau jeigu šis ieškovas ginčija sprendimo dėl pagalbos vertinimo pagrįstumą, tokiu atveju jis turi įrodyti, kad jo konkurencinė padėtis rinkoje buvo labai paveikta(33). Taigi tokiu atveju jo kreipimosi į Europos Sąjungos teismą galimybė yra sunkiau įgyvendinama nei pirmuoju atveju.
72. Ši teismų praktika, kuri buvo patvirtinta sprendimais minėtose bylose Vokietija ir kt. prieš Kronofrance ir British Aggregates prieš Komisiją, buvo labai kritikuojama(34).
73. Iš tikrųjų minėta teismų praktika kelia abejonių ir nesuteikia EB 88 straipsnio 3 daliai suprantamo turinio. Ši byla yra aiškus to pavyzdys, nes atskleidžia sunkumus, su kuriais gali susidurti teismas, turėdamas atskirti vieno ir to paties ieškinio, pateikto dėl vieno ir to paties sprendimo, priimtinumo sąlygas, atsižvelgiant į tai, ar ieškiniu siekiama apginti procesines teises, ar ginčyti sprendimą iš esmės.
74. Taigi šioje byloje kyla ypatinga problema, kurią jau nurodžiau savo išvadoje dėl bylos, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Vokietija ir kt. prieš Kronofrance(35).
75. Mano nuomone vieno ir to paties ieškinio, pateikto dėl vieno ir to paties sprendimo, priimtinumo sąlygų atskyrimas nagrinėjant ieškinį, kurio dalykas galiausiai tas pats, yra visiškai dirbtinis. Iš tikrųjų ieškovo tikslas, mano nuomone, yra tas pats, nepaisant to, ar jis prašo apginti jo procesinės teises, ar ginčija pagalbą vertinančio sprendimo pagrįstumą. Abiem atvejais ieškovas savo ieškiniu siekia, kad būtų pradėta formali pagalbos tyrimo procedūra.
76. Ši teismų praktika galiausiai apribojo suinteresuotosioms šalims pripažintas teises valstybės pagalbos kontrolės procedūroje. Nors Teisingumo Teismas pripažįsta teises šioms šalims tuomet, kai jos grįsdamos savo ieškinį remiasi jų procesinių teisių pažeidimu, jis tuo pat metu jų nepaiso, kai šios šalys nori ginčyti pagalbą vertinančio sprendimo pagrįstumą. Tačiau teisė kreiptis į Sąjungos teismą yra viena iš sričių, kur, mano nuomone, labiau nei bet kur kitur yra reikalaujama, kad teisė būtų aiški ir nuosekli. Asmenų turimos teisės į jų veiklai ar situacijai institucijų taikomų normų ir priemonių teisminę kontrolę apribojimai turi būti lengvai suprantami.
77. Be to, toks atskyrimas apsunkina Sąjungos teismo užduotį, nes skaitant ieškinį dėl panaikinimo nėra paprasta atskirti du atvejus. Ši byla yra geras to pavyzdys, nes šiuo metu priekaištaujama Pirmosios instancijos teismui, kad netinkamai atliko savo užduotį, kadangi ieškovės pirmojoje instancijoje nurodė tiek pagrindus, susijusius su jų procesinių teisių apsauga, tiek pagrindus, kuriais ginčijamas ginčijamo sprendimo pagrįstumas.
78. Ar šiuo atveju turėtumėme pritarti Austrijos vyriausybės nuomonei ir nesant esminės įtakos ieškovėms pirmojoje instancijoje pripažinti visą ieškinį nepriimtinu, ar vis dėlto turėtumėme pritarti Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytai pozicijai ir pripažinti ieškinį iš dalies nepriimtinu?
79. Teisingumo Teismas neseniai identišką problemą išsprendė minėtame Sprendime Komisija prieš Kronoply ir Kronotex.
80. Sprendime Kronoply ir Kronotex prieš Komisiją(36) Pirmosios instancijos teismas nepasitenkino paprasčiausia įmonių nurodytų pagrindų formuluote. Jis aiškinosi, ar dėl savo esmės tam tikri minėtų įmonių nurodyti argumentai pagrindžia jų procesinių garantijų pažeidimą ir kelia abejonių dėl aptariamos pagalbos suderinamumo, taip pagrįsdami EB 88 straipsnio 2 dalyje nurodytos formalios tyrimo procedūros pradėjimą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagrindus, susijusius su akivaizdžia Komisijos padaryta vertinimo klaida ir su EB 87 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies c punkto pažeidimu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šie argumentai gali būti priskirti minėtų įmonių taip pat nurodytam pagrindui, susijusiam su procesinių garantijų pažeidimu.
81. Teisingumo Teismas nusprendė, kad taip vertindamas Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos.
82. Šiuo klausimu įdomu pažymėti Teisingumo Teismo nusistovėjusį samprotavimą, išdėstytą minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 59 punkte:
„Kai ieškovas prašo panaikinti sprendimą nepateikti prieštaravimų, iš esmės jis ginčija tai, kad [šis] sprendimas <...> buvo priimtas [Komisijai] nepradėjus formalios tyrimo procedūros, taip pažeidžiant jo procesines teises. Siekdamas, kad jo reikalavimas dėl panaikinimo būtų patenkintas, ieškovas gali nurodyti bet kokį pagrindą, kuriuo galima įrodyti, kad vertinant informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija turi per pirminį priemonės, apie kurią pranešta, patikrinimą, turėjo kilti abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka <...>“
83. Panašu, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas panaikino tam tikrus klasikinėje teismų praktikoje buvusius sunkumus ir priėmė labiau Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje asmenims pripažintas pagrindines teises gerbiantį sprendimą.
84. Kai tam tikras asmuo ginčija Komisijos vertinimo, pateikto atlikus pirminį patikrinimą, pagrįstumą, jis neišvengiamai ginčija tai, kad nebuvo pradėta formalaus tyrimo procedūra, ir dėl to siekia apginti savo procesines teises. Šio asmens ieškinio tikslas – kad būtų pradėta formali tyrimo procedūra, per kurią jis galėtų pateikti savo pastabas, ir tai yra jo vienintelis tikslas, nepaisant pateiktų pagrindų turinio. Taip pat, kai asmuo nurodo savo procesinių teisių apsaugą, jis neišvengiamai ginčija aptariamų priemonių suderinamumo vertinimą ir, konkrečiai kalbant, nurodo abejonių ar didelių vertinimo sunkumų buvimą, kas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pateisintų formalios tyrimo procedūros pradėjimą.
85. Austrijos Respublikos kaltinimus reikia negrinėti atsižvelgiant į šį teismų praktikos kontekstą.
b) Dėl ieškovių pirmojoje instancijoje pripažinimo suinteresuotosiomis šalimis
86. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 51–53 punktuose išnagrinėjo, ar ieškovės pirmojoje instancijoje iš tikrųjų galėjo pareikšti ieškinį dėl jų procesinių teisių pažeidimo. Tam Pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamos pagalbos gavėjus remdamasis Komisijos teiginiais, išdėstytais ginčijamo sprendimo 14 ir 27 konstatuojamosiose dalyse, ir ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktomis pastabomis. Šiuo klausimu jis nurodė, kad AMA ženklais naudojosi „ne tik mažmenininkai“ bet ir „visos įmonės, priklausančios AMA ženklams būdingai gamybos ir platinimo grandinei“.
87. Pirmosios instancijos teismas taip pat nagrinėjo ieškovių pirmojoje instancijoje konkurencinę situaciją rinkoje. Šiuo klausimu jis konstatavo, kad „ieškovės [pirmojoje instancijoje], t. y. įmonės, užsiimančios gyvūnų skerdimu ir išdarinėjimu, konkuruoja su gyvūnų skerdimo ir išdarinėjimo įmonėmis, besinaudojančiomis AMA ženklais, ir <...> [veikia] toje pačioje geografinėje rinkoje, t. y. Austrijoje“. Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės turėjo teisę pareikšti ieškinį, nes siekia apginti savo procesines teises, kurias turi pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
88. Manau, kad pateikęs tokį vertinimą Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos.
89. Pirmiausia negalima ginčyti Pirmosios instancijos teismo pateikto faktinių aplinkybių vertinimo. Iš tikrųjų, nors Austrijos Respublika priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad pripažino ieškoves pirmojoje instancijoje „įmonėmis, konkuruojančiomis su gyvūnų skerdimo ir išdarinėjimo įmonėmis“, ji netvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus. Austrijos Respublika prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti Pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes, o tai nepriklauso jo kompetencijai nagrinėjant apeliacinį skundą.
90. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, iš EB 225 straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos išplaukia, kad apeliacinį skundą galima paduoti tik teisės klausimais. Iš esmės tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti faktines aplinkybes. Jis taip pat vienintelis gali nuspręsti dėl jam pateiktų įrodymų galios, jei šioms faktinėms aplinkybėms patvirtinti pateikti įrodymai buvo gauti teisėtai ir buvo laikytasi bendrųjų teisės principų bei proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymų administravimo srityje. Tokiu atveju Teisingumo Teismas gali vykdyti tik minėtų Bendrajame Teisme nagrinėtų aplinkybių teisinio vertinimo ir teisinių pasekmių kontrolę, jei apeliantas nenurodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam pateiktus įrodymus. Taigi apeliantas turi tiksliai nurodyti Bendrojo Teismo iškraipytus įrodymus ir atskleisti vertinimo klaidas, dėl kurių, jo manymu, Bendrasis Teismas šiuos įrodymus iškraipė(37).
91. Tačiau šioje byloje tai nebuvo įrodyta.
92. Kadangi to buvo klausiama, reikia išsiaiškinti, ar ieškovės pirmojoje instancijoje, būdamos gyvūnų skerdimo ir išdarinėjimo įmonės, pagrįstai galėjo būti pripažintos „suinteresuotosiomis“ šalimis, kaip jos suprantamos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
93. Mano nuomone tai nekelia abejonių. Iš tikrųjų ieškovės pirmojoje instancijoje, kaip ir pagalbą gavusios įmonės, veikia Austrijos gyvūnų skerdimo ir išdarinėjimo rinkoje. Taigi produkto rinka ir geografinė rinka yra tos pačios. Kadangi ieškovės pirmojoje instancijoje yra skundžiamas priemones gavusių bendrovių konkurentės, jos neginčijamai yra tarp „suinteresuotųjų“ šalių, kaip jos suprantamos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį(38).
94. Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, šio statuso pakanka, kad būtų galima pripažinti, jog ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su jomis susijęs.
95. Taigi skundžiamo sprendimo 55 punkte Pirmosios instancijos teismas pagrįstai galėjo pripažinti, kad ieškovės pirmojoje instancijoje gali pateikti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo tiek, kiek jos siekia apginti savo procesines teises.
96. Atsižvelgdamas į šią išvadą manau, kad nereikia nagrinėti Austrijos Respublikos išsakytos kritikos dėl skundžiamo sprendimo 36–39 punktų, susijusių su tiesiogine ieškovių pirmojoje instancijoje sąsaja. Minėtuose punktuose Pirmosios instancijos teismas atliko klasikinį ieškovių pirmojoje instancijoje tiesioginio suinteresuotumo tyrimą, nors jis ir nebuvo būtinas. Iš tikrųjų, kaip jau nurodžiau, suinteresuotųjų šalių statuso pakanka jas laikyti tiesiogiai(39) ir konkrečiai susijusiomis, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą(40).
97. Austrijos Respublikos kritika man atrodo neturinti prasmės. Net jei būtų pagrįsta, tai nepaneigtų Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 55 punkte padarytos išvados.
c) Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusios su pareigos motyvuoti nesilaikymu, ir dėl antrojo pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu
98. Primintina, kad Austrijos Respublika priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, jog šis nepripažino viso ieškinio nepriimtinu, ir nors nebuvo esminės įtakos ieškovėms pirmojoje instancijoje, taip pat pripažino priimtinais pagrindus, kuriais ginčijamas ginčijamo sprendimo pagrįstumas.
99. Mano nuomone, ši kritika turi būti atmesta atsižvelgiant į minėtą Sprendimą Komisija prieš Kronoply ir Kronotex.
100. Iš tikrųjų skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tokiu pačiu samprotavimu kaip ir minėtame Sprendime Kronoply ir Kronotex prieš Komisiją. Jis išnagrinėjo ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktą pirmojo pagrindo trečią dalį ir antrąjį pagrindą ir nusprendė, kad šie argumentai gali pagrįsti ieškovių pirmojoje instancijoje procesinių teisių pažeidimą ir sukelti abejonių dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo, taip pateisindami EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros pradėjimą.
101. Mano nuomone, akivaizdu, kad pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusios su pareigos motyvuoti nesilaikymu, nagrinėjimas pateikia įrodymų, grindžiančių nurodytą procesinių teisių pažeidimą.
102. Iš teismų praktikos matyti, kad Komisija turi nurodyti pakankamas priežastis, kodėl skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepakako įrodyti valstybės pagalbos buvimą(41). Mano nuomone, toks pats reikalavimas motyvuoti taikytinas ir tuomet, kai Komisija nusprendžia, jog skundžiama priemonė yra suderinama su bendrąja rinka. Neįvykdžius šios pareigos, kaip skundžiamo sprendimo 63 punkte nurodo Pirmosios instancijos teismas, suinteresuotosios šalys negali žinoti priežasčių, dėl kurių Komisija nusprendė, jog nėra didelių vertinimo sunkumų, dėl kurių reikėtų atlikti išsamesnį tyrimą.
103. Dėl antrojo pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu, priimtinumo pažymėtina, kad jo vertinimas iš tikrųjų įpareigoja Sąjungos teismą išnagrinėti argumentus, susijusius su nagrinėjamos pagalbos esme. Todėl šis tyrimas, mano nuomone, yra būtinas.
104. Iš tikrųjų manau, kad ieškovės pirmojoje instancijoje turi teisę į tai, kad Sąjungos teismas patikrintų Komisijos vertinimą, pagal kurį pastaroji, remdamasi informacija, turėta 2004 m. birželio 30 d., galėjo teisėtai nutraukti bylos nagrinėjimą ir implicitiškai nurodyti, jog nėra jokių abejonių dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.
105. Negalima pamiršti to, kad suteikdamas pareiškėjui teisę pateikti ieškinį Teisingumo Teismas siekė, kad EB 88 straipsnio 2 dalyje užtikrintos procesinės teisės būtų ypač apsaugotos ir atlikta teisminė kontrolė. Taip išplėsdamas galimybę bylinėtis Sąjungos teismuose Teisingumo Teismas kartu sustiprino veiksmingo teisės taikymo valstybės pagalbos srityje kontrolę, suteikdamas ginčijamos priemonės gavėjo konkurentui (kad ir potencialiam) galimybę ginčyti Komisijos vertinimą, pagal kurį šios priemonės suderinamumas nekelia didelių sunkumų atsižvelgiant į Sutarties nuostatas.
106. Todėl manau, kad Pirmosios instancijos teismas teisėtai galėjo pripažinti pirmojo pagrindo trečią dalį, susijusią su pareigos motyvuoti nesilaikymu, ir antrąjį pagrindą, susijusį su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu, priimtinais.
107. Todėl reikia atmesti Austrijos Respublikos kaltinimą dėl motyvų prieštaringumo.
108. Atsižvelgiant į tai manytina, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovių pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo priimtinumą.
109. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti kaip nepagrįstą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su klaidingu ieškovių pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio priimtinumo vertinimu.
B – Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo pateiktu klaidingu vertinimu, kalbant apie didelius vertinimo sunkumus
1. Šalių argumentai
110. Savo antrajame pagrinde Austrijos Respublika nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad pagalbos suderinamumo vertinimas kėlė didelių sunkumų, kurie įpareigojo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą.
111. Pirma, Austrijos Respublika priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad šis savo vertinimą grindė tik 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalimi, kurios 1 punkte nagrinėjamos pagalbos suteikimas taikomas tik nacionaliniams produktams. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Austrijos Respublikos įsipareigojimus panaikinti šį ribojimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į po 2002 m. rugsėjo 26 d. padarytus AMA direktyvų pakeitimus ir nepaisė 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 5 punkto teksto.
112. Antra, Austrijos Respublika tvirtina, kad vertinti dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo reikėjo tik atsižvelgiant į AMA direktyvas, nes jos reglamentavo šios pagalbos suteikimo sąlygas, o 1992 m. AMA-Gesetz nustatė tik bendrus tikslus ir minėtos pagalbos finansavimo sąlygas.
113. Trečia, Austrijos Respublika tvirtina, kad, be AMA direktyvų teisinio vertinimo, skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.
114. Komisija priduria, kad Pirmosios instancijos teismas nenurodė aiškių kriterijų, leidžiančių nustatyti didelius sunkumus, nes, jos nuomone, ši sąvoka yra subjektyvi. Be to, Teisingumo minėtuose sprendimuose Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją nenurodė sąlygų, kaip turi būti pradėta formali tyrimo procedūra. Galiausiai Komisija nurodo, kad priėmė ginčijamą sprendimą remdamasi Austrijos valdžios institucijų pažadu, jog bus taikomos tik AMA direktyvos, o ne 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnis.
115. Ieškovės pirmojoje instancijoje ginčija šiuos vertinimus.
2. Mano vertinimas
116. Prieš pradedant nagrinėti Austrijos Respublikos kaltinimų pagrįstumą reikia bendrai priminti teismų praktiką, susijusią su Komisijos pareigomis valstybės pagalbos kontrolės procedūroje, ypač kai jai kyla didelių vertinimo sunkumų.
a) Komisijos pareigos
117. Komisija turi išimtinę kompetenciją vertinant pagalbos suderinamumą su Sutartimi. Todėl ji turi pareigą prižiūrėti, kad nebūtų suteikta ar toliau taikoma Sutarčiai prieštaraujanti pagalba(42).
118. Taigi gavusi skundą dėl tariamai neteisėtos pagalbos Komisija turi visų pirma kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti šį skundą(43).
119. Jei Komisija nusprendžia, kad minėtame skunde nurodyta priemonė nėra pagalba, ji turi tinkamai nurodyti priežastis, kodėl tokiai pagalbai įrodyti nepakanka skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių(44).
120. Galiausiai, jei po pirminio patikrinimo Komisija nėra tikra(45), kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, arba neįveikia visų vertinant šį pagalbos suderinamumą kilusių sunkumų, ji privalo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą(46). Tik per tokią procedūrą, skirtą sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie bylos duomenų visumą, Sutartyje jai nustatyta pareiga pareikalauti suinteresuotųjų asmenų pateikti pastabas(47).
121. Šiuo atžvilgiu Komisijos galios yra suvaržytos(48). Iš tikrųjų Teismas užtikrina suinteresuotosioms šalims suteiktų teisių apsaugą, nes Komisijai diskrecijos suteikimas gali apsunkinti naudojimąsi jomis, kadangi labai sunku įrodyti akivaizdžią vertinimo klaidą.
122. Atlikdamas Teisminę kontrolę Sąjungos teismas turi išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, Komisija privalėjo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (49).
123. Kalbant apie didelių vertinimo sunkumų sąvoką, pažymėtina, kad jos neapibrėžė nei Sąjungos teisės aktų leidėjas, nei Sąjungos teismas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ši sąvoka vis dėlto turi būti vertinama kaip objektyvi, o tam tikri kriterijai gali leisti Sąjungos teismui nustatyti, ar vertinant pagalbą iš tikrųjų kilo tokių sunkumų(50). Šis teismas turi išnagrinėti ginčijamo akto priėmimo aplinkybes, ypač tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės vykusių diskusijų turinį. Jis taip pat turi išnagrinėti šio akto turinį ir įvertinti sprendimo motyvų ir Komisijos priimant sprendimą dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo turėtų įrodymų ryšį. Galiausiai Sąjungos teismas gali atsižvelgti į pirminio patikrinimo trukmę.
b) Dėl Pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su dideliais vertinimo sunkumais, pagrįstumo
124. Manau, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai nusprendė, kad 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas ribojimas tik nacionaliniams produktams kėlė abejonių dėl aptariamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka ir dėl to Komisija turėjo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.
125. Teisingai priminęs Komisijos pareigas valstybės pagalbos kontrolės procedūroje, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 75–85 punktuose išnagrinėjo bylos aplinkybes, galinčias patvirtinti didelius sunkumus.
126. Skundžiamo sprendimo 75–80 punktuose Pirmosios instancijos teismas pirmiausia išnagrinėjo Komisijos ginčijamame sprendime pateiktą vertinimą. Pateikdama šį vertinimą Komisija iš esmės rėmėsi AMA direktyvomis kad nuspręstų, jog priemonės, apie kurias buvo pranešta, buvo taikomos ne tik austriškiems produktams, nepažeidžiant gairių, taikomų reklamai skirtai valstybės pagalbai.
127. Skundžiamo sprendimo 81–85 punktuose Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo prieštaravimus, kylančius iš 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio teksto. Pagal 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punktą įmokos AMA turi „skatinti ir užtikrinti nacionalinių žemės ir miškų ūkio produktų bei išvestinių produktų prekybą(51)“.
128. Kaip nurodo Pirmosios instancijos teismas, Komisija neginčijo šios nuostatos turinio, nes Austrijos Respublika įsipareigojo nuo 2007 m. liepos 1 d. ištrinti nuorodą „nacionalinių“.
129. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tuo metu, kai Komisija nagrinėjo aptariamos pagalbos suderinamumą, pagrindinėse 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio nuostatose buvo kalbama tik apie nacionalinius produktus.
130. Galiausiai, priešingai nei tvirtina Austrijos Respublika, Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas ir AMA direktyvų pakeitimus.
131. Atlikęs šį tyrimą Pirmosios instancijos teismas konstatavo prieštaravimą tarp 1992 m. AMA-Gesetz, nustatančio pagrindines taisykles, nuostatų ir AMA direktyvų nuostatų, kuriomis Komisija grindė savo vertinimą.
132. Atsižvelgdamas į tai Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas taikymas tik nacionaliniams produktams kelia didelių sunkumų vertinant nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su gairėmis, taikomomis reklamai skirtai valstybės pagalbai.
133. Akivaizdžiai sunku tvirtinti, kad prieštaravimas tarp pagrindinių taisyklių ir taikymo reglamentų, t. y. tarp 1992 m. AMA-Gesetz ir AMA direktyvų, nesukėlė sunkumų vertinant nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Kadangi šis prieštaravimas susijęs su esminiu vertinimo elementu, t. y. užsienio produktų įtraukimu tarp tų, kurie gali naudotis AMA ženklais, akivaizdžiai kilo klausimas dėl aptariamos schemos suderinamumo su EB 28 straipsniu ir gairėmis, taikomomis reklamai skirtai valstybės pagalbai(52). Pirmasis draudžia bet kokius kiekybinius importo ribojimus tarp valstybių narių, o gairėse nurodyta, kad nacionalinė kokybės kontrolės sistema, taikoma tik konkrečios kilmės (nacionalinės, regioninės ar vietinės kilmės) produktams, prieštarauja Sutarčiai.
134. Diskusijų tarp Komisijos ir Austrijos Respublikos turinys turėjo atskleisti vertinimo sunkumus(53), nes minėta valstybė narė įsipareigojo vėliau pakeisti 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punktą.
135. Šis pažadas, mano nuomone, nepanaikino sunkumų, ypač kalbant apie pagalbos schemą, apie kurią nebuvo pranešta, ir neleido Komisijai atsisakyti pradėti formalią tyrimo procedūrą.
136. Iš tikrųjų iš teismų praktikos matyti, kad Komisija negali atsisakyti pradėti formalią tyrimo procedūrą remdamasi kitomis nei su dideliais sunkumais susijusiomis aplinkybėmis. Kaip primena Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 72 punkte, Komisija negali atsisakyti pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą remdamasi trečiųjų asmenų interesais, procedūros ekonomijos sumetimais ar kitais administraciniais motyvais. Mano nuomone, Komisija taip pat negali remtis Austrijos Respublikos pažadu vėliau pakeisti 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punktą. Valstybės pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka turi būti vertinamas objektyviai ir, mano nuomone, negali priklausyti nuo pareiškimų, pažadų ar elgesio, kurio atitinkama valstybė planuoja imtis ateityje. Nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, kad tuo metu, kai Komisija nagrinėjo aptariamą pagalbos schemą ir nusprendė, kad ji yra suderinama su bendrąja rinka, 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punkto tekstas kėlė sunkumų, kurių Austrijos Respublikos pažadas negalėjo panaikinti.
137. Tik pradėjusi EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą Komisija būtų galėjusi išsklaidyti šias abejones ir nustatyti, ar pagal 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punktą nagrinėjamos pagalbos suteikimas yra EB 28 ir EB 87 straipsnių pažeidimas, ir todėl, ar ši pagalbos schema yra nesuderinama su bendrąja rinka. Primintina, kad Komisija turi atlikti kruopštų ir nešališką skundo tyrimą(54), kad užtikrintų, kad nebus suteikta jokia su bendrąja rinka nesuderinama pagalba.
138. Atsižvelgdamas į šiuos veiksnius palaikau Pirmosios instancijos teismo nuomonę, kad 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas taikymas tik nacionaliniams produktams kėlė didelių sunkumų vertinant aptariamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka ir dėl jo Komisija turėjo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.
139. Pažymėtina, kad ši išvada taikytina ir atsižvelgiant į pirminio patikrinimo trukmę, t. y. ieškovių pirmojoje instancijoje taip pat nurodytą argumentą.
140. Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas 2004 m. birželio 30 d. buvo priimtas pasibaigus pirminiam patikrinimui, kuris prasidėjo 1999 m. rugsėjo 21 d., kai ieškovės pirmojoje instancijoje pateikė skundą, t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams ir devyniems mėnesiams. Tiesa, kai, kaip nagrinėjamoje byloje, apie aptariamą pagalbą nepranešama, Komisija neprivalo pirminio šių priemonių patikrinimo atlikti per du mėnesius, kaip nustatyta teismų praktikoje(55). Tačiau kai trečiasis suinteresuotasis asmuo pateikia Komisijai skundą dėl valstybės taikomų priemonių, apie kurias nebuvo pranešta, ši institucija, atlikdama pirminį patikrinimą, turi kruopščiai ir nešališkai ištirti šį skundą(56).
141. Manau, kad nagrinėjamu atveju terminai yra per ilgi, atsižvelgiant į įprasto pirminio tyrimo tikslus, nes šis tyrimas turi tik leisti Komisijai susidaryti pirminę nuomonę dėl vertinamų priemonių kvalifikavimo ir jų suderinamumo su bendrąja rinka(57).
c) Dėl pakankamo motyvavimo, kalbant apie didelius sunkumus
142. Primintina, kad Austrijos Respublika manė, jog skundžiamas sprendimas yra nepakankami motyvuotas, nes Pirmosios instancijos teismas savo vertinimą grindė tik 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio tekstu, net neatlikęs AMA direktyvų teisinės analizės.
143. Šis argumentas yra neįtikinamas.
144. Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą Bendrajam Teismui tenkanti motyvavimo pareiga neįpareigoja šio teismo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti implicitinis su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti sprendimo motyvus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti jam priklausančią teisminę kontrolę(58). Kalbant apie EB 230 straipsniu grindžiamą ieškinį, pažymėtina, jog pareiga motyvuoti reikalauja, kad Bendrasis Teismas išnagrinėtų apelianto nurodytus panaikinimo pagrindus ir išdėstytų priežastis, kurios lemia pagrindo atmetimą ar skundžiamo akto panaikinimą.
145. Manau, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas tinkamai išdėstė ir paaiškino priežastis, dėl kurių mano, kad vertinant aptariamą programą kyla sunkumų. Kaip buvo paminėta, jis rėmėsi ne tik 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsniu, bet ir visomis ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybėmis, taip teisingai ir pakankamai įrodydamas prieštaravimą tarp nacionalinio reglamentavimo, kurio AMA direktyvų teisinė analizė nebūtų leidusi išspręsti. Pirmosios instancijos teismo samprotavimas, be kita ko, leido Austrijos Respublikai ir Komisijai suprasti ir ginčyti skundžiamą sprendimą ir, mano nuomone, leidžia Teisingumo Teismui vykdyti teisminę kontrolę.
146. Todėl manau, kad Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 75–87 išdėstyti motyvai negali būti ginčijami.
147. Atsižvelgdamas į visa tai, siūlau Teisingumo Teismui atmesti kaip nepagrįstą antrąjį pagrindą, susijusį su klaidingu Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kalbant apie būtinybę pradėti formalią tyrimo procedūrą.
C – Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su tariamu įrodinėjimo pareigos nustatymo taisyklių pažeidimu
1. Šalių argumentai
148. Savo trečiajame pagrinde Austrijos Respublika, palaikoma Komisijos, nurodo, kad pagal teismų praktiką ieškovės pirmojoje instancijoje turi įrodyti didelius vertinimo sunkumus. Tačiau šioje byloje jos to neįrodė. Iš tikrųjų konkrečios ieškovių pirmojoje instancijoje nurodytos taikymo priemonės a priori nėra susijusios su ginčijamu sprendimu. Be to, jos negalėjo įrodyti, kad aptariama pagalba suteikiama tik nacionaliniams gamintojams. Atvirkščiai, Austrijos Respublika įrodė, kad AMA ženklais leidžiama naudotis taip pat ir užsienio gamintojams.
149. Ieškovės pirmojoje instancijoje ginčija šį vertinimą.
2. Mano vertinimas
150. Manau, kad trečiasis pagrindas yra nepriimtinas.
151. Iš tikrųjų Austrijos Respublika tam tikra prasme siekia paneigti Pirmosios instancijos teismo pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą ir minėto teismo tam tikriems jam pateiktiems įrodymams suteiktą įrodomąją galią. Tačiau reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas vienintelis gali nuspręsti dėl jam pateiktų įrodymų galios, jei apeliantas nesiremia šių įrodymų iškraipymu. Nagrinėjamu atveju Austrijos Respublika tik ginčija Pirmosios instancijos teismo išvadas, neįrodydama klaidų, kurios būtų lėmusios šių įrodymų iškraipymą. Taigi jos kritika yra paprasčiausias bandymas savo aplinkybių vertinimu pakeisti Pirmosios instancijos teismo vertinimą, o tai nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai.
152. Bet kuriuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad šis kaltinimas yra priimtinas, manau, kad jis nepagrįstas.
153. Pateikdamos Pirmosios instancijos teismui 1992 m. AMA-Gesetz tekstą ieškovės pirmojoje instancijoje pateikė pakankamai abejonių dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka įrodymų ir leido Pirmosios instancijos teismui pateikiant Komisijai klausimus įvertinti ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybes.
154. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepriimtiną ir bet kuriuo atveju nepagrįstą.
D – Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Procedūros reglamento 64 straipsnio pažeidimu
1. Šalių argumentai
155. Savo ketvirtajame pagrinde Austrijos Respublika, palaikoma Komisijos, nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, nes nenustatė ginčui įvertinti reikalingų proceso organizavimo priemonių. Konkrečiai kalbant, ji tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti iš ieškovių pirmojoje instancijoje pateikti konkrečią informaciją, patvirtinančią jų, kaip suinteresuotųjų šalių, statusą. Be to, ji priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad šis nepatikrino 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punkto teksto poveikio nagrinėjamos pagalbos suteikimo sąlygoms.
156. Ieškovės pirmojoje instancijoje ginčija šį vertinimą.
2. Mano vertinimas
157. Reikia atmesti šį kaltinimą dėl toliau nurodytų priežasčių.
158. Pirma, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad tik Bendrasis Teismas gali spręsti dėl galimos būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas(59).
159. Antra, manau, kad Austrijos Respublika negali remtis šiuo pagrindu, nes neprašė Pirmosios instancijos teismo taikyti jokių proceso organizavimo priemonių.
160. Trečia, iš bylos medžiagos, būtent iš Pirmosios instancijos teismo šalims pateiktų klausimų, matyti, kad Austrijos Respublikos nurodyti klausimai aiškiai buvo nagrinėti.
161. Taigi raštu pateikdamas šiuos klausimus Pirmosios instancijos teismas paragino ieškoves pirmojoje instancijoje „detaliai nurodyti, kaip nagrinėjamos pagalbos skyrimas turi įtakos jų interesams“, „ar jos tiesiogiai konkuruoja su pagalbą gaunančiomis įmonėmis, užsiimančiomis gyvūnų skerdimo ir išdarinėjimu, ir patikslinti, ar jos veikia toje pačioje geografinėje rinkoje kaip ir pastarosios įmonės ir kokia forma šios gauna nagrinėjamą pagalbą“, „priežastis, dėl kurių jos negauna nagrinėjamos pagalbos, ir sąlygas, kurias turėtų įvykdyti, kad gautų šią pagalbą“, ir galiausiai, „ar ir kaip ginčijamame sprendime nagrinėjama pagalba daro didelę įtaką jų padėčiai rinkoje“.
162. Be to, tuo pačiu metu Pirmosios instancijos teismas paprašė Komisijos pateikti savo nuomonę dėl 1992 m. AMA-Gesetz 21 a straipsnio 1 dalies 1 punkto teksto ir dėl galimo aptariamos schemos taikymo tik nacionaliniams produktams.
163. Šiais klausimais ir per posėdį Pirmosios instancijos teismas paprašė visų ginčo šalių nurodyti, ar kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės gali pasinaudoti nagrinėjama pagalbos schema.
164. Taigi reikia konstatuoti, kad Austrijos Respublikos kritika yra nepagrįsta.
165. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti kaip nepagrįstą ketvirtąjį pagrindą, susijusį su Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnio pažeidimu.
166. Atsižvelgdamas į visus nurodytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui atmesti Austrijos Respublikos pateiktą apeliacinį skundą kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
VI – Dėl papildomo apeliacinio skundo
167. Dėl jau išdėstytų priežasčių manau, kad Komisija savo atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė papildomą apeliacinį skundą.
168. Manytina, kad ji pateikia tris pagrindus.
169. Pirmajame pagrinde Komisija siekia įrodyti, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškinio priimtinumą, remdamasi dviem argumentais, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde. Antrasis pagrindas susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas nepaisė teisminės kontrolės apimties, o trečiasis – su pareigos motyvuoti nesilaikymu.
A – Dėl pirmojo papildomo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo klaidingu ieškovių pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio priimtinumo įvertinimu
170. Pirmasis papildomo apeliacinio skundo pagrindas susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis susijusi su ieškovių pirmojoje instancijoje tiesioginės sąsajos nebuvimu, o antra dalis – su Pirmosios instancijos teismo klaidingu ieškovių pirmojoje instancijoje teisės pateikti pastabas vertinimu.
1. Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su ieškovių pirmojoje instancijoje tiesioginės sąsajos nebuvimu
a) Šalių argumentai
171. Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija ginčija Pirmosios instancijos teismo vertinimą dėl ieškinio priimtinumo, nes skundžiamo sprendimo 39 punkte jis nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovėmis pirmojoje instancijoje, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą.
172. Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes šią sąsają grindė ieškovių pirmojoje instancijoje pareiga mokėti įmokas AMA. Iš teismų praktikos matyti, kad mokesčiai patenka į EB 87 straipsnio taikymo sritį tik tada, jeigu jie skirti finansuoti valstybės pagalbą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokio ryšio tarp įmokų AMA dydžio ir suteiktos pagalbos. Todėl šios įmokos nėra pagalbos dalis, taigi šiuo argumentu negalima grįsti ieškovių pirmojoje instancijoje tiesioginės sąsajos.
b) Mano vertinimas
173. Manau, kad šis argumentas yra nepagrįstas.
174. Iš skundžiamo sprendimo 36–39 punktų matyti, kad Pirmosios instancijos teismas ieškovių pirmojoje instancijoje tiesioginės sąsajos negrindė šių pareiga mokėti įmokas AMA. Jo sąlyginai trumpai išdėstytuose argumentuose nematau jokios nuorodos, kuri leistų daryti Komisijos siūlomą išvadą.
175. Iš tikrųjų priminęs teismų praktiką dėl asmenų tiesioginės sąsajos Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 37–39 punktuose nurodė:
„37 Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad tą dieną, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, t. y. 2004 m. birželio 30 d., Austrijos Respublika jau buvo įgyvendinusi nagrinėjamą pagalbą. Šiuo atžvilgiu ieškovės pateikia AMA ir vieno mažmenininko interneto puslapius, iš kurių matyti, kad AMA ženklai jau buvo suteikti anksčiau už ginčijamą sprendimą. Jos taip pat pateikia reikalavimą sumokėti, kurį AMA siuntė Grandits [GmbH] dėl įmokų, mokėtinų už laikotarpį nuo 2002 m. gegužės mėn. iki 2003 m. balandžio mėn., kuris bent jau iš dalies sutampa su ginčijamame sprendime nurodytų priemonių įgyvendinimo laikotarpiu.
38 Todėl galimybė, kad Austrijos valdžios institucijos nuspręs nesuteikti nagrinėjamos pagalbos, yra tik teorinė.
39 Remiantis tuo darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovėmis, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą.“
176. Nors Pirmosios instancijos teismas paminėjo Grandits GmbH skirtą reikalavimą sumokėti, jis tai darė tik siekdamas įrodyti, kad pagalbos schema buvo taikoma prieš priimant ginčijamą sprendimą, o ne grįsdamas savo vertinimą dėl ieškovių pirmojoje instancijoje mokėtinų įmokų pagal 1992 m. AMA-Gesetz 21 c straipsnio 1 dalies 3 punktą.
177. Todėl, mano nuomone, reikia atmesti šią pirmą dalį, susijusią su ieškovių pirmojoje instancijoje tiesioginės sąsajos nebuvimu.
178. Bet kuriuo atveju dėl jau šios išvados 96 ir 97 punktuose išdėstytų priežasčių manau, kad šis kaltinimas yra nereikšmingas. Net jei būtų pagrįstas, tai negalėtų pakeisti Pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovių pirmojoje instancijoje suinteresuotumo pareikšti ieškinį.
179. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį kaip nepagrįstą ir bet kuriuo atveju nereikšmingą.
2. Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, susijusios su klaidingu ieškovių pirmojoje instancijoje teisės pateikti pastabas vertinimu
a) Šalių argumentai
180. Pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 54 punkte nusprendė, kad skundo pateikimas neatima iš ieškovių pirmojoje instancijoje teisės ginti savo procesines teises, kurias jos turi pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
181. Komisija mano, kad ieškovės pirmojoje instancijoje jau turėjo galimybę išdėstyti savo pastabas 1999 m. rugsėjo 21 d. pateikiant skundą, ir todėl nebeturėjo teisės dar kartą išdėstyti savo nuomonę. Be to, Komisija paaiškina, kad nematė reikalo leisti pareiškėjoms antrą kartą pateikti pastabas. Galiausiai ji pažymi, kad EB 88 straipsnio 2 dalimi „niekam nesuteikiamos <...> teisės“ ir „tik nustatoma pareiga Komisijai“.
b) Mano vertinimas
182. Manau, kad Komisijos nurodytiems argumentams nagrinėti nereikia skirti daug laiko, nes, mano nuomone, jie nepagrįsti.
183. Skundžiamo sprendimo 54 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog „aplinkybė, kad <...> pateikdamos skundą <...> ieškovės [turėjo] galimybę pateikti savo argumentus dar per pirminio tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, neatima iš jų teisės ginti savo procesines garantijas, kurias jos aiškiai turi pagal EB 88 straipsnio 2 dalį“.
184. Visiškai sutinku su šiuo vertinimu.
185. Šis vertinimas visiškai atitinka tekstą ir valstybės pagalbos kontrolės procedūros ekonomijos principą, taip pat neprieštarauja Teisingumo Teismo praktikai.
186. Nors akivaizdu, kad Reglamente Nr. 659/1999 nenumatytos, konkrečiai kalbant, pareiškėjo teisės, šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje ir 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse aiškiai pripažįstama suinteresuotųjų šalių teisė pranešti Komisijai apie tariamai neteisėtą pagalbą ir teisė pateikti pastabas Komisijai priėmus sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą. Leisdamas suinteresuotosioms šalims pateikti Komisijai skundą dėl tariamos valstybės pagalbos, Sąjungos teisės aktų leidėjas tikrai nesiekė atimti iš šių šalių teisės pateikti pastabas jau prasidėjus formaliai tyrimo procedūrai.
187. Skundo ir pastabų pateikimas nėra tapatūs veiksmai.
188. Skundo pateikimas leidžia pranešti Komisijai apie galimą valstybės pagalbą reglamentuojančių normų pažeidimą. Šį skundą gali pateikti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, manantis, kad valstybė narė teikia tariamai neteisėtą pagalbą. Juo pradedamas pirminis patikrinimas, per kurį Komisija, remdamasi pareiškėjo pateikta informacija, susidaro pirminę nuomonę dėl aptariamos priemonės visiško ar dalinio suderinamumo(60). Savo skunde pareiškėjas turi Komisijai nurodyti atitinkamą valstybę narę, tariamas pagalbos priemones ir skundo motyvus(61). Šiame procedūros etape Komisija neprivalo išklausyti pareiškėją ar kitas suinteresuotąsias šalis, kaip jos suprantamos pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
189. Atlikusi kruopštų ir nešališką skundo tyrimą(62) Komisija gali priimti keturis sprendimus. Ji gali nuspręsti nutraukti skundo nagrinėjimą. Ji taip pat remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsniu gali nuspręsti, kad aptariama priemonė nėra pagalba arba yra su bendrąja rinka suderinama pagalba, arba kyla rimtų abejonių dėl jos suderinamumo, dėl ko reikia pradėti formalią turimo procedūrą.
190. Būtent per pastarąją procedūrą pareiškėjai turi teisę pateikti savo pastabas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalį bei 20 straipsnio 1 ir 2 dalis. Ši teisė suteikiama tik suinteresuotosioms šalims, t. y. įmonėms ir organizacijoms, kurios konkuruoja ar gali konkuruoti su ginčijama priemone besinaudojančiomis įmonėmis. Kaip buvo nurodyta, šios teisės nepanaikina skundo pateikimas. Atvirkščiai, kad būtų užtikrinta teisė pateikti pastabas, taikoma sustiprinta teisminė kontrolė, jei Komisija netiesiogiai atsisako pradėti formalią tyrimo procedūrą ir dėl to neleidžia pareiškėjui pasinaudoti šia teise. Tai aiškiai matyti iš Teisingumo Tesimo praktikos, suformuotos minėtuose sprendimuose Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją, kurią jau aptarėme. Vis dėlto tai dar akivaizdžiau nuo tada, kai buvo priimti sprendimai Athinaïki Techniki prieš Komisiją (63), kuriuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad sprendimas nutraukti skundo nagrinėjimą yra ginčijamas aktas, nes netiesiogiai atsisakant pradėti formalią tyrimo procedūrą šiuo sprendimu iš pareiškėjo atimama teisė pateikti savo pastabas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.
191. Atsižvelgiant į šiuos vertinimus, ir kadangi ieškovės pirmojoje instancijoje gali būti laikomos „suinteresuotosiomis“ šalimis, Pirmosios instancijos teismas pagrįstai galėjo nuspręsti, kad pateikus skundą joms neišnyko teisė pateikti pastabas per formalią tyrimo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje.
192. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti primojo pagrindo antrą dalį, susijusią su klaidingu ieškovių pirmojoje instancijoje teisės pateikti pastabas vertinimu.
193. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad pirmasis papildomo apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino ieškovių pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio priimtinumą, yra nepagrįstas.
B – Dėl antrojo papildomo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas nepaisė tesiminės kontrolės apimties
194. Grįsdama savo antrąjį pagrindą Komisija priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, jog šis peržengė teisminės kontrolės ribas, kai nusprendė, kad kilo didelių vertinimo dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo sunkumų, dėl kurių turėjo būti pardėta formali tyrimo procedūra. Iš tikrųjų, kadangi priimant ginčijamą sprendimą reikėjo išsamiai įvertinti ekonomines ir socialines aplinkybes, Komisija naudojosi didele diskrecija, apribojančia teisminę kontrolę.
195. Manau, kad šis kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
196. Iš teismų praktikos matyti, kad Komisija turi didelę diskreciją spręsti, ar yra valstybės pagalba, ir vertinti EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse aiškiai numatytų išimčių taikymą(64). Tokiais atvejais Komisija gali būti priversta atlikti išsamų ekonominį ar socialinį vertinimą. Bendrasis Teismas turi apsiriboti tik procedūrinių ir motyvavimo nuostatų laikymosi, faktinių aplinkybių, tikslumo, akivaizdžios vertinimo klaidos nebuvimo, taip pat piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu.
197. Tačiau tai nėra toks atvejis.
198. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas klausimas ne dėl to, ar Austrijos Respublikos taikomos priemonės gali būti laikomos „valstybės pagalba“ arba gali būti pateisinamos tam tikros ekonominės veiklos skatinimu, bet dėl to, ar Komisija, atsižvelgiant į jos pirminį patikrinimą, laikėsi pareigų, kurių ji turi laikytis per valstybės pagalbos kontrolės procedūrą.
199. Tačiau iš teismų praktikos matyti, kad Komisija neturi jokios diskrecijos sprendžiant, ar reikia pradėti formalią tyrimo procedūrą. Jos įgaliojimai yra apriboti. Komisija privalo pradėti EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą, jeigu jai po pirminio patikrinimo nepavyksta įveikti visų vertinimo dėl nagrinėjamos priemonės suderinamumo sunkumų. Ši pareiga aiškiai patvirtinta Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje(65). Taigi formalios tyrimo procedūros pradėjimas stricto sensu yra ne išsamaus ekonominio ar socialinio pobūdžio vertinimo pasekmė, o teisinė prievolė, dėl kurios laikymosi taikoma visiška teisminė kontrolė.
200. Nusprendęs, kad Komisija turėjo taikyti minėto reglamento 4 straipsnio 4 dalį, ir todėl panaikinęs ginčijamą sprendimą Pirmosios instancijos teismas atliko tinkamą minėto sprendimo teisminę kontrolę ir nepažeidė jam EB 230 straipsnyje suteiktos kompetencijos ribų.
201. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti kaip nepagrįstą antrąjį pagrindą, susijusį su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas nepaisė teisminės kontrolės apimties.
C – Dėl trečiojo papildomo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti nesilaikymu
202. Savo trečiajame pagrinde Komisija priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, kad prieš panaikindamas ginčijamą sprendimą neįvertino formalios tyrimo procedūros baigties, todėl skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar komisijos vertinimas dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo būtų buvęs kitoks, jei būtų buvusi pradėta formali tyrimo procedūra. Komisija teigia, kad akivaizdu, jog į šį klausimą reikėjo atsakyti neigiamai. Be to, Komisija pastebi, kad formalios tyrimo procedūros pradėjimas lems per ilgą bylos nagrinėjimą ir taip bus pažeista 1973 m. gruodžio 11 d. Sprendime Lorenz (66) nustatyta pareiga greitai išnagrinėti bylą.
203. Siūlau atmesti šiuos argumentus.
204. Iš tikrųjų negalima tvirtinti, kad šios bylos baigtis gali priklausyti nuo Pirmosios instancijos teismo išankstinio formalios tyrimo procedūros baigties įvertinimo, ir juo labiau negalima tvirtinti, kad dėl to skundžias sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.
205. Toks argumentas prieštarauja valstybės pagalbos kontrolės procedūrai taikomiems principams. Pirma, reikia priminti, kad pripažįstant pagalbą turi būti atsižvelgiama į objektyvius veiksnius, o ne į kaltinimus(67). Be to, tai neturi priklausyti nuo atlikus pirminį patikrinimą gauto vertinimo ir remiantis tik šiame etape turėta informacija(68). Taip pat reikia priminti, kad ne Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas teisėtumo kontrolę, o Komisija, įgyvendindama jai Sutartimi suteiktą išimtinę kompetenciją, turi įvertinti nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Be to, reikia taip pat priminti, kad formalios tyrimo procedūros pradėjimas yra ne Komisijos teisė, o pareiga(69) tuo atveju, kai ji yra tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamoji šioje byloje.
206. Galiausiai reikia pažymėti, kad nors iš tikrųjų Komisija turi skubiai išnagrinėti skundą, ši pareiga ją įpareigoja pradėti formalią tyrimo procedūrą tokiomis aplinkybėmis, kaip aptariamosios šiuo atveju.
207. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus manau, kad trečiasis pagrindas yra nepagrįstas.
208. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti Komisijos pateiktą papildomą apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų
209. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
210. Kadangi šioje byloje visi Austrijos Respublikos ir Komisijos pagrindai buvo atmesti, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
VIII – Išvada
211. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlyčiau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1. Atmesti apeliacinius skundus.
2. Austrijos Respublika ir Europos Komisija padengia bylinėjimosi išlaidas.