GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2012 m. liepos 19 d.(1)
Byla C‑286/11 P
Europos Komisija
prieš
Tomkins plc
„Karteliai – Vario jungčių ir vario lydinių jungčių rinka – Baudos – Patronuojančios bendrovės bendroji ir solidarioji atsakomybė už dukterinės bendrovės veiksmus – Ne ultra petita taisyklė – Pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio vertinimas – Bendrojo Teismo neribota jurisdikcija – Atsižvelgimas į visas faktines aplinkybes – Rungimosi principo laikymasis“
I – Įvadas
1. Pateikdama šį apeliacinį skundą Europos Komisija prašo panaikinti 2011 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo sprendimą Tomkins prieš Komisiją(2) (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas iš dalies panaikino 2006 m. rugsėjo 20 d. Komisijos sprendimą 2007/691/EB dėl procedūros pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla Nr. COMP/F/38.121 – Jungtys)(3) (toliau – ginčijamas sprendimas), kiek tai susiję su karteliu, veikusiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 2004 m. balandžio 1 d., pagal kurį buvo nustatytos kainos ir susitarta dėl kainų sumažinimo bei nuolaidų, kainų didinimo koordinavimo mechanizmų įgyvendinimo, klientų pasidalijimo ir keitimosi komercine informacija vario, visų pirma vario lydinių jungčių, Europos rinkoje, ir sumažino Tomkins plc (toliau – Tomkins) skirtą baudą, už kurios sumokėjimą ši bendrovė pripažinta solidariai atsakinga kartu su dukterine bendrove Pegler Ltd (toliau – Pegler).
2. Aiškiai remdamasis byla, kurioje priimtas tos pačios dienos Bendrojo Teismo sprendimas Pegler prieš Komisiją(4), susijęs su Tomkins dukterinės bendrovės pateiktu ieškiniu, kurioje Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame buvo nuspręsta, kad Pegler dalyvavo darant pažeidimą per laikotarpį nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d., ir sumažino šiai bendrovei skirtą baudą nuo 5,25 mln. EUR iki 3,4 mln. EUR, Bendrasis Teismas išnagrinėjo, kokių pasekmių minėtas sprendimas sukelia patronuojančiai bendrovei Tomkins.
3. Nepaisant to, kad Tomkins ginčijo, jog Pegler dalyvavo darant pažeidimą tik per laikotarpį iki 1989 m. vasario 7 d. (o ne kaip Pegler – iki 1993 m. spalio 29 d.), Bendrasis Teismas nusprendė, jog Tomkins, t. y. kartelyje tiesiogiai nedalyvavusios Pegler patronuojančios bendrovės, atsakomybė negali būti didesnė nei dukterinės bendrovės atsakomybė. Bendrasis Teismas, laikydamas, kad į jį kreiptasi su ieškiniu dėl panaikinimo, kurio reikalavimų dalykas toks pats kaip tuo pačiu metu Pegler pateikto ieškinio, atmesdamas bet kokią taisyklės ne ultra petita pažeidimo galimybę, skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte panaikino ir ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su laikotarpiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d. dėl Tomkins, o minėtos rezoliucinės dalies 2 punkte pastarajai skirtą baudą sumažino iki 4,25 mln. EUR, iš kurių už 3,4 mln. EUR sumokėjimą ji atsakinga solidariai su Pegler.
4. Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija pateikia penkis apeliacinio skundo pagrindus, susijusius atitinkamai su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė ne ultra petita taisyklę; klaidingai konstatavo, kad patronuojančios bendrovės Tomkins ir jos dukterinės bendrovės Pegler ieškinių dalykas tas pats; kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog Tomkins priklausė bendrovei, kuri pripažino padariusi pažeidimą; kad skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas ir prieštaringas, ir galiausiai, kad pažeisti rungimosi principas ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.
5. Tomkins siūlo atmesti apeliacinį skundą.
6. Į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą šalys atsakė per nustatytą terminą, o per 2012 m. gegužės 2 d. vykusį posėdį buvo išklausytos ir jų pastabos žodžiu.
II – Vertinimas
7. Dabar norėčiau patikslinti, jog Komisijos nurodytas antrasis apeliacinio skundo pagrindas, mano nuomone, turi būti priimtas, o skundžiamas sprendimas iš dalies panaikintas. Iš tikrųjų manau, kad Bendrasis Teismas klaidingai vertino pirmojoje instancijoje Tomkins pateiktą prašymą kaip ieškinį dėl panaikinimo, kurio reikalavimų dalykas toks pats kaip ir tuo pačiu metu jos dukterinės bendrovės Pegler pateikto ieškinio. Todėl pirmiausia nagrinėsiu šį apeliacinio skundo pagrindą. Iš pradžių nagrinėsiu pirmojoje instancijoje Tomkins nurodytus pagrindus ir proceso eigą pirmojoje instancijoje.
A – Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su klaidingu konstatavimu, kad patronuojančios bendrovės „Tomkins“ ir dukterinės bendrovės Pegler ieškinių dalykas tas pats
8. Visų pirma primintina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija nusprendė, jog Pegler ir Tomkins dalyvavo darant EB 81 straipsnio pažeidimą laikotarpiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 2001 m. kovo 22 d. Todėl minėto sprendimo 2 straipsnio h punkte Komisija joms skyrė 5,25 mln. EUR baudą, už kurios sumokėjimą patronuojanti bendrovė Tomkins ir dukterinė bendrovė Pegler laikomos bendrai ir solidariai atsakingomis.
9. Bendrajame Teisme Pegler ir Tomkins pateikė atskirus ieškinius dėl ginčijamo sprendimo.
10. Matyti, kad byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Pegler prieš Komisiją, į Bendrąjį Teismą kreiptasi su prašymu panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti Pegler skirtą baudą.
11. Primenu, jog 2006 m. gruodžio 15 d. pateiktame ieškinyje dėl ginčijamo sprendimo Tomkins prašė panaikinti šį sprendimą ir sumažinti baudą, kurią Komisija jai skyrė ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h punkte. Grįsdama savo ieškinį Tomkins nurodė keturis ieškinio pagrindus, kurių trys pirmieji susiję su Pegler neteisėtų veiksmų priskyrimo Tomkins problematika, o ketvirtasis – su „teisės ir fakto klaidomis apskaičiuojant baudą“(5). Šis ieškinio pagrindas padalytas į dvi dalis, kurių pirmoji susijusi su vertinimo klaida, kiek tai susiję su Tomkins apyvarta grindžiamu baudos padidinimu siekiant atgrasyti, o antroji susijusi su Komisijos padaryta klaida nustatant Pegler pažeidimo trukmę.
12. Kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 23 punkte, 2009 m. gruodžio 22 d. Tomkins atsisakė ieškinio pirmojo, antrojo ir trečiojo pagrindų, taip pat ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmos dalies.
13. Todėl į Bendrąjį Teismą jau buvo kreiptasi nurodant tik ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą dalį, žinoma, susijusią su klaida nustatant pažeidimo trukmę, bet ją apėmė ieškinio pagrindas, susijęs su Tomkins skirtos baudos sumažinimu.
14. Taigi Bendrasis Teismas, mano nuomone, negalėjo nuspręsti, kad po to, kai Tomkins atsisakė dalies ieškinio pagrindų, į jį vis dar buvo kreiptasi su ieškiniu dėl panaikinimo, kuriuo siekta, kad būtų panaikintas skundžiamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo konstatavimas. Priešingai, Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad dėl Tomkins reikalavimų dalies, susijusios su šio skundžiamo sprendimo straipsnio panaikinimu, jau nebuvo nurodyti ieškinio pagrindai ir kad bet kuriuo atveju Tomkins apsiribojo prašymu pagal EB 229 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo(6) 31 straipsnį įgyvendinti savo neribotą jurisdikciją, kiek tai susiję su skundžiamo sprendimo 2 straipsnio h punkte Komisijos skirtos baudos dydžiu.
15. Šis Tomkins prašymo pirmojoje instancijoje vertinimas, kurį turėjo atlikti Bendrasis Teismas, buvo ne tik galimas, bet ir būtinas.
16. Pirma, nebuvo jokios procesinio pobūdžio kliūties Bendrajam Teismui tik konstatuoti, kad po to, kai Tomkins atsisakė didžiosios dalies ieškinio pagrindų, apsiribojama tik prašymu pasinaudoti įgaliojimais pakeisti baudos dydį.
17. Tiesa, EB sutartyje nenustatyta tokia atskira ieškinio rūšis kaip „neribotos jurisdikcijos ieškinys“, todėl atrodo, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas siejamas su ieškinio dėl panaikinimo pateikimo termino laikymusi(7). Taigi pasibaigus šiam terminui pateiktas prašymas pakeisti sprendimą nepriimtinas.
18. Tačiau šioje byloje neginčijama, kad 2006 m. gruodžio 15 d. Bendrajame Teisme pateikdama ieškinį Tomkins nepažeidė EB 230 straipsnyje nustatyto termino, kol ši bendrovė neatsisakė ieškinio pagrindų, susijusių su skundžiamo sprendimo 1 straipsnio neteisėtumu.
19. Be to, Tomkins atsisakius didelės dalies ieškinio pagrindų, Bendrasis Teismas niekaip negalėjo taip apibrėžto Tomkins prašymo pripažinti nepriimtinu ir dėl to, kad ieškinio priimtinumas turi būti vertinamas jo pateikimo momentu(8), ir dėl to, kad prašymo pripažinimas nepriimtinu po to, kai šalis atsisakė dalies reikalavimams pagrįsti nurodytų ieškinio pagrindų, būtent spartaus teisingumo vykdymo sumetimais, būtų nesuderinamas su geru teisingumo vykdymu.
20. Galiausiai teismų praktikoje nurodyti atvejai, kai į Bendrąjį Teismą buvo kreiptasi su prašymais pakeisti sprendimą nepateikus jokio ieškinio dėl panaikinimo, o Sąjungos teismas nematė kliūties priimti sprendimą dėl prašymo pagrįstumo(9).
21. Antra, tai, kad Bendrajame Teisme Tomkins nurodyto ketvirtojo ieškinio pagrindo antra dalis buvo susijusi su klaida, padaryta nustatant pažeidimo trukmę, nereiškia, kad toje dalyje, be pastabų dėl baudos apskaičiavimo, buvo prašymas panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kuriame konstatuotas EB 81 straipsnio pažeidimas.
22. Tiesa, pažeidimo trukmė yra bendras elementas konstatuojant EB 81 straipsnio pažeidimą ir nustatant baudų dydį, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje.
23. Vis dėlto, nors galima sutikti, jog prašymas, kad Bendrasis Teismas panaikintų Komisijos konstatuotą EB 81 straipsnio pažeidimą, gali, netgi netiesiogiai, reikšti prašymą panaikinti ar sumažinti Komisijos nustatytą baudą(10), priešingai, mano manymu, yra neįmanoma. Iš tikrųjų, jei taip būtų nuspręsta, tai būtų pernelyg išplėstas šalių apibrėžtas ginčas.
24. Teismų praktikoje, įskaitant ir šiuo klausimu, yra įvairių bylų, kuriose Sąjungos teismas pagrįstai išnagrinėjo ieškinio pagrindus, susijusius su teisės klaidomis vertinant pažeidimo trukmę, vien tam, kad būtų sumažinta bauda, ir dėl to Teismui nereikėjo vertinti tokių klaidų dėl Komisijos konstatuoto pažeidimo(11).
25. Tiesa, nors nebūdamas tuo užtikrintas, manau, kad Bendrasis Teismas siekė būti nuoseklus abiejuose sprendimuose, t. y. skundžiamame sprendime ir minėtame Sprendime Pegler prieš Komisiją. Iš tikrųjų kartą panaikinus ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek tai susiję su Pegler dalyvavimu darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d.(12), Bendrajam Teismui, atrodo, buvo sunku to paties nepadaryti ir Tomkins atžvilgiu, kurios atsakomybė kaip patronuojančios bendrovės, Bendrojo Teismo nuomone, negalėjo būti didesnė nei dukterinės bendrovės Pegler(13).
26. Kad ir koks teisėtas atrodytų šis siekis, dėl to negali būti iškraipomas pirmosios instancijos teisme pateiktas ieškinys. Konkrečiai kalbant, nesvarbu, dėl kokių priežasčių teismas tai darytų, jis vietoje šalių negali, pavyzdžiui, pašalinti jų ieškinių trūkumų ar neatitikimų pažeisdamas kitų šalių teisinį saugumą ir keldamas grėsmę, kad bus priimti savavališki sprendimai.
27. Trečia, kaip matyti iš Bendrajam Teismui pateikto ieškinio ir kaip patvirtino Tomkins per posėdį Teisingumo Teisme, aplinkybės, kad ketvirtojo ieškinio pagrindo antroje dalyje ši bendrovė prašė sumažinti baudą, pakanka patvirtinti išvadą, kad ji prašė tik pasinaudoti neribota jurisdikcija.
28. Todėl Bendrasis Teismas, laikydamasis ieškinio dalyko, turėjo tik konstatuoti, kad minėta dalis galėjo apimti tik Tomkins reikalavimus, susijusius su ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h punkte Komisijos skirtos baudos sumažinimu.
29. Be to, nors atsisakiusi didžiosios dalies ieškinio pagrindų Tomkins apsiribojo tik likusia ketvirtojo ieškinio pagrindo pirma dalimi, kuri, primenu, susijusi su vertinimo klaida, padaryta padidinus baudą siekiant atgrasyti, akivaizdu, jog Bendrasis Teismas tokį prašymą galėjo vertinti tik kaip prašymą įgyvendinti neribotą jurisdikciją prieš tai nenagrinėjęs ginčijamo sprendimo pagrįstumo, kiek tai susiję su EB 81 straipsnio pažeidimo konstatavimu.
30. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad, kaip tvirtina Komisija apeliacinio skundo antrajame pagrinde, Tomkins reikalavimų dalykas byloje T‑382/06 ir Pegler reikalavimų dalykas byloje T‑386/06 nebuvo identiškas, nes, atsisakius didelės dalies pagrindų, Tomkins ieškiniu jau nebuvo siekiama ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimo.
31. Todėl Teisingumo Teismui siūlau panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, kuriame pats Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su laikotarpiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d. Tomkins atžvilgiu.
32. Taigi nebereikia vertinti kitų Komisijos apeliacinio skundo pagrindų, kiek jie susiję su skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies to paties punkto panaikinimu.
33. Tačiau juos reikia nagrinėti tiek, kiek Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti ir skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriame Bendrasis Teismas sumažino Tomkins skirtą baudą.
B – Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su „ne ultra petita“ taisyklės pažeidimu
34. Pateikdama pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą Komisija teigia, kad vienos įmonės teisės subjektams skirtos baudos gali būti skirtingos, net jei už nustatytą šių baudų dalį jų atsakomybė yra solidarioji. Todėl dviejų tos pačios įmonės subjektų solidarioji atsakomybė nedaro įtakos taikant taisyklę, pagal kurią teismas negali priimti sprendimo ultra petita. Per posėdį Teisingumo Teisme Komisija pakartojo savo nuomonę, kad draudimas priimti sprendimą ultra petita taikomas ir Bendrajam Teismui naudojantis neribota jurisdikcija.
35. Maža to, anot Komisijos, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo, susijusio su pažeidimo trukme, nenagrinėjęs pačios Tomkins pateiktų teisinių argumentų dėl pažeidimo pradžios datos, o vietoje to rėmėsi minėto Sprendimo Pegler prieš Komisiją išvadomis.
36. Tomkins teigia, kad Bendrasis Teismas, remdamasis teismų praktika, atsižvelgęs į bylos šalių nurodytas faktines aplinkybes, tik įgyvendino savo neribotą jurisdikciją dėl bausmių. Todėl Bendrasis Teismas nepažeidė draudimo priimti sprendimą ultra petita ir gali panaikinti ir (arba) sumažinti baudą.
37. Manau, kad Komisijos apeliacinio skundo pagrindui negalima pritarti dėl esminės priežasties, jog ne ultra petita taisyklė, teismo galias apribojanti tais klausimais, kuriuos jam pateikė šalys, neturi beveik jokios reikšmės Sąjungos teismui įgyvendinant neribotą jurisdikciją pagal EB 229 straipsnį(14).
38. Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismų praktiką neribota jurisdikcija suteikia Bendrajam Teismui teisę ne tik vykdyti paprastą teisėtumo kontrolę, kuria remiantis galima tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba panaikinti skundžiamą aktą, taip pat pastarąjį pakeisti, t. y. Komisijos vertinimą pakeisti savuoju, netgi jo nepanaikinant, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, kad būtų panaikinta, sumažinta ar padidinta skirta bauda(15).
39. Be to, minėtame Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją Teisingumo Teismas atmetė apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su tariamai Bendrojo Teismo pažeista ne ultra petita taisykle, kai pastarasis pakeitė koeficiento taikymo metodą dėl lengvinančių aplinkybių, nors šiuo klausimu nebuvo nieko prašoma, dėl paprastos priežasties, kad atsižvelgiant į tai, jog Bendrasis Teismas vertino baudos dydžio klausimą, pagal EB 229 straipsnį ir 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17, Pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį Sutarties [81] ir [82] straipsnius(16), kurį pakeitė Reglamentas Nr. 1/2003, jis buvo įgaliotas panaikinti, sumažinti ar padidinti Komisijos skirtą baudą(17).
40. Toks vertinimas gerai suprantamas, jei neribotos jurisdikcijos funkcija suvokiama kaip papildoma maksimalaus intensyvumo kontrolės garantija įmonėms, kurią vykdo nepriklausomas ir nešališkas teismas, kai tikrina joms skirtos baudos dydį(18).
41. Šį Bendrojo Teismo neribotos kompetencijos vertinimą kaip „papildomą garantiją“ Teisingumo Teismas jau patvirtino apibrėždamas įmonių teisės į gynybą apimtį Komisijoje skiriant baudas(19).
42. Šiomis aplinkybėmis toks vertinimas reiškia tik tai, kad Bendrajame Teisme ginčydamos baudos dydį įmonės, gerai žinodamos Komisijos nustatytą tikslią sumą, turi galimybę skųstis tiek dėl Komisijos atlikto šios sumos skaičiavimo teisėtumo, tiek dėl savalaikiškumo, todėl pasinaudodamos visomis gynybos priemonėmis, įskaitant su teisėtumo kontrole susijusius įpareigojimus, jos gali daryti įtaką teismo įsitikinimui dėl tinkamo baudos dydžio(20).
43. Tačiau tam, kad ši papildomos garantijos funkcija būtų veiksminga, remiantis šios išvados 38 punkte minėta teismų praktika, Bendrasis Teismas, be kita ko, turi būti įgaliotas atsižvelgti į „visas faktines aplinkybes“(21), įskaitant, pavyzdžiui, vėlesnes, nei tame teisme ginčijamas sprendimas aplinkybes(22), o to daryti su teisėtumo kontrole susiję įpareigojimai jam iš esmės neleidžia(23).
44. Šiuo atveju Bendrasis Teismas negalėjo nepaisyti minėtame Sprendime Pegler prieš Komisiją savo paties padarytų išvadų dėl Tomkins dukterinės bendrovės, pagal kurias Komisija neįrodė, kad Pegler tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d. Šios Komisijos administracinės bylos dokumentais grindžiamos išvados tikrai buvo faktinės aplinkybės atliekant vertinimus skundžiamame sprendime, į kurias, remiantis minėta teismų praktika, Bendrasis Teismas turėjo teisę atsižvelgti.
45. Priešingai, nei per posėdį Teisingumo Teisme teigė Komisija, Bendrasis Teismas savo iniciatyva šiuo atžvilgiu neiškėlė teisinio pagrindo, – tai pagal 2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimus(24) draudžiama netgi naudojantis neribota jurisdikcija(25), o paprasčiausiai atsižvelgė į visas bylos faktines aplinkybes, taigi įskaitant savo paties išvadas, padarytas tuo pačiu metu nagrinėjamoje byloje dėl Tomkins dukterinės bendrovės, siekdamas įvertinti Tomkins skirtos baudos dydžio, kokį ši bendrovė nurodė jos pateikto ieškinio ketvirtojo pagrindo antroje dalyje, tinkamumą.
46. Likusi dalis Komisijos pastabų, pagal kurias Tomkins ir Pegler nustatyta solidarioji atsakomybė Bendrajam Teismui neleido nukrypti nuo ne ultra petita taisyklės, taip pat ir tada, kai jis naudojasi neribota jurisdikcija, netinkamos. Iš tikrųjų, kaip tai ką tik įrodžiau, šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas neturėjo laikytis šios taisyklės.
47. Todėl siūlau atmesti Komisijos apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.
C – Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog „Tomkins“ priklausė įmonei, kuri pripažino padariusi pažeidimą
48. Anot Komisijos, kuri remiasi minėtu Sprendimu Pegler prieš Komisiją, šios bendrovės atsakomybė už pažeidimą buvo sumažinta remiantis „miegančios įmonės“ statusu, o ne tuo, kad Tomkins grupė nedalyvavo darant pažeidimą. Aplinkybė, kad Pegler galėjo būti netinkama ginčijamo sprendimo adresatė toje grupėje, kalbant apie nustatytą laikotarpį, susijusi tik su šia dukterine bendrove ir neatleidžia visos įmonės nuo atsakomybės už konkurencijos taisyklių pažeidimą. Todėl Bendrasis Teismas negalėjo teisėtai sumažinti Tomkins baudos už laikotarpį nuo 1989 m. sausio 20 d. iki 1993 m. spalio 29 d. tvirtindamas, kad „Tomkins atsakomybė buvo glaudžiai susijusi su Pegler atsakomybe“ ir remdamasis tokiu ryšiu, kuris neegzistavo. Bet kuriuo atveju patronuojančios bendrovės ir dukterinės bendrovės atsakomybės glaudus ryšys nėra absoliuti taisyklė.
49. Visiškai sutinku su Komisijos teiginiu, kad Bendrojo Teismo nustatytas Tomkins ir Pegler glaudus atsakomybės ryšys neturėtų būti laikomas taisykle, kuri taikoma visais atvejais, kai patronuojančios bendrovės atsakomybė kyla dėl jos dukterinės bendrovės veiksmų.
50. Vis dėlto klausimas kyla ne dėl to ir Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime visai neteigė, kad jo išvados turi būti universalaus pobūdžio.
51. Iš tikrųjų nurodant šį apeliacinio skundo pagrindą, kaip teigė Tomkins, Teisingumo Teismo prašoma iš naujo įvertinti Bendrojo Teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių, padarytas ne tik skundžiamame sprendime, bet ir minėtame Sprendime Pegler prieš Komisiją, kuris jau įgijo res judicata galią, nes Komisija dėl jo nepateikė apeliacinio skundo. Žinoma, toks prašymas nepriimtinas nagrinėjant apeliacinį skundą(26).
52. Net jei būtų priimtinas, šis apeliacinio skundo pagrindas bet kuriuo atveju turėtų būti pripažintas nepagrįstu.
53. Iš Bendrojo Teismo padarytų išvadų iš esmės matyti, kad ginčijamame sprendime Tomkins buvo laikoma solidariai atsakinga už baudos sumokėjimą tik dėl to, kad Pegler tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Bendrasis Teismas tiek minėtame Sprendime Pegler prieš Komisiją, tiek skundžiamo sprendimo 37–39 punktuose nusprendė, kad ginčijamame sprendime neįrodyta, jog Pegler, t. y. vienintelis tame sprendime nurodytas subjektas, tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d., logiška, kad ginčijamame sprendime nustatyta Tomkins solidarioji atsakomybė visiškai neteko pagrindo. Todėl Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad Tomkins atsakomybė negali būti didesnė nei Pegler atsakomybė (38 punkto pabaigoje) ar kad ji glaudžiai susijusi su pastarosios atsakomybe (46 punktas).
54. Maža to, kaip ir ginčijamame sprendime, Komisija nepaminėjo ir a fortiori neįrodė, jog kita bendrovė nei Pegler galėjo dalyvauti darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d., kad dėl to už minėtą laikotarpį galėtų kilti patronuojančios bendrovės Tomkins atsakomybė sumokėti ginčijamame sprendime jai skirtą baudą.
55. Todėl siūlau atmesti šį apeliacinio skundo pagrindą.
D – Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su skundžiamo sprendimo motyvavimo stoka ir prieštaringumu
56. Komisija teigia, kad skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, nes jame nepakankamai tiksliai nurodyta, kodėl nukrypta nuo ne ultra petita taisyklės, kurią Bendrasis Teismas taikė pirmą kartą. Be to, skundžiamo sprendimo 57 punkte, kuris susijęs su dauginimo koeficientu siekiant atgrasyti, Bendrasis Teismas buvo nenuoseklus ir netikslus, kai siūlė Komisijai prieš nustatant baudos dydį atsižvelgti į tai, kokias pasekmes solidarioji atsakomybė sumokėti baudą sukels Tomkins atžvilgiu.
57. Manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nereikšmingas.
58. Kalbant apie pirmąjį kaltinimą, pažymėtina, kad jam negalima pritarti, nes, kaip įrodžiau pirmesniuose samprotavimuose, naudodamasis savo neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas neprivalo laikytis ne ultra petita taisyklės(27).
59. Dėl antrojo kaltinimo primenu, kad Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl Tomkins pateikto ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su vertinimo klaida, padaryta padidinant baudą siekiant atgrasyti, nes Tomkins atsisakė šios dalies.
60. Todėl net jei Komisijos pastabos dėl Bendrojo Teismo vertinimų, susijusių su šia dalimi, būtų priimtinos, jos neturėtų jokios įtakos skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto panaikinimui, nes šiame punkte nustatyta bauda, kuri nepakeičia ginčijamo sprendimo skaičiavimo rezultato, gauto pritaikius minėtą padidinimą siekiant atgrasyti.
61. Todėl siūlau atmesti apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą.
E – Dėl apeliacinio skundo penktojo pagrindo, susijusio su rungimosi principo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu
62. Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes nesuteikė jai galimybės pateikti nuomonę dėl ketinimo sumažinti Tomkins skirtą baudą, remiantis ieškinio pagrindais, kuriuos nurodė jos dukterinė bendrovė tik byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Pegler prieš Komisiją.
63. Nors, mano nuomone, Bendrasis Teismas iš tikrųjų savo vertinime padarė procesinį pažeidimą, vis dėlto atrodo, jog šios aplinkybės nepakanka, kad dėl jos būtų panaikintas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas.
64. Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad remiantis teismų praktika pagal rungimosi principą, kuris yra teisės į gynybą dalis ir kurio laikymąsi turi užtikrinti Sąjungos teismai, bendrai reikalaujama, kad bylos šalys turėtų teisę susipažinti su teisme pateiktais įrodymais ir pastabomis ir juos ginčyti(28). Tokiomis pačiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad jei teismo sprendimai grindžiami faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir dėl kurių negalėjo pareikšti savo pozicijos, yra pažeidžiamas pagrindinis teisės principas(29). Galiausiai siekiant, kad būtų įvykdyti reikalavimai, susiję su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, svarbu, kad šalys galėtų pagal rungimosi principą ginčyti tiek faktines, tiek teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso proceso baigtis(30).
65. Rungimosi principas turi būti taikomas kiekvienai Sąjungos teismo nagrinėjamos bylos šaliai, nesvarbu, koks jos teisinis statusas. Todėl Sąjungos institucijos taip pat gali juo remtis, kai jos yra tokios bylos šalys(31).
66. Mano nuomone, Sąjungos teismas negali nesilaikyti šio principo naudodamasis neribota jurisdikcija.
67. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne tik nurodė, kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas, įskaitant ir tada, kai naudojamasi neribota jurisdikcija remiantis EB 229 straipsniu(32), bet ir patikrino, ar nepažeista teisė į gynybą, kuri apima rungimosi principą, kai Bendrasis Teismas vykdo savo kompetenciją pakeisti Komisijos skirtos baudos dydį(33).
68. Šį požiūrį lemia pagrįstas rūpestis, kad įgyvendinant neribotą jurisdikciją nebūtų atsižvelgiama į faktus arba kriterijus, kurių šalys iš tikrųjų neturėjo galimybės užginčyti(34).
69. Kaip pažymėjau kalbėdamas apie taisyklės ne ultra petita netaikymą Bendrajam Teismui įgyvendinant neribotą jurisdikciją, Bendrasis Teismas turi teisę atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, kai nagrinėja Komisijos įmonėms skirtų baudų dydžio tinkamumą. Mano nuomone, šios aplinkybės apima ir paties Bendrojo Teismo padarytas su faktinėmis aplinkybėmis susijusias išvadas tuo pačiu metu nagrinėjamose bylose dėl tai pačiai įmonei priklausančių skirtingų bendrovių, kaip ir šiuo atveju.
70. Vis dėlto ši kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis rungimosi principo, o šią taisyklę Bendrasis Teismas pažeidė skundžiamame sprendime.
71. Visų pirma aišku, kad šiuo apeliacinio skundo pagrindu Komisija neapsiriboja Bendrojo Teismo kritikavimu dėl nesuteiktos galimybės pateikti nuomonę apie patį Tomkins skirtos baudos sumažinimo principą. Iš tiesų nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme ji turėjo galimybę ginčyti šį klausimą, kuris aiškiai nurodytas Tomkins pateikto ieškinio ketvirtojo pagrindo antroje dalyje.
72. Tačiau nustatyta, kad iki skundžiamo sprendimo paskelbimo Bendrasis Teismas Komisijai nepasiūlė pateikti savo pastabų dėl minėtame Sprendime Pegler prieš Komisiją padarytų išvadų, susijusių su tuo, kad dukterinė bendrovė tiesiogiai nedalyvavo darant pažeidimą laikotarpiu nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d., kuriomis remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime sumažino patronuojančiai bendrovei skirtą baudą(35).
73. Taigi negalima paneigti, kad minėtame Sprendime Pegler prieš Komisiją padarytos išvados, susijusios su dukterinės bendrovės dalyvavimo darant pažeidimą trukme, buvo „faktinės aplinkybės, nuo kurių priklauso proceso baigtis“ skundžiamame sprendime, kaip tai suprantama pagal šios išvados 64 punkte minėtą Teisingumo Teismo praktiką.
74. Vis dėlto šis vertinimas nereiškia, kad dėl rungimosi principo pažeidimo reikia panaikinti didesnę skundžiamo sprendimo dalį, nei pasiūlyta šioje išvadoje, t. y. ne tik minėto sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, bet ir jos 2 punktą.
75. Šiuo klausimu šis Teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsniu, kaip matyti iš minėtos teismų praktikos(36), tikrina, ar Bendrojo Teismo padarytas procesinis pažeidimas neigiamai paveikė apelianto interesus.
76. Šioje byloje toks patikrinimas apima klausimą, ar tuo atveju, jei Komisija būtų galėjusi pateikti pastabas, susijusias su tuo, kad Bendrasis Teismas negalėjo atsižvelgti į Pegler pastabas dėl jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmės, kurios buvo pateiktos tuo pačiu metu nagrinėjamoje byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Pegler prieš Komisiją, šios pastabos būtų turėjusios įtakos Bendrajam Teismui skundžiamame sprendime sumažinti Tomkins skirtą baudą.
77. Mano manymu, į šį klausimą, reikia atsakyti neigiamai.
78. Kaip jau minėjau nagrinėdamas Komisijos apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, kai nagrinėjo Tomkins prašymą pakeisti sprendimą, teisingai atsižvelgė į savo išvadas, susijusias su dukterinės bendrovės tiesioginio dalyvavimo darant pažeidimą trukme, padarytas minėtame Sprendime Pegler prieš Komisiją.
79. Maža to, kaip jau pažymėjau nagrinėdamas apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į specifines bylos aplinkybes, galėjo nepadaręs teisės klaidos konstatuoti, kad Tomkins atsakomybė sumokant Komisijos skirtą baudą negali būti didesnė nei Pegler atsakomybė.
80. Todėl net jei Komisija minėtais pagrindais būtų galėjusi remtis Bendrajame Teisme, jos pastabos nebūtų turėjusios įtakos skundžiamame sprendime nustatytos baudos sumažinimui.
81. Šiomis aplinkybėmis siūlau atmesti Komisijos apeliacinio skundo penktąjį pagrindą ir kartu visą apeliacinį skundą tiek, kiek juo siekiama panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriame Bendrasis Teismas Tomkins skirtą baudą sumažino nuo 5,25 mln. EUR iki 4,25 mln. EUR, iš kurių už 3,4 mln. EUR sumokėjimą ji atsako solidariai su Pegler.
III – Išvada dėl apeliacinio skundo
82. Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad, kaip minėjau šios išvados 30 ir 31 punktuose, mano nuomone, reikia priimti Komisijos apeliacinio skundo antrąjį pagrindą ir panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, nes pats Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jis apima laikotarpį nuo 1988 m. gruodžio 31 d. iki 1993 m. spalio 29 d., kiek tai susiję su Tomkins.
IV – „Tomkins“ prašymo nagrinėjimas
83. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.
84. Šioje byloje dėl ginčo tikrai gali būti priimtas sprendimas ir galutinį sprendimą gali priimti Teisingumo Teismas. Iš tikrųjų turi būti nagrinėjama tik Tomkins ieškinio ketvirtojo pagrindo antra dalis.
85. Kaip jau pažymėjau, šioje dalyje Bendrojo Teismo prašoma tik sumažinti Tomkins baudą, kurią Komisija skyrė ginčijamo sprendimo 2 straipsnio h punkte, todėl ji negali lemti to sprendimo 1 straipsnio, susijusio su Tomkins padaryto pažeidimo konstatavimu, panaikinimo.
V – Dėl bylinėjimosi išlaidų
86. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnį, kuris pagal analogiją taikomas apeliaciniam procesui, remiantis šio reglamento 118 straipsniu, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims.
87. Kadangi turi būti priimta tik dalis Komisijos apeliacinio skundo, manau, kad reikia taikyti minėto reglamento 69 straipsnio 3 dalį ir nuspręsti, kad kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas abiejose instancijose.
VI – Išvada
88. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
1. Panaikinti 2011 m. kovo 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Tomkins prieš Komisiją (T‑382/06) rezoliucinės dalies 1 punktą.
2. Atmesti likusią apeliacinio skundo dalį.
3. Europos Komisija ir Tomkins plc pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas abiejose instancijose.