GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2013 m. gegužės 29 d.(1)
Byla C‑95/12
Europos Komisija
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką
„Pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį pareikštas ieškinys – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas įsipareigojimų neįvykdymas – Sprendimo prasmė ir apimtis – Piniginės sankcijos – Periodinė bauda – Vienkartinė suma – Tariamas sprendimo dviprasmiškumas – Laikotarpis tarp ikiteisminės procedūros pabaigos ir proceso Teisingumo Teisme pradžios – Prašymas dėl išaiškinimo“
1. Europos Komisija šį ieškinį Vokietijos Federacinei Respublikai pareiškė pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį dėl tariamo 2007 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją(2) byloje C‑112/05 (toliau – 2007 m. sprendimas) neįvykdymo.
2. Minėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad palikusi galioti 1960 m. liepos 21 d. Įstatymo dėl Volkswagenwerk GmbH privatizavimo(3) (toliau – VW įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 1 dalį kartu su 4 straipsnio 3 dalimi, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos Federacinė Respublika iš tikrųjų priėmė naują teisės aktą, kuriuo panaikino VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį, ši byla susijusi tik su sprendimo dalies dėl šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies neįvykdymu.
3. Kadangi šalių pozicijos dėl 2007 m. sprendimo prasmės šiuo aspektu skiriasi, nagrinėjamoje byloje kyla pradinis klausimas, ar Teisingumo Teismas pripažino pažeidimą dėl VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, kuri visiems 20 % kapitalo turintiems akcininkams suteikia galimybę sudaryti blokuojančią mažumą, vertinamą atskirai, ar vis dėlto buvo pripažinta, kad ši nuostata pažeidžia kapitalo judėjimą, kaip tai suprantama pagal EB 56 straipsnio 1 dalį, tik ją vertinant kartu su VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi. Pagal pastarąją nuostatą kiekvieno atskiro akcininko balsavimo teisė ribojama nustatant 20 % Volkswagenwerk GmbH (toliau – Volkswagen) kapitalo suteikiamų balsų ribą.
4. Jei Teisingumo Teismas patenkintų Komisijos ieškinį dėl 2007 m. sprendimo neįvykdymo, šioje byloje taip pat kyla sudėtingų klausimų dėl teisingo bet kokių piniginių sankcijų dydžio apskaičiavimo. Šių klausimų esmė – ar, pirma, skiriant pinigines sankcijas turi kokios nors reikšmės tariamas 2007 m. sprendimo dviprasmiškumas, ir, antra, ar apskaičiuojant pinigines sankcijas turėtų būti atsižvelgiama į neįprastai ilgą laikotarpį tarp Vokietijos Federacinės Respublikos atsakymo į pagrįstą nuomonę ir kreipimosi į Teisingumo Teismą, ir, jei taip, tai kaip.
I – Ikiteisminė procedūra
5. 2007 m. gruodžio 24 d. raštu Europos Komisija paprašė Vokietijos vyriausybės pranešti apie priemones, kurių buvo imtasi atsižvelgiant į 2007 m. sprendimą.
6. Vokietijos valdžios institucijos atsakė 2008 m. kovo 6 d. laišku, nurodžiusios, kad siekiant įvykdyti 2007 m. sprendimą numatyta atlikti būtinus galiojančio įstatymo pakeitimus.
7. Tačiau kadangi laiške nebuvo nei nurodytas teisės aktų priėmimo grafikas, nei atskleistas jame paminėto projekto turinys, 2008 m. birželio 5 d. Komisija išsiuntė Vokietijos Federacinei Respublikai oficialų pranešimą, ragindama šią valstybę narę pateikti savo pastabas per du mėnesius.
8. Vokietijos vyriausybė atsakė tą pačią dieną ir informavo Komisiją apie pasiūlyto įstatymo projekto svarstymo eigą. Ji nurodė, kad Federalinė vyriausybė pritarė įstatymo projekto, kuriuo keičiamas VW įstatymas, tekstui ir netrukus turėtų prasidėti įstatymo priėmimo procedūra.
9. 2008 m. rugpjūčio 1 d. Vokietijos vyriausybė patikslino įstatymo projekto priėmimo grafiką ir informavo Komisiją apie šio projekto turinį.
10. Kadangi Komisijos vis dar netenkino Vokietijos vyriausybės pateikti atsakymai, 2008 m. gruodžio 1 d. ji išsiuntė pagrįstą nuomonę, kurioje Vokietijos Federacinę Respubliką paragino per du mėnesius imtis visų būtinų priemonių įvykdyti 2007 m. sprendime nustatytus įpareigojimus. Dėl įstatymo projekto teksto Komisija nurodė, kad aptariamu projektu nėra keičiama VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė sudaryti blokuojančią mažumą. Komisija taip pat pažymėjo, kad jai nebuvo pateikta informacija apie Vokietijos vyriausybės ketinimus keisti Volkswagen įstatus, kurie suteikė teisinę galią neteisėtoms VW įstatymo nuostatoms, ir galiausiai, kad jai dar nėra pranešta apie pačius VW įstatymo pakeitimus.
11. 2008 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas 2008 m. gruodžio 8 d. Įstatymas dėl VW įstatymo pakeitimo(4) (toliau – VW įstatymo pakeitimo įstatymas), kurio tekstas iš esmės toks pats kaip įstatymo projekto. Šiuo įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. gruodžio 11 d., buvo panaikinta VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalį bei Akcinių bendrovių įstatymo(5) 101 straipsnio 5 dalį. Vis dėlto juo nebuvo padaryti jokie VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalies pakeitimai.
12. Atsižvelgdama į tai, kad šalys tebesilaikė skirtingų pozicijų dėl 2007 m. sprendimo prasmės, Vokietijos vyriausybė 2008 m. gruodžio 17 d. laišku pasiūlė abiems šalims kartu pateikti Teisingumo Teismui prašymą dėl ginčijamo sprendimo išaiškinimo pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnį ir šio teismo Procedūros reglamento 102 straipsnį(6). Komisija atsakė 2009 m. sausio 15 d. laišku, kuriame nurodė, kad neketina Teisingumo Teismui pateikti prašymo dėl išaiškinimo, nes 2007 m. sprendimo prasmė ar taikymo sritis jai nekelia abejonių.
13. Vokietijos vyriausybė į pagrįstą nuomonę atsakė 2009 m. sausio 29 d. laišku, kuriame konstatavo, kad priėmusi VW įstatymo pakeitimo įstatymą ji visiškai įvykdė 2007 m. sprendimą.
14. Manydama, kad Vokietijos Federacinė Respublika tik iš dalies įvykdė 2007 m. sprendimą, Komisija 2012 m. vasario 21 d. pareiškė šį ieškinį.
II – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
15. Savo ieškinyje Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti, kad nesiėmusi visų reikiamų priemonių 2007 m. sprendimui dėl VW įstatymo nuostatų prieštaravimo Europos Sąjungos (toliau – ES) teisei įvykdyti, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos sumokėti į Komisijos „Nuosavų Europos Sąjungos išteklių“ sąskaitą 282 725,10 EUR periodinę baudą ir vienkartinę 31 114,72 EUR baudą už kiekvieną dieną,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
16. Vokietijos Federacinė Respublika Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį arba, nepatenkinus šio prašymo, sumažinti, Teisingumo Teismo nuožiūra, Komisijos prašomą priteisti periodinę baudą ir vienkartinę sumą ir nustatyti sprendime šioje byloje datą, nuo kurios atsiranda galima pareiga mokėti baudą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
17. Vokietijos vyriausybės ir Komisijos paaiškinimai buvo išklausyti 2013 m. kovo 12 d. įvykusiame teismo posėdyje. Šalys taip pat pateikė atsakymus į klausimus, kurie joms mano vardu buvo išsiųsti rengiantis teismo posėdžiui(7).
III – Analizė
A – Ar Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų?
1. Sprendimų vykdymo mechanizmas pagal SESV 260 straipsnį
18. SESV 260 straipsnio 2 dalyje išdėstyta procedūra gali būti apibūdinta kaip Komisijai, atliekančiai „Sutarčių sergėtojos“ vaidmenį, suteikta kraštutinė priemonė, skirta užtikrinti ES teisės įgyvendinimą. Ji veikia kaip speciali teisminė sprendimų vykdymo procedūra arba, kitais žodžiais, kaip prievartinė jų vykdymo priemonė(8).
19. Savo ieškinyje Komisija pateikė kaltinimus, susijusius ne tik su VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, bet ir dėl Volkswagen įstatų. Atsakydama į šiuos kaltinimus Vokietijos vyriausybė pastebi, kad 2007 m. sprendime Teisingumo Teismas neišsakė abejonių dėl šių įstatų. Todėl, jos teigimu, šie kaltinimai turėtų būti atmesti kaip nepriimtini.
20. Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad, atsižvelgiant į specifinius SESV 260 straipsnio 2 dalyje numatytos sprendimų vykdymo procedūros požymius, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jos pagrindas gali būti tik įsipareigojimai, kuriuos Teisingumo Teismas, remdamasis SESV 258 straipsniu, pripažino neįvykdytais(9). Kadangi 2007 m. sprendime Teisingumo Teismas nenagrinėjo įstatų klausimo, manau, kad minėti kaltinimai yra nepriimtini(10).
21. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjamos bylos tikslas yra ne nuspręsti, ar VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, pagal kurią reikalaujama didesnės kaip 80 % kapitalui atstovaujančios daugumos Volkswagen visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams priimti, pažeidžia ES teisę. Šis ieškinys veikiau susijęs su klausimu, ar Vokietijos Federacinė Respublika įvykdė 2007 m. sprendimą, ar ne.
22. Po to, kai remiantis SESV 258 straipsniu priimamas sprendimas, kuriuo pripažįstamas įsipareigojimų neįvykdymas, pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė imtųsi visų būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Kai priėmus sprendimą jis nėra vykdomas, Komisijai tenka pagrindinis vaidmuo iki ieškinio pateikimo Teisingumo Teismui pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį išsiaiškinti, ar valstybė narė ėmėsi visų būtinų priemonių siekdama įvykdyti pradinį Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo buvo konstatuotas pažeidimas.
23. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje prieš nuspręsdamas, ar buvo imtasi būtinų priemonių, Teisingumo Teismas pirmiausia turi nustatyti, ar VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalies atžvilgiu apskritai buvo konstatuotas pažeidimas, dėl kurio kiltų pareiga imtis priemonių sprendimui įvykdyti.
24. Tenka apgailestauti, kad šalys padarė skirtingas išvadas dėl 2007 m. sprendimo. Nors nesutarimai dėl teismo sprendimų prasmės ir apimties yra neišvengiamas teisės aspektas, man atrodo, kad pagal SESV 258 straipsnį nagrinėjamose bylose dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teismas gali padėti išvengti tokio neaiškumo užtikrindamas, kad jo sprendimų motyvai būtų aiškūs, o rezoliucinė dalis atidžiai suformuluota. Žinoma, nors po sprendimo priėmimo Komisija turi įvertinti, ar valstybė narė ėmėsi reikiamų priemonių jam įvykdyti, tokiam vertinimui atlikti iš tikrųjų būtina aiški Teisingumo Teismo išvada dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
25. Tai įvertinus, nemanau, kad 2007 m. sprendimas yra itin dviprasmiškas. Vis dėlto, kaip rodo nagrinėjama byla, šiame sprendime vartojama tokia kalba, kuri palieka galimybę remtis argumentu dėl VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalies.
26. Šiuo aspektu reikia pabrėžti, kad neturiu ketinimų išaiškinti, kokia 2007 m. sprendimo „subjektyvi prasmė“ ar ką Teisingumo Teismas norėjo arba nenorėjo pasakyti. Šis aiškinimas veikiau pateikiamas siekiant nustatyti minėto sprendimo rezoliucinės dalies prasmę atsižvelgiant į jame išdėstytus motyvus. Kadangi įsipareigojimų nevykdanti valstybė narė privalo turėti galimybę nustatyti, koks elgesys yra neteisėtas pagal aptariamą sprendimą, nagrinėjamomis aplinkybėmis svarbi tik tokia informacija, kurią galima sužinoti iš tokio sprendimo. Kitaip tariant, kadangi tai susiję su piniginėmis sankcijomis, negalima pritarti plačiam 2007 m. sprendimo aiškinimui.
27. Dėl toliau išdėstytų priežasčių manau, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pasiūlytam 2007 m. sprendimo aiškinimui turėtų būti teikiama pirmenybė, palyginti su tuo, kuriuo remiasi Komisija.
2. 2007 m. sprendimo prasmės ir apimties atkūrimas
28. 2007 m. sprendimo rezoliucinėje dalyje Teisingumo Teismas nusprendė, kad, palikusi galioti VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 1 dalį „kartu su“(11) 4 straipsnio 3 dalimi, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnio 1 dalį.
29. Todėl išvada, kad Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį, priklauso nuo to, ar 2007 m. sprendimą reikia aiškinti 1) kaip pripažįstantį neteisėtomis kiekvieną iš trijų nuostatų atskirai arba 2) veikiau kaip konstatuojantį du atskirus pažeidimus: pirmasis susijęs su VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o antrasis – su VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, šią nuostatą vertinant kartu su šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi. Šis antrasis aiškinimas pagrįstas pačia aptariamų nuostatų sąveika. Taigi neteisėtumas kiltų dėl bendro šių nuostatų poveikio.
30. Komisija mano, kad aplinkybė, jog atitinkamame 2007 m. sprendimo rezoliucinės dalies punkte vartojami žodžiai „kartu su“, nepanaikina kiekvienos atskiros ginčijamos nuostatos neteisėtumo. Iš tikrųjų, kaip teigia Komisija, 2007 m. sprendimo motyvai patvirtina šių nuostatų neteisėtumą.
31. Vokietijos vyriausybė tvirtina priešingai. Ji teigia, kad 2007 m. sprendimo rezoliucinė dalis negali būti aiškinama kaip nurodanti tris atskiras neteisėtas nuostatas. Ji nurodo, kad Teisingumo Teismas konstatavo du EB 56 straipsnio 1 dalies pažeidimus: pirmasis susijęs su VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o antrasis – su kartu vertinamomis VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 3 dalimi. Todėl Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad panaikinusi VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 1 dalį ji įvykdė įsipareigojimus pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį.
32. Mano nuomone, žodžių „kartu su“ vartojimas sprendimo rezoliucinėje dalyje per se neleidžia pritarti Komisijos siūlomam aiškinimui(12). Vis dėlto atsižvelgiant į sprendimo motyvų svarbą aiškinant jo prasmę(13) atrodytų tinkama išnagrinėti 2007 m. sprendimo rezoliucinę dalį atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išdėstytus argumentus, kuriais jis pagrindė savo sprendimą.
a) Vienas apribojimas, susijęs su VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 3 dalimi
33. Iš pat pradžių reikėtų pabrėžti, kad, mano nuomone, sprendimo motyvai, visų pirma jo 31–56 punktai, neleidžia pritarti Komisijos požiūriui.
34. Pirma, atsižvelgdamas į šalių argumentus dėl Komisijos ieškinio pagrindų, atskirai susijusių su VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 3 dalimi, ir dėl bendro šių nuostatų poveikio Teisingumo Teismas nusprendė, kad šiuos pagrindus reikia nagrinėti kartu(14). Manau, kad šiuo aspektu ypač reikėtų pabrėžti aplinkybę, kad Teisingumo Teismas aiškiai nurodė bendrą nagrinėjamų nuostatų poveikį(15).
35. Antra, Komisija remiasi keliais 2007 m. sprendimo punktų(16), kurie, vertinami atskirai, galėtų būti aiškinami kaip pagrindžiantys jos poziciją. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad svarbu atsižvelgti į Teisingumo Teismo išvadų dėl nagrinėjamų nuostatų visumą.
36. Kaip suprantu 2007 m. sprendimą, bendras atitinkamų nuostatų poveikis pagrindžia Teisingumo Teismo sprendimą ieškinio pagrindus, susijusius su VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 3 dalimi, nagrinėti kartu. Iš tikrųjų tai patvirtina aplinkybė, kad Teisingumo Teismas nusprendė teisės balsuoti apribojimo pasekmes išnagrinėti atsižvelgdamas į VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytą teisę sudaryti blokuojančią mažumą(17).
37. 2007 m. sprendimo 50 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalis prilygo instrumentui, leidžiančiam viešiesiems subjektams užsitikrinti blokuojančią mažumą, nes Žemutinės Saksonijos žemei priklausė apie 20 % Volkswagen kapitalo. Tai užtikrino joms galimybę mažesnėmis investicijomis, nei reikėtų pagal Vokietijos akcinių bendrovių įstatymą vetuoti svarbius sprendimus.
38. Komisija šį 2007 m. sprendimo punktą aiškina taip, kad jis patvirtina apribojimą, kurį sukelia atskirai vertinama VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalis. Vis dėlto patarčiau būti apdairiems ir pernelyg nesiremti vien šiuo vienu sprendimo punktu.
39. Mano nuomone, 2007 m. sprendimo 50 punktą reikia aiškinti kartu su 51 punktu, kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, nustatanti to paties 20 % kapitalo suteikiamos balsų teisės balsuoti apribojimą, užbaigia teisinę schemą, kuri viešiesiems subjektams suteikia galimybę su tokiomis mažesnėmis investicijomis daryti didelę įtaką. Būtent šis teisinis reguliavimas, kylantis dėl ginčijamų nuostatų sąveikos, Teisingumo Teismui buvo svarbiausias analizuojant laisvo kapitalo judėjimo, konkrečiau kalbant, tiesioginių investicijų apribojimą.
40. Šiuo aspektu reikėtų priminti, kad, kaip tai suprantama pagal EB 56 straipsnio 1 dalį, kapitalo judėjimas reiškia tiesiogines investicijas, t. y. investicijas, skirtas užmegzti ar palaikyti ilgalaikius ir tiesioginius santykius tarp kapitalą suteikiančių asmenų ir įmonės, į kurią investuojamas kapitalas turint tikslą vykdyti ekonominę veiklą(18). Šis tikslas užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ekonominius santykius reiškia, kad akcininko turimos akcijos suteikia jam teisę veiksmingai dalyvauti valdant bendrovę ar ją kontroliuojant(19).
41. Kalbant apie tiesiogines investicijas, apribojimais, kaip tai suprantama pagal EB 56 straipsnio 1 dalį, reikia laikyti nacionalines priemones, galinčias sukliudyti arba apriboti atitinkamų įmonių akcijų įgijimą arba atgrasyti kitų valstybių narių investuotojus investuoti į jų kapitalą(20).
42. Komisija taip pat remiasi 2007 m. sprendimo 54 punkto pirmuoju sakiniu. Kalbant konkrečiau, ji teigia, kad žodžio „apribojimai“ vartojimas daugiskaita šiame kontekste patvirtina, jog konstatuoti du su VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 3 dalimi susiję pažeidimą.
43. Pabrėžtina, kad šiame punkte Teisingumo Teismas konstatavo, viena vertus, kad „laisvo kapitalo judėjimo apribojimai, kurie yra šio ieškinio dalykas, veikiau susiję su tiesioginėmis investicijomis į Volkswagen kapitalą nei su „portfelinėmis“ investicijomis <…>, kurių neapima šis ieškinys“(21). Kita vertus, dėl tiesioginių investicijų, kurios pagal pirmąjį sakinį įvardytos kaip ieškinio dalykas, Teisingumo Teismas konstatavo, kad „VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 3 dalis sumažina interesą įsigyti Volkswagen kapitalo, nes ja sukuriamas instrumentas, galintis riboti [tiesioginių investuotojų] galimybę dalyvauti bendrovėje siekiant su ja sukurti ir išlaikyti ilgalaikius bei tiesioginius ekonominius ryšius, sudarančius sąlygas efektyviai dalyvauti ją valdant ir kontroliuojant“(22).
44. Mano nuomone, argumentai, kad šiame punkte žodis „apribojimai“ vartojamas daugiskaita ir jame nėra frazės „kartu su“, nėra įtikinami. Šiuo aspektu paminėtina, kad pirmuoju sakiniu paprasčiausia nurodoma, kad reikia apsiriboti tariamų apribojimų tiesioginėms investicijoms vertinimu ir neanalizuoti šiai bylai nereikšmingų portfelinių investicijų. Antrajame sakinyje nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje taikytina Teisingumo Teismo praktika, susijusi su tiesioginėmis investicijomis. Teisingumo Teismo teigimu, VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 3 dalis kartu sumažina investuotojų interesą įsigyti Volkswagen kapitalo, nes jomis sukuriamas reguliavimas – arba instrumentas, galintis riboti tiesioginių investuotojų galimybę dalyvauti bendrovėje siekiant su ja sukurti ir išlaikyti ilgalaikius ryšius(23). Kitaip tariant, šių dviejų straipsnių dalių sąveika yra esminė šio apribojimo priežastis.
45. Iš tikrųjų manau, kad bet koks kitas aiškinimas neleistų atsižvelgti į 2007 m. sprendimo 56 punktą, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 3 dalies derinys yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, kaip tai suprantama pagal EB 56 straipsnio 1 dalį.
46. Taigi atrodytų, kad jei VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalis panaikinta, nebelieka atitinkamo teisinio reguliavimo ir taip nutraukiamas nepageidaujamas VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 3 dalies sąveika sukeliamas poveikis, t. y. tiesioginių investicijų į Volkswagen kapitalą apribojimas, kuris, kaip aiškiai matyti iš 2007 sprendimo, buvo Komisijos kaltinimų esmė. Nors nesu įsitikinęs, kad toks pats rezultatas būtų pasiektas panaikinus VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, o ne šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, atrodo, kad 2007 m. sprendime išdėstyti argumentai ir jo rezoliucinė dalis taip pat leistų padaryti tokią pačią išvadą.
47. Taip pat nemanau, kad ir paskesnį Teisingumo Teismo pateiktą ginčijamų VW įstatymo nuostatų vertinimą būtų galima aiškinti kaip paneigiantį šią analizę.
b) Kiti argumentai dėl 2007 m. sprendimo
48. Konstatavęs pažeidimą, Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar ginčijamos nuostatos buvo pateisinamos viršesniu viešuoju interesu. Nustatęs, kad nagrinėjamų apribojimų negali pateisinti interesai, kuriais rėmėsi Vokietijos Federacinė Respublika, būtent darbuotojų ir smulkiųjų akcininkų apsauga, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „reikia pritarti visiems Komisijos nurodytiems pagrindams dėl EB 56 straipsnio 1 dalies pažeidimo“(24).
49. Analizuojant atskirai, šį punktą būtų galima aiškinti taip, kad jis patvirtina Komisijos pateiktą 2007 m. sprendimo aiškinimą. Atsižvelgiant į 2007 m. sprendimo 56 punkte pateiktą tarpinę Teisingumo Teismo išvadą dėl apribojimo egzistavimo, atrodo, kad 81 punktas netinkamai suformuluotas(25). Vis dėlto dviejų sprendimo punktų tarpusavio prieštaravimas sušvelninamas, kai 82 punkte Teisingumo Teismas užbaigia savo analizę dar kartą patvirtindamas, kad „palikusi galioti VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 1 dalį kartu su 4 straipsnio 3 dalimi Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnio 1 dalį“.
50. Aplinkybė, kad Teisingumo Teismas priteisė iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija, nes Vokietija „iš esmės pralaimėjo bylą“(26), neprieštarauja mano pateiktam 2007 m. sprendimo aiškinimui. Iš tikrųjų šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo dėl visų Komisijos nurodytų pagrindų, kuriais ginčijo VW įstatymą atsižvelgiant į EB 56 straipsnio 1 dalį, ar tik dėl dviejų trečdalių šių pagrindų(27).
51. Galiausiai manęs neįtikina Komisijos pateikti argumentai, kad aiškinant 2007 m. sprendimą svarbu atsižvelgti į teismo praktiką „auksinių akcijų“ bylose(28). Iš tikrųjų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo motyvų, šia teismo praktika remtasi analizuojant laisvo kapitalo judėjimo apribojimą ir galimą jo pateisinimą(29). Tačiau ja negalima remtis siekiant 2007 m. sprendimą aiškinti plačiai.
52. Šiuo aspektu ypač svarbu atsižvelgti į kontekstą. Kaip minėjau, 2007 m. sprendimas buvo priimtas pagal SESV 258 straipsnio (buvęs EB 226 straipsnis) nuostatas. Nors Komisija turi didelę diskreciją vertinti, ar valstybė narė ėmėsi visų priemonių sprendimui įvykdyti, nesiūlyčiau pripažinti, kad ji turi teisę ex post vienašališkai išplėsti Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo pripažįstamas įsipareigojimų neįvykdymas, apimtį remiantis kitomis panašiomis ir netgi ne identiškomis bylomis(30).
53. Taip pat apdairiai, mano nuomone, reikėtų vertinti Komisijos argumentą, kad 2007 m. sprendimas turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į toje byloje pateiktą generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomert išvadą(31). Primintina, kad atmetęs Vokietijos vyriausybės argumentus generalinis advokatas Teisingumo Teismui pasiūlė pripažinti tris ginčijamas nuostatas neteisėtomis. Nors generalinio advokato išvadoje neabejotinai pateikiama išsami teisinių ir politinių klausimų, pagrindžiančių Teisingumo Teismo sprendimą, analizė, reikėtų tinkamai atsižvelgti į skirtingas sprendimo rezoliucinės dalies ir išvados formuluotes dėl neteisėtų apribojimų konstatavimo.
54. Atsižvelgiant į tai ir kadangi nagrinėjamos bylos tikslas nėra nustatyti, ar nuo kitų nuostatų atsieta VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalis pažeidžia ES teisę, nėra būtina toliau nagrinėti, ar VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė sudaryti blokuojančią mažumą pažeidžia ES teisę. Šis klausimas, mano nuomone, turi būti sprendžiamas pagal SESV 258 straipsnį iškeltoje byloje(32).
55. Todėl manau, kad Komisijos ieškinį reikia atmesti ir ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
56. Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas nuspręstų nesivadovauti mano siūlomu 2007 m. sprendimo aiškinimu, išnagrinėsiu ir piniginių sankcijų klausimą.
B – Dėl piniginių sankcijų
1. Pirminiai klausimai
57. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė 2007 m. sprendimo, jis pagal SESV 260 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą gali skirti sumokėti periodinę baudą ir (arba) vienkartinę sumą(33). Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nors Komisijos pasiūlymai dėl piniginių sankcijų yra naudinga gairė, jie neįpareigoja Teisingumo Teismo. Todėl Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, kiekvienoje byloje turi įvertinti skirtinų piniginių sankcijų dydį(34).
58. Remdamasi piniginių sankcijų skaičiavimo metodu, išdėstytu jos Komunikate dėl EB sutarties 228 straipsnio įgyvendinimo(35), Komisija siūlo, kad Teisingumo Teismas skirtų Vokietijos Federacinei Respublikai sumokėti 282 725,10 EUR periodinę baudą už kiekvieną dieną, kurią vėluojama įvykdyti 2007 m. sprendimą. Šis siūlymas pagrindžiamas bazinę 630 EUR sumą padauginus iš sunkumo koeficiento 7, iš trukmės koeficiento 3 ir iš specialaus „faktoriaus n“ 21,37(36).
59. Dėl vienkartinės sumos Komisija, atsižvelgdama į visas su aptariamu įsipareigojimų neįvykdymu susijusias teisines ir faktines aplinkybes, siūlo, kad 31 114,72 EUR suma už dieną (apskaičiuota bazinę 208 EUR sumą padauginus iš sunkumo koeficiento 7 ir iš specialaus „faktoriaus n“ 21,37) turėtų būti padauginta iš dienų, praėjusių nuo 2007 m. sprendimo priėmimo iki dienos, kai Vokietijos Federacinė Respublika įvykdys įsipareigojimus, arba, jeigu jie nebūtų įvykdyti, iki sprendimo šioje byloje priėmimo, skaičiaus.
60. Naudodamasis Komisijos parengtomis gairėmis kaip atskaitos tašku, Teisingumo Teismas sistemiškai vertina tris pagrindinius kriterijus, t. y. pažeidimo sunkumo laipsnį, pažeidimo trukmę ir valstybės narės mokumą(37). Ypač Teisingumo Teismas atsižvelgia į neįvykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams ir atitinkamos valstybės narės pareigų įvykdymo skubumą(38). Šiuo aspektu Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad reikia nustatyti tokį skiriamų piniginių sankcijų dydį, kad jos, pirma, atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcingos nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui bei atitinkamos valstybės narės mokumui(39).
61. Reikia pažymėti, kad po to, kai byla buvo perduota Teisingumo Teismui, ekonomikos duomenys, kuriais Komisija grindžia savo pasiūlymus, buvo atnaujinti. Šiuo aspektu būtų pagrįsta atsižvelgti į galėjusius atsirasti šių duomenų pasikeitimus. Visų pirma tai susiję su valstybės narės mokumu, dėl kurio reikia atsižvelgti į atitinkamos valstybės narės nesenus infliacijos ir BVP pokyčius iki dienos, kai Teisingumo Teisme pradėtos nagrinėti faktinės aplinkybės(40).
62. Mano nuomone, naudojant atnaujintus ekonomikos duomenis tinkamai atsižvelgiama į tinkamumo ir proporcingumo principus, taikomus piniginių sankcijų srityje(41). Todėl naudosiu naujausius prieinamus duomenis, t. y. tuos, kuriuos Komisija pateikė 2012 m. komunikate(42). Šiame komunikate numatyta, kad periodinei baudai apskaičiuoti taikoma bazinė 640 EUR suma už kiekvieną dieną, vienkartinei sumai apskaičiuoti – bazinė 210 EUR suma, o Vokietijos Federacinei Respublikai taikomas specialus „faktorius n“ yra 21,12(43).
2. Specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės
63. Nagrinėjamoje byloje kyla keli principiniai klausimai. Kalbant konkrečiai, tai klausimas, ar, kaip apskaičiuojant skirtinų piniginių sankcijų dydį turi būti atsižvelgiama į tariamą 2007 m. sprendimo dviprasmiškumą, trejų metų laikotarpį, praėjusį nuo ikiteisminės procedūros pabaigos iki ieškinio pareiškimo Teisingumo Teisme, ir galiausiai Vokietijos Federacinės Respublikos pasiūlymą pateikti Teisingumo Teismui bendrą prašymą dėl sprendimo išaiškinimo, ir, jei taip, tai kaip.
64. Iš pradžių bus išnagrinėti šie veiksniai, paskui – išsamiai aptartas piniginių sankcijų apskaičiavimas.
a) Ar skiriant pinigines sankcijas turėtų būti atsižvelgiama į tariamą 2007 m. sprendimo dviprasmiškumą?
65. Savo procesiniuose dokumentuose Vokietijos vyriausybė tvirtino, jog atsižvelgiant į tai, kad iš 2007 m. sprendimo kylančioms pareigoms nėra aiškaus ir nedviprasmiško teisinio pagrindo, Teisingumo Teismas neturėtų skirti jokių piniginių sankcijų.
66. Negaliu pritarti šiam argumentui. Priešingas požiūris, mano nuomone, neatitiktų SESV 260 straipsnio tikslo, t. y. būtinybės užtikrinti veiksmingą ES teisės įgyvendinimą.
67. Primintina, kad pačios valstybės narės numatė specialią sistemą, įtvirtintą vienas kitą papildančiuose SESV 258 ir 260 straipsniuose, kuri skirta užtikrinti ES teisės laikymąsi. Kaip ES teisei būdingos sui generis teisminės procedūros, kuri yra pagrindinis mechanizmas skirti įsipareigojimų nevykdančioms valstybėms narėms sankcijas, SESV 260 straipsniu reguliuojamos sprendimų vykdymo procedūros negalima prilyginti civiliniam procesui(44).
68. Todėl pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įsipareigojimų nevykdančiai valstybei narei pripažintinos teisės, susijusios su numatomomis piniginėmis sankcijomis, aiškinamos siaurai. Konkrečiau kalbant, jas reikia suprasti atsižvelgiant į SESV 260 straipsniu siekiamą tikslą, t. y. garantuoti, kad būtų laikomasi susijusių teisės aktų(45). Taigi atitinkama valstybė narė iš įsipareigojimų neįvykdymą konstatuojančio sprendimo turi padaryti, jos manymu, tinkamas išvadas ir prireikus privalo pateisinti šių išvadų pagrįstumą nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme pagal SESV 260 straipsnį(46).
69. Siekiant patenkinti šioms teisėms nustatytus minimalius reikalavimus, pakanka to, kad valstybei narei buvo suteikta galimybė pateikti nuomonę dėl visų faktinių ir teisinių aplinkybių, būtinų pažeidimo, kuriuo ji kaltinama, tęstinumui ir sunkumui, bei priemonėms, kurių galima imtis jam nutraukti, įvertinti(47). Jei tokia galimybė buvo suteikta, Teisingumo Teismas gali paskirti, jo manymu, tinkamas pinigines sankcijas, kad būtų kuo greičiau įvykdytas pradinis sprendimas ir užkirstas kelias pakartoti panašius ES teisės pažeidimus(48).
70. Kitaip tariant, jei būtų galima sėkmingai pasiremti argumentu dėl tariamo Teisingumo Teismo sprendimo dviprasmiškumo ginčijant būtinybę paskirti pinigines sankcijas, SESV 260 straipsnyje numatytas sprendimų vykdymo mechanizmas netektų veiksmingumo. Be to, toks sprendimas iš Teisingumo Teismo reikalautų sistemiškai vertinti pagal SESV 258 straipsnį priimtus sprendimus, kuriais pripažįstamas įsipareigojimų neįvykdymas, dėl bet kokio dviprasmiškumo, leidžiančio valstybei narei netaikyti piniginių sankcijų. Tai akivaizdžiai prieštarautų SESV 260 straipsnio tikslui, t. y. kuo greičiau pašalinti ES teisės reikalavimų nevykdymą. Šiuo aspektu piniginių sankcijų paskyrimo grėsmė ypač skatina valstybes nares nedelsiant pašalinti pažeidimą.
71. Nepaisant to, būtų galima teigti, kad tariamą 2007 m. sprendimo dviprasmiškumą reikėtų vertinti kaip švelninančią aplinkybę nustatant pažeidimo sunkumo laipsnį. Tai būtų pateisinama, nes valstybės narės pareigos galutinai apibrėžiamos tik tame pačiame sprendime, kuriuo skiriama periodinė bauda(49).
72. Net jeigu Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją atsižvelgti į visas, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, nesiūlau pritarti šiam požiūriui. Byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį Teisingumo Teismas turi tik konstatuoti, kad buvo pažeista ES teisės nuostata(50). Tačiau jis neišsako nuomonės, kokių priemonių susijusiai valstybei narei būtina imtis siekiant pašalinti pažeidimą. Šiuo aspektu nėra neįprasta, kad įsipareigojimų neįvykdymą konstatuojančiame sprendime paliekama galimybė argumentams dėl priemonių, kurių būtina imtis.
73. Be to, įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priimamas pradinis sprendimas pagal SESV 258 straipsnį, kyla dėl to, kad valstybė narė nesilaiko Sutartyse numatytų pareigų. Iš tikrųjų susijusioms teisės nuostatoms, dėl kurių kyla tokios pareigos, neturi poveikio tai, kaip suformuluotas nagrinėjamą pažeidimą konstatuojantis sprendimas. Todėl man atrodo, kad analizuojant pažeidimo sunkumo laipsnį susijusio ES teisės akto aiškumas tam tikromis aplinkybėmis gali būti tinkamesnis kriterijus nei sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, aiškumas(51).
74. Dėl prieš tai nurodytų priežasčių manau, kad Vokietijos Federacinė Respublika negali remtis 2007 m. sprendimo dviprasmiškumu kaip gynyba dėl piniginių sankcijų skyrimo.
b) Kas turėtų imtis veiksmų, kai nesutariama dėl sprendimo įvykdymo?
75. Per teismo posėdį šalių buvo paprašyta išsakyti nuomonę dėl to, ar nagrinėjamos bylos aplinkybėmis kuri nors šalis turėjo pareigą imtis veiksmų per nustatytą terminą, ir, jei taip, kaip reikėtų atsižvelgti į neveikimą apskaičiuojant piniginių sankcijų dydį. Šiuo aspektu iš esmės reikia nustatyti, kas turėtų prisiimti riziką dėl neveikimo, jei matyti, kad šalys laikosi nesuderinamų pozicijų dėl pradinio sprendimo įvykdymo.
76. Iš pat pradžių reikėtų priminti, kad pagal SESV 258 straipsnį Komisija turi didelę diskreciją priimant sprendimą pradėti procedūrą ir sprendžiant, kada būtų tinkama Teisingumo Teisme pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo(52). Tačiau Teisingumo Teismas dar turi nustatyti, kokia šios diskrecijos apimtis pagal SESV 260 straipsnį.
77. Šias dvi nuostatas būtų galima sugretinti. SESV 260 straipsnio 2 dalyje, kaip ir SESV 258 straipsnio 2 dalyje, nenumatyta jokių terminų, per kuriuos turi būti pareikštas ieškinys Teisingumo Teisme. Iš tiesų atrodo, kad minėtosios nuostatos Komisijai suteikia didelę diskreciją šiuo atžvilgiu(53). Mano nuomone, tai, kad abiejose nuostatose nėra imperatyvių formuluočių, galėtų pateisinti Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su SESV 258 straipsniu, visų pirma su Komisijai suteikta diskrecija sprendžiant, kad būtų tinkama kreiptis į Teisingumo Teismą, taikymą pagal analogiją(54).
78. Šiuo aspektu Komisijos diskrecija pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra ribojama tik tiek, kiek jos elgesys pažeidžia atitinkamos valstybės narės teisę į gynybą(55). Jei neįprasta procedūros trukmė trukdo valstybės narės gynybai, pagal SESV 258 straipsnį pateiktas ieškinys gali būti pripažintas nepriimtinu(56).
79. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad Komisijos elgesys ir po ikiteisminės procedūros pabaigos praėjęs laikotarpis turėjo kokį nors poveikį Vokietijos Federacinės Respublikos gynybos organizavimui.
80. Iš tikrųjų manau, kad pagal SESV 260 straipsnį teisės į gynybą suvaržymai gali kilti tik ypač išskirtinėmis aplinkybėmis ir kad Komisija iš principo neturi pareigos per nustatytą terminą kreiptis į Teisingumo Teismą(57). Vis dėlto tai iškelia kitą klausimą: net jeigu delsimas pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme nedaro įtakos ieškinio priimtinumui, ar jis gali turėti poveikį piniginių sankcijų taikymui?
81. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad būtų pagrįsta vienaip ar kitaip atsižvelgti į Komisijos elgesį, nes kuo ilgiau delsiama pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme, tuo ilgiau tęsiasi įsipareigojimų nesilaikymas. Iš tikrųjų delsimas užbaigus ikiteisminę procedūrą kreiptis į Teisingumo Teismą tam tikrais atvejais galėtų pakenkti siekiui „kuo greičiau“ įvykdyti sprendimą(58) ir galiausiai užtikrinti veiksmingą ES teisės įgyvendinimą.
82. Vis dėlto šio nereguliarumo nepakanka, kad SESV 260 straipsnį būtų galima aiškinti taip, kad jame yra nustatytas terminas, per kurį turi būti kreiptasi į Teisingumo Teismą.
83. Mano nuomone, jei būtų reikalaujama, kad Komisija kreiptųsi į Teisingumo Teismą per nustatytą terminą, – ir ji būtų baudžiama už tai, kad nesiėmė veiksmų per šį terminą, atleidžiant valstybę narę nuo piniginių sankcijų arba sumažinant jų dydį, – tai prieštarautų pagrindiniam sprendimų vykdymo mechanizmo tikslui(59), nes toks reikalavimas neleistų Komisijai pasinaudoti turimomis priemonėmis, be kita ko, ir ekonominiu spaudimu dėl piniginių sankcijų taikymo, įtikinant atitinkamą valstybę narę kuo greičiau imtis priemonių sprendimui įvykdyti.
84. Tai nurodžius, vis dėlto neatrodo, kad nagrinėjamu atveju trejų metų laikotarpis, praėjęs nuo ikiteisminės procedūros pabaigos iki kreipimosi į Teisingumo Teismą, visiškai atitiktų tikslą greitai ir veiksmingai išspręsti teismo sprendimo nevykdymo klausimą(60). Šiuo aspektu tokie Komisijos veiksmai negali išvengti kritikos.
85. Nepaisant Komisijos elgesio, vis tiek reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė, siekdama įgyvendinti ES teisę, imtųsi visų būtinų priemonių. Nors SESV 260 straipsnyje nenurodytas pradinio sprendimo, kuriuo pripažįstamas įsipareigojimų pažeidimas, įvykdymo terminas, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad imperatyvas nedelsiant ir vienodai taikyti ES teisę reikalauja, kad „toks vykdymas būtų pradėtas nedelsiant ir užbaigtas kuo greičiau“(61).
86. Iš tikrųjų už pažeidimo pašalinimą išimtinai atsakinga atitinkama valstybė narė. Kadangi SESV 260 straipsnyje numatyta priverstinio sprendimų vykdymo užtikrinimo priemonė ir kadangi galimybė skirti pinigines sankcijas skirta atgrasyti valstybes nares, kad jos nebetęstų tokio pažeidimo, nemanau, kad būtų tinkama atleisti Vokietijos Federacinę Respubliką nuo piniginių sankcijų ar, tiesą sakant, sumažinti jų dydį dėl Komisijos veiksmų šioje byloje pobūdžio. Apskritai toks požiūris praktiškai susilpnintų prievartinį SESV 260 straipsnio pobūdį ir vykdymą padarytų mažiau patrauklų(62).
87. Galiausiai, atsižvelgiant į SESV 260 straipsnio 1 dalyje aiškiai išdėstytą reikalavimą imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti, nematau priežasties, kodėl Vokietijos Federacinė Respublika, siekdama sumažinti susijusią finansinę riziką, savo iniciatyva negalėjo pateikti Teisingumo Teismui prašymo dėl išaiškinimo(63). Vis dėlto, kadangi pagal sprendimų vykdymo procedūrą nėra privaloma pateikti tokio prašymo, aplinkybė, kad ji nusprendė nepasinaudoti šia galimybe, neturėtų daryti jokios įtakos vertinant tinkamų piniginių sankcijų dydį(64).
88. Dabar išnagrinėsiu piniginių sankcijų dydžio apskaičiavimo klausimą, pradėdamas nuo periodinės baudos.
3. Dėl periodinės baudos
89. Periodinė bauda įsipareigojimų nevykdančią valstybę narę gali paskatinti kuo greičiau nutraukti besitęsiantį įsipareigojimų nevykdymą(65). Nustatant, ar turėtų būti skiriama periodinė bauda, lemiamas veiksnys yra tai, ar pažeidimas vis dar daromas tuo metu, kai Teisingumo Teismas nagrinėja bylą.
90. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas patenkintų Komisijos ieškinį dėl pažeidimo konstatavimo, šalys, atrodo, sutaria, kad Vokietijos Federacinė Respublika nepašalino pažeidimo jau vien dėl to, kad tebegalioja VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalis.
91. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nesivadovautų mano siūlomu 2007 m. sprendimo aiškinimu, manau, kad Vokietijos Federacinei Respublikai turėtų būti skirta periodinė bauda.
a) Dėl tariamo pažeidimo sunkumo
92. Dėl pažeidimo sunkumo pažymėtina, kad EB 56 straipsnyje įtvirtintas pagrindinis principas, kuris yra vienas iš vidaus rinkos kertinių akmenų. Siekiant užtikrinti jos veikimą, privaloma panaikinti visus kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimus(66).
93. Remiantis Komisijos analize, dėl tariamo pažeidimo viešieji subjektai išlaiko galimybę daryti didesnę įtaką įmonėje, nei suteikia jų investicijos. Kalbant konkrečiai, viešųjų subjektų veiksmai, kurių jie gali imtis privačioje įmonėje remiantis teisės aktų nuostatomis (t. y. VW įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta teise sudaryti blokuojančią mažumą), galėtų riboti kitų investuotojų galimybę dalyvauti šioje bendrovėje siekiant su ja sukurti ir išlaikyti ilgalaikius bei tiesioginius ekonominius ryšius.
94. Nors turėtų būti pripažinta, kad pagrindinių Sutarties principų pažeidimas yra ypač sunkus(67), reikia pažymėti, kad Vokietijos Federacinė Respublika, panaikinusi VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį, iš dalies įvykdė 2007 m. sprendimą. Manau, kad tai yra aptariamo pažeidimo sunkumą švelninanti aplinkybė.
95. Be to, ir toliau esu linkęs teigti, kad VW įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė sudaryti blokuojančią mažumą, taikoma be VW įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės balsuoti apribojimo, turi tik labai ribotą poveikį kapitalo judėjimui. Žinoma, neginčijama, kad teisė sudaryti blokuojančią mažumą nukrypsta nuo Akcinių bendrovių įstatyme numatytos bendros 25 % ribos ir ji susijusi su specialia pareiga, kurią akcininkams nustato teisės aktai. Vis dėlto vertinant tariamo pažeidimo sunkumą reikšminga yra tai, kad šia teise blokuoti sprendimus naudojasi visi, neišskiriant stambiųjų ir smulkiųjų, akcininkai. Todėl nesu įsitikinęs, kad tokia teisė blokuoti sprendimus, net jeigu ją vertinsime atsižvelgdami į tai, kad šiuo metu apie 20 % Volkswagen kapitalo priklauso viešiesiems subjektams (t. y. Žemutinės Saksonijos žemei), galėtų reikšmingai apriboti kapitalo judėjimą.
96. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad koeficientas 2 geriau atspindi pažeidimo sunkumą.
b) Dėl trukmės ir valstybės narės mokumo
97. Pagal 260 straipsnio 1 dalį pažeidimo trukmė, kuri turi būti skaičiuojama nuo 2007 m. Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo dienos, šiuo metu yra penkeri metai ir septyni mėnesiai. Nors šioje nuostatoje nenurodyta, per kokį terminą turi būti įvykdytas teismo sprendimas, pagal nusistovėjusią teismo praktiką vykdyti turi būti pradėta nedelsiant ir įvykdyta turi būti kuo greičiau(68).
98. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Vokietijos Federacinė Respublika ir toliau nevykdo 2007 m. sprendimo, šis įsipareigojimų neįvykdymas būtų dar labiau kritikuotinas, nes 2007 m. sprendimui įvykdyti būtinos priemonės nėra sudėtingos. Iš tikrųjų, kaip parodo VW įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimo pavyzdys, visiškas 2007 m. sprendimo įvykdymas neturėjo sukelti jokių didesnių sunkumų.
99. Šiomis aplinkybėmis koeficientas, lygus 3, būtų tinkamas pažeidimo trukmei įvertinti.
100. Dėl atitinkamos valstybės narės mokumo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad bazinės sumos padauginimas iš specialaus tokiai valstybei narei taikomo koeficiento yra tinkama priemonė atspindėti tokios valstybės mokumą ir kartu leidžia protingai diferencijuoti įvairias valstybes nares(69). Todėl šioje byloje būtų tinkama Vokietijos Federacinei Respublikai taikyti „faktorių n“, lygų 21,12(70).
101. Galiausiai negaliu pritarti Vokietijos vyriausybės prašymui, kad jai turėtų būti suteiktas papildomas terminas įsipareigojimams įvykdyti. Šį prašymą ji grindžia tuo, kad nėra aiškaus ir nedviprasmiško teisinio pagrindo, iš kurio jai kiltų pareigos(71).
102. Šioje išvadoje jau mėginau paaiškinti, kad tariamas sprendimo dviprasmiškumas neturėtų būti laikomas tinkama aplinkybe vertinant pažeidimo sunkumą. Atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. sprendimas jokiu būdu nepakeitė valstybėms narėms iš EB 56 straipsnio kylančių pareigų, nėra būtina Vokietijos Federacinei Respublikai suteikti papildomo lengvatinio laikotarpio.
103. Dėl išdėstytų priežasčių manau, kad Vokietijos Federacinei Respublikai turėtų būti nurodyta sumokėti 81 100,80 EUR periodinę baudą (apskaičiuotą 640 padauginus iš 2, iš 3 ir iš 21,12) už kiekvieną dieną nuo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos iki dienos, kai bus visiškai įvykdytas 2007 m. sprendimas.
4. Dėl vienkartinės sumos
104. Tam, kad įsipareigojimų neįvykdžiusiai valstybei narei būtų padarytas pakankamas finansinis spaudimas, kuris priverstų ją ištaisyti pagal SESV 258 straipsnį priimtame pradiniame sprendime konstatuotą pažeidimą, Teisingumo Teismas, be periodinės baudos, gali nuspręsti įpareigoti sumokėti vienkartinę sumą(72).
105. Periodine bauda siekiama paskatinti įsipareigojimų nevykdančią valstybę narę ištaisyti pažeidimą kuo greičiau po sprendimo priėmimo byloje pagal SESV 260 straipsnį. Priešingai, nurodymas sumokėti vienkartinę sumą yra atgrasymo priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad prieš imdamosi reikiamų priemonių byloje dėl įsipareigojimų nevykdymo pagal SESV 258 straipsnį Teisingumo Teismo konstatuotam pažeidimui ištaisyti valstybės narės nenuspręstų, jog yra geriau tokios bylos palaukti(73).
106. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 260 straipsniu Teisingumo Teismui suteikiama didelė diskrecija spręsti, ar reikia nurodyti sumokėti vienkartinę sumą atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, susijusias tiek su konstatuoto įsipareigojimų neįvykdymo požymiais, tiek su atitinkamos valstybės elgesiu(74). Kalbant konkrečiau, tokie veiksniai, be kita ko, yra įsipareigojimų neįvykdymo trukmė po to, kai buvo priimtas jį konstatavęs sprendimas, taip pat pažeidimo sunkumas(75).
107. Mano nuomone, nagrinėjamoje byloje būtent įsipareigojimų nevykdymo trukmė pateisina vienkartinės sumos skyrimą. Pirmiausia, tai yra pakankamai ilgas laikotarpis, nes po 2007 m. sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei penkeri metai. Nepaisant to, kad priėmus VW įstatymo pakeitimo įstatymą sprendimas buvo iš dalies įvykdytas, nagrinėjamas pažeidimas nėra pašalintas.
108. Būtent dėl vienkartinės sumos Teisingumo Teismas retai kada paaiškina kriterijus, kurie naudojami apskaičiuojant sumą, kurią, jo nuomone, reikia skirti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Siekiant didesnio skaidrumo ir kartu šiuo aspektu sustiprinant atgrasomąjį vienkartinės sumos poveikį, manau, kad ypač svarbu aiškiai išaiškinti taikomus kriterijus(76).
109. Nagrinėjamoje byloje nematau priežasties, dėl kurios Komisijos gairės(77) negalėtų būti naudojamos kaip kriterijus. Atsižvelgiant į pateiktą pažeidimo sunkumo ir valstybės narės mokumo analizę, atrodo, reikėtų taikyti 8 870,40 EUR vienkartinę sumą (kuri apskaičiuota bazinę 210 EUR sumą padauginus iš pažeidimo sunkumo koeficiento 2 ir iš specialaus „faktoriaus n“ 21,12) už dieną, mokamą už kiekvieną sprendimo neįvykdymo dieną.
110. Šios išvados pateikimo dieną įsipareigojimai buvo nevykdomi 2 045 dienas. Padauginus 8 870,40 EUR sumą už dieną iš 2 045 dienų, bendra suma yra 18 139 968 EUR. Kadangi ši suma viršija Komisijos nustatytą mažiausią sumą Vokietijos Federacinei Respublikai (11 192 000 EUR)(78), siūloma vienkartinė suma, mano nuomone, taip pat atspindi atgrasomąjį ir baudžiamąjį šios piniginės sankcijos pobūdį.
111. Todėl manau, kad Vokietijos Federacinei Respublikai turėtų būti nurodyta sumokėti vienkartinę 8 870,40 EUR sumą už dieną, padaugintą iš dienų, praėjusių nuo 2007 m. sprendimo priėmimo iki sprendimo šioje byloje, skaičiaus.
IV – Išvada
112. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
– atmesti Komisijos ieškinį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Nepatenkinus šio reikalavimo, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
– nurodyti Vokietijos Federacinei Respublikai sumokėti 81 100,80 EUR periodinę baudą už kiekvieną dieną nuo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos iki dienos, kai bus įvykdytas 2007 m. sprendimas, ir vienkartinę 8 870,40 EUR baudą už dieną, padaugintą iš dienų, praėjusių nuo 2007 m. sprendimo priėmimo iki sprendimo šioje byloje, skaičiaus,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.