Byla T‑39/07

Eni SpA

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno‑butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai

(EB 81 ir 82 straipsniai)

2.      Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Komisijos diskrecija

(EB 81 ir 82 straipsniai)

3.      Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai

(EB 81 ir 82 straipsniai)

4.      Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas

(EB 81 ir 82 straipsniai)

5.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atgrasomasis baudos pobūdis

(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

6.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį – Labai sunkūs pažeidimai

(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

7.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Recidyvas – Sąvoka

(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 punktas)

8.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis – Skaičiavimas – Apyvarta, į kurią reikia atsižvelgti

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

1.      Konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju atsakomybė už dukterinės bendrovės veiksmus gali tekti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką juridinio asmens statusą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų tarpusavio ryšius. Taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui ir todėl sudaro vieną įmonę. Taigi aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą.

Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiai bendrovei visiškai priklauso Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios jos dukterinės bendrovės kapitalas, pirma, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės veiksmams ir, antra, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už jos dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai.

(žr. 61 ir 62 punktus)

2.      Konkurencijos taisyklių pažeidimo inkriminavimas patronuojančiai bendrovei yra galimybė, kurią įvertinti turi Komisija. Vien tai, kad ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje Komisija laikėsi nuomonės, jog bylos aplinkybės nepateisino patronuojančios bendrovės atsakomybės už jos dukterinės bendrovės veiksmus pripažinimo, nereiškia, kad ji privalo tokį patį vertinimą pateikti vėlesniame sprendime.

(žr. 64 punktą)

3.      Komisija gali preziumuoti, kad tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuodama visą savo dukterinių bendrovių kapitalą patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jų veiksmams. Patronuojanti bendrovė turi paneigti šią prezumpciją įrodydama, kad minėtos dukterinės bendrovės savarankiškai sprendė dėl savo komercinės politikos, todėl su ja nesudarė vieno ekonominio subjekto, taigi – vienos įmonės, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.

Konkrečiai kalbant, patronuojanti bendrovė turi pateikti visus įrodymus, susijusius su organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais ryšiais tarp jos dukterinių bendrovių ir jos pačios, kuriuos ji laiko galinčiais patvirtinti, kad jos nesudaro vieno ekonominio subjekto. Savo vertinime Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į visus pateiktus įrodymus, kurių pobūdis ir reikšmė gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.

Tai reiškia ne pažeidimo kurstymo santykį tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ir juo labiau ne patronuojančios bendrovės dalyvavimą darant minėtą pažeidimą, bet tai, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, o tai įgalioja Komisiją sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiai bendrovių grupės bendrovei. Taigi tam, kad dukterinės bendrovės neteisėti veiksmai būtų inkriminuoti ją patronuojančiai bendrovei, nereikalaujama įrodyti, jog patronuojanti bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje padarytas pažeidimas. Konkrečiai kalbant, tos aplinkybės, jog patronuojanti bendrovė vaidina paprastą techninių ir finansinių klausimų koordinatorės vaidmenį ir teikia savo dukterinėms bendrovėms reikalingą finansinę paramą, nepakanka, kad būtų atmesta galimybė, kad ji daro lemiamą įtaką minėtų dukterinių bendrovių veiksmams koordinuodama, be kita ko, finansines investicijas grupėje. Bendrovių grupės atveju bendrovė, kuri koordinuoja, be kita ko, finansines investicijas grupėje, turi užduotį pergrupuoti akcijas, turimas įvairiose bendrovėse, ir užtikrinti vieningą valdymą, be kita ko, vykdydama šią biudžetinę kontrolę.

Be to, argumentu, kad su karteliu susijusi veikla turi santykinę reikšmę pramoninėje grupės politikoje, negalima įrodyti, jog patronuojanti bendrovė savo dukterinėms bendrovėms leido visiškai savarankiškai spręsti dėl savo veiksmų rinkoje.

Aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė ne tiesiogiai, o netiesiogiai kontroliuoja visą įmonių, vykdančių veiklą sektoriuje, su kuriuo susijęs kartelis, kapitalą, taip pat negali savaime įrodyti, jog ši patronuojanti bendrovė ir jos dukterinės bendrovės nesudaro vieno ekonominio subjekto.

(žr. 93–95, 97, 98, 102 punktus)

4.      Tuo atveju, kai du subjektai sudaro vieną ekonominį subjektą, tai, kad konkurencijos taisyklių pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime nekliudo skirti sankcijų subjektui, kuriam buvo perduota jo ekonominė veikla. Konkrečiai kalbant, toks sankcijos taikymas yra priimtinas tuo atveju, kai šie subjektai buvo kontroliuojami to paties asmens ir, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, kurie juos sieja ekonominiu ir struktūriniu požiūriu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių nurodymų. Tokiomis aplinkybėmis asmeninės atsakomybės principas nekliudo visos sankcijos už pažeidimą, kurį iš pradžių padarė pirmasis subjektas ir vėliau tęsė subjektas, kuriam buvo perduota atitinkama ekonominė veikla, skirti pastarajam subjektui.

(žr. 117 punktą)

5.      Komisijos įgaliojimai skirti baudas įmonėms, kurios tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio nuostatas, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų vykdyti jai Bendrijos teisės patikėtą kontrolės funkciją – užduotį, apimančią pareigą vykdyti bendrą politiką, kurios tikslas yra konkurencijos srityje taikyti Sutartyje nustatytus principus ir dėl to reguliuoti įmonių elgesį. Darytina išvada, jog vertindama pažeidimo sunkumą, kad nustatytų baudos dydį, Komisija turi rūpintis, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį, visų pirma dėl tokių pažeidimų, kurie ypač kenkia įgyvendinant Bendrijos tikslus.

Dėl to reikalaujama, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji skirta, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, atvirkščiai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama dėl, pirma, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Didelė įmonė, kuri turi didelių finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas, o siekiant pakankamo atgrasomojo poveikio ši aplinkybė pateisina tai, kad skiriama, visų pirma pritaikius dauginimo koeficientą, bauda, kuri yra proporcingai didesnė nei bauda, už tą patį pažeidimą skirta tokių lėšų neturinčiai įmonei. Konkrečiai kalbant, nustatant baudos dydį svarbu atsižvelgti į kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės bendrą apyvartą.

Atgrasymo tikslu, kurio nustatydama baudos dydį gali siekti Komisija, norima užtikrinti, kad įmonės veikdamos Bendrijoje ar Europos ekonominėje erdvėje laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Tai reiškia, kad atgrasymo veiksnys, kuris gali būti įtrauktas nustatant baudą, vertinamas atsižvelgiant į daugelį elementų, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį. Šis principas taikomas, be kita ko, tuo atveju, kai Komisija nustato atgrasomąjį poveikį turintį daugiklį, kuris turi įtakos įmonei paskirtai baudai.

Taigi, kiek tai susiję su dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymu, sąsaja tarp, pirma, įmonių dydžio ir bendrų išteklių ir, antra, būtinybės užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį, yra neginčijama. Didelė įmonė, kuri turi daug finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas.

(žr. 133–136, 146 punktus)

6.      Iš Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų apibrėžimo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurių tikslas yra, be kita ko, nustatyti tikslines kainas arba pasidalyti rinkos dalis, vien dėl savo pobūdžio gali būti vertinami kaip „labai sunkūs“ ir Komisija neprivalo įrodyti pažeidimo konkretaus poveikio rinkai. Taip pat horizontalūs kainų karteliai yra vieni sunkiausių konkurencijos teisės pažeidimų, taigi jie savaime gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs pažeidimai.

(žr. 140 punktą)

7.      Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 2 punkte kaip sunkinančių aplinkybių pavyzdys minimas pakartotinis to paties pobūdžio tos pačios įmonės ar tų pačių įmonių pažeidimas. Pakartotinumo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus. Galimas pažeidimo pakartotinumas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant atitinkamo pažeidimo sunkumą.

Kai Komisija atsižvelgia į įmonės sąvoką, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, kad pritaikytų sunkinančią aplinkybę, susijusią su pažeidimo pakartotinumu, ir mano, kad ta pati įmonė pakartojo veiksmus, kuriais padarytas pažeidimas, net jeigu juridiniai asmenys, dalyvavę darant nagrinėjamus pažeidimus, nėra tapatūs, ji turi tai pagrįsti išsamiais ir konkrečiais įrodymais.

Taigi tuo atveju, kai atitinkamų bendrovių struktūros ir kontrolės raida yra ypač sudėtinga, Komisija turi pateikti pakankamai išsamios ir konkrečios informacijos apie bendrovių, kurios priklauso atitinkamai įmonei, raidą iki pažeidimo ir pateikti visus reikiamus išsamius įrodymus, kad būtų galima konstatuoti, jog jos sprendime minimos bendrovės ir ankstesniuose sprendimuose minimos bendrovės sudaro tą pačią įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.

(žr. 161–163, 166, 167, 170 punktus)

8.      Dėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos maksimalios ribos pažymėtina, jog tai, kad keletas bendrovių turi solidariai sumokėti baudą, nes esą jos sudaro įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nereiškia, jog kiekvienos iš jų pareiga yra apribota 10 % nuo jos praėjusių mokestinių metų apyvartos. 10 % maksimali riba, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į bendrą visų bendrovių, sudarančių vieną ekonominį subjektą, veikiantį kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, apyvartą, nes tik visų bendrovių bendra apyvarta gali būti nagrinėjamos įmonės dydžio ir ekonominės galios rodiklis.

(žr. 177 punktą)