GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2013 m. sausio 24 d.(1)

Sujungtos bylos C‑457/11, C‑458/11, C‑459/11 ir C‑460/11

Verwertungsgesellschaft Wort (toliau – VG Wort)

prieš

KYOCERA Document Solutions Deutschland GmbH ir kt.,

Canon Deutschland GmbH,

Fujitsu Technology Solutions GmbH

ir

Hewlett‑Packard GmbH

prieš

Verwertungsgesellschaft Wort (toliau – VG Wort)

(Bundesgerichtshof (Vokietija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Autorių teisės ir gretutinės teisės informacinėje visuomenėje – Direktyvos 2001/29/EB galiojimas laiko atžvilgiu – Teisė atgaminti – Išimtys arba apribojimai – Teisinga kompensacija – „Atgaminimo popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“ sąvoka – Atgaminimas spausdintuvais arba asmeniniais kompiuteriais – Atgaminimas iš skaitmeninio šaltinio – Atgaminimas naudojant prietaisų grandinę – Prieinamų techninių apsaugos priemonių, skirtų keliui neteisėtiems veiksmams užkirsti arba jiems riboti, nenaudojimo pasekmės – Numanomo arba aiškaus leidimo atgaminti pasekmės“

1.        Pagal Direktyvą 2001/29(2) valstybės narės privalo nustatyti autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai arba netiesiogiai, laikinai arba nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visus jų kūrinius arba tokių kūrinių dalį. Tačiau jos taip pat gali nustatyti tokios teisės išimtis arba apribojimus, taikomus tam tikrais atvejais – be kita ko, kai „atgaminama popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“ ir kai „atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų“, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją.

2.        Vokietijoje teisinga kompensacija užtikrinama imant tam tikrą atlyginimą iš atgaminimo prietaisų gamintojų, importuotojų arba pardavėjų. Pagrindinėse bylose Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) turi nuspręsti, ar toks atlyginimas turi būti mokamas už spausdintuvus arba asmeninius kompiuterius, kuriais galima atgaminti tik kai jie prijungti prie vieno arba daugiau kitų prietaisų, kaip antai skaitytuvų, už kuriuos pačius gali būti skaičiuojamas toks pat atlyginimas. Todėl Bundesgerichtshof, siekdamas tai išsiaiškinti, pateikė du su direktyvos aiškinimu susijusius klausimus. Jis taip pat nori išsiaiškinti, kokią įtaką teisei į teisingą kompensaciją turi galimybė taikyti technines apsaugos priemones, skirtas keliui kopijavimui(3) užkirsti arba jam riboti, ir aiškus arba numanomas leidimas atgaminti. Galiausiai, jis užduoda klausimą dėl direktyvos taikymo laiko atžvilgiu.

3.        Nors iš pirmo žvilgsnio šie klausimai gali pasirodyti palyginti paprasti, iš tiesų tai – sudėtingi klausimai, susiję su direktyvos ir Vokietijos teisės aktų, taip pat skirtingų jų nuostatų sąveika.

 Sąjungos teisė

 Direktyva

4.        Direktyvos 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ numatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

a)      autoriams – savo kūrinius;

<...>“

5.        5 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta:

„Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

a)      kai atgaminama popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus, išskyrus muzikos natų rankraščių atgaminimą, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją;

b)      kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui;

c)      kai atgaminama specifiniais atvejais viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose ar muziejuose arba archyvuose, nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos;

<...>“

6.        5 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodyta:

„Valstybės narės 2 ir 3 straipsniuose nustatytoms teisėms gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais, kai:

a)      naudojama vien iliustracijos tikslais mokomajame arba mokslo tiriamajame darbe, jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai tai padaryti neįmanoma, ir tiek, kiek tai pateisina nekomerciniai tikslai;

<...>

n)      naudojami kūriniai ir kiti objektai, kuriems netaikomos pirkimo ar licencijos sąlygos ir kurie yra 2 straipsnio c punkte nurodytų įstaigų kolekcijose, viešai paskelbiant ar padarant viešai prieinamus mokslinių tyrimų ar privačių studijų tikslais atskiriems visuomenės nariams tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose;

<...>“

7.        Visi kiti 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse(4) išvardyti atvejai susiję su naudojimu nekomerciniais tikslais arba, kalbant abstrakčiai, visuomenės labui. Sąlyga, kad teisių turėtojai privalo gauti teisingą kompensaciją, taikoma tik 5 straipsnio 2 dalies a, b ir e(5) punktuose nurodytais atvejais, tačiau direktyvos 36 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, jog siekiama, kad valstybės narės galėtų nustatyti tokią kompensaciją bet kurioje kitoje neprivalomoje nuostatoje dėl teisės atgaminti išimčių arba apribojimų arba visose tokiose nuostatose numatytais atvejais(6).

8.        5 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

9.        Pažymėtina, kad direktyvos 5 straipsnio 5 dalies nuostatoje, kuri dažnai vadinama „trijų pakopų testu“, beveik pažodžiui pakartotos Berno konvencijos (1967 m. redakcija)(7) 9 straipsnio 2 dalies, 1994 m. TRIPS sutarties(8) 13 straipsnio ir 1996 m. PINO autorių teisių sutarties(9) 10 straipsnio 2 dalies sąlygos. Kalbant apie TRIPS sutartį, pažymėtina, kad PPO kolegija yra pateikusi išaiškinimą dėl trijų pakopų(10). Trumpai tariant, ši kolegija laikėsi nuomonės, kad trys numatytos sąlygos yra kumuliacinės; kad pagal pirmąją sąlygą (tam tikri specialūs atvejai) apribojimas arba išimtis turi būti aiškiai apibrėžti ir siauros apimties bei galiojimo srities; kad antroji sąlyga (neprieštaravimas įprastiniam naudojimui) reiškia, jog pagal išimtį arba apribojimą negalima leisti kūrinio naudoti taip, kad atsirastų ekonominė konkurencija su būdais, kuriais teisių turėtojai paprastai gauna ekonominės naudos iš savo kūrinio; ir kad pagal trečiąją sąlygą (negalima nepagrįstai pažeisti teisėtų teisių turėtojų interesų) draudžiamos visos išimtys arba apribojimai, dėl kurių teisių turėtojas nepagrįstai praranda arba gali prarasti pajamų.

10.      Direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje „techninės apsaugos priemonės“ apibrėžtos kaip „bet kokia technologija, įtaisas ar sudedamoji dalis, kurie normaliai veikdami turi paskirtį užkirsti kelią arba riboti veiksmus, atliekamus su kūriniais ar kitais objektais, kurių neleidžia įstatymų numatytų autorių teisių ar teisių, gretutinių autorių teisėms, [gretutinių teisių] turėtojai <...>. Techninės apsaugos priemonės laikomos veiksmingomis tais atvejais, kai saugomo kūrinio ar kito objekto naudojimą teisių turėtojas kontroliuoja taikydamas priėjimo kontrolės arba apsaugos procesą, pvz., kodavimą, elementų perstatymą arba kitą kūrinio ar objekto transformaciją arba kopijų kontrolės mechanizmą, užtikrinantį siekiamą apsaugą.“ Iš esmės pagal visą 6 straipsnį iš valstybių narių reikalaujama suteikti teisių turėtojams tinkamą teisinę apsaugą nuo visų priemonių, kuriomis siekiama pašalinti teisių turėtojų savanoriškai taikomas arba įgyvendinant pačių valstybių narių priimtas priemones taikomas technines apsaugos priemones arba jų išvengti.

11.      Direktyvos 10 straipsnio pavadinimas – „Taikymas laiko atžvilgiu“. 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad direktyvos nuostatos taikomos visiems kūriniams, kurie 2002 m. gruodžio 22 d. saugomi pagal valstybių narių autorių teisių ir gretutinių teisų įstatymus. 10 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Ši direktyva taikoma nepažeidžiant jokių iki 2002 m. gruodžio 22 d. atliktų veiksmų ir įgytų teisių.“

12.      Pagal 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo priimti būtinus įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais iki 2002 m. gruodžio 22 d. būtų užtikrintas direktyvos įgyvendinimas. Pagal 14 straipsnį direktyva įsigaliojo jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dieną, t. y. 2001 m. birželio 22 d.

 Sprendimas Padawan

13.      Teisingumo Teismas aiškino direktyvos nuostatas keliuose sprendimuose, iš kurių su šiomis bylomis, ko gero, labiausiai susijęs Sprendimas Padawan(11), kuriame nagrinėjamas 5 straipsnio 2 dalies b punktas, dažnai vadinamas „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtimi.

14.      Toje byloje buvo nagrinėjamas mokestis, Ispanijoje taikomas skaitmeninių įrašų laikmenoms(12), atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktuose numatytą kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, taigi į direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą. Teisingumo Teismas nesivadovavo Komisijos teiginiu, kad, kadangi teisingos kompensacijos finansavimo būdai nereglamentuojami direktyvos nuostatomis, juos nustato valstybės narės (jos tik turi laikytis apribojimų, kurie visų pirma nustatomi atsižvelgiant į pagrindines teises ir bendruosius teisės principus); kad, kitaip tariant, jų pareiga pasiekti nustatytą rezultatą, o ne jo siekti apibrėžtomis priemonėmis(13). Atvirkščiai, jis manė, kad asmuo, kuris pasinaudoja kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi ir taip teisių turėtojui sukelia žalą, už kurią pastarasis turi teisę gauti teisingą kompensaciją, privalo atlyginti tokią žalą prisidėdamas prie kompensacijos finansavimo(14). Todėl, jo manymu, mokesčio taikymas skaitmeninio atgaminimo įrangai, aparatams ir laikmenoms būtinai turi būti susijęs su jų naudojimu kopijuoti asmeniniam naudojimui(15). Tačiau kadangi šį mokestį sieti su faktiniu naudojimu nepatogu, gali būti laikoma, kad fiziniai asmenys pasinaudoja visomis įrangos, kuri jiems suteikiama kaip privatiems naudotojams, funkcijomis; todėl norint pateisinti mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymą pakanka, kad tokiais aparatais galėtų būti daromos kopijos(16). Vis dėlto tokio mokesčio taikymas visai įrangai, visiems aparatams ir visoms laikmenoms, kai jie nėra suteikti privatiems naudotojams ir akivaizdžiai skirti kitam tikslui nei kopijavimas asmeniniam naudojimui, neatitinka direktyvos(17).

 Taikytina Vokietijos teisė

15.      Urheberrechtsgesetz(18) 53 straipsnyje numatyti tam tikri atvejai, kuriais, neatsižvelgiant į įprastas autorių teisių nuostatas, leidžiama atgaminti saugomą medžiagą.

16.      Nuo 2003 m. rugsėjo 13 d. pagal UrhG 53 straipsnio 1 dalį fiziniams asmenims leidžiama asmeniniais tikslais pasidaryti po vieną kopiją bet kurioje laikmenoje, jeigu jie nesiekia tiesioginių arba netiesioginių komercinių tikslų ir jeigu originalas nebuvo pagamintas akivaizdžiai neteisėtai, – ši išimtis iš esmės panaši į direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą išimtį; tačiau iki tos dienos ji buvo taikoma ne vien fiziniams asmenims. Be to, asmeniui, kuriam leidžiama daryti kopijas, jas gali padaryti kitas asmuo, jeigu jos daromos nemokamai (ši sąlyga neturi aiškaus direktyvoje numatyto pagrindo) arba (nuo 2003 m. rugsėjo 13 d.) jeigu kopijos daromos popieriuje arba panašioje laikmenoje fotomechaniniu būdu arba naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus (ši sąlyga atspindi 5 straipsnio 2 dalies a punktą).

17.      53 straipsnio 2 dalies struktūra sudėtingesnė. Pagal ją asmenims (ne tik fiziniams) leidžiama pasidaryti arba gauti kito asmens padarytą vieną kopiją asmeniniam naudojimui: i) mokslo tikslais, kiek tai būtina; ii) turint tikslą įtraukti į asmeniui priklausantį archyvą, kiek tai būtina ir tik jeigu originalas taip pat priklauso tam asmeniui; iii) kaip informaciją apie naujienas, jeigu originalas buvo transliuojamas; ir iv) straipsnių, paskelbtų kūrinių ištraukų arba kūrinių, po kurių išpardavimo praėjo ne mažiau kaip dveji metai. Akivaizdu, kad šios išimtys nesutampa nė su viena direktyvoje numatyta išimtimi: kadangi jos taikomos ne tik fiziniams asmenims, jų taikymo sritis yra platesnė už 5 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sritį; kadangi jos taikomos tik jeigu kopijos naudojamos asmeniniais tikslais, jose numatyti griežtesni apribojimai nei tie, kurie numatyti kituose punktuose nurodytose išimtyse.

18.      Iki 2003 m. UrhG pakeitimo 53 straipsnio 2 dalyje išvardytos išimtys nebuvo papildytos jokiomis kitomis sąlygomis. Tuo pakeitimu buvo numatyta, kad ii punkte nurodyta išimtis taikoma tik jeigu įvykdyta bent viena iš šių sąlygų: turi būti kopijuojama popieriuje arba panašioje laikmenoje ir bet kokiu fotomechaniniu būdu arba naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus; turi būti kopijuojama tik analoginiu būdu(19) ir (arba) archyvas turi būti sudarytas visuomenės labui, o ne komerciniais arba ekonominiais tikslais. Buvo numatyta, kad iii ir iv punktuose nurodytos išimtys taikomos tik jeigu įvykdyta bent viena iš pirmų dviejų išvardytų sąlygų.

19.      UrhG 53 straipsnio 3 dalis taip pat susijusi su straipsniais arba ištraukomis bei trumpesniais kūriniais ir pagal ją leidžiama kopijuoti asmeniniam naudojimui (ji taip pat taikoma ne tik fiziniams asmenims) švietimo arba ruošimosi egzaminams iš esmės visų rūšių švietimo įstaigose tikslais. Panašu, kad jos turinys iš dalies atitinka direktyvos 5 straipsnio 2 dalies c punkto ir 3 dalies a punkto turinį.

20.      Pagal UrhG 54a straipsnio 1 dalį, jeigu kūrinys yra tokio pobūdžio, kad galima tikėtis, jog jis bus atgaminamas fotokopijavimo būdu arba naudojant bet kokius kitus panašaus pobūdžio procesus (ši sąlyga taip pat atspindi direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą) 53 straipsnio 1–3 dalyse nurodytais tikslais, autorius gali reikalauti, kad „taip atgaminti skirtų“ prietaisų gamintojai, importuotojai arba platintojai mokėtų „angemessene Vergütung“(20). 54g straipsnio 1 dalyje numatyta, jog autorius gali reikalauti, kad asmenys, kurie privalo mokėti tokį atlyginimą, pateiktų informaciją. Tačiau pagal UrhG 54h straipsnio 1 dalį tik įgaliotos kolektyvinio teisių administravimo organizacijos turi teisę reikalauti sumokėti minėtą atlyginimą arba pateikti minėtą informaciją.

21.      UrhG 54d straipsnyje ir II priede numatyta, kad už 54a straipsnio 1 dalyje nurodytus prietaisus mokamas 38,35–613,56 EUR atlyginimas, kurio tikslus dydis nustatomas atsižvelgiant į per minutę galimų padaryti kopijų skaičių ir į galimybę daryti spalvotas kopijas; kitos sumos gali būti nustatytos šalių susitarimu.

 Bylų faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

22.      Verwertungsgesellschaft Wort (toliau – VG Wort) yra įgaliota kolektyvinio teisių administravimo organizacija. Jai tenka išimtinė atsakomybė atstovauti literatūros kūrinių autoriams ir leidėjams Vokietijoje. Todėl ji turi teisę reikalauti, kad prietaisų, už kuriuos UrhG 54a straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas mokėti autoriams atlyginimą, gamintojai, importuotojai arba platintojai mokėtų tokį atlyginimą. Ji siekia savo ir kitos kolektyvinio teisių administravimo organizacijos, atstovaujančios teisių į įvairaus pobūdžio grafinius kūrinius turėtojams, vardu iš kitų pagrindinių bylų šalių (toliau – tiekėjai)(21) išieškoti tokį atlyginimą kaip mokestį už asmeninius kompiuterius, spausdintuvus ir (arba) braižytuvus(22), kuriais buvo prekiaujama Vokietijoje nuo 2001 m. pradžios iki 2007 m. pabaigos. Reikalaujamos sumos apskaičiuotos taikant tarifus, dėl kurių yra susitarusios šios dvi kolektyvinio teisių administravimo organizacijos ir kurie paskelbti Bundesanzeiger (Federalinis oficialusis leidinys).

23.      Tiekėjai, be kita ko, teigia, kad vien spausdintuvais ir braižytuvais kūrinių atgaminti negalima. Tam jie gali būti naudojami tik prijungti prie prietaiso, kuriuo kūrinio atvaizdas gali būti sukuriamas fotografavimo arba panašiu būdu. Todėl kompensacija turėtų būti mokama tik už tokius prietaisus, o ne už spausdintuvus arba braižytuvus. Toks požiūris atitinka ankstesnę teismo praktiką, kurioje Bundesgerichtshof konstatavo, kad, jeigu prietaisai, kaip antai skaitytuvas, kompiuteris ir spausdintuvas, sujungiami tarpusavyje siekiant nukopijuoti dokumentą, toks atlyginimas turėtų būti mokamas tik už prietaisą, kurio atliekama funkcija labiausiai susijusi su fotografavimu, t. y. už skaitytuvą.

24.      Nacionalinio teismo manymu, kyla dar du klausimai, susiję su mokėtino atlyginimo apskaičiavimu. Ar, jeigu yra galimybė naudoti technines apsaugos priemones, skirtas keliui kopijavimui užkirsti, tačiau jos nenaudojamos arba jeigu yra duotas koks nors leidimas kopijuoti, vis tiek turi būti mokama teisinga kompensacija už originalus? Be to, nevisiškai aišku, nuo kada ir kokiais atvejais nacionalinė teisė turi būti aiškinama atsižvelgiant į direktyvą.

25.      Todėl Bundesgerichtshof klausia(23):

„1.      Ar aiškinant nacionalinę teisę į šią direktyvą reikia atsižvelgti situacijose, kurios susiklostė po šios direktyvos įsigaliojimo 2001 m. birželio 22 d., bet prieš pradedant ją taikyti 2002 m. gruodžio 22 d.?

2.      Ar atgaminimas spausdintuvu [arba asmeniniu kompiuteriu] yra atgaminimas bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą?

3.      Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas: ar šioje direktyvoje numatyti reikalavimai dėl teisingos kompensacijos už šios direktyvos 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas teisės atgaminti išimtis ir apribojimus, atsižvelgiant į ES pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje numatytą pagrindinę teisę į vienodą požiūrį, gali būti tenkinami ir tada, kai teisingą atlyginimą(24) privalo mokėti ne spausdintuvų [arba asmeninių kompiuterių] gamintojai, importuotojai ir pardavėjai, bet kitokio prietaiso ar kelių kitokių prietaisų, sudarančių dauginimo prietaisų grandinę, gamintojai, importuotojai ir pardavėjai?

4.      Ar galimybė taikyti technines apsaugos priemones pagal šios direktyvos 6 straipsnį panaikina teisingos kompensacijos, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą, sąlygą?

5.      Ar teisingos kompensacijos sąlygos (direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktai) ir galimybės ją gauti (žr. šios direktyvos 36 konstatuojamąją dalį) nebelieka, jei teisių turėtojai aiškiai arba numanomai sutiko, kad jų kūriniai būtų dauginami?“

26.      Rašytines pastabas pateikė VG Wort, tiekėjai, Suomija, Vokietija, Airija, Lietuva, Nyderlandai, Lenkija, Ispanija, Jungtinė Karalystė ir Komisija. Per 2012 m. spalio 22 d. teismo posėdį buvo išklausyti VG Wort, Fujitsu, Hewlett Packard, Kyocera, Čekijos Respublika, Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Jungtinė Karalystė ir Komisija.

 Vertinimas

27.      Bundesgerichtshof turi aiškinti tam tikras UrhG nuostatas atsižvelgdamas į direktyvos nuostatas, kiek tai būtina pagal Sąjungos teisę. Todėl jis užduoda vieną klausimą dėl direktyvos taikymo ratione temporis ir keturis – dėl materialinės teisės nuostatų aiškinimo. Kadangi neginčijama, jog direktyva taikytina kalbant apie didžiąją dalį su pagrindinėse bylose nagrinėjamais ginčais susijusio laikotarpio, pirmiausia išnagrinėsiu materialinės teisės klausimus. Tačiau prieš tai gali būti naudinga išsiaiškinti kai kuriuos su direktyva ir jos ryšiu su Vokietijos teise susijusius bendruosius klausimus.

 Pirminės pastabos

 Direktyvos preambulės ir dėstomosios dalies ryšys

28.      Direktyva išsiskiria ilga ir itin detalia preambule, kuri apie 40 % ilgesnė už dėstomąją dalį. Teisingumo Teismui pateikiamose pastabose daroma daug nuorodų į tam tikras konstatuojamąsias dalis ir Teisingumo Teismas neretai remiasi tokiomis konstatuojamosiomis dalimis priimdamas sprendimus(25).

29.      Iš direktyvos preambulės aiškiai matyti, kad teisės aktų leidėjas siekė ne tik užtikrinti kuo didesnį vienodumą, būtiną vidaus rinkai(26), bet ir leisti prisitaikyti prie naujų naudojimo formų, būdų ir technologijų raidos(27). Todėl tam tikra prasme galima pateisinti progresyvų, prisitaikymu ir derinimu grindžiamą požiūrį į direktyvos aiškinimą.

30.      Kita vertus, primintina, kad valstybėms narėms palikta didelė diskrecija ir daugybė aspektų nėra suderinti. Pavyzdžiui, kokio dydžio kompensacija yra teisinga ir kaip ji turi būti užtikrinama? Atrodo, kad vien aplinkybė, jog yra numatyta 20 neprivalomų atgaminimo teisės išimčių arba apribojimų, iš kurių 17 susiję su papildoma valstybės narės nuožiūra nustatomos teisingos kompensacijos sąlyga, rodo, kad siekiama anaiptol ne vienodumo arba suderinimo, o praktiškai tų tikslų atsisakoma. Kalbant apie tuos klausimus, dėl kurių teisės aktų leidėjas sąmoningai paliko galimybę valstybėms narėms rinktis pačioms, neatrodo, kad Teisingumo Teismas, siekdamas labiau suderinti reglamentavimą, turėtų atimti tokią galimybę pasirinkti.

31.      Be to, teisinis saugumas yra būtina bet kokio suderinimo vidaus rinkoje sąlyga(28), o progresyvus, prisitaikymu grindžiamas požiūris į aiškinimą nepadeda pasiekti optimalaus teisinio saugumo. Tarpusavyje susijusios technologijų ir verslo praktikos plėtros atvejais Teisingumo Teismas tik gali užtikrinti, kad teisės aktai būtų aiškinami atsižvelgiant į tokią plėtrą. Nuo tam tikros ribos tik teisės aktų leidėjas yra kompetentingas užtikrinti tokią raidą.

32.      Galiausiai patarčiau būti apdairiems ir pernelyg nesiremti preambule, užuot rėmusis direktyvos dėstomąja dalimi. Sutinku, kad aiškinant teisės aktą būtina atsižvelgti į motyvus, kuriais vadovaujantis jis buvo priimtas(29). Tačiau nereikėtų užmiršti Tarpinstitucinio susitarimo dėl bendrųjų Bendrijos teisės aktų rengimo kokybės(30) 10 punkto, kuriame numatyta: „Konstatuojamosios dalies tikslas yra glaustai išdėstyti pagrindines dėstymo nuostatas sąlygojančias priežastis, jų pažodžiui nekartojant ir neperfrazuojant. Joje neturi būti norminių nuostatų arba politinių pamokymų.“ Nors šios gairės neturi privalomosios teisinės galios, darytina prielaida, kad jas bendru sutarimu priėmusios institucijos (Parlamentas, Taryba ir Komisija) jomis vadovaujasi rengdamos teisės aktus(31).

 Direktyvos ir Vokietijos teisės aktų ryšys

33.      Pagal direktyvą pirmiausia saugoma pagrindinė autorių teisė leisti arba uždrausti atgaminti jų kūrinius. Nors direktyvoje nereglamentuojami licencinių sutarčių klausimai, ji grindžiama prielaida, kad autoriai gali susitarti dėl atlyginimo už leidimą atgaminti jų kūrinius. 10 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad už savo darbo naudojimą jie turi gauti „teisingą atlyginimą“(32).

34.      Vis dėlto valstybės narės gali numatyti bet kurį iš teisės leisti arba uždrausti atgaminti išimčių arba apribojimų, kurių pateiktas sąrašas yra baigtinis, arba juos visus. Trimis iš tokių atvejų jos privalo (o likusiais atvejais – gali) užtikrinti, kad autoriai gautų teisingą kompensaciją už tokį kėsinimąsi į jų teises(33). Nagrinėjami prašymai priimti prejudicinį sprendimą iš tų trijų atvejų visų pirma susiję su direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktu, pagal kurį leidžiama taikyti išimtis arba apribojimus, kai atgaminama „popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“, ir su 5 straipsnio 2 dalies b punktu, taikomu, kai atgaminama „asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų“. Tačiau Bundesgerichtshof užduotame trečiajame klausime aiškiai kalbama apie visas 5 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, kuriose išvardyta 20 dažnai iš dalies sutampančių atvejų, kuriais leidžiama nustatyti teisės atgaminti išimtis arba apribojimus(34), o pagrindinis jo penktojo klausimo aspektas (susijęs su teisių turėtojų leidimu) gali būti svarbus visais tais atvejais.

35.      Svarbu priminti, kad visos 5 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos yra neprivalomos ir visais atvejais suteikiama galimybė pasirinkti numatyti atgaminimo teisės išimtį arba apribojimą. Dėl išimčių arba apribojimų neprivalomo pobūdžio valstybės narės turi tam tikrą veiksmų laisvę šioje srityje ir tai matyti iš direktyvos preambulės, būtent iš jos 34, 36–40, 51 ir 52 punktų.

36.      Remdamasi tuo, kas išdėstyta, padarysiu kelias išvadas.

37.      Pirma, atgaminimo teisės išimtis arba apribojimas, kurie yra platesni, nei leidžiama pagal kurią nors 5 straipsnio 2 arba 3 dalies nuostatą, būtų nesuderinamas su direktyva. Tačiau, atsižvelgiant į šių nuostatų neprivalomą pobūdį ir į galimybę vietoj išimties numatyti apribojimą, siauresnės apimties priemonė būtų suderinama su direktyva. Pavyzdžiui, valstybė narė negali, remdamasi 5 straipsnio 2 dalies b punktu, numatyti išimties, taikomos visam fizinių asmenų atliekamam atgaminimui bet kurioje laikmenoje, nenurodydama atgaminimo tikslo, nes taip išimties taikymo sritis būtų išplėsta labiau, nei leidžiama pagal šią (arba bet kurią kitą) nuostatą. Tačiau ji gali, taip pat remdamasi 5 straipsnio 2 dalies b punktu, numatyti išimtį, taikomą tik kai fiziniai asmenys atgamina popieriuje ir išimtinai asmeninių studijų tikslais, nes ši išimtis būtų siauresnė, nei leidžiama, tačiau visiškai patektų į leidimo taikymo sritį.

38.      Antra, vertinant nacionalinės teisės nuostatos arba jos aiškinimo nacionalinėje teisėje suderinamumą su direktyva, turi būti atsižvelgiama į tai, kad įvairūs atvejai iš dalies sutampa. Pagal direktyvą nereikalaujama, jog nacionalinėje teisėje išimtys arba apribojimai būtų suformuluoti taip, kad kiekvienas iš jų atitiktų tik vieną iš 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų 20 atvejų. Todėl nacionalinėje teisėje numatyta atgaminimo teisės išimtis arba apribojimas gali būti suderinami su direktyva net jeigu juose yra dviejų arba daugiau 5 straipsnio 2 arba 3 dalies nuostatų elementų. Tačiau kadangi atgaminimo teisės išimtis arba apribojimas negali būti platesni, nei leidžiama pagal tas nuostatas, būtina užtikrinti, kad bet kurioje tokioje „mišrioje“ išimtyje sąlygos nebūtų derinamos taip, kad išimtis apimtų sritį, nepatenkančią į pagal direktyvą leidžiamas sritis.

39.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad atgaminimo veiksmai, patenkantys į 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose pateiktų apibrėžčių, kurios yra grindžiamos gana skirtingais (net prieštaringais) kriterijais, taikymo sritį, daugeliu požiūrių iš dalies sutampa. 5 straipsnio 2 dalies a punkte pateikta apibrėžtis ribojama tik atgaminimo būdais ir naudojamomis laikmenomis, o apibrėžtis, pateikta 5 straipsnio 2 dalies b punkte, yra susijusi išimtinai su atgaminančio asmens tapatybe ir su atgaminimo tikslu.

40.      Todėl išimtis, susijusi su fizinio asmens atliekamu atgaminimu asmeniniam naudojimui popieriuje arba panašioje laikmenoje bet kokiu fotografavimo būdu arba naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus, nesiekiant tiesioginių arba netiesioginių komercinių tikslų, – taigi, apimanti didžiąją dalį autorių teisių saugomos medžiagos fotokopijavimo asmeniniais tikslais – patenka į bet kurios iš minėtų nuostatų arba į jų abiejų taikymo sritį. Tačiau ne fizinio asmens atliekamas atgaminimas kitais būdais nepatenka nė į vienos iš tų nuostatų taikymo sritį; jis turi būti reglamentuojamas pagal kitą 5 straipsnio 2 arba 3 dalies punktą, jeigu kuri nors su juo susijusi išimtis suderinama su direktyva.

41.      Panašu, kad UrhG 53 straipsnio 1–3 dalys, kurios, kaip nurodo Bundesgerichtshof ir pagrindinių bylų šalys, yra svarbios norint išspręsti šiose bylose kilusius ginčus, apima ir iš dalies sutampančias, ir nesutampančias direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktų taikymo sritis. Be to, jos bent jau iš dalies apima ir tam tikras kitas išimtis, kaip antai susijusias su švietimo ir mokslo tikslais, pagal kurias teisingą kompensaciją užtikrinti galima, tačiau neprivaloma. Pagal 54a straipsnio 1 dalį ir 54d straipsnį kartu su II priedu numatytas vienodo dydžio atlyginimas už prietaisus, kuriais galima daryti saugomos medžiagos fotokopijas arba joms lygiavertes kopijas bet kuriomis iš 53 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų aplinkybių(35). Dėl tokios nuoseklumo tarp direktyvos ir UrhG stokos sudėtingiau patikrinti, ar pastarojo įstatymo aiškinimas atitinka direktyvos nuostatas. Kai nacionalinės teisės aktuose sumaišomos skirtingos išimtys, kai kuriais atvejais net gali kilti klausimas dėl tokių teisės aktų suderinamumo su direktyva (pridursiu, kad padėtį dar labiau apsunkina UrhG 54a straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „angemessene Vergütung“, kuri, atrodo, kelia painiavą su kitomis direktyvoje vartojamomis sąvokomis, išskyrus „teisingos kompensacijos“ sąvoką(36)).

42.      Tačiau kadangi atlyginimas mokamas tik už prietaisus, kuriais gali būti „atgaminama popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“, visi su jais susiję atgaminimo veiksmai patenka į direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį, nors kai kurie iš jų gali patekti ir į kitų išimčių, kaip antai kopijavimo asmeniniam naudojimui, taikymo sritį. Todėl, siekiant užtikrinti nuoseklumą, šiam atlyginimui taikomos sąlygos visais atvejais turi būti suderintos su 5 straipsnio 2 dalies a punktu.

 Atlyginimo ir teisingos kompensacijos ryšys

43.      Kalbant abstrakčiai, ketvirtasis ir penktasis klausimai susiję su tam tikro teisių turėtojų elgesio – prieinamų techninių apsaugos priemonių, skirtų keliui kopijavimui užkirsti arba jam apriboti, netaikymo ir numanomo arba aiškaus leidimo kopijuoti – pasekmėmis jų teisei gauti teisingą kompensaciją direktyvos 5 straipsnio 2 arba 3 dalyje pateiktose išimtyse arba apribojimuose numatytais atvejais. Šie klausimai kyla kalbant apie už prietaisus imamo atlyginimo, iš kurio finansuojama tokia teisinga kompensacija, dydžio apskaičiavimą ir jie nėra susiję su ginču dėl konkretaus teisių turėtojo teisių. Vis dėlto šie klausimai grindžiami prielaida, kad apskaičiuotos sumos naudojamos išmokoms teisių turėtojams, todėl jos apskaičiuojamos remiantis visa išmokėtina teisingos kompensacijos suma.

44.      Tačiau pažymėtina, kad keliose valstybėse narėse (nors, matyt, ne Vokietijoje) už prietaisus ir tuščias laikmenas mokamas atlyginimas naudojamas ne tik teisingai kompensacijai teisių turėtojams mokėti, bet ir bendriems arba kultūriniams tikslams, pavyzdžiui, literatūros, muzikos arba audiovizualinių kūrinių gamybai skatinti(37).

45.      Atlyginimo, teisingos kompensacijos ir tokių bendrų arba kultūrinių tikslų santykio klausimas nagrinėjamose bylose nekeliamas, tačiau jis užduotas Teisingumo Teismui kitame šiuo metu nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Austrijos Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas)(38). Šio klausimo nereikėtų iš anksto išnagrinėti šiose bylose, tačiau gali būti pageidautina į jį atsižvelgti nagrinėjant šiose bylose iškeltus klausimus. Kadangi atlyginimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti teisingą kompensaciją teisių turėtojams, kaip numatyta direktyvoje, svarbu, kiek valstybės narės turi laisvės nustatyti, kas gali būti laikoma teisinga kompensacija – ar tokia kompensacija skirta tik direktyvos 35 konstatuojamoje dalyje ir Sprendimo Padawan(39) 39 bei paskesniuose punktuose numatytai „žalai“ atlyginti, ar ji gali būti suteikta ir bendresnio pobūdžio įnašu bendram teisių turėtojų labui.

46.      Dabar išnagrinėsiu Bundesgerichtshof užduotus klausimus; pradėsiu nuo keturių klausimų, susijusių su materialine teise.

 Antrasis klausimas: 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti kriterijai

47.      Ar direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti atvejai, „kai atgaminama popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“, apima atvejus, kai atgaminama spausdintuvais arba asmeniniais kompiuteriais (iš esmės naudojamais kartu)?

48.      Šis klausimas susijęs su skirtumu tarp originalaus „analoginio“ dokumento (iš esmės tokio, kuris pats išdėstytas popieriuje arba saugomas panašioje laikmenoje, nukopijuotas kopijuojant analoginius duomenis į analoginę laikmeną) kopijavimo (pavyzdžiui, fotokopijavimo) ir „skaitmeninio“ dokumento (kuris yra elektroninės formos, atspausdintas kopijuojant skaitmeninius duomenis į analoginę laikmeną) atgaminimo (pavyzdžiui, tinklalapio atspausdinimo). Kadangi nurodytas atgaminimas apibrėžtas atsižvelgiant į techninius kriterijus, atrodo, kad sprendžiant šį klausimą pageidautina bent kiek suprasti, kaip vyksta nagrinėjami procesai ir kaip veikia nagrinėjami prietaisai(40).

49.      Fotografija, kaip ji paprastai suprantama, iš esmės yra tam tikro vaizdo (to, kas konkrečiu momentu matoma per fotoaparato objektyvą) užfiksavimas optinėmis priemonėmis ir rezultato saugojimas objekte, iš kurio vėliau atgaminamas atvaizdas. Gali būti gaunamas dokumento atvaizdas, ir mano vartojama „atvaizdo“ sąvoka apima bet kokio pobūdžio atgamintus dokumentus (tiek tekstinius, tiek grafinius).

50.      Tradicinėje fotografijoje šviesai jautri negatyvinė juosta apšviečiama fotografuojamo vaizdo šviesa, apdorojama ir vėliau naudojama kaip filtras atitinkamam atvaizdui perkelti į šviesai jautrų popierių, kuriame spausdinamos pozityvinės kopijos. Užfiksuotas ir atgamintas atvaizdas yra pro objektyvą matyto vaizdo analogas.

51.      Skaitmeninėje fotografijoje atvaizdas fiksuojamas ne analogine forma, o kaip daugybė skirtingos spalvos ir ryškumo vaizdo elementų. Vėliau skaitmeninė informacija gali būti perkelta (tiesioginiu ryšiu, įskaitant belaidį ryšį arba naudojant nešiojamąjį įrenginį, kaip antai atminties kortelę) į kitus prietaisus, kuriais galima atgaminti analoginį atvaizdą įvairiose laikmenose. Šiais laikais skaitmeniniai fotoaparatai įmontuojami ir į kitus prietaisus, įskaitant daugybę (ko gero, daugumą) mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių.

52.      Kserografiniuose (t. y. moderniausiuose) fotokopijavimo aparatuose ryški šviesa nukreipiama į dokumentą ir atspindima į elektrostatinį būgną, kuris pritraukia arba atstumia dažus (rašalo miltelius) pagal ant kiekvienos dalies krintančios šviesos ryškumą, ir taip suformuojamas analoginis atvaizdas, kuris perkeliamas į popierių. Nė viena pastabas pateikusi šalis neginčija, ir neatrodo, kad būtų galima ginčytis dėl to, jog toks procesas yra direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas „fotografavimo būdas“ arba „panašaus pobūdžio procesas“.

53.      Skaitytuvas užfiksuoja dokumento vaizdą (taip pat iš krintančios šviesos) kaip skaitmeninę informaciją, kuri gali būti perkelta į kitus prietaisus, kuriuose ji gali būti saugoma ir (arba) kuriais gali būti atgaminamas analoginis atvaizdas įvairiose laikmenose.

54.      Spausdintuvu atvaizdai gaminami iš skaitmeninės informacijos, kuri patenka į spausdintuvą iš kito šaltinio, kaip antai kompiuterio, skaitmeninio fotoaparato arba nešiojamosios atmintinės (pavyzdžiui, atminties kortelės, USB atmintuko arba pastoviosios atminties kompaktinio disko). Skirtingų rūšių spausdintuvuose taikomi skirtingi procesai: lazeriniai spausdintuvai iš skaitmeninio šaltinio sukuria ant būgno analoginį atvaizdą, kuris perkeliamas į popierių labai panašiai, kaip tai daroma kserografiniais fotokopijavimo aparatais, o rašaliniais spausdintuvais atvaizdas iš skaitmeninės informacijos sukuriamas tiesiai popieriuje. Naudojant daugelį spausdintuvų atvaizdai spausdinami ant įvairių rūšių popieriaus; kai kuriais galima spausdinti ant kitų laikmenų, kaip antai audinio arba permatomos plėvelės. Braižytuvai iš esmės yra specializuoti spausdintuvai, skirti dirbti su tam tikromis grafinėmis programomis; pradžioje atvaizdai jais buvo gaminami ant popieriaus judančia plunksna, tačiau dabar juose naudojama technika, panašesnė į kitų spausdintuvų.

55.      Skaitytuvas ir spausdintuvas, naudojami kartu, atlieka tokią pačią bendrą funkciją kaip fotokopijavimo aparatas. Kai kuriais atvejais tam jie abu turi būti prijungti prie kompiuterio, o kitais atvejais jie gali būti tiesiogiai sujungti tarpusavyje arba informacija gali būti perkelta iš vieno į kitą naudojant nešiojamąją atmintinę. Daugiafunkciai spausdintuvai arba prietaisai „viskas viename“ (anglų k. „all-in-one“, toliau – prietaisai AIO) atlieka (be kita ko) skaitytuvo, spausdintuvo ir fotokopijavimo aparato funkcijas; jų atmintis ir duomenų apdorojimo pajėgumas yra kur kas labiau riboti bei specializuoti nei kompiuterio.

56.      Skaitmeninę vaizdinę informaciją galima įvesti į kompiuterį (tiesiogiai, pavyzdžiui, iš skaitmeninio fotoaparato arba skaitytuvo, arba netiesiogiai – iš nešiojamosios atmintinės arba per internetą), kur ji gali būti išsaugota, galbūt tvarkoma ir siunčiama į išorinį įrenginį (kaip antai ekraną arba spausdintuvą), kad būtų atkurtas analoginis atvaizdas. Nuskaitytas atvaizdas paprastai saugomas taip, kad jį atgaminus būtų gauta vaizdinė originalo išraiška; tačiau naudojant optinio simbolių atpažinimo (anglų k. „optical character recognition“, toliau – OCR) programinę įrangą atspausdintas tekstas gali būti paverstas neutralia skaitmenine informacija, iš kurios jis gali būti atgamintas tokios formos, kuri vizualiai skiriasi nuo originalo. Tekstinį dokumentą arba grafinį atvaizdą atitinkančią skaitmeninę informaciją kompiuteryje galima sukurti ir be atvaizdo originalo, naudojant klaviatūrą arba pelę kartu su tinkama programine įranga. Tačiau be išorinių įvesties ir išvesties įrenginių pačiu kompiuteriu negalima užfiksuoti arba atgaminti atvaizdų.

57.      Taigi, schemiškai galima išskirti tokius atvaizdų atgaminimo, naudojant vieną arba kelis iš pirma nurodytų prietaisų, etapus: įvesties etapas, tarpinis etapas ir išvesties etapas. Įvesties etape gali būti optiniu būdu įvedamas analoginis originalas arba ne optiniu būdu sukuriamas skaitmeninis originalas. Tarpinį etapą gali sudaryti viena arba daugiau išsaugojimo, perdavimo arba tvarkymo analogine arba skaitmenine forma operacijų. Išvesties etape pagaminamas matomas analoginis atvaizdas(41).

58.      Kaip, atsižvelgiant į tai, „atgaminimas popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“ turėtų būti aiškinamas pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą? Bundesgerichtshof klausia, ar toks atgaminimas (reikėtų neužmiršti, kad jis neribojamas kopijavimu asmeniniam naudojimui) apima atgaminimą spausdintuvais (įskaitant braižytuvus) arba kompiuteriais. Kyla klausimas, ar jis apima kopijavimą iš skaitmeninių šaltinių, ar tik analoginių originalų kopijavimą.

59.      VG Wort, Austrija, Čekijos Respublika ir Jungtinė Karalystė mano, kad toks atgaminimas apima ir kopijavimą iš skaitmeninių šaltinių. Vokietija nepateikė nuomonės šiuo klausimu. Likusios valstybės narės, Komisija ir tiekėjai mano priešingai (panašu, kad jiems pritaria ir prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

60.      Vertinant tam tikru aspektu atsakymas atrodo palyginti paprastas.

61.      Nagrinėjant visą šią apibrėžtį atrodo, kad iš esmės kalbama apie kopijavimą fotokopijavimo aparatu iš analoginės laikmenos į analoginę laikmeną – reprografiją (šis terminas vartojamas direktyvos 37 konstatuojamojoje dalyje)(42). Tačiau nėra esminio skirtumo tarp tokių kopijų ir kopijų, padarytų, pavyzdžiui, prie spausdintuvo prijungtu (per kompiuterį arba kitaip) skaitytuvu arba skaitmeniniu fotoaparatu, arba prietaisu AIO. Net jeigu atvaizdas skaitmeniniu būdu koduojamas ir išsaugomas tarpiniame etape, atgaminimo šaltinis ir rezultatas lieka analoginiai, kaip ir atgaminant fotokopijavimo aparatu. Šis procesas nuo kserografinio fotokopijavimo skiriasi ne labiau, nei skaitmeninė fotografija skiriasi nuo tradicinės fotografijos. Negalima teigti, kad gaunamo rezultato pobūdis nėra „panašus“, kaip tai suprantama pagal 5 straipsnio 2 dalies a punktą.

62.      Taigi, atgaminant direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytais atvejais gali būti naudojami kompiuteriai ir spausdintuvai. Tačiau klausimas, į kurį reikia atsakyti, kad būtų išspręsti pagrindinėse bylose kilę ginčai, yra platesnis. Ar atvejai, kai skaitmeninė informacija, iš kurios spausdintuvu spausdinamas dokumentas, yra gauta ne iš skaitytuvo, prie kurio prijungtas spausdintuvas, o tiesiog iš kompiuterio, į kurį tokia informacija galėjo patekti iš tolimo šaltinio (pavyzdžiui, ji galėjo būti atsisiųsta iš kurios nors tinklavietės arba gauta kaip elektroninio laiško priedas), taip pat patenka į 5 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį? Šis klausimas susijęs su trečiuoju klausimu, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar teisinga teigti, kad grandinėje, kurią sudaro skaitytuvas, kompiuteris ir spausdintuvas, su fotografavimo technika arba panašaus pobūdžio procesais akivaizdžiausiai susijęs skaitytuvas, todėl atlyginimas, skirtas teisingai kompensacijai autoriams užtikrinti, turėtų būti mokamas tik už jį.

63.      Pirmiausia atmesčiau VG Wort teiginį, kad pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą skaitmeninėje įrašo laikmenoje padaryta kopija gali būti laikoma atgaminimu „popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje“, nes ji gali būti naudojama kaip jo pirmtakas arba funkcinis pakaitalas. Taip aiškinant būtų tiesiog nepaisoma žodžių „popierius“ ir „panaši“ reikšmės ir toks aiškinimas reikštų, kad galima naudoti bet kurią įrašo laikmeną. Mano nuomone, akivaizdu, jog tam, kad medžiaga būtų panaši į popierių kaip į atgaminimo laikmeną, ji turi galėti turėti ir iš tiesų turėti fizinį pavidalą, kurį būtų galima pajusti ir suvokti žmogaus pojūčiais.

64.      Tačiau pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą to, kad atvaizdas iš autorių teisių saugomo originalo atgamintas „popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje“, nepakanka; jis taip pat turi būti atgamintas „bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“. Skaitytuvu atvaizdai fiksuojami fotografavimo būdu, tačiau vien juo tokių atvaizdų negalima atgaminti; paprastu spausdintuvu juos galima atgaminti, bet negalima užfiksuoti, o vien kompiuteriu negalima atlikti nė vieno iš šių veiksmų, tačiau galima atlikti tarpinę funkciją, siejančią minėtas dvi.

65.      Ar, jeigu iš esmės galima manyti, kad naudojant prietaisų grandinę, kaip antai prie spausdintuvo per kompiuterį prijungtą skaitytuvą, atgaminama, kaip tai suprantama pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą, tą patį galima teigti ir tais atvejais, kai skaitmeninė informacija, kuri atitinka autorių teisių saugomos medžiagos originalą, patenka į kompiuterį iš kito šaltinio (pavyzdžiui, ji atsisiunčiama iš interneto arba gaunama kaip elektroninio laiško priedas) arba kai ji apdorojama (pavyzdžiui OCR programine įranga) taip, kad gautas rezultatas nėra tiksli originalo kopija?

66.      Nagrinėdama šį klausimą pirmiausia pabrėžčiau, kad analizuojamos nuostatos sąlygos, atsižvelgiant į jų įprastą reikšmę, tokiais atvejais akivaizdžiai netaikomos. Parengiamuosiuose darbuose taip pat nėra jokių užuominų apie tai, jog kada nors būtų buvę svarstoma išplėsti šių sąlygų taikymą taip, kad jos būtų taikomos ne tik reprografijos srityje, kaip ji įprastai suprantama, arba net taip (priešingai, nei nustatyta 5 straipsnio 2 dalies b punkte, kuriame daroma nuoroda į techninių apsaugos priemonių taikymą), kad būtų atsižvelgiama į reprografijos technikos raidą ateityje.

67.      Antra, kadangi direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta 2 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurią autoriams suteikiama išimtinė atgaminimo teisė, išimtis, jis iš esmės turi būti aiškinamas siaurai.

68.      Trečia, 5 straipsnio 5 dalyje numatytas aiškus reikalavimas aiškinti siaurai, o ne plačiai(43). Nagrinėjant šį klausimą jis atrodo dar svarbesnis todėl, kad iš visų pagal 5 straipsnio 2 ir 3 dalis leidžiamų išimčių ir apribojimų tik 5 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos išimtys ir apribojimai gali būti taikomi atgaminimui komerciniais tikslais. Jeigu konkrečiai nagrinėtume 5 straipsnio 5 dalyje numatytą trijų pakopų testą, nepanašu, kad 5 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimas, pagal kurį nenustatomas apribojimas dėl dokumento, iš kurio atgaminama, pobūdžio, atitiktų pirmosios pakopos „tam tikrų specialių atvejų“ kriterijų – praktiškai į šią išimtį patektų absoliučiai bet koks atgaminimas (išskyrus muzikos natų rankraščių), kuris gali būti atliekamas popieriuje arba panašioje laikmenoje. Kadangi nenustatytas taip atgaminamų egzempliorių skaičius arba tokio atgaminimo tikslas, taip pat labai padidėtų prieštaravimo įprastiniam kūrinio naudojimui ir teisėtiems autoriaus interesams, taigi – testo antrosios ir trečiosios pakopų kriterijams, tikimybė.

69.      Todėl šiuo klausimu nedvejodama pritariu nuomonei, kurią daugelis išsakė Teisingumo Teisme, kad direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktas susijęs tik su analoginių duomenų kopijavimu į analogines laikmenas. Aplinkybė, kad vartojamas žodis „fotografavimas“, reiškia analoginio originalo optinės įvesties reikalavimą, o reikalavimas, susijęs su popieriumi arba panašia rezultato laikmena, reiškia, kad rezultatas taip pat privalo būti analoginis. Jeigu būtų teigiama, kad žodžiai „panašaus pobūdžio“ tiesiog reiškia „kurių rezultatai yra panašūs į rezultatus, kurie galėtų būti gauti tam tikru fotografavimo būdu“, tai paprasčiausiai reikštų žodžio „fotografavimas“ neigimą – absoliučiai bet koks atgaminimas popieriuje arba panašioje laikmenoje gali būti apibūdinamas kaip „panašus“ į atgaminimą fotografavimo būdu. Manau, kad turi būti laikoma, jog pobūdis, kuris yra panašus į fotografavimo, turi būti panašus į fotografavimo kaip visumos pobūdį; turi būti apčiuopiama forma atgaminamas apčiuopiamas fizinio pasaulio objektas. Be to, tai, kad kalbama apie analoginių duomenų kopijavimą į analogines laikmenas, akivaizdžiai matyti ne tik iš aiškios pačios nuostatos formuluotės, bet ir iš to, kad 37 konstatuojamojoje dalyje ir travaux préparatoires(44) vartojamas žodis „reprografija“; tai patvirtina ir aplinkybė, kad nuorodos į skaitmeninį kopijavimą daromos tik kopijavimo asmeniniam naudojimui srityje (38 konstatuojamojoje dalyje ir 5 straipsnio 2 dalies b punkte, kuriame minimos „techninės apsaugos priemonės“).

70.      Atrodo, kad VG Wort nerimauja dėl to, jog, jeigu direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktas būtų aiškinamas taip, kad jis apima tik analoginių duomenų kopijavimą į analogines laikmenas, už didelio masto skaitmeninės autorių teisių saugomos medžiagos kopijavimą gali būti išvengiama atlyginimo, skirto teisingai kompensacijai autoriams užtikrinti. Iš tiesų pagal aiškinimą, kurį palaikau, kopijuojant skaitmeninius duomenis į analogines laikmenas nekyla pareiga mokėti teisingą kompensaciją, išskyrus atvejus, kai asmeniniam naudojimui kopijuoja fizinis asmuo, kuris nesiekia komercinių tikslų, kaip numatyta 5 straipsnio 2 dalies b punkte. Taip yra todėl, kad toks kopijavimas nepatenka į direktyvoje numatytų išimčių arba apribojimų taikymo sritį. Todėl, atsižvelgiant į išimtinę atgaminimo teisę, kuri direktyvoje numatyta kaip bendroji taisyklė, už tokį kopijavimą turi būti mokamas sutartas atlyginimas arba dėl jo turi būti reiškiamas ieškinys dėl teisių pažeidimu padarytų nuostolių atlyginimo. Tai atrodo pagrįsta atsižvelgiant į tai, kad 5 straipsnio 2 dalies a punktas tiek, kiek jo taikymo sritis iš dalies nesutampa su kitų leidžiamų atgaminimo teisės išimčių arba apribojimų taikymo sritimi, iš esmės taikomas tik atgaminimui ne asmeniniam naudojimui arba visuomenės labui – trumpai tariant, specifinė jo taikymo sritis greičiausiai ribojama atgaminimu tiesiogiai arba netiesiogiai komerciniais tikslais. Neatrodo pagrįsta taikant aiškinimą, kuris būtinai privalo būti siauras ir net ribojantis, atimti iš autorių jų išimtinę atgaminimo teisę, susijusią su didelio masto kopijavimu tokiais tikslais.

71.      Priėjau prie išvados, kad turi būti aiškinama, jog direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktas taikomas tik analoginių duomenų kopijavimui į analogines laikmenas ir neapima skaitmeninių duomenų kopijavimo į analogines laikmenas. Tačiau taip pat nurodžiau, kad analoginių duomenų kopijavimo į analogines laikmenas sąvoka negali būti tokia siaura, kad į ją nepatektų būdai, kuriuos sudaro ir tarpinis skaitmeninis etapas – pavyzdžiui, jeigu nuskaitytas dokumentas įrašomas į kompiuterį arba skaitmeniniu būdu nufotografuotas dokumentas perkeliamas į kompiuterį naudojant atminties kortelę, o vėliau atspausdinamas prijungtu spausdintuvu, – kitaip tariant, analoginių duomenų kopijavimas į skaitmenines laikmenas, o iš jų – į analogines laikmenas.

72.      Atsižvelgiant į tai, atrodo būtina atskirti pastarąją kategoriją (kuri, mano manymu, patenka į 5 straipsnio 2 dalies a punkte pateiktą apibrėžtį) nuo paprasto skaitmeninių duomenų kopijavimo į analogines laikmenas (kuris, mano manymu, į tą kategoriją nepatenka). Iš analoginio originalo gautus skaitmeninius dokumentus galima laikyti kompiuteryje ir vėliau atspausdinti aplinkybėmis, kurios labai skiriasi nuo tokių, kurios paprastai laikomos būdingomis reprografijai – pavyzdžiui, jeigu vienas asmuo nusiunčia nuskaitytą originalą į tinklavietę, o vėliau kitas asmuo jį atsisiunčia į savo kompiuterį. Manau, kad tokios aplinkybės nepatenka į 5 straipsnio 2 dalies a punkte pateiktą apibrėžtį, nors visas toks procesas galėtų būti laikomas analoginių duomenų kopijavimu į skaitmenines laikmenas, o iš jų – į analogines laikmenas. Jeigu būtų laikoma, kad jos į tą apibrėžtį patenka, vėl kiltų pavojus, kad toks atgaminimas neatitiks 5 straipsnio 5 dalyje numatyto trijų pakopų testo pirmosios pakopos kriterijaus, nes apibrėžtis taptų pernelyg plati, kad būtų galima laikyti, jog ji taikoma tik „tam tikrais specialiais atvejais“.

73.      Siekiant nustatyti būtiną skirtumą negalima remtis „trumpalaikių arba atsitiktinių“ atgaminimo veiksmų kriterijumi, numatytu direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje, nes akivaizdu, kad nors skaitmeninio atvaizdo laikymas standžiajame diske arba kitame atminties įrenginyje gali būti tik tarpinis etapas tarp įvesties (fotografijos nuskaitymo) ir išvesties (spausdinimo), jis negali būti apibūdinamas kaip „trumpalaikis“(45).

74.      Todėl man atrodo, kad nors į pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktą leidžiamos išimties arba apribojimo taikymo sritį patenka atvejai, kai analoginių duomenų atgaminimas analoginėse laikmenose turi tarpinį skaitmeninį etapą, turėtų būti aiškinama, kad į ją nepatenka atvejai, kai visą procesą vykdo ne vienas asmuo ir jis vykdomas ne kaip viena operacija.

 Trečiasis klausimas: atgaminimas naudojant prietaisų grandinę

75.      Ar, jeigu (kaip manau) nagrinėjamas atgaminimas apima atgaminimą spausdintuvais arba kompiuteriais, atlyginimas, skirtas teisingai kompensacijai sumokėti, gali būti imamas (atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą) ne iš spausdintuvų arba kompiuterių gamintojų, importuotojų arba platintojų, o iš vieno arba kelių kitų atgaminimo prietaisų grandinę sudarančių prietaisų gamintojų, importuotojų arba platintojų?

76.      Nacionalinio teismo trečiasis klausimas formaliai pateiktas tik tam atvejui, jeigu atsakymas į antrąjį klausimą (kuris susijęs tik su direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punktu) būtų teigiamas. Vis dėlto jis susijęs su visais atvejais, kai valstybė narė, remdamasi 5 straipsnio 2 arba 3 dalimi, nusprendžia nustatyti atgaminimo teisės išimtį arba apribojimą ir numato, kad teisių turėtojai turi gauti teisingą kompensaciją. Tačiau, kaip nurodžiau(46), nagrinėjamas nacionalinėje teisėje numatytas atlyginimas visiškai patenka į 5 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį ir jo taikymo sritis gali būti platesnė nei kitų papunkčių taikymo sritis. Taigi, siekiant užtikrinti, kad šio atlyginimo taikymas atitiktų ir vidaus teisę, ir direktyvą, būtina pateikti atsakymą, visų pirma grindžiamą 5 straipsnio 2 dalies a punktu.

77.      Atrodo, kad pagrindinis klausimas, kurį turi išspręsti nacionalinis teismas, yra, ar, kaip teigia tiekėjai, ankstesnė Bundesgerichtshof praktika, pagal kurią analoginių duomenų kopijavimo į analogines laikmenas naudojant prietaisų grandinę (pavyzdžiui, skaitytuvą, kompiuterį ir spausdintuvą) atvejais atlyginimas turėtų būti mokamas tik už prietaisą, kuriuo galima sukurti originalaus dokumento atvaizdą (pavyzdžiui, skaitytuvą), suderinama su direktyva, ar, kaip teigia VG Wort, atlyginimas turėtų būti padalijamas atsižvelgiant į visus grandinę sudarančius prietaisus pagal tai, kiek jie naudojami. Bundesgerichtshof kyla klausimas, ar tuo atveju, jeigu atlyginimas turėtų būtų mokamas už visus prietaisus, tai pažeistų vienodo požiūrio principą, ypač todėl, kad sudėtinga nustatyti, kiek asmeniniai kompiuteriai ir spausdintuvai naudojami kopijuojant analoginiu būdu. Tačiau VG Wort mano, kad tai nustatyti nesudėtinga ir kad jeigu atlyginimas turėtų būti mokamas už skaitytuvus, bet ne už kompiuterius ir spausdintuvus, skaitytuvai taptų pernelyg brangūs, nors būtų leidžiama atgaminti iš skaitmeninių šaltinių nemokant teisingos kompensacijos autoriams.

78.      Sprendime Padawan(47) Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą, pripažino, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti, kaip turėtų būti užtikrinama teisinga kompensacija; kad tokia kompensacija iš esmės turėtų būti mokama autoriams, kurie patiria žalos dėl to, kad nustačius kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį tam tikri asmenys kopijuoja remdamiesi ta išimtimi; tačiau kad teisėta imti tam skirtą mokestį iš asmenų, kurie kopijuoja kitiems asmenims arba kurie kitiems asmenims šiuo tikslu suteikia įrangą, aparatus arba laikmenas, nes šį mokestį galima atgauti nustatant kainą. Manau, kad jeigu šie principai taikomi kalbant apie 5 straipsnio 2 dalies b punktą, jie turi būti taikomi ir sprendžiant su 5 straipsnio 2 dalies a punktu susijusius klausimus.

79.      Tačiau Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymas visai skaitmeninio atgaminimo įrangai, visiems aparatams ir visoms laikmenoms, kai jie nėra suteikiami privatiems naudotojams ir akivaizdžiai skirti kitam tikslui nei kopijavimas asmeniniam naudojimui, neatitinka direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkto, nors jeigu nagrinėjama įranga buvo perduota fiziniams asmenims naudoti asmeniškai, nebūtina įrodyti, kad jie šia įranga iš tiesų darė kopijas asmeniniam naudojimui ir taip faktiškai padarė žalą saugomo kūrinio autoriui(48). Todėl atlyginimas už įrangą, aparatus arba laikmenas gali būti imamas remiantis ne faktiniu jų naudojimu saugomai medžiagai atgaminti, o galimybe juos taip naudoti ir jis neturi būti skaičiuojamas tais atvejais, kai nėra galimybės jų taip naudoti. Atrodytų, kad ši taisyklė turi būti taikoma ir kalbant apie analoginį kopijavimą, numatytą 5 straipsnio 2 dalies a punkte.

80.      Taigi, atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į antrąjį klausimą, iš esmės turėtų būti teisėta reikalauti atlyginimo ne tik už prietaisų, kaip antai fotokopijavimo aparatų ir prietaisų AIO, kuriais pačiais galima kopijuoti analoginius duomenis į analogines laikmenas, bet ir už prietaisų, kuriais galima taip kopijuoti, kai jie sujungti į grandinę, bet ne kiekvienu atskirai, gamybą, importą arba pardavimą.

81.      Kadangi toks atlyginimas nustatytas remiantis direktyva, taigi, įgyvendinant Sąjungos teisę, spręsdamos jų nuožiūrai paliktus klausimus valstybės narės privalo laikytis šios teisės bendrųjų principų(49).

82.      Atrodytų, kad, jeigu nustatytas atlyginimas, kuris turi būti mokamas už prietaisų grandinę, imti tokį patį atlyginimą už kiekvieną grandinę sudarantį prietaisą kaip už atskirą prietaisą, kaip antai fotokopijavimo aparatą, būtų nesuderinama su vienodo požiūrio arba proporcingumo principu – arba net su teisingos kompensacijos arba deramos pusiausvyros tarp teisių turėtojų ir naudotojų sąvoka(50). Toks požiūris reikštų, kad naudotojui gali tekti kaip teisingą kompensaciją mokėti labai skirtingus įnašus atsižvelgiant į jo pasirinktą įrangą, ir tai neatrodo „teisinga“, tačiau panašu, kad tai galėtų iškreipti konkurenciją tarp skirtingų prietaisų tiekėjų.

83.      Todėl iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad VG Wort pozicija dėl atlyginimo padalijimo atsižvelgiant į prietaisus neatitinka direktyvos. Tačiau iš pirmo žvilgsnio taip pat neatrodo, kad direktyvos neatitinka situacija, kai atlyginimas mokamas tik už vieną grandinės prietaisą. Tačiau viskas daug sudėtingiau, ypač jeigu atsižvelgtume į Bundesgerichtshof nurodytą vienodo požiūrio principą.

84.      Visų pirma neabejotina, kad galima gauti statistinius duomenis apie tai, kiek fotokopijavimo aparatai arba prietaisai AIO naudojami saugomai medžiagai atgaminti, ir apskaičiuoti bet kokį atlyginimą (arba bent jau bet kokį Sprendime Padawan nagrinėtą atlyginimą) už tokius prietaisus, skirtą teisingai kompensacijai autoriams užtikrinti, galima tik remiantis tokiais duomenimis. Tačiau reikėtų išsiaiškinti, ar tokie duomenys gali būti panaudoti prietaisų, kaip antai skaitytuvo, kompiuterio ir spausdintuvo, grandinės atveju. Nepanašu, kad tokia grandinė visų pirma būtų skirta analoginiams duomenims kopijuoti į analogines laikmenas – tam daug labiau tinka fotokopijavimo aparatai arba prietaisai AIO. Net jeigu ji iš viso būtų naudojama tokiu tikslu, atrodo, kad toks naudojimas būtų susijęs tik su direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkto, o ne su 5 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritimi, nes panašu, kad ne fiziniai asmenys arba asmenys, kurie kopijuoja tikslais, kurie nėra asmeniniai ir nekomerciniai, linkę rinktis ne tokius sudėtingus analoginių duomenų kopijavimo į analogines laikmenas būdus, kitaip tariant, fotokopijavimą arba galbūt net tam tikrą ofsetinį spausdinimą. Todėl, kalbant apie faktinį (suprantamą kaip statistinis vidurkis) naudojimą taip kopijuoti, atrodo sudėtinga trijų prietaisų, iš kurių kiekvienas naudojamas tam tikrame proceso etape, grandinę prilyginti vienam prietaisui, kuriuo naudojantis atliekamas visas procesas.

85.      Antra, jeigu skaitytuvas, asmeninis kompiuteris ir spausdintuvas gali būti kartu naudojami analoginiams duomenims kopijuoti į analogines laikmenas, įvesties prietaisas nebūtinai turi būti skaitytuvas. Tam gali būti naudojami ir skaitmeniniai fotoaparatai, įskaitant ir įmontuotus į kitus prietaisus. Ar, jeigu imamas atlyginimas už skaitytuvus (nesvarbu, ar jis apskaičiuojamas proporcingai jų atliekamos funkcijos grandinėje daliai, ar kitaip), jis neturėtų būti imamas ir už lygiaverčius įvesties prietaisus?

86.      Trečia, Bundesgerichtshof nurodyta trijų prietaisų grandinė gali būti laikoma (ir labiau tikėtina, kad gali būti naudojama) ir kaip dvi prietaisų poros – skaitytuvas su kompiuteriu ir kompiuteris su spausdintuvu, – kurių kiekviena daromos kopijos, tačiau tai nėra analoginių duomenų kopijavimas į analogines laikmenas, todėl, remiantis mano siūlomu atsakymu į antrąjį klausimą, jis nepatenka į direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį. Jeigu toks naudojimas patenka į kitų 5 straipsnio 2 arba 3 dalyje numatytų išimčių taikymo sritį, atrodo akivaizdu, kad atlyginimas, skirtas teisingai kompensacijai užtikrinti, gali būti pateisinamas, tačiau jis skiriasi nuo atlyginimo, skirto teisingai kompensacijai už analoginių duomenų kopijavimą į analogines laikmenas (atgaminimą fotokopijavimo būdu arba naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus, kaip numatyta UrhG) užtikrinti.

87.      Ketvirta, kalbant apie specifinį atlyginimo taikymą, detaliai numatytą UrhG II priede, sunku suprasti, kaip kopijų skaičiaus per minutę ir galimybės naudoti spalvas kriterijai gali būti paprastai taikomi prietaisų grandinei, nepaisant to, ar atlyginimas paskirstomas atsižvelgiant į visą grandinę, ar taikomas vienam prietaisui (nebent, turint omenyje pastarąjį atvejį, toks prietaisas yra spausdintuvas).

88.      Taigi, nagrinėjant šį klausimą, kuris turi būti išspręstas pagrindinėse bylose, kyla keli sunkumai. Daugiausia jie kyla dėl to, kad direktyvos 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos išimtys iš dalies sutampa, ir dėl nagrinėjamo Vokietijoje taikomo atlyginimo sudėtingo ryšio su keliomis iš šių išimčių. Tačiau jie taip pat rodo tam tikrus Sprendime Padawan Teisingumo Teismo išdėstyto požiūrio prieštaravimus, kurie galėjo būti neakivaizdūs nagrinėjant tą bylą.

89.      Minėtame sprendime Teisingumo Teismas iš esmės nurodė, kad i) būtinas ryšys tarp kopijavimo veiksmo ir pareigos finansuoti teisingą kompensaciją teisių turėtojams, ii) preziumuojama, jog prietaisai, kurie gali būti naudojami kopijuoti, naudojami šiuo tikslu, ir iii) draudžiama imti atlyginimą už prietaisus, kurie akivaizdžiai nepatenka į pagal direktyvą leidžiamos konkrečios išimties taikymo sritį(51).

90.      Sakyčiau, kad nagrinėjant bylą Padawan buvo paprasčiau suformuluoti tokią poziciją ir jos laikytis, nei nagrinėjant šias bylas. Konkrečiai kalbant, Sprendimas Padawan susijęs tik su direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi ir tik su objektais, kurie daugiausia skirti kopijavimui, kuris galėtų patekti į tos išimties taikymo sritį. Nacionaliniame teisme nagrinėtas ginčas ir Teisingumo Teismo argumentai, išdėstyti atsakymuose į pateiktus klausimus, buvo grindžiami prielaida (kuri, be abejonės, tomis aplinkybėmis buvo pagrįsta) dėl aiškaus kopijavimo asmeniniam naudojimui, kuris patenka į 5 straipsnio 2 dalies b punkte pateiktos apibrėžties taikymo sritį, ir profesionalaus kopijavimo, kuris į ją nepatenka, atskyrimo. Tačiau šios bylos susijusios su atlyginimu, skirtu finansuoti teisingai kompensacijai, mokamai pagal įvairias bet kaip iš dalies sutampančias išimtis, iš kurių daugelis gali nepatekti į 5 straipsnio 2 dalies b punkte pateiktą apibrėžtį, tačiau kurios visos privalo patekti į 5 straipsnio 2 dalies a punkte pateiktą apibrėžtį. Be to, šį atlyginimą siekiama skaičiuoti už prietaisus, kurių paskirtis ir faktinis naudojimas peržengia nagrinėjimų išimčių taikymo srities ribas ir kurie dažnai naudojami skirtingų sąrankų, visiškai nepatenkančių į bendrą sritį, kurioje išimtys iš dalies sutampa, ir neaišku, kaip nustatyti, kaip bus naudojamas nupirktas prietaisas.

91.      Jeigu būtų laikomasi viso Sprendime Padawan išdėstyto vertinimo, manau, kad gali tekti jį apriboti nacionalinėje teisėje numatytomis išimtimis, kurios patenka tik į direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą apibrėžtį, ir atlyginimu už prietaisus arba laikmenas, kurie gali būti skirstomi pagal tai, ar jie naudojami kopijuoti asmeniniam, ar ne asmeniniam naudojimui. Manau, kad sprendžiant dėl šiose bylose nagrinėjamo atlyginimo gali tekti taikyti lankstesnį požiūrį ir galbūt suteikti daugiau laisvės valstybėms narėms.

92.      Būčiau linkusi pritarti Komisijai ir Kyocera, kurios teigia, kad nors teisinga kompensacija direktyvoje neabejotinai numatyta tam, kad būtų atlyginta žala, kuri padaroma kopijavimu, kurio teisių turėtojai negali kontroliuoti dėl atgaminimo teisės išimčių arba apribojimų, direktyvoje nėra reikalavimo, kad tą kompensaciją visada finansuotų asmenys, kurie taip kopijuoja. Žinoma, nėra ir draudimo taip finansuoti, tačiau tai, ar toks požiūris yra pats tinkamiausias, gali priklausyti nuo su kiekviena išimtimi arba apribojimu susijusių aplinkybių. Atitinkamais atvejais tai, ar atlyginimas už kopijavimo prietaisus arba laikmenas yra tinkamiausia priemonė tokiam finansavimui užtikrinti, taip pat gali priklausyti nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, atlyginimas už tuščius DVD gali būti tinkama priemonė teisingai kompensacijai už filmų kopijavimą asmeniniam naudojimui užtikrinti, o kalbant apie fotokopijavimo išimtį atlyginimas už tuščią popierių galėtų būti mažiau tinkamas nei atlyginimas už fotokopijavimo aparatus. Kalbant apie kitas išimtis, pavyzdžiui, citavimą kritikos arba apžvalgos tikslais arba naudojimą karikatūrai, parodijai arba pastišui, gali visiškai nebūti objekto, už kurį galėtų būti veiksmingai skaičiuojamas atlyginimas.

93.      Atsižvelgdama į nurodytus sunkumus manau, kad nacionalinis teismas detaliau išnagrinės pagal UrhG nustatytą atlyginimą, negu tai gali padaryti Teisingumo Teismas. Nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į tai, kaip apskaičiuojamas atlyginimas už fotokopijavimo aparatus, ir išsiaiškinti, kiek toks skaičiavimas galėtų būti taikomas prietaisų grandinei, kurią sudarančiais prietaisais, naudojamais kartu, galima daryti panašias kopijas, tačiau nė vienu iš ją sudarančių prietaisų atskirai jų daryti negalima ir kiekvienas prietaisas paprastai naudojamas kitiems tikslams. Jis turėtų nuspręsti, ar skaičiuojant atlyginimą už tokią prietaisų grandinę arba už atskirus ją sudarančius prietaisus užtikrinama derama pusiausvyra tarp teisių turėtojų ir naudotojų teisių bei interesų. Dėl vienodo požiūrio principo, kuris kelia didžiausią Bundesgerichtshof susirūpinimą, manau, kad visų pirma jis turėtų išnagrinėti vienodo požiūrio į prietaisų (įskaitant kitus panašias funkcijas atliekančius prietaisus) pirkėjus, o ne vien į importuotojus arba platintojus aspektą, nes galiausiai atlyginimą sumoka tokie pirkėjai.

 Ketvirtasis klausimas: techninės apsaugos nuo kopijavimo, kuriam nesuteiktas leidimas, priemonės

94.      Dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintas reikalavimas, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, kuri priklauso nuo techninės apsaugos priemonių taikymo arba netaikymo(52) atitinkamai saugomai medžiagai. Techninės apsaugos priemonės yra priemonės, skirtos užkirsti keliui veiksmams, kurių neleidžia teisių turėtojas, arba jiems riboti, ir jos laikomos veiksmingomis tais atvejais, kai medžiagos naudojimas kontroliuojamas taikant prieigos kontrolės ar apsaugos procesą (pavyzdžiui, kodavimą arba elementų perstatymą) arba kopijų kontrolės mechanizmą. Ar galimybės taikyti tokias priemones (o ne faktinio jų taikymo) pakanka, kad 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta su teisinga kompensacija susijusi sąlyga nebūtų taikoma?

95.      Kalbant apie pagrindinėse bylose nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas, pažymėtina, kad šis klausimas svarbus apskaičiuojant atlyginimą (nustačius asmenis, turinčius teisę gauti teisingą kompensaciją)(53).

96.      Tačiau dar kartą priminsiu, kad šios teisės nuostatos susijusios su atlyginimu, skaičiuojamu už atgaminimo veiksmus, kurie ir patenka į direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties (prie kurios vienintelės numatytas reikalavimas atsižvelgti į techninių apsaugos priemonių taikymą arba netaikymą) taikymo sritį, ir į ją nepatenka. Be to, jeigu mano siūlomas atsakymas į antrąjį klausimą teisingas, nagrinėjami veiksmai susiję tik su analoginių duomenų kopijavimu į analogines laikmenas. Iš tiesų gali būti imtasi priemonių, kurios apsunkintų tokį kopijavimą(54), tačiau jos daugiausia taikomos siekiant kovoti su oficialių dokumentų klastojimu arba apsaugoti komercines paslaptis, o ne autorių teisių saugomą medžiagą. Techninės apsaugos priemonės, apie kurias kalbama direktyvoje, pirmiausia yra priemonės, kuriomis užkertamas kelias atgaminti iš skaitmeninių šaltinių arba toks atgaminimas ribojamas. Pavyzdžiui, gali būti sudaryta galimybė peržiūrėti dokumentą naudojantis kompiuteriu tokia forma, kad jo nebūtų galima išsaugoti arba atspausdinti neįvedus slaptažodžio; vartotojams gali būti suteiktas slaptažodis tada, kai jie užsiregistruoja pas teisių turėtoją, sutinka su tam tikromis sąlygomis ir sumoka tam tikrą mokestį.

97.      Todėl abejoju, ar atsakymas į ketvirtąjį klausimą susijęs su pagrindinėse bylose nagrinėjamu atlyginimu. (Tačiau nesutinku su Fujitsu teiginiu, jog jis nesvarbus dėl to, kad 5 straipsnio 2 dalies b punktas susijęs su atgaminimu ne „bet kokioje laikmenoje“, o tik „garso, vaizdo arba garso ir vaizdo analoginėse (skaitmeninėse) įrašų laikmenose“ – taip ši nuostata buvo suformuluota pirminiame Komisijos pasiūlyme ir Taryba ją iš dalies pakeitė tik „siekdama padaryti tekstą paprastesnį“(55); direktyvoje vartojami žodžiai „bet kurioje laikmenoje“, kurie negali būti aiškinami priešingai akivaizdžiai jų reikšmei; bet kuriuo atveju popierius iš tiesų yra „vaizdinė analoginė įrašų laikmena“, nors taip ją paprastai apibūdintų nedaugelis.) Vis dėlto, nepaisydama savo abejonių, šį klausimą išnagrinėsiu tokį, koks jis užduotas.

98.      Išskyrus Fujitsu argumentus, kad šis klausimas neturi prasmės, siūlomi atsakymai gali būti suskirstyti į tris pagrindines grupes. Hewlett Packard, Kyocera, Lietuva, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė mano, kad vien galimybės panaudoti „technines apsaugos priemones“ siekiant apsaugoti kūrinį pakanka, kad nebūtų taikomas reikalavimas užtikrinti teisingą kompensaciją už kūrinio atgaminimą. Airija iš esmės laikosi tokios pačios nuomonės, tačiau mano, kad turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. VG Wort, Vokietija, Lenkija ir Komisija mano priešingai – kad tokie padariniai turėtų atsirasti tik tais atvejais, kai tokios priemonės iš tiesų taikomos. Ispanijos ir Suomijos manymu, direktyvoje šis klausimas nėra pakankamai aiškiai reglamentuojamas ir jį turėtų išspręsti valstybės narės (tačiau atrodo, kad visos šalys sutaria, jog jeigu veiksmingos techninės apsaugos priemonės faktiškai taikomos, teisė gauti teisingą kompensaciją neatsiranda).

99.      Daugelis pirmajai nuomonei pritariančių proceso dalyvių remiasi direktyvos 35 ir 39 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose kalbama apie būtinybę atsižvelgti į atitinkamai „techninės [techninių] apsaugos priemonių naudojimo laipsnį“ ir į technologijų plėtrą „esant veiksmingoms techninėms apsaugos priemonėms“. Jie taip pat pažymi, kad jeigu teisių turėtojai galėtų reikalauti kompensacijos vien todėl, kad nusprendė netaikyti tokių priemonių, jie nebūtų skatinami saugoti savo intelektinės nuosavybės teisių arba kitaip jomis naudotis remdamiesi pagrindiniu direktyvos tikslu, o galėtų tiesiog imti bendra tvarka mokamą atlyginimą ir taip gauti kompensaciją, kuri galbūt neatspindėtų tikrosios jiems priklausančios medžiagos paklausos. Kai kurios šalys remiasi Komisijos tarnybų darbinio dokumento projektu(56), kuriame, atrodo, pritariama tokiai nuomonei. Jos taip pat pabrėžia, kad Sprendime Padawan(57) Teisingumo Teismas nurodė, jog turi būti laikoma, kad teisinga kompensacija skirta žalai, kurią patiria autorius, atlyginti ir ji turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į tokią žalą; jeigu teisių turėtojas sudaro galimybę naudoti savo kūrinio skaitmeninę kopiją ir nesiekia jos apsaugoti nuo kopijavimo techninėmis priemonėmis, negalima teigti, kad ją nukopijavus toks autorius patiria žalą.

100. Priešingai nuomonei pritariančios šalys, be kita ko, atkreipia dėmesį į direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte aiškiai vartojamus žodžius „taikymo ar netaikymo“(58) ir į 6 straipsnio 3 dalyje daromą nuorodą į „veiksmingas“ technines apsaugos priemones – abiejose šiose nuostatose nekalbama apie atsižvelgimą vien į galimybę taikyti technines apsaugos priemones.

101. Galiu suprasti, kodėl patraukli politika, pagal kurią teisių turėtojas, kuris leidžia viešai naudoti savo kūrinį, tačiau netaiko prieinamų kopijavimo kontrolės priemonių, kurias gali taikyti, remdamasis savo atgaminimo teise, kuri pagal direktyvos sistemą yra pagrindinė teisė, turėtų netekti teisės gauti teisingą kompensaciją, kuri yra šalutinė teisė, kai jo kūrinys kopijuojamas asmeniniam naudojimui. Tačiau Teisingumo Teismas turi ne nuspręsti, ar pritarti, ar nepritarti tokiai politikai, o išaiškinti direktyvos nuostatas tokias, kokios jos priimtos.

102. Direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte nėra nuorodos į galimybės pasinaudoti techninėmis apsaugos priemonėmis turėjimo arba neturėjo kriterijų: šioje nuostatoje aiškiai kalbama tik apie jų taikymą arba netaikymą (arba apie tai, ar jos taikomos, ar ne). Jeigu atsižvelgiant į tokių priemonių taikymą autorių teisių saugomai medžiagai atsiranda tam tikrų pasekmių, susijusių su teisių turėtojo teise gauti teisingą kompensaciją, tuomet atsižvelgiant į jų netaikymą (nesvarbu, dėl kokios priežasties) negali atsirasti tokių pačių pasekmių, jeigu 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta paskutinė sąlyga apskritai turi prasmę.

103. Tiesa, kad preambulėje yra tam tikrų užuominų, galinčių patvirtinti kitokį požiūrį. Tačiau negaliu 35 konstatuojamojoje dalyje vartojamų žodžių „naudojimo laipsnis“ aiškinti taip, kad jie lemia kokias nors pasekmes, kurių atsiranda, jeigu yra galimybė taikyti priemones, tačiau jos netaikomos. 39 konstatuojamojoje dalyje tikrai kalbama apie galimybę taikyti tokias priemones. Joje numatyta: „Taikydamos išimtį ar apribojimą asmeniniam kopijavimui, valstybės narės turėtų deramai atsižvelgti į naujus technologijos ir ekonomikos reiškinius, ypač reglamentuodamos skaitmeninį kopijavimą asmeniniais tikslais ir atlyginimo sistemas esant veiksmingoms techninėms apsaugos priemonėms.“ Tačiau manau, kad tai dar toli gražu nėra teiginys, jog kai yra galimybė taikyti priemones, tačiau jos netaikomos, teisinga kompensacija neturi būti užtikrinama. Be to, nei kurioje nors kitoje direktyvos vietoje, nei travaux préparatoires nerandu jokių užuominų, kad buvo siekiama tokio rezultato. Galiausiai, nemanau, kad galima remtis tarnybų darbiniu dokumentu, kuris, atrodo, taip ir liko projektas ir kuriame tikrai neišreiškiama Komisijos nuomonė, išdėstyta Teisingumo Teismui.

104. Tačiau taip pat nesu įsitikinusi, kad pagal direktyvą reikalaujama visose valstybėse narėse užtikrinti teisingą kompensaciją tais atvejais, kai teisių turėtojai nepasinaudoja priemonėmis, kuriomis gali pasinaudoti, kad užkirstų kelią neteisėtam kopijavimui arba jį apribotų. Žodžiai „teisingą kompensaciją, priklausomą nuo <...> techninių apsaugos priemonių <...> netaikymo“ galėtų reikšti ir galimybę, kad jeigu asmuo nepasinaudoja priemonėmis, kuriomis turi galimybę pasinaudoti, jam nebūtinai turi būti mokama teisinga kompensacija. 39 konstatuojamoji dalis suformuluota taip, kad ji lygiai taip pat arba net labiau gali išreikšti tokią galimybę. Be to, pažymėtina, kad pastarojoje nuostatoje nėra (o, pavyzdžiui, 35 konstatuojamojoje dalyje – yra) bendrai kalbama apie direktyvos turinį, tačiau nurodyta, kad „valstybės narės turėtų deramai atsižvelgti <...>“. Tokia formuluotė būdinga konstatuojamosioms dalims, kuriose daroma nuoroda į valstybių narių turimos diskrecijos laipsnį(59). Kadangi šiose bylose iš esmės sprendžiamas klausimas, susijęs su politika ir su tokiu politikos aspektu, kuris nėra aiškiai išdėstytas direktyvoje, manau, jog 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad valstybės narės gali pasirinkti, ar teisinga kompensacija turėtų būti užtikrinama tais atvejais, kai teisių turėtojai gali taikyti technines apsaugos priemones, bet jų netaiko, ir kokia ji turėtų būti.

 Penktasis klausimas: teisinga kompensacija, kai suteiktas leidimas kopijuoti

105. Ar, kai valstybė narė yra nustačiusi atgaminimo teisės išimtį arba apribojimą ir teisę (kuri privalo arba gali būti suteikta) gauti teisingą kompensaciją, tokia teisė taikoma, jeigu teisių turėtojai aiškiai arba numanomai leido atgaminti jų kūrinius?

106. Šis klausimas taip pat svarbus apskaičiuojant atlyginimą, kai atsižvelgiama į nustatytus asmenis, turinčius teisę gauti teisingą kompensaciją. Be to, juo keliamas esminis klausimas, susijęs su ryšiu tarp, pirma, pagrindinės teisės leisti arba uždrausti atgaminti ir iš jos kylančios teisės derėtis dėl atlyginimo už kopijavimą arba reikalauti atlyginti dėl teisių pažeidimo padarytą žalą ir, antra, išimčių, kurios gali būti numatytos nacionalinėje teisėje, ir su jomis susijusios teisės gauti teisingą kompensaciją.

107. Bundesgerichtshof pažymi, kad Sprendime Padawan(60) pabrėžiamas ryšys tarp kompensacijos ir kopijuojant kūrinius teisių turėtojams padarytos žalos, tačiau kopijuojant teisių turėtojo kūrinį gavus jo leidimą jam negali būti padaryta jokios žalos. Vis dėlto jis linkęs pritarti nuomonei, kad dėl direktyvos 5 straipsnio 2 arba 3 dalyje numatytų atgaminimo teisės išimčių arba apribojimų teisių turėtojas netenka teisės pagal 2 straipsnį leisti arba uždrausti atgaminti, todėl, atsižvelgiant į direktyvos sistemą, leidimas neturėtų jokio poveikio.

108. VG Wort, Vokietija ir Lenkija iš esmės sutinka su Bundesgerichtshof preliminaria pozicija; Komisijos nuomonė panaši, tačiau šiek tiek lankstesnė; tiekėjai ir visos likusios pastabas pateikusios valstybės narės iš esmės mano, kad bet koks teisių turėtojas, kuris, naudodamasis direktyvos 2 straipsnyje garantuojama teise, leidžia kopijuoti savo kūrinį (nesvarbu, ar aiškiai, ar numanomai ir ar už atlygį, ar be jo), netenka teisės gauti teisingą kompensaciją, kuri kitomis aplinkybėmis turėtų būti mokama atsižvelgiant į jo teisės išimtį arba apribojimą, nustatytą pagal 5 straipsnio 2 arba 3 dalį.

109. Esminį klausimą galima suformuluoti paprastai. Jeigu teisių turėtojas siekia pasinaudoti teise leisti arba uždrausti atgaminti aplinkybėmis, kurios reglamentuojamos nacionalinėje teisėje numatyta tos teisės išimtimi, kuri laikoma viršesne – atgaminimo teisė ar išimtis?

110. Atsakymas irgi atrodo paprastas, bent jau iš esmės. Jeigu asmuo turi pagal teisės aktus suteiktą teisę, tačiau taikomos tokios teisės išimtys arba apribojimai, kurie taip pat numatyti teisės aktuose, tokia teise negalima naudotis, jeigu taikomos išimtys arba apribojimai, ir negalima naudotis tiek, kiek jie taikomi. Mėginimas naudotis tokia teise neturėtų jokių teisinių pasekmių, išskyrus tas, kurios numatytos tokias išimtis arba apribojimus reglamentuojančiose taisyklėse. Būtent tokia padėtis yra kalbant apie atgaminimo teisę, kurią valstybės narės turi užtikrinti pagal direktyvos 2 straipsnį, ir apie išimtis arba apribojimus, kuriuos jos gali numatyti pagal 5 straipsnio 2 ir 3 dalis, kiek valstybės narės jų faktiškai numato.

111. Pavyzdžiui, jeigu valstybė narė numato paprastą atgaminimo teisės išimtį, susijusią su fotokopijavimu mokyklose mokymo tikslais (kurią ji turi teisę numatyti pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalies c punktą), be teisės gauti teisingą kompensaciją, teisių turėtojų nuomonė dėl to nėra svarbi. Jie negali uždrausti fotokopijuoti, o bet kokie jų mėginimai duoti leidimą būtų nereikalingi ir neturėtų teisinių pasekmių. Padėtis liktų tokia pati, jeigu valstybė narė nuspręstų nustatyti tokią pačią išimtį, bet numatytų teisę gauti teisingą kompensaciją. Vienintelis skirtumas būtų tas, kad teisių turėtojai turėtų teisę gauti tokią kompensaciją nacionalinėje teisėje numatytomis sąlygomis. Padėtis nepasikeistų ir tuo atveju (kaip antai numatytas 5 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose), jeigu valstybė narė neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik numatyti teisingą kompensaciją.

112. Kitaip tariant, jeigu valstybė narė, remdamasi direktyvos 5 straipsnio 2 arba 3 dalimi, numato 2 straipsnyje įtvirtintos teisės atgaminti išimtį, teisių turėtojai iš esmės negali paprasčiausiai vėl remtis tokia teise ir nepaisyti išimties.

113. Manau, kad toks požiūris turi būti laikomas pagrindiniu ir bent jau išeities tašku pateikiant atsakymą į penktąjį klausimą. Vis dėlto gali būti tikslinga pakoreguoti tokį požiūrį atsižvelgiant į vieną arba kelis iš kitų išdėstytų argumentų.

114. Pirmiausia, Fujitsu ir Hewlett Packard teigia, kad pagal Bundesgerichtshof nurodytą aiškinimą kėsinamasi į Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje(61) garantuojamą teisę į nuosavybę, nes teisių turėtojams užkertamas kelias teikti nemokamas licencijas kopijuoti jų kūrinius. Tačiau nors pagal jį į minėtą teisę iš tiesų kėsinamasi, manau, kad taip ją apriboti aiškiai leidžiama pagal chartijos 17 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, nes tai „būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis“, be to, mokama teisinga kompensacija.

115. Antra, tiekėjai ir kelios valstybės narės pateikia argumentus, susijusius su kai kuriais Sprendime Padawan išdėstytais teiginiais. Minėto sprendimo 39 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad teisinga kompensacija skirta kompensuoti autoriams už naudojimąsi saugomais jų kūriniais be jų leidimo; 40 punkte jis patvirtino, kad tokia teisinga kompensacija susijusi su žala, kylančia autoriui dėl saugomo jo kūrinio atgaminimo asmeniniam naudojimui be jo leidimo; 45 punkte jis nurodė, kad žalą atgaminimo teisės turėtojui sukelia asmuo, kuris atgamina saugomą kūrinį, nepaprašęs išankstinio šio teisių turėtojo leidimo. Taigi, kaip teigiama, teisingos kompensacijos negalima reikalauti, jeigu buvo prašoma leidimo ir jis buvo suteiktas (nesvarbu, nemokamai ar už atlygį). Todėl nė vienu iš tokių atvejų negali atsirasti žala ir teisių turėtojas neturėtų įgyti teisės gauti kokią nors (papildomą) kompensaciją, kuri bet kuriuo atveju negalėtų būti „teisinga“.

116. Nesu tikra, kad pacituotos nuostatos būtinai turėtų būti aiškinamos visiškai taip, kaip siūloma. Sprendimo Padawan rezoliucinės dalies 2 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad teisinga kompensacija turi būti apskaičiuojama remiantis saugomų kūrinių autoriams sukeltos žalos, įvedus kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, kriterijumi. Minėtas nuorodas į leidimo nebuvimą aiškinu atsižvelgdama būtent į šią aplinkybę. Leidimas negali būti suteiktas, nes teisių turėtojo teisė jį suteikti arba atsisakyti suteikti atimta ir būtent dėl to turi būti mokama teisinga kompensacija.

117. Tačiau, trečia (ir ši aplinkybė dar svarbesnė), atkreipiamas dėmesys į kelias direktyvos preambulės ištraukas. 30 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „Nepažeidžiant atitinkamų nacionalinių autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymų, šioje direktyvoje nurodytos teisės gali būti perduodamos, perleidžiamos arba suteikiamos sutartinėmis licencijomis.“ Kalbant apie išimtis arba apribojimus 35 konstatuojamojoje dalyje pateiktas toks sakinys: „Tais atvejais, kai teisių turėtojai kokia nors kita forma jau yra gavę atlyginimą, pvz., licencinio mokesčio dalį, galima netaikyti jokio specialaus ar atskiro mokėjimo.“ 44 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „išimtys ir apribojimai negali būti taikomi <...> prieštaraujant įprastam jo kūrinio ar kito objekto naudojimui“. 45 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „<...> 5 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytos išimtys ir apribojimai neturėtų kliudyti apibrėžti sutartinius santykius, turinčius užtikrinti teisių turėtojams teisingą kompensaciją, jei leidžia nacionalinė teisė.“ Kalbant apie techninių apsaugos priemonių, skirtų keliui kopijavimui užkirsti arba jam apriboti, naudojimą, 51 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „Valstybės narės turėtų skatinti teisių turėtojus imtis savanoriškų priemonių, įskaitant teisių turėtojų ir kitų suinteresuotų šalių sutarčių sudarymą ir įgyvendinimą, kad būtų pasiekti nacionalinėje teisėje pagal šią direktyvą nustatytų išimčių ar apribojimų tikslai.“ 52 konstatuojamojoje dalyje priduriama: „Įgyvendindamos kopijavimui asmeniniais tikslais pagal 5 straipsnio 2 dalies b punktą skirtą išimtį ar apribojimą, valstybės narės turėtų taip pat skatinti taikyti savanoriškas priemones, kad būtų galima pasiekti tokios išimties ar apribojimo tikslus.“

118. Be to, direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad išimtys arba apribojimai, numatyti, be kita ko, 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taikomi tik „tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų“(62). 6 straipsnio 4 dalyje, kalbant apie technines apsaugos priemones, skirtas keliui kopijavimui užkirsti arba jam apriboti, ir apie pagal 5 straipsnio 2 dalies a, c, d, e punktus, 3 dalies a, b arba e punktus nustatytas išimtis arba apribojimus, minimos „savanoriškos priemonės, kurių imasi teisių turėtojai, įskaitant teisių turėtojų ir kitų atitinkamų šalių sutartis“.

119. Atsižvelgiant į šias konstatuojamąsias dalis ir nuostatas, atrodo, kad būtina šiek tiek pakoreguoti pagrindinį požiūrį. Nors nemanau, kad buvo siekiama 30 konstatuojamojoje dalyje daryti nuorodą į pagal direktyvą numatytas išimtis ir apribojimus, akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas siekė numatyti tam tikrą galimybę su tokiomis išimtimis arba apribojimais susijusiais atvejais sudaryti sutartis. Tačiau tokios galimybės ribos nėra aiškiai nustatytos arba net abstrakčiai nurodytos. Todėl manau, kad šiuo klausimu valstybėms narėms turi būti suteikta tam tikra diskrecija.

120. Vis dėlto tokia diskrecija negali būti neribota, ir manau, kad Komisijos požiūris teisingas, ypač atsižvelgiant į pagrindinį principą, kurį nurodžiau kaip vertinimo išeities tašką. Šis požiūris iš esmės yra toks, kad visos numatytos išimtys arba apribojimai turi tokie ir likti. Tais atvejais, kai jie taikomi, jų taikymo srityje teisių turėtojai teisiniu požiūriu nebegali leisti arba uždrausti kitiems asmenims kopijuoti arba reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl kopijavimo, kuriam nesuteiktas leidimas. Jeigu nereikalaujama arba nėra numatyta teisingos kompensacijos, daugiau nėra ką pridurti. Tačiau jeigu numatyta teisinga kompensacija (dėl to, kad jos reikalaujama pagal direktyvą arba kad ją numatyti pasirinko valstybė narė), valstybės narės gali numatyti, kad teisių turėtojai gali arba atsisakyti reikalavimų dėl teisingos kompensacijos, arba leisti kopijuoti jų kūrinius pagal sutartines nuostatas (kaip antai dėl atitinkamo bazinės kainos padidinimo), pagal kurias jiems sudaroma galimybė gauti iš jų kūrinius įsigyjančių asmenų teisingą kompensaciją už kopijavimą ateityje.

121. Akivaizdu, kad teisių turėtojai, kurie pasirenka kurį nors iš šių variantų, negali reikalauti išmokų, kurios būtų mokamos iš lėšų, surinktų kaip atlyginimas, kuris nagrinėjamas pagrindinėse bylose, ir šis atlyginimas turi būti apskaičiuojamas taip, kad teisinga kompensacija būtų mokama tik tiems teisių turėtojams, kurie nėra pasirinkę minėtų variantų. Taip pat būtina, kad, nepaisant to, dėl kokių sąlygų susitaria teisių turėtojai ir jų kūrinius įsigyjantys asmenys, pagal tokias sąlygas negalima nei riboti teisių, kurias pastarieji įgyja pagal taikytinas išimtis arba apribojimus, nei numatyti mokėjimų, kurie viršija direktyvoje numatytą „teisingą kompensaciją“.

 Pirmasis klausimas: direktyvos taikymas „ratione temporis“

122. Taip pat būtina išsiaiškinti, kiek reikia atsižvelgti į direktyvos aiškinimą kalbant apie visą laikotarpį, susijusį su pagrindinėse bylose kilusiais ginčais.

123. Kaip matyti iš bylų medžiagos, šios bylos susijusios su prietaisais, kuriais buvo prekiaujama nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

124. Direktyva buvo paskelbta ir įsigaliojo tik 2001 m. birželio 22 d. Todėl ji nėra svarbi aiškinant nacionalinę teisę, kai kalbama apie iki tos dienos vykusius įvykius.

125. Valstybės narės turėjo priimti būtinus įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais iki 2002 m. gruodžio 22 d. būtų užtikrintas direktyvos įgyvendinimas. Tačiau atrodo, kad Vokietija šį procesą užbaigė tik 2003 m. rugsėjo 13 d.(63)

126. Vis dėlto nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos(64). Tačiau tokia pareiga atsiranda tik pasibaigus direktyvos perkėlimo terminui(65). Iki tol nuo įsigaliojimo datos tik reikalaujama, kad nacionaliniai teismai kuo labiau susilaikytų nuo aiškinimo, kuris, pasibaigus perkėlimo terminui, galėtų rimtai sutrukdyti įgyvendinti pagal direktyvą siekiamą tikslą(66). Be to, turi būti laikoma, kad į direktyvos taikymo sritį patenka ne tik nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis aiškiai siekiama perkelti direktyvą, bet ir (nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos) anksčiau galiojusios nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis galima užtikrinti nacionalinės teisės atitiktį šiai direktyvai(67).

127. Taigi, kalbant apie bet kokį laikotarpį po 2002 m. gruodžio 22 d., visos svarbios nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į direktyvą. Dėl laikotarpio nuo 2001 m. birželio 22 d. iki 2002 m. gruodžio 22 d. pabrėžtina, kad jos neturi būti taip aiškinamos, tik jeigu toks aiškinimas rimtai netrukdo vėliau įgyvendinti siekiamą tikslą, – nors nėra jokio Sąjungos teisės bendrojo principo arba nuostatos, pagal kurią nacionaliniam teismui būtų draudžiama aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvą dar nepasibaigus jos perkėlimo terminui.

128. Tai, be kita ko, reiškia, kad, jeigu valstybė narė, remdamasi direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a ir (arba) b punktu, yra numačiusi atgaminimo teisės išimtį arba apribojimą, ji privalo užtikrinti, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją už atitinkamus įvykius po 2002 m. gruodžio 22 d., bet už ankstesnius įvykius, iš esmės, nebūtinai.

129. Tačiau pagal 10 straipsnio 2 dalį direktyva taikoma nepažeidžiant jokių iki tos dienos atliktų veiksmų ir įgytų teisių. Tai specialioji nuostata, pagal kurią, atrodo, draudžiama nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvą, jeigu toks aiškinimas turėtų įtakos iki 2002 m. gruodžio 22 d. „atliktiems veiksmams“.

130. Ne visai aišku, ką reiškia „atlikti veiksmai“, jeigu teisinga kompensacija užtikrinama skaičiuojant atlyginimą už parduodamus atgaminimo prietaisus, o ne už patį atgaminimą. Didžioji dauguma prietaisų, parduotų nuo 2001 m. birželio 22 d. iki 2002 m. gruodžio 22 d., galėjo būti ir buvo naudojami atgaminti po pastarosios datos(68).

131. Per posėdį Teisingumo Teisme Komisija rėmėsi direktyvos parengiamaisiais darbais.

132. Tiek pirminiame, tiek iš dalies pakeistame 9 straipsnio 2–4 dalių pasiūlyme (nei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, nei Parlamentas nenurodė pastabų dėl šių nuostatų) buvo numatyta:

„2.      Ši direktyva taikoma nepažeidžiant naudojimo veiksmų, atliktų iki [direktyvos perkėlimo termino pabaigos].

3.      Ši direktyva neturi įtakos iki jos įsigaliojimo sudarytoms sutartims arba įgytoms teisėms.

4.      Nepaisant 3 dalies nuostatos, su kūrinių ir kitų objektų naudojimu susijusioms sutartims, galiojančioms [perkėlimo termino pabaigos dieną], direktyva pradedama taikyti praėjus penkeriems metams po jos įsigaliojimo, jeigu iki tol nesibaigia jų galiojimo terminas.“

133. Pirminio pasiūlymo aiškinamajame memorandume buvo nurodyta:

„2.      2 dalyje numatytas bendrasis principas, pagal kurį užtikrinama, kad direktyva neturėtų grįžtamosios galios ir nebūtų taikoma saugomų kūrinių bei kitų objektų naudojimo veiksmams, atliktiems iki numatytos direktyvos įgyvendinimo dienos <...>

3.      3 ir 4 punktuose [numatytas] dar vienas bendrasis principas, pagal kurį direktyva neturi įtakos sutartims ir teisėms, sudarytoms ir įgytoms tokiu metu, kai šalys dar negalėjo žinoti apie direktyvos priėmimą, – taip kai kurios „senos sutartys“ pašalinamos iš direktyvos taikymo srities. <...>“

134. Galiausiai priimtame tekste atsispindi 2000 m. rugsėjo 28 d. Tarybos bendroji pozicija, kurioje ji nurodė: „Taryba nusprendė, kad 10 straipsnyje geriau sujungti dalį iš dalies pakeisto Komisijos pasiūlymo 9 straipsnio 3 dalies su 2 dalimi ir išbraukti likusį 3 dalies tekstą bei visą 4 dalį, nes buvo manoma, kad su sutarčių aiškinimu susijusius klausimus verčiau palikti spręsti pagal nacionalinę teisę.“(69)

135. Taigi, atrodo aišku, kad teisės aktų leidėjas siekė, jog pagal 10 straipsnio 2 dalį direktyva neturėtų įtakos naudojimo, t. y. (šių bylų faktinėmis aplinkybėmis) atgaminimo, veiksmams, atliktiems iki 2002 m. gruodžio 22 d.

136. Be to, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad Vokietijoje tokia kompensacija užtikrinama renkant atlyginimą, mokamą už parduodamus prietaisus, kuriuos kelerius metus galima naudoti atgaminti, į tai, kad ši sistema joje galiojo dar iki direktyvos įsigaliojimo, ir į Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią perkėlimo laikotarpiu draudžiama nacionalinę teisę aiškinti taip, kad, pasibaigus perkėlimo terminui, galėtų kilti rimtų kliūčių įgyvendinti siekiamą tikslą. Todėl manau, kad pagal logiškiausią aiškinimą nuo direktyvos įsigaliojimo 2001 m. birželio 22 d. į ją būtina taip atsižvelgti aiškinant nacionalinės teisės aktus, kuriuose numatyta teisinga kompensacija, kad būtų užtikrinta, jog teisingai kompensacijai sumokėti skirto atlyginimo skaičiavimo už iki 2002 m. gruodžio 22 d. parduotus prietaisus būdas netaptų rimta kliūtimi pasiekti tikslą užtikrinti tokią kompensaciją už atgaminimo veiksmus, atliktus tą dieną arba vėliau; tačiau pagal direktyvą nereglamentuojami atgaminimo veiksmai, atlikti iki 2002 m. gruodžio 22 d.

 Išvada

137. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas į Bundesgerichtshof pateiktus klausimus turėtų atsakyti taip:

–        2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 2 dalies a punkte vartojami žodžiai „atgaminama popieriuje ar kokioje nors kitoje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“ turi būti aiškinami taip, kad jie apima tik analoginių originalų atgaminimą, užfiksuojant jų atvaizdą optinėmis priemonėmis. Jie apima atgaminimą taikant procesus, kurių tarpiniame etape skaitmeninis atvaizdas įrašomas į kompiuterį arba atminties įrenginį, jeigu visą tokį procesą vykdo vienas asmuo ir (arba) jis vykdomas kaip viena operacija,

–        jeigu valstybė narė pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 arba 3 dalį yra numačiusi 2 straipsnyje įtvirtintos atgaminimo teisės išimtį arba apribojimą ir jeigu pagal tą išimtį arba apribojimą teisinga kompensacija už analoginį kopijavimą suteikiama skaičiuojant atlyginimą už prietaisus, kuriais galima daryti tokias kopijas, nacionalinis teismas, norėdamas išsiaiškinti, ar toks atlyginimas suderinamas su vienodo požiūrio principu tais atvejais, kai kopijuojama naudojant tarpusavyje sujungtų prietaisų grandinę, turėtų išnagrinėti, kaip toks mokestis apskaičiuojamas už fotokopijavimo aparatus ir kiek toks skaičiavimas gali būti taikomas tokiai prietaisų grandinei. Jis turėtų nustatyti, ar skaičiuojant atlyginimą už tokią prietaisų grandinę arba už atskirus grandinę sudarančius prietaisus išlaikoma derama pusiausvyra tarp teisių turėtojų ir naudotojų teisių bei interesų. Jis, be kita ko, turėtų patikrinti, ar nėra nepagrįstai diskriminuojami ne tik prietaisų (įskaitant kitus panašias funkcijas atliekančius prietaisus) importuotojai arba platintojai, bet ir skirtingų rūšių prietaisų pirkėjai, kuriems galiausiai tenka su atlyginimo mokėjimu susijusi našta,

–        pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybėms narėms leidžiama pasirinkti, ar užtikrinti teisingą kompensaciją ir kokio dydžio ji turėtų būti tais atvejais, kai teisių turėtojai gali taikyti technines apsaugos priemones, bet jų netaiko,

–        jeigu valstybė narė pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 arba 3 dalį yra nustačiusi šios direktyvos 2 straipsnyje numatytos atgaminimo teisės išimtį arba apribojimą, atitinkami teisių turėtojai nebegali leisti arba neleisti kopijuoti jų kūrinių ir taip kontroliuoti kūrinių kopijavimo. Vis dėlto, kai tokiais atvejais valstybės narės numato teisingą kompensaciją, jos gali leisti teisių turėtojams atsisakyti reikalavimų dėl teisingos kompensacijos arba leisti naudotis jų kūriniais remiantis sutartinėmis nuostatomis, pagal kurias jie gali gauti teisingą kompensaciją už kopijavimą ateityje. Bet kuriuo iš pastarųjų atvejų turi būti laikoma, kad teisių turėtojo teisė gauti teisingą kompensaciją išnaudota, ir apskaičiuojant teisingos kompensacijos bendrosios sistemos finansavimą į ją neturėtų būti atsižvelgiama,

–        aiškinant nacionalinės teisės aktus, kuriuose numatyta teisinga kompensacija, į Direktyvą 2001/29 nuo jos įsigaliojimo 2001 m. birželio 22 d. būtina atsižvelgti taip, kad būtų užtikrinta, jog teisingai kompensacijai sumokėti skirto atlyginimo skaičiavimo už iki 2002 m. gruodžio 22 d. parduotus prietaisus būdas netaptų rimta kliūtimi pasiekti tikslą užtikrinti tokią kompensaciją už atgaminimo veiksmus, atliktus tą dieną arba vėliau. Tačiau pagal direktyvą nereglamentuojami atgaminimo veiksmai, atlikti iki 2002 m. gruodžio 22 d.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) (toliau – direktyva).

3 – Šioje išvadoje terminai „kopija“ („kopijavimas“) ir „atgaminimas“ vartojami iš esmės sinonimiškai.

4 – 5 straipsnio 2 dalis susijusi tik su 2 straipsnyje numatytos teisės atgaminti išimtimis ir apribojimais. 5 straipsnio 3 dalis susijusi ir su 3 straipsnyje numatytos teisės paskelbti arba padaryti viešai prieinamus išimtimis ir apribojimais, kurie nėra konkrečiai nagrinėjami pagrindinėje byloje. Visi pagal 5 straipsnio 2 arba 3 dalį leidžiami apribojimai arba išimtys (iš viso jų yra 20), išskyrus 5 straipsnio 2 dalies a punktą, apibrėžti atsižvelgiant į atgaminimo tikslą; keliais atvejais jų nustatymo kriterijus yra atgaminantis asmuo (pavyzdžiui, fiziniai asmenys, viešosios bibliotekos, mokymo įstaigos arba muziejai, transliuojančiosios organizacijos arba spauda); be 5 straipsnio 2 dalies a punkto, nuoroda į techninius kriterijus daroma tik dviem atvejais (5 straipsnio 2 dalies d punkte numatyti trumpalaikiai įrašai ir 5 straipsnio 3 dalies n punkte numatytas paskelbimas tam skirtuose terminaluose).

5 – 5 straipsnio 2 dalies e punktas susijęs su atvejais, kai „transliacijos atgaminamos socialinėse institucijose, tokiose kaip ligoninės ar kalėjimai nekomerciniais tikslais“.

6 – 5 straipsnio 1 dalyje, kuri nėra nagrinėjama šioje išvadoje, numatytas reikalavimas taikyti teisės atgaminti išimtį tam tikriems laikino atgaminimo veiksmams, kurie yra būtina ir svarbi technologinio proceso dalis ir kurie atskirai nėra ekonominiu požiūriu svarbūs. Tačiau tokiais atvejais nenumatyta kompensacija.

7 – Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, priimta 1886 m., papildyta 1896 m. Paryžiuje, peržiūrėta 1908 m. Berlyne, papildyta 1914 m. Berne, peržiūrėta 1928 m. Romoje, 1948 m. Briuselyje, 1967 m. Stokholme ir 1971 m. Paryžiuje ir pataisyta 1979 m. (Berno sąjunga). Visos valstybės narės yra Berno konvencijos šalys.

8 – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, kuri yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Steigimo sutarties, pasirašytos 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše ir patvirtintos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80), 1C priedas.

9 – PINO autorių teisių sutartis (toliau – WCT), 1996 m., Ženeva (OL L 89, 2000, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 210). Europos Sąjungos ir visų jos valstybių narių, kurios yra WCT šalys, atžvilgiu ji įsigaliojo 2010 m. kovo 14 d. (OL L 32, p. 1).

10 – 2000 m. birželio 15 d. Nutarimo dėl Jungtinių Valstijų – JAV autorių teisių įstatymo 110 skirsnio 5 dalis, WT/DS160/R, 6.97 ir paskesni punktai.

11 – 2010 m. spalio 21 d. Sprendimas Padawan (C‑467/08, Rink. p. I‑10055), ypač jo 38–50 punktai; taip pat žr. 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Stichting de Thuiskopie (C‑462/09, Rink. p. I‑5331) 18–29 punktus.

12 – CD‑R, CD‑RW, DVD‑R ir MP3 grotuvai. Nors tokios laikmenos gali būti naudojamos skaitmeninėms tekstinių arba grafinių dokumentų kopijoms įrašyti, jos dažniau naudojamos garso arba garso ir vaizdo medžiagai, kaip antai muzikai arba filmams, atgaminti.

13 – Žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvados 32 punktą. Taip mano Komisija, be to, panašiai nuomonei šioje byloje pritaria Kyocera (žr. šios išvados 92 punktą). Tačiau Sprendime Stichting de Thuiskopie (minėtas 11 išnašoje) Teisingumo Teismas pabrėžia pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą (žr. minėto sprendimo 34 ir 39 punktus).

14 – Sprendimo 40 ir 45 punktai; taip pat žr. 11 išnašoje minėto Sprendimo Stichting de Thuiskopie 24 ir 26 punktus.

15 – Sprendimo 52 punktas.

16 – Sprendimo 46, 55 ir 56 punktai.

17 – Sprendimo 59 punktas.

18 – 1965 m. rugsėjo 9 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte) redakcija, taikyta iki 2008 m. sausio 1 d. (toliau – UrhG). Vokietijos vyriausybė nurodo, kad nuo 2003 m. rugsėjo 13 d. įsigaliojusiu Įstatymu dėl autorių teisių informacinėje visuomenėje reglamentavimo (Gesetz zur Regelung des Urheberrechts in der Informationsgesellschaft) UrhG buvo visiškai suderintas su direktyva. Iš Bundesgerichtshof cituotų UrhG nuostatų šiuo įstatymu buvo pakeistos 53 straipsnio 1–3 dalys.

19 – Žr. šios išvados 48 ir paskesnius punktus.

20 – „Angemessene Vergütung“ (lietuvių k. „teisingas atlyginimas“) sąvoka vartojama direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje, šios konstatuojamosios dalies versijoje anglų kalba ji suformuluota kaip „appropriate reward“, o prancūzų kalba – „rémunération appropriée“. Panašu, kad 10 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie įprastą autorių teisių saugomų kūrinių naudojimą, o ne apie 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas išimtis. Direktyvos versijoje vokiečių kalba „teisinga kompensacija“ (anglų k. „fair compensation“, prancūzų k. „compensation équitable“) vadinama „gerechte Ausgleich“. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad Berno konvencijos (minėta šios išvados 7 išnašoje) versijos vokiečių kalba 11bis straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje vartojama „angemessene Vergütung“ sąvoka, anglų ir prancūzų kalbomis atitinkamai suformuluota kaip „equitable remuneration“ (lietuvių k. „teisingas honoraras“) ir „rémunération équitable“; ši sąvoka vartojama kaip minėtų terminų atitikmuo ir kai kuriose kitose Sąjungos direktyvose intelektinės nuosavybės srityje.

21 – KYOCERA Document Solutions Deutschland GmbH, Epson Deutschland GmbH bei Xerox GmbH (byla C‑457/11) ir Canon Deutschland GmbH (byla C‑458/11) (visos kartu – Kyocera); Fujitsu Technology Solutions GmbH (toliau – Fujitsu) (byla C‑459/11) ir Hewlett Packard GmbH (toliau – Hewlett Packard) (byla C‑460/11).

22 – Braižytuvai yra spausdintuvų rūšis; daugiau informacijos apie juos pateikta šios išvados 54 punkte.

23 – Bylose C‑457/11 ir C‑458/11 pateikti penki prejudiciniai klausimai yra tapatūs, o antrasis ir trečiasis klausimai susiję su spausdintuvais; tokie patys klausimai pateikti ir byloje C‑459/11, tik antrasis ir trečiasis klausimai susiję ne su spausdintuvais, o su asmeniniais kompiuteriais; byloje C‑460/11 pateikti tik trys pirmieji prejudiciniai klausimai ir jie yra susiję su spausdintuvais.

24 – „Angemessene Vergütung“, žr. šios išvados 20 išnašą.

25 – Žr., pavyzdžiui, 11 išnašoje minėtus sprendimus Padawan ir Stichting de Thuiskopie.

26 – Taip pat žr. minėto Sprendimo Padawan 35 ir 36 punktus.

27 – Žr., pavyzdžiui, 5–7, 39, 44 ir 47 konstatuojamąsias dalis.

28 – Žr., pavyzdžiui, 4 ir 21 konstatuojamąsias dalis.

29 – Žr., pavyzdžiui, 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją (C‑298/00 P, Rink. p. I‑4087) 97 punktą.

30 –      1998 m. gruodžio 22 d. (OL L 73, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 39).

31 – Taip pat žr., pavyzdžiui, 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt. (sujungtos bylos C‑154/04 ir C‑155/04, Rink. p. I‑6451) 92 punktą ir 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA (C‑344/04, Rink. p. I‑403) 76 punktą.

32 – Žr. 20 išnašą.

33 – Šiuo atžvilgiu galima remtis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu, pagal kurį saugoma teisė, be kita ko, naudotis ir disponuoti teisėtai įgyta nuosavybe, įskaitant intelektinę nuosavybę, ir kuriame numatyta, kad ji negali būti atimta, „išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant“; taip pat žr. Europos žmogaus teisių konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį.

34 – 32 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad sąrašas yra baigtinis ir jame „deramai atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisės tradicijas“; kitaip tariant, panašu, kad iš tiesų jis yra įvairiuose nacionaliniuose įstatymuose jau numatytų išimčių ir apribojimų kompiliacija – remiantis šia aplinkybe galima paaiškinti dalinio sutapimo sritis (pirminiame Komisijos pateiktame direktyvos pasiūlyme buvo numatytos tik aštuonios galimos išimtys arba apribojimai; per teisėkūros procesą šis sąrašas pailgėjo ir tapo detalesnis).

35 – Žr. šios išvados 15–20 punktus.

36 – Žr. 20 išnašą.

37 – Žr. „International Survey on Private Copying Law & Practice“, Stichting de Thuiskopie, 2012, p. 9.

38 – Byla Amazon.com International Sales ir kt., C‑521/11. Panašu, kad Austrijoje 50 % surinktų lėšų pagal įstatymus skiriama socialiniams arba kultūriniams tikslams.

39 – Žr. šios išvados 13 ir 14 punktus. Pažymėtina, kad minėtame sprendime konstatuojamosios dalys vadinamos (galbūt per neapsižiūrėjimą) direktyvos „nuostatomis“.

40 – Toliau siekiama ne pateikti tikslų ar išsamų apibūdinimą, o bendrais bruožais išdėstyti aspektus, daugiausia susijusius su atvejais, kurie yra svarbūs norint išspręsti pateiktus klausimus.

41 – Pateiktoje santraukoje vartojau su analoginiais atvaizdais susijusias vaizdines sąvokas, tačiau panašūs metodai taikomi ir atgaminant regos negalią turintiems asmenims. Brailio spausdintuvais tekstas iš skaitmeninių duomenų spausdinamas beveik taip pat kaip įprastais spausdintuvais ir jis taip pat spausdinamas ant popieriaus. Naudojant kitus prietaisus galima gauti reljefines atvaizdų versijas, kurias regintieji suvoktų vizualiai. Nemanau, kad toks atgaminimas nepatenka į atgaminimo teisės taikymo sritį, taigi ir į direktyvos 5 straipsnio 2 arba 3 dalies taikymo sritį. Turėtų būti laikoma, kad jie patenka į mano atliekamą analizę, nors vien dėl paprastumo kalbėdama apie analoginę įvestį ir išvestį ir toliau daugiausia vartosiu vaizdines sąvokas.

42 – Pirminio direktyvos pasiūlymo aiškinamajame memorandume Komisija nurodė: „Ši nuostata taikoma tik reprografijai, t. y. technikai, kurią taikant galima gauti tikslią kopiją arba, kitaip tariant, spaudinį ant popieriaus. Joje pagrindinis dėmesys skiriamas ne naudojamai technikai, o gaunamam rezultatui, kuris turi būti popierinis.“ Nors šiame teiginyje daugiausia dėmesio skiriama ne atgaminimo šaltiniui, o rezultatui, manau, kad sąvoka „tiksli kopija“ būtinai reiškia, jog atgaminimo šaltinis ir rezultatas turi būti lygiavertės formos.

43 – Žr. šios išvados 9 punktą.

44 – Žalioji knyga dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje (COM(95) 382 galutinis), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo pasiūlymas (COM(97) 628 galutinis) (taip pat žr. šios išvados 42 išnašą) ir iš dalies pakeistas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo pasiūlymas (COM(1999) 250 galutinis).

45 – Taip pat žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International (C‑5/08, Rink. p. I‑6569) 64 punktą.

46 – Žr. šios išvados 41 ir 42 punktus.

47 – 38–50 punktai; taip pat žr. 11 išnašoje minėto Sprendimo Stichting de Thuiskopie 18–29 punktus.

48 – Sprendimo Padawan 51–59 punktai.

49 – Žr., pavyzdžiui, 2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae (C‑275/06, Rink. p. I‑271) 68 punktą.

50 – Žr. direktyvos 31 konstatuojamąją dalį.

51 – Žr. šios išvados 13 ir 14 punktus.

52 – Keli iš pastabas pateikusių proceso dalyvių nurodo, kad 5 straipsnio 2 dalies b punkto versija vokiečių kalba skiriasi: joje numatytas reikalavimas atsižvelgti į tai, ar tokios priemonės taikomos („ob technische Maßnahmen <…> angewendet wurden“). Versija ispanų kalba suformuluota panašiai („si se aplican o no“), tačiau versijos kitomis kalbomis yra artimesnės neutralesnei formuluotei anglų arba prancūzų kalbomis.

53 – Direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „Nustatant tinkamos kompensacijos dydį turėtų būti atsižvelgiama į šioje direktyvoje nurodytų techninės apsaugos priemonių naudojimo laipsnį.“

54 – Remiantis aplinkybe, kad tokios priemonės (be kita ko, hologramos, vandens ženklai ir specialus rašalas) naudojamos, galima paaiškinti, kodėl direktyvos 6 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje, kalbant apie apsaugą nuo veiksmingų techninių apsaugos priemonių šalinimo arba vengimo, daroma nuoroda į 5 straipsnio 2 dalies a punktą.

55 – Žr. 2000 m. rugsėjo 28 d. Tarybos priimtą bendrąją poziciją (EB) Nr. 48/2000 (OL C 344, p. 1; Tarybos motyvų pareiškimo 24 punktas).

56 – „Fair compensation for private copying in a converging environment“ („Teisinga kompensacija už kopijavimą asmeniniais tikslais konverguojančioje aplinkoje“), 2006 m. gruodis, pateikė Fujitsu, p. 60 ir 61.

57 – Minėtas 11 išnašoje, 40 ir 42 punktai. (Sprendimo versijos anglų kalba 40 punkte kalbama apie „recompense“ (lietuvių k. „atlygis“) už patiriamą žalą, tačiau nemanau, kad šis žodis atspindi versijoje prancūzų kalba vartojamą žodį „contrepartie“ arba versijoje ispanų kalba vartojamą „contrapartida“.)

58 – Taip pat žr. šios išvados 53 išnašą; atrodo, kad versija vokiečių kalba dar labiau patvirtina tokią nuomonę.

59 – Žr. šios išvados 35 punktą.

60 – 39, 40 ir 45 punktai.

61 – Žr. 33 išnašą.

62 – Žr. šios išvados 9 punktą.

63 – Žr. šios išvados 18 išnašą.

64 – Žr., pavyzdžiui, neseniai priimto 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Amia (C‑97/11) 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką

65 – Žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt. (C‑212/04, Rink. p. I‑6057) 113– 115 punktus.

66 – Žr. 65 išnašoje minėto Sprendimo Adeneler ir kt. 123 punktą ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo VTB‑VAB ir Galatea (sujungtos bylos C‑261/07 ir C‑299/07, Rink. p. I‑2949) 39 punktą.

67 – Žr. 66 išnašoje minėto Sprendimo VTB‑VAB ir Galatea 35 punktą.

68 – Kai kurie pastabas pateikę proceso dalyviai nurodo, kad įprastas spausdintuvų ir asmeninių kompiuterių eksploatacijos laikotarpis trunka nuo trejų iki ketverių metų. Į tokio paties pobūdžio aplinkybę (nors nebūtinai į tokio paties pobūdžio eksploatacijos laikotarpį) būtų atsižvelgiama nustatant atlyginimą už tuščias įrašų laikmenas, skirtą teisingai kompensacijai už garso arba garso ir vaizdo medžiagos atgaminimą užtikrinti, kai atlyginimas skaičiuojamas už parduodamas įrašų laikmenas prieš atgaminimą.

69 – Motyvų santraukos 51 punktas.