Language of document : ECLI:EU:T:2017:99

BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. vasario 17 d.(1)

„Deliktinė atsakomybė – Ankstesnio prekių ženklo egzistavimo, galiojimo ir apsaugos apimties įrodymas – Europos Sąjungoje galiojanti tarptautinė registracija – Sprendimas atmesti protestą dėl ankstesnės teisės įrodymo nebuvimo – Reglamento (EB) Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies a punktas – Sprendimo peržiūra – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 62 straipsnio 2 dalis – Dėl advokato išlaidų susidariusi žala – Priežastinis ryšys“

Byloje T‑726/14

Novar GmbH, įsteigta Albštate (Vokietija), atstovaujama advokato R. Weede,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą S. Hanne,

atsakovę,

dėl pagal SESV 268 straipsnį pateikto prašymo atlyginti turtinę žalą, kurią ieškovė tariamai patyrė dėl advokato išlaidų, kurias turėjo padengti pateikusi apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo, priimto tariamai pažeidus 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo, 19 taisyklės 2 dalis a punktą ir bendruosius teisės principus,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai E. Buttigieg (pranešėjas) ir L. Calvo-Sotelo Ibáñez-Martín,

posėdžio sekretorė S. Bukšek Tomac, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. rugsėjo 30 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Novar GmbH yra tarptautinio prekių ženklo „FlexES“, kurio registracija galioja Europos Sąjungoje, savininkė.

2        2012 m. birželio 15 d. ieškovė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) padavė šiuo prekių ženklu grindžiamą protestą dėl Europos Sąjungos prekių ženklo FLEXPS paraiškos. Protesto procedūros kalba buvo anglų.

3        2012 m. birželio 22 d. rašte EUIPO ieškovei nurodė, kad jos protestas pripažintas priimtinu ir, remdamasi 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 41 straipsnio 3 dalies antru sakiniu ir 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.,), 19 taisykle, nustatė terminą pateikti jos protestą pagrindžiančius faktus, įrodymus ir argumentus, įskaitant įrodymus apie ankstesnę teisę, kuria buvo grindžiamas šis protestas.

4        Šiame rašte, kiek tai susiję su įrodymais apie ankstesnių teisių, kuriomis buvo grindžiamas protestas, egzistavimą, galiojimą ir apsaugos apimtį, be kita ko, pateikta tokia informacija:

„Kadangi protestas grindžiamas [Europos Sąjungos] prekių ženklų paraiškomis ar anksčiau įregistruotais [Europos Sąjungos] prekių ženklais, protestą pateikęs asmuo neturi pateikti su tokiais prekių ženklais susijusių įrodymų, nes savo duomenų bazėje Tarnyba turi svarbią informaciją ir ji pateiks kitai šaliai nuorodą į tokią duomenų bazę (CTM-Online). Be to, atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad tas pats taikytina tuo atveju, kai ankstesnio prekių ženklo tarptautinė registracija galioja [Europos Sąjungoje], su sąlyga, kad procedūros kalba yra anglų, prancūzų arba ispanų, kurios yra oficialios [Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos] (PINO) kalbos, ir kad informacija prieinama kiekviena iš šių trijų kalbų.“

5        Nuo 2012 m. liepos 1 d. EUIPO pakeitė savo praktiką dėl Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies a punkto taikymo ir nusprendė, kad ištraukų iš EUIPO duomenų bazės, CTM-Online ir TM View nebeužtenka siekiant įrodyti, kad egzistuoja ankstesnis prekių ženklas, kai protestas grindžiamas Sąjungoje galiojančia tarptautine registracija. Ši nauja praktika taikoma visiems po 2012 m. liepos 1 d. pateiktiems protestams.

6        2012 m. spalio 26 d. ieškovė pateikė pareiškimą, kuriame išdėstė protestą pagrindžiančius argumentus, tačiau prie jo nepridėjo ankstesnio prekių ženklo egzistavimą, galiojimą ir apsaugos apimtį patvirtinančių dokumentų.

7        2013 m. gegužės 14 d. sprendimu Protestų skyrius atmetė protestą remdamasis Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 1 dalimi ir nurodydamas, kad ieškovė neįrodė ankstesnio prekių ženklo egzistavimo, galiojimo ir apsaugos apimties.

8        2013 m. gegužės 21 d. ieškovė pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo ir prie jos pridėjo EUIPO ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) registrų išrašus. Ji papildomai pateikė restitutio in integrum prašymą, susijusį su terminu įrodymams dėl ankstesnio prekių ženklo pateikti.

9        2013 m. birželio 27 d. Protestų skyrius, remdamasis Reglamento Nr. 207/2009 62 straipsnio 2 dalimi, informavo ieškovę ir ginčijamo Europos Sąjungos prekių ženklo paraišką pateikusį asmenį apie ketinimą pritarti apeliacijai, nes, priešingai tam, kas nurodyta 2013 m. gegužės 14 d. sprendime, turėjo būti nuspręsta, kad buvo pateikta protestą pagrindžiančių faktų, įrodymų ir argumentų.

10      2013 m. rugpjūčio 27 d. Europos Sąjungos prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo sutiko, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 62 straipsnio 2 dalį būtų atlikta sprendimo peržiūra. 2013 m. spalio 9 d. Apeliacinės tarybos sekretoriatas informavo ieškovę, kad Protestų skyrius atliko 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo peržiūrą, kad peržiūros procedūra yra baigta ir kad bus grąžintas apeliacijos mokestis.

11      Protesto procedūra buvo pradėta iš naujo ir 2013 m. spalio 17 d. Protestų skyrius patenkino protestą ir atsisakė įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą. Šalys šio sprendimo neapskundė, taigi, jis tapo galutinis.

12      2014 m. vasario 10 d. ir kovo 24 d. laiškuose ieškovė prašė EUIPO pagal Reglamento Nr. 207/2009 118 straipsnio 3 dalį atlyginti nuostolius, būtent 2 498 EUR sumą, už advokato išlaidas, patirtas dėl 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimo užginčijimo.

13      2014 m. gegužės 2 d. raštu EUIPO atmetė tokį ieškovės prašymą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

14      2014 m. rugsėjo 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

15      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        priteisti iš EUIPO 2 498 EUR sumą ir 5 % dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo dienos,

–        priteisti iš EUIPO su byla susijusias išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas dėl to, kad ieškovei atstovavo advokatas.

16      EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

17      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir imtis jo Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių, t. y. pirma, paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus ir, antra, pateikė šalims klausimų raštu ir paprašė į dalį jų atsakyti iki teismo posėdžio, o į kitus – per teismo posėdį.

18      2016 m. rugsėjo 30 d. vykusiame teismo posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo klausimus.

 Dėl teisės

19      Šiame ieškinyje dėl žalos atlyginimo ieškovė prašo priteisti jai turtinės žalos, patirtos dėl advokato išlaidų, kurias ji patyrė pateikusi apeliaciją dėl 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimo (žr. šio sprendimo 12 punktą), atlyginimą.

20      Ieškovė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju tenkinamos trys sąlygos EUIPO deliktinei atsakomybei atsirasti pagal Reglamento Nr. 207/2009 118 straipsnio 3 dalį. Pirma, ieškovės manymu, 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimas yra neteisėtas ir juo gana aiškiai pažeidžiama teisė, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką dėl deliktinės atsakomybės, nes šis sprendimas priimtas netinkamai pritaikius Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 2 dalies a punktą, pažeidus sąžiningumo principą ir nepaisant draudimo neatlikti prieštaringų veiksmų. Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad minėtu sprendimu jos protestas atmestas dėl to, kad ji nepateikė ankstesnio prekių ženklo egzistavimo, galiojimo ir apsaugos apimties įrodymų, nors iš informacijos, kuri jai perduota 2012 m. birželio 22 d. raštu (žr. šio sprendimo 4 punktą), matyti, kad tokių įrodymų nereikalaujama pateikti tam tikrais atvejais, kurie apima ir nagrinėjamą atvejį, t. y. kai protestas grindžiamas Sąjungoje galiojančia tarptautine registracija ir kai procedūros kalba yra anglų.

21      Antra, EUIPO klaidingai pritaikius teisės nuostatas ieškovė turėjo pateikti apeliaciją ir patyrė žalą dėl advokato išlaidų, kurias lėmė tokia apeliacija.

22      Trečia, tarp šių išlaidų ir neteisėto EUIPO akto yra priežastinis ryšys, nes ieškovė privalėjo kreiptis į advokatą dėl atstovavimo, siekdama, kad būtų įvertintas 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimo teisėtumas.

23      EUIPO ginčija tokių argumentų pagrįstumą.

24      SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai, eidami savo pareigas.

25      Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė už neteisėtus jos institucijų ar įstaigų veiksmus, turi būti įvykdytos visos sąlygos, t. y. veiksmai, kuriais kaltinama, turi būti neteisėti, žala turi būti reali ir egzistuoti priežastinis ryšys tarp minėtų veiksmų ir nurodytos žalos (1982 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Oleifici Mediterranei / EEB, 26/81, EU:C:1982:318, 16 punktas; taip pat žr. 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Agraz ir kt. / Komisija, C‑243/05 P, EU:C:2006:708, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šie principai mutatis mutandis taikomi Sąjungos deliktinei atsakomybei, kaip ji suprantama pagal tą pačią nuostatą, už vienos iš jos organų, kaip antai EUIPO, neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą, kurią ji turi atlyginti pagal Reglamento Nr. 207/2009 118 straipsnio 3 dalį (žr. 2016 m. balandžio 27 d. Sprendimo European Dynamics Luembourg ir kt. / EUIPO, T‑556/11, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2016:248, 264 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26      Taip pat reikia priminti, kad, atsižvelgiant į šių sąlygų kumuliacinį pobūdį, ieškinys turi būti atmestas visas, jeigu netenkinama viena iš šių sąlygų, ir nėra poreikio nagrinėti kitų sąlygų (1994 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo KYDEP / Taryba ir Komisija, C‑146/91, EU:C:1994:329, 19 ir 81 punktai ir 2002 m. vasario 20 d. Sprendimo Förde-Reederei / Taryba ir Komisija, T‑170/00, EU:T:2002:34, 37 punktas). Be to, Sąjungos teismas neprivalo nagrinėti šių sąlygų nustatyta eilės tvarka (1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, C‑257/98 P, Rink., EU:C:1999:402, 13 punktas).

27      Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti, ar tarp tariamų neteisėtų EUIPO veiksmų, t. y. 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimo priėmimo, ir nurodytos žalos, susidariusios dėl advokato išlaidų, kurias ieškovei teko patirti dėl to, kad galėtų pateikti apeliaciją dėl šio sprendimo, yra priežastinis ryšys.

28      Šiuo klausimu iš Sąjungos teismo praktikos matyti, kad Sąjunga gali atsakyti tik už žalą, pakankamai tiesiogiai atsiradusią dėl atitinkamos institucijos neteisėtų veiksmų (1979 m. spalio 4 d. Sprendimo Dumortier ir kt. / Taryba, 64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, EU:C:1979:223, 21 punktas). Ieškovė turi įrodyti, kad toks ryšys yra (1992 m. sausio 30 d. Sprendimo Finsider ir kt. / Komisija, C‑363/88 ir C‑364/88, EU:C:1992:44, 25 punktas).

29      Ieškovė iš esmės teigia, kad tarp advokato išlaidų, kurias patyrė dėl pateiktos apeliacijos dėl 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimo, ir neteisėtų EUIPO veiksmų, t. y. minėto sprendimo priėmimo, dėl kurio ji turėjo kreiptis į advokatą dėl atstovavimo, siekdama, kad būtų įvertinta, ar toks sprendimas yra teisėtas, yra tiesioginis priežastinis ryšys, be kita ko, dėl priežasčių, susijusių su pareiga maksimaliai sumažinti žalą.

30      EUIPO primena, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnį vykstant procedūroms EUIPO asmeniui neprivalo atstovauti advokatas. Vis dėlto tokio atstovavimo atveju su juo susijusios išlaidos turėtų būti paskirstytos ir nustatytos remiantis Reglamento Nr. 207/2009 ir Reglamento Nr. 2868/95 nuostatomis. Todėl, EUIPO nuomone, negalima pareikšti ieškinio pagal Reglamento Nr. 207/2009 118 straipsnio 3 dalį reikalaujant priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas vykstant apeliacinei procedūrai EUIPO skyriuose, nes tokiu ieškiniu būtų apeitos išsamios Reglamente Nr. 207/2009 įtvirtintos išlaidų paskirstymo ir nustatymo taisyklės.

31      Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad tuo atveju, kai vykstant ikiteisminei procedūrai asmuo neprivalo būti atstovaujamas advokato arba patarėjo, nėra priežastinio ryšio tarp tariamai patirtos žalos, t. y. tokio atstovavimo išlaidų ir galbūt klaidingų institucijos ar organo veiksmų. Nors suinteresuotajam asmeniui negalima uždrausti konsultuotis su advokatu net tokiame etape, tai yra jo paties pasirinkimas, todėl tokio pasirinkimo negalima priskirti atitinkamai institucijai ar atitinkamam organui (1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Herpels / Komisija, 54/77, EU:C:1978:45, 46–49 punktai; 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑331/05 P, EU:C:2007:390, 24–29 punktai ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 415 ir 416 punktai).

32      Nagrinėjamu atveju iš Reglamento Nr. 207/2009 92 straipsnio matyti, kad šaliai, kaip antai ieškovei, turinčiai gyvenamąją vietą, buveinę arba faktiškų ir veikiančių pramoninių ar komercinių padalinių Sąjungos teritorijoje, EUIPO skyriuose neturi atstovauti advokatas. Todėl advokato išlaidas, kurias šiuo atveju patyrė ieškovė, lemia jos pačios pasirinkimas, ir jų negalima tiesiogiai priskirti EUIPO. Taigi, tarp tariamai neteisėtų EUIPO veiksmų ir išlaidų, kurias ieškovė patyrė dėl to, kad per apeliacinę procedūrą buvo atstovaujama advokato, nėra priežastinio ryšio.

33      Ieškovės argumentas, kad ji buvo priversta kreiptis į advokatą dėl atstovavimo, kad galėtų užginčyti 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimą tam, kad būtų „maksimaliai sumažinta žala“, negali paneigti tokios išvados. Iš tiesų šiuo argumentu ieškovė nori patvirtinti, kad tarp institucijos veiksmų ir nurodytos žalos yra priežastinis ryšys, taip pat ji teigia, kad deramai elgėsi imdamasi priemonių, reikalingų tam, kad būtų apribota galima žala ir kad savo pačios veiksmais nenutrauktų tiesioginio ryšio (šiuo klausimu žr. 1990 m. kovo 27 d. Sprendimo Grifoni / Komisija, C‑308/87, EU:C:1990:134, 16 ir 17 punktus ir 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Mulder ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑104/89 ir C‑37/90, EU:C:1992:217, 33 punktą). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtent priežastinio ryšio. Taigi, klausimas, ar pasinaudojusi advokato paslaugomis ieškovė apribojo galimos žalos dydį, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės.

34      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į kumuliacinį Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų pobūdį, reikia atmesti visą ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes ieškovė neįrodė, kad tarp tariamai neteisėtų EUIPO veiksmų ir nurodytos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio, ir nereikia nagrinėti kitų tokios atsakomybės atsiradimo sąlygų.

35      Dėl išsamumo taip pat reikia nurodyti, kaip tai padarė EUIPO, kad nors vykstant procedūroms EUIPO asmuo neprivalo būti atstovaujamas advokato, Reglamento Nr. 207/2009 85 straipsnyje ir Reglamento Nr. 2868/95 94 taisyklėje numatytos išlaidų paskirstymo taisyklės ir atlygintinų išlaidų dydžio ribos šaliai paskyrus atstovą. Vis dėlto, kaip teisingai pabrėžia ieškovė, o tam iš esmės pritaria ir EUIPO, minėtos nuostatos taikomos tik vykstant protesto procedūrai ir yra susijusios su išlaidų tarp minėtos procedūros šalių paskirstymu.

36      Šiuo klausimu taip pat reikia pabrėžti, kaip tai daro ir EUIPO, kad Reglamente Nr. 207/2009 ir Reglamente Nr. 2868/95 nėra nuostatų, kuriose būtų numatyta, kad turi būti atlygintos advokato atstovavimo išlaidos, patirtos dėl apeliacijos, jeigu ginčijamą sprendimą priėmęs skyrius nusprendžia, kaip nagrinėjamu atveju, peržiūrėti tokį sprendimą pagal Reglamento Nr. 207/2009 62 straipsnį. Konkrečiai kalbant, nė pagal vieną šių reglamentų nuostatą laimėjusiai šaliai neužtikrinama, kad EUIPO atlygins advokato atstovavimo išlaidas vykstant tokiai procedūrai. Numatytas tik apeliacijos mokesčio grąžinimas: jis įtvirtintas Reglamento Nr. 2868/95 51 taisyklės a punkte, pagal kurį skyrius, kurio sprendimas užginčytas, nurodo grąžinti apeliacijos mokestį, jei jis skiria peržiūrą pagal Reglamento Nr. 207/2009 61 arba 62 straipsnį. Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija, kad EUIPO grąžino jai apeliacijos mokestį.

37      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad atlyginus ieškovei advokato išlaidas, susijusias su apeliacija, kurią pateikė dėl 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimo, būtų apeita Reglamente Nr. 207/2009 ir Reglamente Nr. 2868/95 numatyta atstovavimo išlaidų sistema (pagal analogiją žr. 2011 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Idromacchine ir kt. / Komisija, T‑88/09, EU:T:2011:641, 100 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

38      Todėl ieškinį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

39      Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal to paties reglamento 135 straipsnio 2 dalį Bendrasis Teismas gali iš šalies, net jeigu ji laimėjo bylą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas arba jų dalį, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio, įskaitant elgesį iki proceso, ypač jeigu kita šalis išlaidų patyrė dėl nepagrįstais arba nesąžiningais pripažintų pirmosios šalies veiksmų.

40      Pagal teismo praktiką ši nuostata turi būti taikoma, kai Sąjungos institucijos ar organo veiksmai lemia bylos pradėjimą (žr. 2015 m. liepos 8 d. Sprendimo European Dynamics Luembourg ir kt. / Komisija, T‑536/11, EU:T:2015:476, 391 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą teismo praktiką).

41      Nagrinėjamu atveju EUIPO neginčija, kad ieškovei skirtame 2012 m. birželio 22 d. rašte buvo pateikta informacija apie tai, kad tuo atveju, jeigu protestas grindžiamas Europos Sąjungoje galiojančia tarptautine registracija (kaip nagrinėjamoje byloje) ir jeigu procedūros kalba, be kita ko, yra anglų k., kaip nagrinėjamoje byloje, protestą padavęs asmuo neprivalo pateiktų jokių įrodymų dėl tokios ankstesnės teisės. Be to, tokia informacija atitiko EUIPO praktiką, kurios ji laikosi dėl iki 2012 m. liepos 1 d. pateiktų protestų, o toks yra ir ieškovės protestas, beje, EUIPO to neginčija. Tačiau nepaisydamas tokios informacijos ir praktikos Protestų skyrius atmetė ieškovės protestą būtent dėl to, kad ieškovė neįrodė ankstesnio prekių ženklo egzistavimo, galiojimo ir apsaugos apimties.

42      Dėl tokių EUIPO veiksmų ieškovė turėjo pateikti apeliaciją dėl 2013 m. gegužės 14 d. Protestų skyriaus sprendimo. Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 35 ir 36 punktų, ieškovė negalėjo prisiteisti su advokato atstovavimu susijusių dėl tokios apeliacijos pateikimo patirtų išlaidų pagal Reglamentą Nr. 207/2009 ir Reglamentą Nr. 2868/95, ji galėjo manyti, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra vienintelė priemonė, leidžianti jai prisiteisti tokias EUIPO patirtas išlaidas.

43      Taigi, šis ieškinys pateiktas dėl EUIPO veiksmų per joje vykusią procedūrą. Todėl, nepaisant to, kad ieškinys atmetamas, nagrinėjamo atvejo aplinkybės bus tinkamai įvertintos nusprendus, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Novar GmbH ir Europos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Kanninen

Buttigieg

Calvo-Sotelo Ibáñez-Martín

Paskelbta 2017 m. vasario 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


1* Proceso kalba: vokiečių.