BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. rugsėjo 27 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Nyderlandų kelių dangos bitumo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Baudos – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą – Didelė papildomoji vertė – Vienodas požiūris – Teisė į gynybą“
Byloje T‑370/06
Kuwait Petroleum Corp., įsteigta Shuwaikh (Kuveitas),
Kuwait Petroleum International Ltd, įsteigta Vokinge (Jungtinė Karalystė),
Kuwait Petroleum (Nederland) BV, įsteigta Roterdame (Nyderlandai),
atstovaujamos solisitoriaus D. Hull ir advokato G. Berrisch,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre, padedamo advokato L. Gyselen,
atsakovę,
dėl prašymo, visų pirma, panaikinti 2006 m. rugsėjo 13 d. Komisijos sprendimą C(2006) 4090 galutinis dėl proceso pagal [EB] 81 straipsnį [Byla Nr. COMP/38.456 – Bitumas (Nyderlandai)], arba sumažinti šiuo sprendimu ieškovėms paskirtą baudą,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Jaeger, teisėjai N. Wahl ir S. Soldevila Fragoso (pranešėjas),
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. birželio 15 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Kuwait Petroleum Corp. (toliau – KPC), Kuveito valstybinė naftos kompanija ir patronuojančioji grupės Kuwait Petroleum bendrovė, prekiauja savo produktais Europoje per dukterinę bendrovė Kuwait Petroleum International Ltd (toliau – KPI), įsteigtą Londone. Dvi KPC dukterinės bendrovės veikia Nyderlanduose, tai Kuwait Petroleum Europoort BV, atsakinga už bitumo gamybą Roterdamo naftos perdirbimo gamykloje, ir Kuwait Petroleum (Nederland) BV (toliau – KPN), atsakinga už bitumo pardavimą Nyderlanduose. KPI ir KPN tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso KPC Holdings AEC, įsteigtai Aruboje, kurios 100 % kapitalo priklauso KPC. KPC Holdings priklauso visos ne Kuveite veikiančios grupės Kuwait Petroleum dukterinės bendrovės, perdirbančios naftą ir ja prekiaujančios.
2 2002 m. birželio 20 d. laišku bendrovė British Petroleum (toliau – BP) pranešė Europos Bendrijų Komisijai apie kartelį Nyderlandų kelių dangos bitumo rinkoje ir pateikė prašymą neskirti jai baudos pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, p. 3, toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo).
3 2002 m. spalio 1 ir 2 d. Komisija neperspėjusi atliko patikrinimus, be kita ko, KPN patalpose. 2003 m. birželio 30 d. ir 2004 m. balandžio 5 d. Komisija įvairioms bendrovėms, taip pat ir KPN, išsiuntė prašymus pateikti informaciją. Į šiuos prašymus KPN atsakė 2003 m. rugsėjo 16 d. ir 2004 m. balandžio 30 d.
4 2003 m. rugsėjo 12 d. KPN pateikė prašymą taikyti jai 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, prie kurio buvo pridėtas įmonės pareiškimas. Ji taip pat paprašė, kad dalis 2003 m. rugsėjo 16 d. pateiktos informacijos būtų vertinama nagrinėjant jos prašymą neskirti baudos ar ją sumažinti. 2003 m. rugsėjo 18 d. per susitikimą su Komisija KPN pasiūlė apklausti tris buvusius jos darbuotojus, galinčius papildyti jos pareiškimą. Šie asmenys buvo apklausti 2003 m. spalio 9 d.
5 2004 m. spalio 14 d. remdamasi 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 26 punktu Komisija pranešė KPN apie savo ketinimą sumažinti jai baudą 30–50 %, nes pagal parengtinę išvadą jos pateikti įrodymai suteikę didelę papildomąją vertę.
6 2004 m. spalio 18 d. Komisija pradėjo administracinę procedūrą ir 2004 m. spalio 19 d. keletui bendrovių, tarp kurių buvo ieškovės KPC, KPI ir KPN, išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. Gavusi KPC ir KPI prašymą Komisija joms 2004 m. gruodžio 2 d. laišku patvirtino, jog KPN skirtinos baudos dydis bus sumažintas pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.
7 Po žodinio bylos nagrinėjimo, vykusio 2005 m. birželio 15 ir 16 d., KPN patikslino savo pareiškimus dėl ExxonMobil, bitumo tiekėjos, kuriai Komisija neskyrė baudos, panaudotus pranešime apie kaltinimus, kuriuos ginčijo keletas posėdžio dalyvių. Apie šiuos patikslinimus buvo pranešta visiems posėdžio dalyviams ir dėl to sulaukta įvairių komentarų, su kuriais susipažinti Komisija ieškovėms neleido.
8 2006 m. rugsėjo 13 d. Komisija priėmė Sprendimą 2007/534/EB dėl proceso pagal [EB] 81 straipsnį [Byla Nr. COMP/F/38.456 – Bitumas (Nyderlandai)] (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka buvo paskelbta 2007 m. liepos 28 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 196, p. 40) ir apie kurį buvo pranešta ieškovėms 2006 m. rugsėjo 22 d.
9 Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad bendrovės, kurioms jis buvo skirtas, padarė vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, atitinkamu laikotarpiu kartu reguliariai nustatydamos kelių dangos bitumo Nyderlanduose bruto kainą, vienodą nuolaidą kelių tiesėjams, dalyvaujantiems kartelyje, ir maksimalią nuolaidą kitiems kelių tiesėjams.
10 Ieškovės buvo pripažintos atsakingomis už šį pažeidimą, padarytą nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. balandžio 15 d., ir joms solidariai buvo skirta 16,632 mln. eurų bauda.
11 Apskaičiuodama baudų dydžius Komisija pažeidimą dėl jo pobūdžio pripažino labai sunkiu, nors atitinkama geografinė rinka ir nebuvo labai didelė (ginčijamo sprendimo 316 konstatuojamoji dalis).
12 Siekiant įvertinti kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės konkretaus elgesio svarbą ir šio elgesio realų poveikį konkurencijai, Komisija, atsižvelgdama į šių įmonių įtaką atitinkamai rinkai, matuojamą jų turimomis rinkos dalimis, suskirstė jas į šešias kategorijas.
13 Remdamasi šia informacija Komisija ieškovėms nustatė 12 mln. eurų pradinį baudos dydį (ginčijamo sprendimo 322 konstatuojamoji dalis), kuriam ji, atsižvelgdama į grupės dydį ir apyvartą, pritaikė 1,1 dauginimo koeficientą, kad būtų užtikrintas baudos atgrasantis pobūdis (ginčijamo sprendimo 323 konstatuojamoji dalis).
14 Dėl pažeidimo trukmės Komisija nusprendė, kad ieškovės pažeidimą darė ilgai, t. y. daugiau nei penkerius metus ir nustatė bendrą aštuonerių metų trukmę nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. balandžio 15 d., todėl pradinis dydis buvo padidintas 80 % (ginčijamo sprendimo 326 konstatuojamoji dalis). Taigi bazinis baudos dydis, nustatytas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, buvo 23,76 mln. eurų (ginčijamo sprendimo 335 konstatuojamoji dalis).
15 Komisija nenustatė jokių sunkinančių aplinkybių ieškovių atžvilgiu. Tačiau ji sutiko taikyti 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo ir sumažinti joms baudą 30 %. Ji nusprendė, kad 2003 m. rugsėjo 16 d. bei spalio 1 ir 9 d. pateikta informacija dėl savo tikslumo sustiprino jos galimybes konstatuoti pažeidimą. Tačiau Komisija nusprendė, kad ji turi atsižvelgti į tai, jog prašymas neskirti baudos ar ją sumažinti buvo pateiktas tik praėjus vienuolikai mėnesių nuo netikėtų patikrinimų ir po Komisijos prašymo pateikti informaciją išsiuntimo, kad ji jau turėjo tam tikrus kitų bendrovių pateiktus įrodymus ir kad KPN pareiškimai dėl ExxonMobil buvo paneigti (ginčijamo sprendimo 382–388 konstatuojamoji dalis).
Procesas ir šalių reikalavimai
16 2006 m. gruodžio 4 d. ieškovės Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateikė šį ieškinį.
17 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 64 straipsnį, šalims raštu uždavė klausimų. Į šiuos klausimus šalys atsakė per nustatytą terminą.
18 Per 2011 m. birželio 15 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
19 Kadangi vienas šeštosios kolegijos teisėjas negalėjo posėdžiauti šioje byloje, Bendrojo Teismo pirmininkas, pritaikęs Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį, pasiskyrė į kolegiją save.
20 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi naujos sudėties Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) atnaujino žodinę proceso dalį, o šalims buvo pranešta, kad jos bus išklausytos per naują posėdį.
21 2011 m. lapkričio 25 ir 28 d. laiškais Komisija ir ieškovės informavo Bendrąjį Teismą, kad atsisako teisės būti išklausytos dar kartą.
22 Todėl Bendrojo Teismo pirmininkas nusprendė užbaigti žodinę proceso dalį.
23 Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs,
– arba sumažinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio i punktu skirtą baudą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
24 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
25 Atsakydamos į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą dėl 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237) ir 2011 m. sausio 20 d. Sprendimo General Química ir kt. prieš Komisiją (C‑90/09 P, Rink. p. I‑1) pasekmių, ieškovės 2011 m. kovo 24 d. nurodė atsisakančios ieškinio pagrindo dėl Komisijos tariamai padarytų akivaizdžių vertinimo ir teisės klaidų KPI atsakomybę už jos dukterinės bendrovės KPN padarytą pažeidimą priskiriant KPC, ir Bendrasis Teismas tai užregistravo.
Dėl teisės
26 Grįsdamos savo ieškinį ieškovės nurodo du pagrindus, susijusius su, pirma, 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinės pastraipos nuostatų pažeidimu, ir, antra, Komisijos padarytomis klaidomis nustatant joms skirtinos baudos sumažinimo dydį.
1. Dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinės pastraipos pažeidimo
Šalių argumentai
27 Ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinės pastraipos nuostatas, kai skirdama joms baudą rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kurios galėjo būti įrodytos tik atsižvelgiant į KPN pateiktą informaciją. Tik ši informacija leido Komisijai įrodyti pažeidimą, jo sunkumą ir trukmę, nes kiti ginčijamame sprendime minimi įrodymai arba netiesioginiai, arba nėra lemiami, arba spekuliatyvūs. Jos nurodo, kad tik KPN pateikta informacija leido Komisijai įrodyti pažeidimą per visą laikotarpį nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. balandžio 15 d., nes Koninklijke Volker Wessel Stevin NV, kuriai taip pat buvo skirta bauda ginčijamu sprendimu, patalpose paimti dokumentai buvo susiję tik su 1997 m., o BP pateikta informacija buvo susijusi su laikotarpiu po 1999 m.
28 Pagal Komisijos pateiktą labai siaurą 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinės pastraipos nuostatų aiškinimą jos turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai Komisija nežino jokių faktinių aplinkybių, tačiau tai, ieškovių nuomone, prieštarautų pranešimo tikslui skatinti įmones, norinčias, kad joms būtų sumažinta bauda, pateikti kaip įmanoma daugiau informacijos. Toks Komisijos aiškinimas neatitinka ir teisėtų lūkesčių principo, aiškiai įtvirtinto 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 29 punkte.
29 Komisija atmeta visus ieškovių argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
30 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinėje pastraipoje nustatyta, kad „jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus“.
31 Pirmiausia Bendrasis Teismas turi išsiaiškinti, ar Komisija padarė teisės klaidą šią nuostatą taikydama tik tais atvejais, kai bendrovė pateikia jai informacijos, leidžiančios nustatyti faktines aplinkybes, kurių ji iki tol visiškai nežinojo, ir netaikydama tuo atveju, kai bendrovė jai pateikia informacijos, patvirtinančios jos iki tol žinotas faktines aplinkybes.
32 Reikia priminti, kad šioje byloje Komisija nusprendė sumažinti KPN baudą 30 %, nes pastaroji pateikė jai įrodymų, kurie „dėl savo pobūdžio sustiprino [jos] galimybę įrodyti nagrinėjamas faktines aplinkybes ir dėl to turėjo papildomąją vertę [jos] tuo metu jau turėtų įrodymų atžvilgiu“, nes „ši papildomoji vertė buvo didelė, nes pateikta informacija patvirtino jau turėtą informaciją ir leido [jai] kartu su jau turėta informacija konstatuoti pažeidimą“, nes „KPN pirmoji pateikė tiesioginių [veiksmų derinimo dėl bitumo susitikimų], kurie buvo pagrindinis kartelio veikimo elementas, įrodymų“ ir kadangi tuo metu, kai KPN pateikė savo įrodymus, t. y. prieš tai, kada buvo gauti atsakymai į prašymus pateikti informaciją (konkrečiai iš Shell, Total ir Nynas), „[jai] buvo sunku nustatyti, ar faktinių aplinkybių susiklostymo metu parengti dokumentai, esantys [jos byloje], papildžius juos BP pateikta informacija, buvo pakankami įrodyti pažeidimą“ (ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamoji dalis).
33 Bendrasis Teismas mano, kad reikia pripažinti pagrįstu siaurą 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinės pastraipos aiškinimą, pagal kurį šios nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai kartelyje dalyvavusi bendrovė pateikia Komisijai naujos informacijos apie pažeidimo sunkumą ir trukmę, ir netaikomos tais atvejais, kai bendrovė pateikia informacijos, kuri tik sustiprina jau turimus pažeidimo įrodymus.
34 Iš tikrųjų reikia priminti, kad atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo procedūra yra bendros taisyklės, pagal kurią įmonė turi būti baudžiama už bet kokį konkurencijos taisyklių pažeidimą, išimtis, todėl su ja susijusios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai.
35 Be to, reikia pažymėti, kad baudų neskyrimo ar jų sumažinimo programos veiksmingumas sumažėtų, jei įmonės nebūtų skatinamos pirmos pateikti Komisijai informaciją apie kartelį.
36 Dėl ieškovių siūlomo aiškinimo Komisijos pranešime daromas skirtumas tarp vienintelės įmonės, kuri gali būti atleista nuo baudos (2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo A skirsnis), ir įmonių, kurioms bauda gali būti tik sumažinta (2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnis), netektų prasmės, nes pastarosios taip pat galėtų būti visiškai atleistos nuo baudos. 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo daromas skirtumas tarp įmonės, kuri pirmoji pateikia įrodymus, leidžiančius Komisijai konstatuoti pažeidimą arba nuspręsti atlikti patikrinimus, kuri visiškai atleidžiama nuo baudos, ir kitų įmonių, kurios neatitina šių sąlygų ir kurioms bauda nebent gali būti sumažinta daugiausia 50 %.
37 Todėl Komisija nepadarė teisės klaidos nuspręsdama, kad nustatydama KPN baudą ji negali atsižvelgti į aplinkybę, kad minėta įmonė pateikdama tam tikrus įrodymus tik patvirtino Komisijai jau žinotą informaciją.
38 Be to, ieškovės mano, kad dėl Komisijos pateikto aiškinimo pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas, aiškiai įtvirtintas 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 29 punkte. Iš tikrųjų teisę remtis teisėtų lūkesčių apsauga, kuri yra vienas pagrindinių Sąjungos principų, turi bet koks asmuo, esantis tokioje padėtyje, iš kurios matyti, kad Sąjungos administracija, suteikdama jam aiškias garantijas, paskatino atsirasti jo pagrįstus lūkesčius (1987 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van den Bergh ir Jurgens prieš Komisiją, 265/85, Rink. p. 1155, 44 punktas ir 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 33 punktas). Vis dėlto šioje byloje reikia konstatuoti, kad Komisija niekada nesuteikė KPN aiškių garantijų dėl galimybės atleisti ją nuo baudos. Apskritai kalbant, atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo srityje visi pareiškėjai pateikia Komisijai informaciją nežinodami, ar ją ši institucija jau turi, ir todėl negali atsirasti jokių teisėtų lūkesčių dėl pareiškėjui galimo baudos sumažinimo dydžio.
39 Galiausiai šioje byloje reikia išnagrinėti, ar Komisija akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų nuspręsdama, kad KPN atitinka 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinės pastraipos sąlygas, kaip jos aiškinamos šio sprendimo 33 punkte.
40 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad nors KPN pateikta informacija leido Komisijai patvirtinti ir sustiprinti jos jau turėtus įrodymus, susijusius su bitumo tiekėjų (toliau – tiekėjai) ir kartelyje dalyvavusių kelių tiesėjų susitikimais, minėta institucija jau žinojo šias aplinkybes per visą pažeidimo laikotarpį iš BP pateiktos informacijos ir iš dokumentų, paimtų per patikrinimus patalpose, konkrečiai Hollandsche Beton Groep (toliau – HBG) 1994 m. kovo ir liepos mėn. dokumentų. Taigi KPN nepateikė jokių faktinių aplinkybių, apie kurias iki tol Komisija nežinojo, įrodymų, kurie būtų turėję tiesioginį poveikį pažeidimo sunkumui ir trukmei.
41 Todėl reikia atmesti visą pirmąjį ieškinio pagrindą.
2. Dėl baudos sumažinimo dydžio
Šalių argumentai
42 Ieškovės mano, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą sumažindama joms baudą tik 30 %, nes prašymas neskirti baudos arba ją sumažinti buvo pateiktas po vienuolikos mėnesių nuo netikėtų patikrinimų ir po to, kai buvo išsiųstas pirmasis prašymas pateikti informaciją, nes pateiktos informacijos papildomoji vertė sumažėjo dėl kitų įmonių pateiktos informacijos ir kadangi KPN tam tikrus savo pareiškimus performulavo. Bendrasis Teismas turėtų atlikti neribotą sprendimo dėl baudos sumažinimo dydžio kontrolę, o Sąjungos teismas niekada nepripažino plačios Komisijos diskrecijos taikant 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.
43 Pirma, ieškovės mano, kad 11 mėnesių terminas pateikti prašymą neskirti baudos arba ją sumažinti nėra per ilgas atsižvelgiant į bendrą Komisijos tyrimo trukmę (28 mėnesiai), kad tiek laiko joms reikėjo surinkti visus Komisijai pateiktus įrodymus ir kad 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo nenumato jokio konkretaus termino. Šiuo klausimu Komisija negali remtis 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Roquette Frères prieš Komisiją (T‑322/01, Rink. p. II‑3137), nes šioje byloje vienintelis prašymas neskirti baudos arba ją sumažinti buvo jos atsakymas į Komisijos klausimyną, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje KPN savo prašymą neskirti baudos arba ją sumažinti pateikė prieš atsakydama į klausimyną, o jos atsakymai buvo gerokai platesni nei klausimai.
44 Antra, ieškovės mano, kad Komisija tiek nedaug sumažindama joms skirtiną baudą dėl to, jog jų 2003 m. rugsėjo 16 d. ir spalio 1 bei 9 d. pateiktos informacijos papildomoji vertė sumažėjo dėl ankstesnių Nynas ir Total pareiškimų, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Vis dėlto Komisija ginčijamame sprendime pripažino, kad 2003 m. rugsėjo 12 d. KPN pateikta informacija ir jos papildomi pareiškimai suteikė institucijai tiesioginių pažeidimo įrodymų, o Nynas ir Total pateikta informacija neturėjo didelės papildomosios vertės, todėl jų prašymai neskiri baudos ar ją sumažinti buvo atmesti.
45 Trečia, Komisija neteisingai nusprendė, kad jų baudos sumažinimas buvo apribotas dėl tariamo KPN pareiškimų, susijusių su ExxonMobil performulavimo. Taigi ji visų pirma padarė fakto klaidą nuspręsdama, kad per žodinį administracinės bylos nagrinėjimą KPN darbuotojų pareiškimai buvo paneigti, nors šie darbuotojai tik patikslino pareiškimus, nurodydami turintys tik netiesioginius ExxonMobil dalyvavimo kartelyje įrodymus, ir kad jie, bet kuriuo atveju, niekada netvirtino turintys tiesioginių minėto dalyvavimo įrodymų. Be to, Komisija tariamai padarė teisės klaidą nuspręsdama, kad KPN pateiktos informacijos papildomoji vertė buvo nedidelė, nes ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių ExxonMobil dalyvavimą kartelyje. Ieškovės mano, kad pateiktos informacijos papildomoji vertė turi būti vertinama tik Komisijos sprendime nustatytų pažeidimų atžvilgiu. Be to, bausdama jas už pareiškimus apie ExxonMobil Komisija pažeidė lygybės principą, nes BP savo prašyme neskirti baudos ar ją sumažinti taip pat tvirtino, kad ExxonMobil dalyvavo kartelyje.
46 Ketvirta, ieškovės mano, kad neleisdama KPN susipažinti su kitų įmonių komentarais dėl papildomų jų pareiškimų per žodinį administracinės bylos nagrinėjimą Komisija pažeidė jų teisę susipažinti su bylos medžiaga vykstant administracinei procedūrai. Vis dėlto šiuos komentarus (kai kurie iš jų buvo pateikti po žodinio administracinės bylos nagrinėjimo) Komisija panaudojo nustatydama jų baudos dydį.
47 Komisija atmeta visus ieškovių argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl teisės klaidų
48 Visų pirma ieškovės mano, kad Komisija apsiriko dėl jos diskrecijos vertinti savanoriškai įmonės pateiktos informacijos vertę, kad nustatytų baudos sumažinimo dydį, apimties. Jos tvirtina, kad teismų praktika, kuria Komisija remiasi tvirtindama, jog ji turi tam tikrą diskreciją šioje srityje, o teismo kontrolė galima tik dėl akivaizdžių vertinimo klaidų, taikytina tik Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – 1996 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) nuostatoms ir netaikytina 2002 m. pranešimui dėl bendradarbiavimo.
49 Iš nusistovėjusios teismų praktikos, susijusios su 1996 pranešimu dėl bendradarbiavimo, matyti, kad bendradarbiavimas tyrimo metu, neviršijantis pareigų, tenkančių įmonei pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17/62, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 11 straipsnio 4 ir 5 dalis, nepateisina baudos dydžio sumažinimo (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925, 260 punktas ir 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. II‑907, 341 ir 342 punktai). Ir atvirkščiai, toks sumažinimas pateisinamas, kai įmonė pateikia daugiau informacijos, nei jos gali reikalauti Komisija pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį (minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją 261 ir 262 punktai bei 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Daesang ir Sewon Europe prieš Komisiją, T‑230/00, Rink. p. II‑2733, 137 punktas). Kad įmonei bauda būtų sumažinta dėl bendradarbiavimo, jos veiksmai turi padėti Komisijai įvykdyti užduotį nustatyti bei užkirsti kelią Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimams ir atspindėti tikro bendradarbiavimo dvasią. Todėl Bendrasis Teismas, viena vertus, turi išnagrinėti, ar Komisija pakankamai įvertino, kiek įmonės bendradarbiavimas viršijo Reglamento Nr. 17 11 straipsnio reikalaujamas ribas. Šiuo klausimu jis atlieka išsamią kontrolę visų pirma dėl įmonių teisės į gynybą, susijusios su jų pareiga atsakyti į prašymą pateikti informaciją, ribų. Kita vertus, Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar Komisija 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo atžvilgiu teisingai įvertino bendradarbiavimo naudą pažeidimui nustatyti. Neviršydama šių pranešimo nubrėžtų ribų, Komisija naudojasi savo diskrecija įvertinti, ar informacija arba dokumentai, kuriuos įmonė pateikė savanoriškai, padėjo jai atlikti užduotį ir ar, remiantis šiuo pranešimu, įmonei reikia sumažinti baudą. Šiam įvertinimui taikoma tik ribota teisminė kontrolė (2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑511/06 P, Rink. p. I‑5843, 152 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 529–532 punktai, patvirtinti 2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 249 punktais).
50 Ieškovės nepateikė jokių argumentų, kodėl taikant 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisijos diskrecija turėtų būti sumažinta. Bet kuriuo atveju pagal nusistovėjusią teismų praktiką taikydama šį pranešimą Komisija turi diskreciją įvertinti, ar informacija arba dokumentai, kuriuos įmonė pateikė savanoriškai, padėjo jai atlikti užduotį ir ar, remiantis šiuo pranešimu, įmonei reikia sumažinti baudą, o šiam įvertinimui taikoma ribota teisminė kontrolė (2008 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Química ir kt. prieš Komisiją, T‑85/06, neskelbiamo Rinkinyje, 150 punktas).
51 Be to, jau buvo nuspręsta, kad nors Komisija privalo nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad įmonių vykdant 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikti įrodymai pateisina arba nepateisina skirtos baudos sumažinimą, įmonės, ginčijančios Komisijos sprendimą šiuo klausimu, turi įrodyti, kad ši institucija, neturėdama šių įmonių savanoriškai pateiktos informacijos, nebūtų galėjusi įrodyti pažeidimo esmės ir priimti sprendimo dėl baudų skyrimo (49 punkte minėto Sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją 297 punktas).
52 Taikant 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Sąjungos teismas yra nusprendęs, kad siekiant sumažinti baudos dydį pagal minėtas nuostatas reikalaujama, pirmiausia, kad atitinkama įmonė pirmoji pateiktų informaciją, turinčią lemiamą reikšmę įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą, ir nors tokia informacija nebūtinai turi būti pati savaime pakankama, kad būtų įrodytas kartelio egzistavimas, šiuo atžvilgiu ji turi turėti lemiamą reikšmę. Taigi tai turi būti ne tik orientacinė tyrimų, kuriuos privalo atlikti Komisija, bazė, bet ir įrodymai, kuriuos galima tiesiogiai naudoti kaip pagrindinę pažeidimą konstatuojančio sprendimo įrodomąją bazę (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 492, 493, 517, 518, 521, 522, 526 ir 568 punktai bei Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 150, 156, 157 ir 162 punktai).
53 Kalbant apie 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, iš jo 7, 21 ir 22 punktų matyti, kad Komisija turi įvertinti konkretų įmonės indėlį kokybės ir laiko prasme nustatant pažeidimą (7 punktas), o sąvoka „ženkli papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes. Taigi Komisija pripažįsta esant didelės vertės tuos įrodymus, kurie, kartu su jos jau turimais kitais įrodymais, leidžia patvirtinti kartelį arba kurie turi tiesiogines pasekmes kartelio sunkumui ar trukmei.
54 Galiausiai ieškovės mano, kad Komisija neturėjo teisės jų bausti nuspręsdama, kad KPN pareiškimai dėl ExxonMobil dalyvavimo kartelyje buvo paneigti. Komisija nurodė, kad tam tikrų svarbių pareiškimų dėl ExxonMobil dalyvavimo kartelyje performulavimas sumažino KPN įrodymų vertę, nes pirminiai pareiškimai, panašu, jog buvo visiškai nepagrįsti. Reikia priminti, kad pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 27 punktą „administracinių procedūrų pabaigoje Komisija įvertina galutinę kiekvienos įmonės, pateikusios paraišką baudai sumažinti, poziciją priimtame sprendime“. Taigi Komisija turi įvertinti įmonės pateiktos informacijos vertę administracinės procedūros pabaigoje, ir todėl jai negalima priekaištauti šioje byloje nusprendus, jog ji negali KPN atlyginti už pareiškimus, kurie tam tikru procedūros momentu jai atrodė lemiami, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jie nenaudotini administracinėje procedūroje.
55 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė ieškovių grindžiant šią ieškinio pagrindo dalį nurodytų teisės klaidų, susijusių su KPN baudos sumažinimo dydžio nustatymu.
Dėl pareigos motyvuoti
56 Pagal teismų praktiką motyvai turi, pirma, suinteresuotiesiems asmenims, norintiems apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas yra pagrįstas, leisti suprasti priemonės pateisinimą ir, antra, leisti Bendrijos teismui vykdyti jos teisėtumo kontrolę, o reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir situaciją, kuriai esant buvo jis priimtas (2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 129 punktas).
57 Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodė priežastis, dėl kurių ji nusprendė 30 % sumažinti baudą KPN. Komisija nurodė, kad KPN buvo antroji įmonė, susisiekusi su ja, kad jos pateikta informacija sustiprino jos galimybę konstatuoti pažeidimą, kad ji nutraukė pažeidimą vėliausiai tuo metu, kai pateikė šią informaciją, tačiau KPN prašymas neskirti baudos ar ją sumažinti buvo pateiktas tik po 11 mėnesių nuo patikrinimų, kad tam tikra KPN dar vėliau pateikta informacija jai jau buvo pateikta kitų įmonių ir kad KPN pirminiai pareiškimai dėl ExxonMobil dalyvavimo kartelyje buvo paneigti (ginčijamo sprendimo 382–385 konstatuojamosios dalys). Atsižvelgdamas į ginčijamo sprendimo priėmimo kontekstą Bendrasis Teismas konstatuoja, kad Komisija suteikė galimybę jam atlikti teisėtumo kontrolę, o ieškovėms leido suprasti priemonės pagrindimą, kad jos galėtų prireikus apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas tinkamai pagrįstas.
58 Todėl šis argumentas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl akivaizdžių vertinimo klaidų
59 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio antros pastraipos nuostatas „siekdama nustatyti sumažinimo dydį šiuose diapazonuose [nuo 0 iki 50 %], Komisija atsižvelgia į laiką, kuomet buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 21 [punkto] sąlygas, ir į jų papildomąją vertę“. Šiose nuostatose patikslinama, kad Komisija „taip pat gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų“. Minėto pranešimo 7 punkte taip pat nurodoma, kad „bet koks [baudos] sumažinimas turi atspindėti konkretų įmonės indėlį kokybės ir laiko prasme Komisijai nustatant pažeidimą“.
60 Reikia patikrinti, ar pagal šias nuostatas sumažindama KPN baudą 30 % Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Komisija nurodė atsižvelgusi, viena vertus, į tai, kad KPN buvo antroji įmonė, susisiekusi su ja, kad jos pateikta informacija sustiprino jos galimybę konstatuoti pažeidimą, kad ji nutraukė pažeidimą vėliausiai tuo metu, kai pateikė šią informaciją, tačiau, kita vertus, ir į tai, kad KPN prašymas neskirti baudos ar ją sumažinti buvo pateiktas tik po 11 mėnesių nuo patikrinimų, kad tam tikra KPN dar vėliau pateikta informacija jai jau buvo pateikta kitų įmonių ir kad KPN pirminiai pareiškimai dėl ExxonMobil dalyvavimo kartelyje buvo paneigti (ginčijamo sprendimo 382–385 konstatuojamosios dalys).
61 Pirma, dėl argumento, susijusio su KPN baudos sumažinimo dydžio ribojimu dėl to, jog ji savo prašymą neskirti baudos ar ją sumažinti pateikė po 11 mėnesių nuo netikėtų patikrinimų ir po to, kai buvo išsiųstas pirmasis prašymas pateikti informaciją, reikia priminti, kad nors 2002 m. pranešime apie kaltinimus nenumatomas joks konkretus terminas pateikti prašymą neskirti baudos ar ją sumažinti, vis dėlto jame kaip lemiamas veiksnys nustatant baudos sumažinimo dydį minima data, kada buvo pateikti įrodymai. Nors 11 mėnesių laikotarpis negali būti priežastimi, neleidžiančia pateikti tokio prašymo, vis dėlto į tai Komisija gali atsižvelgti nustatydama baudos sumažinimo dydį (minėto Sprendimo General Química ir kt. prieš Komisiją, T‑85/06, neskelbiamo Rinkinyje, 147 punktas). Be to, Sąjungos teismas nusprendė, kad taikydama 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, kurio D skirsnyje nėra jokios specialios nuorodos apie atsižvelgimą į informacijos pateikimo datą, Komisija nustatydama baudos sumažinimo dydį gali atsižvelgti į tai, kad įmonė pradėjo bendradarbiauti tik po to, kai gavo Komisijos prašymą pateikti informaciją, taigi į tai, ar prašymas atleisti nuo baudos ar ją sumažinti buvo pateiktas spontaniškai, ar ne (43 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją 266 punktas).
62 Šioje byloje KPN savo prašymą neskirti baudos ar ją sumažinti pateikė tik 2003 m. rugsėjo 12 d., nors Komisija netikėtus patikrinimus buvo atlikusi 2002 m. spalio 1 ir 2 d., o pirmąjį prašymą pateikti informaciją buvo išsiuntusi 2003 m. birželio 30 d. Aplinkybė, kad byloje, kurioje buvo priimtas 43 punkte minėtas Sprendimas Roquette Frères prieš Komisiją, įmonės prašymas neskirti baudos arba ją sumažinti buvo vienintelis atsakymas į prašymą pateikti informaciją, o nagrinėjamu atveju KPN pirma pateikė savo prašymą neskirti baudos arba ją sumažinti, o po to atsakymą į prašymą pateikti informaciją, į kurį ji, be kita ko, paprašė Komisijos atsižvelgti kaip į prašymą neskirti baudos arba ją sumažinti, neleidžia netaikyti šios teismų praktikos. Galiausiai KPN nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti priežastis, dėl kurių ji savo prašymą neskirti baudos ar ją sumažinti pateikė tik po 11 mėnesių (pavyzdžiui, sunkumai, susiję su vidiniu tyrimu).
63 Antra, reikia išsiaiškinti, ar Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą apribodama KPN baudos sumažinimo dydį dėl to, jog 2003 m. rugsėjo 16 d. ir spalio 1 bei 9 d. KPN pateiktos informacijos vertė sumažėjo dėl ankstesnių Nynas ir Total pareiškimų.
64 Iš bylos medžiagos matyti, kad KPN buvo antroji įmonė, 2003 m. rugsėjo 12 d. pateikusi informacijos Komisijai pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir kad ši informacija turėjo didelę papildomąją vertę. Vis dėlto ji tik 2003 m. rugsėjo 16 d. pateikė papildomos informacijos ir nors Komisija 2003 m. rugsėjo 16 d. ją įspėjo dėl rizikos nukelti numatytas darbuotojų, tiesiogiai dalyvavusių kartelyje, apklausas, šios įvyko tik 2003 m. spalio 1 ir 9 dienomis. Tačiau per šį laikotarpį 2003 m. rugsėjo 13 d. Total, vėliau 2003 m. spalio 2 d. Nynas, atsakydamos į pirmąjį prašymą pateikti informaciją, pateikė Komisijai daug informacijos.
65 Sąjungos teismas dėl baudos sumažinimo dydžio nustatytuose diapazonuose konstatuoja, kad Komisija atsižvelgia ne tik į pateiktų įrodymų papildomosios vertės dydį, bet ir į datą, kada minėti įrodymai, atitinkantys 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytas sąlygas, buvo pateikti. Ji taip pat turi atsižvelgti į aplinkybę, kad tam tikri įrodymai buvo pateikti po to, kai kiti adresatai pateikė svarbių įrodymų, taip sumažinant jų papildomąją vertę (50 punkte minėto Sprendimo General Química ir kt. prieš Komisiją 147 punktas).
66 Taigi šioje byloje Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos atsižvelgdama į tai, kad 2003 m. spalio mėn. KPN pateikta informacija, nors jos buvo panaudota apibūdinant pažeidimą, vis dėlto nebuvo nauja ir lemiama informacija, atsižvelgiant į informaciją, kurią tuo tarpu pateikė kitos dvi įmonės.
67 Trečia, galiausiai reikia išsiaiškinti, ar Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, kad per žodinį administracinės bylos nagrinėjimą KPN darbuotojų pareiškimai buvo paneigti, nors šie darbuotojai tik patikslino pareiškimus, nurodydami turintys tik netiesioginius ExxonMobil dalyvavimo kartelyje įrodymus, ir kad jie, bet kuriuo atveju, niekada netvirtino turintys tiesioginių minėto dalyvavimo įrodymų.
68 Iš šalių pateiktų dokumentų matyti, kad KPN 2003 m. rugsėjo 12 d. pareiškime aiškiai nurodė, kad „po šių susitikimų ExxonMobil pasinaudodama dvišaliais kontaktais su kitais tiekėjais <...> pati susirinkdavo informaciją apie tai, kas buvo nutarta susitikimuose“ ir kad, kiek jai žinoma, „ExxonMobil taikydavo šiuos susitarimus“. 2003 m. spalio 9 d. pareiškime buvęs KPN darbuotojas taip pat nurodė, kad ExxonMobil nedalyvavo susitikimuose nuo 1994 ar 1995 m., tačiau ji sužinodavo informaciją apie tai, kas buvo nutarta šiuose susitikimuose ir elgėsi nepažeisdama juose priimtų sprendimų (žr. pranešimo apie kaltinimus 208–211 punktus). Komisija remdamasi iš esmės šiais pareiškimais (taip pat Nynas pareiškimais) nusprendė nusiųsti pranešimą apie kaltinimus ExxonMobil. Vis dėlto kitoms šalims per 2005 m. birželio 15 ir 16 d. žodinį bylos nagrinėjimą užginčijus šią informaciją, KPN 2005 m. birželio 28 d. pati paneigė savo pareiškimus, pateikdama to paties darbuotojo pareiškimą, kuriame nurodoma, kad ExxonMobil dalyvavimas kartelyje buvo tik jo prielaida ir kad jis neturi jokių to įrodymų.
69 Iš šių dokumentų matyti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nuspręsdama, kad KPN pakeitė savo poziciją dėl ExxonMobil dalyvavimo kartelyje ir kad tai nebuvo paprasčiausi pirminių jos pareiškimų patikslinimai.
70 Atsižvelgdamas į visa tai, kas buvo išdėstyta, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos sumažindama KPN skirtiną baudą tik 30 %.
Dėl vienodo požiūrio principo
71 Dublike ieškovės pateikė papildomų argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad Komisija negalėjo jų bausti už pareiškimų apie ExxonMobil pakeitimą, ir kuriais grindžiamas lygybės su BP principo pažeidimas.
72 Vis dėlto reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas yra pažeidžiamas, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai (49 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 533 punktas), ir kad Komisija nepažeidžia šio principo, kai skirtingas požiūris į atitinkamas įmones aiškinamas nepalyginamu bendradarbiavimo laipsniu, ypač tada, kai yra pateikiama skirtinga informacija arba ši informacija pateikiama skirtingais administracinės procedūros etapais ar skirtingomis aplinkybėmis (2005 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brouwerij Haacht prieš Komisiją, T‑48/02, Rink. p. II‑5259, 108 ir 109 punktai).
73 Šioje byloje, kadangi BP buvo pirmoji įmonė, pateikusi įrodymų, kurie leido Komisijai priimti sprendimą atlikti netikėtus patikrinimus pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 punkto nuostatas, ji bet kuriuo atveju nėra tokioje padėtyje, kaip KPN. 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo numatyta, kad šiai pirmajai įmonei nebus skirta bauda ir nenumatoma galimybė moduliuoti šį atleidimą nuo baudos. Todėl nereikia nagrinėti, ar BP performulavo savo pareiškimus dėl ExxonMobil, kaip tai padarė ieškovės.
Dėl teisės į gynybą
74 Iš bylos medžiagos matyti, kad per 2005 m. birželio 15 ir 16 d. žodinį visų atitinkamų bendrovių bylos nagrinėjimą Komisijoje kai kurios iš jų užginčijo KPN pareiškimų apie ExxonMobil ir Wintershall tikrumą. Kadangi KPN per žodinį bylos nagrinėjimą negalėjo atsakyti į šiuos prieštaravimus, bylą nagrinėjantis pareigūnas jos paprašė patvirtinti ir patikslinti savo poziciją per aštuonias dienas. KPN nusiuntė Komisijai naujus savo dviejų darbuotojų 2005 m. birželio 28 ir 30 d. pareiškimus, kuriuose jie, be kita ko, nurodė neturintys jokių tiesioginių ExxonMobil dalyvavimo kartelyje įrodymų ir kad tai buvo tik prielaidos. Šie patikslinimai, persiuntus juos visiems žodinio bylos nagrinėjimo dalyviams, susilaukė įvairios reakcijos.
75 2006 m. vasario 8 d. KPN paprašė Komisijos ją informuoti, jei kurios nors iš šių reakcijų turėtų įtakos jos pareiškimų patikimumui ir jos baudos sumažinimo dydžiui. 2003 m. kovo 23 d. Komisija tik nurodė KPN, kad sprendimas dėl jos prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti bus priimtas tik po administracinės procedūros. 2006 m. balandžio 19 d. KPN paprašė Komisijos bylą nagrinėjančio pareigūno leisti jai susipažinti su nekonfidencialiomis kitų įmonių raštu pateiktų pastabų, galinčių paneigti jos pateiktų įrodymų patikimumą ir turėti įtakos 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatų taikymui jos atžvilgiu, versijomis. 2006 m. balandžio 26 d. bylą nagrinėjantis pareigūnas atsisakė leisti jai susipažinti su šiais dokumentais nurodydamas, kad jis leidžia įmonei susipažinti su kitų įmonių pateiktais dokumentais po žodinio bylos nagrinėjimo tik tuo atveju, jei Komisija nusprendžia juos naudoti savo sprendime kaip kaltę patvirtinančius įrodymus, o kitų įmonių po žodinio bylos nagrinėjimo pateiktų pastabų, kurios neturėjo jokios reikšmės vertinant jos bendradarbiavimą, atveju taip nebuvo. Galiausiai 2006 m. gegužės 12 d. KPN patikslino Komisijai prašanti susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su jos pareiškimų patikimumo, o ne tik su po žodinio bylos nagrinėjimo pateiktais dokumentais. Komisija nepatenkino šio prašymo.
– Pagrindiniai principai dėl teisės susipažinti su po pranešimo apie kaltinimus pateiktais dokumentais
76 Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir [EB] 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 27 straipsnio 1 dalį „Komisija, prieš priimdama sprendimus, kaip numatyta 7, 8, 23 straipsniuose ir 24 straipsnio 2 dalyje, suteikia įmonėms ar įmonių asociacijoms, esančioms Komisijos nagrinėjamos bylos subjektu, galimybę būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus“ ir „Komisija grindžia savo sprendimus tik tais prieštaravimais, dėl kurių suinteresuotos šalys galėjo pareikšti pastabų“. To paties reglamento 27 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą“, kad „šalys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis“ ir kad „teisė susipažinti su bylos medžiaga netaikoma konfidencialiai informacijai ir Komisijos ar valstybių narių konkurencijos institucijų vidaus dokumentams“. Savo pranešimo dėl teisės susipažinti su Komisijos dokumentais bylose pagal [EB] 81 ir [EB] 82 straipsnius, EEE sutarties 53, 54 ir 57 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 taisyklių (OL C 325, 2005, p. 7) Komisija 8 punkte „Komisijos bylą“ apibrėžia kaip „visus dokumentus, kuriuos Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas yra gavęs, parengęs ir (arba) sukaupęs tyrimo metu“. Šio pranešimo 27 punkte Komisija pažymi, kad „teisė susipažinti su byla suteikiama pateikus prašymą ir paprastai tik vieną kartą po [jos] prieštaravimų šalims pranešimo tam, kad būtų užtikrintas šalių lygybės principas ir apsaugota jų teisę į gynybą“, kad „dėl to dažniausiai nesuteikiama teisė susipažinti su kitų šalių atsakymais į [jos] prieštaravimus“, kad „šaliai [vis dėlto] bus suteikta teisė susipažinti su dokumentais, gautais vėlesniuose administracinės procedūros etapuose po prieštaravimų pateikimo, jeigu tokie dokumentai gali būti laikytini naujais kaltinamaisiais ar išteisinamaisiais įrodymais, susijusiais su kaltinimais tai šaliai, įvardytais [jos] pareiškime dėl prieštaravimų“ ir kad „taip bus daroma ypač tais atvejais, kai [ji] ketina remtis naujais įrodymais“.
77 Pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [EB 81] ir [EB 82] straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18) 12 straipsnį „Komisija suteikia šalims, kurioms ji pateikė pareiškimą dėl prieštaravimų, galimybę paaiškinti savo argumentus žodiniame išklausyme, jei jos to pageidauja savo pareiškimuose raštu“.
78 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisės į gynybą paisymas vykstant visoms procedūroms, per kurias gali būti skirtos sankcijos, pirmiausia baudos ar periodinės baudos, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net per administracinę procedūrą (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 9 punktas ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas ARBED prieš Komisiją, C‑176/99 P, Rink. p. I‑10687). Šiuo klausimu Reglamente Nr. 1/2003 nustatoma, kad šalims siunčiamas pranešimas apie kaltinimus, kuriame turi būti aiškiai išdėstyti pagrindiniai argumentai, kuriais Komisija remiasi toje procedūros stadijoje. Šis pranešimas apie kaltinimus yra procesinė garantija, parodanti Sąjungos teisės pagrindinį principą, kuris reikalauja teisės į gynybą užtikrinimo per visą procedūrą (2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją, C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑7191, 34 ir 35 punktai).
79 Reikia priminti, kad konkurencijos bylose suteikiant galimybę asmenims, kuriems yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, susipažinti su byla pirmiausia siekiama leisti šiems asmenims susipažinti su Komisijos byloje esančiais įrodymais, kad jų pagrindu asmenys galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl Komisijos pranešime apie kaltinimus padarytų išvadų. Todėl galimybė susipažinti su byla yra viena iš procedūrinių garantijų, skirtų apsaugoti teisę į gynybą ir visų pirma užtikrinti, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti teise būti išklausytam (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink. p. II‑3275, 334 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija atitinkamai įmonei suteikia galimybę išnagrinėti visus tyrimo medžiagoje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją, C‑199/99 P, Rink. p. I‑11177, 125 punktą ir 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 81 punktą). Tai taikytina ir kaltę patvirtinantiems, ir ją paneigiantiems dokumentams, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (78 punkte minėto Sprendimo Hoffmann‑La Roche prieš Komisiją 9 ir 11 punktai bei 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C 217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 68 punktas).
80 Pagal nusistovėjusią praktiką tik administracinio ginčo stadijos pradžioje pranešimu apie kaltinimus atitinkama įmonė informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl kitų kartelyje tariamai dalyvavusių įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys galėtų susipažinti (2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑161/05, Rink. p. II‑3555, 163 punktas). Tačiau jei norėdama įrodyti pažeidimą vykstant procedūrai dėl EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo Komisija ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, vadinamojo Ciments, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 386 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 50 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
81 Taigi norint užtikrinti teisę į gynybą per visą administracinę procedūrą, reikia konstatuoti, kad jei Komisija ketina remtis vėlesniu nei pranešimas apie kaltinimus dokumentu, ar net po žodinio bylos nagrinėjimo pateiktu dokumentu, galinčiu turėti įtakos įmonei galutiniame sprendime skirtinos baudos dydžiui, ši įmonė turi galėti pateikti savo nuomonę dėl minėto dokumento. Tai gali būti dokumentas, rodantis, kaip minėtai įmonei reikia taikyti 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.
82 Be to, pagal teismų praktiką dėl susipažinimo su administracinės bylos medžiaga, surinkta iki pranešimo apie kaltinimus, neperdavus tam tikro dokumento, teisė į gynybą pažeidžiama tik jeigu suinteresuotoji įmonė įrodo, jog, pirma, Komisija šiuo dokumentu grindė kaltinimą, susijusį su pažeidimu (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 7 ir 9 punktai bei 79 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71 punktas) ir, antra, šį kaltinimą galima įrodyti tik remiantis minėtu dokumentu (1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 24–30 punktai ir 79 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 71 punktas; 79 punkte minėto 1995 m. birželio 29 d. Sprendimo Solvay prieš Komisiją 58 punktas). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nustatė skirtumą tarp kaltę patvirtinančių dokumentų ir kaltę paneigiančių dokumentų. Jei tai kaltę patvirtinantis dokumentas, suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, kad rezultatas, prie kurio Komisija priėjo savo sprendime, būtų buvęs kitoks, jei nebūtų buvęs pateiktas dokumentas. Tačiau kai nepateikiamas kaltę paneigiantis dokumentas, suinteresuotoji įmonė turi tik įrodyti, kad jo nepateikimas galėjo neigiamai jos atžvilgiu paveikti procedūros eigą ir Komisijos sprendimo turinį (79 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 73 ir 74 punktai). Šis atskyrimas galioja ir po pranešimo apie kaltinimus surinktiems dokumentams (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 351–359 punktai).
83 Taip pat, kalbant apie dokumentą, galinį turėti įtakos Komisijos galutiniame sprendime skiriamos baudos padidinimui, atitinkama įmonė turi įrodyti, kad išvada, prie kurios priėjo Komisija, būtų buvusi kitokia, jei nebūtų atsižvelgta į šį dokumentą.
– Taikymas šioje byloje
84 Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės mano turėjusios teisę susipažinti su kitų įmonių komentarais dėl KPN darbuotojų pateiktų įrodymų patikimumo, o konkrečiai su šių darbuotojų po žodinio bylos nagrinėjimo pateiktais papildomais pareiškimais.
85 Tačiau ieškovės tik apskritai ir grynai spekuliatyviai nurodė, kad aptariamų dokumentų neatskleidimas galėjo turėti įtakos Komisijos sprendimui dėl joms skirtinos baudos sumažinimo dydžio ir kad išvada, prie kurios priėjo komisija, galėjo būti kitokia, jei į šiuos dokumentus nebūtų buvę atsižvelgta. Taip pat jos nepateikė jokios konkrečios informacijos, kuri galėtų būti įrodinėjimo pagrindu šiuo klausimu.
86 Be to, reikia pažymėti, kad bet kuriuo atveju, norėdama nustatyti ieškovėms skirtinos baudos sumažinimo dydį, Komisija atsižvelgė tik į tai, kad KPN performulavo tam tikrus savo pareiškimus dėl ExxonMobil ir visiškai neminėjo kitų įmonių reakcijos dėl KPN pareiškimų patikimumo (ginčijamo sprendimo 385 konstatuojamoji dalis).
87 Todėl reikia konstatuoti, jog ieškovės neįrodė, kad Komisija nustatydama baudos sumažinimo dydį pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo rėmėsi įmonių komentarais dėl KPN pateiktų įrodymų patikimumo. Todėl jos negali priekaištauti dėl aptariamų dokumentų neatskleidimo.
88 Todėl reikia atmesti argumentą dėl neteisėto atsisakymo leisti susipažinti su bylos dokumentais ir teisės į gynybą pažeidimo.
89 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad visas ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Kuwait Petroleum Corp., Kuwait Petroleum International Ltd ir Kuwait Petroleum (Nederland) BV bylinėjimosi išlaidas.
Jaeger | Wahl | Soldevila Fragoso |
Paskelbta 2012 m. rugsėjo 27 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Faktinės bylos aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
1. Dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punkto b papunkčio paskutinės pastraipos pažeidimo
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
2. Dėl baudos sumažinimo dydžio
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl teisės klaidų
Dėl pareigos motyvuoti
Dėl akivaizdžių vertinimo klaidų
Dėl vienodo požiūrio principo
Dėl teisės į gynybą
– Pagrindiniai principai dėl teisės susipažinti su po pranešimo apie kaltinimus pateiktais dokumentais
– Taikymas šioje byloje
Dėl bylinėjimosi išlaidų