Language of document : ECLI:EU:C:2017:131

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. vasario 16 d.(1)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Direktyva 2006/115/EB – 8 straipsnio 3 dalis – Išimtinė transliuojančiųjų organizacijų teisė –Viešas paskelbimas – Vietos, visuomenei prieinamos už įėjimo mokestį – Laidų transliavimas per viešbučių kambariuose įrengtus televizorius“

Byloje C‑641/15,

dėl Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. gruodžio 2 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Verwertungsgesellschaft Rundfunk GmbH

prieš

Hettegger Hotel Edelweiss GmbH

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Prechal, A. Rosas, C. Toader ir E. Jarašiūnas (pranešėjas),

generalinis advokatas M. Szpunar,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Verwertungsgesellschaft Rundfunk GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt S. Korn,

–        Hettegger Hotel Edelweiss GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt G. Kucsko,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos T. Scharf ir J. Samnadda,

susipažinęs su 2016 m. spalio 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 8 straipsnio 3 dalies išaiškinimo (OL L 376, 2006, p. 28).

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Verwertungsgesellschaft Rundfunk GmbH ir Hettegger Hotel Edelweiss GmbH ginčą, kilusį dėl to, kad pastaroji transliavo televizijos ir radijo laidas per jos viešbučio kambariuose įrengtus televizorius.

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

3        1961 m. spalio 26 d. Romoje pasirašytos Tarptautinės konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (toliau – Romos konvencija) 13 straipsnyje [„Minimali transliuojančiųjų organizacijų apsauga“] numatyta:

„Transliuojančiosios organizacijos turi teisę leisti arba uždrausti:

<…>

d)      perduoti savo televizijos laidas viešam priėmimui, jeigu toks perdavimas vyksta vietose, prieinamose visuomenei už įėjimo mokestį; tokios apsaugos įgyvendinimo sąlygos nustatomos valstybės, kurioje šios teisės apsaugos reikalaujama, vidaus teisėje.“

 Sąjungos teisė

4        2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230, ir klaidų ištaisymas OL L 314, 2008, p. 1) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

5        Direktyvos 2006/115 7 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Valstybių narių teisės aktai turėtų būti suderinti taip, kad neprieštarautų tarptautinėms konvencijoms, kuriomis pagrįsta didžioji dalis autorių teises ir gretutines teises reglamentuojančių valstybių narių teisės aktų.“

6        Šios direktyvos 16 konstatuojamoje dalyje nurodyta:

„Valstybės narės turėtų galėti užtikrinti ir didesnę gretutinių autorių teisėms teisių turėtojų apsaugą, nei reikalaujama šios direktyvos nuostatose, susijusiose su teise transliuoti ir teise viešai paskelbti.“

7        Minėtos direktyvos 8 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės suteikia atlikėjams išimtinę teisę leisti arba uždrausti transliuoti bevielio ryšio priemonėmis ir viešai skelbti jų atlikimus, išskyrus tuos atvejus, kai toks atlikimas jau yra transliuojamas atlikimas arba kai jis pagaminamas iš įrašo.

2.      Valstybės narės numato teisę į naudotojo mokamą vieningą teisingą atlyginimą už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais ar atkurta, naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui, ir užtikrina tokio atlyginimo paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams. Jeigu atlikėjai ir fonogramų gamintojai nesusitaria dėl atlyginimo pasidalijimo, valstybės narės gali nustatyti atlyginimo padalijimo sąlygas.

3.      Valstybės narės suteikia transliuojančioms organizacijoms išimtinę teisę leisti arba uždrausti retransliuoti jų laidas bevielio ryšio priemonėmis, taip pat viešai skelbti jų transliacijas, jeigu tai daroma viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį.“

 Austrijos teisė

8        Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių įstatymas, toliau – UrhG) 76a straipsnyje „Laidų transliavimas“, kuriuo į Austrijos teisę perkeliama Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalis, numatyta:

„1.      Asmenys, transliuojantys ar panašiu būdu perduodantys garsą ir vaizdą (pagal 17 straipsnį – transliuotojai), turi išimtinę teisę, atsižvelgdami į įstatyme numatytus apribojimus, tuo pačiu metu vykdyti laidų transliaciją kitu siųstuvu ir viešai jas skelbti pagal 18 straipsnio 3 dalį, jeigu tai daroma vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį; <…>

<…>“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

9        Verwertungsgesellschaft Rundfunk yra autorių teisių kolektyvinio administravimo bendrovė; jos atstovaujamos teisių turėtojos yra įvairios Austrijos Respublikos arba kitų valstybių narių teritorijoje įsteigtos transliuojančiosios organizacijos. Ji įgaliota įgyvendinti tam tikras intelektinės nuosavybės teisių turėtojams priklausančias teises, be kita ko, viešo skelbimo transliuojant atveju.

10      Pagal Austrijos teisę įsteigta bendrovė Hettegger Hotel Edelweiss valdo Grossarl (Austrija) esantį viešbutį „Edelweiss“, kuriame yra kabelinės televizijos tinklas; iš šio tinklo į viešbučio kambariuose esančius televizorius tuo pačiu metu kabeliu perduodamos nepakeistos įvairios televizijos ir radijo programos, tarp kurių yra ir tokių, kurias kuria ir transliuoja Verwertungsgesellschaft Rundfunk atstovaujamos teisių turėtojos.

11      Verwertungsgesellschaft Rundfunk kreipėsi į Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) prašydama nurodyti Hettegger Hotel Edelweiss, pirma, pateikti informaciją apie tai, kokios radijo ir televizijos programos gali būti priimamos ir kiek yra kambarių, kuriuose jos gali būti priimamos, ir, antra, atlyginti Verwertungsgesellschaft Rundfunk patirtą žalą.

12      Šiame teisme ji nurodė, kad tai, jog Hettegger Hotel Edelweiss savo viešbučio kambariuose įrengė televizorius ir per juos transliavo televizijos ir radijo programas, yra viešas skelbimas, kaip jis suprantamas pagal UrhG 76a straipsnį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį. Jos nuomone, kambario kaina turi būti laikoma įėjimo mokesčiu, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, nes viešbutyje siūloma televizija daro įtaką minėtai kainai. Ji tvirtina, kad toks jos atstovaujamų teisių turėtojų laidų viešas skelbimas turi būti galimas tik turint minėtų teisių turėtojų leidimą ir sumokėjus atlyginimą.

13      Hettegger Hotel Edelweiss nesutinka su šiais argumentais ir nurodo, jog viešas skelbimas, kaip jis suprantamas pagal UrhG 76a straipsnį, reiškia, kad laidos turi būti skelbiamos vietose, kurios visuomenei prieinamos už įėjimo mokestį, ir kad pastaroji sąvoka reiškia įėjimo mokestį, kuris mokamas būtent už tokį skelbimą. Todėl, jos nuomone, kaina, kurią viešbučio klientas turi sumokėti už nakvynę, negali būti laikoma įėjimo mokesčiu.

14      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalies išaiškinimas būtinas ginčui pagrindinėje byloje išspręsti ir kad šis išaiškinimas nėra toks akivaizdus, kad nekiltų pagrįstų abejonių.

15      Šiomis aplinkybėmis Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalies sąlyga, susijusi su „įėjimo mokesčiu“, yra įvykdyta, jeigu:

–        atskiruose viešbučio kambariuose yra įrengti televizoriai, kuriais viešbučio valdytojas suteikia galimybę priimti įvairių televizijos ir radijo programų signalą (toliau – viešbučio kambario televizija), ir

–        viešbučio valdytojas už naudojimąsi kambariu (su viešbučio kambario televizija) reikalauja atlyginimo, apskaičiuoto už nakvynę (toliau – kambario kaina), į kurį įtrauktas ir naudojimasis televizoriais bei per juos transliuojamomis televizijos ir radijo programomis?“

 Dėl prejudicinio klausimo

16      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad televizijos ir radijo laidų skelbimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius yra skelbimas vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.

17      Primintina, kad 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendime SGAE (C‑306/05, EU:C:2006:764, 47 ir 54 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešbučių atliekamas signalo išplatinimas klientams per viešbučių kambariuose įrengtus televizorius, nepaisant gaunamo signalo transliavimo technikos, yra viešas skelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, ir kad viešbučio kambarių privatus pobūdis netrukdo tam, kad kūrinio skelbimas tokiais įrenginiais būtų laikomas viešu skelbimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

18      Dėl Direktyvos 2006/115, kurią prašoma išaiškinti, Teisingumo Teismas 2012 m. kovo 15 d. Sprendime Phonographic Performance (Airija) (C‑162/10, EU:C:2012:141, 47 punktas) nusprendė, kad viešbučio valdytojas, kuris savo klientų kambariuose įrengia televizorius ir (arba) radijo imtuvus, į kuriuos siunčiamas transliuojamas signalas, vykdo viešą skelbimą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalį.

19      Kadangi šiose direktyvose vartojamos tos pačios sąvokos, nebent Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų išreiškęs kitokią valią (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 188 punktą ir 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 33 punktą), signalo siuntimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus taip pat laikytinas, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 16 punkte, transliuojančių organizacijų laidų viešu skelbimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį.

20      Kitaip nei atlikėjų ir fonogramų gamintojų išimtinė teisė, numatyta Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, to paties straipsnio 3 dalyje numatyta transliuojančių organizacijų išimtinė teisė taikoma tik viešam skelbimui vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.

21      Dėl žodžių junginio „vieta, visuomenei prieinama už įėjimo mokestį“ aiškinimo pažymėtina, jos iš Direktyvos 2006/115 7 konstatuojamosios dalies matyti, jog šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus pagal, be kita ko, Romos konvenciją. Nors ši konvencija nėra Sąjungos teisės sistemos dalis, tačiau būtent pagal ją turi būti aiškinamos Direktyvoje 2006/115 esančios sąvokos, t. y. jos turi būti aiškinamos taip, kad būtų suderinamos su atitinkamomis minėtos konvencijos sąvokomis, atsižvelgiant ir į kontekstą, kuriame šios sąvokos vartojamos, ir į atitinkamų konvencijos nuostatų tikslą (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 53–56 punktus).

22      Šiuo atveju Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalyje numatytos viešo skelbimo teisės apimtis atitinka apimtį teisės, numatytos Romos konvencijos 13 straipsnio d punkte, pagal kurį, kaip matyti iš minėtoje 8 straipsnio 3 dalyje pakartotos formuluotės, į ją patenka tik „vietos, visuomenei prieinamos už įėjimo mokestį“ (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 94–96 punktus). Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kaip matyti iš 1992 m. balandžio 30 d. pakeisto Pasiūlymo dėl direktyvos [COM (92) 159 final, p. 12], lėmusio 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, 1992, p. 61; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 120), kuri buvo panaikinta ir kodifikuota Direktyva 2006/115, priėmimą, iš esmės laikytis Romos konvencijos nuostatų, kuriomis įtvirtinama minimali apsauga, kad būtų užtikrinta vienoda minimali apsauga Sąjungoje, ir siūlomos direktyvos 6a straipsnio 3 dalį suformuluoti pagal Romos konvencijos 13 straipsnio d punktą, kad būtų numatyta išimtinė teisė viešai skelbti televizijos laidas šioje direktyvoje nurodytomis sąlygomis.

23      Dėl Romos konvencijos 13 straipsnio d punkte numatytos įėjimo mokesčio sąlygos reikia pažymėti, kad, remiantis Romos konvencijos ir Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) atlikimų ir fonogramų sutarties vadovu, kurį parengė PINO ir kuriame, nors jis ir nėra teisiškai privalomas, pateikiami paaiškinimai dėl šios konvencijos nuostatų kilmės, tikslo, pobūdžio ir apimties ir kurio 13.5 ir 13.6 punktai susiję su šiuo straipsniu, šia sąlyga reikalaujama mokesčio konkrečiai už televizijos laidos viešą skelbimą, ir todėl mokėjimas už maistą ar gėrimus restorane arba bare, kuriuose transliuojamos televizijos laidos, nelaikomas įėjimo mokesčiu pagal šią nuostatą.

24      Reikia konstatuoti, kad, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 26–30 punktuose, viešbučio kambario kaina kaip ir maitinimo paslaugos kaina yra ne įėjimo mokestis, kurį prašoma susimokėti būtent už viešai skelbiamą televizijos ar radijo laidą, o atlygis iš esmės už apgyvendinimo paslaugą, prie kurios, priklausomai nuo viešbučio kategorijos, gali prisidėti tam tikros papildomos paslaugos, kaip televizijos ir radijo laidų transliavimas per kambariuose įrengtus priėmimo įrenginius, kurios paprastai įtraukiamos į bendrą nakvynės kainą.

25      Todėl nors signalo išplatinimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus yra papildoma paslauga, daranti įtaką viešbučio patrauklumui ir kambario kainai, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendime SGAE (C‑306/05, EU:C:2006:764, 44 punktas) ir 2012 m. kovo 15 d. Sprendime Phonographic Performance (Airija) (C‑162/10, EU:C:2012:141, 44 punktas), nagrinėjant, ar buvo atliktas viešas skelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį, negalima teigti, kad ši papildoma paslauga siūloma vietoje, visuomenei prieinamoje už įėjimo mokestį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį.

26      Todėl televizijos ir radijo laidų viešas skelbimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus nepatenka į Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalyje numatytos transliuojančiųjų organizacijų išimtinės teisės taikymo sritį.

27      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad televizijos ir radijo laidų skelbimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius nelaikytinas skelbimu vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

28      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad televizijos ir radijo laidų skelbimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius nėra skelbimas vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.

Parašai.


1* Proceso kalba: vokiečių.