Language of document : ECLI:EU:C:2017:132

GENERALINIO ADVOKATO

HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,

pateikta 2017 m. vasario 16 d.(1)

Byla C75/16

Livio Menini,

Maria Antonia Rampanelli

prieš

Banco Popolare – Società Cooperativa

(Tribunale Ordinario di Verona (Veronos teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieštaravimas dėl teismo mokėjimo įsakymo – Direktyva 2008/52/EB – Mediacija civilinėse ir komercinėse bylose – 1 straipsnio 2 dalis – Taikymo sritis – Direktyva 2013/11/ES – Alternatyvus vartotojų ginčų sprendimas – 1 straipsnis – Vartotojo pareiga prieš kreipiantis į teismą pradėti mediacijos procedūrą – 2 straipsnis – Taikymo sritis – 8 straipsnio b punktas – Privaloma advokato pagalba – 9 straipsnio 2 dalies a punktas – Sankcijos, taikomos pasitraukus iš mediacijos procedūros“






I –    Įžanga

1.        Du vartotojai pateikė prieštaravimą Tribunale Ordinario di Verona (Veronos teismas, Italija) dėl teismo išduoto mokėjimo įsakymo, kurį dėl šių vartotojų išsireikalavo kredito įstaiga.

2.        Pagal Italijos teisės aktus, kuriais Direktyva 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų(2) perkelta į nacionalinę teisę, prieštaravimo priimtinumas siejamas su priešingų šalių iniciatyva pradėti išankstinę mediacijos procedūrą. Be to, minėtas teismas konstatuoja, kad pagrindinė byla taip pat patenka į Italijos teisės aktų, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo(3), taikymo sritį. Tačiau jam kyla abejonių dėl tokios privalomos mediacijos procedūros, nors ji ir suderinama su Direktyva 2008/52, atitikties kai kurioms Direktyvos 2013/11 nuostatoms.

3.        Šiomis aplinkybėmis minėtas teismas užduoda Teisingumo Teismui klausimą, pirma, dėl šių dviejų atitinkamų direktyvų taikymo srities apibrėžimo. Antra, jis siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/11 nuostatomis draudžiama vartotojo teismui dėl komercinės veiklos subjekto pateikto prašymo, susijusio su paslaugų teikimo sutartimi, priimtinumą sieti su sąlyga, kad vartotojas prieš tai būtų pradėjęs mediacijos procedūrą. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar Italijos teisės aktuose numatytos mediacijos procedūros taisyklės, kiek vartotojas jomis įpareigojamas naudotis advokato paslaugomis ir kiek jam be pagrįstų priežasčių pasitraukus iš šios procedūros taikomos sankcijos, atitinka Direktyvą 2013/11.

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

1.      Direktyva 2008/52

4.        Direktyvos 2008/52 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ji „taikoma civilinėms ir komercinėms byloms tarptautinių ginčų atveju, išskyrus teises ir pareigas, kuriomis šalys pačios negali disponuoti pagal atitinkamą taikytiną teisę“.

5.        Šios direktyvos 3 straipsnio a punkte „mediacija“ apibrėžiama kaip „struktūrinis procesas, neatsižvelgiant į tai, kaip jis pavadintas ar nurodytas, kai dvi ar daugiau ginčo šalių savanoriškai stengiasi pačios susitarti dėl jų ginčo sprendimo padedant mediatoriui. Šis procesas gali būti inicijuotas šalių arba pasiūlytas ar nurodytas pradėti teismo, arba numatytas pagal valstybės narės teisę.“

6.        Pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalį ja „nedaromas poveikis nacionalinės teisės aktams, kuriuose nustatyta, kad mediacija yra privaloma, arba kuriais taikomos su mediacija susijusios paskatos arba sankcijos, tiek prieš prasidedant teismo procesui, tiek jam jau prasidėjus, jeigu šie teisės aktai neužkerta kelio ginčo šalims pasinaudoti teise kreiptis į teismą“.

2.      Direktyva 2013/11

7.        Direktyvos 2013/11 1 straipsnyje numatyta, kad jos „tikslas – pasiekti aukšto lygio vartotojų apsaugą ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, užtikrinant, kad vartotojai galėtų savanoriškai pateikti skundus dėl komercinės veiklos subjektų, taikančių nepriklausomas, nešališkas, skaidrias, veiksmingas, greitas ir sąžiningas ginčų alternatyvaus sprendimo [(toliau – AGS)] procedūras. Šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinės teisės aktams, pagal kuriuos dalyvavimas tokiose procedūrose yra privalomas, jei tokiais teisės aktais šalims netrukdoma pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą.“

8.        Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.      Ši direktyva taikoma vidaus ir tarpvalstybinių ginčų, susijusių su Sąjungoje įsisteigusio komercinės veiklos subjekto ir Sąjungoje gyvenančio vartotojo pirkimo–pardavimo sutartyse ar paslaugų sutartyse nustatytais sutartiniais įsipareigojimais, sprendimo ne teisme procedūroms, dalyvaujant AGS subjektui, kuris pasiūlo sprendimą, nustato sprendimą arba suveda šalis, kad padėtų rasti taikų sprendimą.

2.      Ši direktyva netaikoma:

<…>

g)      komercinės veiklos subjekto prieš vartotoją pradėtoms procedūroms;

<…>“

9.        Šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.      Jeigu šioje direktyvoje nenustatyta kitaip, jei kuri nors šios direktyvos nuostata prieštarauja nuostatai, nustatytai kitame Sąjungos teisės akte, susijusiame su teisių gynimo ne teisme procedūromis, kurias vartotojas inicijuoja komercinės veiklos subjekto atžvilgiu, šios direktyvos nuostatai teikiama pirmenybė.

2.      Šia direktyva nedaromas poveikis Direktyvai 2008/52/EB.“

10.      Direktyvos 2013/11 4 straipsnio 1 dalies g punkte „AGS procedūra“ apibrėžiama kaip „2 straipsnyje nurodyta procedūra, kuri atitinka šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus ir kurią vykdo AGS subjektas“. Pagal 4 straipsnio 1 dalies h punktą „AGS subjektas“ yra „subjektas, nesvarbu, kaip vadinamas ar nurodomas, įsteigtas ilgam laikui, teikiantis ginčų sprendimo pagal AGS procedūrą paslaugas ir įtrauktas į sąrašą pagal 20 straipsnio 2 dalį“.

11.      Pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalį „valstybės narės sudaro palankias sąlygas vartotojams naudotis AGS procedūromis ir užtikrina, kad su jų teritorijoje įsisteigusiu komercinės veiklos subjektu susiję ginčai, kuriems taikoma ši direktyva, galėtų būti perduoti šios direktyvos reikalavimus atitinkančiam AGS subjektui“.

12.      Tos pačios direktyvos 8 straipsnio b punkte valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad šalys galėtų naudotis AGS procedūra „neprivalėdamos naudotis advokato ar teisės konsultanto paslaugomis“.

13.      Pagal Direktyvos 2013/11 9 straipsnio 2 dalies a punktą „vykdant AGS procedūras, kuriomis ginčą siekiama išspręsti pasiūlant sprendimą, valstybės narės užtikrina, kad šalys turėtų galimybę pasitraukti iš procedūros bet kuriame jos etape, jeigu yra nepatenkintos procedūros eiga arba veikimu. Apie tą teisę jos informuojamos prieš pradedant procedūrą. Jei pagal nacionalines taisykles komercinės veiklos subjektas AGS procedūrose dalyvauti privalo, šis punktas taikomas tik vartotojui.“

14.      Pagal šios direktyvos 20 straipsnį:

„1.      Kiekviena kompetentinga valdžios institucija, remdamasi visų pirma pagal 19 straipsnio 1 dalį gauta informacija, įvertina, ar ginčų sprendimo subjektai, apie kuriuos jai pranešta, atitinka AGS subjektų, kuriems taikoma ši direktyva, kriterijus ir kokybės reikalavimus, nustatytus II skyriuje bei ją įgyvendinančiose nacionalinėse nuostatose, įskaitant, laikantis Sąjungos teisės, šios direktyvos reikalavimus viršijančias nacionalines nuostatas.

2.      Kiekviena kompetentinga valdžios institucija, remdamasi 1 dalyje nurodytu įvertinimu, sudaro visų AGS subjektų, apie kuriuos jai buvo pranešta ir kurie atitinka 1 dalyje išdėstytus kriterijus, sąrašą.

<…>“

B –    Italijos teisė

1.      Įstatyminis dekretas Nr. 28/2010

15.      Decreto legislativo 4 marzo 2010, n. 28, recante attuazione dell’articolo 60 della legge 18 giugno 2009, n. 69, in materia di mediazione finalizzata alla conciliazione delle controversie civili e commerciali (2010 m. kovo 4 d. Įstatyminis dekretas Nr. 28, kuriuo įgyvendinamas 2009 m. birželio 18 d. Įstatymo Nr. 69 dėl mediacijos siekiant sutaikinimo civilinėse ir komercinėse bylose 60 straipsnis;toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 28/2010)(4), kuriuo Direktyva 2008/52 perkelta į nacionalinę teisę, 5 straipsnyje nurodyta:

„1a.      Jei asmuo ketina teisme pareikšti ieškinį dėl bendrosios nuosavybės, daiktinių teisių, pasidalijimo, paveldėjimo, šeiminių susitarimų, nuomos, beprocentės paskolos, įmonių nuomos, dėl žalos, atsiradusios dėl gydytojų ar slaugytojų veiksmų arba dėl šmeižto spaudoje ar per bet kurią kitą ryšių priemonę, atlyginimo, draudimo sutarčių, banko ir finansinių sutarčių, jis, padedamas savo advokato, iš pradžių turi dalyvauti šiame dekrete numatytoje mediacijos procedūroje arba 2007 m. spalio 8 d. Įstatyminiame dekrete Nr. 179 numatytoje taikinimo procedūroje, arba procedūroje, pradėtoje pagal suvestinės redakcijos Bankų ir kreditų įstatymo, numatyto 1993 m. rugsėjo 1 d. Įstatyminiame dekrete Nr. 385 su vėlesniais pakeitimais, 128a straipsnį juo reglamentuojamose srityse. Dalyvavimas mediacijos procedūroje yra ieškinio priimtinumo sąlyga. <…>

2 a.      Jei dalyvavimas mediacijos procedūroje yra ieškinio priimtinumo sąlyga, ši sąlyga laikoma įvykdyta, [jei] per pirmąjį susitikimą su mediatoriumi šalims nepavyksta susitarti.

<…>

4.      1a ir 2 dalys netaikomos:

1)      procedūrose dėl teismo įsakymo, įskaitant prieštaravimą, kol bus priimtas sprendimas dėl prašymo pradėti ir sustabdyti laikiną vykdymą <…>“

16.      Šio dekreto 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Pirmame ir paskesniuose susitikimuose [su mediatoriumi] ir iki procedūros pabaigos šalys turi dalyvauti padedamos advokato.“ Šios nuostatos 4a dalyje teigiama: „Jei šalis be pagrįstos priežasties nedalyvauja mediacijos procedūroje, teismas gali į tai atsižvelgti vėliau priimdamas sprendimą pagal Civilinio proceso kodekso 116 straipsnio 2 dalį. Teismas iš šalies, kuri 5 straipsnyje numatytais atvejais be pagrįstos priežasties nedalyvavo procedūroje, priteisia sumokėti į valstybės iždą sumą, atitinkančią bendrą įmoką, mokėtiną pareiškiant ieškinį.“

2.      Įstatyminis dekretas Nr. 130/2015

17.      Decreto legislativo 6 agosto 2015, n. 130, recante attuazione della direttiva 2013/11/UE sulla risoluzione alternatyva delle controversie dei consumatori (2015 m. rugpjūčio 6 d. Įstatyminis dekretas Nr. 130, kuriuo Direktyva 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo perkeliama į nacionalinę teisę; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 130/2015)(5) buvo pakeistos kai kurios Decreto legislativo 6 settembre 2005, n. 206 „Codice del consumo“ (2005 m. rugsėjo 6 d. Įstatyminis dekretas Nr. 206 dėl Vartotojų kodekso; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 206/2005)(6) nuostatos. Įstatyminio dekreto Nr. 130/2015 1 straipsniu, be kita ko, buvo pakeistas Įstatyminio dekreto Nr. 206/2005 141 straipsnis, kurio 4 ir 6 dalyse numatyta:

„4.      Šios antraštinės dalies nuostatos taikomos neprivalomoms alternatyvaus nacionalinių ir tarpvalstybinių ginčų tarp Europos Sąjungoje įsisteigusių komercinės veiklos subjektų ir joje gyvenančių vartotojų ginčų sprendimo procedūroms, įskaitant nuotoliniu būdu rengiamas procedūras, kai AGS subjektas pasiūlo sprendimą arba sutaikina šalis, kad joms būtų lengviau pasiekti taikų sprendimą, ir visų pirma mediacijos subjektams, nagrinėjantiems su vartotojais susijusias bylas, reglamentuojamas 2010 m. kovo 4 d. Įstatyminio dekreto Nr. 28 16 straipsnio 2–4 dalyse numatytame specialiajame skirsnyje, ir kitoms AGS organizacijoms, kurias įsteigė arba į savo tvarkomus ir kontroliuojamus sąrašus įrašė 1 straipsnio i punkte nurodytos valdžios institucijos, patikrinusios, ar yra įvykdytos sąlygos ir ar šių organizacijų veiklos organizavimas ir procedūros atitinka šios antraštinės dalies nuostatas.

<…>

6.      Šios nuostatos neturi poveikio toliau nurodytoms nuostatoms, kuriose numatytas privalomas alternatyvaus ginčų sprendimo procedūrų pobūdis:

a)      2010 m. kovo 4 d. Įstatyminio dekreto Nr. 28 5 straipsnio 1a daliai <…>“

III – Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

18.      2015 m. birželio 15 d. Banco Popolare – Società Cooperativa gavo teismo įsakymą, skirtą Livio Menini ir Maria Antonia Rampanelli, kuriuo reikalaujama sumokėti 991 848,21 EUR sumą. Ši suma atitinka nesumokėtą einamosios sąskaitos likutį pagal šių asmenų ir Banco Popolare sudarytą hipotekinio kredito sutartį. L. Menini ir M. A. Rampanelli pateikė prieštaravimą Tribunale Ordinario di Verona (Veronos teismas) dėl teismo išduoto mokėjimo įsakymo ir prašė sustabdyti laikiną jo vykdymą.

19.      Grįsdami prieštaravimą minėti asmenys teigia, kad Banco Popolare, neatsižvelgdamas į jų kuklias pajamas, ne kartą suteikė jiems kreditus pagal keletą viena po kitos sudarytų sutarčių. Šie kreditai buvo skirti tam, kad jie galėtų įsigyti didelį kiekį akcijų, daugiausia – paties Banco Popolare ar kitų tos pačios grupės bendrovių akcijų. Be to, Banco Popolare pristatė šias investicijas kaip saugias.

20.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad prašymą sustabdyti laikiną vykdymą reikia atmesti. Šiam teismui priėmus tokį sprendimą dėl atmetimo, prieštaravimą pateikusios šalys turėjo pradėti mediacijos procedūrą pagal Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010, kuriuo Direktyva 2008/52 perkeliama į Italijos teisę, 5 straipsnio 1a ir 4 dalis, nes kitaip jų prieštaravimas būtų nepriimtinas.

21.      Minėtas teismas konstatuoja, kad byla taip pat patenka į Įstatyminio dekreto Nr. 130/2015, kuriuo užtikrinamas Direktyvos 2013/11 perkėlimas į Italijos nacionalinę teisę, taikymo sritį. Iš tiesų prieštaravimą pateikusios šalys buvo „vartotojai“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio a punktą, su „komercinės veiklos subjektu“, kaip jis apibrėžtas šios direktyvos 4 straipsnio b punkte, sudarę „paslaugų sutartį“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio d punktą.

22.      Minėtas teismas iš esmės teigia, kad Direktyva 2013/11 draudžiama nustatyti privalomą mediacijos sistemą vartotojų ginčams (nors tai leidžiama pagal Direktyvos 2008/52 5 straipsnio 2 dalį), kuri numatyta Įstatyminiame dekrete Nr. 28/2010.

23.      Pirma, Direktyvos 2013/11 16 konstatuojamojoje dalyje valstybės narės įpareigojamos nustatyti vieną AGS sistemą visiems vartotojų ginčams. Taigi pagal ją draudžiama vieniems vartotojų ginčams taikyti privalomą mediacijos sistemą, jei kitiems vartotojų ginčams mediacija nėra privaloma. Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 1a dalyje privaloma mediacijos sistema numatyta tik tiems vartotojų ginčams, kurie susiję su bankų ir finansų sutartimis ar draudimo sutartimis.

24.      Antra, nors Direktyva 2013/11 leidžiama įpareigoti komercinės veiklos subjektą dalyvauti mediacijos procedūroje, ja valstybėms narėms draudžiama tokią pareigą nustatyti vartotojui.

25.      Todėl Direktyvos 2008/52 5 straipsnio 2 dalimi pažeidžiama Direktyvoje 2013/11 nustatyta sistema. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šią tariamą koliziją siūlo panaikinti aiškinant Direktyvos 2013/11 3 straipsnio 2 dalį taip, kad būtų išvengta bet kokio šių dviejų direktyvų taikymo srities sutapimo. Taigi Direktyva 2008/52 būtų reglamentuojami tik tie ginčai, kuriems Direktyva 2013/11 netaikoma, t. y. ginčai, kurie nesusiję su vartotojais, kurie susiję su prievolėmis, atsiradusiomis iš kitų sutarčių nei pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartys, ir ginčai, nepatenkantys į šios direktyvos taikymo sritį pagal jos 2 straipsnio 2 dalį (pavyzdžiui, komercinės veiklos subjekto pradėtos procedūros).

26.      Be to, tas teismas pažymi, kad Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 1a dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje vartotojui per mediacijos procedūrą numatyta privaloma advokato pagalba. Tačiau pagal Direktyvos 2013/11 8 straipsnio b punktą tai draudžiama.

27.      Minėtam teismui taip pat kyla abejonių dėl šio dekreto 8 straipsnio 4a dalies atitikties šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalies a punktui, nes šia nuostata vartotojui leidžiama pasitraukti iš mediacijos procedūros nepatiriant nepalankių pasekmių per paskesnį teismo procesą tik esant pagrįstai priežasčiai. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sąvoka „pagrįsta priežastis“ reiškia objektyvias priežastis ir neapima vartotojo nepasitenkinimo mediacijos procedūra.

28.      Šiomis aplinkybėmis Tribunale Ordinario di Verona (Veronos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos 2013/11 3 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad šia direktyva „nedaromas poveikis Direktyvai 2008/52“, turi būti suprantama taip, kad valstybių narių teisė numatyti privalomą mediaciją išsaugoma tik į Direktyvos 2013/11 taikymo sritį nepatenkančiais atvejais, t. y. Direktyvos 2013/11 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, taip pat kilus ginčų dėl sutarčių, kurie nesusiję su vartotojais ir su pirkimo–pardavimo sutartimis ar paslaugų sutartimis?

2.      Ar Direktyvos 2013/11 1 straipsnis, kuriame vartotojams užtikrinama galimybė pateikti skundus dėl komercinės veiklos subjektų asmenims, taikantiems alternatyvaus ginčų sprendimo procedūras, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią mediacijos procedūros taikymas kuriame nors iš Direktyvos 2013/11 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų numatytas kaip būtina vartotojo statusą turinčios šalies ieškinio teismui priimtinumo sąlyga, ir bet kuriuo atveju ar juo draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatytas privalomas naudojimasis advokato paslaugomis ir susijusios išlaidos vartotojui, dalyvaujančiam su vienu iš minėtų ginčų susijusioje mediacijoje, ir galimybė nedalyvauti mediacijos procedūroje tik tada, kai yra pateisinama priežastis?“

29.      Rašytines pastabas pateikė Vokietijos ir Italijos vyriausybės ir Europos Komisija. Italijos vyriausybei ir Komisijai buvo atstovaujama 2016 m. lapkričio 24 d. posėdyje.

IV – Analizė

A –    Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

30.      Savo rašytinėse ir žodinėse pastabose įstojusios į bylą šalys pateikė du argumentus, kurie gali leisti suabejoti Direktyvos 2013/11 taikymu pagrindinėje byloje, taigi ir prejudicinių klausimų svarba šios bylos išsprendimui ir Teisingumo Teismo jurisdikcija atsakyti į juos.

31.      Pirma, Italijos vyriausybė per posėdį teigė, kad pagrindinė byla – tai mokėjimo įsakymo procedūros, kurią komercinės veiklos subjektas pradėjo prieš vartotojus, tęsinys. Todėl ši byla nepatenka į Direktyvos 2013/11 taikymo sritį, numatytą jos 2 straipsnio 2 dalies g punkte.

32.      Antra, Vokietijos vyriausybė ir Komisija pažymi, jog sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, ar Įstatyminiame dekrete Nr. 28/2010 nustatyta mediacijos procedūra yra „AGS procedūra“, vykdoma „AGS subjekto“, kaip šios sąvokos yra apibrėžtos Direktyvos 2013/11 4 straipsnio 1 dalies g ir h punktuose. Per posėdį Italijos vyriausybė teigė, kad taip nėra. Jei šiame įstatyminiame dekrete numatyta mediacijos procedūra neatitinka šių sąvokų apibrėžčių, tai, kaip teigia įstojusios į bylą šalys, ji nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, kaip ji apibrėžta jos 2 straipsnio 1 dalyje.

33.      Toliau atsakysiu į šiuos argumentus paeiliui, atsižvelgdamas į prejudiciniams klausimams taikomą svarbos prezumpciją.

34.      Šiuo klausimu primenu, kad ši prezumpcija gali būti paneigta tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(7). Taigi minėta prezumpcija gali būti paneigta, be kita ko, jeigu šie klausimai akivaizdžiai nereikšmingi pagrindinės bylos ginčui išspręsti(8). Visų pirma Teisingumo Teismas nėra kompetentingas atsakyti į pateiktą klausimą, kai Sąjungos teisės nuostata, kuri jam pateikta išaiškinti, akivaizdžiai negali būti taikoma(9).

1.      Dėl Direktyvos 2013/11 2 straipsnio 2 dalies g punkte numatyto neįtraukimo į šios direktyvos taikymo sritį apimties

35.      Pagal Direktyvos 2013/11 2 straipsnio 2 dalies g punktą ji netaikoma „komercinės veiklos subjekto prieš vartotoją pradėtoms procedūroms“. Šiuo klausimu šios direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad ji neturėtų būti taikoma „komercinės veiklos subjektų teikiamiems skundams dėl vartotojų“.

36.      Ši išimtis atspindi minėtos direktyvos tikslą, kuris, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, yra prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, užtikrinant aukštą vartotojų apsaugos lygį, kad jie visoje Sąjungoje galėtų pasinaudoti AGS procedūromis, atitinkančiomis tam tikrus kokybės reikalavimus, kad galėtų pateikti skundus dėl komercinės veiklos subjektų. Tačiau Direktyva 2013/11 nesiekiama užtikrinti šių procedūrų prieinamumo komercinės veiklos subjektams, kad jie galėtų pateikti skundus dėl vartotojų.

37.      Mano nuomone, minėta išimtis taip pat reiškia, kad tuo atveju, jei komercinės veiklos subjektas pateikia skundą dėl vartotojo ir laimi bylą teismuose, pagal šią direktyvą nereikalaujama, kad vartotojas, norintis ginčyti šį teismo sprendimą, užuot apskundęs jį apeliacine tvarka arba pateikęs prieštaravimą, turėtų ginčyti šį teismo sprendimą kreipdamasis į AGS subjektą.

38.      Todėl man atrodo, kad Direktyvos 2013/11 2 straipsnio 2 dalies g punkte numatyta išimtis apima situaciją, kai vartotojas ginčija nutartį dėl mokėjimo įpareigojimo, kuri komercinės veiklos subjekto prašymu buvo priimta vartotojo nenaudai.

39.      Tačiau kitaip galėtų būti tuo atveju, jei vartotojas prieštaravimo šiai nutarčiai etape pateiktų atskirą pretenziją dėl komercinės veiklos subjekto, dėl kurios pačios galėtų būti pareikštas atskiras ieškinys. Visų pirma, jei vartotojas, pateikdamas prieštaravimą, teigia, kad sutartis ar kai kurios jos sąlygos negalioja, prašymas pripažinti šį negaliojimą (ir taigi galimai dėl to priteisti žalos atlyginimą) yra ne tik gynybos priemonė, pateikta per mokėjimo įsakymo procedūrą, bet ir savarankiška vartotojo pretenzija komercinės veiklos subjektui(10). Mano nuomone, Direktyvoje 2013/11 reikalaujama, kad vartotojas galėtų perduoti šią pretenziją nagrinėti AGS subjektui(11). Taigi, kiek tai susiję su šia pretenzija, šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies g punkte numatyta išimtis netaikoma.

40.      Klausimas, ar vartotojas, kuris pateikia prieštaravimą dėl teismo sprendimo, šiomis aplinkybėmis gali remtis atskira pretenzija komercinės veiklos subjektui, dėl kurios pačios yra pareikštas ieškinys, priskiriamas kiekvienos valstybės narės vidaus teisei. Taigi šis vertinimas priklauso išimtinei nacionalinio teismo jurisdikcijai.

41.      Šioje byloje sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytos faktinės aplinkybės, pakartotos šios išvados 19 punkte, leidžia manyti, jog L. Menini ir M. A. Rampanelli, siekdami pagrįsti savo prieštaravimą, teigė, kad Banco Popolare, suteikdamas ginčijamus kreditus, pažeidė taikytiną teisę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar šis kaltinimas yra savarankiškas vartotojų skundas dėl komercinės veiklos subjekto.

42.      Šiomis aplinkybėmis laikausi nuomonės, kad nors minėtas ginčas yra komercinės veiklos subjekto vartotojo atžvilgiu pradėtos mokėjimo įsakymo procedūros tęsinys, nėra akivaizdu, kad Direktyvos 2013/11 nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, netaikomos pagrindinei bylai, taigi kad prejudiciniai klausimai nėra svarbūs šiai bylai išspręsti.

2.      Dėl „AGS subjekto“ statuso, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/11 4 straipsnio 1 dalies h punktą, ir iš to kylančių pasekmių

43.      Direktyvos 2013/11 4 straipsnio 1 dalies g punkte „AGS procedūra“ apibrėžiama kaip „AGS subjekto“ vykdoma procedūra. „AGS subjektas“ savo ruožtu šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies h punkte apibrėžiamas atsižvelgiant į sąrašą, sudarytą pagal šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalį. Šiame sąraše, kurį turi sudaryti kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos ir kuris turi būti pateiktas Komisijai, išvardijami visi subjektai, apie kuriuos jai buvo pranešta ir kurie, atlikus patikrinimą pagal šio straipsnio 1 dalį, atitinka šioje direktyvoje ir nacionalinėse nuostatose, kuriomis ji perkeliama į nacionalinę teisę, nustatytus kokybės reikalavimus(12).

44.      Kaip matyti iš Direktyvos 2013/11 2 straipsnio 1 dalies, ji taikoma tik toms procedūroms, kurios vykdomos „dalyvaujant AGS subjektui“. Šiuo klausimu šios direktyvos 37 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad joje nustatyti kokybės reikalavimai taikomi „AGS procedūroms, atliekamoms AGS subjekto, apie kurį pranešta Komisijai“. Kitaip tariant, minėtoje direktyvoje reglamentuojamos tik tos procedūros, kurios vykdomos AGS subjekto, kaip jis apibrėžtas šios direktyvos 4 straipsnio h punkte.

45.      Šis Direktyvos 2013/11 materialinės taikymo srities apribojimas, kuriuo ji tikrai neapibrėžiama formaliai, paaiškinamas šioje direktyvoje nustatytos sistemos bendra struktūra.

46.      Šiuo klausimu pažymiu, kad šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į jos 4 straipsnio 1 dalies h punktą, kiekviena valstybė narė įpareigojama užtikrinti, kad su jos teritorijoje įsisteigusiu komercinės veiklos subjektu susiję ginčai, kuriems taikoma ši direktyva, vartotojo galėtų būti perduoti (bent vienam) šios direktyvos reikalavimus atitinkančiam AGS subjektui, įtrauktam į nacionalinį sąrašą, sudarytą pagal šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalį.

47.      Jei valstybės narės įvykdo šį įpareigojimą, jos gali nustatyti kitus AGS subjektus, kurie nebūtinai atitinka šiuos reikalavimus ir todėl nėra įtraukti į minėtą sąrašą. Direktyva 2013/11 nėra suderinamos visos nacionalinės neteisminės procedūros, ja tiesiog siekiama užtikrinti, kad kiekviena valstybė narė numatytų bent vieną šios direktyvos reikalavimus atitinkančią AGS procedūrą.

48.      Šiuo atveju sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta, ar Įstatyminiame dekrete Nr. 28/2010 nustatyta mediacijos procedūra turi būti vykdoma „AGS subjekto“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/11 4 straipsnio 1 dalies h punktą, t. y. subjekto, įrašyto į Italijos valdžios institucijų pagal šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalį sudarytą sąrašą. Be to, jame nenurodyta, ar vartotojai turi galimybę perduoti Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 1a dalyje nurodytą vartotojų ginčą kitiems subjektams, prireikus įtrauktiems į šį sąrašą(13). Per posėdį Italijos vyriausybė teigė, kad mediacijos subjektas, kompetentingas atlikti Įstatyminiame dekrete Nr. 28/2010 nustatytą procedūrą, nėra įtrauktas į šį sąrašą.

49.      Darant prielaidą, kad jis neįrašyta į sąrašą (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirma ir pritardamas įstojusioms į bylą šalims, manau, kad ši mediacijos procedūra nepatenka į Direktyvos 2013/11 taikymo sritį(14).

50.      Tačiau šie argumentai neleidžia suabejoti Teisingumo Teismo jurisdikcija. Iš tiesų, atsižvelgiant į šios išvados 48 punkte nurodytą netikrumą, Direktyvos 2013/11 nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, netaikymas pagrindinėje byloje, taigi ir prejudicinių klausimų svarbos šiai bylai išspręsti nebuvimas, nėra akivaizdus.

51.      Bet kuriuo atveju, net jei Įstatyminiame dekrete Nr. 28/2010 numatyta mediacijos procedūra nepatektų į šios direktyvos taikymo sritį, ši aplinkybė nelemtų Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimo, nes reikėtų manyti, kad Italijos teisės aktų leidėjas pagal savo vidaus teisę ketino šioje direktyvoje numatytos tvarkos taikymą išplėsti minėtai procedūrai.

52.      Šiuo klausimu primenu, kad jei pagal nacionalinę valstybės narės teisę Sąjungos teisės nuostatos tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos situacijoms, kurios nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, kad būtų užtikrintas šių situacijų ir Sąjungos teisės reglamentuojamų situacijų vienodas vertinimas, Teisingumo Teismas vis dėlto laiko save turinčiu jurisdikciją aiškinti šias nuostatas pagal SESV 267 straipsnį. Šis požiūris grindžiamas interesu užtikrinti, kad Sąjungos teisės nuostatos būtų aiškinamos vienodai(15).

53.      Šioje byloje sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiama pakankamai tiksli informacija apie tokią nuorodą į Sąjungos teisę(16). Iš tiesų iš šio sprendimo matyti, kad Įstatyminiame dekrete Nr. 28/2010 numatyta mediacijos procedūra aiškiai įtraukta į Italijos teisės aktų, kuriais Direktyva 2013/11 perkeliama į nacionalinę teisę, taikymo sritį(17). Atsižvelgiant į tai, net darant prielaidą, kad šioje procedūroje dalyvauja į sąrašą, sudarytą pagal Direktyvos 2013/11 20 straipsnio 2 dalį, neįtrauktas subjektas, Italijos teisės aktų leidėjas bent jau ketino reglamentuoti šią procedūrą, taip pat kaip ir procedūras, vykdomas į tokį sąrašą tinkamai įtrauktų AGS subjektų, nacionalinėmis nuostatomis, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.

54.      Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus klausimus.

B –    Dėl Direktyvos 2008/52 ir Direktyvos 2013/11 tarpusavio santykio

55.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 2013/11 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią šia direktyva „nedaromas poveikis Direktyvai 2008/52/EB“. Šis teismas siekia sužinoti, ar šių direktyvų materialinė taikymo sritis sutampa, o gal yra priešingai, ir Direktyvoje 2008/52 reglamentuojami tik tie ginčai, kuriems Direktyva 2013/11 netaikoma.

56.      Manau, neabejotina, kad pagal Direktyvos 2013/11 3 straipsnio 2 dalį leidžiama tam tikra šios direktyvos ir Direktyvos 2008/52 taikymo srities sutaptis. Šiuo klausimu Direktyvos 2013/11 19 konstatuojamosios dalies pabaigoje patikslinta, kad ši direktyva „skirta būti horizontaliai taikoma visų rūšių AGS procedūroms, įskaitant AGS procedūras, kurioms taikoma Direktyva 2008/52“. Taigi, kaip pabrėžia Italijos vyriausybė, šiomis dviem direktyvomis gali būti tuo pačiu metu reglamentuojamas tas pats ginčas, nes, nors Direktyvoje 2008/52 mediacijos procedūros jau sureglamentuotos, Direktyvoje 2013/11 visos AGS procedūros suderinamos išsamiau. Taigi joje reglamentuojama daug šių procedūrų aspektų, kurie nereglamentuoti Direktyvoje 2008/52(18).

57.      Atsižvelgiant į tai, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pirmasis klausimas grindžiamas prielaida, kad pagrindinė byla yra šių dviejų direktyvų kolizijos pavyzdys. Jei ši prielaida pasitvirtintų, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikėtų taip pat išsiaiškinti, kokios taisyklės būtų taikytinos, jei Direktyvos 2008/52 ir Direktyvos 2013/11 nuostatos prieštarautų vienos kitoms.

58.      Vis dėlto abejoju šios prielaidos teisingumu. Kaip pažymi Komisija, tokia kolizija galėtų kilti tik jeigu byla vienu metu patektų į abiejų šių direktyvų taikymo sritį ir jei, be to, jų nuostatos iš tiesų būtų nesuderinamos. Tačiau nagrinėjamu atveju nė viena iš šių sąlygų neįvykdyta.

59.      Pirma, pagrindinė byla nepatenka į Direktyvos 2008/52 taikymo sritį, nes pagal jos 1 straipsnio 2 dalį ji taikoma tik tarpvalstybiniams ginčams(19). Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį jie iš esmės apima visus ginčus, kurių bent dvi šalys turi buveinę ar įprastinę gyvenamąją vietą skirtingose valstybėse narėse. Kadangi prieštaravimą pateikusios šalys turi buveinę Italijoje, be to, ten įsisteigęs ir Banco Popolare, pagrindinė byla nepatenka į šią apibrėžtį.

60.      Žinoma, kaip matyti iš Direktyvos 2008/52 8 konstatuojamosios dalies, niekas nekliudo valstybėms narėms taikyti jos nuostatų vidaus mediacijos procedūroms. Italijos teisės aktų leidėjas pasinaudojo šia teise, išplėsdamas Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 nuostatų taikymą nacionaliniams ginčams. Vis dėlto šis argumentas neišplečia šios direktyvos taikymo srities tokiems ginčams taip, kad būtų prieštaraujama aiškiai šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies formuluotei. Kaip per posėdį pažymėjo Komisija, minėtoje konstatuojamojoje dalyje tiesiog konstatuojama valstybių narių teisė pagal savo vidaus teisę taikyti Sąjungos teisės nuostatas į šių nuostatų taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms(20).

61.      Antra, bet kuriuo atveju nepritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo analizei, pagal kurią Direktyvos 2008/52 3 straipsnio a punktas ir 5 straipsnio 2 dalis, kiek jomis valstybėms narėms leidžiama įpareigoti prieš kreipiantis į teisminę instituciją taikyti mediacijos procedūrą, yra nesuderinamos su Direktyvoje 2013/11 nustatyta sistema. Kadangi šis probleminis aspektas susijęs su antrojo klausimo pirma dalimi, argumentus dėl jo pateiksiu toliau(21).

62.      Kadangi pagrindinėje byloje nekyla jokia Direktyvos 2008/52 ir Direktyvos 2013/11 nuostatų kolizija, nereikia nustatyti, kurioms iš šių nuostatų teiktina pirmenybė.

63.      Vis dėlto išsamumo sumetimais pridurčiau, jog darant prielaidą, kad tokia kolizija yra, pirmenybę reikėtų teikti Direktyvai 2008/52. Iš tiesų Direktyvos 2013/11 3 straipsnio 1 dalyje pastarajai direktyvai teikiama pirmenybė prieš visus kitus Sąjungos aktus, kuriuose yra nuostatų, susijusių su neteisminio ginčų sprendimo procedūromis, kurias vartotojas pradėjo prieš komercinės veiklos subjektą, „išskyrus atvejus, kai joje aiškiai numatyta kitaip“. Tokia aiški leidžianti nukrypti nuostata yra šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į jos 19 konstatuojamąją dalį, nes joje numatyta, kad ši direktyva „nedaromas poveikis Direktyvai 2008/52“. Šioje konstatuojamojoje dalyje ne tik patvirtinama šios direktyvos viršenybė prieš Direktyvą 2013/11, bet ir nurodyta, kad tai taikoma nepaisant to, kad Direktyvoje 2008/52 jau nustatyta sistema, specialiai taikoma tarpvalstybiniams ginčams skirtoms mediacijos sistemoms.

C –    Dėl įpareigojimo dalyvauti mediacijos procedūroje atitikties Direktyvai 2013/11

64.      Kaip matyti iš antrojo klausimo pirmos dalies, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyvos 2013/11 1 straipsniu draudžiama tokia nacionalinės teisės akto nuostata kaip Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 1a dalis, pagal kurią prašymo, kurį vartotojas pateikia teismui dėl komercinės veiklos subjekto ir kuris yra susijęs su paslaugų teikimo sutartimi, priimtinumas priklauso nuo išankstinio dalyvavimo vartotojo iniciatyva pradėtoje mediacijos procedūroje.

1.      Dėl esminio draudimo numatyti įpareigojimą, kad vartotojas pradėtų mediacijos procedūrą, nebuvimo

65.      Tribunale Ordinario di Verona (Veronos teismas) abejoja Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 1a dalies atitiktimi Direktyvos 2013/11 1 straipsniui dėl dviejų skirtingų priežasčių.

66.      Viena vertus, minėtam teismui kyla klausimas, ar šia direktyva valstybės narės neįpareigojamos numatyti vienos bendros ir vienodos AGS sistemos visiems vartotojų ginčams. Tačiau minėta 5 straipsnio 1a dalimi šiems ginčams taikomos AGS sistemos suskaidomos, nes ja vieniems vartotojų ginčams numatoma privaloma mediacijos sistema (t. y., kaip nurodo minėtas teismas, vartotojų ginčams, susijusiems su bankų ir finansų sutartimis ar draudimo sutartimis), o kitiems vartotojų ginčams taikoma tik savanoriška mediacijos sistema(22).

67.      Šio reikalavimo nepatvirtina nei Direktyvos 2013/11 tekstas, nei tikslas(23). Kaip priminiau šios išvados 36 punkte, šia direktyva iš esmės siekiama užtikrinti, kad vartotojai, pateikdami skundus dėl komercinės veiklos vykdytojų, visoje Sąjungoje galėtų naudotis AGS procedūromis, atitinkančiomis tam tikrus suderintus kokybės reikalavimus. Šios procedūros turi būti „nepriklausomos, nešališkos, skaidrios, veiksmingos, greitos ir sąžiningos“. Išskyrus šį tikslą, minėta direktyva tikrai nesiekiama užtikrinti šių procedūrų taisyklių vienovės ar vienodumo toje pat valstybėje narėje visiems vartotojų ginčams. Ši išvada taip pat darytina iš toje pačioje direktyvoje numatyto minimalaus derinimo, kaip matyti iš jos 2 straipsnio 3 dalies.

68.      Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tik komercinės veiklos subjektas, ar ir vartotojas gali būti priverstas dalyvauti mediacijos procedūroje siekiant išspręsti į Direktyvos 2013/11 taikymo sritį patenkantį ginčą(24).

69.      Šiuo klausimu, kaip pažymėjo minėtas teismas, šios direktyvos 1 straipsnio formuluotė bent iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek dviprasmiška. Pirmajame šio straipsnio sakinyje pabrėžiamas savanoriškas vartotojų dalyvavimas AGS procedūrose siekiant apginti savo teises komercinės veiklos subjektų atžvilgiu. Antrajame šio straipsnio sakinyje valstybėms narėms paliekama teisė priimti teisės aktus, pagal kuriuos dalyvavimas tokiose procedūrose būtų privalomas, jei šiais teisės aktais „šalims netrukdoma pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą“. Šios nuostatos tekste nepatikslinta, ar sąvoka „dalyvavimas“ reiškia tik komercinės veiklos subjekto dalyvavimą vartotojo inicijuotoje AGS procedūroje, ar ir vartotojo įsipareigojimą pradėti tokią procedūrą.

70.      Žodžio „šalys“ vartojimas leidžia manyti, kad ši sąvoka reiškia ir vartotojo, ir komercinės veiklos subjekto dalyvavimą AGS procedūroje. Tačiau Direktyvos 2013/11 49 konstatuojamojoje dalyje labiau susitelkiama į komercinės veiklos subjekto dalyvavimą, nes joje patikslinta, kad, nors šioje direktyvoje nereikalaujama, kad komercinės veiklos subjekto dalyvavimas AGS procedūrose būtų privalomas, ja valstybėms narėms nekliudoma numatyti tokio įpareigojimo, jeigu šalims netrukdoma pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą.

71.      Kadangi remiantis Direktyvos 2013/11 1 straipsnio, aiškinamo kartu su jos 49 konstatuojamąja dalimi, tekstu neįmanoma pateikti vienareikšmio išaiškinimo, reikia atsižvelgti į šios nuostatos tikslus, kontekstą ir aktą, kuriame ji yra įtvirtinta(25).

72.      Šiuo klausimu pažymiu, pirma, kad platesnis šios direktyvos reglamentavimo kontekstas patvirtina savanoriško mediacijos pobūdžio ir vartotojui nustatyto įpareigojimo ja naudotis suderinamumą. Šiuo tikslu Direktyvoje 2008/52 yra paaiškinimas, kuris atrodo svarbus aiškinant Direktyvos 2013/11 1 straipsnį(26).

73.      Direktyvos 2008/52 3 straipsnio a punkte mediacija apibrėžiama kaip savanoriškas procesas, kartu patikslinant, kad šį procesą gali pradėti ne tik šalys, bet įpareigoti dalyvauti jame gali teismas arba jo gali būti reikalaujama valstybės narės teisėje. Šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms kartu paliekama teisė pagal savo nacionalinę teisę padaryti „pasinaudojimą“ mediacija privalomą(27). Kaip matyti iš minėtos direktyvos 13 konstatuojamosios dalies, savanorišką mediacijos pobūdį lemia ne šalių laisvė pradėti arba nepradėti šio proceso, o tai, kad „šalys pačios vadovautų procesui ir galėtų jį organizuoti kaip nori bei jį nutraukti bet kuriuo metu“.

74.      Neįžvelgiu jokios aplinkybės, kuria remiantis būtų pateisinama suteikti kitokią reikšmę Direktyvos 2013/11 1 straipsnyje įtvirtintam savanoriškam AGS procedūrų pobūdžiui. Todėl šios nuostatos negalima aiškinti kaip draudžiančios valstybėms narėms nustatyti vartotojo teismui pateikto prašymo priimtinumo sąlygą prieš tai pasinaudoti AGS procedūra.

75.      Antra, pažymiu, kad, kalbant apie AGS procedūrų taisykles ir ypatybes, kurios Direktyvoje 2013/11 nereglamentuojamos, valstybės narės išlaiko visišką teisėkūros autonomiją, jeigu išlaikomas šios direktyvos veiksmingumas(28). Šį argumentą lemia minimalus ja atlikto derinimo pobūdis(29). Be to, šios direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad nustatant joje numatytą AGS sistemą „remiamasi esamomis valstybių narių AGS procedūromis ir laikomasi jų teisės tradicijų“.

76.      Niekas neleidžia teigti, kad vartotojui nustatytas įpareigojimas pradėti AGS procedūrą kliudytų pasiekti Direktyvos 2013/11 tikslą, kuris apibrėžtas jos 1 straipsnyje, taigi ir šios direktyvos veiksmingumui. Priešingai, juo siekiama šį tikslą sustiprinti, užtikrinant sistemingą šios neteisminės procedūros naudojimą(30). Be to, kadangi šiuo įpareigojimu tariamai siekiama sumažinti teismų darbo krūvį (Teisingumo Teismas, be to, pripažino šį tikslą teisėtu)(31), juo taip pat netiesiogiai skatinama vartotojų galimybė kreiptis į teismą, kurios svarba patvirtinama jos 1 straipsnyje. Šiuo požiūriu netikslinga šią nuostatą aiškinti taip, kad ja valstybėms narėms draudžiama nustatyti tokį įpareigojimą vartotojams.

77.      Taip pat primenu, kad Direktyvos 2013/11 ir Direktyvos 2008/52 nuostatų kolizijos atveju pirmenybė turi būti teikiama pastarosios direktyvos nuostatoms(32). Tarpvalstybinių ginčų atveju Direktyvos 2008/52 5 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms leidžiama nustatyti privalomą mediaciją. Būtų paradoksalu, jei joms tai būtų neleidžiama kalbant apie nacionalinius ginčus, kuriems taikoma tik Direktyva 2013/11.

78.      Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, manau, jog Direktyvos 2013/11 1 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valstybėms narėms leidžiama ne tik reikalauti, kad komercinės veiklos subjektas dalyvautų AGS procedūroje, bet ir įpareigoti vartotoją pradėti tokią procedūrą prieš kreipiantis į teisminę instituciją. Tačiau šią teisę riboja šios direktyvos 1 straipsnio pabaigoje nustatyta sąlyga, pagal kurią dėl tokio įpareigojimo iš šalių neturi būti atimta teisė kreiptis į teismą, o šios sąlygos taikymo sritį išnagrinėsiu toliau.

2.      Dėl sąlygos, kad privalomas pasinaudojimas mediacija negali trukdyti pasinaudoti teise kreiptis į teismą, taikymo srities

79.      Direktyvos 2013/11 45 ir 49 konstatuojamosiose dalyse paaiškinama minėtos sąlygos taikymo sritis, primenant, kad, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje užtikrinamą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, AGS procedūros negali kliudyti šalims kreiptis į teismą. 45 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad jei ginčo nepavyko išspręsti vykdant AGS procedūrą, kurios rezultatas šalims nėra privalomas, šalys turi galėti vėliau kreiptis į teismą.

80.      Dar prieš priimant Direktyvą 2013/11 Teisingumo Teismas sprendime Alassini ir kt.(33) konstatavo, kad pareiga įgyvendinti taikinimo procedūrą, kaip ieškinio priimtinumo sąlyga, yra suderinama su Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintu veiksmingos teisinės apsaugos principu, jei:

–        šioje procedūroje nėra priimamas šalims privalomas sprendimas(34),

–        dėl šios procedūros nevėluojama pateikti ieškinio teisme,

–        dėl šios procedūros sustabdoma atitinkamų teisių senatis(35),

–        dėl šios procedūros šalys nepatiria esminių išlaidų(36),

–        elektroninis būdas nėra vienintelis, kuriuo vykdoma ši taikinimo procedūra(37) (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), ir

–        išimtiniais atvejais ar kai tai yra skubu, nekliudoma taikyti laikinųjų priemonių (tai taip pat turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

81.      Nors minėtas sprendimas buvo susijęs su nacionalinės teisės aktais, kuriuose buvo nustatytas įpareigojimas dalyvauti taikinimo procedūroje, Teisingumo Teismo pateiktus argumentus galima pritaikyti nacionalinės teisės aktams, kuriuose nustatomas įpareigojimas naudotis kitomis neteisminėmis procedūromis, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjama mediacijos procedūra. Teisės į veiksmingą teisinę apsaugą požiūriu šiais teisės aktais siekiama panašių tikslų, nes juose nustatomas „papildomas etapas kreipiantis į teismą“(38). Be to, jais gali būti siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų, pavyzdžiui, tikslo greičiau ir pigiau išspręsti ginčus ir sumažinti teismams tenkantį darbo krūvį(39).

82.      Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2013/11 45 konstatuojamosios dalies, jos 1 straipsnio pabaigoje nustatyta sąlyga būtent ir siekiama užtikrinti, kad AGS procedūros atitiktų Chartijos 47 straipsnį. Todėl aplinkybės, į kurias Teisingumo Teismas atsižvelgė Sprendime Alassini ir kt.(40), taip pat yra svarbiossiekiant įvertinti įpareigojimo pasinaudoti AGS procedūra suderinamumą su šios direktyvos 1 straipsniu(41),

83.      Nors šį įvertinimą turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, dabar reikėtų pateikti tam tikrus argumentus, kurie padėtų jam atlikti šią užduotį.

84.      Pirmiausia konstatuoju, kad Įstatyminio dekreto Nr. 206/2005 141 straipsnio 4 dalyje, redakcijos priėmus Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 1 straipsnį, numatyta, kad į jos taikymo sritį patenkančios procedūros, tarp jų ir Įstatyminiame dekrete Nr. 28/2010 numatyta mediacijos procedūra, skirtos tam, kad būtų pasiektas draugiškas susitarimas arba kad mediatorius ar bet kuris kitas dalyvaujantis asmuo pasiūlytų sprendimą. Taigi, su sąlyga, kad tai patvirtins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šios procedūros rezultatas nėra privalomas šalims.

85.      Antra, pagal Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 4 dalį pareiga pasinaudoti mediacija per teismo įsakymo procedūrą taikoma tik priėmus sprendimą dėl galimų prašymų dėl laikino vykdymo pradėjimo ir sustabdymo. Taigi ir šis įpareigojimas nekliudo prireikus visada – su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – taikyti laikinųjų priemonių.

86.      Norėčiau pridurti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamiems Italijos teisės aktams, kiek juose numatytos sankcijos už pasitraukimą iš mediacijos procedūros nesant pagrįstos priežasties, būdingas specifinis aspektas, kuris nebuvo nagrinėtas byloje, kurioje priimtas Sprendimas Alassini ir kt.(42), galintis sukliudyti šalių galimybei pasibaigus šiai procedūrai veiksmingai remtis savo teisėmis teisme. Šis aspektas bus nagrinėjamas analizuojant antrojo prejudicinio klausimo trečią dalį(43).

D –    Dėl mediacijos procedūros taisyklių suderinamumo su Direktyva 2013/11

1.      Dėl įpareigojimo būti padedamam advokato

87.      Antrojo klausimo antra dalis iš esmės susijusi su nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010(44) 8 straipsnio 1 dalies, kuria šalys įpareigojamos per mediacijos procedūrą būti padedamos advokato, atitiktimi Direktyvos 2013/11 1 straipsniui ir 8 straipsnio b punktui.

88.      Atsakymas į šį klausimą vienareikšmiškai kyla iš šios direktyvos 8 straipsnio b punkto formuluotės, pagal kurią valstybės narės negali numatyti tokio įpareigojimo vykdant AGS procedūras, patenkančias į šios direktyvos taikymo sritį. Vien šio argumento pakanka naudingam atsakymui į antrojo klausimo antrą dalį pateikti.

89.      Todėl nereikia nagrinėti Italijos vyriausybės pateikto argumento, pagal kurį įpareigojimas per mediacijos procedūrą būti padedamam advokato, nors juo ribojamos Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės, yra būtinas ir proporcingas bendrojo intereso tikslui pasiekti. Kadangi šiuo įpareigojimu pažeidžiamas Direktyvos 2013/11 8 straipsnio b punktas, nebūtina tikrinti, ar jis atitinka Chartijos 47 straipsnį ir šios direktyvos 1 straipsnį.

2.      Dėl sankcijų, susijusių su pasitraukimu iš mediacijos procedūros

90.      Savo antrojo klausimo trečia dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2013/11 1 straipsniu ir 9 straipsnio 2 dalimi draudžiama tokia nacionalinės teisės akto nuostata kaip Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 8 straipsnio 4a dalis, pagal kurią šalims leidžiama nedalyvauti mediacijos procedūroje tik esant pagrįstai priežasčiai, nes kitaip joms per paskesnį teismo procesą bus taikomos sankcijos.

91.      Kaip nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, minėto dekreto 8 straipsnio 4a dalyje nustatyta sankcija, be kita ko, tokiu atveju, kai viena iš šalių pasitraukia iš mediacijos procedūros(45), jei tam nėra pagrįstos priežasties, ir pasitraukusiai šaliai per vėlesnį teismo procesą numatytos nepalankios pasekmės. Taigi nesant pagrįstos pasitraukimo priežasties teismas gali tuo remtis priimdamas sprendimą. Be to, jis turi skirti piniginę sankciją iš mediacijos pasitraukusiai šaliai.

92.      Taigi, Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 1a ir 2a dalyse ir 8 straipsnio 4a dalyje, aiškinamose kartu, kaip šios nuostatos pateiktos sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nustatyta tokia sistema:

–        ieškovas (arba – kaip šioje byloje – prieštaravimą pateikusi šalis) gali kreiptis į teismą tik po to, kai dalyvavo mediacijos procedūroje, nes kitaip jo kreipimasis į teismą bus nepriimtinas (5 straipsnio 1a dalis),

–        siekiant įvykdyti šią sąlygą šalims pakanka pirmojo ir vienintelio susitikimo su mediatoriumi, net jei per šį susitikimą ginčo nepavyksta išspręsti (5 straipsnio 2a dalis),

–        tačiau, nors vis dėlto, kad būtų galima kreiptis į teismą, pakanka būti tik pamėginus pasinaudoti mediacija, jei iš mediacijos pasitraukiama vėlesniu teismo proceso etapu, šaliai, pasitraukusiai iš jos be pagrįstos priežasties, kyla nepalankių pasekmių (8 straipsnio 4a dalis).

93.      Direktyvos 2013/11 9 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad, kalbant apie procedūrą, per kurią priimamas AGS subjekto siūlomas sprendimas, šalys turi galėti bet kada pasitraukti iš šios procedūros, „jeigu yra nepatenkintos procedūros eiga arba veikimu“(46). Tačiau šioje nuostatoje priduriama, kad jei valstybės narės vidaus teisėje AGS procedūrose numatytas privalomas komercinės veiklos subjekto dalyvavimas, ši pasitraukimo teisė suteikiama tik vartotojui(47). Šiuo atveju sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta, ar Įstatyminiu dekretu Nr. 28/2010 mediacijos procedūroje įpareigojamas dalyvauti komercinės veiklos subjektas.

94.      Taigi šia nuostata kiekvienai šaliai ar bent jau vartotojui paliekama visiška laisvė bet kada pasitraukti iš procedūros, net ir dėl visiškai subjektyvių priežasčių. Nacionalinės teisės aktais, kuriuose už šalies, kuri pasitraukė iš procedūros siekdama vėliau pareikšti ieškinį teisme, pasitraukimą iš mediacijos procedūros nustatomos nepalankios pasekmės, kaip antai numatytos šio dekreto 8 straipsnio 4a dalyje, ši laisvė ribojama ir todėl pažeidžiamas Direktyvos 2013/11 9 straipsnio 2 dalies a punktas.

95.      Be to, manau, kad tokiais teisės aktais, įpareigojant naudotis neteismine procedūra ir kartu baudžiant už pasitraukimą, jos šalių teisė kreiptis į teismą apribojama tiek, kad ji neatitinka Direktyvos 2013/11 1 straipsnio pabaigoje nurodytos sąlygos.

96.      Iš tiesų ši sąlyga taptų neveiksminga, jei, formaliai pripažįstant šalių teisę kreiptis į teismus, iškiltų pavojus valstybių narių galimybei veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis teisme. Todėl, manau, minėta sąlyga reiškia, kad pasitraukimas iš AGS procedūros neturi sukelti nepalankių pasekmių vartotojui(48) vėliau pareiškiant ieškinį teisme.

97.      Vis dėlto, prieš konstatuodama nesuderinamumą su Direktyvos 2013/11 1 straipsniu ir 9 straipsnio 2 dalies a punktu, Komisija pabrėžė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šio dekreto 8 straipsnio 4a dalies negalima aiškinti taip, kad būtų išvengta šio nesuderinamumo.

98.      Šiuo klausimu primenu, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionaliniai teismai nacionalinę teisę turi aiškinti taip, kad kuo labiau užtikrintų atitiktį Sąjungos teisei(49). Vis dėlto dėl šios Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareigos šie teismai neturi būti įpareigojami aiškinti savo nacionalinės teisės contra legem(50).

99.      Visų pirma Komisija teisingai nurodė, kad Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 8 straipsnio 4a dalies atitiktį minėtoms Direktyvos 2013/11 nuostatoms būtų galima užtikrinti sąvoką „pagrįsta priežastis“ aiškinant taip, kad ji apimtų šalių (arba bent vartotojo)(51) nepasitenkinimą mediacijos procedūros eiga ar veikimu. Nors iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog šis teismas a priori laikosi nuomonės, kad sąvoka „pagrįsta priežastis“ apima tik objektyvias aplinkybes(52), jam reikės patikrinti, ar minėtos 8 straipsnio 4a dalies vis dėlto negalima aiškinti plačiau.

V –    Išvada

100. Atsižvelgdamas į visus pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale Ordinario di Verona (Veronos teismas, Italija) pateiktus klausimus:

1.      2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų taikoma visiems ginčams, patenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį, apibrėžtą jos 1 straipsnio 2 dalyje, net jei jie patenka ir į Direktyvos 2013/11 taikymo sritį, apibrėžtą šios direktyvos 2 straipsnyje.

2.      Direktyvos 2013/11 1 straipsniu nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nustatyta vartotojo dėl komercinės veiklos subjekto teismui pateikto prašymo, susijusio su paslaugų teikimu, priimtinumo sąlyga, t. y. vartotojui prieš tai būti dalyvavusiam alternatyvaus ginčų sprendimo procedūroje, kaip antai mediacijos procedūroje, jei šiais teisės aktais šalims netrukdoma pasinaudoti teise kreiptis į teismą, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

3.      Direktyvos 2013/11 8 straipsnio b punktu draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kuriais vykstant ginčams, patenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį, apibrėžtą jos 2 straipsnyje, šalys įpareigojamos per alternatyvaus ginčų sprendimo procedūrą, kaip antai mediacijos procedūrą, pasitelkti į pagalbą advokatą.

4.      Direktyvos 2013/11 1 straipsniu ir 9 straipsnio 2 dalies a punktu draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kuriais už pasitraukimą be pagrįstos priežasties iš alternatyvaus ginčų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, apibrėžtą jos 2 straipsnyje, sprendimo procedūros, kaip antai mediacijos procedūros, baudžiama nustatant nepalankias tokio pasitraukimo pasekmes pasitraukusiai šaliai paskesniame teismo procese, nebent pagrįstos priežasties sąvoka apima šalies, pasitraukusios iš alternatyvaus ginčų sprendimo procedūros, nepasitenkinimą procedūros eiga ar veikimu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Jei nacionalinėje teisėje numatytas privalomas komercinės veiklos subjekto dalyvavimas alternatyvaus ginčų sprendimo procedūroje, Direktyvos 2013/11 1 straipsniu ir 9 straipsnio 2 dalies a punktu tokie teisės aktai nedraudžiami tik tiek, kiek jais vartotojas baudžiamas už pasitraukimą iš šios procedūros be pagrįstos priežasties.


1 –      Originalo kalba: prancūzų.


2 –      2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 136, 2008, p. 3).


3 –      2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (Direktyva dėl vartotojų AGS) (OL L 165, 2013, p. 63).


4 –      GURI, Nr. 53, 2010 m. kovo 5 d.


5 –      GURI, Nr. 191, 2015 m. rugpjūčio 19 d.


6 –      GURI, Nr. 235, 2005 m. spalio 8 d.


7 –      Žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Eurosaneamientos ir kt. (C ‑532/15 ir C‑538/15, EU:C:2016:932, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


8 –      Žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą Stoilov i Ko (C‑180/12, EU:C:2013:693, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


9 –      1990 m. spalio 18 d. Sprendimas Dzodzi (C‑297/88 ir C‑197/89, EU:C:1990:360, 40 punktas) ir 2012 m. birželio 21 d. Sprendimas Susisalo ir kt. (C‑84/11, EU:C:2012:374, 17 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


10 –      Italijos vyriausybė per posėdį pabrėžė, kad pagal Italijos teisę procedūra dėl teismo mokėjimo įsakymo nėra grindžiama rungimosi principu, nes skolininkas joje nedalyvauja. Tačiau pagal prieštaravimo tokiam įsakymui procedūrą, kurią inicijuoja skolininkas, reikalaujama, kad joje dalyvautų kreditorius. Darant prielaidą, kad ši aplinkybė įrodyta, ji rodytų, kad šiomis aplinkybėmis vartotojas galimas pretenzijas komercinės veiklos subjektui gali pateikti tik prieštaravimo etape.


11 –      Tiksliau šis reikalavimas kyla iš Direktyvos 2013/11 5 straipsnio 1 dalies.


12 –      Iš Direktyvos 2013/11 parengiamųjų darbų matyti, kad šiais pranešimo ir įrašymo į sąrašą įpareigojimais siekiama nustatyti „kokybės ženklą“ Sąjungos lygmeniu, kad vartotojai galėtų nustatyti subjektus, kurie laikosi šioje direktyvoje nustatytų minimalių reikalavimų (žr. 2012 m. spalio 16 d. Europos Parlamento Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą (A7‑0280/2012, p. 34 ir 80) ir 2012 m. kovo 28 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (INT/609 – CESE 803/2012, p. 4 ir 5)). Atsižvelgiant į tai minėtos direktyvos 20 straipsnio 2 dalies ketvirtoje pastraipoje nurodyta, kad jei subjektas, įtrauktas į nacionalinį AGS subjektų sąrašą, nebeatitinka šioje direktyvoje nurodytų reikalavimų, šis subjektas praėjus tam tikram laikotarpiui turi būti išbrauktas iš šio sąrašo.


13 –      Šiuo klausimu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta, ar Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 1a dalyje nurodytos kitos dvi procedūros buvo vykdomos subjektų, įrašytų į Italijos valdžios institucijų sudarytą sąrašą, ir ar šios procedūros yra prieinamos vartotojams tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje.


14 –      Šis argumentas nelemia galimybės konstatuoti, kad jei ginčas, patenkantis į Direktyvos 2013/11 taikymo sritį, valstybėje narėje negalėtų būti perduotas jokiam subjektui, įtrauktam į sąrašą pagal šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalį, ši valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimo užtikrinti galimybę vartotojams pasinaudoti AGS procedūra pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį.


15 –      Žr., be kita ko, 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą Nolan (C‑583/10, EU:C:2012:638, 46 ir 47 punktai ir juose nurodyta teismo praktika) ir 2016 m. birželio 16 d. Sprendimą Rodríguez Sánchez (C‑351/14, EU:C:2016:447, 61 ir 62 punktai). Ši teismo praktika pirmą kartą suformuluota 1990 m. spalio 18 d. Sprendimu Dzodzi (C‑297/88 ir C‑197/89, EU:C:1990:360, 35–37 punktai), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo turįs jurisdikciją, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, aiškinti Sąjungos teisės nuostatą, jei atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje daroma nuoroda į šios nuostatos turinį siekiant reglamentuoti grynai vidaus situaciją.


16 –      Taigi ši byla skiriasi nuo tų, kuriose Teisingumo Teismas nusprendė, kad neturi jurisdikcijos ar kad prejudiciniai klausimai yra nepriimtini dėl to, kad nėra tiesioginės ir besąlyginės nuorodos į Sąjungos teisę (žr., be kita ko, 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Cicala (C‑482/10, EU:C:2011:868, 23–30 punktai) ir 2016 m. birželio 16 d. Sprendimą Rodríguez Sánchez (C‑351/14, EU:C:2016:447, 65–67 punktai), taip pat 2014 m. rugsėjo 9 d. Nutartį Parva Investitsionna Banka ir kt. (C‑488/13, EU:C:2014:2191, 30–36 punktai) ir 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimą Sahyouni (C‑281/15, EU:C:2016:343, 30–33 punktai)).


17 –      Įstatyminio dekreto Nr. 206/2005 141 straipsnio 4 dalis, redakcijos priėmus Įstatyminio dekreto Nr. 130/2015 1 straipsnį.


18 –      Visų pirma žr. Direktyvos 2013/11 5–17 straipsnius.


19 –      Pagal Direktyvos 2013/11 2 straipsnio 1 dalį ji taikoma ir tarpvalstybiniams, ir nacionaliniams ginčams.


20 –      Šiuo klausimu žr. šios išvados 52 punktą.


21 –      Šios išvados 64–78 punktai.


22 –      Žr. šios išvados 23 punktą.


23 –      Visų pirma Direktyvos 2013/11 16 konstatuojamoji dalis, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė šiam teiginiui pagrįsti, nepagrindžia nei kiekvienos valstybės narės pareigos numatyti vienintelę ir vienodą AGS sistemą visiems vartotojų ginčams, nei Sąjungos teisės aktų leidėjo tokiai sistemai tariamai teikiamos pirmenybės. Iš šios konstatuojamosios dalies tiesiog matyti, kad ši direktyva taikoma visiems vartotojų ginčams (išskyrus tuos, kurie neįtraukti į jos taikymo sritį pagal 2 straipsnio 2 dalį).


24 –      Žr. šios išvados 24 punktą.


25 –      Žr., be kita ko, 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Lanigan (C‑237/15 PPU, EU:C:2015:474, 35 punktas).


26 –      Kaip matyti iš 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335, 20 punktas), vienos iš Sąjungos teisės nuostatų kontekstą gali sudaryti visos Sąjungos teisės nuostatos.


27 –      Šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 13 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl direktyvos dėl tarpininkavimo įgyvendinimo valstybėse narėse, jos poveikio tarpininkavimui ir taikymo teismuose (2011/2026 (INI), 7 ir 8 punktai). Joje Parlamentas, aiškiai nurodydamas Italijos pavyzdį, pripažino, kad Direktyvos 2008/52 5 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms leidžiama ieškinio priimtinumą sieti su sąlyga prieš tai būti išmėginus mediaciją.


28 –      Pagal analogiją žr. 2010 m. kovo 18 d. Sprendimą Alassini ir kt. (C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146, 44 punktas) ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą SC Volksbank România (C‑602/10, EU:C:2012:443, 94 ir 95 punktai).


29 –      Direktyvos 2013/11 2 straipsnio 3 dalis.


30 –      Žr. 2010 m. kovo 18 d. Sprendimą Alassini ir kt. (C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146, 45 punktas).


31 –      2010 m. kovo 18 d. Sprendimas Alassini ir kt. (C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146, 64 punktas).


32 –      Žr. šios išvados 63 punktą.


33 –      2010 m. kovo 18 d. sprendimas (C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146, 67 punktas).


34 –      Šiuo klausimu pažymiu, kad jei ieškinio teismui priimtinumas priklausytų nuo išankstinio dalyvavimo AGS procedūroje, kurios rezultatas būtų privalomas šalims, šia procedūra iš tikrųjų būtų pakeistas teismo procesas ir taip šalims būtų sukliudyta ginti savo teises teismuose.


35 –      Nuo šiol Direktyvos 2013/11 12 straipsniu draudžiama atimti iš šalių teisę kreiptis į teismą dėl to, kad vykdant AGS procedūrą pasibaigia senaties terminas.


36 –      Nuo šiol Direktyvos 2013/11 8 straipsnio c punktu įpareigojama, kad vartotojai galėtų pasinaudoti AGS procedūromis nemokamai arba už nominalų mokestį.


37 –      Dabar Direktyvos 2013/11 8 straipsnio a punkte reikalaujama, kad AGS procedūros būtų prieinamos ir elektroniniu, ir neelektroniniu būdu.


38 –      Žr. 2010 m. kovo 18 d. Sprendimą Alassini ir kt. (C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146, 62 punktas).


39 –      Žr. 2010 m. kovo 18 d. Sprendimą Alassini ir kt. (C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146, 64 punktas).


40 –      2010 m. kovo 18 d. sprendimas (C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146, 67 punktas).


41 –      Be to, kai kurios iš šių aplinkybių atitinka iš kitų Direktyvos 2013/11 nuostatų kylančius reikalavimus (žr. šios išvados 35–37 išnašas).


42 –      2010 m. kovo 18 d. sprendimas (C‑317/08–C‑320/08, EU:C:2010:146).


43 –      Žr. šios išvados 90–99 punktus.


44 –      Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 1a dalyje taip pat numatyta, kad ieškovas dalyvauja mediacijos procedūroje padedamas advokato.


45 –      Per posėdį Italijos vyriausybė teigė, kad, atsižvelgiant į Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 5 straipsnio 2a dalį, „nedalyvavimas“ neapima atvejo, kai ieškovas, pradėjęs mediacijos procedūrą, iš jos pasitraukia. Tačiau ši sąvoka apima situaciją, kai ši šalis nepradeda tokios procedūros, atsisakydama ją inicijuoti net ir per pirmąjį susitikimą. Jei tai patvirtins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano nuomone, tokį aiškinimą sunku suderinti su šio dekreto 5 straipsnio 1a dalimi, kurioje numatyta, kad ieškinys teismui yra nepriimtinas, jei ieškovas nepradėjo mediacijos procedūros. Todėl man atrodo, kad, jei teisme nėra teisėtai iškelta byla, 8 straipsnio 4a dalimi už tokį elgesį negalima bausti.


46 –      Kadangi Įstatyminio dekreto Nr. 28/2010 141 straipsnio 4 dalyje numatyta mediacijos procedūra siekiama, kad šalims būtų pasiūlytas sprendimas (žr. šios išvados 84 punktą), ši procedūra priskiriama Direktyvos 2013/11 9 straipsnio 2 dalies a punkte numatytam atvejui. AGS procedūros, kurių rezultatas šalims yra privalomas, numatytos šio straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis teisėmis, įskaitant teisę pasitraukti, naudojasi tik vartotojas. Taigi jis bet kuriuo atveju turi teisę bet kada pasitraukti iš procedūros, jei nėra patenkintas jos eiga ar veikimu.


47 –      Taigi, jei valstybė narė įpareigoja komercinės veiklos subjektą dalyvauti AGS procedūroje, ši valstybė narė gali reikalauti, kad jis šioje procedūroje dalyvautų tęstinai. Tačiau, jei valstybė narė neįpareigoja komercinės veiklos subjekto dalyvauti AGS procedūroje ir komercinės veiklos subjektas joje dalyvauja savanoriškai, jis neturėtų tapti šios procedūros „įkaitu“. Taigi valstybė narė turi jam užtikrinti Direktyvos 2013/11 9 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą teisę pasitraukti iš procedūros.


48 –      Žr. šios išvados 93 punktą.


49 –      Žr., be kita ko, 2004 m. spalio 5 d. Sprendimą Pfeiffer ir kt. (C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 113 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2014 m. sausio 15 d. Sprendimą Association de médiation sociale (C‑176/12, EU:C:2014:2, 38 ir 39 punktai).


50 –      Žr., be kita ko, 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimą DI (C‑441/14, EU:C:2016:278, 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


51 –      Žr. šios išvados 93 punktą.


52 –      Žr. šios išvados 27 punktą.