GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2013 m. liepos 18 d.(1)
Byla C‑272/12 P
Europos Komisija
prieš
Airiją,
Prancūzijos Respubliką,
Italijos Respubliką,
Eurallumina SpA,
Aughinish Alumina Ltd
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Ginčijamos priemonės priskyrimas – Neapmokestinimas akcizo mokesčiu – Mineralinės alyvos – Mokesčių suderinimo ir valstybės pagalbos kontrolės santykis – Teisinio saugumo principas – Teisėtumo prezumpcija“
1. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę įvertinti, ar Europos Sąjungos Bendrasis Teismas savo iniciatyva iškėlė ieškinio pagrindą, kurio negalėjo iškelti.
2. Teisingumo Teismas šią bylą nagrinėja antrą kartą. Europos Komisija dar kartą pateikė apeliacinį skundą dėl 2012 m. kovo 21 d. Bendrojo Teismo sprendimo Airija ir kt. prieš Komisiją(2), kuriuo pastarasis Teismas vėl panaikino 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimą 2006/323/EB(3).
3. Tame sprendime Komisija nusprendė, kad Prancūzijos Respublikoje, Airijoje ir Italijos Respublikoje taikytas mineralinės alyvos neapmokestinimas akcizo mokesčiu yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Prieš kelerius metus Europos Sąjungos Taryba, Komisijai pasiūlius, leido neapmokestinti pagal atitinkamas direktyvas akcizo mokesčių srityje.
4. Komisija nurodė šią pagalbą susigrąžinti nuo paskelbimo apie oficialios tyrimo procedūros pradžią Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje datos nusprendusi, kad iki šios datos pagalbos gavėjai turėjo teisėtų lūkesčių.
5. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą ir nusprendė, kad Tarybos sprendimai dėl leidimo (paskutinis – Sprendimas 2001/224/EB(4)) iš esmės buvo kliūtis, kad Komisija ginčijamus neapmokestinimo atvejus galėtų priskirti atitinkamoms valstybėms narėms ir todėl pripažinti juos valstybės pagalba bei nurodyti jos dalį susigrąžinti. Bendrasis Teismas konstatavo, kad konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ginčijamu sprendimu pažeidžiami teisinio saugumo principas ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principas tiek, kiek jame tiesiogiai ginčijamas iki 2003 m. gruodžio 31 d. atitinkamų valstybių narių taikytų ginčijamų neapmokestinimo atvejų teisėtumas ir netiesiogiai, bet būtinai ginčijamas Tarybos sprendimų dėl leidimo (paskutinis – Sprendimas 2001/224) galiojimas ir jų pasekmės.
6. Grįsdama prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą Komisija, be kita ko, teigia, kad Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą remdamasis paties šio Teismo iniciatyva iškeltu ieškinio pagrindu, t. y. ginčijamų neapmokestinimo atvejų nepriskyrimu valstybėms narėms, o tokio ieškinio pagrindo, Komisijos nuomone, jis negalėjo iškelti ir tai buvo tikrasis to panaikinimo motyvas.
7. Šioje išvadoje pritarsiu Komisijos teiginiui ir Teisingumo Teismui siūlysiu nuspręsti, kad Bendrasis Teismas iš tikrųjų savo iniciatyva iškėlė ieškinio pagrindą, kurio negalėjo iškelti, ir įrodysiu, jog vien ši išvada pateisina skundžiamo sprendimo panaikinimą.
I – Teisinis pagrindas
A – Valstybės pagalbos sistema
8. EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Išskyrus tuos atvejus, kai [EB sutartis] nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“
9. EB 88 straipsnyje nustatyta:
„1. Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti.
2. Jei, paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.
<…>
3. Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 87 straipsnį yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“
B – Teisės aktai mokesčių suderinimo srityje
1. Direktyvos dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo mokesčių
10. Mineralinėms alyvoms taikomi akcizo mokesčiai buvo reglamentuojami keliomis direktyvomis, t. y. 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/81/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo(5), 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/82/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo(6) ir 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičiančia Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą(7), kuria nuo 2003 m. gruodžio 31 d. panaikintos Direktyvos 92/81 ir 92/82.
11. Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta taip:
„Taryba, Komisijai pasiūlius, bet kuriai valstybei narei gali vienbalsiai leisti toliau atleisti nuo mokesčių ar juos sumažinti remiantis konkrečios politikos sumetimais.
Valstybė narė, norinti taikyti šią priemonę, apie tai atitinkamai praneša Komisijai ir taip pat jai pateikia visą tiesiogiai susijusią ir būtiną informaciją. Komisija per mėnesį apie siūlomas priemones praneša kitoms valstybėms narėms.
Taryba laikoma davusia sutikimą ir toliau atleisti nuo mokesčių ar juos mažinti, jei per du mėnesius nuo tos dienos, kai kitoms valstybėms narėms apie tai buvo pranešta pagal antros pastraipos nuostatas, nei Komisija, nei kuri nors valstybė narė nepaprašo šio reikalo svarstyti Taryboje.“
12. Šios direktyvos 8 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta:
„Jei Komisija nusprendžia, kad 4 dalyje numatyti atleidimai ir sumažinimai nebegali būti palikti galioti, ypač dėl sąžiningos konkurencijos, vidaus rinkos veiklos iškraipymo arba Bendrijos aplinkos apsaugos politikos, ji Tarybai pateikia atitinkamus pasiūlymus. Taryba vienbalsiai priima sprendimą dėl šių pasiūlymų.“
13. Direktyvos 92/82 6 straipsnyje nustatytas minimalus 13 EUR akcizo tarifas, kurį nuo 1993 m. sausio 1 d. valstybės narės turėjo taikyti už 1 000 kg sunkiojo mazuto.
14. Pagal Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 4 dalies b punkto antrą įtrauką buvo numatyta, kad ši direktyva netaikoma dvejopai naudojamiems energetikos produktams, t. y. kai jie naudojami ir kaip krosnių kuras, ir kitiems, nei variklių degalai ar kuras, tikslams. Todėl nuo 2003 m. gruodžio 31 d., kai ši direktyva buvo pradėta taikyti, nebėra minimalaus akcizo už sunkųjį mazutą, naudojamą aliuminiui gaminti, tarifo. Be to, Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, atsižvelgiant į Tarybos atliktą išankstinę peržiūrą, valstybės narės iki 2006 m. gruodžio 31 d. gali ir toliau taikyti sumažintus tarifus arba atleisti nuo mokesčio, kaip tai nurodyta šios direktyvos II priede, kuriame numatyta, kad neapmokestinamas sunkusis mazutas, naudojamas kaip kuras aliuminiui gaminti, Gardano (Gardanne) regione, Šanono (Shannon) regione ir Sardinijoje.
2. Sprendimas 2001/224
15. Sprendimo 2001/224 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybėms narėms leidžiama ir toliau taikyti sumažintus akcizų tarifus arba atleisti nuo tokio mokesčio to sprendimo I priede nustatyta tvarka.
16. Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta taip:
„Šis sprendimas nepažeidžia bet kurių procedūrų, kurios gali būti pradėtos dėl vienos bendros rinkos veikimo iškraipymų, ypač pagal Sutarties 87 ir 88 straipsnius, rezultatų. Jis nėra viršesnis už reikalavimą, kad valstybės narės praneštų Komisijai apie galimos valstybės pagalbos atvejus pagal Sutarties 88 straipsnį.“
II – Ginčo aplinkybės
17. Airija nuo 1983 m., Italijos Respublika nuo 1993 m. ir Prancūzijos Respublika nuo 1997 m. neapmokestina akcizu aliuminiui gaminti naudojamų mineralinių alyvų atitinkamai Šanono regione, Sardinijoje ir Gardano regione.
18. Teisė taikyti šiuos neapmokestinimo atvejus buvo suteikta Tarybos atitinkamai Sprendimu 92/510/EEB(8), Sprendimu 93/697/EB(9) ir Sprendimu 97/425/EB(10). Taryba keletą kartų pratęsė šių atleidimų nuo mokesčio galiojimą, paskutinį kartą – Sprendimu 2001/224 iki 2006 m. gruodžio 31 d.
19. Trimis 2001 m. spalio 30 d. sprendimais, 2002 m. vasario 2 d. paskelbtais Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje(11), Komisija pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą atitinkamai dėl kiekvieno nagrinėjamo neapmokestinimo atvejo. Šios procedūros pabaigoje Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.
20. Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nagrinėjami neapmokestinimo atvejai, taikyti iki 2003 m. gruodžio 31 d., yra valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, kad ši pagalba, skirta nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., yra nesuderinama su bendrąja rinka, jeigu pagalbos gavėjai nesumokėjo bent 13,01 EUR mokesčio už kiekvieną 1 000 kg sunkiojo mazuto, ir todėl minėtos trys valstybės narės privalo susigrąžinti šią pagalbą.
III – Ankstesni procesai
21. Kiek tai susiję su pirmą kartą Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo nagrinėtomis bylomis, darau nuorodą į skundžiamo sprendimo 25–43 punktus.
IV – Skundžiamas sprendimas
22. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame konstatuojama arba remiamasi tuo, kad konstatuota, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos taikytas mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminiui gaminti, neapmokestinimas akcizais yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir tiek, kiek jame nurodyta šioms valstybėms narėms imtis visų būtinų priemonių, kad susigrąžintų minėtą pagalbą iš jos gavėjų bent jau dėl to, kad jie nemokėjo 13,01 EUR akcizo už 1 000 kg sunkiojo mazuto.
23. Skundžiamo sprendimo 58 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad pagal proceso ekonomijos principą atrodo tinkama pirmiausia nagrinėti pagrindus ir kaltinimus, susijusius su teisinio saugumo principo ir (arba) Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principo pažeidimu. Šiais pagrindais ir kaltinimais ieškovės iš esmės Komisiją kaltina, kad ji iš dalies paneigė Tarybos sprendimų dėl leidimo (paskutinis – Sprendimas 2001/224), kuriais šioms valstybėms narėms leista taikyti tuos neapmokestinimo atvejus iki 2006 m. gruodžio 31 d., teisines pasekmes.
24. Skundžiamo sprendimo 59–62 punktuose Bendrasis Teismas priminė teismų praktiką, susijusią su teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principais, o to sprendimo 63–74 punktuose išnagrinėjo su akcizo mokesčiais susijusių taisyklių ir taisyklių valstybės pagalbos srityje derinimo klausimą.
25. Bendrasis Teismas priminė, kokių priemonių gali imtis Europos Bendrija abiejose srityse, kad būtų panaikinti skirtingų rūšių iškraipymai, trukdantys bendrajai rinkai tinkamai veikti, remdamasis teiginiu, pagal kurį taisyklėmis dėl mokesčių, ypač susijusių su akcizais, suderinimo ir taisyklėmis valstybės pagalbos srityje siekiama to paties tikslo, t. y. skatinti gerą vidaus rinkos veikimą kovojant, be kita ko, su konkurencijos iškraipymu. Bendrasis Teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į jų bendrą tikslą ir darniai įgyvendinant įvairias taisykles reikia daryti išvadą, priešingai, nei tvirtina Komisija, kad „konkurencijos iškraipymo“ sąvoka yra tos pačios apimties ir tos pačios reikšmės nacionalinės mokesčių teisės aktų suderinimo ir valstybės pagalbos srityse.
26. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal EB 93 straipsnyje ir Direktyvoje 92/81 įtvirtintas taisykles nacionalinės mokesčių teisės aktų, ypač susijusių su akcizais, suderinimo srityje Sąjungos institucijoms, t. y. Komisijai, kuri siūlo, ir Tarybai, kuri sprendžia, aiškiai numatyta pareiga įvertinti, ar yra galimas konkurencijos iškraipymas, siekiant leisti valstybei narei pradėti taikyti ar toliau taikyti neapmokestinimą suderintu akcizu ar neleisti jo taikyti.
27. Paskui Bendrasis Teismas priminė teismų praktiką dėl EB 87 straipsnio 1 dalies, susijusią su valstybių narių sprendimais, kuriais šios, siekdamos savo ekonominių arba socialinių tikslų, vienašaliu ar nepriklausomu sprendimu suteikia įmonėms arba kitiems teisės subjektams lėšų arba pranašumą, kurie skirti ekonominiams ir socialiniams tikslams pasiekti. Bendrasis Teismas pažymėjo, jog tam, kad teikiamas pranašumas galėtų būti pripažintas pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, jį turi suteikti valstybė.
28. Atsižvelgęs būtent į šiuos principus ir į šias taisykles Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, kad Sprendimas 2001/224 buvo būtina sąlyga, tačiau nepakankama, kad atitinkamoms valstybėms narėms būtų leista taikyti ginčijamus neapmokestinimus akcizu atsižvelgiant į Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamąją dalį. Teismas padarė išvadą, kad ši konstatuojamoji dalis negali apimti tokių kaip nagrinėjami atvejų, kai valstybės narės neapmokestina akcizais aiškiai ir paprasčiausiai remdamosi Sąjungos institucijos suteiktu leidimu, priešingu atveju būtų pažeidžiama iš teisinio saugumo principo kylanti pareiga užtikrinti darnų įvairių Sąjungos teisės nuostatų įgyvendinimą.
29. Bendrasis Teismas pažymėjo, jog Komisija nepasinaudojo pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį arba EB 230 ar 241 straipsnius turimais įgaliojimais, kad sprendimai dėl leidimo būtų panaikinti ar pakeisti arba Direktyva 92/81 būtų pripažinta negaliojančia.
30. Skundžiamo sprendimo 104 ir 105 punktai suformuluoti taip:
„104 Darytina išvada, kad, kaip atsakyme į Bendrojo Teismo klausimus teisingai nurodė Taryba <…>, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, Sprendimas 2001/224 buvo priimtas ir galiojo. Pastarajam sprendimui, anksčiau priimtiems Tarybos sprendimams dėl leidimo, Direktyvai 92/81 ir, be kita ko, jos 8 straipsnio 4 daliai buvo taikytina teisėtumo prezumpcija, kuri yra susijusi su kiekvienu Sąjungos aktu. Dėl šių visų aktų atsirado visos teisinės pasekmės. Todėl Italijos Respublikai, Airijai ir Prancūzijos Respublikai buvo leista remtis Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinis – Sprendimas 2001/224), kad galėtų toliau taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus Sardinijoje, Šanono ir Gardano regionuose būtent iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiais sprendimais iš esmės buvo kliudoma tam, kad ginčijamame sprendime Komisija galėtų teigti, jog minėtus ginčijamus neapmokestinimo atvejus suteikė atitinkamos valstybės narės, ir dėl to laikyti juos valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir nurodyti ją iš dalies susigrąžinti tiek, kiek laikė ją nesuderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį.
105 Konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ginčijamu sprendimu tiek, kiek jame tiesiogiai ginčijamas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Italijos Respublikos, Airijos ir Prancūzijos Respublikos taikytų ginčijamų neapmokestinimo atvejų teisėtumas, taip pat netiesiogiai, bet būtinai ginčijamas Tarybos sprendimų dėl leidimo (paskutinis – Sprendimas 2001/224) ir jų pasekmių galiojimas. Taip juo pažeidžiami teisinio saugumo ir Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcijos principai.“
V – Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme
31. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– grąžinti bylą Bendrajam Teismui,
– atidėti sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priėmimą.
32. Airija, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika ir Aughinish Alumina Ltd (toliau – AAL) Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
33. Eurallumina SpA (toliau – Eurallumina) Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– jei Teisingumo Teismas nepatvirtins nė vieno iš Bendrojo Teismo nurodytų skundžiamo sprendimo motyvų, grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Bendrajam Teismui,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
VI – Apeliacinis skundas
34. Grįsdama savo prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui Komisija pateikia penkis apeliacinio skundo pagrindus.
35. Du pirmieji apeliacinio skundo pagrindai iš dalies yra procesinio pobūdžio, o trys likusieji susiję su materialinės Sąjungos teisės pažeidimu.
36. Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu siekiama įrodyti Bendrojo Teismo kompetencijos nebuvimą, Komisijos interesams kenkiančius procesinius pažeidimus, dispozityvumo principo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus ir papildomai motyvavimo stoką. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo kompetencijos nebuvimu, EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 88 straipsnio pažeidimu bei Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 2 pastraipos pažeidimu ir Komisijos interesams kenkiančiais procesiniais pažeidimais. Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu siekiama įrodyti, kad pažeisti EB 87 ir 88 straipsniai, institucinės pusiausvyros principas, ir aplinkybę, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, nustatydamas atitinkamą Tarybos ir Komisijos kompetenciją bei santykį tarp mokesčių suderinimo ir valstybės pagalbos kontrolės. Ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino Sprendimą 2001/224 ir pažeidė su Sąjungos institucijų aktų aiškinimu susijusias taisykles. Galiausiai, penktasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs, pirma, su teisinio saugumo, Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos ir gero administravimo principų pažeidimu ir, antra, motyvavimo stoka.
37. Apeliacinį skundą pradedu nagrinėti nuo pirmojo apeliacinio skundo pagrindo.
A – Šalių argumentai
38. Pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro dvi dalys.
39. Pirmojoje dalyje Komisija iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis savo iniciatyva iškėlė ieškinio pagrindą, susijusį su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes ginčijami neapmokestinimo atvejai nepriskirtini valstybėms narėms, arba pakeitė patį ieškinio dalyką.
40. Anot Komisijos, akivaizdu, kad Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti ginčijamą sprendimą ne dėl to, kad pažeisti teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principai, kurie nagrinėti tik bendrai, o tik dėl to, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai nėra valstybės pagalba, nes jie priskiriami Europos Sąjungai(12).
41. Komisijos teigimu, būtent Bendrasis Teismas, nagrinėdamas grąžintą bylą, į bylos nagrinėjimą įtraukė klausimą dėl priskyrimo, kai 2011 m. liepos 20 d. kanceliarijos rašte šalims išsiuntė tokį klausimą:
„Kadangi Taryba sprendimais (paskutinis – Sprendimas 2001/224), kurie vienbalsiai priimti Komisijos siūlymu pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį, iš anksto leido Italijai, Airijai ir Prancūzijai taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus iki 2003 m. gruodžio 31 d., ar objektyviai gali būti laikoma, kad šie neapmokestinimo atvejai atitinka EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąlygą dėl priskyrimo valstybei?“
42. Komisijos nuomone, tik atsakyme į šį klausimą ieškovės nurodė, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai nėra valstybės pagalba, nes jie priskiriami Sąjungai, o ne valstybėms narėms.
43. Kitos apeliacinio proceso šalys ginčija šiuos argumentus.
44. Iš tikrųjų Airija ir Italijos Respublika pateikia argumentus, kad Bendrasis Teismas savo iniciatyva galėjo nurodyti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą, nes tam, kad įvykdytų pareigą motyvuoti, Komisija turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių ji manė, jog ginčijami neapmokestinimo atvejai buvo priskirtini atitinkamoms valstybėms narėms.
45. Be to, Prancūzijos Respublika, Eurallumina ir AAL teigia, kad su priskyrimu susijęs ieškinio pagrindas papildo jų pateiktus ieškinio pagrindus ir todėl Bendrasis Teismas paprasčiausiai priėmė ir išplėtojo ieškinio pagrindus, susijusius su teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu.
46. Be to, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos ir Eurallumina nuomone, teiginys dėl ginčijamų neapmokestinimo atvejų nepriskyrimo valstybėms narėms turi santykinę svarbą skundžiamo sprendimo motyvuose ir todėl tai nebuvo pagrindinė ginčijamo sprendimo panaikinimo priežastis.
B – Vertinimas
47. Pirmojo apeliacinio skundo pirmoje dalyje Komisijos keliamais klausimais siekiama išsiaiškinti, ar Bendrasis Teismas savo iniciatyva iškėlė ieškinio pagrindą, t. y. susijusį su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai nepriskiriami valstybėms narėms, kurio jis negalėjo iškelti, ir ar šis pagrindas buvo tikrasis ginčijamo sprendimo panaikinimo motyvas, galintis lemti skundžiamo sprendimo panaikinimą.
48. Pirmiausia primenu, kad pagal procesą Sąjungos teismuose reglamentuojančias nuostatas, visų pirma Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį, ginčo ribas nustato ir apibrėžia bylos šalys. Tai reiškia, kad Sąjungos teismas negali nagrinėti to, kas nenurodyta šalių reikalavimuose jam pateiktų prašymų. Iš esmės jis taip pat turi priimti sprendimą dėl šių prašymų, atsižvelgdamas į šalių nurodytas teisines ir faktines aplinkybes.
49. Vis dėlto su procesu kiekviename Sąjungos teisme susijusiose taisyklėse ir teismų praktikoje nustatyti atvejai, kai įgyvendindamas savo funkciją spręsti dėl teisėtumo Sąjungos teismas turi kompetenciją savo iniciatyva iškelti teisinį pagrindą, kurio, grįsdamas savo prašymą, nenurodė ieškovas. Ieškinio pagrindo pobūdis lemia, ar Sąjungos teismas gali imtis iniciatyvos, ar ne.
50. Manau, jog šioje byloje pirmiausia reikia atmesti Airijos ir Italijos Respublikos argumentus, kad Bendrasis Teismas savo iniciatyva galėjo nurodyti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą, nes Komisija nemotyvavo ginčijamo sprendimo dėl priskyrimo valstybei klausimo.
51. Iš tikrųjų priskyrimas valstybei yra „valstybės pagalbos“ sąvokos sudėties elementas.
52. Šiuo klausimu primintina, kad pagal EB 87 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.
53. Minėtoje nuostatoje šis nesuderinamumas siejamas su keturių sąlygų, tarp kurių ir sąlyga, pagal kurią turi būti valstybės įsikišimas ar įsikišimas panaudojant valstybės išteklius, patikrinimu(13).
54. Teismų praktikoje nurodyta, jog tam, kad nauda galėtų būti pripažinta „pagalba“, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskiriama valstybei(14).
55. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, kadangi pagrindas, susijęs su priskyrimu valstybei, yra susijęs su sprendimo teisėtumu dėl esmės, jis siejamas su Sutarties taikymo taisyklių pažeidimu ir Sąjungos teismas jį gali nagrinėti tik jeigu jį nurodo ieškovas(15).
56. Todėl pirmiausia reikia išnagrinėti, ar Airija, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Eurallumina ir AAL pirmą kartą nagrinėjant grąžintą bylą nurodė pagrindą dėl EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes ginčijami apmokestinimo atvejai nepriskiriami valstybėms narėms, kad išsiaiškintume, ar Bendrasis Teismas šį ieškinio pagrindą iškėlė savo iniciatyva, ar ne.
57. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra jokios abejonės dėl to, kad Bendrajame Teisme nagrinėjant grąžintą bylą atitinkamos valstybės narės ir suinteresuotieji tretieji asmenys neteigė, jog ginčijami neapmokestinimo atvejai nėra valstybės pagalba dėl to, kad jie nepriskiriami atitinkamoms valstybėms narėms.
58. Vis dėlto priskyrimo klausimą Komisija paminėjo atsiliepime į ieškinį byloje T‑56/06 dėl Prancūzijos Respublikos pateikto ieškinio pagrindo, kuriame pastaroji teigė, kad neapmokestinimas Prancūzijoje nėra pagalba dėl to, kad jis neiškraipo konkurencijos ir nekelia grėsmės, kad ji bus iškraipyta.
59. Tada Komisija paminėjo bylą, kurioje priimtas 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Deutsche Bahn prieš Komisiją(16), kaip pavyzdį tokių atvejų, kai Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas nacionalines priemones turėjo vertinti atsižvelgdami į Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su valstybės pagalba, ir kartu į kitas Sutarties nuostatas. Remdamasi samprotavimais a contrario, Komisija įrodė, kad neapmokestinimas, kuriam Taryba suteikė leidimą pagal mokesčių suderinimo taisykles, dar nereiškia, kad jis kartu nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
60. Priėmus minėtą Sprendimą Komisija prieš Airiją ir kt., kuriuo sujungtos bylos T‑50/06, T‑56/06, T‑60/06, T‑62/06 ir T‑69/06 grąžintos Bendrajam Teismui, šis teismas visas šalis informavo, kad toliau procesas vyks pagal Procedūros reglamento 117 ir tolesnių straipsnių nuostatas ir kad jos turi teisę pateikti rašytines pastabas.
61. Vis dėlto pirmą kartą iš naujo nagrinėjant bylą ieškovės per tą proceso stadiją nekalbėjo apie Komisijos aiškinimą, kai ši rėmėsi minėtu Sprendimu Deutsche Bahn prieš Komisiją.
62. Iš tikrųjų byloje T‑56/06 RENV Prancūzijos Respublika ir toliau manė, kad EB 87 straipsnio 1 dalies sąlyga dėl poveikio konkurencijai tikrai nebuvo tenkinama. Byloje T‑60/06 RENV Italijos Respublika pateikė kaltinimą tik dėl neapmokestinimo atrankinio pobūdžio kriterijaus. O bylose T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV Eurallumina ir AAL pakartojo ankstesniame procese pateiktus kaltinimus ir nė vienas iš jų nebuvo susijęs su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu kaip tokiu. Paskui byloje T‑50/06 RENV Airija netgi akcentavo, kad AAL taikytą neapmokestinimą reikia laikyti esama pagalba.
63. Taigi, kaip Komisija pabrėžė apeliacinio skundo 19 punkte, akivaizdu, kad iš tikrųjų būtent Bendrasis Teismas į bylos nagrinėjimą įtraukė teiginį dėl priskyrimo šalims išsiųstame 2011 m. liepos 20 d. kanceliarijos rašte pateiktame klausime, į jį šalys turėjo galimybę atsakyti raštu ir jį aptarti per 2011 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdį.
64. Dabar reikia išnagrinėti, ar vis dėlto galima nuspręsti, kad ieškinio pagrindas, susijęs su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai nepriskiriami valstybėms narėms, gali būti priskiriamas prie ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu, kaip tai teigia tam tikros kitos apeliacinio proceso šalys.
65. Mano nuomone, priskyrimo klausimas negali būti papildomas ar papildantis argumentas, kurį Bendrasis Teismas galėjo priimti ar nagrinėti kartu su ieškinio pagrindu, susijusiu su minėtų principų pažeidimu.
66. Iš tikrųjų patys teisiniai pagrindai apibrėžiami kaip teisinės priežastys, kuriomis šalis remiasi norėdama pagrįsti savo reikalavimą. Papildantis argumentas yra toks argumentas, kuris sustiprina ieškinio pagrindą, siekiant, kad būtų padaryta ta pati išvada.
67. Primenu, kad šioje byloje Bendrasis Teismas, remdamasis proceso ekonomijos principu, pirmiausia išnagrinėjo pagrindus ir argumentus, susijusius su teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu, ir tada panaikino ginčijamą sprendimą.
68. Nemanau, kad ieškinio pagrindas, susijęs su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai nepriskiriami valstybėms narėms, gali būti pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu, dalis dėl kelių priežasčių.
69. Mano nuomone, šie du ieškinio pagrindai yra atskiri ir savarankiški. Iš tikrųjų, pirma, skiriasi su jais susijusių teisės normų pobūdis, nes pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su teisės normos dėl Sutarties taikymo pažeidimu, o antrasis – su Sąjungos teisės bendrųjų principų pažeidimu. Antra, su šiais dviem ieškinio pagrindais susijusių pažeidimų padariniai irgi skiriasi.
70. Iš tikrųjų ieškinio pagrindu, susijusiu su teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu, siekiama ginčyti Komisijos pasiektą nagrinėjamą rezultatą, t. y. pagalbos grąžinimą.
71. Kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, bylose T‑56/06 RENV ir T‑60/06 RENV atitinkamai Prancūzijos Respublika Komisiją kaltino teisinio saugumo principo pažeidimu, o Italijos Respublika – Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes Komisija nurodė susigrąžinti nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. tariamai suteiktą pagalbą(17).
72. Bylose T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV atitinkamai Eurallumina Komisiją kaltino teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu, o AAL – teisinio saugumo principo pažeidimu, nes Komisija padarė išvadą, kad Italijos ir Airijos taikytas neapmokestinimas yra pagalba, iš dalies nesuderinama su bendrąja rinka(18).
73. Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad neapmokestinimo atvejai nepriskiriami valstybėms narėms, atsižvelgiant į tai, kad šis požymis sudaro „valstybės pagalbos“ sąvoką, juo siekiama, kad būtų nuspręsta, jog šio požymio trūksta.
74. Todėl negaliu pritarti Eurallumina nuomonei, kad „priskyrimo“ sąvoka yra ne kas kita kaip teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų taikymas.
75. Be to, reikia pažymėti, kad Airija iki tol, kol Bendrasis Teismas nepateikė šalims klausimo atsakyti raštu, neteigė, jog Airijoje taikomas neapmokestinimas nėra valstybės pagalba. Atvirkščiai, ji tvirtino, kad Komisija padarė teisės klaidą manydama, jog tai nauja pagalba, o ne esama. Šis teiginys taip pat patvirtinamas teze, kuria prieštaraujama tam, kad jis būtų siejamas su ieškinio pagrindu, susijusiu su teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu.
76. Mano nuomone, Bendrasis Teismas padarė vertinimo klaidą, nes ieškinio pagrindą, susijusį su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai nepriskiriami valstybėms narėms, sutapatino su ieškinio pagrindu, susijusiu su minėtų principų pažeidimu.
77. Galiausiai, reikia išnagrinėti klausimą, ar ieškinio pagrindas, susijęs su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl to, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai nepriskiriami valstybėms narėms, buvo tikrasis ginčyto sprendimo panaikinimo motyvas arba svarbus motyvas, galintis pateisinti skundžiamo sprendimo panaikinimą.
78. Tiesa, skundžiamame sprendime šiam ieškinio pagrindui skirti tik keli punktai. Vis dėlto, mano nuomone, paprasčiausiai šis ieškinio pagrindas to sprendimo motyvuose turi tik santykinę svarbą, kaip tai teigia Italijos Respublika ir Eurallumina.
79. Beje, šis paradoksas dėl Bendrojo Teismo lakoniškumo ir minėto ieškinio pagrindo svarbos, mano nuomone, paaiškinamas tuo, kad Bendrasis Teismas sutapatino ieškinio pagrindą, susijusį su ginčijamų neapmokestinimo atvejų nepriskyrimu valstybėms narėms, su ieškinio pagrindu, susijusiu su teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimu.
80. Tokį sutapatinimą ypač gerai rodo skundžiamo sprendimo 104 punktas, nes Bendrasis Teismas, pažymėjęs, jog Tarybos sprendimams dėl leidimo taikytina teisėtumo prezumpcija, taikoma kiekvienam Sąjungos aktui, nusprendė, kad iš esmės šie sprendimai buvo kliūtis tam, kad ginčijamame sprendime Komisija galėtų teigti, jog atitinkamus ginčijamus neapmokestinimo atvejus suteikė valstybės narės, todėl juos laikyti valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir nurodyti ją iš dalies susigrąžinti tiek, kiek laikė ją nesuderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį.
81. Primenu, jog Bendrasis Teismas ginčijamą sprendimą panaikino „tiek, kiek šiame sprendime konstatuojama arba remiamasi tuo, kad konstatuota, jog [ginčijami] neapmokestinimo atvejai yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį“.
82. Tačiau, mano nuomone, remiantis šiuo motyvavimu, vien dėl teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principų pažeidimo ginčijamas sprendimas negali būti panaikintas.
83. Motyvas, kuriuo remdamasis Bendrasis Teismas galėjo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame konstatuojama arba remiamasi tuo, kad konstatuota, jog ginčijami neapmokestinimo atvejai yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, mano nuomone, yra būtent šių neapmokestinimo atvejų nepriskyrimas valstybėms narėms.
84. Vadinasi, reikia pritarti Komisijos teiginiui, kad tikrasis ginčijamo sprendimo panaikinimo motyvas buvo ginčijamų neapmokestinimo atvejų nepriskyrimas valstybėms narėms.
85. Todėl nereikia nagrinėti šalių pateiktų kitų argumentų ir ieškinio pagrindų ir reikia panaikinti skundžiamą sprendimą, nes juo panaikintas ginčijamas sprendimas tiek, kiek jame konstatuojama arba remiamasi tuo, kad konstatuota, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos taikytas mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminiui gaminti, neapmokestinimas akcizais yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir tiek, kiek jame nurodyta šioms valstybėms narėms imtis visų būtinų priemonių, kad susigrąžintų šią pagalbą iš jos gavėjų bent jau dėl to, kad jie nemokėjo 13,01 EUR akcizo už 1 000 kg sunkiojo mazuto.
86. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas pats gali priimti galutinį sprendimą, jeigu per tą bylos stadiją tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą. Šiuo atveju bylos stadija nėra tokia, kad būtų galima priimti sprendimą.
87. Todėl reikia grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
VII – Išvada
88. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
1. Panaikinti 2012 m. kovo 21 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Airija ir kt. prieš Komisiją (T‑50/06, T‑56/06, T‑60/06, T‑62/06 ir T‑69/06) tiek, kiek juo:
– panaikintas 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimas 2006/323/EB dėl mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Gardanne, Shannon regione ir Sardinijoje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu Prancūzijoje, Airijoje ir Italijoje tiek, kiek šiame sprendime konstatuojama arba remiamasi tuo, kad konstatuota, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos taikytas mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminiui gaminti, neapmokestinimas akcizais yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir jame nurodyta šioms valstybėms narėms imtis visų būtinų priemonių, kad susigrąžintų šią pagalbą iš jos gavėjų bent jau dėl to, kad jie nemokėjo 13,01 EUR akcizo už 1 000 kg sunkiojo mazuto, ir
– nurodyta Europos Komisijai padengti savo ir ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra byloje T‑69/06 R.
2. Grąžinti sujungtas bylas T‑50/06 RENV, T‑56/06 RENV, T‑60/06 RENV, T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV Europos Sąjungos Bendrajam Teismui.
3. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.