Language of document : ECLI:EU:C:2012:221

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. balandžio 19 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Dominuojanti padėtis – Piktnaudžiavimas – Panaudotos gėrimų taros surinkimo automatų rinka – Sprendimas, kuriame konstatuojamas EB 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimas – Išimtinės sutartys, įpareigojimus dėl kieko nustatančios sutartys ir nuolaidų už lojalumą sutartys“

Byloje C‑549/10 P

dėl pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį 2010 m. lapkričio 18 d. pateikto apeliacinio skundo

Tomra Systems ASA, įsteigta Askeryje (Norvegija),

Tomra Europe AS, įsteigta Askeryje,

Tomra Systems GmbH, įsteigta Hildene (Vokietija),

Tomra Systems BV, įsteigta Apeldorne (Nyderlandai),

Tomra Leergutsysteme GmbH, įsteigta Vienoje (Austrija),

Tomra Systems AB, įsteigta Solentiūnoje (Švedija),

Tomra Butikksystemer AS, įsteigta Askeryje,

atstovaujamos advokatų O. W. Brouwer, J. Midthjell ir solisitoriaus A. J. Ryan,

ieškovės pirmojoje instancijoje,

dalyvaujant kitai proceso šaliai:

Europos Komisijai, atstovaujamai E. Gippini Fournier ir N. Khan, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai R. Silva de Lapuerta (pranešėja), E. Juhász, G. Arestis ir T. von Danwitz,

generalinis advokatas J. Mazák,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. lapkričio 9 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2012 m. vasario 2 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu apeliantės (toliau – Tomra ir kt.) prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2010 m. rugsėjo 9 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Tomra Systems ir kt. prieš Komisiją (T‑155/06, Rink. p. II‑4361, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo atmesti jų ieškiniai dėl 2006 m. kovo 29 d. Komisijos sprendimo C (2006) 734 galutinis dėl [EB] 82 straipsnio (dabar – SESV 102 straipsnis) ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/E.‑1/38‑113/Prokent‑Tomra, toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.

 Ginčo aplinkybės

2        Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas taip nurodė jame iškeltos bylos teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes:

„1.      Tomra Systems ASA yra Tomra grupės patronuojanti bendrovė. Tomra Europe AS koordinuoja Europos dukterinių platinimo bendrovių veiklą grupės viduje. Su šia byla susijusios dukterinės platinimo bendrovės yra Tomra Systems GmbH Vokietijoje, Tomra Systems BV Nyderlanduose, Tomra Leergutsysteme GmbH Austrijoje, Tomra Systems AB Švedijoje ir Tomra Butikksystemer AS Norvegijoje (toliau visos kartu su Tomra Systems ASA ir Tomra Europe AS – ieškovės). Tomra grupė gamina tuščios gėrimų taros surinkimo automatus (toliau – RVM), kurie yra panaudotos gėrimų taros rinkimo aparatai, identifikuojantys tarą pagal įvairius parametrus, kaip antai forma ir (arba) brūkšninis kodas, bei apskaičiuojantys klientui grąžintiną užstatą. <...>

2.      2001 m. kovo 26 d. <...> Komisija gavo Prokent AG, Vokietijos bendrovės, kuri taip pat veikė tuščios gėrimų taros surinkimo bei su tuo susijusių produktų ir paslaugų sektoriuje, skundą. Prokent prašė Komisijos atlikti tyrimą ir nustatyti, ar ieškovės nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi neleisdamos jai patekti į rinką.

3.      2001 m. rugsėjo 26 ir 27 d. Komisija Tomra Systems GmbH ir Tomra Systems BV patalpose, atitinkamai Vokietijoje ir Nyderlanduose, atliko patikrinimus. Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucija Komisijos prašymu atliko patikrinimus Tomra Systems ASA ir jos dukterinių bendrovių Norvegijoje patalpose. <...>.

4.      2002 m. gruodžio 23 d. Komisijai skirtame laiške ieškovės nurodė nutraukiančios išimtines sutartis ir daugiau netaikysiančios lojalumo nuolaidų.

5.      2004 m. kovo 30 d. ieškovės pateikė Tomra grupės konkurencijos normų laikymosi programą, taikytiną nuo 2004 m. balandžio 1 d.

6.      2004 m. rugsėjo 1 d. Komisija išsiuntė Tomra Systems ASA, Tomra Europe AS ir Tomra grupės dukterinėms bendrovėms šešiose Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo šalyse pranešimą apie kaltinimus, į kurį ieškovės atsakė 2004 m. lapkričio 22 dieną. <...>

<...>

7.      2006 m. kovo 29 d. Komisija priėmė [ginčijamą] sprendimą. Šiame sprendime ji konstatavo, kad ieškovės 1998–2002 m. pažeidė EB 82 straipsnį ir [1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės] susitarimo [OL L 1, 1994, p. 3; toliau – EEE susitarimas] 54 straipsnį vykdydamos konkurentų išstūmimo iš nacionalinių RVM rinkų Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Švedijoje ir Norvegijoje strategiją, t. y. sudarydamos išimtines sutartis, sutartis dėl individualių įpareigojimų dėl kiekio ir taikydamos individualias nuolatinių klientų nuolaidų sistemas, taip varžydamos konkurenciją rinkose.

I – Atitinkama rinka

8.      Dėl atitinkamos produktų rinkos ginčijamame sprendime nurodyta, kad ją vertindama Komisija pirmiausia atsižvelgė į tai, kad egzistuoja speciali užstato grąžinimo automatų ar kitokių automatinių sistemų, apimančių, be kita ko, visus RVM, kurie gali būti montuojami sienoje, sujungiant juos su pagalbine patalpa, rinka ir bendra rinka, įskaitant autonominius bei neautonominius automatus. Vis dėlto Komisija nusprendė remtis platesniu rinkos apibrėžimu, nes taip buvo gauti ieškovėms palankesni rodikliai.

9.      Dėl atitinkamos geografinės rinkos ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad konkurencijos sąlygos EEE aptariamu laikotarpiu nebuvo vienodos ir kad atitinkamos geografinės rinkos sutapo su nacionalinėmis rinkomis.

II – Dominuojanti padėtis

10.      Ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, konstatavusi, kad ieškovių rinkos dalys iki 1997 m. nuolat buvo didesnės nei 70 %, jog nuo 1997 m. jos viršijo 95 % ir kad visose atitinkamose rinkose ieškovių turima rinkos dalis daugeriopai buvo didesnė už jų konkurentų rinkos dalis, nusprendė, kad Tomra grupė užima dominuojančią padėtį, kaip apibrėžta EB 82 straipsnyje ir EEE susitarimo 54 straipsnyje.

III – Neteisėti veiksmai

11.      Ginčijamame sprendime nurodoma, kad ieškovės tiek praktikoje, tiek diskusijose grupės viduje taikė strategiją, kurios tikslas ar poveikis buvo antikonkurenciniai. Komisija minėtame sprendime tvirtina, kad ieškovės siekė išlaikyti dominuojančią padėtį ir rinkos dalis kliudydamos naujiems ūkio subjektams patekti į rinką, ribodamos konkurentų augimo galimybes, kad jie būtų silpni, ir pašalindamos visiškai nusilpusius konkurentus juos perpirkdamos ar kitais būdais. Ši strategija buvo įgyvendinama nuo 1998 m. iki 2002 m. pasirašant 49 sutartis tarp ieškovių ir tam tikrų prekybos centrų tinklų; tai buvo išimtinės sutartys, įpareigojimus dėl kiekio nustatančios sutartys ir individualią atgaline data galiojančių nuolaidų sistemą sukuriančios sutartys.

12.      Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad nors sutartyse ir jų sąlygose nurodyti skirtingi elementai, pavyzdžiui, aiškios arba de facto išimtinės sąlygos, klientų įsipareigojimai ar pažadai nupirkti kiekį, atitinkantį didelę dalį jų poreikius tenkinančių automatų, atgaline data galiojančių nuolaidų sistemos, susijusios su klientų poreikiais, arba visų šių elementų derinimas, jie visi, Komisijos nuomone, turi būti vertinami atsižvelgiant į bendrą ieškovių politiką, kurios tikslas – užkirsti kelią esamiems ar būsimiems konkurentams patekti į rinką, joje plėstis bei galiausiai stengtis išstumti juos iš rinkos siekiant sukurti beveik absoliučią monopoliją.

13.      Pirmiausia, remiantis ginčijamu sprendimu, išimtinės sąlygos varžo, nes klientai verčiami pirkti iš dominuojančią padėtį užimančio tiekėjo visas ar didžiąją dalį jiems reikiamų prekių. Šioje byloje atsižvelgiant į ieškovių užimamą dominuojančią padėtį rinkoje ir tai, kad išimtinės sąlygos, jos nuomone, buvo taikomos gana didelei visos paklausos rinkoje daliai, Komisija mano, kad šios ieškovių sudarytos išimtinės sutartys galėjo varžyti ir iš esmės iškreipdamos rinką varžė. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad nėra jokių aplinkybių, kurios išskirtinai pateisintų išimtines ar panašias sąlygas, ir kad ieškovėms nepavyko sąnaudų taupymu pagrįsti savo veiksmų.

14.      Ginčijamame sprendime priduriama, kad individualiai nustatytiems kiekiams, atitinkantiems visus arba beveik visus poreikius, suteiktos nuolaidos daro tą patį poveikį kaip ir aiškios išimtinės sąlygos: jos verčia klientą visus arba beveik visus savo poreikius tenkinti perkant iš dominuojančią padėtį užimančio tiekėjo. Tas pats taikytina ir lojalumo nuolaidoms, t. y. nuolaidoms, kurios suteikiamos su sąlyga, kad klientai visus arba beveik visus savo poreikius tenkins pirkdami iš dominuojančią padėtį užimančio tiekėjo. Tai, ar įsipareigotas nupirkti kiekis nurodytas absoliučiu dydžiu, ar išreikštas tam tikra procentine dalimi, Komisijos nuomone, nelemia sutarčių ar sąlygų antikonkurencinio pobūdžio. Kalbant apie ieškovių sudarytas sutartis, ginčijamame sprendime nurodoma, kad tiksliniai kiekiai yra individualiai nustatyti įpareigojimai, kurie kiekvienam klientui nustatomi skirtingi, neatsižvelgiant į jo dydį ir pirkimo apimtis, ir kurie prilygo visiems kliento poreikiams ar didelei jų daliai arba net viršijo juos. Ginčijamame sprendime priduriama, kad su ieškovių strategija, derybomis ir klientams pateiktais pasiūlymais susiję dokumentai rodo jų politiką, kurios tikslas – susaistyti klientus, ypač pagrindinius, sudarant su jais sutartis, siekiant išstumti konkurentus iš rinkos ir atimti iš jų bet kokią galimybę plėstis. Atsižvelgdama į užstato už tarą grąžinimo sistemos rinkos pobūdį ir paties produkto ypatybes, ypač skaidrumą ir gana nuspėjamą kiekvieno kliento RVM poreikį kiekvienais atskirais metais, Komisija konstatavo, kad ieškovės turėjo realius rinkos rodiklius apie kiekvieno kliento apytikslius poreikius.

15.      Be to, dėl nuolaidų taikymo Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad kiekvienam klientui buvo taikomos individualios nuolaidų sistemos, o ribos buvo nustatytos pagal bendrus kliento poreikius arba didelę jų dalį. Jos buvo nustatytos pagal apskaičiuotus buvusius kliento poreikius ir (arba) ankstesnių pirkimų apimtis. Paskata pirkti išimtinai arba beveik išimtinai iš ieškovių buvo, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, itin stipri, kai ieškovių taikytos ribos buvo derinamos su sistema, pagal kurią premijos arba dar palankesnės premijų ribos taikomos visiems kliento pirkimams nurodytu laikotarpiu, o ne tik atitinkamą ribą viršijantiems perkamiems kiekiams. Pagal atgaline data galiojančių nuolaidų sistemą labiausiai tikėtinas veiksmų planas, atsižvelgiant į stiprią ieškovių padėtį rinkoje, buvo toks, kad iš ieškovių pradėjęs pirkti klientas buvo skatinamas pasiekti ribą, kad sumažėtų visų pirkimų iš jų kaina. Tokia paskata didėjo klientui artėjant prie aptariamos ribos. Komisija konstatavo, kad atgaline data galiojanti nuolaidų sistema su riba ar ribomis, kurios atitinka visus poreikius arba didelę jų dalį, buvo didelė paskata pirkti viską arba beveik viską iš ieškovių, ir dirbtinai kėlė tiekėjo pakeitimo sąnaudas net ir dėl mažo prekių kiekio. Komisija konstatavo, kad pagal teismų praktiką nurodytas nuolaidų sistemas reikia apibūdinti kaip lojalumo formavimo priemones ir dėl šios priežasties kaip lojalumo nuolaidas.

16.      Galiausiai ginčijamame sprendime nurodoma, kad nors <...> norint nustatyti piktnaudžiavimą pagal EB 82 straipsnį, pakanka „įrodyti, kad įmonės piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi gali būti ribojama konkurencija arba, kitaip tariant, toks elgesys gali daryti tokį poveikį“, Komisija baigė šių aplinkybių analizę, išnagrinėjusi galimą ieškovių veiksmų poveikį RVM rinkai. Šiuo klausimu ginčijamame sprendime nurodoma, kad nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. nuo 1998 m. iki 2002 m. ieškovių rinkos dalis kiekvienoje iš aptariamų penkių nacionalinių rinkų buvo gana stabili. Tuo metu jos konkurentų padėtis buvo gana silpna ir nestabili. Vienas jų, t. y. skundą pateikęs asmuo, kuris augo, pasitraukė iš rinkos 2003 m., po to, kai 2001 m. įgijo 18 % Vokietijos rinkos. Kitas konkuruojančias įmones, kurios įrodė savo potencialą užimti didesnes rinkos dalis, ieškovės pašalino jas įsigydamos, kaip tai nutiko Halton ir Eleikon atveju. Be to, Komisija mano, kad ieškovių 1998–2002 m. vykdyta konkurentų šalinimo iš rinkos strategija atsispindi susietos rinkos dalių pokyčiuose ir rinkos dalyvių pardavimo apimtyse. Be to, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, nustojus galioti antikonkurencinio pobūdžio sutartims su ieškovėmis, kai kurie klientai ėmė pirkti daugiau konkurentų produktų. Be to, kad nėra ieškovių veiksmus pateisinančios ekonominės naudos, vartotojai šiuo atveju naudos taip pat neturėjo. Ginčijamame sprendime nurodoma, kad padidėjus pardavimų apimčiai, ieškovių siūlomos RVM kainos nesumažėjo, o, atvirkščiai, nagrinėjamu laikotarpiu ieškovių automatų kainos nekito arba didėjo.

IV – Bauda

17.      Ginčijamame sprendime nurodoma, kad, vertinant ieškovių piktnaudžiavimo mastą, reikia atsižvelgti į tai, jog jos tikslingai ėmėsi aptariamų veiksmų, kuriais buvo siekiama išstumti konkurentus, taip pat į šio piktnaudžiavimo geografinį mastą, t. y. į aplinkybę, kad jis apėmė penkias EEE susitarimo Susitariančias Šalis: Vokietiją, Nyderlandus, Austriją, Švediją ir Norvegiją. Komisijos nuomone, taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad ne visada pažeidimai vyko visą nagrinėjamą laikotarpį kiekvienoje aptariamoje nacionalinėje rinkoje ir kad pažeidimų intensyvumas kiekvienoje nacionalinėje rinkoje tuo laikotarpiu galėjo skirtis.

18.      Konkrečiai ginčijamo sprendimo 394 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad atitinkamas pažeidimas apėmė šias teritorijas ir laikotarpius:

–        Vokietija: 1998–2002 m.

–        Nyderlandai: 1998–2002 m.

–        Austrija: 1999–2001 m.

–        Švedija: 1999–2002 m.

–        Norvegija: 1998–2001 m.

19.      Komisija nusprendė, kad buvo padarytas sunkus pažeidimas, ir nustatė 16 mln. EUR pagrindinę baudą atsižvelgdama į penkerių metų, t. y. nuo 1998 m. iki 2002 m., laikotarpį. Pradinė bauda buvo padidinta 10 % už kiekvienus nepertraukiamus pažeidimo metus. Galiausiai ginčijamame sprendime nurodoma, kad nėra nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių.

20.      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

[Ieškovės] pažeidė [EB] 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį 1998–2002 m., įgyvendindamos strategiją, kurią vykdant buvo siekiama šalinti konkurentus iš [Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos, Švedijos ir Norvegijos] [RVM] rinkų, ir sudarydamos išimtines sutartis, nustatydamos individualius įpareigojimus dėl kiekio ir individualias atgaline data galiojančių nuolaidų sistemas ir taip varžydamos konkurenciją rinkose.

2 straipsnis

Dėl minėto pažeidimo [ieškovėms] solidariai skiriama bendra 24 mln. EUR bauda.

<...>““

 Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

3        Pateikdamos Bendrajam Teismui ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo apeliantės nurodė šešis ieškinio pagrindus.

4        Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos ieškinio pagrindus.

 Šalių reikalavimai

5        Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        išspręsti ginčą ir panaikinti ginčijamą sprendimą arba bet kuriuo atveju sumažinti skirtą baudą, o jei šie reikalavimai nebūtų patenkinti ir jei Teisingumo Teismas nuspręstų nenagrinėti ginčo, grąžinti bylą Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo ir išspręsti ginčą atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme patirtas išlaidas.

6        Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl apeliacinio skundo

7        Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo penkis pagrindus, susijusius, pirma, su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė vertindamas Komisijos išvadą dėl antikonkurencinio ketinimo panaikinti konkurenciją rinkoje, antra, su teisės klaida ir su nepakankamu motyvavimu kalbant apie bendrosios paklausos dalį, kurią turėtų apimti susitarimai, kad juos būtų galima pripažinti piktnaudžiavimu, trečia, su procesine klaida ir teisės klaida, padaryta nagrinėjant atgaline data taikomas nuolaidas, ketvirta, su teisės klaida ir tinkamų motyvų nenurodymu, kai buvo nustatoma, ar sutartys, kuriose apeliantės įvardijamos kaip „tinkamiausia, pagrindinė arba pirma tiekėja“, galėtų būti priskiriamos prie „išimtinių“ sutarčių, ir, penkta, su teisės klaida vertinant baudą pagal vienodo požiūrio principą.

 Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė vertindamas Komisijos išvadą dėl antikonkurencinio ketinimo panaikinti konkurenciją rinkoje (skundžiamo sprendimo 33–41 punktai)

 Šalių argumentai

8        Tomra ir kt. mano, kad vertindamas, ar Komisija įrodė antikonkurencinį ketinimą, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes atsisakė atsižvelgti į faktines aplinkybes, įrodančias, kad apeliantės siekė konkuruoti kokybiniais pranašumais. Toks neatsižvelgimas nesuderinamas su Bendrojo Teismo pareiga atlikti išsamią SESV 102 straipsnio taikymo sąlygų teisminę kontrolę.

9        Tomra ir kt. tvirtina, kad Komisija, siekdama įrodyti apeliančių antikonkurencinius ketinimus, klaidingai rėmėsi jų vidaus susirašinėjimu, neatsižvelgdama į įrodymus, kurie galėjo patvirtinti, kad apeliantės ketino konkuruoti kokybiniais pranašumais.

10      Tomra ir kt. nurodo, kad iš ginčijamo sprendimo 97–105 konstatuojamųjų dalių darytina išvada, jog antikonkurencinis ketinimas buvo reikšmingas veiksnys, kuriuo remiantis padaryta išvada dėl antikonkurencinės strategijos, ir kad ši išvada turėjo lemiamą reikšmę nustatant pažeidimą.

11      Komisija tvirtina, kad šis pagrindas nepagrįstas. Iš tikrųjų „piktnaudžiavimo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 102 straipsnį, sąvoka yra objektyvaus pobūdžio, todėl galimas antikonkurencinis ketinimas nėra būtinas.

12      Komisijos nuomone, toks ketinimas vis dėlto nėra nereikšmingas bendrai vertinant dominuojančios įmonės elgesį. Iš tikrųjų tokio ketinimo įrodymas galėtų būti reikšmingas apskaičiuojant baudą, ypač išsiaiškinus, ar pažeidimas buvo padarytas tyčia ar dėl neatsargumo.

13      Be to, Komisija ginčija apeliančių tvirtinimus, kad subjektyvių veiksnių vertinimas būtų turėjęs didelį poveikį išvadoms dėl SESV 102 straipsnyje numatyto pažeidimo konstatavimo.

14      Komisija šiuo klausimu pabrėžia, kad apeliaciniame skunde nenurodyti galimi įrodymai, susiję su Tomra grupės ketinimu konkuruoti kokybiniais pranašumais, į kuriuos neatsižvelgė Bendrasis Teismas, be to, šiame skunde nepaaiškinama, kaip tokie įrodymai galėtų paneigti elgesio, kuriuo siekiama konkurentus išstumti iš rinkos, tyrimą.

15      Komisija priduria, jog apeliantės neįrodė, kad jų elgesys komerciniu požiūriu buvo pateisinamas. Taigi Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad Tomra grupė taikė antikonkurencinę strategiją.

 Teisingumo Teismo vertinimas

16      Nurodydamos apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą apeliantės iš esmės siekia įrodyti, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes patvirtino tariamą Komisijos išvadą dėl Tomra grupės antikonkurencinio ketinimo, be kita ko, neatsižvelgdamas į vidaus dokumentus, patvirtinančius minėtos grupės siekį konkuruoti kokybiniais pranašumais.

17      Norint įvertinti šio pagrindo pagrįstumą reikia priminti, kad SESV 102 straipsnyje draudžiamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi ir susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesiu rinkoje, kurioje būtent dėl šios įmonės buvimo konkurencija jau yra sumažėjusi; tokiu elgesiu, naudojant kitokias priemones nei lemiančias įprastą ūkio subjektų prekių ar paslaugų konkurenciją, sudaromos kliūtys rinkoje dar esančiai konkurencijai išlaikyti ar šios konkurencijos plėtrai (žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, Rink. p. I‑527, 27 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

18      Vis dėlto Komisija, atlikdama dominuojančios įmonės elgesio tyrimą ir norėdama nustatyti galimą piktnaudžiavimą tokia padėtimi, turi įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su minėtu elgesiu (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 15 d. Sprendimo British Airways prieš Komisiją, C‑95/04 P, Rink. p. I‑2331, 67 punktą).

19      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad dominuojančios įmonės elgesio vertinimas yra būtinas norint nustatyti piktnaudžiavimą tokia padėtimi, todėl Komisija, atlikdama tokį vertinimą, neišvengiamai turi įvertinti minėtos įmonės vykdomą komercinę strategiją. Šiuo atveju yra visiškai normalu, kad Komisija remiasi subjektyviais veiksniais, kaip antai paskatomis, kuriomis atskleidžiama aptariama komercinė strategija.

20      Todėl galimas antikonkurencinis ketinimas yra tik viena iš daugelio faktinių aplinkybių, į kurias gali būti atsižvelgta vertinant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.

21      Vis dėlto Komisija, taikydama EB 82 straipsnį, neprivalo įrodyti tokio dominuojančią padėtį užimančios įmonės ketinimo.

22      Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 36 punkte teisingai pažymėjo, kad visiškai normalu, jog ginčijamame sprendime pirmiausia vertinami apeliančių antikonkurenciniai veiksmai, nes būtent neteisėtą elgesį Komisija turi įrodyti. Net pripažinus ketinimą konkuruoti kokybiniais pranašumais, būtų neįrodyta, kad nebuvo piktnaudžiaujama.

23      Todėl skundžiamo sprendimo 38 punkte Bendrasis Teismas nepadarydamas teisės klaidos taip pat priminė, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 20 punkto, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi.

24      Todėl skundžiamo sprendimo 39 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 97 ir kitose konstatuojamosiose dalyse Komisija įrodė, jog apeliančių veiksmai, nagrinėti atsižvelgiant į situaciją ir kartu su kitais elementais, įskaitant ir jų vidaus dokumentus, galėjo panaikinti konkurenciją. Bendrasis Teismas tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte taip pat teisingai nurodė, kad Komisija nesirėmė vien apeliančių ketinimu ar strategija, kad pagrįstų išvadą dėl konkurencijos teisės pažeidimo. Iš tikrųjų, iš ginčijamo sprendimo 284 konstatuojamosios dalies, esančios minėto sprendimo skyriuje, kuriame pateikiamas Komisijos vertinimas, ir iš konkretaus aptariamo elgesio tyrimo, pateikto nuo 286 konstatuojamosios dalies, matyti, kad ši institucija pabrėžė jos konstatuoto SESV 102 straipsnio pažeidimo objektyvų pobūdį.

25      Kalbant apie argumentą, kad Bendrasis Teismas, nagrinėdamas apeliančių komercinę strategiją, netinkamai įvertino tam tikrus Tomra grupės vidaus susirašinėjimo dokumentus, reikia, be kita ko, priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką iš SESV 256 straipsnio ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos matyti, jog tik Bendrasis Teismas turi kompetenciją, pirma, konstatuoti faktus, išskyrus atvejus, kai jo konstatuotų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, įvertinti šiuos faktus. Taigi, Bendrajam Teismui konstatavus ar įvertinus faktus, pagal SESV 256 straipsnį Teisingumo Teismas turi kompetenciją patikrinti Bendrojo Teismo pateiktą teisinį šių faktų ir jais remiantis padarytų teisinių išvadų įvertinimą (žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą, C‑535/06 P, Rink. p. I‑7051, 31 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

26      Taigi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nei konstatuoti faktų, nei iš principo nagrinėti įrodymų, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi pagrįsdamas šiuos faktus. Jeigu šie įrodymai buvo gauti teisėtai, paisyta bendrųjų teisės principų ir procesinių normų, taikomų įrodinėjimo naštos paskirstymui ir įrodymų tyrimui, tik Bendrasis Teismas gali nustatyti jam pateiktos medžiagos vertę. Taigi šis įvertinimas pats savaime, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, todėl nepatenka į remiantis apeliaciniu skundu atliekamos Teisingumo Teismo peržiūros taikymo sritį (žr. minėto Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą 32 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

27      Be to, reikia priminti, kad iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo iš naujo (žr. minėto Sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą 33 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

28      Tačiau tokio įrodymų iškraipymo apeliantės Teisingumo Teismui nenurodė.

29      Todėl pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su teisės klaida ir su nepakankamu motyvavimu kalbant apie bendrosios paklausos dalį, kurią turėjo apimti susitarimai, kad juos būtų galima pripažinti piktnaudžiavimu (skundžiamo sprendimo 238–246 punktai)

 Šalių argumentai

30      Tomra ir kt. tvirtina, kad Bendrasis Teismas, nuspręsdamas, kad ginčijamos sutartys apėmė pakankamą bendrosios paklausos dalį, kad apribotų konkurenciją, padarė teisės klaidą ir nepakankamai motyvavo šio ieškinio pagrindo atmetimą.

31      Tomra ir kt. mano, kad Bendrojo Teismo motyvai šiuo klausimu buvo pagrįsti žodžiais, kaip antai „didelė“, „nemaža“ dalis ar „labai didelė“ proporcija. Dėl šių dviprasmiškų žodžių vartojimo Bendrasis Teismas nepakankamai pagrindė sprendimą.

32      Tomra ir kt. pažymi, kad Bendrasis Teismas nenurodo tinkamo kriterijaus, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, ar aptariamas elgesys apima pakankamą rinkos dalį, kad būtų galima veiksmingai panaikinti konkurenciją šioje rinkoje. Vienintelis su galimybe panaikinti bet kokią konkurenciją susijęs kriterijus, nurodytas skundžiamame sprendime, išplaukia iš Bendrojo Teismo pastabos, kad apeliančių konkurentai turėjo turėti galimybę konkuruoti visoje rinkoje. Bendrojo Teismo vertinimas, kad bet kokia išimtinė sutartis automatiškai panaikina konkurenciją aptariamoje rinkoje, yra teisės klaida.

33      Tomra ir kt. priduria, kad Komisija turėjo taikyti „minimalaus pelningumo“ kriterijų arba kitą tinkamą metodą, leidžiantį nustatyti, ar ginčijamos sutartys galėjo panaikinti konkurenciją aptariamoje rinkoje.

34      Komisija nurodo, jog nėra abejonių, kad apeliančių elgesys apėmė labai didelę nagrinėjamos rinkos dalį. Iš tikrųjų apeliantės pačios pripažįsta, kad vidutiniškai penkerius metus penkiose aptariamose rinkose kartu paėmus nagrinėjamas elgesys apėmė apie 39 % paklausos.

35      Komisija pažymi, kad ginčijamos sutartys turėjo didelį poveikį Tomra grupės klientams renkantis tiekėjus.

36      Komisija galiausiai tvirtina, kad žodžių, kaip antai „didelė“, vartojimas buvo visiškai pagrįstas reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Motyvai, kuriuos turi pateikti Bendrasis Teismas, turėtų būti siejami su nagrinėjamu aktu, o tai ir buvo padaryta šiuo atveju.

 Teisingumo Teismo vertinimas

37      Antrasis apeliacinio skundo pagrindas iš esmės susijęs su Bendrojo Teismo pateikto nagrinėjamos rinkos atitinkamos dalies, kurioje turi būti taikomos ginčijamos sutartys, kad būtų galima įrodyti, jog šios sutartys galėjo panaikinti konkurenciją rinkoje, vertinimo pagrįstumu.

38      Kalbant apie nagrinėjamos įmonės dominavimo konkrečioje rinkoje laipsnį, kad būtų galima įrodyti jos piktnaudžiavimą, iš minėto Sprendimo TeliaSonera Sverige 79 punkto matyti, kad SESV 102 straipsnyje minima dominuojanti padėtis susijusi su situacija, kai įmonė turi ekonominę galią, dėl kurios galima sukliudyti atitinkamoje rinkoje išlaikyti veiksmingą konkurenciją, suteikiant jai galimybę reikšmingu mastu veikti nepriklausomai nuo konkurentų ir klientų.

39      Be to, iš minėto sprendimo 80 ir 81 punktų matyti, kad šioje nuostatoje nenurodytas koks nors vartojamos dominuojančios padėties sąvokos skirtumas ar laipsnis. Kai įmonė turi tokią ekonominę galią, kad remiantis SESV 102 straipsniu būtų pripažinta, jog ji užima dominuojančią padėtį konkrečioje rinkoje, jos veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į šią nuostatą. Vis dėlto galios rinkoje laipsnis iš principo turi įtakos veikiau aptariamos įmonės veiksmų padarinių apimčiai, o ne piktnaudžiavimo egzistavimui.

40      Tiesa, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 239 punkto, Komisija nenustatė konkrečios ribos, kurią peržengus Tomra grupės veiksmais būtų buvę galima pašalinti konkurentus iš nagrinėjamos rinkos.

41      Vis dėlto skundžiamo sprendimo 240 punkte Bendrasis Teismas teisingai patvirtino Komisijos išvadą, kad susiedama didelę rinkos dalį Tomra grupė ribojo vieno ar kelių konkurentų patekimą į rinką, taigi sumažino konkurencijos intensyvumą visoje rinkoje.

42      Iš tikrųjų, kaip skundžiamo sprendimo 241 punkte nurodė Bendrasis Teismas, dominuojančios įmonės įvykdytas didelės dalies rinkos susiejimas negali būti pateisinamas įrodžius, kad nesusieta rinkos dalis dar pakankama ribotam konkurentų skaičiui. Pirma, klientai, kurie yra susieti, turi turėti galimybę pasinaudoti bet kokio lygio įmanoma konkurencija rinkoje, o konkurentai turi galėti laisvai konkuruoti visoje rinkoje, o ne tik jos dalyje. Antra, ne dominuojanti įmonė turi nustatyti, kiek pelningai veikiančių konkurentų gali su ja konkuruoti dėl nesusietos paklausos dalies.

43      Be to, skundžiamo sprendimo 242 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad tik išnagrinėjus bylos aplinkybes, kaip tai padarė Komisija ginčijamame sprendime, galima nustatyti, ar dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmais konkurencija gali būti pašalinta. Tačiau susietos rinkos dalies, kurią padidinus dominuojančios įmonės veiksmais būtų galima išstumti konkurentus iš rinkos, nustatymas a priori būtų dirbtinis.

44      Todėl atlikęs tokį bylos aplinkybių tyrimą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 243 punkte konstatavo, kad, kalbant apie didelę visos paklausos dalį (du penktadalius), nagrinėjamu laikotarpiu atitinkamose šalyse konkurencijos nebuvo.

45      Ši Bendrojo Teismo išvada turi būti vertinama kaip pagrįsta.

46      Dėl apeliančių argumentų, jog Komisija turėjo taikyti „minimalaus pelningumo“ kriterijų, pakanka pažymėti, kad, pirma, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad susietos rinkos dalies, kurią padidinus dominuojančios įmonės praktika turėtų būti laikoma piktnaudžiavimu, tikslus nustatymas nebuvo būtinas taikant SESV 102 straipsnį, ir, antra, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 243 punkte pateiktas išvadas, bet kuriuo atveju šioje byloje buvo įrodyta, kad nagrinėjama praktika neleido patekti konkurentams į rinką.

47      Galiausiai dėl apeliančių argumentų, susijusių su Bendrojo Teismo nepakankamu motyvavimu dėl visos paklausos, kurią turėjo apimti ginčijamos sutartys, kad būtų pripažintos piktnaudžiavimu, reikia priminti, jog pareiga motyvuoti nereiškia, kad Bendrasis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių argumentus. Motyvavimas gali būti netiesioginis, jei jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę (žr. ypač 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją, C‑385/07 P, Rink. p. I‑6155, 114 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

48      Vis dėlto iš viso to, kas išdėstyta, ir, be kita ko, iš šio sprendimo 46 punkto matyti, kad susietos rinkos tikslios ribos nustatymas nebuvo būtinas ir kad Bendrasis Teismas nepažeidė pareigos motyvuoti, atmesdamas minėtus apeliančių argumentus.

49      Tokiomis aplinkybėmis turi būti atmestas visas antrasis apeliacinio skundo pagrindas.

 Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su procesine klaida ir teisės klaida, padaryta nagrinėjant atgaline data taikomas nuolaidas (skundžiamo sprendimo 258–272 punktai)

 Šalių argumentai

50      Tomra ir kt. tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė procesinę klaidą, nes iškraipė pateiktus argumentus dėl atgaline data taikomų nuolaidų. Be to, skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes Komisija neįrodė, kad dėl atgaline data taikomų nuolaidų kainos tapo mažesnės už sąnaudas.

51      Tomra ir kt. nurodo, kad Komisija neišnagrinėjo atitinkamų sąnaudų, kad nustatytų ribą, iki kurios apeliančių taikytos kainos turėjo išstūmimo iš rinkos poveikį. Tačiau kainų ir sąnaudų palyginimas būtų buvęs esminis rodiklis vertinant atgaline data taikomų nuolaidų galimybę riboti konkurenciją.

52      Apeliantės taip pat nurodo dokumentą „Įgyvendinimo prioritetų taikant [EB] 82 straipsnį dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gairės“ (OL C 45, 2009, p. 7, toliau – gairės), pažymėdamos, kad jose būtent numatomas toks palyginimas, nes galimas piktnaudžiavimas atsiranda dėl dominuojančios įmonės taikomų kainų.

53      Tomra ir kt. pažymi, kad Bendrasis Teismas nesiaiškino, ar apeliančių taikytos kainos buvo mažesnės už savikainą. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas nepaisė argumento, kad Komisija, norėdama įrodyti, jog atgaline data taikytos nuolaidos galėjo turėti išstūmimo iš rinkos poveikį, turėjo įrodyti, kad kainos buvo tokios mažos, kad nesiekė savikainos.

54      Komisija mano, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes jis nenagrinėtas Bendrajame Teisme.

55      Dėl jo esmės Komisija mano, kad šis pagrindas yra nereikšmingas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

56      Komisija nurodo, kad net pripažinus, jog apeliantės pagrįstai gali tvirtinti, kad klausimas dėl „neigiamų kainų“ nebuvo jų pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų pagrindinis elementas, nors taip nėra šiuo atveju, jos apeliaciniame skunde neginčija Bendrojo Teismo išvados, kad klausimas, ar konkurentai buvo priversti taikyti „neigiamas kainas“, nebuvo esminis nusprendžiant, kad atgaline data taikytų nuolaidų sistema, kuria naudojosi Tomra grupė, buvo piktnaudžiavimas.

57      Komisija primena, kad ginčijamos nuolaidos paprastai buvo taikomos kiekvieno kliento visiems poreikiams ar didžiajai jų daliai per atitinkamą laikotarpį.

58      Komisija tvirtina, kad apeliantės klaidingai supranta skundžiamą sprendimą, nes jos mano, jog „neigiamų kainų“ įrodymas buvo pirminė lojalumo sistemų pripažinimo piktnaudžiavimu sąlyga.

 Teisingumo Teismo vertinimas

59      Visų pirma reikia pažymėti, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas konkrečiai susijęs su tariamu apeliančių pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų dėl būtinybės palyginti jų taikytas kainas ir jų sąnaudas tyrimo skundžiamame sprendime nebuvimu.

60      Iš tikrųjų Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime daugiausia dėmesio skyrė Komisijos nagrinėjant taikytas nuolaidas atliktam Tomra grupės kainų tyrimui, ypač tam, ar šios nuolaidos vertė minėtos grupės konkurentus taikyti jos klientams „neigiamas kainas“.

61      Apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, pirma, skundžiamame sprendime padarius procesinę klaidą, nes jis neišnagrinėjo jų argumentų, susijusių su santykiu tarp Tomra grupės sąnaudų ir jos kainų, ir, antra, padarius teisės klaidą, nes iš esmės jis nereikalavo, kad, kalbant apie apeliančių taikytų nuolaidų nesąžiningumą, Komisija būtų atsižvelgusi į tai, ar taikytos kainos tikrai buvo mažesnės už nedideles vidutines ilgo laikotarpio sąnaudas.

62      Kalbant apie apeliacinio skundo trečiojo pagrindo priimtinumą, pirmiausia reikia pažymėti, kad šis pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo vertinimu nagrinėjant pirmojoje instancijoje nurodytų ieškinio antrojo ir ketvirtojo pagrindų, kurie Bendrojo Teismo buvo sujungti į vieną pagrindą, trečią dalį (žr. skundžiamo sprendimo 198 punktą). Minėta dalis buvo susijusi su tariamai netiksliais ir klaidinamais įrodymais bei prielaidomis, kuriomis rėmėsi Komisija, vertindama atgaline data taikytų nuolaidų galimybę panaikinti konkurenciją.

63      Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 247 ir 248 punktuose Bendrasis Teismas nurodė apeliančių jam ieškinio pirmojoje instancijoje 102–131 punktuose pateiktus argumentus.

64      Minėtų argumentų santrauka rodo, kad apeliantės, be kita ko, nurodė, jog Komisijos tvirtinimas dėl atgaline tvarka taikytų nuolaidų grindžiamas vertinimais, kad šios nuolaidos Tomra grupei sudarė sąlygas taikyti „neigiamas“ arba „labai mažas“ kainas. Tačiau iš pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio 105 punkto matyti, kad Tomra ir kt. kaltino Komisiją neišnagrinėjus jų sąnaudų. Minėtame punkte jos pažymėjo, kad Komisija ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamojoje dalyje aptaria nuolaidas, dėl kurių buvo taikomos „labai mažos, galbūt netgi neigiamos, kainos“, tačiau ji nenagrinėjo Tomra grupės sąnaudų, kad galėtų įvertinti ribą, kurios nesiekiančios kainos būtų išstumiančios iš rinkos arba grobuoniškos.

65      Atsižvelgiant į tai reikia konstatuoti, kad trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą sudarantys argumentai buvo tinkamai išdėstyti Bendrajame Teisme.

66      Todėl šis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

67      Dėl esmės reikia pažymėti, jog, Komisijos nuomone, argumentų, susijusių su tuo, ar Tomra grupės taikytos kainos tikrai buvo mažesnės už ribines vidutines ilgo laikotarpio sąnaudas, tyrimo skundžiamame sprendime nebuvimas neturėjo jokios reikšmės Bendrojo Teismo išvadai dėl Komisijos tyrimo, susijusio su apeliančių atgaline data taikytų nuolaidų nesąžiningumu, pagrįstumo.

68      Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 289 punkte teisingai pažymėjo, kad norint įrodyti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kaip jis suprantamas pagal SESV 102 straipsnį, pakanka įrodyti, kad piktnaudžiaudama dominuojanti įmonė siekia apriboti konkurenciją arba kad toks elgesys daro arba gali daryti tokį poveikį.

69      Dėl dominuojančios įmonės taikomų nuolaidų klientams Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jos gali pažeisti SESV 102 straipsnį, net jei neatitinka nė vieno iš šio straipsnio antroje pastraipoje pateiktų pavyzdžių (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo British Airways 58 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

70      Jei dominuojančią padėtį užimanti įmonė taiko nuolaidų sistemas, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad minėta įmonė piktnaudžiauja tokia padėtimi, jei ji, nesusiedama pirkėjų formaliu įsipareigojimu, taiko pagal su pirkėjais sudarytas sutartis arba vienašališkai nuolaidų už lojalumą sistemą, t. y. nuolaidas, susietas su sąlyga, kad klientas, nesvarbu, ar jo pirkimo suma didelė, ar nereikšminga, įsigytų visą reikiamos produkcijos kiekį arba didžiąją jo dalį išimtinai iš dominuojančią padėtį rinkoje užimančios įmonės (žr. 1979 m. vasario 13 d. Sprendimo Hoffmann-La Roche, 85/76, Rink. p. 461, 89 punktą ir 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją 71 punktą).

71      Taigi reikia įvertinti aplinkybių visumą, visų pirma nuolaidos suteikimo kriterijus ir sąlygas, ir patikrinti, ar šia nuolaida, suteikiant ekonomiškai nepagrįstą naudą, siekiama atimti iš pirkėjo tiekimo šaltinių pasirinkimo galimybę arba ją apriboti, sukurti konkurentams patekimo į rinką kliūčių, taikyti nevienodas sąlygas lygiaverčiams sandoriams su prekybos partneriais ar iškraipant konkurenciją sustiprinti savo dominuojančią padėtį (žr. minėto Sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją 73 punktą).

72      Kalbant apie šią bylą, iš skundžiamo sprendimo 213 punkto matyti, kad nuolaidų sistema turi būti laikoma pažeidžiančia SESV 102 straipsnį, jeigu ja siekiama dominuojančios įmonės klientams sukliudyti įsigyti produkcijos iš konkuruojančių gamintojų.

73      Priešingai, nei tvirtina apeliantės, „neigiamų“, t. y. mažesnių už savikainą, kainų taikymas klientams nėra pirminė dominuojančią padėtį užimančios įmonės atgaline data taikomų nuolaidų sistemos pripažinimo piktnaudžiavimu sąlyga.

74      Kaip teisingai skundžiamo sprendimo 258 punkte nurodė Bendrasis Teismas, pirmojoje instancijoje pateiktų ieškinio antrojo ir ketvirtojo pagrindų trečia dalis buvo pagrįsta klaidinga prielaida. Iš tikrųjų aplinkybė, kad atgaline data taikomų nuolaidų sistemos verčia konkurentus taikyti neigiamas kainas apeliančių nuolaidas gaunantiems klientams, nevertintina kaip vienas iš ginčijamo sprendimo ramsčių įrodant, kad apeliančių atgaline data taikomų nuolaidų sistemos gali turėti antikonkurencinį pobūdį. Be to, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 259 punkte teisingai pažymėjo, kad, siekiant įrodyti, jog tokiais veiksmais buvo galima konkurentus išstumti iš rinkos pažeidžiant SESV 102 straipsnį, ginčijamame sprendime buvo remiamasi įvairiais kitais argumentais, susijusiais su apeliančių atgaline data taikomomis nuolaidomis.

75      Šiuo klausimu Bendrasis Teismas konkrečiai nurodė, jog ginčijamame sprendime konstatuojama, pirma, kad paskata pirkti vien tik arba beveik vien tik iš apeliančių yra ypač stipri, kai ribos, kaip antai taikytos apeliančių, yra siejamos su sistema, pagal kurią nauda, susijusi su ribos, nuo kurios taikomos išmokos ar didesnės nuolaidos, peržengimu, taikoma visiems kliento pirkimams per atitinkamą laikotarpį, o ne tik tai daliai pirkimų, kuri viršija aptariamą ribą (ginčijamo sprendimo 260 punktas). Antra, nuolaidų sistemų, kurios buvo skirtingos kiekvienam klientui, o ribos nustatytos remiantis numatomais kliento poreikiais ir (arba) anksčiau nupirktu kiekiu, derinimas buvo didelė paskata visus ar beveik visus reikalingus įrenginius pirkti iš apeliančių, dirbtinai padidinanti perėjimo prie kito tiekėjo, net ir dėl nedidelio kiekio vienetų, sąnaudas (ginčijamo sprendimo 261 ir 262 punktai). Trečia, atgaline data taikytos nuolaidos dažnai buvo taikomos tam tikriems dideliems Tomra grupės klientams, siekiant užsitikrinti jų lojalumą (ginčijamo sprendimo 263 punktas). Galiausiai apeliantės neįrodė, kad jų elgesys buvo objektyviai pateisinamas ar kad jis suteikė didelę veiksmingumo naudą, kuri būtų didesnė nei antikonkurencinis poveikis vartotojams (ginčijamo sprendimo 264 punktas).

76      Taigi iš pirmiau nurodytų skundžiamo sprendimo 260–264 punktuose pateiktų vertinimų matyti, kad Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad pirmojoje instancijoje nurodytų ieškinio antrojo ir ketvirtojo pagrindų trečia dalis buvo pagrįsta klaidinga prielaida dėl įrodomosios galios kalbant apie aptariamų nuolaidų sistemos antikonkurencinį pobūdį ir šios sistemos savybes, neatsižvelgiant į tikslų taikytų kainų lygį.

77      Bendrasis Teismas argumentus toliau plėtojo skundžiamo sprendimo 266 punkte nurodydamas, kad Komisija ginčijamame sprendime, pirma, visiškai netvirtina, jog nuolaidų atgaline data sistemų taikymas visada lėmė neigiamų kainų taikymą, ir, antra, ji tuo labiau neteigia, kad tokia išvada yra pirminė sąlyga konstatuojant, jog šios nuolaidų sistemos yra neteisėtos.

78      Skundžiamo sprendimo 267 punkte Bendrasis Teismas dėl šio aspekto pažymėjo, kad išstūmimo mechanizmas, pagrįstas atgaline data taikomomis nuolaidomis, taip pat nereikalauja, kad dominuojanti įmonė aukotų savo pelną, nes nuolaidų sąnaudos išdalijamos dideliam vienetų skaičiui. Nuolaidas suteikiant atgaline data, dominuojančios įmonės gaunamos vidutinės kainos gali laisvai būti daug didesnės už sąnaudas ir suteikti didelę vidutinę pelno maržą. Vis dėlto atgaline data taikomų nuolaidų sistemos poveikis toks, kad klientui reali paskutinių vienetų kaina yra labai žema dėl pritraukimo poveikio. Taigi su fakto klaidomis susijusius apeliančių pateiktus teiginius dėl jų taikytų kainų tyrimo Bendrasis Teismas atmetė kaip nereikšmingus.

79      Todėl skundžiamo sprendimo 269–271 punktuose Bendrasis Teismas teisingai iš esmės nusprendė, kad lojalumo mechanizmas buvo pagrįstas šia tiekėjo galimybe išstumti konkurentus pritraukiant paklausos dalį dėl kurios konkuruojama. Esant tokiam komerciniam instrumentui nebūtina atlikti konkretaus nuolaidų poveikio konkurencijai tyrimo, nes norint nustatyti SESV 102 straipsnio pažeidimą pakanka įrodyti, kad nagrinėjamas elgesys gali daryti tokį poveikį, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 68 punkte.

80      Dėl šių aplinkybių, remiantis apeliančių pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų, susijusių su būtinybe palyginti jų taikytas kainas su sąnaudomis, tyrimo skundžiamame sprendime tariamu nebuvimu, kuriuo grindžiamas tiek kaltinimas dėl procesinės klaidos, tiek kaltinimas dėl teisės klaidos, negalima teigti, kad skundžiamame sprendime buvo padaryta teisės klaida. Iš tikrųjų Komisija įrodė piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi remdamasi kitais argumentais, išdėstytais skundžiamo sprendimo 260–264 punktuose, o Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad šis tyrimas buvo adekvatus ir pakankamas piktnaudžiavimui įrodyti. Taigi nei Komisija, nei Bendrasis Teismas neprivalėjo nagrinėti klausimo, ar Tomra grupės taikytos kainos tikrai buvo mažesnės už ribines vidutines ilgo laikotarpio sąnaudas, todėl šis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

81      Apeliančių argumentai, kad Komisijos gairėse (žr. šio sprendimo 52 punktą) numatytas lyginamasis kainų ir sąnaudų tyrimas, nepaneigia šios išvados. Kaip nurodė generalinis advokatas išvados 37 punkte, 2009 m. paskelbtos gairės netaikytinos teisiškai vertinant aktą, kaip antai ginčijamą sprendimą, priimtą 2006 m.

82      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisės klaida ir tinkamų motyvų nenurodymu analizuojant, ar sutartys, kuriose apeliantės įvardijamos kaip „tinkamiausia, pagrindinė arba pirma tiekėja“, galėtų būti priskiriamos prie „išimtinių“ sutarčių (skundžiamo sprendimo 55–67 punktai)

 Šalių argumentai

83      Tomra ir kt. visų pirma tvirtina, kad Bendrasis Teismas nei išnagrinėjo, nei pakankamai motyvavo, ar iš tikrųjų visos sutartys, kuriose šalys apeliantes laikė „tinkamiausia, pagrindine arba pirma tiekėja“ ir kurias Komisija vertino kaip išimtines, buvo skirtos užtikrinti, kad apeliantės būtų išimtinės tiekėjos.

84      Be to, Tomra ir kt. nurodo, kad Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar sutartyse, kuriose nebuvo įtvirtinta formali išimtinumo prievolė, nebuvo kitų veiksnių, apeliančių klientus skatinančių pirkti tik iš jų.

85      Komisija tvirtina, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes juo ginčijamas Bendrojo Teismo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas. Iš tikrųjų, šio apeliacinio skundo pagrindu paprasčiausiai ginčijama Bendrojo Teismo išvada, kad sutartys, kuriose apeliantės įvardijamos kaip „tinkamiausia, pagrindinė arba pirma tiekėja“, buvo išimtinumo įsipareigojimo įtvirtinimas. Ar šios sutartys tarp suinteresuotųjų šalių buvo suprantamos kaip toks įsipareigojimas, yra fakto klausimas, kuris turi būti sprendžiamas remiantis turimais įrodymais, o ne nacionalinės teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis minėtas sutartis.

86      Komisija pažymi, kad Bendrasis Teismas taip pat nagrinėjo, ar ginčijamose sutartyse buvo numatytos kitos schemos, skatinančios pirkti tik iš Tomra grupės. Be kita ko, tai yra naujas kaltinimas, nepriimtinas apeliacinėje instancijoje.

87      Galiausiai Komisija tvirtina, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų. Vienintelė apeliacinio skundo vieta, kur apeliantės nurodo sutartis, kuriose Tomra ir kt. įvardijamos kaip „tinkamiausia, pagrindinė arba pirma tiekėja“, yra išnaša, kurioje be jokių paaiškinimų tiesiog išvardytos kelios sutartys. Toks išdėstymas negali būti laikomas tinkamai pagrįstu pagrindu, kaip numatyta minėtoje Procedūros reglamento nuostatoje.

 Teisingumo Teismo vertinimas

88      Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės ginčija, pirma, Bendrojo Teismo argumentus, kad ginčijamomis sutartimis, kuriose apeliantės įvardijamos kaip „tinkamiausia, pagrindinė arba pirma tiekėja“, iš tikrųjų buvo siekiama įtvirtinti išimtinį tiekimą, ir, antra, tai, kad Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar sutartyse, kuriose nebuvo įtvirtinta formali išimtinumo prievolė, nebuvo numatyta kitų schemų, kaip antai kiekybinių įsipareigojimų ar nuolaidų sistemų, skatinančių Tomra grupės klientus pirkti tik iš jos.

89      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo pateiktu apeliančių ir jų klientų ypatingų sutartinių santykių vertinimu. Šiuos ypatumus ginčijamame sprendime Komisija įvertino atsižvelgdama į daug su šiais santykiais susijusių faktinių aplinkybių.

90      Skundžiamo sprendimo 57 punkte Bendrasis Teismas nustatė, kad Komisija, remdamasi būtent turimais įrodymais, ginčijamame sprendime įvairias apeliančių sudarytas sutartis kvalifikavo kaip „išimtines“ ar „tinkamiausias“ ir kad jos ir buvo taip suprantamos, neatsižvelgiant į jų vykdomąjį pobūdį pagal nacionalinę teisę.

91      Tokiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 58–66 ir 88–197 punktuose Bendrasis Teismas atliko daug Tomra grupės ir jos klientų prekybinių santykių vertinimų ir pateikė juos kaip pavyzdžius. Ta proga Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo apeliančių pateiktus argumentus dėl minėtų santykių pobūdžio ir pripažino, kad jie yra nereikšmingi Komisijai kvalifikuojant šiuos santykius.

92      Todėl, kaip išvados 60 punkte nurodo generalinis advokatas, visi šie vertinimai susiję su Tomra grupės elgesio poveikiu ir su Bendrajam Teismui šiuo klausimu pateiktais įrodymais, ypač kiek tai susiję su schemomis, skatinančiomis įvairius klientus pirkti išimtinai tik iš apeliančių.

93      Iš to matyti, kad apeliantės šiuo klausimu pateiktais argumentais siekia paneigti Bendrojo Teismo pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą.

94      Tačiau tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas, pirma, konstatuoti faktus, išskyrus atvejus, kai jo konstatuotų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, įvertinti šiuos faktus. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas, jeigu Bendrajam Teismui pateikti įrodymai nebuvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kurį gali patikrinti Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą (žr. 2001 m. birželio 21 d. Sprendimo Moccia Irme ir kt. prieš Komisiją, C‑280/99 P–C‑282/99 P, Rink. p. I‑4717, 78 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 48 ir 49 punktus).

95      Reikia pridurti, kad apeliantės nenurodo jokio su minėtais Bendrojo Teismo vertinimais susijusių faktinių aplinkybių iškraipymo.

96      Iš to taip pat matyti, kad, priešingai, nei teigia apeliantės, Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo, ar ginčijamomis sutartimis buvo skatinama pirkti išimtinai tik iš Tomra grupės, todėl skundžiamas sprendimas nėra nepakankamai motyvuotas šiuo klausimu.

97      Galiausiai dėl argumento, kad Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į kitus apeliančių klientus skatinančius veiksnius, reikia pažymėti, kad, kaip išvados 71 ir 72 punktuose nurodo generalinis advokatas, Bendrojo Teismo nebuvo prašoma nagrinėti šį argumentą vykstant procesui šiame teisme.

98      Iš to matyti, kad minėtas argumentas turi būti vertinamas kaip naujas teisinis pagrindas.

99      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika leisti šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą, kuris nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, reikštų leisti jai pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi kompetenciją tik ištirti Bendrajame Teisme nagrinėtų pagrindų teisinius vertinimus (žr. 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, Rink. p I‑1981, 59 punktą).

100    Todėl ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

 Dėl apeliacinio skundo penktojo pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant baudą pagal vienodo požiūrio principą (skundžiamo sprendimo 310–321 punktai)

 Šalių argumentai

101    Tomra ir kt. tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skyrė apeliantėms baudą, kuri yra gerokai didesnė už panašiomis aplinkybėmis kitoms įmonėms skirtą baudą.

102    Komisija mano, kad apeliančių nurodyti argumentai neturi teisinio pagrindo. Komisijos ankstesniuose sprendimuose suformuota praktika savaime nėra teisinis pagrindas nustatant baudas konkurencijos srityje.

103    Komisija tvirtina, kad pažeidimas, kuriuo kaltinamos apeliantės, yra akivaizdus ir padarytas tyčia. Nebuvo jokios aplinkybės, kuri būtų leidusi sumažinti baudą. Be to, nustatyta 16 mln. eurų pagrindinė bauda neviršija už sunkius pažeidimus numatytos baudų ribos.

 Teisingumo Teismo vertinimas

104    Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas daug kartų yra nusprendęs, kad ankstesnė Komisijos sprendimuose suformuota praktika nėra teisinis pagrindas nustatant baudas konkurencijos srityje ir kad sprendimai kitose bylose, kiek tai susiję su diskriminacijos buvimu, tėra papildomas rodiklis (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 205 punktą ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 233 punktą).

105    Taigi aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai padidinti baudų lygio, jei to reikia Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui, apibrėžtam tik 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205), užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 227 punktą).

106    Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad minėtos politikos įgyvendinimas reikalauja, kad Komisija bet kada turi galėti koreguoti baudų dydį pagal taikomos politikos poreikius (žr. 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 109 punktą).

107    Reikia pridurti, kad pažeidimų sunkumas nustatytinas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinės bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (žr. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 33 punktą).

108    Todėl Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 314 punkte teisingai atmetė apeliančių argumentą dėl Tomra grupei skirtos baudos palyginimo su kituose sprendimuose konkurencijos srityje Komisijos skirtomis baudomis.

109    Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, vertindamas skirtą baudą, nepažeidė vienodo požiūrio principo.

110    Taigi apeliančių nurodytas penktasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

111    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti atmestas visas apeliacinis skundas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

112    Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija reikalavo iš apeliančių priteisti bylinėjimosi išlaidas ir šios bylą pralaimėjo, jos turi šias išlaidas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Tomra Systems ASA, Tomra Europe AS, Tomra Systems GmbH, Tomra Systems BV, Tomra Leergutsysteme GmbH, Tomra Systems AB ir Tomra Butikksystemer AS padengia bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.


*Proceso kalba: anglų.