TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija) SPRENDIMAS

2003 m. liepos 10 d.(*)

„Europos centrinis bankas (ECB) – Sprendimas 1999/726/EB dėl sukčiavimo prevencijos – Bendrijų finansinių interesų apsauga – Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) – Reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 – Taikymas ECB – Prieštaravimai dėl teisėtumo – Priimtinumas – ECB nepriklausomumas – EB 108 straipsnis – Teisinis pagrindas – EB 280 straipsnis – Konsultacijos su ECB – EB 105 straipsnio 4 dalis – Proporcingumas“

Byloje C‑11/00

Europos Bendrijų Komisija, iš pradžių atstovaujama C. W. A. Timmermans, H. P. Hartvig ir U. Wölker, vėliau – J. L. Dewost, H. P. Hartvig ir U. Wölker, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

palaikoma

Nyderlandų Karalystės, iš pradžių atstovaujamos M. A. Fierstra, vėliau – J. van Bakel,

Europos Parlamento, atstovaujamo J. Schoo ir H. Duintjer Tebbens, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos J. Aussant bei F. van Craeyenest ir F. Anton, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusios į bylą šalys,

prieš

Europos centrinį banką, atstovaujamą A. Sáinz de Vicuña ir C. Zilioli, padedamų baristerio A. Dashwood, nurodžiusį adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovą,

dėl 1999 m. spalio 7 d. Europos centrinio banko sprendimo 1999/726/EB dėl sukčiavimo prevencijos (BCE/1999/5) panaikinimo (OL L 291, p. 36; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 147),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet ir R. Schintgen, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola (pranešėjas), P. Jann ir V. Skouris, F. Macken ir N. Colneric, S. von Bahr ir A. Rosas,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

kancleris R. Grass,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2002 m. liepos 3 d. posėdyje Komisijos, atstovaujamos M. Petite, Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos N. Bel, Parlamento, atstovaujamo J. Schoo ir H. Duintjer Tebubens, Tarybos, atstovaujamos J. Aussant bei F. van Craeyenest ir F. Anton, ir Europos centrinio banko, atstovaujamo A. Sáinz de Vicuña ir C. Zilioli, padedamų A. Dashwood, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2002 m. spalio 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Skundu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2000 m. sausio 14 d., Europos Bendrijų Komisija pagal EB steigimo sutarties 230 straipsnį prašo panaikinti 1999 m. spalio 7 d. Europos centrinio banko sprendimą 1999/726/EB dėl sukčiavimo prevencijos (ECB/1999/5) (OL L 291, p. 36; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 147, toliau – ginčijamas sprendimas).

2        2000 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo nutartimis Nyderlandų Karalystei, Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai leista įstoti į bylą Komisijos pusėje.

 Teisinis pagrindas

 Pirminė teisė

3        Pagal EB 2 straipsnį:

„Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei Ekonominę ir pinigų sąjungą ir įgyvendindama 3 bei 4 straipsniuose nurodytas bendros politikos kryptis arba veiklą, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią, subalansuotą ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, tvarų ir neinfliacinį augimą, didelį konkurencingumą ir ekonominės veiklos rezultatų konvergenciją, aukšto lygio aplinkos apsaugą ir jos kokybės gerinimą, gyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės gerėjimą bei valstybių narių ekonominę ir socialinę sanglaudą bei solidarumą.“

4        Pagal EB 4 straipsnį:

„1. Siekiant 2 straipsnyje iškeltų tikslų, valstybių narių ir Bendrijos veikla, kaip numatyta šios Sutarties nuostatose bei laikantis joje nustatytų terminų, apima nustatymą ekonominės politikos, kuri yra grindžiama glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir kuri yra vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.

2. Be to, kas pirmiau paminėta, kaip numatyta šioje Sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų bei tvarkos, ši veikla apima neatšaukiamą valiutų kurso nustatymą, sudarantį sąlygas įvesti bendrą valiutą – ekiu, nustatymą ir vykdymą vienos bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas ir, neprieštaraujant šiam tikslui, Bendrijoje remti bendras ekonominės politikos kryptis vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.

3. Ši valstybių narių ir Bendrijos veikla turi atitikti tokius pagrindinius principus: stabilios kainos, patikimi viešieji finansai ir monetarinės sąlygos bei tvarus mokėjimų balansas.“

5        EB 8 straipsnyje nurodyta:

„Šioje Sutartyje nustatyta tvarka įsteigiama Europos centrinių bankų sistema (toliau – ECBS) ir Europos centrinis bankas (toliau – ECB); jie veikia pagal šios Sutarties bei prie jos pridedamo ECBS ir ECB statuto (toliau – ECBS statuto) jiems suteiktus įgaliojimus.“

6        EB steigimo sutarties 105 straipsnio 1–4 punktuose numatyta:

„1. Pagrindinis ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ECBS remia Bendrijos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti 2 straipsnyje nustatytų Bendrijos tikslų. ECBS veikia vadovaudamasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui, ir laikydamasi 4 straipsnyje išdėstytų principų.

2. Pagrindiniai ECBS uždaviniai yra šie:

–        nustatyti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką,

–        atlikti užsienio valiutų operacijas, atitinkančias 111 straipsnio nuostatas,

–        laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio valiutos atsargas,

–        skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą.

<...>

4.      Su ECB konsultuojamasi:

–        dėl bet kurio siūlomo Bendrijos akto, priklausančio jo kompetencijai;

<...>.“

7        EB 108 straipsnyje nustatyta:

„Naudodamiesi šios Sutarties ir ECBS statuto jiems suteiktais įgaliojimais ir vykdydami juose nustatytas užduotis bei pareigas, nei ECB, nei nacionalinis centrinis bankas, nei bet kuris jų sprendimus priimančių organų narys nesiekia gauti ar nepriima jokių Bendrijos institucijų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito subjekto nurodymų. Bendrijos institucijos bei organai ir valstybių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti ECB ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariams, jiems atliekant savo užduotis.“

8        Pagal EB 280 straipsnio 1 ir 4 dalis:

„1. Bendrija ir valstybės narės Bendrijos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėtoms veikoms priešinasi taikydamos pagal šį straipsnį nustatytinas priemones, kurių paskirtis yra atgrasinti ir valstybėse narėse užtikrinti veiksmingą apsaugą.

<...>

4. Taryba, spręsdama 251 straipsnyje nustatyta tvarka ir pasikonsultavusi su Audito Rūmais, nustato būtinas priemones Bendrijos finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo prevencijos ir kovos su juo srityse, kad valstybėse narėse sudarytų veiksmingos ir lygiavertės apsaugos galimybes. Šios priemonės nesiejamos su nacionalinės baudžiamosios teisės taikymu ar nacionaliniu teisingumo vykdymu.“

9        EB 287 straipsnyje nurodyta:

„Bendrijos institucijų nariai, komitetų nariai, Bendrijos pareigūnai ir kiti tarnautojai, netgi nustoję eiti savo pareigas, neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip tarnybinę paslaptį, ypač informacijos apie įmones, jų verslo ryšius ar sąnaudų sudedamąsias dalis.“

10      ECBS statutas yra pateikiamas prie EB sutarties pridėtame protokole. Jo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Valdančioji taryba priima Procedūros reglamentą, kuriame nustato ECB ir jo sprendimus priimančių organų vidaus struktūrą.“

11      ECBS statuto 27 straipsnyje „Auditas“ numatyta:

„27.1. ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitų auditą atlieka nepriklausomi išorės auditoriai, kuriuos rekomenduoja Valdančioji taryba ir tvirtina Taryba. Auditoriai turi visus įgaliojimus tikrinti visas ECB ir nacionalinių centrinių bankų buhalterines knygas bei sąskaitas ir gauti visą informaciją apie jų sandorius.

27.2. Šios Sutarties 188c straipsnio nuostatos taikomos tik ECB vadovybės veiklos efektyvumui tirti.“

12      ECBS statuto 36 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Vykdomosios valdybos siūlymu Valdančioji taryba nustato ECB personalo įdarbinimo sąlygas.“

 Antrinė teisė

13      Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (toliau – OLAF) buvo įsteigta 1999 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimu 1999/352/EB, EAPB, Euratomas (OL L 136, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 110), priimtu Sutarties 162 straipsnio (po pakeitimo – 218 straipsnis), EAPB steigimo sutarties 16 straipsnio ir EAEB steigimo sutarties 131 straipsnio pagrindu.

14      Sprendimo 1999/352 2 straipsnyje, kuriame apibrėžiami OLAF uždaviniai, numatyta:

„(OLAF) vykdo Komisijai suteiktus įgaliojimus atlikti išorės administracinius tyrimus siekiant sustiprinti kovą su Bendrijos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veika, taip pat su kitomis Bendrijos nuostatas pažeidžiančiomis veiklos vykdytojų veikomis ar veikla.

(OLAF) yra atsakinga už tai, kad būtų atliekami vidaus administraciniai tyrimai, skirti:

a)      kovoti su Bendrijos finansams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veika;

b)      tirti svarbius su profesine veikla susijusius faktus, kurie gali būti laikomi Bendrijų pareigūnų ir tarnautojų pareigų nevykdymu, galinčiu užtraukti drausminę ir tam tikrais atvejais baudžiamąją atsakomybę, arba kurie gali būti laikomi analogišku institucijų ir įstaigų narių, įstaigų vadovų arba institucijų ir įstaigų darbuotojų, kuriems netaikomi Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygos, pareigų nevykdymu.

(OLAF) vykdo Komisijai suteiktus įgaliojimus, kaip jie apibrėžti Sutarčių nuostatose, laikydamasi šiose Sutartyse nustatytų apribojimų ir sąlygų.

Komisija bei kitos institucijos ar įstaigos gali pavesti (OLAF) atlikti tyrimus ir kitose srityse.“

15      Sprendimo 1999/352 3 straipsnyje nustatyta:

„(OLAF) visiškai nepriklausomai vykdo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus tyrimo įgaliojimus. Vykdydamas šiuos įgaliojimus, (OLAF) direktorius nesiekia gauti [naudos] ir neklauso Komisijos, kurios nors vyriausybės arba bet kurios kitos institucijos ar įstaigos nurodymų.“

16      Sprendimo 1999/352 4 straipsnyje numatyta:

„Sudaromas priežiūros komitetas, kurio sudėtį ir įgaliojimus nustato Bendrijos įstatymų leidžiamoji valdžia. Komitetas yra atsakingas už nuolatinę (OLAF) atliekamos tyrimo funkcijos priežiūrą.“

17      Pagal Sprendimo 1999/352 5 straipsnį:

„1.      (OLAF) vadovauja direktorius, kurį penkerių metų ir dar vienai galimai kadencijai skiria Komisija, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu ir Taryba. <...>

2.      Komisija direktoriaus atžvilgiu naudojasi skiriančiajai institucijai suteiktais įgaliojimais. Pasikonsultavusi su priežiūros komitetu, Komisija motyvuotu sprendimu imasi bet kurios priemonės pagal Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų 87, 88 ir 90 straipsnius. Apie sprendimą informuojamas Europos Parlamentas ir Taryba.“

18      Pagal Sprendimo 1999/352 6 straipsnį:

„1. (OLAF) direktorius (OLAF) darbuotojų atžvilgiu naudojasi įgaliojimais, kuriuos Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai suteikia skiriančiajai institucijai, ir įgaliojimais, kuriuos Europos Bendrijų kitų tarnautojų darbo sąlygos suteikia darbo sutartis sudaryti įgaliotajai institucijai. Tarnybos direktoriui leidžiama šiuos įgaliojimus perduoti. Pagal Tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas jis nustato konkrečias priėmimo į darbą sąlygas, ypač dėl sutarčių trukmės ir jų pratęsimo. <...>

2. Pasikonsultavęs su priežiūros komitetu, direktorius pasiunčia Finansinių sąmatų generaliniam direktoriui pirminį biudžeto projektą, kuris įtraukiamas į bendrąjį metinį biudžetą atskiru, (OLAF) specialiai skirtu straipsniu.

3.      Direktorius, kaip įgaliojimus suteikiantis pareigūnas, sprendžia, kaip vykdyti biudžeto A dalies specialiai (OLAF) skirtą biudžeto straipsnį ir B dalies konkrečius kovai su sukčiavimu skirtus straipsnius. Jam leidžiama savo įgaliojimus perduoti. <...>

4.      Komisijos sprendimai dėl (OLAF) vidaus organizacinės struktūros taikomi tiek, kiek jie atitinka Bendrijos įstatymų leidėjo priimtas nuostatas dėl (OLAF), šį sprendimą ir išsamias jo įgyvendinimo taisykles.“

19      Pagal Sprendimo 1999/352 7 straipsnį šis „įsigalioja Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) dėl (OLAF) atliekamų tyrimų įsigaliojimo dieną“.

20      1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL L 136, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.; 1 sk., 3 t., p. 91) buvo priimtas EB 280 straipsnio pagrindu.

21      Šio reglamento pirmose keturiose konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„1)      kadangi institucijos ir valstybės narės didelę reikšmę teikia Bendrijų finansinių interesų apsaugai ir kovai su Bendrijų finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu bei kitomis neteisėtomis veikomis; <...>

2)      kadangi Bendrijų finansinių interesų apsauga apima ne tik biudžeto asignavimų valdymą, bet ir visas priemones, turinčias arba galinčias turėti įtakos jų turtui;

3)      kadangi šiam tikslui pasiekti turi būti visapusiškai naudojamos visos turimos priemonės, visų pirma tyrimo pareigas perduodant vykdyti Bendrijos lygmeniu; <...>

4)      kadangi, siekdama sustiprinti turimas kovos su sukčiavimu priemones ir kartu gerbdama kiekvienos institucijos vidaus organizacinės struktūros autonomijos principą, Komisija <...> kaip vieną iš savo padalinių įsteigė (OLAF), atsakingą už sukčiavimo administracinių tyrimų atlikimą; kadangi ji yra suteikusi šiai (OLAF) visišką nepriklausomumą atliekant šią tyrimo funkciją.“

22      Reglamento Nr. 1073/1999 7 konstatuojamojoje dalyje patikslinama: „kadangi būtina sustiprinti kovą su Bendrijų finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kitomis neteisėtomis veikomis ir dėl šios priežasties (OLAF) turi būti sudarytos sąlygos atlikti vidaus tyrimus visose institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose, įsteigtose remiantis EB ir Euratomo sutartimis“.

23      Šio reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad OLAF tyrimai „turi būti atliekami laikantis Sutarties, ypač Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, taip pat Pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau (šiame reglamente) – Tarnybos nuostatai) ir visapusiškai gerbiant žmogaus teises ir pagrindines laisves, ypač sąžiningumo principą, atitinkamų asmenų teisę reikšti savo nuomonę apie su jais susijusius faktus ir principą, kad tyrimų išvados gali būti grindžiamos tik įrodomąją vertę turinčiais faktiniais duomenimis“. Šioje dalyje dar patikslinama, kad „tuo tikslu institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos turi nustatyti sąlygas, kuriomis tokie vidaus tyrimai yra atliekami“.

24      Pagal Reglamento Nr. 1073/1999 12 konstatuojamąją dalį „užtikrinant, kad atlikdama šiame reglamente nustatytus uždavinius (OLAF) būtų nepriklausoma, jos direktoriui turi būti suteikti įgaliojimai pradėti tyrimą savo iniciatyva“.

25      Pagal Reglamento Nr. 1073/1999 18 konstatuojamąją dalį „administraciniai tyrimai turėtų būti atliekami vadovaujant (OLAF) direktoriui, visiškai nepriklausomai nuo institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų bei priežiūros komiteto“.

26      Reglamento Nr. 1073/1999 21 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, jog „tai, kad nepriklausomai (OLAF) pavedama šioje srityje atlikti išorės administracinius tyrimus, visiškai atitinka Sutarties 5 straipsniu nustatytą subsidiarumo principą“ ir kad „(OLAF) veikla turėtų sustiprinti kovą su Bendrijų finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kitomis neteisėtomis veikomis ir dėl šios priežasties ji yra suderinama su proporcingumo principu“.

27      Reglamento Nr. 1073/1999 1 straipsnyje numatyta:

„1.      Siekiant sustiprinti kovą su Europos bendrijos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kitomis neteisėtomis veikomis, <...> įsteigta (OLAF) vykdo Komisijai tose srityse galiojančiose Bendrijos taisyklėse, reglamentuose ir susitarimuose suteiktus tyrimo įgaliojimus.

<...>

3.      Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtose institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose (toliau (šiame reglamente) – institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos) (OLAF) atlieka administracinius tyrimus, kuriais siekiama:

–        kovoti su Europos bendrijos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veika,

–        tuo tikslu tirti svarbius su profesinių pareigų atlikimu susijusius atvejus, kurie gali būti laikomi Bendrijų pareigūnų ir kitų tarnautojų įsipareigojimų nevykdymu, galinčiu užtraukti drausminę arba tam tikrais konkrečiais atvejais baudžiamąją atsakomybę, arba atvejus, susijusius su institucijų ir įstaigų narių, tarnybų ir organizacijų vadovų arba institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų darbuotojų, kuriems netaikomi Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygos (Tarnybos nuostatai), lygiaverčiu pareigų nevykdymu.“

28      Pagal Reglamento Nr. 1073/1999 2 straipsnį:

„Šiame reglamente „administraciniai tyrimai“ (toliau (šiame reglamente) – tyrimai) – tai visi inspektavimai, patikrinimai ir kitos priemonės, kurių imasi (OLAF) darbuotojai atlikdami savo pareigas pagal 3 ir 4 straipsnius, siekiant 1 straipsnyje nustatytų tikslų ir nustatant, jei būtina, tiriamos veiklos neteisėtą pobūdį. Šie tyrimai neturi įtakos valstybių narių galiai kelti baudžiamąsias bylas“.

29      Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnyje „Vidaus tyrimai“ nustatyta:

„1.      1 straipsnyje nurodytose srityse (OLAF) atlieka administracinius tyrimus institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose (toliau (šiame reglamente) – vidaus tyrimai).

Šie vidaus tyrimai atliekami laikantis Sutartyse nustatytų taisyklių, visų pirma remiantis Protokolu dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, ir deramai atsižvelgiant į Tarnybos nuostatus šiame reglamente ir kiekvienos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos priimtuose sprendimuose nustatytomis sąlygomis bei tvarka. Institucijos viena su kita konsultuojasi dėl tokiais sprendimais nustatomų taisyklių.

2.      Jeigu laikomasi šio straipsnio 1 dalies nuostatų:

–        (OLAF) turi teisę tiesiogiai ir iš anksto nepranešusi gauti visą informaciją, kurią turi institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos, ir patekti į jų patalpas. (OLAF) turi įgaliojimus tikrinti institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų sąskaitas. (OLAF) gali daryti visų institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų turimų dokumentų ar duomenų laikmenų turinio kopijas bei gauti jų išrašus ir prireikus imtis tokius dokumentus ar duomenis saugoti, kad nekiltų pavojus, jog jie gali dingti,

–        (OLAF) gali paprašyti institucijų ir įstaigų narių, tarnybų ir organizacijų vadovų bei institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų darbuotojų žodinės informacijos.

<...>

4.      Institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos yra informuojamos kiekvienu atveju, kai (OLAF) darbuotojai jų patalpose atlieka tyrimą arba susipažįsta su kokiu nors tokių institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų turimu dokumentu ar paprašo pateikti jų turimą informaciją.

5.      Jeigu tyrimais nustatoma, kad narys, vadovas, pareigūnas ar kitas tarnautojas gali būti asmeniškai susijęs su pažeidimu, institucija, įstaiga, tarnyba ir organizacija, kuriai jis priklauso, apie tai informuojama.

Tais atvejais, kai tyrimo tikslais būtina išlaikyti visišką slaptumą arba kai reikia imtis tyrimo būdų, priklausančių nacionalinės teisminės institucijos kompetencijai, tokios informacijos teikimas gali būti atidėtas.

6.      Nepažeidžiant Sutartyse nustatytų taisyklių, ypač Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, bei Tarnybos nuostatų, sprendime, kurį turi priimti kiekviena institucija, įstaiga, tarnyba ir organizacija, kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalyje, turi būti visų pirma nustatytos taisyklės, reglamentuojančios:

a)      institucijų ir įstaigų narių, pareigūnų ir kitų tarnautojų bei tarnybų ir organizacijų vadovų, pareigūnų ir tarnautojų pareigą bendradarbiauti su (OLAF) darbuotojais ir teikti jiems informaciją;

b)      tvarką, kurios turi laikytis (OLAF) darbuotojai, atlikdami vidaus tyrimus, ir asmenų, susijusių su vidaus tyrimu, teisių garantijas.“

30      Reglamento Nr. 1073/1999 5 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Vidaus tyrimai pradedami (OLAF) direktoriaus, veikiančio savo iniciatyva, arba institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos, kurioje tas tyrimas turi būti atliktas, prašymu, sprendimu.“

31      Šio reglamento 6 straipsnyje „Tyrimų tvarka“ nustatyta:

„1.      Tyrimams vadovauja (OLAF) direktorius.

2.      (OLAF) darbuotojai savo užduotis atlieka pateikę raštišką įgaliojimą, kuriame nurodyta jų tapatybė ir pareigos.

3.      (OLAF) darbuotojai kiekvienai užduočiai atlikti turi turėti direktoriaus išduotą raštišką įgaliojimą, kuriame nurodytas tyrimo dalykas.

4.      Inspektuodami ir atlikdami tyrimus vietoje, (OLAF) darbuotojai laikosi atitinkamos valstybės narės pareigūnų elgesį reglamentuojančių taisyklių ir nusistovėjusios praktikos, Tarnybos nuostatų ir 4 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nurodytų sprendimų.

5.      Tyrimai atliekami nuolat ir jie apima tokį laikotarpį, kurio trukmė turi atitikti konkretaus atvejo aplinkybes ir sudėtingumą.

6.      Valstybės narės užtikrina, kad jų kompetentingos institucijos, laikydamosi nacionalinių nuostatų, teiktų reikalingą paramą, kuri leistų (OLAF) darbuotojams atlikti savo užduotį. Institucijos ir įstaigos užtikrina, kad jų nariai ir darbuotojai teiktų reikalingą paramą, kuri leistų (OLAF) darbuotojams atlikti savo užduotį; tarnybos ir organizacijos užtikrina, kad panašiai elgtųsi jų vadovai.“

32      Pagal Reglamento Nr. 1073/1999 7 straipsnį „Pareiga pranešti (OLAF)“:

„1.      Institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos nedelsdamos siunčia (OLAF) visą informaciją, susijusią su galimais sukčiavimo arba korupcijos ar kitos neteisėtos veikos atvejais.

2.      Institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos bei, jei leidžia nacionalinės teisės aktai, valstybės narės (OLAF) prašymu arba savo iniciatyva siunčia visus turimus dokumentus ar informaciją, susijusią su atliekamu vidaus tyrimu.

<...>

3.      Institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos bei, jei leidžia nacionalinės teisės aktai, valstybės narės taip pat (OLAF) siunčia visus kitus turimus atitinkamus dokumentus ar informaciją, susijusią su kova su Bendrijų finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veika.“

33      Šio reglamento 8 straipsnio „Konfidencialumas ir duomenų apsauga“ 2 ir 4 dalyse nurodyta:

„2.      Vidaus tyrimų metu siunčiamai ar gautai bet kurios formos informacijai taikomi profesinės paslapties reikalavimai ir ji saugoma atitinkamomis nuostatomis, kurios taikomos Europos Bendrijų institucijoms.

Tokia informacija gali būti perduota tik tiems asmenims, kurie dirba Europos Bendrijų institucijose arba valstybėse narėse ir kurie pagal savo pareigas turi būti susipažinę su ja, ir ši informacija negali būti naudojama kitais, o ne kovos su sukčiavimu, korupcija ar kita neteisėta veika tikslais.

<...>

4.      (OLAF) direktorius ir 11 straipsnyje nurodyto priežiūros komiteto nariai užtikrina, kad šis straipsnis bei Sutarties 286 ir 287 straipsniai būtų taikomi.“

34      Šio reglamento 9 straipsnyje numatyta:

„1.      Baigusi tyrimą, (OLAF) direktoriui vadovaujant parengia ataskaitą, nurodydama nustatytus faktus, finansinius nuostolius, jeigu jie buvo padaryti, ir tyrimo išvadas, įskaitant Tarnybos direktoriaus rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imamasi.

2.      Rengiant tokias ataskaitas, atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Šiuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms ir jos yra lygiavertės šioms ataskaitoms.

<...>

4.      Po vidaus tyrimo parengtos ataskaitos ir visi vertingi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamai institucijai, įstaigai, tarnybai ir organizacijai. Dėl vidaus tyrimo institucija, įstaiga, tarnyba ir organizacija imasi tokių veiksmų, konkrečiai drausminių ar teisinių, kokių reikalauja tokių tyrimų rezultatai, ir apie tai praneša (OLAF) direktoriui, laikydamasi jo ataskaitos išvadose nustatyto galutinio termino..“

35      Reglamento Nr. 1073/1999 11 straipsnyje nustatyta:

„1.      Priežiūros komitetas įtvirtina (OLAF) nepriklausomumą nuolat kontroliuodamas, kaip atliekama tyrimo funkcija.

<...>

2.      Jį sudaro penki su (OLAF) nesusiję nepriklausomi asmenys, turintys kvalifikacijas, kurių reikia, kad atitinkamose šalyse jie būtų skiriami į aukštus su (OLAF) veiklos sritimis susijusius postus. Jie skiriami bendru Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos sutarimu.

<...>

5.      Eidami savo pareigas, jie nesiekia gauti [naudos] ir neklauso kurios nors vyriausybės arba bet kurios institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos nurodymų.

<...>

7.      Direktorius priežiūros komitetui kasmet siunčia (OLAF) veiklos, nurodytos šio reglamento 1 straipsnyje, programą. Direktorius nuolat informuoja komitetą apie (OLAF) veiklą, tyrimus, jų rezultatus ir veiksmus, kurių buvo imtasi. Tais atvejais, kai tyrimas tęsiasi ilgiau kaip devynis mėnesius, direktorius priežiūros komitetą informuoja apie priežastis, dėl kurių negalima baigti tyrimo, ir apie numatomą tyrimo pabaigos laiką. Direktorius informuoja komitetą apie atvejus, kai atitinkama institucija, įstaiga, tarnyba ar organizacija nesilaiko jo pateiktų rekomendacijų. Direktorius komitetą informuoja apie atvejus, kai informaciją reikia siųsti valstybės narės teisminėms institucijoms.

8.      Priežiūros komitetas per metus parengia bent vieną savo veiklos ataskaitą, kurią siunčia institucijoms. Komitetas gali teikti pranešimus apie (OLAF) tyrimų rezultatus ir veiksmus, kurių buvo imtasi, Europos Parlamentui, Tarybai, Komisijai ir Audito Rūmams.“

36      Reglamento Nr. 1073/1999 12 straipsnis yra skirtas OLAF direktoriui. Jame pakartojamos kelios Sprendimo 1999/352 nuostatos ir 3 dalyje nustatyta:

„Eidamas savo pareigas, kai reikia pradėti ir atlikti išorės ir vidaus tyrimus ar po tokių tyrimų parengti ataskaitas, Direktorius nesiekia gauti [naudos] ir neklauso kurios nors vyriausybės arba bet kurios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos nurodymų. Jeigu direktorius mano, kad kuri nors priemonė, kurios imasi Komisija, ginčija jo nepriklausomumą, jis turi teisę dėl šios institucijos kreiptis į Teisingumo Teismą.

Direktorius reguliariai praneša Europos Parlamentui, Tarybai, Komisijai ir Audito Rūmams apie (OLAF) atliktų tyrimų išvadas, atsižvelgdamas į tų tyrimų konfidencialumą, atitinkamų asmenų teisėtas teises ir tam tikrais atvejais į teisminiam bylos nagrinėjimui taikomas nacionalines nuostatas.

Pirmiau nurodytos institucijos užtikrina, kad būtų laikomasi (OLAF) atliekamų tyrimų konfidencialumo, taip pat gerbiamos atitinkamų asmenų teisėtos teisės ir tais atvejais, kai jau pradėtas teisminis bylos nagrinėjimas, kad būtų laikomasi visų teisminiam nagrinėjimui taikomų nacionalinių nuostatų.“

37      Pagal šio reglamento 14 straipsnį:

„Kol bus pakeisti Tarnybos nuostatai, kiekvienas Europos Bendrijų pareigūnas ar kitas tarnautojas, remdamasis šiuo straipsniu ir laikydamasis Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, gali pateikti (OLAF)direktoriui skundą dėl jam pakenkusių veiksmų, padarytų (OLAF) atliekant vidaus tyrimą. Dėl tokių skundų priimamiems sprendimams taikomas Tarnybos nuostatų 91 straipsnis.

Pirmesnės nuostatos pagal analogiją taikomos institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų darbuotojams, kuriems netaikomi Tarnybos nuostatai.“

38      1999 m. gegužės 25 d. Parlamentas, Taryba ir Komisija sudarė tarpinstitucinį susitarimą dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų vidaus tyrimų (OL L 136, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.; 1 sk., 3 t., p. 105, toliau – tarpinstitucinis susitarimas). Šiame susitarime šios institucijos susitarė „priimti bendras taisykles, kuriose nustatytos įgyvendinimo priemonės, reikalingos užtikrinti, kad jų institucijoje (OLAF) atliekami tyrimai vyktų sklandžiai“, bei „parengti tokias taisykles ir tučtuojau pradėti jas taikyti, priimant vidaus sprendimą pagal prie šio susitarimo pridėtą pavyzdį bei nenukrypstant nuo jo, išskyrus atvejus, kai dėl jų ypatingų reikalavimų toks nukrypimas yra techniškai būtinas“.

39      Tarpinstituciniame susitarime patikslinama, kad „kitos EB sutartimi ar Euratomo sutartimi ar jomis remiantis įsteigtos institucijos, įstaigos, tarnybos ir žinybos yra kviečiamos prisijungti prie šio susitarimo, pasiunčiant deklaraciją, adresuotą visiems jį pasirašiusių institucijų pirmininkams kartu“.

 Ginčijamas sprendimas

40      Ginčijamas sprendimas Europos centrinio banko valdančiosios tarybos buvo priimtas ECBS statuto 12 straipsnio 3 dalies pagrindu.

41      Ginčijamo sprendimo pirmos aštuonios konstatuojamosios dalys yra tokios:

„1)      kadangi ECB kartu su Europos Bendrijų ir valstybių narių institucijomis skiria didelį dėmesį Bendrijos finansinių interesų apsaugai ir pastangoms kovoti su sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis, kenkiančiomis Bendrijų finansiniams interesams;

2)      kadangi 1999 m. birželio mėnesį Europos Taryba Kelne kaip itin pageidaujamą pripažino ECB prisijungimą prie Europos Bendrijų institucijų kovojant su sukčiavimu Europos Sąjungoje;

3)      kadangi ECB skiria didelį dėmesį tam, kad būtų apsaugoti jo pačio finansiniai interesai ir kovojama su sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis, kenkiančiomis jo finansiniams interesams;

4)      kadangi siekiant šių tikslų turi būti panaudotos visos turimos priemonės, ypač vykdant ECB ir Europos Bendrijų institucijoms priskirtas tyrimo užduotis, kartu išlaikant esamą ECB ir Europos Bendrijų institucijų pareigų paskirstymą ir pusiausvyrą tarp jų;

5)      kadangi Europos Bendrijų ir valstybių narių institucijos ėmėsi priemonių kovoti su sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis, kenkiančiomis Bendrijų finansiniams interesams, pagal Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – Sutartis) 280 straipsnį;

6)      kadangi Sutartis ir (ECBS) Statutas nustato ECB nepriklausomumą; kadangi vadovaujantis Sutartimi ir (šiuo) Statutu ECB turi savo biudžetą ir savo finansines lėšas, atskiras nuo Europos Bendrijų lėšų;

7)      kadangi siekdama sustiprinti turimas kovos su sukčiavimu priemones, Komisija (Sprendimu 1999/352) šalia savo departamentų įsteigė (OLAF), atsakingą už administracinių tyrimų šioje srityje vykdymą;

8)      kadangi pagrindinė Vidaus audito direktorato (toliau – VAD) funkcija yra kovoti su sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis, kenkiančiomis ECB finansiniams interesams, ir kadangi šis direktoratas atsakingas už administracinių tyrimų šioje srityje vykdymą ECB.“

42      Ginčijamo sprendimo 10 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad „siekiant išplėsti ir sustiprinti (VAD) veiklos nepriklausomumą kovojant su sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis, kenkiančiomis ECB finansiniams interesams, šis direktoratas turėtų teikti ataskaitas kovos su sukčiavimu komitetui, kurį sudaro aukštos kvalifikacijos nepriklausomi asmenys iš išorės, dirbantys šioje srityje“.

43      Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje „Atsakomybė už ataskaitų apie sukčiavimo atvejus pateikimą“ nustatoma:

„(VAD), vadovaujantis šiuo sprendimu ir galiojančiomis ECB taisyklėmis, yra atsakingas už visų klausimų, susijusių su sukčiavimo ir kitų neteisėtų veikų, kenkiančių ECB finansiniams interesams, prevencija ir nustatymu bei ECB vidaus standartų ir (arba) elgesio kodeksų laikymusi, tyrimą ir ataskaitų pateikimą.“

44      Pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalį įsteigiamas Kovos su sukčiavimu komitetas (toliau – ECB kovos su sukčiavimu komitetas), kuriuo siekiama sustiprinti VAD nepriklausomumą vykdant šio sprendimo 2 straipsnyje numatytą veiklą ir kuris bus atsakingas už šios veiklos reguliarų stebėjimą ir vykdymą.

45      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad ECB kovos su sukčiavimu komitetą sudaro trejų metų kadencijai ECB Valdančiosios tarybos skiriami trys nepriklausomi asmenys iš išorės, kuriems draudžiama vykdant funkcijas prašyti ir vadovautis sprendimus priimančių ECB institucijų, Europos Bendrijų institucijų arba įstaigų, vyriausybių arba kitų institucijų arba įstaigų nurodymais.

46      Kad VAD galėtų efektyviai ir nepriklausomai veikti, ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje numatoma, kad jo direktorius ataskaitas apie sukčiavimo atvejus pateikia ECB kovos su sukčiavimu komitetui. Be to, šio sprendimo 1 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad VAD direktorius pateikia ECB kovos su sukčiavimu komitetui VAD veiklos programą, o VAD reguliariai informuoja ECB kovos su sukčiavimu komitetą apie savo veiklą, ypač apie atliktus tyrimus, jų rezultatus ir dėl jų pradėtus veiksmus. Šioje nuostatoje dar nurodoma, kad VAD direktorius informuoja ECB kovos su sukčiavimu komitetą apie atvejus, kai ECB organai neįvykdė rekomendacijų, ir atvejus, kai informacija turi būti perduota valstybės narės teisminėms institucijoms.

47      Pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 8 dalį ECB kovos su sukčiavimu komitetas Valdančiajai tarybai, ECB išorės auditoriams ir Audito Rūmams pateikia ataskaitas apie VAD tyrimų rezultatus ir dėl jų pradėtus veiksmus ir bent vieną kartą per metus savo veiklos ataskaitą. Pagal šios sprendimo 1 straipsnio 10 dalį šis komitetas gali pranešti kompetentingoms nacionalinėms teisminėms institucijoms, jei yra pagrįstų įrodymų, kad galėjo būti pažeista nacionalinė baudžiamoji teisė.

48      Ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje numatoma, kad VAD privalo pranešti apie tyrimą atitinkamiems asmenims ir suteikti galimybę pareikšti nuomonę, kol bus pateiktos su jais susijusios išvados. Šio sprendimo 5 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodoma, kad VAD veikla „vykdoma vadovaujantis Sutarčių nuostatomis, ypač Europos Sąjungos sutarties 6 straipsniu, ir Protokolu dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, atsižvelgiant į (ECB) personalo įdarbinimo sąlygas“.

49      Ginčijamo sprendimo 5 straipsnio antrojoje pastraipoje nustatyta:

„ECB personalas turi, o bet kuris kitas asmuo gali pranešti kovos su sukčiavimu komitetui arba VAD apie visus sukčiavimo atvejus arba kitas neteisėtas veikas, kenkiančias ECB finansiniams interesams. Neleistinas neteisingas arba diskriminuojantis elgesys ECB personalo atžvilgiu dėl to, kad jo nariai prisidėjo prie šiame sprendime nurodytos Kovos su sukčiavimu komiteto arba VAD veiklos.“

50      Šio sprendimo 6 straipsnyje numatyta, kad bet kuris ECB personalo narys gali pateikti Vykdomajai valdybai arba kovos su sukčiavimu komitetui skundą dėl jam/jai neigiamą įtaką turėjusio VAD veiksmo arba neveikimo.

51      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 9 dalyje nurodyta:

„Kovos su sukčiavimu komitetas atsakingas už ryšių palaikymą su (OLAF) priežiūros komitetu, nurodytu <...> Reglamento <...> Nr. 1073/1999 11 straipsnyje. Šie ryšiai grindžiami ECB sprendimu nustatytais principais.“

 Ieškinys

52      Savo ieškinyje Komisija prašo panaikinti ginčijamą sprendimą dėl to, kad jis pažeidžia Reglamentą Nr. 1073/1999, ypač šio reglamento 4 straipsnį.

53      Pirmiausia ji teigia, kad iš ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamosios dalies ir 2 straipsnio matyti, jog pagal šį sprendimą administraciniai tyrimai kovojant su sukčiavimu priskiriami išimtinei VAD kompetencijai. Tai reikštų, kad paneigiamos tiek Tarybos reglamentu Nr. 1073/1999 OLAF suteiktos teisės, tiek tai, kad šis reglamentas taikomas ECB, ir atspindėtų ECB nuostatą, kurią jis gynė rengiant šį reglamentą. Ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse remiantis EB 280 straipsniu patvirtinta tvarka taip pat aiškiai atskiriama nuo tos, kuri turi būti nustatyta ECB atžvilgiu, pasiremiant pastarojo nepriklausomumu bei tuo, kad jis turi savo biudžetą ir finansines lėšas.

54      Tai, kad ginčijamu sprendimu nustatytos taisyklės yra kitokios ir ypatingos, palyginti su Reglamentu Nr. 1073/1999 nustatytomis taisyklėmis, taip pat matyti iš to, kad vienintelis dviejų režimų sąlyčio taškas yra ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 9 dalyje, kur numatoma, kad kovos su sukčiavimu komitetas atsakingas už ryšių palaikymą su OLAF priežiūros komitetu pagal ECB sprendimu nustatytus principus.

55      Antra, Komisija tvirtina, kad atsižvelgiant į ECB pasirinkimą ginčijamame sprendime nėra Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnio 6 dalį įgyvendinančių priemonių, bet nurodoma, kad ECB darbuotojai apie visus sukčiavimo atvejus turi informuoti VAD, o ne OLAF.

 ECB gynybai naudojami teisiniai pagrindai

56      Pirma, ECB teigia, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja Reglamentui Nr. 1073/1999. Kadangi šis sprendimas nėra neteisėtas EB 230 straipsnio prasme, reikia atmesti ieškinį, neatsižvelgiant į tai, ar Reglamentas Nr. 1073/1999 taikomas ECB.

57      Antra, ECB tvirtina, kad šis reglamentas jam netaikomas. Jei Teisingumo Teismas nesutinka su tokiu aiškinimu, jis turėtų nustatyti, kad reglamentas yra neteisėtas, nes buvo priimtas pažeidžiant EB 105 straipsnio 4 dalį, 108 straipsnį ir 280 straipsnį bei proporcingumo principą, ir todėl paskelbti, kad reglamentas netaikytinas pagal EB 241 straipsnį.

58      Pirmiausia reikia išnagrinėti Reglamento Nr. 1073/1999 taikymą, paskui, jei būtų nustatyta, kad jis taikytinas, patikrinti, ar ginčijamas sprendimas pažeidžia šio reglamento nuostatas.

 Dėl Reglamento Nr. 1073/1999 taikymo

59      Norint nustatyti, ar Reglamentas Nr. 1073/1999, kaip teigia ECB, turi būti paskelbtas netaikytinu, reikia išnagrinėti, pirma, ar šis reglamentas taikytinas ECB, ir, jei taip, ar jis gali būti netaikomas dėl to, kad yra tariamai neteisėtas pagal EB 241 straipsnį.

 Reglamento Nr. 1073/1999 taikymo sritis

60      EBC teigia, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 nėra jam taikomas. Šiuo klausimu jis tvirtina, kad šio reglamento 1 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtos įstaigos, tarnybos ir organizacijos“ nėra tiksli, nes, ypač atsižvelgiant į EB 280 straipsnio 4 dalį, kuri yra šio reglamento teisinis pagrindas, galima teigti, kad ji neapima „įstaigų“, kurių finansiniai interesai skiriasi nuo Europos bendrijos interesų ir nesusiję su jos biudžetu.

61      ECB nuomone, tik toks aiškinimas leidžia apsaugoti šio reglamento teisėtumą ir todėl pagal Teisingumo Teismo praktiką turėtų būti pasirinktas (1995 m. birželio 29 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑135/93, Rink. p. I‑1651, 37 punktas).

62      Šis argumentas nepriimtinas.

63      Kaip teisingai tvirtino tiek Komisija, tiek dalyvaujančios šalys, reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1073/1999 1 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos“ negali būti aiškinama kaip neapimanti ECB.

64      Šiuo klausimu užtenka pastebėti, kad nors ECB statusas Bendrijos teisinėje sistemoje specifinis, jis buvo įsteigtas EB sutartimi, kaip tai matyti iš EB 8 straipsnio turinio.

65      Nei iš Reglamento Nr. 1073/1999 preambulės, nei iš nuostatų nėra aišku, kad Bendrijos įstatymų leidėjas norėjo nustatyti kokį nors skirtumą tarp Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtų institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų, visų pirma tų įstaigų, tarnybų ir organizacijų, kurių lėšos atskirtos nuo Bendrijos biudžeto.

66      Reglamento Nr. 1073/1999 7 konstatuojamojoje dalyje aiškiai pabrėžiama būtinybė OLAF vidaus tyrimus atlikti „visose“ institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose.

67      Atsižvelgiant į aiškias Reglamento Nr. 1073/1999 sąvokas, neabejotina, kad turi būti aiškinama, jog šis reglamentas yra taikomas ECB, nesvarbu, ar ši aplinkybė gali paveikti jo teisėtumą.

 ECB pareikštas prieštaravimas dėl Reglamento Nr. 1073/1999 teisėtumo

68      Nustačius, kad ECB patenka į Reglamento Nr. 1073/1999 taikymo sritį, reikia išnagrinėti, ar, kaip tvirtina ECB, šis reglamentas dėl šios aplinkybės yra netaikytinas pagal EB 241 straipsnį.

69      Šiuo klausimu ECB teigia, pirma, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 negalėjo būti priimtas remiantis EB 280 straipsniu ir todėl yra ultra vires. Antra, ji teigia, kad šis reglamentas buvo priimtas pažeidžiant esminius procedūrinius reikalavimus, nes nesilaikyta EB 105 straipsnio 4 dalyje numatytos išankstinio konsultavimosi su ECB pareigos. ECB teigia, kad jo įtraukimas į Reglamento Nr. 1073/1999 taikymo sritį prieštarauja EB sutarčiai, nes pažeidžia EB 108 straipsnyje įtvirtintą ECB nepriklausomumą. Ketvirta, reglamentas pažeidžia proporcingumo principą, nes jo taikymas ECB nėra tinkamas siekiant šiame reglamente nustatytų tikslų ir peržengia tai, kas reikalinga šiems tikslams pasiekti.

70      Komisija ir įstojusios į bylą šalys ginčija, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 yra neteisėtas. Be to, Komisija preliminariai teigia, kad ECB negali remtis EB 241 straipsniu, nurodydamas, kad šis reglamentas netaikytinas.

71      Šiuo atveju reikia nustatyti, ar ECB gali šiame procese remtis Reglamento Nr. 1073/1999 neteisėtumu, ir, jei taip, – išnagrinėti galimo prieštaravimo pagrįstumą.

 Prieštaravimo dėl teisėtumo priimtinumas

72      Komisija teigia, kad atsakovas šiame procese negali Reglamento Nr. 1073/1999 neteisėtumo grįsti EB 241 straipsniu, nes ECB neapskundė šio reglamento pagal EB 230 straipsnį per du mėnesius, kaip numatyta šiame straipsnyje.

73      ECB teigia, kad EB 241 straipsnyje numatytos sąlygos šiuo atveju yra tenkinamos, nes Reglamentas Nr. 1073/1999 buvo priimtas bendrai Parlamento ir Tarybos, pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus, yra ultra vires ir prieštarauja EB sutarčiai bei proporcingumo principui. ECB taip pat teigia, jog nepateikė ieškinio dėl šio reglamento panaikinimo, nes manė, kad jis jam netaikomas dėl to, kad kaip šio reglamento teisinis pagrindas pasirinktas EB 280 straipsnis, ir dėl to, kad su juo nebuvo konsultuotasi prieš jį priimant.

74      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos institucijos priimtas teisės aktas, asmens, kuriam jis buvo skirtas, neužginčytas per EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje nustatytą terminą, jo atžvilgiu tampa galutinis (žr. naujausio 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo National Farmers‘ Union, C‑241/01, Rink. p. I‑9079, 34 punktą ir jame nurodytą praktiką).

75      Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad EB 241 straipsnyje išreikštas bendrasis principas, užtikrinantis kiekvieno asmens esamą ar būsimą teisę ginčyti Bendrijos aktą, buvusį šio asmens atžvilgiu priimto sprendimo pagrindu, nepaneigia fakto, kad reglamentas tampa galutinis asmeniui, kurio atžvilgiu jis laikytinas individualiu sprendimu ir kuris akivaizdžiai galėjo reikalauti jo panaikinimo EB Sutarties 230 straipsnio pagrindu, todėl asmuo negali remtis šio reglamento neteisėtumu nacionaliniame teisme. Teisingumo Teismas manė, kad ši išvada taikytina antidempingo muitus nustatantiems reglamentams, nes jie yra dvigubo pobūdžio, t. y. norminiai aktai ir aktai, galintys tiesiogiai ir konkrečiai paveikti tam tikrus ūkio subjektus (žr. 2001 m. vasario 15 d. Sprendimo Nachi Europe, C‑239/99, Rink. p. I‑1197, 37 punktą).

76      Priminti principai jokiu būdu nedaro poveikio EB 241 straipsnyje nustatytai taisyklei, pagal kurią bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas 241 straipsnyje nurodytas reglamentas, šalis gali remtis 230 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodytais pagrindais, kad Teisingumo Teismas tą reglamentą pripažintų netaikytinu.

77      Tačiau šiuo atveju konstatuotina, kad nė viena šalis neabejojo dėl Reglamento Nr. 1073/1999 normatyvinio pobūdžio, ir, konkrečiai tariant, nebuvo teigiama, kad Reglamentas turi būti prilyginamas sprendimui ar kad jis skirtas ECB.

78      Šiomis aplinkybėmis iš ECB negalima atimti teisės grįsti tariamą Reglamento Nr. 1073/1999 neteisėtumą EB 241 straipsniu, todėl reikia atmesti teisinį pagrindą, susijusi su prieštaravimo dėl teisėtumo nepriimtinumu.

 Argumentas dėl teisinio pagrindo trūkumo

79      Paremdamas savo prieštaravimą dėl teisėtumo ECB kaip pirmąjį teisinį pagrindą nurodo, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 turi būti pripažintas netaikytinu, nes jo negalima priimti EB 280 straipsnio pagrindu.

80      Pirma, šioje nuostatoje minima sąvoka „Bendrijos finansiniai interesai“ yra susijusi tik su Europos Bendrijų biudžeto išlaidomis ir pajamomis. Todėl šio straipsnio pagrindu negalima priimti priemonių kovai su sukčiavimu ECB, nes jo biudžetas ir lėšos atskiros.

81      Antra, kalbant bendriau, EB 280 straipsnis neleidžia priimti priemonių, kuriomis siekiama kovoti su sukčiavimu Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtų institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų viduje.

 Dėl „Bendrijos finansinių interesų“ sąvokos

–       ECB argumentai

82      ECB nuomone, EB 280 straipsnis leidžia priimti priemones prieš sukčiavimą tik Bendrijos biudžeto apsaugos sumetimais. Tai patvirtina faktas, kad ši nuostata yra EB sutarties penktos dalies II antraštinėje dalyje „Finansinės nuostatos“, kurioje nustatomi įvairūs Bendrijos biudžeto sudarymo, parengimo, priėmimo ir vykdymo aspektai, taip pat išlaidų finansavimas iš nuosavų lėšų.

83      Todėl remiantis EB 280 straipsniu priimtos Bendrijos nuostatos, kuriomis siekiama kovoti su sukčiavimu, nėra taikomos ECB, nes šis turi savo biudžetą, kuris yra atskiras nuo Europos bendrijos biudžeto ir atspindi jo finansinę nepriklausomybę.

84      ECB lėšas sudaro, kaip nustatyta ECBS statuto 28–30 straipsniuose, tik akcininkų, t. y. nacionalinių centrinių bankų (toliau – NCB) įnašai bei EBC ar NCB operacijų pajamos, paskirstytos pagal Statuto 32 ir 33 straipsnius. ECB negauna lėšų iš Bendrijos biudžeto ir nėra jokio galimo ECB nuostolio padengimo mechanizmo iš šio biudžeto, nes pagal ECBS statuto 33 straipsnio 2 dalį jis padengiamas iš ECB bendrojo atsargų fondo arba prireikus jį padengia NCB.

85      ECB taip pat teigia, kad EB sutarties penktoje dalyje „Bendrijos institucijos“, kurioje yra minėtas EB 280 straipsnis, nėra ECB skirto skyriaus. Pastarojo finansai reglamentuojami ECBS statuto VI skyriuje „ECBS finansinės nuostatos“.

86      ECB finansinį nepriklausomumą dar labiau sustiprina tai, kad jo biudžeto ir metų ataskaitų patvirtinimas priskirtas išimtinei jo organų kompetencijai, kaip matyti iš ECBS statuto 26 straipsnio 2 dalies ir ECB vidaus reglamento, pakeisto 1999 m. balandžio 22 d. (OL L 125, p. 34), 15 straipsnio ir 16 straipsnio 4 dalies.

87      Tarp Bendrijos biudžeto ir ECB galintys egzistuoti ryšiai, palyginti su pastarojo funkcijomis, yra pernelyg šalutinio pobūdžio, kad jais būtų galima pateisinti remiantis EB 280 straipsnio 4 dalimi priimtas priemones. Pavyzdžiui, tarnautojų atlyginimams taikomas Bendrijos mokestis, kurį ECB sumoka į Bendrijos biudžetą, sudaro mažiau nei 3 % ECB biudžeto.

88      Be to, ECB aiškinimas atitinka ankstesnę teisės aktų leidybos praktiką, kuri nustatė ryšį tarp, pirma, „Bendrijos finansinių interesų“ ir, antra, bendro Europos Bendrijų biudžeto ir jų valdomų biudžetų. Šiuo klausimu ECB remiasi 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento Nr. 2988/95 (EB, Euratomas) dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340) 1 straipsnio 2 dalyje pateikta „pažeidimo“ sąvoka ir „Europos Bendrijų finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo“ sąvoka, pateikta Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, nustatytos 1995 m. liepos 26 d. Tarybos aktu 95/C 316/03 (OL C 316, p. 49; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 9), 1 straipsnyje.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

89      Kitaip nei savo pirmuoju teisiniu pagrindu teigia ECB, EB 280 straipsnyje naudojama „Bendrijos finansinių interesų“ sąvoka apima ne tik Bendrijos biudžetui priskirtas pajamas ir išlaidas, bet iš esmės ir tas, kurios priskirtos kitų EB sutartimi įsteigtų įstaigų, tarnybų ir organizacijų biudžetams.

90      Tokią išvadą pagrindžia, pirma, tai, kad ši sąvoka, kaip savo išvados 117 punkte pažymėjo generalinis advokatas, yra būdinga EB 280 straipsniui ir skiriasi nuo kitų EB sutarties penktos dalies II antraštinės dalies nuostatų, kurios vienodai nukreipia į Europos bendrijos „biudžetą“. Tą patį galima pasakyti ir apie Nyderlandų vyriausybės nurodytą aplinkybę, kad „Bendrijos finansinių interesų“ sąvoka yra platesnė nei „Bendrijos pajamų ir išlaidų“ sąvoka, be kita ko, nurodyta EB 268 straipsnyje.

91      Antra, tai, kad įstaiga, tarnyba ir organizacija egzistuoja dėl EB sutarties, reiškia, kad ji buvo sukurta siekiant įgyvendinti Europos bendrijos tikslus ir priskiriama Bendrijos teisei, todėl lėšos, kurias ji gavo dėl šios Sutarties, sudaro Bendrijos atskirą ir tiesioginį finansinį interesą.

92      Konkrečiau ECB atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš EB 8 straipsnio ir 107 straipsnio 2 dalies, jis buvo įsteigtas ir teisinis subjektiškumas jam buvo suteiktas EB sutartimi. Be to, iš EB 4 straipsnio 2 dalies ir 105 straipsnio 1 dalies matyti, kad ECBS, kurios pagrindą sudaro ECB, pagrindinis tikslas yra palaikyti kainų stabilumą ir, nepažeidžiant šio tikslo, remti Bendrijos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, padedant siekti EB 2 straipsnyje nustatytų Bendrijos tikslų, tarp kurių minimi Ekonominės ir pinigų sąjungos įkūrimas bei tvaraus ir neinfliacinio augimo skatinimas. Iš to matyti, kad pagal EB sutartį ECB priskirtinas Bendrijos teisei.

93      Įvairios kitos Bendrijos teisės nuostatos taip pat patvirtina, kad ECB lėšos ir jų naudojimas sudaro akivaizdų finansinį interesą Europos bendrijai ir jos tikslams.

94      Tokia nuostata yra ECBS statuto 27 straipsnis, kurio 1 dalyje patikslinama, kad išorės auditorius, tikrinančius ECB buhalterines knygas bei sąskaitas, turi patvirtinti Taryba, o 2 dalyje nurodoma, kad Audito Rūmų kompetencija apima ECB vadovybės veiklos efektyvumo tikrinimą. Tai taip pat matyti iš šio Statuto 28 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio 4 dalies, kur numatyta, kad neperžengiant Tarybos nustatytų ribų ir jos nustatytomis sąlygomis Valdančioji taryba gali didinti ECB kapitalą ir šis gali papildomai reikalauti užsienio atsargų. EB 107 straipsnio 5 dalyje Taryba įgaliojama keisti ir papildyti ECBS statuto nuostatas, įskaitant įvairius VI skyriaus „ECBS finansinės nuostatos“ straipsnius.

95      Iš ankstesnių nuostatų matyti, kad EB 280 straipsnio sąvoka „Bendrijos finansiniai interesai“ neapsiriboja tik Europos bendrijos biudžetu siaurąja prasme; ji apima ir ECB lėšas, ir išlaidas (pagal analogiją dėl EB sutarties 179 straipsnio (po pakeitimo – EB 236 straipsnis) taikymo Europos investicijų bankui žr. 1976 m. birželio 15 d. Sprendimo Mills prieš EIB, 110/75, Rink. p. 955, 14 punktą).

96      Šios išvados nepakeistų ir aplinkybė (jei ji teisinga), kad teisės aktų leidybos praktika iki EB 280 straipsnio papildymo 1 ir 4 dalimi suteikė kitokią prasmę sąvokai „Bendrijos finansiniai interesai“.

97      Iš to matyti, kad tai, jog Reglamentas Nr. 1073/1999 susijęs su EB sutartimi įsteigtu ECB, kurio lėšos pagal šią sutartį yra atskirtos nuo Bendrijos biudžeto, nepateisina šio reglamento netaikymo remiantis EB 241 straipsniu.

 Dėl galimybės priimti priemones prieš sukčiavimą Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtų institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų atžvilgiu

98      Atsižvelgdamas į EB 280 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, jog Europos bendrija nustato priemones, „kad valstybėse narėse sudarytų veiksmingas ir lygiavertės apsaugos galimybes“ ir kad „šios priemonės nesiejamos su nacionalinės baudžiamosios teisės taikymu ar nacionaliniu teisingumo vykdymu“, ECB mano, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo galios yra apribotos priemonių, kuriomis siekiama gerinti kovos su sukčiavimu mechanizmus valstybių narių lygmeniu. ECB nuomone, remiantis šiomis nuostatomis negali būti priimamos priemonės, skirtos kovai su sukčiavimu ar pažeidimais Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtose institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose.

99      Šis argumentas atmestinas.

100    Reikia pažymėti, kad EB 280 straipsnyje nustatydami 1 ir 4 dalyje esančius patikslinimus Amsterdamo sutarties autoriai aiškiai siekė sustiprinti kovą su sukčiavimu ir Europos Bendrijų finansinių interesų pažeidimais, visų pirma Bendrijai suteikdami funkciją „priešintis“ valstybės narės sukčiavimui ir pažeidimams, nustatant „priemones“, kurios būtų „atgrasančios“ ir užtikrintų „veiksmingą apsaugą valstybėse narėse“.

101    Šiuo klausimu tai, kad EB 280 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog šios priemonės nustatytinos pagal šį straipsnį, nereiškia, kad Bendrijos kompetencijos šioje srityje apimtis nustatyta tik tolesnėse šio straipsnio dalyse, ypač 4 dalyje.

102    EB 280 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama kaip papildanti Bendrijos kompetenciją ir patikslinanti kai kurias vykdymo sąlygas. Šioje nuostatoje numatomi Bendrijos priemonėms nustatyti taikomi procedūros reikalavimai ir patikslinama, kad Europos bendrijos veikla siekiama tiek užkardyti sukčiavimą, tiek kovoti su juo. Joje nurodoma, kad Bendrijos kompetencija yra ribota, nes priimtos priemonės nesiejamos su nacionalinės baudžiamosios teisės taikymu ar nacionaliniu teisingumo vykdymu.

103    Tokiomis aplinkybėmis tai, kad EB 280 straipsnio 4 dalyje nurodomas poreikis valstybėse narėse sudaryti veiksmingą ir lygiavertę apsaugą, kaip teisingai savo išvados 108 punkte nurodė generalinis advokatas, negali būti aiškinama, kaip netiesioginė Amsterdamo sutarties autorių valia Bendrijos veiksmams nustatyti papildomą apribojimą, kuris būtų toks pat fundamentalus kaip kovoti su sukčiavimu ir kitais Bendrijos finansinių interesų pažeidimais, priimant teisės aktus, taikomus Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtoms institucijoms, įstaigoms, tarnyboms ir organizacijoms.

104    Papildant aplinkybę, kad toks Bendrijos kompetencijos ribojimas nekyla iš EB 280 straipsnio, reikia pastebėti, kad, kaip teisingai tvirtina Komisija ir įstojusios į bylą šalys, jis nebūtų suderinamas su šios nuostatos tikslais. Yra įprasta, kad siekiant padaryti Europos bendrijos finansinių interesų apsaugą efektyvią, būtina, jog prevencija ir kova su sukčiavimu ir kitais pažeidimais būtų vykdomi visais lygmenimis, kuriuose tokie reiškiniai gali pažeisti šiuos interesus. Be to, dažnai gali atsitikti, kad su reiškiniais, su kuriais kovojama, yra susiję daugelis subjektų įvairiais lygmenimis.

105    Iš šių svarstymų matyti, kad ECB teisinis pagrindas dėl Reglamento Nr. 1073/1999 teisinio pagrindimo trūkumo turi būti atmestas, todėl šis reglamentas negali būti laikomas netaikytinu pagal EB 241 straipsnį.

 Pagrindo dėl konsultavimosi su ECB nebuvimas

106    Savo antruoju teisiniu pagrindu ECB tvirtina, jog Reglamentas Nr. 1073/1999 turi būti paskelbtas netaikytinu dėl to, kad nesilaikyta EB 105 straipsnio 4 dalyje numatytos išankstinio konsultavimosi su ECB pareigos.

107    ECB nuomone, šiuo Reglamentu kėsinamasi į jo vidaus organizavimo teisę, kokia kyla, pirma, iš numanomų galių principo ir iš ECBS statuto 12 straipsnio 3 dalies, kur numatoma, kad EBC Valdančioji taryba priima jo Procedūros reglamentą, bei šio statuto 36 straipsnio, kur šiai tarybai suteikiama teisė nustatyti ECB personalo įdarbinimo sąlygas, ir iš pastarojo turimo institucinio nepriklausomumo, kurį įrodo faktas, kad remiantis EB sutartimi jis turi atskirus valdymo organus. Konkrečiai tariant, Reglamentu Nr. 1073/1999 pažeidžiama ECB vidaus struktūra ir (arba) personalas.

108    ECB tvirtina, kad jo vidaus organizavimo teisė „priklauso jo kompetencijai“ EB 105 straipsnio 4 dalies prasme ir su juo reikėjo konsultuotis prieš priimant Reglamentą Nr. 1073/1999, kaip numatyta šioje nuostatoje.

109    Komisija nurodo, kad EB 105 straipsnio 4 dalyje numatyti ne bet kokie Bendrijos teisės aktų leidėjo priimti teisės aktai, kurie gali turėti pasekmių ECB, bet aktai, kurie susiję su esminiais klausimais, priskirtais ECB kompetencijai, visų pirma pinigų politikos srityje. Taryba teigia, kad šiuo atveju 105 straipsnio 4 dalis netaikoma, nes Reglamentu Nr. 1073/1999 kėsinamasi ne į ECB funkcijas, o tik į jo administracines funkcijas.

110    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad EB 105 straipsnio 4 dalis yra pinigų politikai skirtame EB sutarties trečios dalies VII antraštinės dalies 2 skyriuje ir kad šioje nuostatoje numatyta pareiga konsultuotis su ECB, kai numatoma priimti jo kompetencijai priklausantį teisės aktą, iš esmės siekiama, kaip savo išvados 140 punkte pažymėjo generalinis advokatas, užtikrinti, kad tokio akto autorius jį priimtų tik išklausęs instituciją, kuri dėl Bendrijoje vykdomų savo specifinių įgaliojimų ir didelės kompetencijos gali ypač naudingai prisidėti prie numatomo priėmimo proceso.

111    Tačiau taip nėra kovos su Bendrijos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu srityje, kurioje bankui nėra suteikta specifinė kompetencija. Reikia konstatuoti, kad tai, jog Reglamentas Nr. 1073/1999 gali daryti poveikį ECB vidaus struktūrai, neleidžia jo išskirti iš kitų Sutartimis įsteigtų institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų.

112    Iš to matyti, kad pagrindas, paremtas tuo, jog priimant Reglamentą Nr. 1073/1999 su ECB nebuvo konsultuotasi, turi būti atmestas ir todėl reglamentas negali būti laikomas netaikytinu.

 Pagrindas dėl ECB nepriklausomumo pažeidimo

 Šalių argumentai

113    Savo trečiuoju teisiniu pagrindu ECB tvirtina, jog Reglamentas Nr. 1073/1999 turi būti paskelbtas netaikytinu dėl to, kad jame numatyta administracinių tyrimų sistema pažeidžia nepriklausomumą, kuriuo jis naudojasi pagal EB 108 straipsnį.

114    ECB nuomone, nepriklausomumas garantuojamas ne tik vykdant pagrindinius ECBS uždavinius, numatytus EB 105 straipsnio 2 dalyje, bet ir įgyvendinant kitas EB sutartimi jam suteiktas teises, visų pirma, ECBS statuto 12 straipsnio 3 dalyje ir 36 straipsnio 1 dalyje numatytas teises, susijusias su vidaus struktūra ir personalo įdarbinimo sąlygomis, kurios apima ir teisę nustatyti priemones prieš sukčiavimą.

115    Tokia išvada kyla iš pagal EB sutarties 109j straipsnį (po pakeitimo – 121 straipsnis) 1998 m. Europos pinigų instituto parengto pranešimo apie konvergenciją, iš kurio matyti, kad NCB, o logiškai ir ECB, nepriklausomumas turi juos apsaugoti nuo „bet kokios išorinės įtakos“.

116    Be to, reikia atsižvelgti į ECB jau nurodytą faktą, kuriuo jis grindė savo argumentą dėl Reglamento Nr. 1073/1999 teisinio pagrindo trūkumo, kad ECB finansinis nepriklausomumas susijęs su nuo Europos bendrijos atskiru biudžetu ir jo valdymu.

117    Pagaliau svarbu, kad ECB valdymo organų nariai turi atskirą statusą, kuris užtikrina jų nepriklausomumą. Šiuo klausimu ECB remiasi EB 112 straipsnio 2 dalies b punktu, kuriame numatoma ECB Vykdomosios valdybos narių skyrimo tvarka ir patikslinama, kad jų kadencija yra aštuoneri metai ir ji nėra atnaujinama. Jis remiasi ECBS statuto 11 straipsnio 4 dalimi, kur numatoma, kad Vykdomosios valdybos narį gali atstatydinti tik Teisingumo Teismas Valdančiosios tarybos arba Vykdomosios valdybos prašymu. Jis taip pat mini ECBS statuto 14 straipsnio 2 dalį, kurioje numatoma, kad NCB valdytojas dėl sprendimo atleisti iš pareigų gali kreiptis į Teisingumo Teismą.

118    Dėl Reglamente Nr. 1073/1999 numatytų taisyklių ECB tvirtina, kad OLAF suteikta teisė jame vykdyti vidaus tyrimus pažeidžią jo nepriklausomumą, nes tiek naudojimasis šia teise, tiek vien tokio naudojimosi grėsmė gali sudaryti spaudimą Valdančiosios tarybos ar Vykdomosios valdybos nariams ir pažeisti jų sprendimų nepriklausomumą.

119    Nors ir sutinka, jog tikimybė, kad toks spaudimas bus panaudotas praktiškai arba kad jis gali paveikti ECB sprendimus, yra „nepaprastai menka“, ECB teigia, kad būtinybė išsaugoti absoliutų nestabilių finansų rinkų pasitikėjimą reiškia, kad turi būti vengiama bet kokios padėties, kuri kad ir formaliai ar vien išoriškai sukeltų baimę, jog OLAF teisės gali Komisijai suteikti galimybę daryti įtaką ECB.

120    Šiuo klausimu ECB pabrėžia, kad OLAF yra vidinė Komisijos tarnyba, kuri su pastarąja išsaugo kai kuriuos, pirmiausia biudžeto, ryšius, o jos personalo, kuriam taikomas Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai, karjera priklauso nuo Komisijos.

121    ECB taip pat pareiškia abejonių dėl su OLAF teisėmis susijusių garantijų. Konkrečiai tariant, jis nėra įsitikinęs, kad pagal Reglamento Nr. 1073/1999 6 straipsnio 3 dalį OLAF neleidžiama vykdyti tyrimų neturint pakankamo pagrindo. Kartu jis tvirtina, kad OLAF pareiga gerbti pagrindines teises numatyta ne šiame reglamente, o tik jo preambulėje.

122    Komisija teigia, pirma, kad, ECB yra Europos bendrijos dalis. Ji primena, kad pagal EB 291 straipsnį ECB Protokole dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų nustatytomis sąlygomis naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jo uždaviniams atlikti, ir kad jo personalo darbo užmokesčiui taikomas Bendrijos mokestis. Komisija taip pat tvirtina, kad ECB taikoma Teisingumo Teismo kontrolė, o jo veiklos efektyvumui pagal ECBS statuto 27 straipsnio 2 dalį – Audito Rūmų kontrolė. Ji papildomai nurodo, kad ECB turi parengti metų pranešimą apie ECBS veiklą ir apie pinigų politiką pirmiausia Parlamentui, kurio kompetentingi komitetai gali išklausyti ECB pirmininką ir kitus Vykdomosios valdybos narius, kaip numatyta EB 113 straipsnio 3 dalyje.

123    Komisijos nuomone, ECB, kaip ir pinigų politika, kurios atžvilgiu jis turi specifinę kompetenciją, padeda siekti bendrų Europos bendrijos tikslų, kaip numatyta EB 105 straipsnio 1 dalyje.

124    Paskui Komisija teigia, kad įvairios EB sutarties nuostatos įrodo, jog ECB nėra Bendrijos teisės aktų leidėjo nepasiekiamas. Ji nurodo EB 107 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta, kad Taryba gali keisti įvairius ECBS statuto straipsnius pasikonsultavusi su ECB. Komisija šiuo klausimu pabrėžia, kad ECBS statuto 36 straipsnio 1 dalis, kurioje numatoma, kad Valdančioji taryba nustato ECB personalo įdarbinimo sąlygas, yra viena iš nuostatų, kurias Taryba gali pakeisti, o tai patvirtina, kad net ECB vidaus reikaluose pastarasis neturi absoliučios autonomijos nuo Bendrijos teisės aktų leidėjo.

125    Komisija taip pat cituoja EB 107 straipsnio 6 dalį ir 110 straipsnio 1 dalies 1 įtrauką bei 3 straipsnį, iš kurių matyti, kad daugeliui ECBS statuto nuostatų reikalingos papildomos Tarybos priimamos priemonės. Ji taip pat nurodo EB 105 straipsnio 6 dalį, pagal kurią Taryba gali skirti ECB kai kuriuos konkrečius uždavinius, susijusius su rizikos ribojimu pagrįsta finansų įstaigų priežiūra.

126    Komisijos nuomone, iš to, kas pasakyta, reikia padaryti išvadą, kad ECB nepriklausomumas, kurį siekiama apsaugoti EB 108 straipsniu, yra griežtai funkcinis ir apribotas pagal EB sutartį ir ECBS statutą jam suteiktais konkrečiais uždaviniais. Toks nepriklausomumas nereiškia, kad ECB netaikomos šios Sutarties taisyklės.

127    Šiuo atžvilgiu ECB padėtis panaši į Europos investicijų banko padėtį, dėl kurio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jo funkcinio ir institucinio nepriklausomumo pripažinimas neatskiria jo visiškai nuo Bendrijų ir neatleidžia nuo visų Bendrijos teisės normų (1988 m. kovo 3 d. Sprendimas Komisija prieš EIB, 85/86, Rink. p. 1281 ir 1992 m. gruodžio 2 d. Sprendimas SGEEM ir Etroy prieš EIB, C‑370/89, Rink. p. I‑6211).

128    Šiuo atveju ECB neįrodė, kaip Bendrijos teisės aktų leidėjo aktai kovos su sukčiavimu srityje gali jam iš tikrųjų sutrukdyti įvykdyti konkrečius uždavinius. ECB nepriklausomumui neturi įtakos tai, kad jame gali būti vykdomi tokio nepriklausomo organo, koks yra OLAF, administraciniai tyrimai prieš sukčiavimą, siekiant nustatyti faktines aplinkybes, dėl kurių ECB arba nacionalinės institucijos vėliau turės imtis veiksmų.

129    Be to, Reglamentas Nr. 1073/1999 užtikrina visas reikalingas garantijas dėl pagrindinių teisių laikymosi, kaip matyti iš jo 4 straipsnio 1 ir 6 dalių, 6 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio.

 Teisingumo Teismo vertinimas

130    Dėl ECB nurodyto teisinio pagrindo pirmiausia reikia pažymėti, jog EB sutarties autoriai akivaizdžiai siekė užtikrinti, kad ECB galėtų nepriklausomai vykdyti Sutarties jam suteiktas teises.

131    Šio siekio konkrečiausias įrodymas yra EB 108 straipsnis, kuriame, pirma, ECB ir jo sprendimus priimančių organų nariams aiškiai draudžiama, naudojantis įgaliojimais ir vykdant EB sutarties ir ECBS statuto šiam bankui nustatytas užduotis, siekti gauti ar priimti Bendrijos institucijų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito subjekto nurodymus ir, antra, Bendrijos institucijoms bei organams ir šioms vyriausybėms draudžiama siekti paveikti ECB sprendimus priimančių organų narius, jiems atliekant savo užduotis.

132    Reikia taip pat pastebėti, kad ECB turi teisinį subjektiškumą, atskiras lėšas ir biudžetą bei atskirus sprendimus priimančius organus, naudojasi uždaviniams atlikti būtinomis privilegijomis ir imunitetais, ir tik Teisingumo Teismas Valdančiosios tarybos arba Vykdomosios valdybos prašymu gali atstatydinti Vykdomosios valdybos narį ECBS statuto 11 straipsnio 4 dalyje numatytomis sąlygomis. Šie veiksniai neabejotinai prisideda prie EB 108 straipsnyje įtvirtinto nepriklausomumo stiprinimo.

133    Todėl reikia konstatuoti, kad, pirma, Bendrijos institucijos, visų pirma Parlamentas, Komisija ir pats Teisingumo Teismas, daugeliu atžvilgių naudojasi panašiu nepriklausomumu, koks yra suteiktas ECB. Šiuo klausimu, pavyzdžiui, galima pasiremti EB 213 straipsnio 2 dalimi, kurioje patikslinama, kad Bendrijos bendram interesui Komisijos nariai, eidami savo pareigas, turi būti visiškai nepriklausomi. Šioje nuostatoje EB 108 straipsniui artimais terminais nurodoma, kad atlikdami savo užduotis Komisijos nariai nesiekia gauti ir nepriima jokios vyriausybės ar bet kurio kito subjekto nurodymų, o kiekviena valstybė narė įsipareigoja nesiekti paveikti Komisijos narių.

134    Kita vertus, kaip matyti ir EB 108 straipsnio formuluotės, šia nuostata siekiama apsaugoti ECB ir jo sprendimus priimančius organus nuo tos išorinės įtakos, kuri gali susikirsti su „užduočių“, kurias EB sutartis ir ECBS statutas numato ECB, vykdymu. Kaip savo išvados 150 ir 155 punktuose pastebėjo generalinis advokatas, EB 108 straipsniu iš esmės siekiama apginti ECB nuo politinio spaudimo, taip jam suteikiant galimybę veiksmingai siekti numatytų užduočių tikslų, nepriklausomai naudojantis konkrečiomis teisėmis, kurias šiam tikslui jam suteikia EB sutartis ir ECBS statutas.

135    Atvirkščiai, kaip teisingai tvirtina Komisija ir įstojusios į bylą šalys, tokio nepriklausomumo pripažinimas neatskiria ECB visiškai nuo Europos bendrijos ir neatleidžia nuo visų Bendrijos teisės normų. Iš EB 105 straipsnio 1 dalies matyti, kad ECB padeda siekti Europos bendrijos tikslų, o EB 8 straipsnyje patikslinama, kad ECB veikia pagal šios Sutarties bei ECBS statuto jam suteiktus įgaliojimus. Be to, kaip priminė Komisija, Sutarties ir statutų numatytomis sąlygomis ECB yra taikoma įvairi Bendrijos kontrolė, visų pirma Teisingumo Teismo ir Audito Rūmų. Be to, atrodo, kad EB sutarties autoriai visai nesiekė ECB apsaugoti nuo bet kokios Bendrijos teisės aktų leidėjo įtakos, kaip matyti iš Komisijos nurodytų EB 105 straipsnio 6 dalies, 107 straipsnio 5 ir 6 dalių, 110 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos ir 3 straipsnio.

136    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad negalima a priori neigti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas gali pagal EB sutarties suteiktą kompetenciją ir jos numatytomis sąlygomis priimti ECB taikomus teisės aktus.

137    Be to, kaip pabrėžė ir Komisija, ir generalinis advokatas savo išvados 160 punkte, ECB neįrodė, kaip tai, kad jam taikomi Bendrijos teisės aktų leidėjo aktai kovos su sukčiavimu ir kitokių Bendrijos finansiniams interesams kenkiančių neteisėtų veikų srityje, pavyzdžiui, Reglamentas Nr. 1073/1999, gali sutrukdyti jo sugebėjimą nepriklausomai vykdyti EB sutartyje numatytus konkrečius uždavinius.

138    Šiuo klausimu, pirma, reikia konstatuoti, kad nei aplinkybė, jog OLAF buvo įsteigta Komisijos ir Sprendime 1999/352 numatytomis sąlygomis yra integruota į jos administracines ir biudžetines struktūras, nei faktas, kad tokiam ECB pašaliniam organui Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamente Nr. 1073/1999 numatytomis sąlygomis suteikė tyrimo teises, patys savaime negali pažeisti ECB nepriklausomumo.

139    Kaip matyti iš 4, 10, 12 ir 18 konstatuojamųjų dalių bei Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnio, 5 straipsnio antrosios pastraipos, 6, 11 ir 12 straipsnių, šio reglamento nustatytas režimas išreiškia aiškų Bendrijos teisės aktų leidėjo norą susieti OLAF suteiktas teises su, pirma, garantijomis, kuriomis užtikrinama jos nepriklausomybė, pirmiausia Komisijos atžvilgiu ir, antra, Bendrijos teisės normų, visų pirma Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių bei Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų jų tarnautojams taikomų įdarbinimo sąlygų, laikymųsi.

140    Be to, iš Reglamento Nr. 1073/1999 matyti, kad naudojimasis šiomis teisėmis ribojamas įvairiomis taisyklėmis ir specifinėmis garantijomis, nors jų tikslas yra aiškiai apibrėžtas. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 1073/1999 2 straipsnyje numatyta, kad OLAF administraciniai tyrimai vykdomi siekiant šio reglamento 1 straipsnyje nustatytų tikslų ir nustatant, jei būtina, tiriamos veiklos neteisėtą pobūdį. OLAF šiems tikslams naudojamos priemonės yra tiksliai išvardijamos šio reglamento 4, 7 ir 9 straipsniuose.

141    Kaip teisingai pažymėjo Taryba, Reglamente Nr. 1073/1999 nustatytu tyrimo režimu konkrečiai siekiama suteikti galimybę patikrinti įtarimus dėl sukčiavimo, korupcijos ar kitų neteisėtų Bendrijos finansiniams interesams kenkiančių veikų, jo neprilyginant kontrolei, kuri, kaip antai finansų kontrolė, gali būti sisteminio pobūdžio. Priešingai nei šiuo klausimu teigė ECB, OLAF direktoriaus sprendimas pradėti tyrimą, kaip ir Sutartimi arba jomis remiantis įsteigtos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos sprendimas prašyti pradėti tokį tyrimą, negalimas be rimtų įtarimų. Be to, kaip priminė pats ECB, iš Reglamento Nr. 1073/1999 6 straipsnio 3 dalies matyti, kad raštiškame įgaliojime, kurį privalo turėti tarnybos darbuotojai, būtinai nurodomas tyrimo tikslas.

142    Reikia konstatuoti, kad reglamentas negali būti neteisėtas dėl netinkamo jo nuostatų taikymo.

143    Antra, reikia pažymėti, kad, kaip nurodė Komisija ir Nyderlandų vyriausybė bei savo išvados 167 punkte generalinis advokatas, OLAF atliekami vidaus tyrimai, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos, turi būti atliekami kiekvienos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos sprendimuose nustatytomis sąlygomis bei tvarka, nors įmanoma, kad priimant tokį sprendimą prireikus bus atsižvelgiama į kai kurias su ECB užduočių vykdymu susijusias ypatybes, ir ECB privalo įrodyti, kad tokiu atveju reikalingi kokie nors apribojimai.

144    Be to, net jei kai kurie ūkio subjektai yra nepatenkinti tuo, jog tokiai tarnybai, kokia yra OLAF, suteiktos tyrimo teisės ECB atžvilgiu, todėl, kad šie subjektai neįvertina šių teisių pobūdžio ar joms apriboti Bendrijos teisės aktų leidėjo nustatytų įvairių garantijų, visų pirma tų, kuriomis siekiama užtikrinti aiškų OLAF nepriklausomumą, negalima teigti, kad dėl šios aplinkybės, kuri kyla išimtinai dėl informacijos trūkumo ar atitinkamų subjektų klaidingo realybės suvokimo, Reglamentu Nr. 1073/1999 pažeidžiamas ECB nepriklausomumas.

145    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ECB pagrindas, paremtas tariamu jo nepriklausomumo pažeidimu, turi būti atmestas ir todėl Reglamentas Nr. 1073/1999 negali būti laikomas netaikytinu pagal EB 241 straipsnį.

 Pagrindas dėl proporcingumo principo pažeidimo

 ECB argumentai

146    Kaip savo ketvirtąjį teisinį pagrindą ECB nurodo, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 turi būti pripažintas netaikytinu, nes pažeidžia proporcingumo principą.

147    ECB tvirtina, pirma, kad nėra reikalo jam taikyti šiame reglamente numatytą tyrimo režimą, nes sukčiavimo ECB viduje prevencijai ir kovai su juo egzistuoja įvairūs kiti atitinkami kontrolės mechanizmai.

148    Šiuo atžvilgiu jis remiasi ECBS statuto 27 straipsniu, kuriame numatyta, kad, pirma, ECB sąskaitų auditą atlieka nepriklausomi išorės auditoriai, kuriuos rekomenduoja ECB Valdančioji taryba ir tvirtina Taryba, ir, antra, Audito Rūmai tiria ECB vadovybės veiklos efektyvumą.

149    Kita vertus, ECB Valdančioji taryba, naudodamasi ECB organizacinės autonomijos teisėmis, nustatė du kontrolės lygius: VAD ir ECB kovos su sukčiavimu komitetą.

150    Iš ginčijamo sprendimo ir 1999 m. spalio 12 d. administracinio cirkuliaro 8/99 dėl ECB audito chartijos matyti, pirma, kad VAD, kurio profesinis lygis yra aukštas, yra be apribojimų atsakingas už sukčiavimo atvejų tyrimą ir pranešimus, ir, antra, kad šis padalinys tiesiogiai atsakingas ECB pirmininkui ir naudojasi visiška funkcine laisve.

151    Kaip aiškina ECB, VAD privalo laikytis įvairių tarptautiniu mastu pripažintų audito standartų, įskaitant Vidaus auditorių instituto nustatytus Vidaus audito profesinės praktikos standartus ir Tarptautinės apskaitininkų federacijos parengtus Tarptautinius audito standartus bei Tarptautines audito praktikos instrukcijas, kuriose numatomos įvairios auditoriams taikomos elgesio taisyklės, atkreipiant jų dėmesį į sukčiavimą ir raginant prisidėti prie jo prevencijos ir nustatymo.

152     Antra, ECB tvirtina, kad kai kuriems jo sprendimams ar operacijoms reikalingas ypatingas konfidencialumas. Tai visų pirma taikytina pinigų politikos operacijų palūkanų normų nustatymo procedūrai, banknotų gamybos techniniams aspektams ar palūkanų normai įtaką darančioms operacijoms.

153    ECB daro išvadą, kad jeigu jam būtų taikomas Reglamentas Nr. 1073/1999, jis būtų priverstas iš OLAF tyrimų srities pašalinti visą savo veiklą, susijusią su EB 105 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindiniais uždaviniais, kurių kontrolė tuomet turėtų būti patikėta vien tik VAD, o OLAF vaidmuo taptų minimalus ir todėl neatitiktų šio reglamento tikslų.

154    Trečia, ECB teigia, kad jo veikla labai decentralizuota ir susijusi su aktyviu NCB dalyvavimu. Atsižvelgiant į šią decentralizaciją, ta aplinkybė, kad OLAF suteiktos vidaus tyrimo teisės yra susijusios tik su ECB, išskiriant NCB, panaikina šių teisių veiksmingumą kovojant su sukčiavimu, nes OLAF negali tęsti savo tyrimų NCB viduje.

155    Kita vertus, pagal ECB pateiktus paaiškinimus ECB ir NCB vidaus audito funkcijai koordinuoti ECB Valdančioji taryba yra priėmusi įvairių priemonių, kurios šiose skirtingose institucijose leidžia atlikti bendrą auditą.

 Teisingumo Teismo vertinimas

156    Pirmiausia reikia priminti, kad proporcingumo principas, kuris yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, reikalauja, kad Bendrijos įgyvendinamos priemonės būtų tinkamos numatytam tikslui pasiekti ir neviršytų to, kas būtina (visų pirma žr. 1987 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Maizena, 137/85, Rink. p. 4587, 15 punktą ir 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, Rink. p. I‑0000, 122 punktą).

157    Kalbant apie ankstesniame punkte nurodytų sąlygų teisėtumo kontrolę, reikia pabrėžti, kad srityje, kokia nagrinėjama šioje byloje, Bendrijos teisės aktų leidėjui reikia pripažinti didelę diskreciją, todėl tik akivaizdus šioje srityje priimtos priemonės netinkamumas tikslo, kurio siekia kompetentinga institucija, atžvilgiu gali turėti poveikį tokios priemonės teisėtumui (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco 123 punktą ir jame nurodytą praktiką).

158    Tačiau, pirma, ECB neįrodė, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Pastarasis galėjo manyti, kad, nepaisant Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtų įvairių institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų atskirų kontrolės mechanizmų, įskaitant tuos, kuriuos ECB nurodo savo atveju, stiprinant prevenciją ir kovą su sukčiavimu, korupcija ir kitais Europos Bendrijų finansinių interesų pažeidimais, buvo būtina įsteigti kontrolės mechanizmą, kuris būtų sukoncentruotas vieno specializuoto organo viduje ir veiktų vieningai bei nepriklausomai nuo šių institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų.

159    Šiuo klausimu reikia, pirma, pastebėti, kad OLAF suteikta tyrimo funkcija savo specifiniu pobūdžiu ir tikslu, nurodytu šio sprendimo 141 punkte, skiriasi nuo bendros kontrolės uždavinių, kurie, pavyzdžiui, Audito Rūmams numatyti ECB vadovybės veiklos efektyvumui tirti, o išorės auditoriams – jo sąskaitų auditui.

160    Kita vertus, dėl ginčijamu sprendimu VAD ir ECB kovos su sukčiavimu komitetui nustatytų funkcijų Bendrijos teisės aktų leidėjas galėjo manyti, kad Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtų įvairių institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų nustatyti nesuderinti kontrolės mechanizmai, kurių buvimas ir jų procedūros priklauso nuo kiekvienos iš jų, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, nėra tokia efektyvi išeitis, kokią gali suteikti režimas, kuriuo tyrimo funkciją siekiama centralizuoti vieno specializuoto ir nepriklausomo organo viduje. Pastaruoju klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1073/1999 tikslas yra suteikti OLAF tyrimo funkciją, kuria ji galėtų pasinaudoti tiek šių institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų viduje, vykdydama „vidaus“ tyrimus, tiek už jų ribų, vykdydama „išorės“ tyrimus.

161    Antra, tai, kad ECBS įvairiais atžvilgiais veikia decentralizuotai, nedaro ECB viduje OLAF vykdomų tyrimų ir ECB duomenų siuntimo OLAF pagal Reglamento Nr. 1073/1999 nuostatas neefektyvių, neatsižvelgiant į tai, kokie galėtų būti atitinkama tvarka atliktų NCB patikrinimų rezultatai. Be kuriuo atveju, kaip savo išvados 187 punkte nurodė generalinis advokatas, ECB tiksliai nepaaiškino, kodėl šie tyrimai ar siuntimas nebūtų efektyvūs.

162    Trečia, nors neginčijama, kad tam tikra su ECB veikla susijusi jautri informacija turi būti slapta, kad nekiltų pavojus EB sutartimi jam patikėtiems uždaviniams, šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamente Nr. 1073/1999 aiškiai numatyta, kaip matyti iš jo 4 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos, jog OLAF vidaus tyrimai turi būti atliekami šiame reglamente ir kiekvienos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos priimtuose sprendimuose nustatytomis sąlygomis bei tvarka. Kaip nurodyta šio sprendimo 143 punkte, įmanoma, kad priimdamas Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje numatytą sprendimą ECB prireikus atsižvelgs į kai kurias su ECB užduočių vykdymu susijusias ypatybes, ir ECB privalo įrodyti, kad tokiu atveju reikalingi kokie nors apribojimai.

163    Ši specifinė informacija aiškiai nėra tokia, kad į ją reikėtų atsižvelgti, kaip teigia ECB. OLAF teisės būtų visiškai neefektyvios, jeigu jai niekas neleistų susipažinti su dauguma ECB turimų dokumentų. Kaip savo išvados 186 punkte pažymėjo generalinis advokatas, reikia atsižvelgti ir į tai, kad pagal Reglamento Nr. 1073/1999 8 straipsnį ir EB 287 straipsnį vidaus tyrimų metu siunčiamai ar gautai informacijai taikomi profesinės paslapties reikalavimai, o galimam jos perdavimui ir naudojimui nustatytos labai griežtos sąlygos.

164    Iš to matyti, kad pagrindas, paremtas tariamu proporcingumo principo pažeidimu dėl to, jog ECB taikomas Reglamentas Nr. 1073/1999, turi būti atmestas ir šiuo pagrindu reglamentas negali būti laikomas netaikytinu pagal EB 241 straipsnį.

165    Kadangi visi keturi ECB nurodyti teisiniai pagrindai, kuriais grindžiamas pagal EB 241 straipsnį pareikštas prieštaravimas, buvo atmesti, reikia padaryti išvadą, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 ECB taikytinas. Todėl reikia išnagrinėti, ar ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad jis, kaip tvirtina Komisija ir su tuo nesutinka ECB, pažeidžia šio reglamento nuostatas.

 Dėl Reglamento Nr. 1073/1999 pažeidimo

 ECB argumentai

166    ECB ginčija šio sprendimo 52–55 punktuose pateiktų argumentų, kuriais Komisija grindžia savo ieškinį, pagrįstumą. Jis tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nepažeidė Reglamento Nr. 1073/1999 nuostatų ir todėl skundas turi būti atmestas.

167    ECB nuomone, VAD suteiktos tyrimo teisės egzistavo iki ginčijamo sprendimo, kuris šiuo atveju atlieka vien deklaratyvų vaidmenį, o tai patvirtina esamojo laiko naudojimas minėto sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje ir 2 straipsnyje, kur nurodoma, kad VAD „yra“ atsakingas už administracinių tyrimų kovojant su sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis, kenkiančiomis ECB finansiniams interesams, vykdymą. Vienintelė ginčijamu sprendimu nustatyta naujovė yra ta, kad įsteigiant ECB kovos su sukčiavimu komitetą padidinamas VAD nepriklausomumas. Šiuo veiksmu ECB, nustatydamas vidaus organizavimo priemonę, siekė su sukčiavimu kovoti geriausiai su jo uždaviniais suderinamu būdu.

168    Kadangi negalima aiškinti, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 trukdo ECB sustiprinti jame nustatytus kovos su sukčiavimu mechanizmus, nes OLAF kompetencija šioje srityje nėra išimtinė, ginčijamas sprendimas nepažeidžia šio reglamento. Jis nepašalina OLAF vaidmens visai, nes abi atitinkamos kontrolės formos gali egzistuoti kartu.

169    Be to, ECB tvirtina, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 nenustato jam pareigos priimti tokį sprendimą, koks numatytas jo 4 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje ir 6 straipsnyje, kaip matyti iš šios pastraipos, kur numatoma, tik kad institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos „viena su kita konsultuojasi dėl tokiais sprendimais nustatomų taisyklių“, turinio. Taigi šios institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos gali nepriimti tokio sprendimo ir pasiremti Sutartimis, bendraisiais Bendrijos teisės principais, joms taikomais teisės aktais ir pačiu Reglamentu Nr. 1073/1999. Be to, ECB tvirtina, kad tokiems sprendimams priimti nenumatytas joks terminas.

170    Priimdamas ginčijamą sprendimą ECB visiškai nesiekė įgyvendinti Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos ir 6 straipsnio.

171    Pagaliau klausimas, ar neįgyvendinęs šių nuostatų ECB galėjo pažeisti iš EB 230 straipsnio kylančią pareigą, negali būti nagrinėjamas pagal EB 230 straipsnį, o toks ieškinys turi būti grindžiamas EB 232 straipsniu.

 Teisingumo Teismo vertinimas

172    Reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas, kaip teisingai tvirtina Komisija, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į jo konstatuojamąsias dalis.

173    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad minėtose konstatuojamosiose dalyse pateikti paaiškinimai ginčijamame sprendime esančioms nuostatoms pagrįsti išreiškia ECB norą nustatyti atskirą ir išimtinį režimą Reglamente Nr. 1073/1999 nustatyto režimo atžvilgiu ir tai yra pagrindinė priežastis dėl kurios, ECB nuomone, šis reglamentas jam netaikomas.

174    Iš kartu nagrinėjamų ginčijamo sprendimo 1 ir 3–8 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jomis siekiama VAD pavesti tyrimo užduotį, kurią specialiai perimtų ECB. Iš jų taip pat matyti, kad šis sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad ECB turi savo biudžetą ir finansines lėšas, kurios atitinka jo asmeninius finansinius interesus, atskirus nuo Europos bendrijos finansinių interesų, ir kad kovai su sukčiavimu yra būtina išlaikyti esamą Europos bendrijos institucijų ir ECB pareigų paskirstymą ir jų pusiausvyrą bei atsižvelgti į pastarojo nepriklausomumą.

175    Tokie svarstymai, kuriais pagrįsti ECB pateikti argumentai dėl to, kad Reglamentas Nr. 1073/1999 netaikomas, akivaizdžiai atspindi ECB sprendimą laikyti šį reglamentą netaikytinu jo atžvilgiu bei atsisakyti priimti šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje ir 6 straipsnyje numatytą sprendimą, o ne, kaip siūlo ECB, tik norą sustiprinti kovos su sukčiavimu mechanizmus, įgyvendinant savo autonominius įgaliojimus nustatyti vidaus organizacinę struktūrą.

176    Tokią išvadą patvirtina ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies nagrinėjimas.

177    Šiuo klausimu iš tikrųjų reikia pažymėti, kad, kaip matyti lyginant, pirma, Reglamento Nr. 1073/1999 nuostatas ir konstatuojamąsias dalis ir, antra, ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis, šiame sprendime numatytas režimas yra grindžiamas, kaip savo išvados 87 punkte pažymėjo generalinis advokatas, daugiausia šiuo reglamentu.

178    Ši aplinkybė bei tai, kad ginčijamo sprendimo, neatsižvelgiant į OLAF suteiktas teises ir galimą operatyvinį bendradarbiavimą, 1 straipsnio 9 dalyje yra nustatytas principas, pagal kurį ECB kovos su sukčiavimu komitetas atsakingas už ryšių palaikymą su OLAF priežiūros komitetu, įgyvendina sprendimą netaikyti Reglamentu Nr. 1073/1999 nustatyto režimo.

179    Atsižvelgiant į ankstesnius svarstymus, ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje esantį patikslinimą, pagal kurį VAD yra atsakingas už tyrimą ir ataskaitų pateikimą visais klausimais, susijusiais su sukčiavimo ir kitų neteisėtų veikų prevencija, reikia aiškinti, kaip savo išvados 77 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kaip tokį, kuriuo siekiama VAD suteikti tokių tyrimų ir ataskaitų pateikimo monopolį.

180    Atsižvelgiant į tokius pačius svarstymus, ginčijamo sprendimo 5 straipsnis įgyvendina ECB sprendimą savo personalo atžvilgiu panaikinti Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnio 6 dalies a punkte numatytą pareigą bendradarbiauti su OLAF darbuotojais ir teikti jiems informaciją. Šiame straipsnyje nėra jokios nuorodos į tokią pareigą, o ECB personalui nustatoma pareiga pranešti ECB kovos su sukčiavimu komitetui arba VAD apie visus sukčiavimo atvejus arba kitas neteisėtas veikas, kenkiančias ECB finansiniams interesams, bei uždraudžiama neteisingai arba diskriminuojančiai elgtis tokio personalo atžvilgiu.

181    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ECB, priimdamas ginčijamą sprendimą, paremtą neteisinga prielaida, jog Reglamentas Nr. 1073/1999 netaikomas jo atžvilgiu, ir todėl įgyvendinančia jo norą išimtinai organizuoti kovą su sukčiavimu savo viduje, šis bankas išvengė šiame Reglamente nustatyto režimo taikymo ir jo 4 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje ir 6 straipsnyje numatyto sprendimo priėmimą pakeitė atskiru, tik jam būdingu režimu.

182    Netaikydamas Reglamento Nr. 1073/1999 ir nepritaikydamas vidaus procedūrų pagal jo nustatytus reikalavimus ECB pažeidė šį reglamentą, visų pirma jo 4 straipsnį, ir savo vidaus organizacijos autonomijos ribas kovos su sukčiavimu srityje.

183    Be to, neabejotina, kad, priešingai nei teigia ECB, Reglamento Nr. 1073/1999 4 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje ir 6 straipsnyje Sutartimis arba jomis remiantis įsteigtoms institucijoms, įstaigoms, tarnyboms ir organizacijoms numatyta pareiga priimti šiose nuostatose numatytą sprendimą. Kaip savo išvados 90, 91 ir 94 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, tokia išvada neišvengiama tiek dėl šių nuostatų formuluočių, tiek dėl Reglamento Nr. 1073/1999 10 konstatuojamosios dalies.

184    Dėl to, kad šiose nuostatose nenumatomas terminas tokiems sprendimams priimti, pakanka konstatuoti, jog tai neturi jokios įtakos šio sprendimo 181 punkte pateiktai išvadai.

185    Be to, šio ieškinio, kuriuo siekiama ginčijamą sprendimą panaikinti dėl Reglamento Nr. 1073/1999 pažeidimu paremtų teisinių pagrindų, patvirtintų šio sprendimo 181 punkte, negalima, priešingai nei teigia ECB, painioti su atskiru ieškiniu dėl EB 232 straipsnio pažeidimo, kuris prireikus galėjo būti pateiktas ECB atžvilgiu, siekiant konstatuoti, kad pastarasis nepriėmė Reglamento Nr. 1073/1999 straipsnio 1 dalies antrojeje pastraipoje ir 6 straipsnyje numatyto sprendimo.

186    Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Komisijos ieškinys turi būti patenkintas, o ginčijamas sprendimas – panaikintas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

187    Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė savo pareiškimuose. Kadangi Komisija prašė priteisti išlaidas ir ECB pralaimėjo bylą, pastarasis turi padengti išlaidas. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą Nyderlandų Karalystė, Parlamentas ir Taryba padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

nusprendžia:

1.      1999 m. spalio 7 d. Europos centrinio banko sprendimas 1999/726/EB dėl sukčiavimo prevencijos (ECB/1999/5) panaikinamas.

2.      Europos centrinis bankas turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

3.      Nyderlandų Karalystė, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Rodríguez Iglesias Puissochet Wathelet

Schintgen Gulmann Edward

La Pergola Jann Skouris

Macken       Colneric

von Bahr       Rosas

Paskelbta 2003 m. liepos 10 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

R. Grass       G. C. Rodríguez Iglesias

* Bylos kalba: prancūzų