BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. liepos 13 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno‑butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Vienas pažeidimas – Kartelio egzistavimo įrodymai – Baudos – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios aplinkybės“
Byloje T‑59/07
Polimeri Europa SpA, įsteigta Brindizyje (Italija), atstovaujama advokatų M. Siragusa ir F. Moretti,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, G. Conte ir V. Bottka,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimą C(2006) 5700 galutinis dėl procedūros pagal [EB] sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.638 – Butadieno kaučiukas ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu), arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti arba sumažinti Polimeri Europa SpA skirtą baudą
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro teisėjai F. Dehousse (pranešėjas), einantis pirmininko pareigas, I. Wiszniewska‑Białecka ir N. Wahl,
posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. spalio 21 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu C(2006) 5700 galutinis (byla COMP/F/38.638 – Butadieno kaučiukas ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu, toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad dalyvaudamos minėtų produktų rinkos kartelyje kelios įmonės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį.
2 Ginčijamas sprendimas skirtas šioms įmonėms:
– Bayer AG, įsikūrusiai Lėverkuzene (Vokietija),
– The Dow Chemical Company, įsikūrusiai Midlande, Mičigane (Jungtinės Amerikos Valstijos) (toliau – Dow Chemical),
– Dow Deutschland Inc., įsikūrusiai Švalbache (Vokietija),
– Dow Deutschland Anlagengesellschaft mbH (buvusi Dow Deutschland GmbH & Co. OHG), įsikūrusiai Švalbache,
– Dow Europe, įsikūrusiai Horgene (Šveicarija),
– Eni SpA, įsikūrusiai Romoje,
– Polimeri Europa SpA, įsikūrusiai Brindizyje (Italija) (toliau – Polimeri),
– Shell Petroleum NV, įsikūrusiai Hagoje (Nyderlandai),
– Shell Nederland BV, įsikūrusiai Hagoje,
– Shell Nederland Chemie BV, įsikūrusiai Roterdame (Nyderlandai),
– Unipetrol a.s., įsikūrusiai Prahoje (Čekijos Respublika),
– Kaučuk a.s., įsikūrusiai Kralupuose prie Vltavos (Čekijos Respublika),
– Trade–Stomil sp. z o.o., įsikūrusiai Lodzėje (Lenkija) (toliau – Stomil).
3 Įmones Dow Deutschland, Dow Deutschland Anlagengesellschaft ir Dow Europe tiesiogiai ar netiesiogiai visiškai kontroliuoja Dow Chemical (toliau kartu vadinamos Dow) (ginčijamo sprendimo 16–21 konstatuojamosios dalys).
4 Su nagrinėjamais produktais susijusią Eni veiklą iš pradžių vykdė EniChem Elastomeri Srl, kurią netiesiogiai kontroliavo Eni per dukterinę bendrovę EniChem SpA (toliau – EniChem SpA). 1997 m. lapkričio 1 d. EniChem Elastomeri buvo prijungta prie EniChem SpA. Eni kontroliavo 99,97 % EniChem SpA. 2002 m. sausio 1 d. EniChem SpA savo strateginę cheminę veiklą (įskaitant veiklą, susijusią su butadieno kaučiuku ir stireno‑butadieno kaučiuku, gautu emulsinės polimerizacijos būdu) perdavė jai 100 % priklausančiai dukterinei bendrovei Polimeri. Nuo 2002 m. spalio 21 d. Eni tiesiogiai ir visiškai kontroliavo Polimeri. 2003 m. gegužės 1 d. EniChem SpA pakeitė pavadinimą į Syndial SpA (ginčijamo sprendimo 26–32 konstatuojamosios dalys). Ginčijamame sprendime pavadinimą „EniChem“ Komisija vartoja turėdama omenyje visas Eni priklausančias bendroves (toliau – EniChem) (ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamoji dalis).
5 Shell Nederland Chemie yra Shell Nederland, kurią visiškai kontroliuoja Shell Petroleum, dukterinė bendrovė (ginčijamo sprendimo 38–40 konstatuojamosios dalys).
6 Kaučuk buvo įkurta 1997 m., susijungus Kaučuk Group a.s. ir Chemopetrol Group a.s. 1997 m. liepos 21 d. Unipetrol įgijo visą susijungusių įmonių turtą, teises ir įsipareigojimus. Unipetrol priklauso 100 % Kaučuk akcijų (ginčijamo sprendimo 45 ir 46 konstatuojamosios dalys). Be to, remiantis ginčijamu sprendimu, Tavorex s.r.o. (toliau – Tavorex), įsteigta Čekijos Respublikoje, atstovavo Kaučuk (ir jos pirmtakei Kaučuk Group) vykdant eksportą nuo 1991 m. iki 2003 m. vasario 28 d. Ginčijamame sprendime taip pat pažymėta, kad nuo 1996 m. Tavorex atstovavo Kaučuk Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimuose (ginčijamo sprendimo 49 konstatuojamoji dalis).
7 Remiantis ginčijamu sprendimu, apie 30 metų, bent iki 2001 m., Stomil atstovavo Lenkijos gamintojai Chemical Company Dwory S.A. (toliau – Dwory), jai vykdant eksporto veiklą. Ginčijamame sprendime taip pat pažymėta, kad nuo 1997 iki 2000 m. Stomil atstovavo Dwory Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimuose (ginčijamo sprendimo 51 konstatuojamoji dalis).
8 Laikoma, kad pažeidimas buvo vykdomas nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Bayer, Eni ir Polimeri atveju), nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. (Shell Petroleum, Shell Nederland ir Shell Nederland Chemie atveju), nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Dow Chemical atveju), nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2001 m. lapkričio 27 d. (Dow Deutschland atveju), nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Unipetrol ir Kaučuk atveju), nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2000 m. vasario 22 d. (Stomil atveju), nuo 2001 m. vasario 22 d. iki 2002 m. vasario 28 d. (Dow Deutschland Anlagengesellschaft atveju) ir nuo 2001 m. lapkričio 26 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Dow Europe atveju) (ginčijamo sprendimo 476–485 konstatuojamosios dalys ir rezoliucinės dalies 1 straipsnis).
9 Butadieno kaučiukas (toliau – BK) ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu (toliau – SBK), yra sintetiniai kaučiukai, iš esmės naudojami padangų gamyboje. Šie du produktai pakeičiami tarpusavyje ir su kitais sintetiniais bei natūraliu kaučiuku (ginčijamo sprendimo 3–6 konstatuojamosios dalys).
10 Be ginčijamame sprendime paminėtų gamintojų, ribotą BK ir SBK kiekį EEE teritorijoje pardavė kiti Azijoje ir rytų Europoje įsikūrę gamintojai. Be to, didelę BK dalį tiesiogiai gamina dideli padangų gamintojai (ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamoji dalis).
11 2002 m. gruodžio 20 d. Bayer susisiekė su Komisijos tarnybomis ir išreiškė norą bendradarbiauti pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) dėl BK ir SBK. Kiek tai susiję su SBK, Bayer žodžiu apibūdino pagal kartelį vykdomą veiklą. Šis žodinis pareiškimas buvo įrašytas į magnetinę juostą (ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamoji dalis).
12 2003 m. sausio 14 d. Bayer žodžiu apibūdino su BK susijusią pagal kartelį vykdomą veiklą. Šis žodinis pareiškimas buvo įrašytas į magnetinę juostą. Bayer taip pat pateikė Europos sintetinio kaučiuko asociacijos BK komiteto susitikimų protokolų (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis).
13 2003 m. vasario 5 d. Komisija pranešė Bayer apie savo sprendimą suteikti jai sąlyginį atleidimą nuo baudos (ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamoji dalis).
14 2003 m. kovo 27 d. Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 8 t., p. 3), 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimą Dow Deutschland & Co. patalpose (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis).
15 Nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. liepos mėn. ginčijamame sprendime nurodytoms įmonėms Komisija nusiuntė kelis prašymus pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį (ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamoji dalis).
16 2003 m. spalio 16 d. Dow Deutschland ir Dow Deutschland & Co susitiko su Komisijos tarnybomis ir išreiškė norą bendradarbiauti pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiame susitikime buvo žodžiu apibūdinta su BK ir SBK susijusi kartelio veikla. Šis žodinis apibūdinimas buvo įrašytas. Taip pat perduota medžiaga, kurioje buvo su karteliu susiję dokumentai (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis).
17 2005 m. kovo 4 d. Dow Deutschland buvo informuota apie Komisijos ketinimą sumažinti jos baudą nuo 30 iki 50 % (ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamoji dalis).
18 2005 m. birželio 7 d. Komisija pradėjo procedūrą ir nusiuntė ginčijamo sprendimo adresatėms, išskyrus Unipetrol, ir Dwory pirmąjį pranešimą apie kaltinimus. Pirmasis pranešimas apie kaltinimus taip pat buvo skirtas Tavorex, tačiau šiai įmonei jis nebuvo perduotas, nes nuo 2004 m. spalio mėn. buvo vykdoma jos bankroto procedūra. Taigi procedūra jos atžvilgiu buvo nutraukta (ginčijamo sprendimo 49 ir 74 konstatuojamosios dalys).
19 Suinteresuotos įmonės pateikė rašytines pastabas dėl šio pirmojo pranešimo apie kaltinimus (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis). Komisijos patalpose jos taip pat turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga, įrašyta į kompaktinę plokštelę, žodiniais pareiškimais ir su tuo susijusiais dokumentais (ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamoji dalis).
20 2005 m. lapkričio 3 d. Manufacture française des pneumatiques Michelin (toliau – Michelin) paprašė leisti įstoti į bylą. 2006 m. sausio 13 d. ji pateikė rašytinius komentarus (ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamoji dalis).
21 2006 m. balandžio 6 d. Komisija priėmė antrąjį ginčijamo sprendimo adresatėms skirtą pranešimą apie kaltinimus. Šiuo klausimu suinteresuotos įmonės pateikė rašytines pastabas (ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamoji dalis).
22 2006 m. gegužės 12 d. Michelin pateikė skundą pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [EB] 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 5 straipsnį (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis).
23 2006 m. birželio 22 d. ginčijamo sprendimo adresatės, išskyrus Stomil, ir Michelin dalyvavo Komisijos surengtoje apklausoje (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis).
24 Neturėdama pakankamų Dwory dalyvavimo kartelyje įrodymų Komisija nusprendė nutraukti procedūrą jos atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoji dalis). Komisija taip pat nusprendė nutraukti procedūrą Syndial atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis).
25 Be to, nors iš pradžių buvo naudojami du skirtingi (vienas BK, o kitas SBK atveju) bylų numeriai (COMP/E‑1/38.637 ir COMP/E‑1/38.638), po to, kai buvo priimtas pirmasis pranešimas apie kaltinimus, Komisija naudojo vieną numerį (COMP/F/38.638) (ginčijamo sprendimo 90 ir 91 konstatuojamosios dalys).
26 Administracinė procedūra buvo baigta 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijai priėmus ginčijamą sprendimą.
27 Pagal ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnį toliau išvardytos įmonės, nurodytais laikotarpiais dalyvaudamos viename tęstiniame susitarime, kuriuo jos susitarė nustatyti tikslines kainas, pasidalyti klientus agresyvios konkurencijos atsisakymo susitarimais ir keistis svarbia informacija apie kainas, konkurentus ir klientus BK bei SBK sektoriuose, pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį:
a) Bayer – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;
b) Dow Chemical – nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Dow Deutschland – nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2001 m. lapkričio 27 d.; Dow Deutschland Anlagengesellschaft – nuo 2001 vasario 22 d. iki 2002 m. vasario 28 d.; Dow Europe – nuo 2001 m. lapkričio 26 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;
c) Eni – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Polimeri – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;
d) Shell Petroleum – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.; Shell Nederland – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.; Shell Nederland Chemie – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.;
e) Unipetrol – nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Kaučuk nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;
f) Stomil – nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2000 m. vasario 22 d.
28 Remdamasi ginčijamame sprendime konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktais teisiniais vertinimais, Komisija skyrė suinteresuotoms įmonėms baudas, kurios buvo apskaičiuotos pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) ir pranešime dėl bendradarbiavimo aprašytą metodą.
29 Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsniu buvo skirtos tokios baudos:
a) Bayer – 0 EUR;
b) Dow Chemical – 64,575 mln. EUR, kurių:
i) 60,27 mln. EUR solidariai su Dow Deutschland;
ii) 47,355 mln. EUR solidariai su Dow Deutschland Anlagengesellschaft ir Dow Europe;
c) Eni ir Polimeri solidariai – 272,25 mln. EUR;
d) Shell Petroleum, Shell Nederland ir Shell Nederland Chemie solidariai – 160,875 mln. EUR;
e) Unipetrol ir Kaučuk solidariai – 17,55 mln. EUR;
f) Stomil – 3,8 mln. EUR.
30 Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsniu 1 straipsnyje išvardytoms įmonėms nurodoma nedelsiant nutraukti, jeigu jos to dar nepadarė, tame pačiame straipsnyje nurodytus pažeidimus ir ateityje susilaikyti nuo bet kokių 1 straipsnyje aprašytų veiksmų ar elgesio, taip pat nuo bet kokių priemonių, kurių tikslas ar poveikis yra toks pats.
Procesas ir šalių reikalavimai
31 2007 m. vasario 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu Polimeri pareiškė šį ieškinį.
32 2009 m. balandžio 1 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu N. Wahl buvo paskirtas į kolegiją, nes vienas iš jos narių negalėjo vykdyti savo pareigų.
33 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
34 Taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, teismas paprašė šalių atsakyti į tam tikrus klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
35 Šalių žodiniai argumentai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu užduotus klausimus buvo išklausyti 2009 m. spalio 21 d. posėdyje.
36 Polimeri Bendrojo Teismo prašo:
– taikyti prašomas tyrimo priemones,
– panaikinti visą ginčijamą sprendimą arba jo dalį, numatant atitinkamus padarinius baudos dydžiui,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti arba sumažinti baudą,
– bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
37 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Polimeri bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
38 Savo reikalavimus Polimeri iš esmės grindžia šešiolika ieškinio pagrindų, susijusių su procedūros pažeidimais, ginčijamo sprendimo esme ir baudos dydžio nustatymu.
I – Dėl reikalavimo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą
A – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su procedūros pažeidimais
1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su netinkamu pranešimo dėl bendradarbiavimo panaudojimu
a) Šalių argumentai
39 Polimeri teigia, kad ginčijamas sprendimas yra „90 %“ pagrįstas Bayer ir Dow pareiškimais. Ginčijamame sprendime didžiąja dalimi remiamasi žodiniais pareiškimais. Be to, dokumentų, pateiktų kaip įrodymų, yra labai nedaug ir juos galima įvairiai aiškinti.
40 Žodinių pareiškimų tikslas yra leisti Komisijai pradėti tyrimą. Šiuo atveju šie pareiškimai buvo priemonė nustatyti faktines aplinkybes ir didele dalimi pakeitė patį tyrimą, taip pat tai buvo priemonė daryti spaudimą su Komisija bendradarbiavusioms įmonėms.
41 Konkrečiai kalbant, pirma, Polimeri pažymi, kad 2002 m. gruodžio 20 d. Bayer pareiškimas lėmė tai, jog buvo atliktas vienintelis patikrinimas, šiuo atveju – Dow patalpose. Nė vienoje iš kitų įmonių, Bayer minimų pirmajame pareiškime, patikrinimas nebuvo atliktas.
42 Antra, kalbėdama apie pateiktus įrodymus, Polimeri nurodo, kad jie yra labai riboti ir dviprasmiški. Šiuos dokumentus galima aiškinti kaip keitimosi svarbia informacija ar susitarimų įrodymus, tačiau juose taip pat gali būti tik duomenys apie rinkos kainas, žinomi visame sektoriuje ir gauti iš kitų šaltinių.
43 Polimeri ypač atkreipia dėmesį į vieno dalyvio užrašus iš 1996 m. vasario 21 d. Diuseldorfe (Vokietija) vykusio susitikimo, kuriuos ji prideda prie ieškinio. Komisija šiuos dokumentus iš pradžių naudojo kaip susitarimo dėl kainų įrodymą, o paskui padarė išvadą, kad minėtasis susitikimas nepriklausė tariamiems kartelio susitikimams, ir nagrinėjamų dokumentų nebelaikė apkaltinamaisiais įrodymais. Tačiau šie dokumentai yra tokie pat ar netgi detalesni, palyginti su kitais to paties dalyvio parengtais dokumentais, kuriuos Komisija laikė neteisėtų susitarimų įrodymu.
44 Tokiomis aplinkybėmis įmonės prie savo pareiškimų turėjo pridėti informaciją, kurios neįmanoma įrodyti. Pirmą žalingą tokios politikos poveikį parodo pareiškimai, padaryti apklausiant antrąjį kartą. Taigi Polimeri pabrėžia, kad per 2005 m. gruodžio 12 d. susitikimą su Dow darbuotojais (N. ir F.) Komisija pateikė ad hoc klausimus, siekdama priversti šiuos asmenis padaryti „įsiteikimo“ pareiškimus dėl suponuojamų kartelio susitikimų, taip pat dėl galimų kainų padidinimų, dėl kurių sudaryti tariami susitarimai. Komisija netgi pati būtų pateikusi duomenis apie galimus kainų padidinimus, o kai negavo rezultatų, kurių tikėjosi, ji to nepaminėjo ginčijamame sprendime. Taip pat iš ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamosios dalies matyti, kad Dow buvo „priversta“ pateikti parodymus. Taigi 2005 m. lapkričio 17 d. Dow pareiškimas parodo, kad ji pakeitė savo faktinių aplinkybių versiją po to, kai susipažino su Bayer pareiškimais. Komisijos išvada šiuo klausimu neatspindi Dow pareiškimų. Taip pat 2005 m. gruodžio 6 d. Bayer pareiškimas dėl 1996 m. vasario 21 d. Diuseldorfe vykusio susitikimo (žr. šio sprendimo 43 punktą) parodo tai, kad ši bendrovė save kaltino veiksmais, kurių ji nepadarė.
45 Trečia, Polimeri pažymi, kad vienintelė teisinė nuoroda į pareiškimų, gautų Komisijai vykdant įgaliojimus tyrimo srityje, statusą yra pateikta Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalyje. Nustatyta, kad žodinių pareiškimų, įmonių padarytų nagrinėjant prašymą atleisti nuo baudos, Komisija negali panaudoti kaip kartelio buvimo lemiamo įrodymo. Tai susiję su aplinkybe, kad šiuos pareiškimus įmonės padarė savo naudai. Kadangi, Polimeri manymu, Komisija lemiamą reikšmę suteikė minėtiems pareiškimams (Polimeri ypač pabrėžia tai, kad iš penkiolikos Komisijos minimų susitikimų, tariamai įvykusių tarp konkurentų, tik keturi įrodyti ir rašytiniais įrodymais), teiginys, kad „visiškas [Syndial ir Polimeri] atsisakymas pripažinti savo dalyvavimą (kartelyje ar atliekant tam tikrus veiksmus) savaime negali turėti didesnės vertės nei Komisijos turimi įrodymai“ (ginčijamo sprendimo 327 konstatuojamoji dalis), parodo sistemą, kurioje kaltintojas, kuris yra ir teisėjas, nebaudžiamai naudojasi savo įgaliojimais.
46 Be to, teismo praktika, Komisijos cituojama ginčijamo sprendimo 203–205 konstatuojamosiose dalyse, jos nuomonės nepatvirtina. Taigi Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad įmonės, kaltinamos dalyvavimu kartelyje, pareiškimas, kurio teisingumą ginčija kelios kitos kaltinamos įmonės, negali būti laikomas pakankamu šių įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jis nėra pagrįstas kitais įrodymais (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501). Tokį požiūrį Teisingumo Teismas patvirtino apeliaciniame procese.
47 Polimeri priduria, kad jos argumentai nėra susiję su „bylos esme“, kaip teigia Komisija savo rašytinėse pastabose. Polimeri manymu, šie kaltinimai susiję su teisės į gynybą pažeidimu, kuris padarytas įrodinėjimo pareigos perkėlimu, kurį lėmė ypatingas įmonių, paprašiusių taikyti bausmės sušvelninimo priemones, pareiškimų panaudojimas. Polimeri pažymi, kad Komisija atsako į jos aštuntuoju ieškinio pagrindu pateiktus argumentus remdamasi teismo praktika dėl įrodinėjimo pareigos. Tačiau teismo praktika, kuria remiamasi šiuo klausimu, neturi reikšmės, nes Komisijos minimose bylose įmonių dalyvavimas buvo patvirtintas dokumentiniais įrodymais. Šioje byloje ginčijamame sprendime yra bendroji dalis, kuri yra ne kas kitas kaip pareiškimų dėlionė.
48 Komisija nurodo, kad bendrovės Polimeri pateikti kaltinimai yra susiję su pažeidimo įrodymu, taigi – su bylos esme, o ne su tariamais procedūros pažeidimais. Todėl Komisija pateikia nuorodą į atsiliepimo į ieškinį dalį, susijusią su tariamomis vertinimo klaidomis, susijusiomis su kartelio egzistavimu.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
49 Iš pradžių reikia konstatuoti, kad net jeigu tam tikri pirmuoju ieškinio pagrindu pateikti argumentai yra susiję su pažeidimo įrodymu ir todėl yra netinkami nagrinėjant pagrindus, susijusius su procedūros pažeidimais, tariamai padarytais priimant ginčijamą sprendimą, Polimeri taip pat apskritai nesutinka su tuo, kad Komisija įmonių pareiškimus naudotų kaip įrodymus. Šiuo klausimu Polimeri iš esmės teigia, kad įmonių pareiškimams buvo suteikta per didelė reikšmė dokumentinių įrodymų nenaudai ir kad minėti pareiškimai nėra patikimi.
50 Dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymų pateikimo primintina, kad Komisija turi įrodyti savo konstatuotą pažeidimą ir pateikti pakankamai įrodymų, patvirtinančių pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 86 punktas). Taigi Komisija turi pateikti tikslių ir nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių visišką įsitikinimą, kad pažeidimas buvo padarytas (žr. 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 43 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
51 Be to, įprasta, kad antikonkurencinius susitarimus ir veiksmus apimanti veikla vykdoma slapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Tai reiškia, kad net jei Komisija randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtus santykius tarp ūkio subjektų, jie paprastai yra tik fragmentiški bei pavieniai, todėl tam tikras detales dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Dėl to daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 55–57 punktai ir 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C‑403/04 P ir C‑405/04 P, Rink. p. I‑729, 51 punktas).
52 Tokiomis aplinkybėmis jokia Bendrijos teisės nuostata ar bendrasis teisės principas nedraudžia Komisijai įmonės atžvilgiu remtis kitų kaltinamų įmonių pareiškimais. Jei būtų kitaip, būtų neįmanoma įvykdyti Komisijai nustatytos pareigos įrodyti EB 81 ir 82 straipsniams prieštaraujančius veiksmus ir tai būtų nesuderinama su jai EB sutartimi patikėta užduotimi prižiūrėti tinkamą šių nuostatų taikymą (1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, vadinamojo „PVC II“, T‑305/94, T‑307/94, T‑313/94, T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 512 punktas ir šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 192 punktas).
53 Be to, įmonių vardu padaryti pareiškimai turi nemažą įrodomąją galią, nes jie kelia didelę teisinę ir ekonominę riziką (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 205–211 punktus ir šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 103 punktą).
54 Žinoma, įmonės, kuri kaltinama dalyvavimu kartelyje, pareiškimas, kurio teisingumą ginčija kelios kitos įmonės, kaltinamos dalyvavimu tame pačiame kartelyje, negali būti laikomas pakankamu šių įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jis nėra pagrįstas kitais įrodymais (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 219 punktas).
55 Tačiau šioje byloje ginčijamas sprendimas pagrįstas keliais vienas kitą atitinkančiais įmonių pareiškimais, t. y. Bayer, Dow ir Shell pareiškimais, todėl jie vieni kitus pagrindžia (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, sujungtos bylos T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 168 punktą). Be to, neginčytina, kad ginčijamas sprendimas taip pat grindžiamas dokumentiniais įrodymais, tarp kurių yra susitikimuose padaryti užrašai. Tai, kad Polimeri ginčija šių dokumentų įrodomąją galią, negali turėti poveikio ginčijamam sprendimui, kiek tai susiję su procedūra, kurios laikėsi Komisija.
56 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nėra pagrindo manyti, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo padaryta procedūros pažeidimų, dėl kurių jis būtų neteisėtas.
57 Kiti Polimeri argumentai negali paneigti šios išvados.
58 Kalbant apie nurodytą aplinkybę, kad Komisija negali remtis pareiškimais, padarytais pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, reikia pažymėti, jog, pirma, jokia teisės nuostata Komisijai nedraudžiama naudoti tokių pareiškimų siekiant įrodyti, kad buvo padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas. Antra, negalima laikyti, kad tokie pareiškimai neturi įrodomosios galios, nes pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais (šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 166 punktas). Trečia, nors tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškais parodymais paprastai yra priimtinas, atsižvelgiant į tai, kad šie dalyviai gali stengtis sumažinti savo įtaką pažeidimui ir padidinti kitų įtaką, vis dėlto Polimeri argumentas neatitinka pranešime dėl bendradarbiavimo numatytos procedūros vidinės logikos. Prašymas taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant baudos sumažinimo, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitų kartelio dalyvių elgesį. Bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali kelti abejonių dėl prašymo pateikėjo nuoširdumo ir bendradarbiavimo visapusiškumo, ir todėl tai gali kelti pavojų prašymo pateikėjo galimybei visiškai pasinaudoti pranešimu dėl bendradarbiavimo (2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 70 punktas). Konkrečiai kalbant, reikia konstatuoti, jog aplinkybė, kad asmuo prisipažįsta padaręs pažeidimą ir taip pripažįsta, jog egzistuoja kitos faktinės aplinkybės nei tos, kurias tiesiogiai galima nustatyti iš nagrinėjamų dokumentų, jei nėra kitų tam prieštaraujančių aplinkybių, a priori reiškia, kad tas asmuo yra nusprendęs sakyti tiesą (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 212 punktas).
59 Kalbėdama apie tai, kad tam tikros suinteresuotos įmonės buvo „priverstos“ padaryti pareiškimus, Polimeri iš tiesų remiasi gero administravimo principo pažeidimu. Šiuo klausimu reikia priminti, kad viena iš Bendrijos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteikiamų garantijų yra gero administravimo principas, su kuriuo siejama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes (1992 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo La Cinq prieš Komisiją, T‑44/90, Rink. p. II‑1, 86 punktas ir 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 129 punktas). Gero administravimo principo pažeidimas gali lemti atitinkamo sprendimo panaikinimą, jei nustatyta, kad nesant šio pažeidimo minėto sprendimo turinys būtų kitoks (šiuo klausimu žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 91 punktą; taip pat žr. šio sprendimo 50 punkte minėto Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 283 punktą). Šioje byloje Polimeri nepateikė tokių įrodymų. Bet kuriuo atveju, net jeigu dėl nurodyto gero administravimo principo pažeidimo Bendrasis Teismas neturėtų atsižvelgti į įmonių pareiškimus, apie kuriuos kalba Polimeri, tai nepadarytų įtakos kitiems ginčijamo sprendimo elementams. Taigi nėra pagrindo manyti, jog šiomis aplinkybėmis Komisija turėjo padaryti išvadą, kad nebuvo pažeistos konkurencijos taisyklės.
60 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis Polimeri ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
2. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstai atsiųstu antruoju pranešimu apie kaltinimus
a) Šalių argumentai
61 Polimeri pabrėžia, kad papildomą pranešimą apie kaltinimus atsiųsti suinteresuotiesiems asmenims yra būtina tik tuo atveju, kai dėl patikrinimo rezultatų Komisija turi apkaltinti įmones naujais veiksmais arba gerokai pakeisti konstatuotų pažeidimų įrodymus.
62 Šioje byloje naujo pranešimo apie kaltinimus atsiuntimą Komisija pateisino tuo, kad buvo daug įrodymų, aptiktų per papildomus tyrimus, atliktus po to, kai buvo gautos rašytinės suinteresuotųjų šalių pastabos dėl pirmojo pranešimo apie kaltinimus. Ji tik gavo naujus tų pačių bendrovių ir dažnai tų pačių asmenų pareiškimus dėl įvykių, kurių atžvilgiu jau buvo padaryta daug pareiškimų.
63 Vienintelis tikrai naujas elementas – tai 2005 m. lapkričio 3 d. Michelin prašymas leisti įstoti į bylą, kuris buvo konkretizuotas 2006 m. sausio 13 d. pateiktomis pastabomis, ir duomenų apie referenciniu laikotarpiu tiekėjams mokėtas kainas perdavimas. Tačiau bendrovės Michelin pateiktų duomenų Komisija nepanaudojo.
64 Taigi naujo pranešimo apie kaltinimus nepateisina joks naujas elementas ir jis neatrodo teisėtas, atsižvelgiant į teismo praktiką. Taip pat dėl šio pranešimo labai užsitęsė procedūra ir įmonėms reikėjo didesnių gynybos pastangų.
65 Be to, buvo iškreipta pranešimo apie kaltinimus funkcija tiek, kiek jis buvo panaudotas siekiant atsakyti į įmonių argumentus. Taip pat Syndial ir Polimeri atsakymus Komisija panaudojo kaip priemonę savo argumentui atnaujinti, nes visi jį susilpninti galintys elementai buvo sąmoningai praleisti. Polimeri šiuo klausimu pažymi, kad iš tikslios kainų kitimo kiekybinės analizės dingo bet kokia kiekybinė nuoroda į santykį tarp bendros vieno ar kelių produktų rinkos ir tariamu karteliu galimai kontroliuojamos rinkos, taip pat esminė išvada, kad natūralus kaučiukas ir sintetinis kaučiukas gali būti tarpusavyje pakeičiami.
66 Galiausiai ginčijamu sprendimu padaromas milžiniškas pakeitimas, susijęs su atitinkamų produktų rinkos kiekybiniu apskaičiavimu, palyginti su antruoju pranešimu apie kaltinimus. Ši rinka 2001 m. antrajame pranešime apie kaltinimus buvo įvertinta 820 mln. EUR, o ginčijamame sprendime – 550 mln. EUR (66 konstatuojamoji dalis). Šis didesnis nei 30 % skirtumas, kuris nebuvo paaiškintas, darė neigiamą poveikį įmonių situacijai. Jis keičia santykį tarp rinkos, kurią kontroliuoja tariamo kartelio dalyviai, ir „nekontroliuojamos“ rinkos. Jis taip pat keičia įmonių padėtį rinkoje, taigi – tariamą kiekvienos iš jų galimybę daryti įtaką konkurencijos dinamikai. Šie elementai yra nauji ir Polimeri teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes ji negalėjo pateikti savo argumentų šiuo atžvilgiu.
67 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Ji iš esmės mano, kad antrojo pranešimo apie kaltinimus atsiuntimas šioje byloje nėra neteisėtas.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
68 Pranešimas apie kaltinimus yra procedūrinis ir parengiamasis dokumentas, kuriame, siekiant užtikrinti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą, apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, taip užkertant Komisijai kelią savo sprendime, kuriuo užbaigiama atitinkama procedūra, remtis kitais kaltinimais (1986 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo nutarties British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 1899, 13 ir 14 punktai; pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951, 63 punktą).
69 Be to, tai, kad Komisija parengė pranešimą apie kaltinimus, jokiu būdu negali būti laikoma suinteresuotosios įmonės kaltumo prezumpcijos įrodymu. Priešingu atveju, bet kokios procedūros šioje srityje pradėjimas gali potencialiai pažeisti nekaltumo prezumpcijos principą (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 99 punktas).
70 Šiomis aplinkybėmis antrojo pranešimo apie kaltinimus parengimas šiuo atveju savaime negalėtų būti koks nors pažeidimas.
71 Tiek, kiek Polimeri argumentus galima suprasti taip, kad jais iš tiesų teigiama, jog buvo pažeistas protingo termino principas, tai reikia priminti, kad toks pažeidimas, darant prielaidą, kad jis įrodytas, gali būti panaikinimo pagrindas tik sprendimo, kuriuo konstatuojami pažeidimai, atveju, jei įrodoma, kad pažeidus šį principą buvo pažeista atitinkamų įmonių teisė į gynybą. Jei neįvykdoma ši konkreti sąlyga, pareigos priimti sprendimą per protingą terminą nesilaikymas neturi įtakos administracinės procedūros teisėtumui (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 42–44 punktus; taip pat žr. 2001 m. vasario 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sodima prieš Komisiją, T‑62/99, Rink. p. II‑655, 94 punktą ir 2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją, T‑5/00 ir T‑6/00, Rink. p. II‑5761, 74 punktą).
72 Tačiau šioje byloje Polimeri argumentai bet kuriuo atveju laikytini bendrais ir jais iš tikrųjų negali būti įrodytas teisės į gynybą pažeidimas, kuris turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 71 punkte minėto Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją 59 punktą ir šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 228 punktą).
73 Kalbant apie tai, kad antrajame pranešime apie kaltinimus buvo pakeitimų, palyginti su pirmuoju pranešimu apie kaltinimus, reikia priminti, jog šiam procedūriniam aktui būdinga tai, kad jis yra negalutinis ir gali būti pakeistas per vertinimą, kurį vėliau atlieka Komisija, remdamasi pastabomis, kurias jai atsakydamos pateikė šalys, ir kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Komisija turi atsižvelgti į visos administracinės procedūros elementus arba tam, kad atsisakytų nepagrįstų kaltinimų, arba tam, kad performuluotų ir faktiniu bei teisiniu požiūriais papildytų argumentus, kuriais ji grindžia savo nurodytus kaltinimus (žr. šio sprendimo 68 punkte minėto Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala 63 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Todėl jei Komisija turi teisę keisti savo argumentus tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu laikotarpiu nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo, juo labiau ji gali tai daryti laikotarpiu tarp dviejų pranešimų apie kaltinimus.
74 Galiausiai, kalbant apie tai, kad ginčijamame sprendime yra pakeitimas, susijęs su atitinkamų produktų rinkos kiekybiniu apskaičiavimu, pažymėtina, jog Polimeri argumentai nepagrindžia jos ieškinio pagrindo. Antruoju ieškinio pagrindu Polimeri prieštarauja Komisijos antrojo pranešimo apie kaltinimus atsiuntimui. Tačiau savo argumentais Polimeri kritikuoja Komisiją už tai, kad ši jai nebesuteikė galimybės apsiginti per administracinę procedūrą. Taigi Polimeri argumentai šiuo atžvilgiu yra netinkami.
75 Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad teisės į gynybą užtikrinimas per visą procedūrą, galinčią pasibaigti sankcijų, visų pirma vienkartinių arba periodinių baudų, paskyrimu, yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann–Laroche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 9 punktas ir 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Arbed prieš Komisiją, C‑176/99 P, Rink. p. I‑10687, 19 punktas; šio sprendimo 71 punkte minėto Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją 32 punktas). Šis principas, be kita ko, reikalauja, kad pranešime apie kaltinimus, Komisijos siunčiamame įmonei, kuriai ji numato skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, būtų nurodytos pagrindinės dėl jos konstatuotos aplinkybės – faktinės aplinkybės, dėl kurių ji yra kaltinama, jų vertinimas ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, – kad ši įmonė galėtų veiksmingai pateikti savo argumentus dėl jos vykstant administracinei procedūrai (žr. minėto Sprendimo Arbed prieš Komisiją 20 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 421 punktą).
76 Šioje byloje užtenka konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymi Komisija, BK ir SBK rinkos vertės sumažėjimas ginčijamame sprendime nebuvo laikomas atitinkamų įmonių kaltę patvirtinančiu įrodymu. Tokiomis aplinkybėmis šiuo atžvilgiu negalima remtis jokiu Polimeri teisės į gynybą pažeidimu. Be to, kaip priminta šio sprendimo 73 punkte, pranešimui apie kaltinimus būdinga tai, kad jis yra negalutinis ir gali būti pakeistas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu. Tačiau tai nekliudo Polimeri Bendrajame Teisme ginčyti atitinkamos rinkos vertės kiekybinio apskaičiavimo ketvirtuoju ir dešimtuoju šio ieškinio pagrindais.
77 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
3. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, iš esmės susijusio su Polimeri teisės į gynybą pažeidimu
a) Šalių argumentai
78 Polimeri teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija bendrovės Syndial nepripažino tiesiogiai atsakinga, nors ji šiai bendrovei buvo nusiuntusi tiek pirmąjį, tiek antrąjį pranešimą apie kaltinimus (ginčijamo sprendimo 374 konstatuojamoji dalis).
79 Iš to darytina išvada, kad nors Polimeri nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. sausio 1 d. nevykdė nagrinėjamų produktų gamybos ir platinimo, nes ji tapo su BK ir SBK susijusios veiklos koncesininke tik 2002 m. sausio 1 d., Komisija ją pripažino atsakinga už beveik septynerių metų laikotarpį (nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.) (ginčijamo sprendimo 373 konstatuojamoji dalis).
80 Tokiomis aplinkybėmis Polimeri neturėjo galimybės atsakyti į naują teisinį jos atsakomybės įvertinimą. Yra skirtumas tarp pripažinimo solidariai atsakinga su bendrove, kuri iš tiesų įvykdė pažeidimą, ir išimtinės atsakomybės už visą su tariamu karteliu susijusį laikotarpį pripažinimo. Taigi Syndial nepripažinimas ginčijamo sprendimo adresate turėjo didelę įtaką Polimeri padėčiai ir jos gynybos strategijai.
81 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Ji nurodo, kad, priešingai nei teigia Polimeri, abiejuose pranešimuose apie kaltinimus ji ją pripažino atsakinga už visą kartelio laikotarpį. Aplinkybė, kad solidariai atsakinga gali būti pripažinta ir Syndial, negalėjo turėti įtakos Polimeri gynybos argumentams. Be to, Polimeri nepaaiškina, kaip solidari Syndial atsakomybė galėtų lemti kitokią procedūros baigti.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
82 Reikia konstatuoti, kad trečiuoju ieškinio pagrindu Polimeri iš tiesų remiasi teisės į gynybą pažeidimu tiek, kiek Komisija neleido jai pateikti pastabų dėl galimo bendrovės Syndial nepripažinimo ginčijamo sprendimo adresate.
83 Teisės į gynybą užtikrinimas per visą procedūrą, galinčią pasibaigti sankcijų, visų pirma vienkartinių arba periodinių baudų, paskyrimu, yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą. Šis principas, be kita ko, reikalauja, kad pranešime apie kaltinimus, Komisijos siunčiamame įmonei, kuriai ji numato skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, būtų nurodytos pagrindinės dėl jos konstatuotos aplinkybės – faktinės aplinkybės, dėl kurių ji yra kaltinama, jų vertinimas ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, – kad ši įmonė galėtų veiksmingai pateikti savo argumentus vykstant administracinei procedūrai dėl jos (žr. šio sprendimo 74 ir 75 punktuose nurodytą teismo praktiką).
84 Trečiasis Polimeri ieškinio pagrindas grindžiamas prielaida, kad pranešimuose apie kaltinimus Komisija pripažino EniChem SpA (dabar – Syndial) atsakinga už laikotarpį nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. sausio 1 d., nors ginčijamame sprendime Komisija atsakinga pripažino tik Polimeri, įskaitant už minėtą laikotarpį, per kurį ši nevykdė nagrinėjamų produktų gamybos ir platinimo.
85 Pirma, antrajame pranešime apie kaltinimus teigiama, kad atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad 2002 m. sausio 1 d. EniChem SpA perdavė tam tikrą veiklą Polimeri ir tai, kad šios dvi bendrovės priklauso tai pačiai įmonei, Polimeri turi būti pripažinta atsakinga už pažeidimo vykdymą nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. Darytina išvada, kad antrajame pranešime apie kaltinimus, kaip ir ginčijamame sprendime (365–373 konstatuojamosios dalys), Polimeri laikoma atsakinga už visą pažeidimo trukmę, taigi – ir už veiksmus, kuriuos EniChem SpA atliko iki 2002 m. sausio 1 d.
86 Antra, antrajame pranešime apie kaltinimus nurodoma, jog dėl to, kad EniChem SpA kontroliavo 100 % Polimeri kapitalo nuo 2002 m. sausio 1 d. iki spalio 20 d., Syndial turi būti pripažinta solidariai atsakinga už Polimeri šiuo laikotarpiu vykdytą pažeidimą. Darytina išvada, kad antrajame pranešime apie kaltinimus Syndial, kaip Polimeri patronuojanti bendrovė, pripažįstama atsakinga tik už ribotą laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki spalio 20 d., o ne už visą pažeidimo trukmę.
87 Tai reiškia, kad Polimeri prielaida yra klaidinga.
88 Taigi, nesant išsamesnių argumentų, reikia atmesti kaltinimą, susijusį su Polimeri teisės į gynybą pažeidimu šiuo atžvilgiu.
89 Kalbant apie Polimeri per teismo posėdį pateiktą argumentą, kad Syndial nepripažinimas ginčijamo sprendimo adresate leido Komisijai „išvengti“ viršutinės baudos ribos, t. y. 10 % apyvartos, ir darant prielaidą, kad toks argumentas priimtinas, nors ir pateiktas pavėluotai, reikia pažymėti, jog jis sujungia šešiolikto ieškinio pagrindo argumentus. Tačiau dėl šio sprendimo 313–316 punktuose išdėstytų motyvų šis argumentas turi būti atmestas.
90 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
B – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su ginčijamo sprendimo esme
1. Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu atitinkamos rinkos apibrėžimu
a) Šalių argumentai
91 Polimeri nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija sujungė dvi bylas, susijusias su BK ir SBK, nors vykdant tyrimą jos buvo atskiros. Šio tariamai bendro sektoriaus nagrinėjime apsiribota lentelės (ginčijamo sprendimo 3 lentelė) pateikimu, tačiau nėra jokių paaiškinimų. Polimeri pabrėžia, kad procedūrose dėl koncentracijos Komisija visuomet atidžiai skyrė dvi skirtingas rinkas. Šioje byloje, Polimeri manymu, tokį sujungimą pateisinančios sąlygos nėra tenkinamos nei techniniu ar komerciniu požiūriu, nei konkurencijos sistemos požiūriu.
92 Pirma, Polimeri teigia, kad BK konkuruoja su natūraliu kaučiuku. Jis naudojamas lengvų ir sunkiasvorių komercinių automobilių padangoms, daugiausiai šoninei jų daliai. Pateikdama analizę šiuo klausimu Polimeri nurodo, kad BK rinka turi apimti BK rinką ir dalį natūralaus kaučiuko rinkos. Vadinasi, nuo 1996 m. iki 2002 m. Polimeri rinkos dalis niekuomet neviršijo 11,8 %. Polimeri pabrėžia, kad iš ginčijamo sprendimo 1 lentelės Komisija pašalino bet kokią informaciją apie rinkos dalis, visą BK rinką ir atitinkamoms įmonėms nepriklausančią šios rinkos dalį. Šie duomenys, nors, Polimeri manymu, ginčytini, buvo įtraukti į antrąjį pranešimą apie kaltinimus. Taigi ginčijamame sprendime nėra informacijos apie tariamo kartelio įtaką rinkai ar kiekvieno dalyvio įtaką. Polimeri priduria, kad nepateikdama duomenų Komisija siekė pašalinti elementus, leidžiančius užginčyti jos analizę, kaip antai informaciją apie atitinkamoms įmonėms priklausančią rinkos dalį, kuri buvo daug mažesnė nei iš pradžių paminėtoji antrajame pranešime apie kaltinimus.
93 Antra, Polimeri pabrėžia, kad SBK yra bendrojo naudojimo kaučiukas, kurį galima pritaikyti įvairiose srityse, nors jis ir nėra tobulai joms tinkantis. Didžiausias panaudojimo sektorius yra padangų protektorių gamyba. Tačiau nėra tokio panaudojimo sektoriaus, kuriame SBK nebūtų galima techniškai pakeisti. Pateikdama šio klausimo analizę Polimeri teigia, kad SBK rinka turi apimti SBK rinką ir dalį natūralaus kaučiuko rinkos. Vadinasi, nuo 1996 m. iki 2002 m. Polimeri rinkos dalis niekuomet neviršijo 13,8 %. Be to, iš ginčijamo sprendimo dingo duomenys apie su SBK susijusias rinkos dalis, kaip ir informacija apie visą rinką ir kitų gamintojų parduotus kiekius. Polimeri pabrėžia, kad, kiek tai susiję su kitų gamintojų pardavimais, ji ginčijo duomenis, iš pradžių buvusius antrajame pranešime apie kaltinimus.
94 Trečia, nors ir manydama, kad BK ir SBK rinkos neturėtų būti sujungtos, Polimeri pabrėžia, kad ginčijamame sprendime Komisija radikaliai pakeitė sujungtos rinkos dydžio įvertinimą. Polimeri pažymi, kad visos rinkos įvertinimas, pateiktas ginčijamo sprendimo 3 lentelėje, yra daug mažesnis už tą, kuris pateiktas lentelėje tuo pačiu klausimu, esančioje antrajame pranešime apie kaltinimus, nors atitinkamų įmonių apyvartos nesikeitė. Šį skirtumą lemia BK ir SBK pardavimas, priskirtas kitiems gamintojams. Taigi iš ginčijamo sprendimo teksto atrodo, kad tariamu karteliu buvo kontroliuojama 90 % rinkos, nors antrajame pranešime apie kaltinimus jis sudarė vos 60 % rinkos. Polimeri priduria, kad jei reikėtų atsižvelgti į tai, jog atitinkamos įmonės vykdo veiklą natūralaus kaučiuko, konkuruojančio su BK ir SBK, rinkoje, įtakos zona sumažėtų iki daug mažesnio nei 50 % lygio.
95 Ketvirta, kalbėdama apie paklausą Polimeri nurodo, kad BK ir SBK nėra naudojami išimtinai padangų gamybai, kaip teigia Komisija, nors tam panaudojama didžioji jų dalis (60–70 %). Dideli skirtumai tarp BK ir SBK panaudojimo ne padangų gamybai pagrindžia tai, kad klaidinga šiuos du produktus sujungti į vieną rinką ar bendrą sektorių. Kiek tai susiję su padangomis, penki dideli gamintojai sunaudoja šiam tikslui skirtą BK ir SBK kiekį. Tačiau nė vienam iš šių didelių klientų tiekimo nevykdo vienintelis sintetinio kaučiuko gamintojas. Be to, pati Komisija pripažįsta, kad daugelis padangų gamintojų patys gamina sintetinį kaučiuką ir taip pat perka daug natūralaus kaučiuko. Tai reiškia, kad padangų gamintojai turi didelę derybinę galią, palyginti su kaučiuko gamintojais, ir kad padangų gamintojai derybų etapu sukuria didelį rinkos skaidrumą. Dėl šių aplinkybių mažai tikėtina, kad gamintojai yra sudarę susitarimą. Be to, didelėje sutarčių procentinėje dalyje (40–60 %) naudojama „kainos nustatymo formulė“, kurioje atsižvelgiama į žaliavų kainą. Dėl to netenka reikšmės ir poveikio kas ketvirtį vykstančios konkurentų diskusijos dėl kainų.
96 Polimeri priduria, kad savo rašytinėse pastabose Komisija neišsamiai cituoja 2006 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo nutartį Adriatica di Navigazione prieš Komisiją (C‑111/04 P). Minėtos nutarties 32 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, jog „[Bendrasis] Teismas pripažino, kad dėl painaus ir neišsamaus atitinkamos rinkos apibrėžimo gali būti padaryta klaida pripažįstant atsakomybę“. Šioje byloje rinkos apibrėžimas leido Komisijai neteisėtais pripažinti visiškai neutralius veiksmus. Konkrečiai kalbant, nėra būtent su BK susijusios bylos.
97 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Konkrečiai ji teigia, kad nagrinėjamos rinkos apibrėžimo ginčijamas yra netinkamas kalbant apie tai, ar egzistuoja kartelis.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
98 Komisija ginčijamame sprendime pažymi, kad iš pradžių buvo skirti du bylų numeriai. Pirmasis buvo susijęs su Bayer pateiktu prašymu atleisti nuo baudos, susijusios su BK. Antrasis – taip pat su Bayer pateiktu prašymu atleisti nuo baudos, susijusios su SBK. Tačiau buvo atliktas vienas tyrimas, o dauguma procedūrinių aktų (įskaitant du pranešimus apie kaltinimus) apėmė abu sektorius. Po to kai buvo parengtas pirmasis pranešimas apie kaltinimus, buvo naudojamas vienas bylos numeris. Abiejuose pranešimuose apie kaltinimus ir ginčijamame sprendime Komisija konstatuoja, kad nagrinėjami veiksmai yra vienas tęstinis pažeidimas (ginčijamo sprendimo 90 ir 91 konstatuojamosios dalys).
99 Savo argumentuose Polimeri iš tiesų pateikia du kaltinimus ginčijamo sprendimo atžvilgiu. Pirma, ji mano, kad Komisija neturėjo sujungti dviejų pirminių procedūrų, susijusių su BK ir SBK. Antra, ji nesutinka su Komisijos pateiktu sektoriniu rinkos apibrėžimu.
100 Kalbant apie pirmąjį bendrovės Polimeri pateiktą kaltinimą, reikia priminti, kad Komisija turi teisę tiek išskirti, tiek sujungti procedūras dėl objektyvių priežasčių (žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, 64 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Šioje byloje nėra pagrindo manyti, kad objektyvios priežastys nepateisino dviejų priminių procedūrų sujungimo. Konkrečiai kalbant, neginčytina, kad BK ir SBK priklauso tam pačiam veiklos sektoriui, atsižvelgiant, be kita ko, į šių dviejų produktų fizines savybes ir panaudojimą. Taip pat iš ginčijamo sprendimo ir atitinkamų įmonių pareiškimų matyti, kad kai kurie iš nagrinėjamų neteisėtų susitikimų buvo susiję tiek su BK, tiek su SBK. Tokiomis aplinkybėmis Polimeri argumentais Komisijos sprendimas šiuo klausimu negali būti užginčytas. Be to, net jeigu būtų galima teigti, kad nagrinėjamas pažeidimas iš tikrųjų apima du skirtingus pažeidimus, tai, ar šie pažeidimai konstatuoti keliuose sprendimuose ar viename, neturi reikšmės, nes neginčytina, kad šioje byloje nagrinėjamiems pažeidimams senaties terminas netaikomas (šiuo klausimu žr. minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, 63 punktą ir 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 158 punktą). Konkrečiai kalbant, nėra pagrindo manyti, kad sujungdama procedūras Komisija klaidingai pripažino Polimeri atsakinga už pažeidimą. Be to, EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų daugetu arba tęstiniu elgesiu. Šio aiškinimo negalima užginčyti motyvuojant tuo, kad viena ar kelios šių veiksmų daugeto ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Jei įvairiais veiksmais, kaip šioje byloje, vykdomas bendras planas, nes siekiama vieno tikslo – iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija, remdamasi dalyvavimu vykdant pažeidimą, turi teisę pripažinti atsakomybę už tokius veiksmus juos įvertindama kartu (šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 punktas).
101 Dėl antrojo bendrovės Polimeri pateikto kaltinimo pakanka konstatuoti, jog nagrinėjamos rinkos apibrėžimo ginčijimas ketvirtuoju ieškinio pagrindu yra netinkamas, nes vien iš paties šio apibrėžimo nematyti, kad nėra tenkinamos EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos. Taigi juo remdamasi Polimeri negali daryti išvados, kad ji nedalyvavo kartelyje (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 96 punkte minėtos Nutarties Adriatica di Navigazione prieš Komisiją 30 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 172 punktą). Konkrečiai kalbant, nėra pagrindo manyti, kad dėl nagrinėjamos rinkos apibrėžimo Komisija Polimeri klaidingai inkriminavo pažeidimą. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad ginčijamame sprendime aiškiai pripažįstama Polimeri atsakomybė tiek dėl BK, tiek dėl SBK. Tokiomis aplinkybėmis dėl to, kad Komisija manė, jog buvo padarytas vienas su šiais dviem produktais susijęs pažeidimas, Polimeri negali būti inkriminuotas pažeidimas, už kurį ji neturėtų būti laikoma atsakinga. Tačiau tai nekliudo Polimeri ginčyti nagrinėjamos rinkos apibrėžimo dešimtuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su pažeidimo sunkumo vertinimu.
102 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
2. Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su kainų kitimu nagrinėjamu laikotarpiu
a) Šalių argumentai
103 Polimeri nurodo, kad Komisija pirmajame pranešime apie kaltinimus pateikė kainų kitimo BK ir SBK rinkose analizę. Tačiau į antrąjį pranešimą apie kaltinimus ir vėliau į ginčijamą sprendimą Komisija neįtraukė dalies, susijusios su pažeidimo „ekonominiais įrodymais“. Taigi netiesiogiai pripažįstama, kad tariamas pažeidimas neturėjo jokio konkretaus poveikio. Polimeri pabrėžia, kad po to, kai buvo neįtraukta ši dalis, Syndial per administracinę procedūrą pateikė išsamią analizę, kurią ji prideda prie ieškinio. Iš šios analizės matyti, kad taikytos kainos neatitiko kontrolės ir suvienodinimo logikos ir kad tariamas kainų koordinavimas, jei ir buvo, iš tikrųjų buvo gamintojų reakcija į žaliavų kainą ir rinkos vystymąsi.
104 Paaiškinimas, kurį Komisija pateikė ginčijamo sprendimo 275–280 konstatuojamosiose dalyse atsakydama į Syndial pateiktą analizę, nėra įtikinamas. Pateikdama išsamius duomenis apie pardavimo kainos kitimo nagrinėjamoje rinkoje apskaičiavimą Polimeri mano, kad įmonių taikomų kainų skirtumai buvo per dideli, kad juos būtų galima laikyti „didele koreliacija“. Pavyzdžiui, Polimeri nurodo, kad EniChem SpA kainų padidinimas buvo daugiau kaip 30 % didesnis už Shell kainų padidinimą nuo pirmojo 1992 m. ketvirčio iki trečiojo 1995 m. ketvirčio. Kalbėdama apie Komisijos priekaištą, kad analizėje visiems produktams nepagrįstai buvo priskirta identiška pradinė kaina, Polimeri pažymi, kad šioje analizėje, atvirkščiai, parodomas kiekvieno gamintojo taikomos pradinės kainos kitimo poveikis, neatsižvelgiant į absoliučią pradinę vertę. Vis dėlto Polimeri pripažino, kad gamintojų, apie kurių kainų kitimą nebuvo išsamios informacijos (t. y. Bayer, Dwory ir Kaučuk), atveju pradinės kainos buvo nustatytos atsižvelgiant į bendrą kainų kitimą, kuris lygus EniChem SpA taikytų kainų bendram kitimui. Tačiau tai jokiu būdu nėra faktinės kainos priskyrimas gamintojui ir bet koks kitas pasirinkimas duotų tą patį rezultatą. Galiausiai Polimeri pabrėžia, kad ji niekuomet neteigė, jog butadieno kaina yra vienintelis galutinę BK ir SBK kainą lemiantis veiksnys, nors šis veiksnys turi lemiamą reikšmę.
105 Polimeri priduria (ši pastaba taip pat galioja kalbant apie šeštąjį ieškinio pagrindą), kad tariamo kartelio poveikio įrodymo nebuvimas yra tyrimo trūkumas ir mažina kitų surinktų įrodymų vertę. Polimeri taip pat pabrėžia, kad 2000 m. kovo 15 d. Sprendime Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, vadinamame „Ciment“ (T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 245 punktas), Bendrasis Teismas pateikė nuorodą į 1995 m. birželio 29 d. Sprendimą Solvay prieš Komisiją (T‑30/91, Rink. p. II‑1775) ir Sprendimą ICI prieš Komisiją (T‑36/91, Rink. p. II‑1847) ir konstatavo, kad šiuose sprendimuose „atsižvelgdamas į dokumentinių įrodymų silpnumą <...> [Bendrasis] Teismas pripažino, kad siekdama teisiniu požiūriu pakankamai įrodyti suderintus veiksmus, kuriais kaltinamos ICI ir Solvay, [pranešimo apie kaltinimus] etapu Komisija turėjo atlikti bendrą ir išsamų, be kita ko, nagrinėjamos rinkos ir šioje rinkoje veiklą vykdančių įmonių įtakos ir elgesio ekonominį įvertinimą“.
106 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Ji primena, kad nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį tam, kad būtų taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, jei šiuo susitarimu siekiama riboti, trukdyti ar iškraipyti konkurenciją. Komisija priduria (ši pastaba taikytina ir šeštajam ieškinio pagrindui), kad tai, jog kartelis egzistuoja, neginčytinai matyti iš tam tikrų tikslių ir nuoseklių aplinkybių, išsamiai išdėstytų ginčijamame sprendime.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
107 Iš pradžių reikia pažymėti, jog savo argumentais Polimeri ginčija Komisijos išvadą, kad atitinkamos įmonės buvo sudariusios kartelį. Polimeri iš esmės mano, kad taikytos kainos nebuvo koordinuojamos – jas lėmė, be kita ko, žaliavų kainų kitimas ir rinkos vystymasis.
108 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad būtų taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad juo siekiama riboti, trukdyti ar iškraipyti konkurenciją (šio sprendimo 50 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 122 ir 123 punktai; 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P, C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 491 punktas ir 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 84 punktas). Konkrečiai dėl antikonkurencinių susitarimų, sudaromų, kaip ir šioje byloje, per konkuruojančių įmonių susitikimus, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad EB 81 straipsnio 1 dalis pažeidžiama, jei šių susitikimų tikslas yra riboti, trukdyti ar iškraipyti konkurenciją ir jais siekiama dirbtinai organizuoti rinką (minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 508 ir 509 punktai; šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 47 punktas ir minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 84 punktas). Tokiu atveju, siekiant įrodyti atitinkamos įmonės dalyvavimą kartelyje, pakanka, kad Komisija įrodytų, jog ši įmonė dalyvavo susitikimuose, per kuriuos buvo sudaryti antikonkurenciniai susitarimai. Tuo atveju, kai dalyvavimas tokiuose susitikimuose įrodytas, ši įmonė turi pateikti duomenis, galinčius įrodyti, kad ji dalyvavo minėtuose susitikimuose neturėdama antikonkurencinių ketinimų, ir patvirtinti, kad ji nurodė savo konkurentams, jog dalyvauja šiuose sutikimuose turėdama kitokių tikslų nei jie (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 155 punktas; šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 81 punktas ir šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 47 punktas).
109 Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo matyti, kad įmonių suderintų veiksmų įrodymas grindžiamas ne paprasčiausiu panašaus elgesio rinkoje konstatavimu, bet dokumentais, iš kurių matyti, jog nagrinėjamos praktikos buvo suderintų veiksmų rezultatas. Tokiomis aplinkybėmis Polimeri pateiktas alternatyvus paaiškinimas apie taikytas kainas negali paneigti Komisijos išvados, kad atitinkamos įmonės buvo sudariusios kartelį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 52 punkte minėto Sprendimo PVC II 727 ir 728 punktus).
110 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
3. Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su pagrindinių klientų aprūpinimu
a) Šalių argumentai
111 Anot Polimeri, sunku suprasti Michelin įstojimo į bylą mastą ir įtaką. Michelin net nemėgino įrodyti, kad 1995 m. pastebėtas kainų panašumas buvo ir paskesniais metais. Be to, Polimeri nurodo, kad bendrovei Michelin BK tiekė keturi gamintojai, o SBK – šeši. Iš Komisijai per administracinę procedūrą pateiktos analizės matyti, kad bendrovės EniChem SpA vykdytas tiekimas negalėjo būti pasidalinimo plano ar „sutarimo“ dalis. Tai ypač matyti iš kiekvienam padangų gamintojui 1997–2003 m. priskirtų kiekių kitimo.
112 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Ji primena, kad nebuvo būtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei juo buvo siekiama apriboti konkurenciją.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
113 Iš pradžių reikia pažymėti, jog savo argumentais Polimeri ginčija Komisijos išvadą, kad atitinkamos įmonės buvo sudariusios kartelį. Polimeri iš esmės mano, kad pagrindinių klientų aprūpinimas nebuvo koordinuojamas, kaip tai parodo parduotų kiekių kitimas.
114 Dėl tokių pačių motyvų, kurie nurodyti šio sprendimo 107–109 punktuose pagrindžiant penktąjį ieškinio pagrindą, Polimeri argumentai negali paneigti Komisijos išvados, kad atitinkamos įmonės buvo sudariusios kartelį.
115 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šeštasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
4. Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu pažeidimo inkriminavimu Polimeri
a) Šalių argumentai
116 Polimeri nurodo, kad jei turėjo būti pripažinta, jog ji dalyvavo kartelyje, o ji tai ginčija, Komisija privalėjo skirti Syndial atsakomybę nuo jos pačios atsakomybės, atsižvelgdama į atitinkamus laikotarpius, kuriais jos vykdė su BK ir SBK susijusią veiklą (t. y. Syndial atveju – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., o Polimeri atveju – nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.). Šiuo klausimu ji remiasi teismo praktikoje nustatytu principu, pagal kurį už konkurencijos taisyklių pažeidimą paprastai turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo atitinkamai įmonei pažeidimo įvykdymo metu, net jei sprendimo, kuriuo konstatuojamas šis pažeidimas, priėmimo dieną įmonės valdymas buvo patikėtas kitam asmeniui (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimų Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 77–82 punktai ir Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 38 punktas). Komisija pripažįsta šį principą ginčijamo sprendimo 337 konstatuojamojoje dalyje. Tačiau Polimeri pabrėžia, kad paskesnėje konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė jai pripažinti visą atsakomybę už pažeidimą, įskaitant laikotarpį, kai Syndial vykdė veiklą nagrinėjamuose sektoriuose, o bendrovės Syndial apkritai nelaikė atsakinga.
117 Ginčijamo sprendimo 367–369 konstatuojamosiose dalyse Komisija savo pasirinkimą grindžia ekonominio tęstinumo kriterijumi ir pateikia nuorodą į šio sprendimo 51 punkte minėtą Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją. Tačiau minėtame sprendime Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad tarp koncesijos suteikėjo ir koncesininko buvo struktūriniai ryšiai, t. y. vienas kontroliavo 50 % kito. Polimeri priduria, kad toje byloje bendrovė koncesininkė Aalborg buvo ne kas kita kaip ad hoc kūrinys dėl pažeidimo, siekiant gauti patronuojančios bendrovės veiklą cemento srityje. Šioje byloje Polimeri kaip bendrovė egzistavo nuo 1995 m. ir tuo metu, kai BK ir SBK gamintojai (anot Komisijos) sudarinėjo antikonkurencinius susitarimus, ji visiškai teisėtai užsiėmė su polietilenu (o ne elastomerais) susijusia veikla. Nepasvertas „to paties ekonominio vieneto“ kriterijaus naudojimas, siekiant įmonės koncesijos suteikėjos atsakomybę perkelti koncesininkui, netipiniu būdu kelia, be kita ko, bausmių individualizavimo principo pažeidimo pavojų (generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvada šio sprendimo 51 punkte minėtam Sprendimui Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, Rink. p. I‑133). Jei Komisija nori perkelti atsakomybę, ji turi nurodyti kitus veiksnius. Šioje byloje Komisija konkrečiai teigia, kad, pirma, 2002 m. sausio 1 d. perduodant veiklą Polimeri buvo perduota Syndial pagrindinė veikla ir personalas, antra, veiklos perdavimo momentu atitinkama Syndial apyvarta sumažėjo, taigi – kilo didelis pavojus, kad Syndial nebeturės užtektinai turto baudai sumokėti ir, trečia, po perdavimo Polimeri dalyvavo Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimuose per tą patį asmenį, priklausantį EniChem SpA personalui. Tačiau pirmasis ir trečiasis argumentai nėra reikšmingi, siekiant pagrįsti atsakomybės perkėlimą. Šiuo klausimu Polimeri pažymi, kad šie elementai taip pat yra Dow ir Shell tarpusavio santykiuose ir dėl jų Dow netapo atsakinga už pažeidimą, kurį Shell įvykdė prieš veiklos perdavimą. Kiek tai susiję su antruoju Komisijos argumentu, teisiniu požiūriu jis reikšmingas tik tiek, kiek siekiama įrodyti, kad bendrovė yra bankrutavusi, o taip nėra Syndial, egzistuojančios iki šiol, atveju. Be to, šis argumentas yra dar mažiau įtikinamas, atsižvelgiant į tai, kad Komisija šioje byloje taikė solidarią atsakomybę siekdama išvengti nesumokėjimo pavojaus. Polimeri priduria, kad EniChem SpA vykdoma Polimeri kontrolė, trukusi dešimt mėnesių po veiklos perdavimo, buvo tik laikinas sprendimas, kol kontrolę pradės vykdyti holdingo bendrovė.
118 Tuo remdamasi Polimeri daro išvadą, kad šioje byloje ekonominio tęstinumo kriterijus buvo pritaikytas pažeidžiant bausmių individualizavimo principą, nesilaikant Bendrijos teismų praktikos, pakankamai nemotyvuojant ir diskriminuojant.
119 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Konkrečiai ji teigia, kad egzistuoja ekonominis tęstinumas tarp kartelyje dalyvavusios bendrovės koncesijos suteikėjos (EniChem SpA ir (arba) Syndial) ir bendrovės koncesininkės (Polimeri).
b) Bendrojo Teismo vertinimas
120 Kaip priminta šio sprendimo 4 punkte, su nagrinėjamais produktais susijusią Eni veiklą iš pradžių vykdė EniChem Elastomeri Srl, kurią netiesiogiai kontroliavo Eni per dukterinę bendrovę EniChem SpA. 1997 m. lapkričio 1 d. EniChem Elastomeri buvo prijungta prie EniChem SpA. Eni kontroliavo 99,97 % EniChem SpA. 2002 m. sausio 1 d. EniChem SpA savo strateginę cheminę veiklą (įskaitant veiklą, susijusią su nagrinėjamais produktais) perdavė jai 100 % priklausančiai dukterinei bendrovei Polimeri. Nuo 2002 m. spalio 21 d. Eni tiesiogiai ir visiškai kontroliavo Polimeri. 2003 m. gegužės 1 d. EniChem SpA pakeitė pavadinimą į Syndial (ginčijamo sprendimo 26–32 konstatuojamosios dalys).
121 Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad egzistuoja struktūriniai ryšiai tarp EniChem SpA (dabar – Syndial) ir Polimeri, nes šios dvi bendrovės priklauso tai pačiai įmonei. Konkrečiu atveju ji padarė išvadą, kad reikia pripažinti Polimeri atsakomybę už Syndial padarytą pažeidimą, net jeigu pastaroji bendrovė toliau egzistavo (ginčijamo sprendimo 338, 368 ir 369 konstatuojamosios dalys).
122 Visų pirma Komisija priduria, kad Polimeri atsakomybę taip pat patvirtina tai, kad EniChem SpA buvo vienintelė Polimeri akcininkė tiek prieš nagrinėjamos veiklos perdavimą, tiek po jo ir kad dėl minėto perdavimo nebuvo atliktas joks faktinis mokėjimas. Be to, įvykdžius šį perdavimą EniChem SpA kapitalas ir apyvarta smarkiai sumažėjo ir šios bendrovės veikla buvo apribota. Galiausiai asmuo, kuris dalyvavo vykdant pažeidimą kaip EniChem SpA darbuotojas, toliau dalyvavo vykdant minėtą pažeidimą kaip Polimeri darbuotojas (ginčijamo sprendimo 369–373 konstatuojamosios dalys).
123 Šiuo klausimu reikia priminti, kad kai ekonominę veiklą vykdantis ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 50 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 145 punktą ir šio sprendimo 116 punkte minėto Sprendimo Cascades prieš Komisiją 78 punktą; taip pat žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo ETI ir kt., C‑280/06, Rink. p. I‑10893, 39 punktą).
124 Tačiau, kai du subjektai sudaro vieną ekonominį vienetą, aplinkybė, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo nubausti subjektą, kuriam jis perdavė savo ekonominę veiklą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 355–358 punktus ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 132 punktą).
125 Toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo, ir jie, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, juos vienijančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių (šio sprendimo 123 punkte minėto Sprendimo ETI ir kt. 49 punktas).
126 Šioje byloje neginčytina, kad vykdydamos pažeidimus EniChem SpA ir Polimeri visiškai (tiesiogiai arba netiesiogiai) priklausė tai pačiai bendrovei, t. y. Eni. Tokiomis aplinkybėmis asmeninės atsakomybės principas nekliudo visos sankcijos už pažeidimą, kurį iš pradžių padarė EniChem SpA, o paskui tęsė Polimeri, skirti pastarajai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 123 punkte minėto Sprendimo ETI ir kt. 51 punktą).
127 Kiti Polimeri pateikti argumentai negali paneigti šios išvados.
128 Konkrečiai kalbant apie tai, kad Komisijos nurodytos aplinkybės, išdėstytos šio sprendimo 122 punkte, neturi reikšmės, reikia pažymėti, kad Komisijos išvada, jog Polimeri turi būti pripažinta atsakinga už EniChem SpA (dabar – Syndial) veiksmus, grindžiama tuo, jog nagrinėjamos veiklos perdavimas įvyko tarp dviejų bendrovių, priklausančių tai pačiai įmonei. Kitos Komisijos ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės, išdėstytos šio sprendimo 122 punkte, tik patvirtina Komisijos išvadą, kaip parodo prieveiksmio „taip pat“ vartojimas ginčijamo sprendimo 369 konstatuojamojoje dalyje. Todėl, net jeigu Komisijos nurodytos aplinkybės neturi reikšmės, ši išvada nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo šiuo atžvilgiu.
129 Bet kuriuo atveju Komisijos nurodytos aplinkybės, kurių Polimeri neginčija faktiniu požiūriu, yra reikšmingos. Šios aplinkybės parodo tai, kad sankcija, paskirta įmonei, kuri toliau teisiškai egzistuoja, tačiau nebevykdo ekonominės veiklos, gali neturėti atgrasomojo poveikio ir kad jeigu nebūtų numatyta jokios kitos galimybės skirti sankciją kitam subjektui nei tas, kuris padarė pažeidimą, įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausiai pakeitusios savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis ar organizacinėmis reformomis (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 123 punkte minėto Sprendimo ETI ir kt. 40 ir 41 punktus).
130 Galiausiai tiek, kiek savo argumentais Polimeri teigia, jog ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, pakanka konstatuoti, kad šio sprendimo 120–122 punktuose nurodytose konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė vertinimo elementus, kurie jai leido pripažinti Polimeri atsakomybę šioje byloje.
131 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, septintasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
5. Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu kartelio egzistavimo konstatavimu
a) Šalių argumentai
Pirminės pastabos
132 Aštuntąjį Polimeri pateiktą ieškinio pagrindą formaliai sudaro dvi dalys. Pirmąja dalimi Polimeri ginčija Komisijos naudotus įrodymų šaltinius. Antrąja dalimi Polimeri ginčija ginčijamo sprendimo dalį „Bendras kartelio apibūdinimas“.
133 Kalbėdama apie ginčijamo sprendimo dalį „Kartelio susitikimai“, Polimeri pateikia nuorodą į tris ieškinio priedus, kuriuos, priešingai nei Komisija, ji laiko priimtinais. Iš Komisijos rašytinėse pastabose nurodytos teismo praktikos matyti, kad galimas priedo nepriimtinumas turi būti įvertintas, atsižvelgiant į tinkamą pagrindo, su kuriuo susijęs minėtas priedas, nurodymą ir suformulavimą ieškinyje. Bendra nuoroda į vieną ar kelis priedus turi būti laikoma nepriimtina, jei teisinis pagrindas (ieškinio pagrindas), su kuriuo susijusios priede išdėstytos aplinkybės, nėra tinkamai suformuluotas ieškinyje. Šioje byloje Polimeri, pirma, konkrečiai priminė įvairių priedų turinį ieškinyje ir, antra, vieno priedo turinį minėtame ieškinyje nurodė tiksliau. Taip pat svarbu tai, kad pačiame priedų tekste pateikta ne viena nuoroda į tam tikras ieškinio dalis ir kitus priedus ir tai, kad kartu buvo pateiktas vertimas į prancūzų kalbą. Taigi nagrinėjami priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę ieškinyje nurodyto pagrindo funkciją.
Dėl pirmosios aštunto ieškinio pagrindo dalies, susijusios su įrodymų šaltiniais
134 Pirma, dėl įmonių, paprašiusių atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, pareiškimų Polimeri teigia, kad Komisijos faktinių aplinkybių konstatavimai daugeliu atvejų skiriasi nuo darbuotojų pareiškimų turinio. Kalbėdama apie šiuos darbuotojus Polimeri nurodo, kad yra skirtumų ne tik tarp įvairių bendrovių, bet ir tos pačios bendrovės viduje. Polimeri priduria, kad jos minimi prieštaravimai yra keliose ieškinio vietose. Komisijos šiuo atžvilgiu pateiktas kaltinimas, kad Polimeri argumentuose nėra nei informacijos, nei įrodymų, yra tik formalumas.
135 Antra, kiek tai susiję su N. (iš Dow) užrašais, paimtais vykdant patikrinimą, Polimeri nuomone, jie yra vienintelis tikras dokumentinis pagrindas, kurį Komisija gali pateikti pagrįsdama savo kaltinimą.
136 Polimeri visų pirma pažymi, kad, remiantis šiuo pagrindu, ginčijamo sprendimo 202 konstatuojamojoje dalyje dėl tariamo neteisėto 1999 m. lapkričio 16 d. Frankfurte (Vokietija) įvykusio konkurentų susitikimo nurodyta: „po 1999 m. lapkričio 16 d. susitikimo ir vakarienės [P., F., N., V., L., L. ir T.] susitiko Meridien viešbučio bare Casablanca“. Tačiau iš tyrimo medžiagos matyti, kad nurodytą valandą P. Frankfurte jau nebuvo. Polimeri kaip priedą prideda tyrimo medžiagos dokumentų kopiją. Be to, Polimeri pateikia įrodymus, patvirtinančius, kad L. (iš EniChem) jau buvo grįžęs į Milaną (Italija). Ji taip pat reiškia abejones dėl F. dalyvavimo, atsižvelgdama į 1999 m. lapkričio 16 d. viešbutyje atliktą mokėjimą kreditine kortele. Polimeri priduria, kad vienas iš prie atsiliepimo į ieškinį pridėtų dokumentų (t. y. kvitas, kurį viešbutis išdavė P.) neturi būti laikomas apkaltinamuoju įrodymu. Nors nagrinėjamas dokumentas yra tyrimo medžiagoje, nei pranešime apie kaltinimus, nei ginčijamame sprendime jis nebuvo naudojamas kaip įrodymas. Taigi Polimeri negalėjo pateikti pastabų šiuo klausimu. Tas pats pasakytina apie tai, kad Komisija Bendrajam Teismui pateiktose rašytinėse pastabose pakeitė oficialiojo susitikimo datą ir nuo šiol laikė, jog tai yra 1999 m. lapkričio 15 d. Be to, Komisija nepaaiškina, kaip oficialusis susitikimas galėjo įvykti 1999 m. lapkričio 15 d. vakare, jei pirmojoje N. užrašų dalyje kalbama apie oficialųjį susitikimą (įvykusį 1999 m. lapkričio 16 d.). Taigi ginčijamam sprendimui būdingas tyrimo neatlikimas, o taip pat motyvų nebuvimas. Todėl naują faktinių aplinkybių versiją, kurią Komisija pateikė atsiliepime į ieškinį, reikia pripažinti nepriimtina. Be to, priešingai nei, atrodo, teigia Komisija, Polimeri pabrėžia, jog ji visuomet ginčijo savo dalyvavimą nagrinėjamame susitikime.
137 Galiausiai du kiti N. užrašai, iš pradžių naudoti kaip kartelio įrodymai (dėl susitikimų, įvykusių 1996 m. vasario 21 d. Diuseldorfe ir 1998 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio 1 d. Briuselyje (Belgija)), neteko įrodymo statuso. Tuo remdamasi Polimeri daro išvadą, kad iš penkių N. užrašų mažiausiai trys neturi ryšio su neteisėtais susitikimais. Todėl Bendrasis Teismas turi išsamiai ir atidžiai išnagrinėti N. užrašų tekstą ir aiškinimą ir, prireikus, atlikti papildomus jų patikrinimus, be kita ko, tam, kad nustatytų, kaip ir kokia forma šie užrašai pateko Komisijai.
138 Polimeri priduria, kad, priešingai nei savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, ieškinyje ji ne kartą minėjo aplinkybes, kurios kelia abejonių dėl N. užrašų įrodomosios galios, o ne tik dėl 1999 m. lapkričio 16 d. susitikimo. Be to, ji pabrėžia, kad pagal teismo praktiką, kilus abejonėms, teismas jas turėtų spręsti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 177 punktas).
139 Trečia, dėl BK ir SBK dublike Polimeri teigia, kad nėra įrodymų, susijusių su tariamais kartelio susitikimais. Šiuo klausimu Polimeri pateikia komentarą dėl kiekvieno nagrinėjamo susitikimo (dėl laikotarpio nuo 1996 m. iki 2002 m.). Polimeri taip pat pažymi, kad šios faktinės aplinkybės jau buvo nurodytos ieškinyje.
Dėl antrosios aštunto ieškinio pagrindo dalies, susijusios su bendru kartelio apibūdinimu
140 Iš pradžių Polimeri pažymi, kad ginčijamo sprendimo dalis „Bendras kartelio apibūdinimas“ yra pareiškimų rinkinys, kuriame yra nedaug iš tikrųjų reikšmingų detalių. Taigi Polimeri pabrėžia, kad ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje pateiktas W. (iš Bayer) teiginys, kad L. (iš EniChem) ir W. prašė N. (iš Dow) nebedaryti užrašų apie oficialias diskusijas, nėra įtikinamas. Konkrečiai kalbant, Polimeri nurodo, kad su šiuo teiginiu nesutinka L. ir jo nepatvirtina N. Be to, W. pareiškimas yra susijęs su N. užrašais dėl nuo 1996 m. vasario 21 d. vykusių susitikimų. Galiausiai yra neatitikimas tarp tariamo momento, kai N. buvo paprašytas nebedaryti užrašų, ir faktinio momento, kai jis sutiko su šiuo prašymu. Polimeri priduria, kad kaltinimas, kurio pagrįstumą Komisija norėtų patvirtinti, kyla vien iš šio pareiškimo.
141 Kalbėdama apie esmę Polimeri skiria susitarimus dėl kainų, susitarimus dėl rinkos pasidalijimo, keitimąsi svarbia komercine informacija, susitarimų laikymąsi ir bendras faktines aplinkybes, kurias aprašė N.
– Dėl susitarimų dėl kainų
142 Dėl BK Polimeri pabrėžia, kad ginčijamo sprendimo 105 ir 106 konstatuojamosiose dalyse pateikti W. (iš Bayer) pareiškimai yra neaiškūs ir bet kuriuo atveju neįtikinami. Šiuo klausimu ji ginčija Komisijos rašytinėse pastabose pateiktas nuorodas į kitas ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis ir kalbėdama apie šias konstatuojamąsias dalis nurodo įvairias ieškinio arba jo priedų dalis. Polimeri taip pat pažymi, kad tam tikros Komisijos nurodytos konstatuojamosios dalys nesusijusios su BK.
143 Be to, teiginys, kad D. (iš EniChem) – grasindamas – paprašė Bayer padidinti kainas (ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamoji dalis), nėra įtikinamas, atsižvelgiant į tai, kad Bayer buvo svarbiausias ūkio subjektas rinkoje. Be to, Bayer nesutiko su savo pačios darbuotojo pareiškimais. Taigi Komisija negali prieštarauti šiai faktinei aplinkybei paprasčiausiai pateikdama nuomonę savo rašytinėse pastabose. Polimeri taip pat pažymi, kad šioje ginčijamo sprendimo dalyje nėra kitos konkrečios informacijos apie tariamus susitarimus dėl BK kainų. Be to, nėra jokių rašytinių dokumentų apie tariamus neteisėtus pasitarimus, susijusius su BK. Galiausiai Polimeri pabrėžia, kad pirmajame pranešime apie kaltinimus esanti kainų kitimo analizė, atsižvelgiant į visų gamintojų pateiktą informaciją, aiškiai parodo, kad nebuvo sinchroninio kainų kitimo, kad kainų padidinimų buvo tiek pat, kiek ir sumažinimų, kad kainų kitimas su tam tikru neatitikimu laike atspindi žaliavų kainų didėjimą arba mažėjimą ir kad įvairių produktų kainos visuomet labai skyrėsi tarpusavyje.
144 Dėl SBK Bayer teigia, kad D. (iš EniChem) ir J. (iš Shell) buvo aktyviausi susitarimų dalyviai (ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamoji dalis). Tačiau šie du asmenys visuomet atkakliai neigė dalyvavę sudarant antikonkurencinius susitarimus. Ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamojoje dalyje minimas pareiškimas, kuriuo Komisija remiasi savo rašytinėse pastabose, neturi reikšmės, nes jį V. (iš Shell) padarė asmeniškai. Jis negali paneigti J. pareiškimo. Komisija remiasi tik bendradarbiaujančių įmonių ir Shell pareiškimais ir nenurodo kitų įrodymų ar informacijos. Kiek tai susiję su Shell, pirmajame pranešime apie kaltinimus ji besąlygiškai pripažino, kad dalyvavo susitariant dėl kainų, nors J. kategoriškai tai neigė. Tačiau Polimeri teigia, kad vėlesni Shell prisipažinimai turi įrodomąją galią tik bendrovės, kuri yra jų autorė, atžvilgiu, nes buvo padaryti po to, kai buvo priimtas pirmasis kaltinamasis aktas ir jų nepatvirtina kiti reikšmingi dokumentai. Šiuo atžvilgiu Polimeri ginčija Komisijos rašytinėse pastabose pateiktas nuorodas į kitas ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis. Kalbėdama apie šias konstatuojamąsias dalis Polimeri nurodo įvairias ieškinio arba jo priedų dalis.
145 Be to, ginčijamo sprendimo 110 ir 114 konstatuojamosiose dalyse minima Bayer pozicija neatitinka tam tikrų jos darbuotojų, o būtent – O. ir Ü., pareiškimų. Polimeri šiuo klausimu pateikia nuorodą į tam tikrus tyrimo medžiagos dokumentus. Kalbėdama apie O., Polimeri nurodo, kad, priešingai nei savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, jis dalyvavo 1996 m. rugsėjo 2 ir 3 d. vykusiame Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikime, kuris buvo minimas tarp „kartelio susitikimų“. Be to, neįtikėtina, kad Bayer atstovai būtų sudarę susitarimus apie tai neinformuodami O., t. y. už komercinius klausimus atsakingo šios bendrovės darbuotojo. Vėliau atliktas pakartotinis nagrinėjimas neturi reikšmės, nes jis grindžiamas naujomis faktinių aplinkybių versijomis, kylančiomis iš pokalbių su W., kuris bendrovėje Bayer niekada nebuvo atsakingas už SBK. Polimeri šiuo klausimu pabrėžia, kad Komisija rėmėsi daugiausiai bendradarbiavusių asmenų pareiškimais. Nėra jokių įrodymų, kad atitinkamos įmonės sudarė susitarimą dėl kainų padidinimo ar kad jos sukūrė ir įgyvendino bendrą mechanizmą, leidžiantį sistemiškai derinti veiksmus SBK kainų srityje. Polimeri šiuo klausimu primena N. užrašų atžvilgiu reikštą kritiką. Galiausiai SBK kainų kitimo analizė duoda tą patį rezultatą kaip ir BK atveju, kuris išnagrinėtas prieš tai.
146 Polimeri, priešingai nei savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, taip pat nurodo, jog svarbūs yra nagrinėjamo susitarimo poveikio nebuvimo įrodymai. Tai yra vienintelė Polimeri priemonė įrodyti, kad pareiškimų, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, turinys neturi pagrindo.
– Dėl rinkos pasidalijimo susitarimų
147 Iš pradžių Polimeri nurodo, kad iš ginčijamo sprendimo nėra aiškiai matyti, ar tariami rinkos pasidalijimo susitarimai yra susiję tik su SBK, ar ir su BK. Polimeri šiuo klausimu pažymi, kad yra prieštaravimas tarp ginčijamo sprendimo 124 ir 301 konstatuojamų dalių.
148 Dėl BK Polimeri pabrėžia, kad tik vienas iš pareiškimų, paminėtų su rinkos pasidalijimo susitarimais susijusiame skyriuje, (t. y. W. (iš Bayer) pareiškimas), yra konkrečiai susijęs su šiuo produktu (ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamoji dalis). Tačiau, atsižvelgdama į ginčijamo sprendimo 56 ir 57 konstatuojamąsias dalis, Polimeri teigia, kad jai kyla klausimas dėl gamintojų pajėgumo pasidalyti tokio dydžio klientus (šiuo atveju – padangų gamintojus), apie kokius kalba Komisija. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamosios dalies, dėl techninių specifikacijų ne kiekvieną gamintoją kiekvienas klientas pripažino tinkamu. Joks dokumentas neįrodo tariamų rinkos pasidalijimo susitarimų. Polimeri taip pat pažymi, kad EniChem SpA padangų gamintojams tiekiamas kiekis, apie kurį kalba Komisija (60–65 % EniChem SpA vykdomos BK gamybos), nuolat kito. Tai nesuderinama su ketinimu išlaikyti status quo, bent jau Polimeri nuomone. Be to, likusią savo BK gamybos dalį (t. y. 35–40 %) EniChem SpA parduodavo klientams, kurie nėra padangų gamintojai ir kurie nėra bendri. Polimeri pabrėžia, jog, priešingai nei savo rašytinėse pastabose nurodo Komisija, ji neteigia, kad neturėjo komercinio suinteresuotumo sudaryti antikonkurencinių susitarimų.
149 Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamojoje dalyje pateiktu V. (iš Shell) pareiškimu, kad L. (iš EniChem) nurodė jam nesikišti į Jungtinės Karalystės kilimėlių laikiklių rinką, Polimeri nuomone, jis nėra įtikinamas. Šiuo klausimu Polimeri pabrėžia tai, kad Shell pareiškimai kito, tai, kad L. kategoriškai neigia turėjęs tokio pobūdžio pokalbį ir tai, kad kilimėlių laikiklių rinka nėra susijusi su BK.
150 Dėl SBK Polimeri pažymi, kad iš P. (iš Bayer), kuris pareigas pradėjo eiti 1999 m. (taigi nėra informacijos apie ankstesnius metus), pareiškimo, pateikto ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamojoje dalyje, matyti, jog jis neigia tai, kad buvo sudaryta susitarimų dėl pajėgumų ar rinkos dalių įšaldymo ir tvirtina, kad sprendimas atsisakyti agresyvios konkurencijos buvo paliktas įmonių diskrecijai. Šiuose parodymuose galima rasti visko, bet ne susitarimo buvimo įrodymų. Tai patvirtina aplinkybė, kad SBK kiekiai, kuriuos EniChem SpA pardavinėjo pagrindiniams klientams, nuolat kito. Komisijos argumentą, kad Polimeri pozicija yra grindžiama P. pareiškimo vertimo į italų kalbą klaida, reikia atmesti kaip nepriimtiną. Be to, Komisija turėjo galimybę ištaisyti šią vertimo klaidą tam, kad Polimeri galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą. Bet kuriuo atveju nagrinėjamas pareiškimas, netgi originalo kalba (vokiečių), yra dviprasmiškas. Polimeri taip pat ginčija Komisijos rašytinėse pastabose pateiktas nuorodas į kitas ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis, tariamai įrodančias, kad kartelis dėl SBK egzistavo iki 1999 m.
151 Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje pateiktu Dow teiginiu, kad „jie garantavo EniChem [SpA], jog nereikš priekaištų dėl jos pozicijos Michelin ar Bridgestone atžvilgiu“, Polimeri manymu, jis nėra susijęs su konkrečiu laikotarpiu, taigi – nesuderinamas su EniChem SpA tiekiamo kiekio kitimu per visą nagrinėjamą laikotarpį. Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamojoje dalyje pateiktu Bayer pareiškimu, kad per tam tikrus susitikimus Dow ir EniChem SpA viena kitą kaltino klientų vogimu, atrodo, jog jis geriausiai įrodo, kad rinkoje buvo didelė konkurencija, bent jau EniChem SpA ir Dow tarpusavio santykiuose.
– Dėl keitimosi svarbia komercine informacija
152 Dėl BK Polimeri nurodo ginčijamo sprendimo 120, 128 ir 132 konstatuojamąsias dalis ir iš esmės teigia, kad jose esantys pareiškimai nėra įtikinami (ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamoji dalis) arba nėra pagrįsti įrodymais (ginčijamo sprendimo 120 ir 128 konstatuojamosios dalys). Be to, ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje nurodoma informacija, kuri yra iš dalies vieša, o tai Komisija pripažįsta ginčijamo sprendimo 329 konstatuojamojoje dalyje. Taigi ji taip pat netiesiogiai pripažįsta, kad su keitimusi informacija susijęs kaltinimas neturi pagrindo.
153 Kiek tai susiję su SBK, Polimeri manymu, ginčijamo sprendimo 131–133 konstatuojamosiose dalyse nėra pateiktas joks konkretus kaltinimas. Todėl Polimeri pateikia nuorodą į tai, kas pasakyta dėl BK.
154 Polimeri priduria, kad, priešingai nei teigia Komisija, ieškinyje ji ginčijo dokumentus, susijusius su 1996 m. gegužės 20 d. Milane ir 1999 m. lapkričio 15 ir 16 d. Frankfurte vykusiais susitikimais. Be to, anot Polimeri, beveik visa nagrinėjama informacija yra vieša.
– Dėl susitarimų laikymosi
155 Ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamojoje dalyje Komisija kalba apie tarp susitikimų vykusius konkurentų tarpusavio pokalbius telefonu. Anot Polimeri, ginčijamo sprendimo dalį, kurioje aprašomas tariamas kartelinių susitarimų laikymosi mechanizmas, sudaro visiškai fragmentiškas įvykių aprašymas. Taigi nėra jokių įrodymų, kad visos dalyvavusios įmonės turėjo bendrą ketinimą tarpusavyje įgyvendinti tariamų susitarimų kontrolės mechanizmą. Polimeri taip pat primena teismo praktiką, pagal kurią reikia, jog būtų įrodyta tai, kad atitinkama įmonė žinojo apie kitų dalyvių vykdomus pažeidimus arba pagrįstai galėjo juos numatyti ir tai, kad ji buvo pasirengusi prisiimti tokią riziką (šio sprendimo 55 punkte minėtas Sprendimas Bolloré ir kt. prieš Komisiją). Šie įrodymai turi būti pagrįsti ne kaltumo prezumpcija, o tiesioginiais dokumentiniais įrodymais (šio sprendimo 105 punkte minėtas Sprendimas Ciment).
156 Dėl BK Polimeri nurodo ginčijamo sprendimo 137, 138, 143 ir 144 konstatuojamąsias dalis ir iš esmės teigia, kad jose minimi pareiškimai nėra detaliai aprašyti (laikotarpis, produktas, klientai) ir dėl to turi nedidelę įrodomąją galią. Kalbėdama konkrečiai apie ginčijamo sprendimo 143 konstatuojamojoje dalyje nurodytą F. (iš Dow) pareiškimą, Polimeri pažymi, jog iš kito bylos medžiagoje esančio Dow pareiškimo matyti, kad tuo pačiu laikotarpiu Dow ir EniChem SpA nesutarė dėl Karbochem (Dow priklausanti įmonė) įvykdyto komercinių paslapčių atskleidimo. Dėl šio ginčo, kuris buvo išspręstas sandoriu, abi įmonės turėjo ne kartą susisiekti. Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje minimu W. (iš Dow) pareiškimu, jį netikėtu būdu apima teiginiai dėl Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimų, o ypač dėl įvykusio 2001 m. lapkričio mėn.
157 Dėl SBK Polimeri nurodo F. (iš Bayer) pareiškimą, kad L. (iš EniChem) su juo buvo susisiekęs maždaug du kartus per metus po pirmojo jų susitikimo, įvykusio 1999 m. vasario mėn. (ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamoji dalis). Anot Polimeri, šie kontaktai buvo susiję su EniChem SpA ir Bayer pasirašyta tiekimo sutartimi dėl tam tikro produkto, griežtąja prasme nepatenkančio į SBK kategoriją. Šiuo klausimu Polimeri pateikia dokumentą, patvirtinantį atitinkamo produkto pardavimą Bayer 1999 m., ir nurodo tyrimo medžiagoje esantį pareiškimą. Bayer pareiškimai buvo neleistinai išimti iš konteksto ir cituojami ištraukomis. Be to, F. nebuvo tiesiogiai atsakingas už veiklą, susijusią su SBK. Beje, F. patvirtino, kad nagrinėjamuose pokalbiuose negalėjo būti susitarimų dėl kainų.
– Dėl bendrų faktinių aplinkybių, kurias aprašė N.
158 Polimeri atkreipia Bendrojo Teismo dėmesį į N. (iš Dow) pareiškimą, padarytą per 2005 m. gruodžio 13 d. apklausą, kuris nebuvo įtrauktas į ginčijamą sprendimą. Šis pareiškimas, kurį ji cituoja visą, yra ypač svarbus. Iš jo matyti, kad kontaktai, įvykę šalia Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimų, buvo tik neišvengiami ir įprasti susitikimų tarp sektoriaus ūkio subjektų, kurie aptarė įvairius klausimus, daugeliu atvejų remdamiesi vieša informacija ir neturėdami ketinimo susitarti, momentai. Tokiomis aplinkybėmis įmanoma sukurti atsitiktines situacijas, kurias būtų galima pripažinti „ribomis“. Tačiau tarp tokios situacijos ir kartelio yra didelis skirtumas, kurio Komisija nepaneigė šiuo atžvilgiu pateikdama įrodymus. Polimeri priduria, kad Komisija sąmoningai neatsižvelgia į esminį skirtumą tarp dalijimosi vieša informacija ir kartelio sudarymo dėl konkretaus produkto kainų. Polimeri taip pat pabrėžia, kad N. pareiškimas patvirtina, jog nebuvo bendros vizijos ne tik dėl žaliavų kainų kitimo, bet ir dėl bendrovių siekiamo galutinio tikslo.
159 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Visų pirma Komisija mano, kad ieškinio prieduose A 23–A 25 Polimeri pateikia daug kaltinimų ir argumentų, kurių nėra ieškinio tekste. Taip elgdamasi Polimeri pažeidžia Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmą pastraipą ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą. Be to, Komisija iš esmės mano, kad ji nepadarė klaidos, pripažindama, jog Polimeri padarė pažeidimą.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
160 Dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymų pateikimo primintina, kad Komisija turi įrodyti savo konstatuotą pažeidimą ir pateikti užtektinai įrodymų, patvirtinančių pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą. Taigi Komisija turi pateikti konkrečių ir nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių visišką įsitikinimą, kad pažeidimas buvo padarytas (žr. šio sprendimo 50 punkte nurodytą teismo praktiką). Taip pat reikia priminti, jog tam, kad būtų sudarytas susitarimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, pakanka, jog atitinkamos įmonės išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru būdu (1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 112 punktas ir 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 86 punktas; 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 256 punktas). Kilus abejonėms, teismas jas turėtų spręsti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Todėl teismas negali padaryti išvados, kad Komisija teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, jog nagrinėjamas pažeidimas buvo padarytas, jei šiuo klausimu jis dar turi abejonių (2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 215 punktas).
Dėl tam tikrų argumentų, kuriuos Polimeri pateikia aštuntuoju ieškinio pagrindu, priimtinumo
161 Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų, kurie pagal anksčiau nurodytas nuostatas turi būti nurodyti pačiame ieškinyje, nebuvimo (1992 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daniją, C‑52/90, Rink. p. I‑2187, 17 punktas ir 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T‑201/04, Rink. p. II‑3601, 94 punktas). Be to, Bendrasis Teismas prieduose neturi ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (1997 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cipeke prieš Komisiją, T‑84/96, Rink. p. II‑2081, 34 punktas ir 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Joynson prieš Komisiją, T‑231/99, Rink. p. II‑2085, 154 punktas).
162 Analogiški reikalavimai taikomi tada, kai grindžiant ieškinio pagrindą pateikiamas kaltinimas (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo Och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 333 punktą).
163 Šioje byloje Polimeri nurodo, kad „atsižvelgdama į griežtai apribotą puslapių skaičių, kurio turi būti laikomasi pateikiant šį ieškinį, ieškovė savo argumentus pateiks dėl dalies „Bendras kartelio apibūdinimas“, o konkrečias pastabas dėl dalies „Kartelio susitikimai“ ji pateiks [ieškinio] priede [A] 23, priede [A] 24 ir priede [A] 25“.
164 Taigi ieškinio tekste Polimeri išdėsto kaltinimą dėl ginčijamo sprendimo dalies „Bendras kartelio apibūdinimas“ (t. y. ginčijamo sprendimo 4.2 punktas). Kaltinimas dėl ginčijamo sprendimo dalies „Kartelio susitikimai“ (t. y. ginčijamo sprendimo 4.3 punktas) teisiniu ir faktiniu požiūriu yra išdėstytas tik ieškinio prieduose A 23–A 25.
165 Konkrečiai kalbant, vieninteliai ieškinio tekste pateikiami Polimeri teiginiai dėl ginčijamo sprendimo dalies „Kartelio susitikimai“ yra tokie:
„Dėl 1996–2000 m. laikotarpio ([ieškinio] priede [A] 23) Polimeri nurodo, kad neįmanoma tvirtinti, jog konkurentai buvo sudarę kokios nors formos kartelį tiek dėl SBK, tiek dėl BK kainų. Nedaugeliu atveju, kai pridėtuose dokumentuose, kurių didžioji dauguma susijusi su SBK, nurodoma, kad vyko susitikimai šalia oficialių susitikimų, visiškai nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad įmonių komercinė politika buvo kokiu nors būdu koordinuojama.
Dėl 2001 m. Polimeri [ieškinio] priede [A] 24 parodo, kad antimonopoliniu požiūriu šie metai neturi visiškai jokios reikšmės, nesvarbu ar tai susiję su BK, ar su SBK, todėl, jei Komisija turėjo pripažinti kartelio egzistavimą EniChem [atžvilgiu], quod non, bet kuriuo atveju reikėjo laikyti, kad šis kartelis nustojo egzistavęs vėliausiai 2000 m.
Galiausiai, kaip pripažįsta pati Komisija, 2002 m. atžvilgiu ([ieškinio] priedas [A] 25) joks kaltinimas nėra susijęs BK. Kiek tai susiję su SBK, Polimeri [atveju] nebuvo įrodyta jokie neteisėti veiksmai.“
166 Išnašose nurodomos atitinkamų susitikimų vietos ir datos.
167 Be to, aštuntąjį Polimeri ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys ir „Įvadas“. Šios dvi dalys, pavadintos „Dėl įrodymų šaltinių“ ir „Dėl bendro kartelio apibūdinimo“, yra susijusios su konkrečiomis ginčijamo sprendimo dalimis, turinčiomis tokius pačius pavadinimus. Aštuntajame Polimeri ieškinio pagrinde nėra dalies „Dėl kartelio susitikimų“.
168 Tokiomis aplinkybėmis Polimeri kaltinimas dėl ginčijamo sprendimo dalies „Kartelio susitikimai“ (t. y. ginčijamo sprendimo 4.3 punktas), kurio pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės yra nurodytos tik ieškinio prieduose A 23–A 25, neatitinka Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnyje ir Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų reikalavimų.
169 Šio trūkumo Polimeri negali kompensuoti dubliko stadijoje pateikdama tam tikrą faktinę ar teisinę informaciją apie „Kartelio susitikimus“ ir nurodydama į ieškinio priedus A 23–A 25 arba pateikdama naujus dubliko priedus. Nagrinėjant ieškinio atitiktį Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, suponuojama, kad dubliko turinys yra nesvarbus. Visų pirma, teismo praktika (1997 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FFSA ir kt. prieš Komisiją, T‑106/95, Rink. p. II‑229, 125 punktas ir 1999 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BAI prieš Komisiją, T‑14/96, Rink. p. II‑139, 66 punktas), kuria pripažįstami priimtinais dublike pateikti pagrindai ir argumentai, skirti ieškinyje išdėstytiems pagrindams papildyti, negalima remtis siekiant kompensuoti Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymą pateikiant ieškinį, nes priešingu atveju ši nuostata netektų prasmės (2008 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties TF1 prieš Komisiją, T‑144/04, Rink. p. II‑761, 30 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Blackman prieš Parlamentą, T‑33/89 ir T‑74/89, Rink. p. II‑249, 65 punktą ir 1993 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties De Hoe prieš Komisiją, T‑85/92, Rink. p. II‑523, 25 punktą).
170 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Polimeri kaltinimas, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo 4.3 punktu „Kartelio susitikimai“, yra nepriimtinas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 162 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo Och Domsjö prieš Komisiją, 334 punktą; 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją, T‑322/01, Rink. p. II‑3137, 210 punktą ir 2007 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, T‑340/03, Rink. p. II‑107, 168 punktą).
Dėl pirmosios aštuntojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su įrodymų šaltiniais
171 Pirma, kalbant apie įmonių, paprašiusių atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, padarytus pareiškimus, pažymėtina, kad, kaip pabrėžia Komisija, Polimeri remiasi bendrais argumentais, nepateikdama užtektinai tikslios informacijos. Todėl šie argumentai negali paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo šiuo atžvilgiu. Jeigu Polimeri argumentais siekiama paneigti įmonių pareiškimų, padarytų pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, įrodomąją galią, juos reikia atmesti dėl tų pačių motyvų, kaip išdėstytieji nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą (žr. šio sprendimo 58 punktą).
172 Antra, kalbant apie N. (iš Dow) užrašus, iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškinio dalyje, susijusioje su „įrodymų šaltiniais“, Polimeri ginčija tik užrašus, susijusius su 1999 m. lapkričio 15 ir 16 d. Frankfurte įvykusiu neteisėtu susitikimu (ginčijamo sprendimo 201 konstatuojamoji dalis). Polimeri neginčija N. užrašų, susijusių su 1997 m. vasario 25 ir 26 d. Vienoje (Austrija) įvykusiu neteisėtu susitikimu (ginčijamo sprendimo 173 konstatuojamoji dalis). Be to, šioje ieškinio dalyje Polimeri neginčija N. užrašų, susijusių su 1996 m. gegužės 20 ir 21 d. Milane įvykusiu neteisėtu susitikimu (ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamoji dalis). Tai, kad Polimeri turėjo galimybę ginčyti pastarųjų užrašų įrodomąją galią kitose ieškinio dalyse, visų pirma tryliktuoju ieškinio pagrindu, negali pakeisti šios išvados. Bet kuriuo atveju, dėl priežasčių, kurios bus išdėstytos nagrinėjant tryliktąjį ieškinio pagrindą, Polimeri nepateikė įrodymų, galinčių paneigti minėtų užrašų įrodomąją galią. Todėl net jeigu gali kilti abejonių dėl N. užrašų, susijusių su 1999 m. lapkričio 15 ir 16 d. Frankfurte įvykusiu neteisėtu susitikimu, įrodomosios galios arba, kaip teigia Polimeri, ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas šiuo klausimu, tai negali turėti įtakos kitų anksčiau minėtų užrašų įrodomajai galiai.
173 Toliau aštuntasis Polimeri ieškinio pagrindas priklauso pagrindams, susijusiems su ginčijamo sprendimo esme, o ne pagrindams, susijusiems su baudos panaikinimu ar sumažinimu. Taigi aštuntuoju Polimeri ieškinio pagrindu siekiama, kad Bendrasis Teismas konstatuotų, jog Polimeri nepadarė pažeidimo. Tačiau, net jeigu Bendrasis Teismas turėtų pripažinti, kad N. užrašai, susiję su 1999 m. lapkričio 15 ir 16 d. Frankfurte įvykusiu neteisėtu susitikimu, neturi įrodomosios galios, arba konstatuoti, kad Polimeri nedalyvavo minėtame susitikime, tai nereikštų, kad ši įmonė nepadarė pažeidimo. Pažeidimo konstatavimas grindžiamas kitais įrodymais, visų pirma įmonių pareiškimais, patvirtinančiais kitus tokio paties pobūdžio pareiškimus, užrašais apie kitus neteisėtus susitikimus ir dokumentiniais įrodymais, gautais Komisijai vykdant tyrimą. Be to, susitarimų, pasiektų per konkuruojančių įmonių susitikimus, atveju konkurencijos taisyklės pažeidžiamos, jei šiais susitikimais siekiama antikonkurencinio tikslo ir jie skirti dirbtinai organizuoti rinką. Tokiu atveju konkreti įmonė yra tinkamai pripažinta atsakinga už pažeidimą, jei ji dalyvavo tokiuose susitikimuose, žinodama apie jų tikslą, net jei vėliau neįgyvendino vienos ar kitos per šiuos susitikimus sutartos priemonės. Įmonės dalyvavimo susitikimuose reguliarumas bei sutartų priemonių įgyvendinimo laipsnis turi įtakos ne šios įmonės atsakomybės egzistavimui, bet šios atsakomybės mastui, taigi – sankcijos dydžiui (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P, C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 145 punktas).
174 Iš to matyti, kad Polimeri išdėstyti argumentai dėl įrodymų šaltinių turi būti atmesti.
Dėl antrosios aštuntojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su bendru kartelio apibūdinimu
175 Iš pradžių dėl Polimeri reiškiamos kritikos dėl ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje pateikto W. (iš Bayer) teiginio, kad L. (iš EniChem) ir W. prašė N. (iš Dow) nebedaryti užrašų apie oficialias diskusijas, reikia konstatuoti, kad net jeigu su Polimeri kritika būtų galima sutikti ir W. teiginys turėtų būti atmestas, tokia aplinkybė neturi įtakos ginčijamo sprendimo pagrįstumui. Tai nepaneigtų kitų Bayer pareiškimų, nes juos patvirtina Dow ar Shell arba dokumentiniai įrodymai. Be to, minėtas W. pareiškimas leido Komisijai nurodyti, kodėl, jos manymu, užrašų apie neteisėtus susitikimus nebuvo galima rasti 2000 ir 2001 m. atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamoji dalis). Šis paaiškinimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo esmei. Komisija W. pareiškimu taip pat pasinaudoja ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje, kai aprašo kiekvienos susijusios įmonės vaidmenį kartelyje. Tačiau iš ginčijamo sprendimo negalima daryti išvados, kad Komisija atsižvelgė į šią aplinkybę vertindama pažeidimo sunkumą Polimeri atveju. Bet kuriuo atveju, nors Komisijos šiuo atžvilgiu padaryta klaida galėjo turėti įtakos Polimeri baudos dydžiui, ji negali turėti įtakos pažeidimo konstatavimui.
176 Taip pat iš pradžių reikia pažymėti, kad Polimeri argumentai bus išnagrinėti atskirai dėl BK ir dėl SBK, nors Polimeri negalėjo įrodyti, jog Komisija padarė klaidą šį pažeidimą pripažindama vienu pažeidimu (šiuo atžvilgiu žr. šiame sprendime išnagrinėtą ketvirtąjį ieškinio pagrindą).
– Dėl susitarimų dėl kainų
177 Kalbant apie BK ir tai, kad ginčijamo sprendimo 105 ir 106 konstatuojamosiose dalyse pateikti W. (iš Bayer) pareiškimai yra neaiškūs, reikia priminti, jog praktikoje Komisijai dažnai tenka įrodinėti pažeidimo padarymą nepalankiomis sąlygomis, nes pažeidimą įrodančios aplinkybės galėjo įvykti prieš daug metų ir tam tikros įmonės, kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas, aktyviai su ja nebendradarbiavo. Tokiomis aplinkybėmis pažeidimą padariusi įmonė pernelyg lengvai išvengtų bet kokių sankcijų, jeigu ji galėtų remtis argumentu, kad apie neteisėto susitarimo veikimą pateikta informacija yra neaiški, nepaisant to, jog susitarimo sudarymo faktas ir jo antikonkurencinis tikslas yra pakankamai įrodyti. Tokioje situacijoje įmonės gali veiksmingai gintis, nes turi galimybę pasisakyti dėl visų Komisijos prieš jas pateiktų įrodymų (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 203 punktas). Todėl Polimeri argumentai negali paneigti ginčijamo sprendimo 105 ir 106 konstatuojamosiose dalyse pateiktų W. pareiškimų, kuriuos, be to, patvirtina Dow ir Shell pareiškimai bei dokumentiniai įrodymai.
178 Kalbant apie ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamojoje dalyje nurodytą W. pareiškimą, pažymėtina, kad jį Komisija pateikė siekdama parodyti atitinkamų įmonių tarpusavio santykių istoriją. Konkrečiai kalbant, nagrinėjamas pareiškimas yra susijęs su 1995 m., t. y. laikotarpiu, kurio atžvilgiu Komisija nekonstatavo konkurencijos taisyklių pažeidimo. Todėl Polimeri argumentai yra netinkami tam, kad būtų konstatuota, jog pažeidimas šioje byloje nebuvo padarytas.
179 Kalbant apie SBK ir tai, kad J. (iš Shell) visuomet neigė dalyvavęs sudarant nagrinėjamus susitarimus, pakanka konstatuoti, jog Shell aiškiai pripažino, kad nuo 1995 m. rugpjūčio 30 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. ji dalyvavo susitariant dėl kainų nustatymo (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis). Priešingai nei, atrodo, teigia Polimeri, šis pareiškimas buvo padarytas Shell vardu, o ne asmeniškai V. vardu. Atsakymai įmonės vardu yra labiau patikimi nei jos darbuotojo atsakymas, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 45 punktas ir šio sprendimo 46 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 205 punktas). Dėl teiginio, kad įmonių pareiškimai turi įrodomąją galią tik bendrovės, kuri yra jų autorė, atžvilgiu, pakanka pabrėžti, kad Shell pareiškimus patvirtina ne tik Bayer ir Dow pareiškimai, bet ir Komisijos pateikti dokumentiniai įrodymai.
180 Kalbant apie teiginį, kad ginčijamo sprendimo 110 ir 114 konstatuojamosiose dalyse pateiktas Bayer pareiškimas prieštarauja tam tikrų jos darbuotojų išreikštai pozicijai, reikia konstatuoti, jog Bayer pareiškimu siekiama, kad būtų pripažinta, jog susitarimai dėl SBK kainų egzistavo nuo 1996 m. rugsėjo mėn. iki 1999 m. Kaip buvo priminta ankstesniame punkte, atsakymai įmonės vardu yra labiau patikimi nei jos darbuotojo atsakymas, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė. Todėl Bayer darbuotojų pareiškimai negali turėti didesnės įrodomosios galios nei šios bendrovės pareiškimas. Be to, Bayer pareiškimą patvirtina Dow ir Shell pareiškimai bei ne vienas dokumentinis įrodymas.
181 Galiausiai, kalbant apie Polimeri pateiktas kainų analizes, tiek dėl BK, tiek dėl SBK pažymėtina, kad įmonių suderintų veiksmų įrodymas grindžiamas ne paprasčiausiu panašaus elgesio rinkoje konstatavimu, bet dokumentais, iš kurių matyti, jog elgesys buvo suderintų veiksmų rezultatas. Tokiomis aplinkybėmis Polimeri pateiktas paaiškinimas apie taikytas kainas negali paneigti Komisijos išvados, kad atitinkamos įmonės buvo sudariusios kartelį.
182 Dėl šių priežasčių Polimeri argumentai negali paneigti Komisijos išvados dėl susitarimų dėl kainų.
– Dėl rinkos pasidalijimo susitarimų
183 Dėl BK reikia pažymėti, kad, pirma, Polimeri nurodo, jog tik ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje pateiktas Bayer pareiškimas yra susijęs su rinkos pasidalijimo susitarimais. Polimeri prielaida yra klaidinga. Komisijos išvada taip pat grindžiama ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje pateiktu Dow pareiškimu, kuris „apima tiek BK, tiek SBK“. Šiame pareiškime Dow, be kita ko, nurodo, kad gamintojų tarpusavio diskusijos buvo susijusios būtent su klientais. Konkrečiai kalbant, Dow pažymi, kad gamintojai garantavo EniChem SpA, jog nereikš priekaištų dėl jos pozicijos Michelin ar Bridgestone atžvilgiu. Be to, ginčijamo sprendimo 127 konstatuojamojoje dalyje pateiktame Shell pareiškime minima W. (iš Bayer) ir V. (iš Shell) diskusija dėl BK pardavimo „BP“. Tai, kad L. (iš EniChem) neigia dalyvavusi šioje diskusijoje arba tai, kad BK nėra susijęs su kilimėlių rinka, negali paneigti šio pareiškimo, bent jau kiek tai susiję su Bayer ir Shell tarpusavio kontaktais. Be to, ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje pateiktas Bayer pareiškimas, kurio Polimeri formaliai neginčija, yra aiškus dėl rinkos pasidalijimo tarp konkurentų susitarimų, susijusių su BK. Jame Bayer nurodo, kad „taip pat dėl BK“ buvo sutarta neperimti kitų konkurentų klientų. Iš to matyti, kad rinkos pasidalijimą dėl BK patvirtina trijų atitinkamų įmonių, t. y. Bayer, Dow ir Shell, pareiškimai. Šiuo klausimu primintina, kad įmonių vardu padaryti pareiškimai turi nemažą įrodomąją galią, nes jie kelia didelę teisinę ir ekonominę riziką. Ši įrodomoji galia yra ypač didelė, kai, kaip šioje byloje, įmonių pareiškimai patvirtina kitus tokio paties pobūdžio pareiškimus.
184 Antra, tam tikri įmonių pareiškimai, nors ir nėra konkrečiai susiję su BK, patvirtina rinkos pasidalijimus. Taip yra ginčijamo sprendimo 120 ir 128 konstatuojamosiose dalyse pateikto Shell pareiškimo ir ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamojoje dalyje pateikto Bayer pareiškimo atveju.
185 Trečia, kalbant apie teiginį, kad neįtikėtina, jog BK rinka buvo padalyta, atsižvelgiant į klientų galią rinkoje arba EniChem SpA pardavimo kiekių kitimą, reikia priminti, jog susitarimų, pasiektų per konkuruojančių įmonių susitikimus, atveju konkurencijos taisyklės pažeidžiamos, jei šiais susitikimais siekiama antikonkurencinio tikslo ir jie skirti dirbtinai organizuoti rinką. Tokiu atveju konkreti įmonė yra tinkamai pripažinta atsakinga už pažeidimą, jei ji dalyvavo tokiuose susitikimuose, žinodama apie jų tikslą, net jei vėliau neįgyvendino vienos ar kitos per šiuos susitikimus sutartos priemonės. Įmonės dalyvavimo susitikimuose reguliarumas bei sutartų priemonių įgyvendinimo laipsnis turi įtakos ne šios įmonės atsakomybės egzistavimui, bet šios atsakomybės mastui, taigi – sankcijos dydžiui (žr. šio sprendimo 173 punkte nurodytą teismo praktiką).
186 Kalbant apie SBK ir ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamojoje dalyje pateiktą Bayer pareiškimą, pažymėtina, kad Polimeri argumentai iš tikrųjų grindžiami P. pareiškimo, padaryto vokiečių kalba, vertimo į italų kalbą klaida. Tačiau, kad ir kaip būtų galima apgailestauti dėl šios vertimo klaidos, ji negali paneigti nei P. pareiškimo, nei jo įrodomosios galios. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad originali P. pareiškimo versija yra pateigta ginčijamo sprendimo išnašoje, nesvarbu kokia yra jo lingvistinė versija. Be to, ši vertimo klaida neturėjo įtakos Polimeri teisei į gynybą Bendrajame Teisme, nes ji turėjo galimybę išdėstyti argumentus šiuo klausimu dubliko stadijoje. Galiausiai, net jeigu, kaip teigia Polimeri, vertimą, kurį Komisija pateikė Bendrajam Teismui, reikėtų atmesti, tai nepadarytų įtakos ginčijamame sprendime pateiktai originaliai P. pareiškimo versijai, kuri buvo perduota Polimeri. Todėl Bendrasis Teismas turėjo visą teisę atsižvelgti į šią versiją vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą. Iš originalios P. pareiškimo versijos matyti, kad nors šis asmuo nurodo, jog nebuvo sudarytas joks susitarimas dėl rinkos dalių ar gamybos pajėgumų įšaldymo, buvo suprantama, kad jokia dalyvaujanti įmonė nenori padaryti žalos kitoms įmonėms ir kad jos taip pat neketina agresyviai konkuruoti dėl kitų dalyvių pagrindinių klientų. Todėl reikia daryti išvadą, kad atitinkamos įmonės buvo apsisprendusios atsisakyti agresyvios konkurencijos dėl klientų.
187 Kalbant apie ginčijamo sprendimo 125 konstatuojamojoje dalyje pateiktą Dow pareiškimą, pažymėtina, jog jis patvirtina Bayer pareiškimą, kad atitinkamos įmonės buvo apsisprendusios atsisakyti agresyvios konkurencijos. Aplinkybė, jog Polimeri konkrečiai ginčija teiginį, kad gamintojai garantavo EniChem SpA, jog nereikš priekaištų dėl jos pozicijos Michelin ar Bridgestone atžvilgiu, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad EniChem SpA pardavimo kiekiai kito, neturi įtakos išvadai, jog Dow pareiškimas patvirtina Bayer pareiškimą. Be to, susitarimų, pasiektų per konkuruojančių įmonių susitikimus, atveju EB 81 straipsnis pažeidžiamas, jei šiais susitikimais siekiama antikonkurencinio tikslo ir jie skirti dirbtinai organizuoti rinką. Tokiu atveju konkreti įmonė yra tinkamai pripažinta atsakinga už pažeidimą, jei ji dalyvavo tokiuose susitikimuose, žinodama apie jų tikslą, net jei vėliau neįgyvendino vienos ar kitos per šiuos susitikimus sutartos priemonės. Įmonės dalyvavimo susitikimuose reguliarumas bei sutartų priemonių įgyvendinimo laipsnis turi įtakos ne šios įmonės atsakomybės egzistavimui, bet šios atsakomybės mastui, taigi – sankcijos dydžiui (žr. šio sprendimo 173 punkte nurodytą teismo praktiką).
188 Galiausiai, kalbant apie ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamoje dalyje pateiktą Bayer pareiškimą, pažymėtina, kad tai, jog atitinkamos įmonės (šiuo atveju – Dow ir EniChem SpA) bendruose susitikimuose su kitomis įmonėmis viena kitą kaltina klientų ar rinkos dalių perėmimu, yra požymis, kad įmonės buvo apsisprendusios atsisakyti agresyvios konkurencijos, o ne atvirkščiai.
189 Atitinkamų įmonių apsisprendimą atsisakyti agresyvios konkurencijos taip pat patvirtina ginčijamo sprendimo 120 ir 128 konstatuojamosiose dalyse pateikti Shell pareiškimai ir ginčijamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje pateiktas Bayer pareiškimas. Be to, tam tikri dokumentiniai įrodymai patvirtina bent jau tai, kad buvo keičiamasi informacija apie atitinkamų įmonių klientus. Tai matyti, be kita ko, iš N. (iš Bayer) užrašų, padarytų per 1996 m. gegužės 20 ir 21 d. Milane įvykusį neteisėtą susitikimą.
190 Dėl šių priežasčių Polimeri argumentai negali paneigti Komisijos išvados dėl rinkos pasidalijimo susitarimų.
– Dėl keitimosi svarbia komercine informacija
191 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad atsižvelgiant į išvadas, susijusias su susitarimais dėl kainų ir rinkos pasidalijimo, atitinkamos įmonės neabejotinai keitėsi svarbia komercine informacija, t. y. bent jau duomenimis apie kainas ir klientus.
192 Dėl šių priežasčių Polimeri argumentai negali paneigti Komisijos išvados dėl keitimosi svarbia komercine informacija.
– Dėl susitarimų laikymosi
193 Iš pradžių reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymi Komisija, Polimeri kritikuoja tam tikras ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis, kuriose kalbama apie susitarimų, kiek jie susiję konkrečiai su EniChem SpA, laikymąsi. Polimeri neginčija su kitomis įmonėmis susijusių ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių. Įmonė gali būti laikoma atsakinga už visą kartelį, net jei yra nustatyta, kad ji tiesiogiai dalyvavo tik vienoje ar keliose jo sudedamosiose dalyse, jeigu, pirma, ji žinojo ar neišvengiamai turėjo žinoti, jog susitarimas, kurio šalimi ji buvo, ypač dalyvaudama reguliariuose ne vienerius metus organizuojamuose susitikimuose, buvo bendro plano, skirto iškreipti įprastą konkurenciją, dalis, ir, antra, šis planas apėmė visas kartelio sudedamąsias dalis (šio sprendimo 52 punkte minėto Sprendimo PVC II 773 punktas ir šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 370 punktas). Taip pat aplinkybė, kad įvairios įmonės, siekdamos bendro tikslo, atliko įvairius vaidmenis, nepanaikina antikonkurencinio tikslo, taigi – pažeidimo, jei kiekviena įmonė savo lygmeniu prisidėjo siekiant bendro tikslo (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 370 punktas). Kadangi jau buvo prieita prie išvados, kad Polimeri dalyvavo susitariant dėl kainų ir rinkos padalijimo, Polimeri argumentai, susiję su jos asmeniniu dalyvavimu laikantis susitarimų, negali paneigti išvados, kad ji padarė konkurencijos taisyklių pažeidimą.
194 Bet kuriuo atveju, kalbant apie BK ir ginčijamo sprendimo 137, 138 ir 143 konstatuojamosiose dalyse pateiktus Bayer ir Dow pareiškimus, reikia konstatuoti, kad nors nėra tiksliai nurodytos įvykių, apie kuriuos ten kalbama, datos, jie yra pakankamai išsamiai aprašyti (įmonių pavadinimai ar net atitinkamų darbuotojų ar jų vadovų pavardės, klientų ar produkto pavadinimai, laikotarpis). Nėra pagrindo abejoti šių pareiškimų įrodomąja galia, kaip tai apskritai daro Polimeri. Konkrečiai kalbant apie ginčijamo sprendimo 143 konstatuojamojoje dalyje pateiktą Dow pareiškimą, pažymėtina, kad net jeigu jame nurodomas Karbochem pavadinimas (įmonė, kuri tuo metu priklausė Dow), jame nekalbama apie nesutarimą, kurį Polimeri mini savo rašytinėse pastabose. Atvirkščiai, Dow pareiškime aiškiai minimi tarpusavio kontaktai, siekiant Karbochem pardavimo kainų padidinimus taikyti bendrovei Pirelli. Kalbant apie ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje pateiktą W. (iš Dow) pareiškimą, pažymėtina, kad pažeidimą padariusi įmonė pernelyg lengvai išvengtų bet kokių sankcijų, jeigu ji galėtų remtis argumentu, kad apie neteisėto susitarimo veikimą pateikta informacija yra neaiški, nepaisant to, jog susitarimo sudarymo faktas ir jo antikonkurencinis tikslas yra pakankamai įrodyti. Bet kuriuo atveju minėtas pareiškimas yra ginčijamo sprendimo 143 konstatuojamojoje dalyje pateikto F. (iš Dow) detalaus pareiškimo tęsinys. Ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje pateiktu pareiškimu siekiama įrodyti, kad dėl tų pačių priežasčių (t. y. dėl faktinių pardavimo kainų) EniChem SpA buvo susisiekusi su kitu Dow darbuotoju. Be to, net jeigu būtų laikoma, kad šis pokalbis neįvyko, tai nepašalintų kitų ginčijamo sprendimo dalyje, susijusioje su susitarimų laikymusi, esančių įrodymų, kurių daugumos Polimeri neginčija, įrodomosios galios.
195 Kalbant apie SBK, pažymėtina, kad Polimeri ginčija tik ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje pateiktą Bayer pareiškimą. Anot Polimeri, nagrinėjami kontaktai yra susiję su produkto, kuris nepatenka į SBK kategoriją, tiekimo sutartimi. Tačiau Bayer pareiškimas yra konkrečiai susijęs su diskusijomis dėl SBK (rinka, žaliavų kainos ir t. t.). Taigi Polimeri nurodyta aplinkybė negali pateisinti tarpusavio kontaktų, apie kuriuos kalbama ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje.
196 Dėl šių priežasčių Polimeri argumentai negali paneigti Komisijos išvados dėl susitarimų laikymosi.
– Dėl N. aprašytų faktinių aplinkybių
197 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad šalia Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimų vykę atitinkamų įmonių tarpusavio kontaktai nebuvo „neišvengiami ir įprasti“, kaip teigia Polimeri.
198 Be to, iš Dow (t. y. N. darbdavio) pareiškimų aiškiai matyti, kad ši bendrovė aiškiai pripažino, jog dalyvavo sudarant konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius susitarimus. Todėl N. pareiškimas, apie kurį Polimeri kalba savo rašytinėse pastabose, negali turėti didesnės įrodomosios galios nei jį įdarbinusios bendrovės pareiškimas. Atsakymai įmonės vardu yra labiau patikimi nei jos darbuotojo atsakymas, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė (žr. šio sprendimo 179 punkte minėtą teismų praktiką).
199 Dėl šių priežasčių Polimeri argumentai negali paneigti išvados, kad šiuo atveju buvo pažeistos konkurencijos taisyklės.
200 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aštuntasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
6. Dėl devintojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįsta išvada, kad Polimeri dalyvavo tariamame kartelyje
a) Šalių argumentai
201 Pirma, Polimeri pažymi, jog pačioje ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje, kurioje teigiama, kad kartelio dalyviai pradėjo diskusijas EniChem SpA darant spaudimą, pateikiama nuoroda į ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamąją dalį. Ji teigia, kad ši konstatuojamoji dalis yra susijusi su laikotarpiu – 1995 m. – dėl kurio jau nebėra pateikta kaltinimų. Tas pats pasakytina ir apie Komisijos išvadas dėl SBK ir nuorodą į ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamąją dalį, nes joje kalbama apie susitikimą, kuris įvyko 1995 m. rugpjūčio mėn. Be to, kartelį sudaryti būtų buvę absurdiška, nes tuo laikotarpiu kainos toliau savaime didėjo.
202 Antra, kiek tai susiję su Komisijos išvada, kad Bayer ir Dow manė, jog EniChem SpA vaidino pagrindinį vaidmenį kartelyje, buvo nerealu tikėtis, kad šie du rinkos lyderiai (vienas – BK atveju, kitas – SBK atveju) tarpusavyje pripažintų kartelio skatintojus. Taip pat įdomi ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamoji dalis, nes Dow laikė Bayer viena iš dviejų bendrovių, vykdančių diskusijas dėl BK kainų, nors Bayer atmeta bet kokią atsakomybę šiuo klausimu.
203 Trečia, Polimeri nurodo, kad ji jau pareiškė nuomonę dėl vėlesnių Shell parodymų, kuriuos tik a posteriori patvirtino neaiškūs W. (iš Bayer) prisiminimai, kuriuose buvo apibūdintas 1998 m. vasario 19 ir 20 d. įvykęs susitikimas su L. (iš EniChem), ir pateikia nuorodą į ieškinio priedą.
204 Ketvirta, teiginys, kad L. (iš EniChem) skambino „visiems“ siekdamas koordinuoti kartelio veiklą, yra pateiktas pirmajame pranešime apie kaltinimus. Tačiau antrajame pranešime apie kaltinimus ir ginčijamame sprendime teigiama atvirkščiai. Polimeri taip pat pažymi, kad Komisija mini, jog L. įsikišo tam, kad įtikintų N. (iš Dow) nebedaryti užrašų per kartelio susitikimus, tačiau ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamojoje dalyje nepamini to, kad W. (iš Bayer) padarė tą patį. Bet kuriuo atveju, šis teiginys nepagrįstas.
205 Galiausiai, kiek tai susiję su Komisijos paminėta aplinkybe, kad 1998 m., 2000 ir 2001 m. EniChem buvo didžiausias tiek BK, tiek SBK tiekėjas, ji netiksli. EniChem SBK rinkos lyderė buvo tik 1998 m. Bayer visuomet buvo BK rinkos lyderė. Dow buvo SBK rinkos lyderė nuo 2000 m. (t. y. nuo tada, kai ji nusipirko Shell kapitalo dalį).
206 Vadinasi, ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės siekiant įrodyti, kad EniChem SpA vaidino svarbų vaidmenį tariamame kartelyje, yra nepagrįstos.
207 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Ji pažymi, jog ji turėjo įrodyti ne tai, kad EniChem SpA ir (arba) Polimeri vaidino svarbų vaidmenį nagrinėjamame kartelyje, bet tik tai, kad ši įmonė jame dalyvavo. Iš kaltinimų, susijusių su tariamomis klaidomis, padarytomis vertinant kartelio buvimo įrodymus, analizės (žr. šiame sprendime nagrinėjamą aštuntąjį ieškinio pagrindą) aiškiai matyti, kad Polimeri neįrodė, jog daugelis įrodymų, patvirtinančių, kad buvo padarytas vienas ir tęstinis EB 81 straipsnio pažeidimas, ir tai, kad EniChem SpA ir (arba) Polimeri dalyvavo vykdant minėtą pažeidimą, yra nepagrįsti.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
208 Devintuoju ieškinio pagrindu Polimeri tvirtina, jog ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės siekiant įrodyti, kad EniChem SpA vaidino svarbų vaidmenį tariamame kartelyje, yra nepagrįstos.
209 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad devintąjį ieškinio pagrindą Polimeri pateikė kartu su pagrindais, susijusiais su ginčijamo sprendimo esme, o ne su pagrindais, susijusiais su baudos panaikinimu arba sumažinimu.
210 Dėl priežasčių, išdėstytų nagrinėjant aštuntąjį ieškinio pagrindą, Komisija teisingai konstatavo, kad EniChem SpA dalyvavo vykdant nagrinėjamą pažeidimą. Todėl, net jeigu Komisija padarė klaidą dėl tariamai svarbaus EniChem SpA vaidmens kartelyje, devintuoju ieškinio pagrindu pateikti argumentai negali paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo, kiek tai susiję su išvada, kad Polimeri padarė pažeidimą.
211 Tačiau reikia pažymėti, kad per teismo posėdį Polimeri nurodė, jog devintasis ieškinio pagrindas yra susijęs ir su baudos dydžiu. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į Bendrajam Teismui pateiktose rašytinėse pastabose ir ypač ieškinyje vartojamas sąvokas, Polimeri per teismo posėdį pateiktas argumentas yra naujas pagrindas, kuris turi būti pripažintas nepriimtinu. Bet kuriuo atveju, iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad nustatydama Polimeri skirtos baudos dydį Komisija atsižvelgė į tariamai svarbų EniChem SpA vaidmenį kartelyje.
212 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, devintasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
C – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su baudos dydžio nustatymu
1. Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu pažeidimo sunkumo vertinimu
a) Šalių argumentai
213 Pirma, anot Polimeri, su ginčijamo sprendimo esme susijusių ieškinio pagrindų analizėje prieita prie išvados, kad ginčijamų veiksmų savaime negalima pripažinti labai sunkiais, nes sąvoka „kartelis“ negali būti taikoma šioje situacijoje. Jei Bendrasis Teismas turėtų patvirtinti visą ginčijamą sprendimą, jis vis tik turėtų atsižvelgti į tai, kad iš dviejų produktų, kurių atžvilgiu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, bent dėl vieno – BK – niekuomet nebuvo sudarytas joks susitarimas.
214 Antra, Komisija turėjo atsižvelgti į konkretų tariamo kartelio poveikį rinkai, kiek jį buvo galima apskaičiuoti. Tačiau, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamosios dalies, Komisija tokios analizės neatliko. Ji tik tvirtino, kad nagrinėjamas pažeidimas buvo labai sunkus pagal apibrėžimą (ginčijamo sprendimo 464 konstatuojamoji dalis). Polimeri ginčija tokį požiūrį ir pateikia nuorodą, be kita ko, į 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Degussa prieš Komisiją (T‑279/02, Rink. p. II‑897, 223, 243–254 punktai). Konkrečiai kalbant, Polimeri mano, kad jeigu įrodyta, kad kartelis neturėjo poveikio, Komisija turi nustatyti mažesnę baudą nei ta, kuri būtų nustatyta nepadarius tokios išvados. Polimeri visų pirma pabrėžia, kad jeigu faktinis poveikis rinkai yra veiksnys, kuris turi būti įvertintas siekiant galimo baudos padidinimo, žalingo poveikio atitinkamiems sektoriams nebuvimas gali tik pateisinti sankcijos sumažinimą. Aplinkybė, jog nėra tariamo kartelio poveikio analizės, reiškia ne tai, kad neįmanoma atlikti objektyvaus įvertinimo, o tai, kad Komisija nesugebėjo padaryti tokios analizės arba kad ji nevykusiai bandė nuslėpti faktą, būtiną norint įvertinti įrodymus ir nustatyti baudos dydį. Aplinkybė, kad Komisija įtraukė kainų analizę į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus, o vėliau ją pašalino, patvirtina šią išvadą.
215 Trečia, Polimeri pažymi, jog tyrimai, kuriuos ji atliko be didelių sunkumų, nepaisant faktinių duomenų nebuvimo (t. y. atsižvelgdama tik į duomenis apie kainas, kuriuos šalys pateikė Komisijai), parodo, kad tariamas pažeidimas neturėjo jokio poveikio kainų kitimui. Kainos didėjo tik dėl žaliavų kainų padidėjimo. Be to, net jeigu iš tiesų buvo sudaryti atsitiktiniai rinkos pasidalijimo susitarimai, o Polimeri tai ginčija, jie neturėjo jokio poveikio klientams, nes šie toliau pirko tai, ko norėjo ir tada, kai norėjo. Polimeri taip pat pateikia nuorodą į 1998 m. spalio 14 d. Komisijos sprendimą 1999/210/EB dėl procedūros pagal EB [81] straipsnį (byla IV/F‑3/33.708 – British Sugar plc, byla IV/F‑3/33.709 – Tate & Lyle plc, byla IV/F‑3/33.710 – Napier Brown & Company Ltd, byla IV/F‑3/33.711 – James Budgett Sugars Ltd) (OL L 76, 1999, p. 1), kuriame Komisija nusprendė, kad nebuvo padarytas labai sunkus pažeidimas, nes nebuvo įrodytas pažeidimo poveikis.
216 Ketvirta, Polimeri primena savo nuomonę, jog Komisija sumažino bendrą rinkos vertę tam, kad įtikintų, jog kartelis apima daugiau kaip 80 % BK ir SBK pardavimo kiekio. Ši išvada nepagrįsta. Be to, Polimeri įrodė, kad tariamas kartelis niekuomet neapėmė daugiau kaip trečdalio BK/natūralaus kaučiuko rinkos ar daugiau kaip pusės SBK/natūralaus kaučiuko rinkos. Galiausiai Polimeri pateikia nuorodą į šio sprendimo 214 punkte minėtą Sprendimą Degussa prieš Komisiją, kuriame Bendrasis Teismas 15 % sumažino baudą, nes „remiantis pačios Komisijos nustatytais faktais, kartelio dalyvių rinkos dalys į rinką atėjus Monsanto laipsniškai mažėjo ir pažeidimo pabaigoje sudarė 60 %“.
217 Penkta, Polimeri nurodo, kad pažeidimo sunkumą reikėjo įvertinti darant skirtumą tarp dviejų nagrinėjamų rinkų. Tačiau netgi nagrinėjamos kartu šios dvi rinkos turi nedidelę reikšmę. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nurodė, kad pradinės baudos koregavimas, atsižvelgiant į rinkos dydį, yra protinga ir nuosekli praktika (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497). Be to, Polimeri bauda sudarė beveik pusę 2001 m. rinkos vertės (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis). Šis požiūris yra neprotingas ir prieštarauja proporcingumo principui. Polimeri priduria (ši pastaba taikoma ir baudos padidinimui dėl pažeidimo pakartotinumo), jog Komisija negali grįsti argumento tuo, kad ieškinyje ji neginčijo Eni dalyvavimo kartelyje. Iš tiesų ne Polimeri, bet pati Eni turi ginčyti šią aplinkybę.
218 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Iš esmės ji mano, kad vertindama pažeidimo sunkumą ji nepadarė klaidos.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
219 Pažeidimų sunkumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, konkrečias bylos aplinkybes, jos kontekstą ir baudų atgrasomąjį poveikį, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašo nėra (šio sprendimo 108 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 465 punktas ir šio sprendimo 173 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 241 punktas).
220 Aplinkybėms, į kurias galima atsižvelgti vertinant pažeidimų sunkumą, priklauso kiekvienos įmonės elgesys, vaidmuo, kurį kiekviena iš jų atliko sudarant kartelį, pelnas, kurį šios įmonės gavo iš šio kartelio, įmonių dydis ir atitinkamų prekių vertė, taip pat pavojus, kurį tokio pobūdžio pažeidimai kelia Bendrijos tikslams (žr. šio sprendimo 108 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 130 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
221 Be to, gairėse, be kita ko, nustatyta, jog vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, konkrečią įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Taigi pažeidimai yra skirstomi į tris kategorijas: lengvus pažeidimus, sunkius pažeidimus ir labai sunkius pažeidimus (gairių 1 A punkto pirma ir antra pastraipos).
222 Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime iš pradžių pripažino, kad atitinkamos įmonės sudarė susitarimus dėl tikslinių kainų ir rinkos pasidalijimo bei keitėsi svarbia komercine informacija. Anot Komisijos, šios praktikos pagal savo pobūdį yra labai sunkūs pažeidimai (ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamoji dalis ir rezoliucinės dalies 1 straipsnis). Tada Komisija nurodė, kad nebuvo įmanoma įvertinti kartelio konkretaus poveikio EEE rinkai. Komisija taip pat pridūrė, kad nors nebuvo įmanoma įvertinti kartelio konkretaus poveikio, atitinkamos įmonės įgyvendino nagrinėjamus susitarimus ir todėl jie turėjo poveikio rinkai. Komisija nurodė, kad nustatydama baudų dydžius ji neatsižvelgė į poveikį rinkai (ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija pažymėjo, kad pažeidimas apėmė visą EEE teritoriją (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis). Dėl šių priežasčių Komisija konstatavo, kad nagrinėjamą pažeidimą galima kvalifikuoti kaip labai sunkų (ginčijamo sprendimo 464 konstatuojamoji dalis).
223 Tada Komisija atliko diferencijuotą atitinkamų įmonių vertinimą atsižvelgdama į jų bendrą BK ir SBK 2001 m. apyvartą, t. y. paskutinius ištisus pažeidimo vykdymo metus, išskyrus Shell atvejį (t. y. 1998 m., nes Shell savo veiklą pardavė 1999 m.) ir Stomil atvejį (t. y. 1999 m., nes Stomil nustojo vykdyti pažeidimą 2000 m.). Atitinkamas įmones Komisija suskirstė į penkias kategorijas, EniChem priskirdama pirmajai (55 mln. EUR pradinė bauda) (ginčijamo sprendimo 465–473 konstatuojamosios dalys).
224 Pirma, reikia pažymėti, kad savo argumentais Polimeri teigia, jog kartelis neturėjo jokio poveikio rinkai.
225 Primintina, jog, kaip matyti iš to, kas išdėstyta nagrinėjant aštuntąjį ieškinio pagrindą, Komisija padarė teisingą išvadą, kad atitinkamos įmonės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, kiek tai susiję su BK ir SBK. Šiuo atžvilgiu iš gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų apibūdinimo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurių tikslas, kaip šioje byloje, yra, be kita ko, nustatyti tikslines kainas arba pasidalyti rinkos dalis, vien dėl savo pobūdžio gali būti vertinami kaip „labai sunkūs“, ir Komisija neprivalo įrodyti pažeidimo konkretaus poveikio rinkai (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 75 punktą; taip pat žr. 2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑3033, 178 punktą ir šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 345 punktą). Taip pat pagal nusistovėjusią teismo praktiką horizontalūs kainų karteliai yra vieni sunkiausių Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimų, taigi jie savaime gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs pažeidimai (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 103 punktą ir šio sprendimo 160 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 147 punktą).
226 Taigi Komisija nepadarė klaidos pripažindama, kad nagrinėjamos praktikos pagal savo pobūdį yra labai sunkūs pažeidimai.
227 Kalbant apie ankstesnę Komisijos sprendimų priėmimo praktiką ir atsižvelgiant į tai, kad Polimeri remiasi vienodo požiūrio principo pažeidimu, pakanka pažymėti, jog motyvai, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas 1999/210 (žr. šio sprendimo 215 punktą), kurį savo rašytinėse pastabose mini Polimeri, yra kitokie nei šioje byloje. Visų pirma Sprendime 1999/210 pabrėžiama, kad nagrinėjama geografinė rinka apėmė tik Didžiąją Britaniją (Sprendimo 1999/210 193 konstatuojamoji dalis). Taigi iš Sprendimo 1999/210 negalima spręsti, kad Komisija priėjo prie išvados, jog buvo padarytas sunkus, o ne labai sunkus pažeidimas vien dėl to, kad nebuvo įrodytas pažeidimo poveikis, kaip iš esmės teigia Polimeri. Be to, ginčijamame sprendime pripažįstama, kad egzistavo vienas ir tęstinis susitarimas, kuriuo atitinkamos įmonės susitarė, be kita ko, pasidalyti klientus. Ši aplinkybė nebuvo paminėta Sprendime 1999/210.
228 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Polimeri argumentai dėl kartelio poveikio atitinkamoms rinkoms nebuvimo turi būti atmesti.
229 Antra, kalbant apie argumentą, kad Komisija klaidingai nustatė bendrą nagrinėjamos rinkos vertę, iš pradžių reikia priminti, jog rinkos dydis yra tarp elementų, kurie yra reikšmingi nustatant pažeidimo sunkumą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 108 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 132 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑329/01, Rink. p. II‑3255, 102 punktą). Tada iš dokumentų, kuriuos Komisija pateikė po to, kai Bendrasis Teismas uždavė klausimą, matyti, jog ginčijamo sprendimo 66 punkte esantis teiginys, kad kartelyje nedalyvavusių gamintojų BK ir SBK pardavimo kiekiai 2001 m. sudarė „mažiausiai 70 mln. EUR“, nėra klaidingas. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo manyti, kad Komisija ginčijamame sprendime padarė klaidą 2001 m. atitinkamą rinką įvertindama „mažiausiai“ 550 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis). Bet kuriuo atveju, kaip teisingai pažymėjo Komisija, nėra pagrindo manyti, kad dėl klaidos, susijusios su šio skaičiaus sumažinimu, Polimeri patyrė žalos.
230 Trečia, kalbant apie tai, kad Komisija turėjo atsižvelgti į natūralų kaučiuką, kuris gali pakeisti BK ir SBK, nustatydama nagrinėjamos rinkos vertę, ir todėl atitinkamų įmonių rinkos dalis, reikia pažymėti, kad kartelis nebuvo susijęs su šiuo produktu. Pažeidimo sunkumo ir visų pirma pažeidėjų faktinio ekonominio pajėgumo padaryti žalą kitiems ūkio subjektams vertinimas (gairių 1 A punkto ketvirta pastraipa) gali būti atliktas atsižvelgiant tik į produktus, kurie buvo kartelio dalyku (2005 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brouwerij Haacht prieš Komisiją, T‑48/02, Rink. p. II‑5259, 59 punktas).
231 Ketvirta, kalbant apie papildomai Polimeri pateiktus argumentus dėl atsižvelgimo į nagrinėjamos rinkos, kaip ji apibrėžiama ginčijamame sprendime, dydį (t. y. 550 mln. EUR 2001 m. EEE teritorijoje), reikia konstatuoti, kad nors šį elementą galima turėti omenyje siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą, reikia atsižvelgti į kitas konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 108 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 132 punktą ir šio sprendimo 229 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 102 punktą). Šioje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas pažeidimas pagal savo pobūdį yra labai sunkus ir apima visą EEE teritoriją. Konkrečiai kalbant reikia pabrėžti, kad atitinkamos įmonės susitarė nustatyti tikslines kainas, pasidalyti klientus agresyvios konkurencijos atsisakymo susitarimais ir keistis svarbia informacija apie kainas, konkurentus ir klientus. Be to, reikia priminti, kad pagal gairių 1 A punktą už labai sunkų pažeidimą gali būti skirta didesnė nei 20 mln. EUR bauda. Tada reikia pažymėti, kad EniChem padaryta nagrinėjamų produktų apyvarta 2001 m. siekė daugiau kaip 164 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 468 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Polimeri neginčija to, kad skirta bauda neviršija Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos 10 % jos bendros apyvartos, pasiektos praėjusiais ūkiniais metais, viršutinės ribos, kuria siekiama išvengti to, kad susijusi įmonė neturėtų galimybės sumokėti atitinkamos baudos (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 119 punktą). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Polimeri argumentais negali būti užginčytas 55 mln. EUR pradinės baudos nustatymas.
232 Kalbant apie nurodytą disproporciją tarp galutinės baudos, solidariai skirtos Eni ir Polimeri (t. y. 272,25 mln. EUR), ir nagrinėjamos rinkos dydžio 2001 m. (550 mln. EUR), reikia priminti, kad nustatydama kiekvienos baudos dydį Komisija turi tam tikrą diskreciją (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mo Och Domsjö prieš Komisiją, C‑283/98 P, Rink. p. I‑9855, 47 punktas ir 2006 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T‑303/02, Rink. p. II‑4567, 151 punktas). Be to, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi, nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Taip pat minėtas dydis yra Komisijos pagal gaires atliktų apskaičiavimų rezultatas. Šio dydžio nustatymas priklauso, be kita ko, nuo įvairių aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamos įmonės elgesiu, pavyzdžiui, sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių (2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 82 ir 85 punktai). Remiantis šiuo teisiniu pagrindu negali būti daroma išvada, kad Komisija turi užtikrinti proporciją tarp taip apskaičiuotos baudos dydžio ir atitinkamo produkto bendro rinkos dydžio EEE pažeidimo padarymo metais (šiuo atveju – 2001 m.), net jeigu atitinkamas pažeidimas truko daugiau nei šešerius metus, o baudos dydis priklauso ir nuo kitų aplinkybių, susijusių su individualiu įmonės elgesiu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 342 punktą). Tai reiškia, kad šiuo atžvilgiu pateiktas Polimeri argumentas turi būti atmestas.
233 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, dešimtasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
2. Dėl vienuoliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu diferencijuotu vertinimu
a) Šalių argumentai
234 Polimeri pabrėžia, kad specifinė įmonių svarba buvo nustatyta lyginant bendrą BK ir SBK pardavimo kiekį su visa pardavimo verte 2001 m. Ši vertė anaiptol nebuvo nustatyta, nes nuo antrojo pranešimo apie kaltinimus iki ginčijamo sprendimo ji buvo labai sumažinta. Be to, sudėjus abiejų produktų pardavimo vertes, Polimeri buvo klaidingai priskirta specifinė svarba, kurios ji niekuomet neturėjo, nes visuomet buvo po Bayer, kiek tai susiję su BK, o bendrovę Dow buvo aplenkusi tik 1998 m. Jei dvi rinkos būtų buvusios atskirtos, rezultatas būtų buvęs kitoks. Šiuo klausimu Polimeri pažymi, jog gairėse numatyta, kad reikia atsižvelgti į „kiekvienos įmonės pažeidimo poveikį konkurencijai“. Tai reiškia, kad iš pradžių reikia nustatyti su pažeidimu susijusias rinkas. Net ir nusprendus sudėti abi rinkas, reikėjo atsižvelgti į jų konkurencinę aplinką ir visų pirma į natūralų kaučiuką. Galiausiai pradinė Polimeri bauda siekia 33 % bendros jos pardavimo kiekių vertės. Atsižvelgiant į tai, kad Polimeri buvo priskirta nepagrįsta svarba, ši bauda yra per didelė.
235 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Ji nurodo, be kita ko, kad, remiantis gairių 1 A punkto formuluote, nagrinėjamas kriterijus yra skirtas pagal skalę suskirstyti konstatuotame kartelyje dalyvaujančių įmonių pradines baudas, o ne įvertinti (viso) kartelio poveikį nagrinėjamai rinkai (atsižvelgiant ir į galimus pakaitinius produktus).
b) Bendrojo Teismo vertinimas
236 Pakanka pažymėti, kad dauguma Polimeri argumentų sutampa su pateiktaisiais ketvirtuoju ir dešimtuoju ieškinio pagrindais. Todėl dėl tų pačių motyvų, kaip nurodytieji šio sprendimo 100, 101, 229 ir 230 punktuose, taip pat reikia atmesti Polimeri šiuo klausimu pateiktus argumentus.
237 Kalbant apie tai, kad EniChem skirta pradinė bauda (t. y. 55 mln. EUR) sudaro 33 % bendros jos pardavimo kiekių vertės nagrinėjamoje rinkoje 2001 m. (t. y. 164,9 mln. EUR), reikia konstatuoti, kad dėl tų pačių motyvų, kaip nurodytieji šio sprendimo 231 punkte, 55 mln. EUR dydžio pradinės baudos nustatymo Polimeri argumentais negalima užginčyti.
238 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vienuoliktasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
3. Dėl dvyliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymu
a) Šalių argumentai
239 Pirma, Polimeri teigia, kad Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti. Ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad dauginimo koeficientas, turintis atgrasomąjį poveikį, buvo nustatytas, be kita ko, atsižvelgiant į „bylos aplinkybes“. Tačiau šios aplinkybės nėra nei aprašytos, nei išanalizuotos. Bendrasis Teismas jau yra pabrėžęs, kad bazinius baudų nustatymo elementus būtina nurodyti sprendimo tekste (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Buchmann prieš Komisiją, T‑295/94, Rink. p. II‑813, 173 punktas). Anot Polimeri, Komisijos diskrecija nustatyti padidinimo koeficientą, turintį atgrasomąjį poveikį (šio sprendimo 214 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 317 punktas), nėra absoliuti. Komisijos atsiliepime į ieškinį pateikta šių „aplinkybių“ apibrėžtis yra kritikuotina ir bet kuriuo atveju pavėluota. Taigi Komisija pažeidė Polimeri teisę į gynybą, nes ši bendrovė neturėjo galimybės pateikti argumentų dėl baudos nustatymo esminio elemento.
240 Antra, Polimeri mano, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Iš ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija atsižvelgė į grupės, kuriai priklauso į pažeidimo vykdymą įsitraukusios įmonės, apyvartą. Tačiau Eni ir Bayer apyvartos, kuri yra 46,355 mlrd. EUR, ir Shell bei Eni apyvartos, kuri yra 3,7 karto didesnė, t. y. 172,81 mlrd. EUR, skirtumas lėmė dauginimo koeficiento padidinimą atitinkamai 0,5 ir 1. Nors ir neteigdama, kad turi būti tikslus proporcingumo ryšys tarp apyvartos ir dauginimo koeficiento, Polimeri nurodo, kad jai nepagrįstai buvo taikomas labai nepalankus apskaičiavimo metodas. Polimeri visų pirma pateikia nuorodą į šio sprendimo 214 punkte minėtą Sprendimą Degussa prieš Komisiją ir priduria, kad bet kuriuo atveju dėl to, jog egzistuoja viršutinė riba (t. y. dauginimo koeficientas lygus trim), kuri, beje, nėra numatyta teisės aktuose, ji neturi atsidurti nepalankioje padėtyje. Polimeri priduria nesuprantanti, kodėl Komisija baudos padidinimą, turintį atgrasomąjį poveikį, apskaičiavo pagal apyvartą, kurią, remiantis koncentracijų srityje taikomais teisės aktais, sudaro sumos, gautos parduodant produktus ir teikiant paslaugas. Be to, atsižvelgimas į Eni apyvartą, siekiant nustatyti Polimeri dauginimo koeficientą, yra neproporcingas tiek, kiek ji buvo pripažinta solidariai atsakinga sumokėti baudą, kuri buvo padvigubinta dėl patronuojančios bendrovės apyvartos.
241 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Iš esmės ji mano, kad nepadarė klaidos taikydama dauginimo koeficientą, turintį atgrasomąjį poveikį.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
242 Gairėse yra numatyta, kad, be pažeidimo pobūdžio, jo konkrečios įtakos rinkai ir šios rinkos geografinio dydžio, būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį (gairių 1 A punkto ketvirta pastraipa).
243 Komisijos įgaliojimai skirti baudas įmonėms, kurios tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio nuostatas, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų vykdyti jai Bendrijos teisės patikėtą kontrolės funkciją – užduotį, apimančią pareigą vykdyti bendrą politiką, kurios tikslas yra konkurencijos srityje taikyti Sutartyje nustatytus principus ir dėl to reguliuoti įmonių elgesį. Darytina išvada, jog vertindama pažeidimo sunkumą baudos dydžiui nustatyti Komisija turi rūpintis, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį, visų pirma dėl tokių pažeidimų, kurie ypač kenkia Bendrijos tikslams įgyvendinti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 231 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 105 ir 106 punktus; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 166 punktą ir šio sprendimo 160 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 169 punktą).
244 Dėl to reikalaujama, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji yra skirta, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, atvirkščiai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama dėl, pirma, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą, ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Didelė įmonė, kuri turi didelių finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas, o siekiant atgrasomojo poveikio ši aplinkybė pateisina tai, kad skiriama, visų pirma pritaikius dauginimo koeficientą, bauda, kuri yra proporcingai didesnė nei bauda, už tą patį pažeidimą skirta tokių lėšų neturinčiai įmonei (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 241 ir 243 punktus; taip pat žr. šio sprendimo 243 punkte minėto Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 170 punktą ir šio sprendimo 217 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 235 punktą).
245 Reikia pridurti, kad Teisingumo Teismas ypač pabrėžė, jog nustatant baudos dydį svarbu atsižvelgti į kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės bendrą apyvartą (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 85 ir 86 punktus ir 2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, C‑57/02 P, Rink. p. I‑6689, 74 ir 75 punktus; taip pat žr. 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 17 punktą).
246 Galiausiai reikia pabrėžti, kad atgrasymo tikslu, kurio nustatydama baudos dydį gali siekti Komisija, norima užtikrinti, kad įmonės veikdamos Bendrijoje ar EEE laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Tai reiškia, kad atgrasymo veiksnys, kuris gali būti įtrauktas į baudos apskaičiavimą, yra vertinamas atsižvelgiant į daugelį elementų, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį. Šis principas taikomas, be kita ko, tuo atveju, kai Komisija nustato „atgrasantį poveikį turintį daugiklį“, kuris turi įtakos įmonei paskirtai baudai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 245 punkte minėto Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją 23 ir 24 punktus).
247 Šioje byloje Komisija nurodė, kad labai sunkių pažeidimų kategorijoje sankcijų skalė leido nustatyti tokio dydžio baudas, kurios užtikrino pakankamai atgrasantį jų pobūdį, turint omenyje kiekvienos įmonės dydį. Atsižvelgdama į pasaulines atitinkamų įmonių apyvartas, pasiektas per 2005 m., Komisija pažymėjo, kad buvo didelis skirtumas tarp, viena vertus, Kaučuk dydžio (2,718 mlrd. EUR apyvarta) ir Stomil dydžio (38 mln. EUR apyvarta) ir, kita vertus, kitų atitinkamų įmonių dydžio, visų pirma Bayer (27,383 mlrd. EUR apyvarta), t. y. pirmosios iš ginčijamame sprendime minimų didelių įmonių. Tuo remdamasi ir atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes Komisija konstatavo, kad Kaučuk ir Stomil neturi būti taikomas joks dauginimo koeficientas, turintis atgrasomąjį poveikį, o Bayer reikia taikyti dauginimo koeficientą 1,5. Galiausiai, remdamasi tomis pačiomis išvadomis ir atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes, Komisija Dow pritaikė dauginimo koeficientą 1,75 (37,221 mlrd. EUR apyvarta), EniChem – dauginimo koeficientą 2 (73,738 mlrd. EUR apyvarta), o Shell – dauginimo koeficientą 3 (246,549 mlrd. EUR apyvarta) (ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamoji dalis).
248 Pirma, kalbant apie Polimeri teiginį, kad nebuvo nurodyti motyvai, reikia priminti, jog individualaus sprendimo motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų žinoti jį priimti paskatinusias priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Nėra reikalaujama motyvuojant nurodyti visas svarbias teisines ir faktines aplinkybes, nes klausimas, ar tenkinami EB 253 straipsnio reikalavimai, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į atitinkamo akto tekstą, bet ir į jo priėmimo aplinkybes (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas). Esminiai procedūriniai reikalavimai, kuriems priklauso ši pareiga motyvuoti, įvykdomi, jei Komisija savo sprendime pateikia vertinimo kriterijus, leidusius jai nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę (šio sprendimo 245 punkte minėto Sprendimo Sarrió prieš Komisiją 73 punktas ir šio sprendimo 108 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 463 punktas).
249 Šioje byloje pažymėtina, jog siekdama užtikrinti, kad baudos būtų pakankamai atgrasančios Komisija atsižvelgė į kiekvienos įmonės dydį. Tuo remdamasi Komisija naudojo duomenis apie bendras apyvartas, atitinkamų įmonių pasiektas 2005 m. Be to, Komisija palygino įvairių įmonių dydžius tam, kad nustatytų dauginimo koeficientus, turinčius atgrasomąjį poveikį. Konkrečiai dėl EniChem Komisija nurodo, kad šios įmonės bendra apyvarta yra beveik du kartus didesnė nei Dow apyvarta. Tai reiškia, kad aplinkybės, leidusios Komisijai nustatyti dauginimo koeficientą EniChem, yra aiškiai matomos iš ginčijamo sprendimo.
250 Tai, kad Komisija taip pat kalbėjo apie „bylos aplinkybes“, negali paneigti šios išvados. Iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad siekdama nustatyti dauginimo koeficientus, turinčius atgrasomąjį poveikį, Komisija aiškiai atsižvelgė į kitas aplinkybes nei atitinkamų įmonių bendros apyvartos ir santykinis dydis, o tai, beje, Komisija patvirtino per teismo posėdį. Be to, galima suprasti, kad sąvoka „bylos aplinkybės“ yra susijusi būtent su atitinkamų įmonių bendromis apyvartomis ir santykiniu dydžiu. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, kad Bendrasis Teismas galėtų vykdyti jo teisėtumo kontrolę, o Polimeri – pasinaudoti savo teise į gynybą.
251 Antra, kalbant apie vienodo požiūrio principo pažeidimą, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Komisijos pritaikyti dauginimo koeficientai, turintys atgrasomąjį poveikį, buvo nustatyti atsižvelgiant į santykinį atitinkamų įmonių dydį. Polimeri neginčija apyvartų, kurias Komisija mini ginčijamame sprendime. Konkrečiai kalbant, Polimeri neginčija, kad 2005 m. EniChem buvo didesnė už Bayer bei Dow ir mažesnė už Shell. Todėl nuoseklu ir objektyviai pateisinama EniChem taikyti didesnį dauginimo koeficientą nei Bayer bei Dow ir mažesnį nei Shell. Be to, reikia pabrėžti, kad 2005 m. pasaulinės apyvartos buvo tokios: Bayer – 27,383 mlrd. EUR, Dow – 37,221 mlrd. EUR (t. y. 35,93 % didesnė nei Bayer), o EniChem – 73,738 mlrd. EUR (t. y. 169,28 % didesnė nei Bayer ir 98,11 % didesnė nei Dow). Tokiomis aplinkybėmis tai, kad EniChem dauginimo koeficientas buvo 14,28 % didesnis nei Dow (2, palyginti su 1,75), o pritaikytasis Dow buvo 16,66 % didesnis nei Bayer (1,75, palyginti su 1,5), negali pažeisti vienodo požiūrio principo. Atvirkščiai, tuo remdamasi Komisija galėjo pritaikyti EniChem dar didesnį dauginimo koeficientą. Dėl kitų reikalavimų, kiek Polimeri savo argumentais Bendrojo Teismo prašo patikrinti, ar teisėtos yra didelėms įmonėms nustatytos baudos, su kuriomis ieškovė lygina jai paskirtą baudą, visų pirma, kiek tai susiję su Shell pritaikytu dauginimo koeficientu, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog EniChem pritaikytas dauginimo koeficientas buvo apskaičiuotas remiantis bendrovei Dow, o ne Shell pritaikytu koeficientu. Taigi Polimeri argumentai šiuo klausimu yra netinkami. Be to, reikia pabrėžti, kad Komisija turi diskreciją nustatydama baudos dydį ir neturi taikyti konkrečios matematinės formulės (žr. šio sprendimo 232 punkte minėto Sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją 68 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Taigi šioje byloje Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai atsižvelgdama į skirtingą atitinkamų įmonių ekonominį pajėgumą pasirinko pritaikytus dauginimo koeficientus (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑175/05, 155 punktą). Kalbant apie šio sprendimo 214 punkte minėtą Sprendimą Degussa prieš Komisiją, kuriuo remiasi Polimeri, pakanka pažymėti, kad toje byloje Komisija pritaikė vienodą dauginimo koeficientą, turintį atgrasomąjį poveikį, įmonėms, kurių apyvartos smarkiai skyrėsi. Taigi aplinkybės, kuriomis buvo priimtas šio sprendimo 214 punkte minėtas Sprendimas Degussa prieš Komisiją, negali būti lyginamos su šios bylos aplinkybėmis. Kiek tai susiję su Polimeri per teismo posėdį pateiktu argumentu, kad Eni situacija skiriasi nuo Shell ir Dow situacijos, nes, skirtingai nei Eni atveju, pastarųjų įmonių holdingo bendrovės galėjo būti informuotos apie kartelį, net jeigu šis argumentas yra priimtinas neatsižvelgiant į tai, kad pateiktas pavėluotai ir net jeigu jis gali turėti įtakos nustatant dauginimo koeficientą, turintį atgrasomąjį poveikį, pakanka pažymėti, kad Shell ir Dow holdingo bendrovės nebuvo pripažintos atsakingomis už savo pačių dalyvavimą darant pažeidimą. Šios bendrovės, kaip ir Eni, buvo pripažintos atsakingomis dėl to, kad kontroliavo dukterines bendroves, tiesiogiai dalyvavusias darant pažeidimą. Todėl Polimeri argumentas turi būti atmestas.
252 Trečia, kalbant apie proporcingumo principo pažeidimą, pažymėtina, jog Polimeri nepateikia jokių išsamių įrodymų, leidžiančių manyti, kad EniChem pritaikytas dauginimo koeficientas yra neproporcingas, palyginti su pažeidimo sunkumu ir siekimu užtikrinti, kad baudos būtų atgrasomojo dydžio.
253 Kalbant apie tai, kad pritaikytas dauginimo koeficientas yra neproporcingas tiek, kiek Polimeri buvo pripažinta solidariai atsakinga sumokėti baudą, kuri buvo padvigubinta dėl ją patronuojančios bendrovės apyvartos, iš pradžių reikia priminti, jog Komisija nepadaro teisės klaidos, kai siekdama užtikrinti, kad baudos būtų atgrasančios remiasi visos įmonių grupės išteklių dydžiu (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją, T‑330/01, Rink. p. II‑3389, 120 punktą). Tada aplinkybė, kad pripažįstama kelių bendrovių solidari atsakomybė sumokėti baudą, nes esą jos sudaro įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nereiškia, jog, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos viršutinės ribos taikymu, kiekvienos iš jų pareiga yra apribota 10 % apyvartos, pasiektos praėjusiais ūkiniais metais. Iš tiesų 10 % viršutinė riba, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti apskaičiuota remiantis bendra apyvarta, pasiekta visų bendrovių, sudarančių vieną ekonominį vienetą, veikiantį kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nes tik jį sudarančių bendrovių bendra apyvarta gali būti nagrinėjamos įmonės dydžio ir ekonominės galios rodiklis (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 528 ir 529 punktai ir 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 90 punktas). Polimeri neteigia, kad buvo viršyta 10 % viršutinė riba, apskaičiuota remiantis bendra Polimeri ir Eni apyvarta. Tokiomis aplinkybėmis remiantis tuo, kad Polimeri yra pripažinta solidariai atsakinga sumokėti baudą, kuri buvo padvigubinta dėl ją patronuojančios bendrovės apyvartos, savaime ir nesant kitų išsamesnių argumentų negali būti daroma išvada, jog šiuo atveju pritaikytas dauginimo koeficientas yra neproporcingas.
254 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, dvyliktasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
4. Dėl tryliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo laikotarpio nustatymu Polimeri atveju
a) Šalių argumentai
255 Ginčijamo sprendimo 478 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja, kad Polimeri dalyvavo darant tariamą pažeidimą nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.
256 Kalbėdama apie laikotarpį nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. iš pradžių Polimeri pažymi, kad nebuvo tiksliai nustatyta pažeidimo pradžios data (Polimeri pateikia nuorodą visų pirma į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus, paskui – į antrąjį pranešimą apie kaltinimus ir galiausiai – į ginčijamą sprendimą). Tada dėl 1996 m. gegužės 20 d. Polimeri pabrėžia, kad, pirma, šios datos nė vienas pareiškėjas nelaiko tariamo kartelio pradžios data. Antra, N. (iš Dow) užrašai, susiję su šiuo susitikimu, yra panašūs į užrašus apie ankstesnį 1996 m. vasario mėn. susitikimą. Taigi šie užrašai neturi įrodomosios galios. Šiuo atžvilgiu Polimeri, priešingai nei savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, pabrėžia ginčijusi šių užrašų įrodomąją galią. Trečia, tarp šio susitikimo dalyvių buvo Bayer ir Shell darbuotojai (O. ir J.), kurie visuomet neigė dalyvavę sudarant antikonkurencinius susitarimus ar pasitarimuose. Tai taip pat yra laikotarpis, dėl kurio Bayer paskelbė negalinti pasakyti, ar nuo 1996 m. gegužės mėn. iki lapkričio mėn. pabaigos buvo sudaryta susitarimų dėl SBK. Kalbėdama apie BK Polimeri pabrėžia, jog pati Komisija neteigia, kad iki 1997 m. rugsėjo 4 d. susitikimo buvo sudaryta kokių nors neteisėtų susitarimų. Taigi nėra jokių faktinių įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkamos įmonės tuomet sudarė kartelį.
257 Kalbėdama apie laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki lapkričio 28 d. Polimeri dėl BK pažymi, kad Komisija konstatavo, jog 2001 m. rugpjūčio 31 d. yra paskutinio antikonkurencinio susitikimo dėl šio produkto data. Tačiau toks teiginys yra nepagrįstas. Šiuo klausimu Polimeri pažymi, kad ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamojoje dalyje pateiktuose W. (iš Bayer) pareiškimuose apie šį susitikimą aiškiai nekalbama. Tai žinodama Komisija pašalino tekstą, iš pradžių buvusį antrajame pranešime apie kaltinimus. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamosios dalies, kai kurie šio susitikimo dalyviai (W. pakeitęs G.) formaliai neigė, kad dalyvavo sudarant antikonkurencinius susitarimus. Kiek tai susiję su SBK, joks įvykis ar dokumentas, kurį ginčijamame sprendime Komisija mini dėl 2002 m., nepatvirtina teiginio, kad tais metais buvo vykdomas tariamas kartelis. Šiuo klausimu Polimeri pateikia nuorodą į savo aštuntojo ir devintojo ieškinio pagrindų analizę. Dėl ginčijamo sprendimo 240 ir 247 konstatuojamosiose dalyse pateiktų Bayer teiginių Polimeri pažymi, kad jiems prieštaravo N. ir W. bei Dow darbuotoja I. (šiuo klausimu Polimeri pateikia nuorodą į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus). Tokiomis aplinkybėmis Komisija surengė antrąją Dow darbuotojų apklausą siekdama gauti faktinių aplinkybių versiją, kuri būtų labiau suderinama su ta, kurią pateikė Bayer. Tačiau ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamojoje dalyje pateikti Dow darbuotojų (W.) pareiškimai yra tik hipotetiniai. Bet kuriuo atveju jie nepatvirtina Komisijos išvados, kad tiek Bayer, tiek Dow nurodo, jog paskutinis kartelio susitikimas įvyko 2002 m. rugsėjo 2 d. (ginčijamo sprendimo 443 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Polimeri kelia klausimą apie tai, kad tiek dėmesio skyrusi 2002 m. rugsėjo 2 d. susitikimui Komisija nustatė, jog pažeidimas buvo baigtas vykdyti 2002 m. lapkričio 28 ir 29 d., t. y., kai įvyko susitikimas, kuriame Polimeri nedalyvavo. Dėl P. (iš Bayer) elektroninių laiškų, kurie minimi ginčijamo sprendimo 241 konstatuojamojoje dalyje ir kuriais Komisija remiasi savo rašytinėse pastabose, Polimeri priduria, kad šiuo klausimu ji yra pateikusi, visų pirma ieškinio priede, priešingų įrodymų. Šie įrodymai Komisijai jau buvo pateikti per administracinę procedūrą.
258 Apibendrinant, Polimeri mano, kad jei Bendrasis Teismas turėtų pripažinti, kad pažeidimas buvo padarytas, šis pažeidimas SBK atveju turėtų prasidėti po 1996 m. gegužės 20 d. ir pasibaigti iki 2002 m. rugsėjo 2 d., o BK atveju jis turėtų prasidėti po 1997 m. rugsėjo 4 d. ir pasibaigti iki 2001 m. rugpjūčio 31 d. Atitinkamai turi būti sumažinta bauda.
259 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Visų pirma ji pabrėžia atidžiai išnagrinėjusi pažeidimo pradžios datos klausimą. Dėl pažeidimo pabaigos datos Komisija, be kita ko, teigia galėjusi daryti išvadą, kad šioje byloje konstatuotas pažeidimas tęsėsi iki 2002 m. lapkričio 28 ir 29 d. susitikimo, per kurį kartelio dalyviai, atrodo, priėmė bendrą sprendimą jį nutraukti.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
260 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Komisija turi įrodyti ne tik kartelio buvimą, bet ir jo trukmę (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas; 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, T‑48/98, Rink. p. II‑3859, 55 punktas ir 2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją, T‑62/02, Rink. p. II‑5057, 36 punktas). Norint apskaičiuoti pažeidimo, kurio tikslas yra riboti konkurenciją, trukmę, reikia nustatyti šio susitarimo galiojimo trukmę, t. y. laikotarpį nuo jo sudarymo dienos iki jo galiojimo pabaigos dienos (šio sprendimo 225 punkte minėto Sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją 185 punktas ir šio sprendimo 232 punkte minėto Sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją 138 punktas). Be to, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, gana artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų (minėto Sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją 79 punktas ir šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 51 punktas).
261 Šioje byloje Komisija teigia, kad Polimeri turi būti pripažinta atsakinga už pažeidimo vykdymą nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (ginčijamo sprendimo 478 konstatuojamoji dalis).
262 Pirma, kalbant apie pažeidimo, kuriuo kaltinama Polimeri, pradžios datą pažymėtina, kad tai yra data, kai Milane (šalia Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimo) įvyko ginčijamame sprendime konstatuotas pirmasis neteisėtas susitikimas tarp Bayer, EniChem SpA, Shell ir Buna Sow Leuna Olefinverbund (toliau – BSL, kurios kontrolę vėliau įgijo Dow) atstovų (ginčijamo sprendimo 161 ir 162 konstatuojamosios dalys).
263 Tai, kad neteisėtas susitikimas įvyko, įrodo, pirma, BSL tuometinio darbuotojo, kuris vėliau tapo Dow darbuotoju (N., ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamoji dalis), užrašai ir, antra, Dow pareiškimas (ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis).
264 Kalbant apie N. užrašus pažymėtina, kad Polimeri ginčija jų įrodomąją galią, nes šie užrašai ir ankstesnio susitikimo, įvykusio 1996 m. vasario mėn., užrašai yra „panašūs“. Iš tiesų Polimeri turi omenyje 1996 m. vasario 21 d. užrašus. Šių užrašų Komisija galiausiai nenaudojo kaip apkaltinamųjų įrodymų.
265 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, jog N. užrašų, susijusių su 1996 m. gegužės 20 d. neteisėtu sutikimu, įrodomosios galios negali susilpninti tai, kad panašių užrašų (t. y. tokių, kuriuose taip pat buvo informacijos apie rinką) Komisija nelaikė apkaltinamuoju įrodymu. Reikia kelti vien klausimą, ar nagrinėjami užrašai gali būti įrodymas, kuriuo remiantis galima konstatuoti, kad atitinkamos įmonės dalyvavo neteisėtame susitikime.
266 Šiuo atžvilgiu Polimeri formaliai neginčija to, kad vienas iš jos atstovų 1996 m. gegužės 20 d. Milane galėjo susitikti su Bayer, Shell ir BSL atstovais. Ji neginčija ir to, kad N. užrašuose iš esmės nurodoma, jog įmonės tarpusavyje keitėsi svarbiais duomenimis. Pavyzdžiui, šiuose užrašuose yra duomenų apie Bayer turimas SBK atsargas. Ten taip pat yra Shell taikomų kainų sąrašas. Be to, dalyje užrašų nurodoma, kad Eni „atleis“ darbuotojų „metų pabaigoje“, o, nesant priešingų įrodymų, tai leidžia manyti, kad šios įmonės atstovas dalyvavo šiame susitikime. Galiausiai N. užrašuose kalbama apie 1996 m. gegužės 20 d. ir apie „Milano ESRA“. Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia pripažinti, jog nagrinėjami užrašai gali būti įrodymas, kurio pagrindu galima konstatuoti, kad 1996 m. gegužės 20 d. Milane įvyko neteisėtas atitinkamų įmonių susitikimas.
267 Be to, N. užrašus Dow patvirtino pareiškime, kurį ji padarė kaip įmonė. Šiuo klausimu reikia priminti, kad įmonių vardu padaryti pareiškimai turi nemažą įrodomąją galią, nes jie kelia didelę teisinę ir ekonominę riziką (žr. šio sprendimo 53 punkte nurodytą teismo praktiką). Dow jame visų pirma pažymi, kad tam tikros N. užrašuose nurodytos kainos buvo tikslinės SBK kainos (ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis).
268 Be to, kitų atitinkamų įmonių, visų pirma Bayer ir Shell, pareiškimai patvirtina minėtus įrodymus.
269 Konkrečiai kalbant, Bayer teigia, kad B., kuris yra vienas iš 1996 m. gegužės 20 d. neteisėtame susitikime buvusių asmenų, dalyvavo sudarant antikonkurencinius susitarimus dėl SBK „atstovaudamas Bayer“ nuo 1995 m. vidurio ar pabaigos iki „1996 m. gegužės mėn. vidurio“ (ginčijamo sprendimo 107 konstatuojamoji dalis). Užuomina apie „gegužės mėnesio vidurį“ patvirtina įrodymą, kad 1996 m. gegužės 20 d. įvyko neteisėtas susitikimas. Tai, kad Bayer galėjo, kaip teigia Polimeri, nurodyti, kad „Bayer negali pasakyti, ar nuo 1996 m. gegužės [mėn.] iki lapkričio [mėn.] pabaigos buvo sudaryta susitarimų dėl SBK“, neprieštarauja konkrečiam Bayer pareiškimui, susijusiam su B. vaidmeniu iki 1996 m. gegužės mėn. vidurio. Šis pareiškimas gali reikšti, kad nuo šios datos (1996 m. gegužės vidurio) iki 1996 m. lapkričio mėn. pabaigos Bayer neaptiko atitinkamų įmonių tarpusavyje sudarytų antikonkurencinių susitarimų požymių.
270 Savo ruožtu Shell nurodo, kad jos atstovai dalyvavo kartelyje dėl kainų nuo 1995 m. rugpjūčio 30 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. Konkrečiai kalbant, Shell patvirtina pirmojo pranešimo apie kaltinimus dalį, susijusią su faktinėmis aplinkybėmis, kurioje jau buvo 1996 m. gegužės 20 d. neteisėto susitikimo santrauka, N. užrašai ir Dow pateiktas aiškinimas. Tai, kad J., kuris atstovavo Shell tam tikruose susitikimuose, visų pirma įvykusiame 1996 m. gegužės 20 d., nepripažino, jog pirmajame pranešime apie kaltinimus buvo teisingai aprašyti konkurentų tarpusavio kontaktai (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis), negali paneigti Shell pareiškimo, kurį ji padarė kaip įmonė. Atsakymai įmonės vardu yra labiau patikimi nei jos darbuotojo atsakymas, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė.
271 Dėl O. (iš Bayer), apie kurį Polimeri kalba savo rašytinėse pastabose, Komisija teisingai pažymi, kad jis nedalyvavo 1996 m. gegužės 20 d. įvykusiame neteisėtame susitikime.
272 Galiausiai kalbant apie Polimeri argumentą, kad Komisija neteigia, jog iki 1997 m. rugsėjo 4 d. susitikimo buvo sudaryta kokių nors neteisėtų susitarimų dėl BK, pakanka priminti, jog EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų daugetu arba tęstiniu elgesiu. Šio aiškinimo negalima užginčyti motyvuojant tuo, kad viena ar kelios šių veiksmų daugeto ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Jei įvairiais veiksmais, kaip šioje byloje, vykdomas bendras planas, nes siekiama vieno tikslo – iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija, remdamasi dalyvavimu vykdant pažeidimą, turi teisę pripažinti atsakomybę už tokius veiksmus juos įvertindama kartu (žr. šio sprendimo 100 punkte nurodytą teismo praktiką). Jei Komisija gali padaryti teisiškai pagrįstą išvadą, kad įvairios apraiškos sudarė vieną pažeidimą, nes buvo bendro plano, skirto iškraipyti konkurenciją, dalis, tai, kad susitarimų skaičius ir intensyvumas skyrėsi, atsižvelgiant į atitinkamą rinką, nereiškia, jog pažeidimas nebuvo susijęs su rinkomis, kuriose tokie susitarimai buvo ne tokie intensyvūs ir dažni. Būtų dirbtina išskaidyti tęstinį elgesį, kuriam būdingas vienas bendras tikslas, į kelis atskirus pažeidimus, motyvuojant tuo, kad susitarimai atitinkamose rinkose skyrėsi.
273 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog Komisija nepadarė klaidos konstatuodama, kad Polimeri turi būti pripažinta atsakinga už pažeidimo vykdymą laikotarpiu, kuris prasideda 1996 m. gegužės 20 d.
274 Antra, kalbant apie pažeidimo, kuriuo kaltinama Polimeri, pabaigos datą, t. y. 2002 m. lapkričio 28 d. (ginčijamo sprendimo 447 konstatuojamoji dalis), pažymėtina, kad tai yra data, kai 2002 m. lapkričio 28 ir 29 d. Londone (Jungtinė Karalystė) šalia Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimo įvyko ginčijamame sprendime paminėtas paskutinis neteisėtas susitikimas tarp Bayer, Dow, Dwory ir Kaučuk (tarpininkaujant Tavorex) atstovų. Bayer pareiškime teigiama, kad ši bendrovė informavo Dow ir Dwory, kad nebereikia tęsti nagrinėjamų susitarimų (ginčijamo sprendimo 246–248 konstatuojamosios dalys).
275 Kalbant apie Polimeri argumentuose pateiktą BK atskyrimą nuo SBK, pakanka priminti, kad būtų dirbtina išskaidyti tęstinį elgesį, kuriam būdingas vienas bendras tikslas, į kelis atskirus pažeidimus, motyvuojant tuo, kad susitarimai atitinkamose rinkose skyrėsi.
276 Kiek tai susiję su tuo, kad kartelis, kaip teigiama, nebuvo vykdomas 2002 m., ginčijamame sprendime konstatuojama, kad 2002 m. rugsėjo 2 ir 3 d. Prahoje įvyko neteisėtas susitikimas dėl SBK. Ši Komisijos išvada visų pirma grindžiama Bayer pareiškimu, kuriame nurodoma, kad susitarimą dėl kainų sudarė Bayer, Dow, Polimeri, Dwory ir Kaučuk (tarpininkaujant Tavorex). Minėta Komisijos išvada taip pat grindžiama tuo, kad Dow patvirtino Bayer pareiškimą po to, kai susipažino su pirmuoju pranešimu apie kaltinimus. Priešingai nei teigia Polimeri, Komisija nesurengė antrosios Dow darbuotojų apklausos. Kaip aiškiai nurodyta ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamojoje dalyje, pati Dow, susipažinusi su pranešimu apie kaltinimus, nusprendė iš naujo išklausyti savo darbuotojus apie aplinkybes, kuriomis buvo kaltinama, ir būtent ji, kaip įmonė, Komisijai pateikė naują pareiškimą. Jame Dow pripažįsta, jog po to, kai jos darbuotojai pateikė naujus pareiškimus, įmanoma, kad kartelis buvo pabaigtas tik 2002 m. lapkričio 28 d., taigi ji netiesiogiai pripažįsta, jog 2002 m. rugsėjo 2 ir 3 d. susitikimas yra neteisėtų susitikimų dalis. Net jeigu Dow pareiškimu nėra tiesiogiai pripažįstama, kad ši bendrovė dalyvavo 2002 m. rugsėjo 2 ir 3 d. neteisėtame susitikime, juo Bayer pareiškimas patvirtinamas, o ne paneigiamas. Galiausiai Komisijos išvada grindžiama dokumentiniais įrodymais, kuriuos sudaro du bendrovėje Bayer persiųsti 2002 m. rugsėjo 4 ir 12 d. elektroniniai laiškai, kuriuose numatoma padidinti SBK kainas. Polimeri pažymi, kad ieškinio priede A 25 ji neginčija šių elektroninių laiškų įrodomosios galios. Dėl aštuntuoju pagrindu išdėstytų motyvų šiame priede Polimeri pateiktus argumentus reikia atmesti. Dėl visų šių priežasčių Polimeri argumentai negali paneigti Komisijos išvados, kad kartelis egzistavo 2002 m.
277 Kiek tai susiję su tuo, kad Polimeri nedalyvavo 2002 m. lapkričio 28 ir 29 d. susitikime, ši aplinkybė neturi reikšmės nustatant pažeidimo pabaigos datą. Komisija konstatuoja ne tai, kad 2002 m. lapkričio 28 ir 29 d. buvo sudarytas neteisėtas susitarimas, o tai, kad minėto susitikimo dalyviai norėjo nutraukti kartelio veiklą.
278 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog Komisija nepadarė klaidos, kai priėjo prie išvados, kad pažeidimas turi būti inkriminuotas Polimeri už laikotarpį, pasibaigusį 2002 m. lapkričio 28 d.
279 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tryliktasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
5. Dėl keturioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu pradinės baudos padidinimu dėl pažeidimo pakartotinumo
a) Šalių argumentai
Polimeri argumentai
280 Pirma, Polimeri mano, kad nėra įvykdyta įmonių tapatumo sąlyga.
281 Šiuo klausimu Polimeri pažymi, jog, anot Komisijos, pagrindinė sąlyga norint pritaikyti pažeidimo pakartotinumą yra ta, jog kelis pažeidimus padarė ta pati įmonė, o sąvoka „įmonė“ konkurencijos teisėje reiškia „ekonominį subjektą, <...> susidedantį iš <...> materialinių ir žmogiškųjų išteklių elementų visumos“ (šio sprendimo 50 punkte minėtas Sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni). Šioje byloje bauda buvo klaidingai padidinta atsižvelgiant į pažeidimus, už kuriuos buvo skirtos baudos 1986 ir 1988 m. ir kuriuos darant dalyvavo visiškai skirtinga nuo Polimeri įmonė. Remiantis gairėmis, į pažeidimo pakartotinumą gali būti atsižvelgta tik tuomet, kai du ar daugiau panašių veiksmų yra priskirtini tai pačiai įmonei. Panašu, kad Komisija įmonės sąvoką (kuri vienintelė yra reikšminga šioje byloje) painioja su juridinio asmens sąvoka. Negalima bendrovei Eni atgaline data inkriminuoti veiksmų, kurie jai nebuvo inkriminuoti.
282 Taip pat du sektoriai, kuriuose anksčiau buvo skirtos baudos (PVC ir polipropileno), nepriklauso su elastomerais susijusiai veiklai, jie nėra bendrovės EniChem SpA įvykdyto perdavimo bendrovei Polimeri objektas, o pastaroji bendrovė niekuomet juose nevykdė veiklos. Atitinkamai 1983 m. (polipropileno atveju) ir 1986 m. (PVC atveju) šie sektoriai trečiosioms bendrovėms buvo perduoti prieš atitinkamus sprendimus dėl pažeidimo, t. y. maždaug 18 ir 15 metų iki to laiko, kai bendrovė Polimeri pakeitė EniChem SpA BK ir SBK veiklos srityje.
283 Be to, pažeidimo pakartotinumo pritaikymas prieštarauja pasirinkimui naudoti atgrasomąjį poveikį turintį dauginimo koeficientą, pagrįstą Eni, o ne Polimeri apyvarta. Polimeri manymu, jei siekiant atgrasomojo poveikio referencinė apyvarta yra Eni apyvarta, Komisija negalėjo padidinti baudos dėl pažeidimo pakartotinumo, nes tai nebuvo susiję su Eni.
284 Antra, Polimeri mano, kad Komisija pažeidė teisinio saugumo ir proporcingumo principus. Šiuo klausimu Polimeri pažymi, kad Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimo atveju pažeidimo pakartotinumas nėra numatytas jokiame norminio pobūdžio tekste, nes gairės yra tik savireguliavimo aktas. Šiuo atveju sprendimai, kurie yra pažeidimo pakartotinumo pagrindas, buvo priimti 18 ir 20 metų prieš ginčijamą sprendimą. Tačiau pažeidimo pakartotinumo nustatymui turi būti taikomi laiko apribojimai. Polimeri pateikia nuorodą visų pirma į 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331), kuriame dešimties metų laikotarpis tarp dviejų pažeidimų buvo laikomas riba. Polimeri priduria, kad 27 valstybių narių teisinėse sistemose pažeidimo pakartotinumas taikomas, jei laikotarpis tarp naujo ir ankstesnio pažeidimo yra lygus penkeriems metams arba trumpesnis. Be to, yra paradoksalu pažeidimo, padaryto daugiau kaip prieš penkerius metus, tęstinumą pripažinti netinkamu ar nereikalingu, nes jam taikomas senaties terminas ir kartu norėti atsižvelgti į pažeidimų, padarytų daugiau kaip prieš dešimt metų iki naujo pažeidimo pradžios, pakartotinumą.
285 Polimeri prieina prie išvados, kad bet kuriuo atveju padidinimas 50 % yra visiškai neproporcingas ir nepriimtinas, nes jis taip pat grindžiamas pradine bauda, apskaičiuota atsižvelgiant į įmonę – Eni – kuriai niekuomet nebuvo inkriminuotas joks pažeidimas. Šiuo klausimu Polimeri pažymi, kad šio sprendimo 160 punkte minėtame 2005 m. spalio 25 d. Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją Bendrasis Teismas nusprendė, kad jis turi nustatyti bendrą pradinės baudos padidinimą 40 % dėl sunkinančių aplinkybių, atsižvelgdamas į du ankstesnius pažeidimus. Padidinimas 50 % nėra taisyklė, o tai savo rašytinėse pastabose teigia Komisija.
Komisijos argumentai
286 Pirma, kiek tai susiję su tuo, kad nėra įvykdyta įmonių tapatumo sąlyga, Komisija pažymi, kad Polimeri neginčija pažeidimo inkriminavimo Eni. Be to, Komisija teigia, kad pažeidimo pakartotinumo klausimas buvo paliestas antrajame pranešime apie kaltinimus. Polimeri šiuo klausimu prieštaravimų nepateikė.
287 Kadangi Bendrijos konkurencijos teisėje pripažįstama, kad įvairios tai pačiai grupei priklausančios įmonės yra vienas ūkio subjektas, Komisija norėdama ankstesniuose sprendimuose galėjo skirti baudą tai pačiai patronuojančiai bendrovei. Todėl ginčijamame sprendime Komisija galėjo teisėtai konstatuoti, kad ta pati įmonė jau buvo nubausta už tokio paties tipo pažeidimą (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071). Ji pabrėžia, kad minėtame Sprendime Michelin prieš Komisiją Bendrasis Teismas patvirtino, kad bauda dėl pažeidimo pakartotinumo turi būti padidinta kitai grupės bendrovei, o būtent – tos pačios bendrovės kaip ir ta, kuriai anksčiau buvo skirta bauda, patronuojamajai bendrovei.
288 Pažeidimo pakartotinumo sąvoka nebūtinai reiškia konstatavimą, kad anksčiau buvo paskirta piniginė bauda, o tik tai, kad praeityje buvo konstatuotas pažeidimas (šio sprendimo 160 punkte minėtas 2005 m. spalio 25 d. Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją). Todėl neturi reikšmės tai, kad Komisija ankstesniuose sprendimuose nepaskyrė baudos Eni kaip tokiai. Tačiau tai, kad įmones, kurioms buvo skirti ankstesni sprendimai, visiškai kontroliavo Eni, turi lemiamos reikšmės. Negalima sutikti, kad grupės bendrovėms, kurios yra tos pačios įmonės elementai, pažeidimo pakartotinumas netaikomas vien dėl pačios grupės organizacinės struktūros ar jos restruktūrizacijos.
289 Pažeidimo pakartotinumo konstatavimas ir jo ypatybių vertinimas priklauso Komisijos diskrecijai ir ji nėra saistoma galimai tokiam konstatavimui taikomu senaties terminu (šio sprendimo 284 punkte minėtas 2007 m. vasario 8 d. Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją). Bet kuriuo atveju, šioje byloje su polipropilenu ir PVC susiję pažeidimai buvo konstatuoti sprendimais, priimtais atitinkamai 1986 ir 1994 m. (1986 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendimas 86/398/EEB dėl [EB 81] straipsnio taikymo procedūros (IV/31.149 – Polipropilenas) (OL L 230, p. 1, toliau – Polipropileno sprendimas) ir 1994 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimas 94/599/EB dėl [EB 81] straipsnio taikymo procedūros (IV/31.865 – PVC) (OL L 239, p. 14, toliau – PVC II sprendimas). Visiškai logiška, normalu ir tinkama į šiuos precedentus atsižvelgti naujo pažeidimo, padaryto 1996 m., atveju.
290 Be to, neturi reikšmės tai, kad ankstesni pažeidimai buvo susiję su sektoriais, kurie skiriasi nuo PVC ir polipropileno sektorių (šio sprendimo 160 punkte minėtas 2005 m. spalio 25 d. Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją), ar tai, kad vėliau ši veikla buvo perduota tretiesiems asmenims (žr., be kita ko, šio sprendimo 116 punkte minėtą Sprendimą Cascades prieš Komisiją).
291 Galiausiai nėra jokio prieštaravimo tarp, pirma, to, kad dauginimo koeficientas nustatomas atsižvelgiant į Eni, kuri yra grupės kontroliuojančioji bendrovė, apyvartą ir, antra, atsižvelgimo į pažeidimo pakartotinumą, susijusį su pažeidimais, kurie konstatuoti sprendimais, skirtais kitoms grupės bendrovėms, už kurias Eni taip pat buvo atsakinga.
292 Kiek tai susiję su tariamu teisinio saugumo ir proporcingumo principų pažeidimu, šio sprendimo 284 punkte minėtame 2007 m. vasario 8 d. Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją buvo dar kartą patvirtinta, kad galimas pažeidimo pakartotinumas yra tarp veiksnių, į kuriuos, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, reikia atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumą, ir kad tokiomis aplinkybėmis ieškovė vis dar galėjo numatyti savo elgesio teisinius padarinius. Tas pats pasakytina apie Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį. Šio sprendimo 284 punkte minėtame 2007 m. vasario 8 d. Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją taip pat buvo atmesti pagrindai, susiję su galimu senaties terminu. Be to, kalbėdama apie tai, kad pradinės baudos padidinimas 50 % tariamai yra neproporcingas, nes Eni niekuomet nebuvo apkaltinta jokiu pažeidimu, Komisija primena, jog buvo visiškai teisėta atsižvelgti į Eni situaciją. Kiek tai susiję su pritaikytu padidinimu, Komisija parodė gailestingumą, nes toks padidinimas paprastai taikomas įmonėms, padariusioms pakartotinį pažeidimą po to, kai buvo padarytas vienintelis ankstesnis pažeidimas. Tai, kad Bendrasis Teismas šio sprendimo 160 punkte minėtame 2005 m. spalio 25 d. Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją nusprendė baudą padidinti 40 %, lemia tos bylos aplinkybės.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
293 Gairių 2 punkte kaip sunkinančių aplinkybių pavyzdys minimas „pakartotinis to paties pobūdžio tos pačios įmonės ar tų pačių įmonių pažeidimas“.
294 Pakartotinumo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 617 punktas ir šio sprendimo 287 punkte minėto Sprendimo Michelin prieš Komisiją 284 punktas).
295 Galimas pažeidimo pakartotinumas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant atitinkamo pažeidimo sunkumą (šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 91 punktas ir šio sprendimo 284 punkte minėto 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 26 punktas).
296 Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime pažymi, kad EniChem jau buvo skirti Komisijos sprendimai kartelio srityje (t. y. Polipropileno ir PVC II sprendimai). Tai, Komisijos manymu, įrodo, kad pirmosios baudos nebuvo pakankamos, kad ši įmonė pakeistų savo elgesį. Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad šis pažeidimo pakartotinumas yra sunkinanti aplinkybė, pateisinanti pradinės baudos padidinimą 50 % (ginčijamo sprendimo 487 konstatuojamoji dalis).
297 Polimeri visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad nei ji, nei Eni nėra minimos ankstesniuose sprendimuose, Komisijos minimuose ginčijamame sprendime.
298 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad šiuo atveju Komisija atsižvelgė į sąvoką „įmonė“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, kad pritaikytų sunkinančią aplinkybę, susijusią su pažeidimo pakartotinumu, o tai Komisija patvirtina savo rašytinėse pastabose. Konkrečiai kalbant, Komisija iš esmės manė, kad ta pati įmonė pakartojo veiksmus, kuriais padarytas pažeidimas, ir taip buvo net jeigu juridiniai asmenys, dalyvavę darant nagrinėjamus pažeidimus, nebuvo tapatūs. Šiuo klausimu reikia priminti, kad sąvoka „įmonė“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, turi būti aiškinama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 55 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad kai Komisija ketina remtis sąvoka „įmonė“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, ji turi tai pagrįsti išsamiais ir konkrečiais įrodymais.
299 Pažymėtina, kad, pirma, ginčijamo sprendimo 487 konstatuojamojoje dalyje Komisija apskritai kalba apie „EniChem“, nes ši sąvoka minėto sprendimo 36 konstatuojamojoje dalyje apibrėžta kaip „bet kuri Eni SpA priklausanti bendrovė“. Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime vertinant pažeidimo pakartotinumą Komisijos vartojama sąvoka yra palyginti netiksli, bent jau kiek tai susiję su juridiniais asmenimis, sudarančiais ūkio subjektą, apie kurį kalbama Polipropileno ir PVC II sprendimuose. Be to, net jeigu nagrinėjami juridiniai asmenys yra tie, kurie nurodyti ginčijamo sprendimo 26–35 konstatuojamosiose dalyse, reikia pabrėžti, kad Polipropileno sprendime minimos bendrovės, t. y. Anic, nėra tarp minėtose konstatuojamosiose dalyse nurodytų juridinių asmenų. Be to, ginčijamo sprendimo 26–35 konstatuojamosiomis dalimis iš esmės siekiama aprašyti Eni priklausančių bendrovių kitimą vykdant pažeidimą, kuris buvo daromas po to, kai buvo priimti Polipropileno ir PVC II sprendimai. Taigi šios konstatuojamosios dalys negali suteikti pakankamai išsamios ir konkrečios informacijos apie bendrovių, kurios Eni priklausė iki pažeidimo, už kurį ginčijamu sprendimu skirta bauda, kitimą.
300 Antra, ginčijamo sprendimo 262 išnašoje Komisija pateikia nuorodą į Polipropileno ir PVC II sprendimus ir teigia, kad minėti sprendimai yra susiję su „Eni“. Iš pradžių reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime nėra rašytinio susitarimo dėl sąvokos „Eni“, skirtingai nei sąvokos „EniChem“ atveju. Konkrečiai kalbant, iš ginčijamo sprendimo 26–35 konstatuojamųjų dalių matyti, kad tuo atveju, kai Komisija turi mintyje bendrovę Eni, kaip kitas bendroves patronuojančią bendrovę, ji vartoja sąvoką „Eni SpA“.
301 Trečia, net jeigu ginčijamo sprendimo 262 išnašoje vartodama sąvoką „Eni“ Komisija mintyje turi bendroves, kurios priklauso „įmonei“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, kurią sudaro Eni kontroliuojami juridiniai asmenys, pažymėtina, kad Komisija ginčijamame sprendime šiuo klausimu nepateikė jokios išsamios ir konkrečios informacijos. Bendrajam Teismui pateiktose rašytinėse pastabose Komisija tik pažymi, kad Eni „visiškai“ kontroliavo Polipropileno ir PVC II sprendimuose nurodytas bendroves. Šis teiginys ne tik nėra pagrįstas jokiais įrodymais, bet ir nebuvo įtrauktas į ginčijamą sprendimą.
302 Ketvirta, pažymėtina, kad atitinkamų bendrovių struktūros ir kontrolės kitimas šioje byloje yra ypač sudėtingas. Konkrečiai kalbant, Polipropileno sprendimas buvo skirtas Anic ir šiame sprendime nebuvo paminėtas Eni pavadinimas. Kiek tai susiję su PVC II sprendimu, jo 8 konstatuojamojoje dalyje Komisija mini tai, kad Anic „tapo“ EniChem SpA, o 43 konstatuojamojoje dalyje – kad šį pokytį lėmė „įvairios reorganizacijos“, tačiau išsamiau nepaaiškina. Be to, Eni pavadinimo šiame sprendime taip pat nėra. Reikia pridurti, kad šioje byloje su atitinkamais produktais susijusią Eni veiklą iš pradžių vykdė EniChem Elastomeri (iki kol ši bendrovė buvo prijungta prie EniChem SpA 1997 m., t. y. po to, kai buvo priimtas PVC II sprendimas) ir kad po to EniChem SpA veikla buvo perduota Polimeri, o dėl to atitinkamų įmonių struktūrinė kaita tampa dar sudėtingesnė. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turėjo būti ypač konkreti ir pateikti visus išsamius įrodymus, kurių reikia tam, kad būtų galima konstatuoti, jog ginčijamame sprendime minimos bendrovės ir Polipropileno bei PVC II sprendimuose minimos bendrovės sudarė tą pačią „įmonę“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
303 Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes Bendrasis Teismas mano, jog Komisija ginčijamame sprendime nepateikė pakankamai išsamių ir konkrečių įrodymų, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog ta pati „įmonė“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dar kartą padarė pažeidimą. Tokiomis aplinkybėmis reikia sutikti su keturioliktuoju ieškinio pagrindu ir todėl panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą, kiek juo bendrovei Polimeri skirta 272,25 mln. EUR dydžio bauda.
6. Dėl penkioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes
a) Šalių argumentai
304 Polimeri primena, kad, jos nuomone, tariamas kartelis, net jeigu būtų įrodytas, nebuvo įgyvendintas ir teigia, kad Komisija neteisėtai jai nepritaikė „neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimo praktikoje“ lengvinančios aplinkybės (gairių 3 punkto antra įtrauka). Aplinkybė, kad įmonė dalyvauja susitikimuose ar turi kitokių kontaktų su savo konkurentais, nereiškia, kad tai, apie ką galėjo būti diskutuojama, iš tikrųjų yra įgyvendinta. Šioje byloje Polimeri teigia įrodžiusi, jog nagrinėjami susitarimai, darant prielaidą, kad jie įrodyti, nebuvo įgyvendinti.
305 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Iš esmės ji mano, kad šios bylos aplinkybės neleidžia atsižvelgti į lengvinančią aplinkybę, kaip reikalauja Polimeri.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
306 Pagal gairių 3 punkto antrą įtrauką „neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje“ taip pat gali būti lengvinanti aplinkybė. Vis dėlto tai, kad įmonė, kurios dalyvavimas sudarant susitarimą su konkurentais buvo įrodytas, rinkoje veikia ne taip, kaip sutarta su konkurentais, nebūtinai yra veiksnys, į kurį, nustatant skirtinos baudos dydį, turi būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę (šio sprendimo 101 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 490 punktas).
307 Gali atsitikti taip, jog įmonė, kuri, nepaisydama susitarimo su savo konkurentais, vykdo daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką rinkoje, paprasčiausia bando panaudoti kartelį savo naudai (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 142 punktas ir Sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925, 230 punktas), o įmonė, neatsiribojanti nuo susitikimo, kuriame dalyvavo, rezultatų, iš esmės lieka visiškai atsakinga už dalyvavimą kartelyje (žr. šio sprendimo 101 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 491 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Todėl Komisija privalo lengvinančia aplinkybe pripažinti kartelio neįgyvendinimą tik tada, jei įmonė, kuri remiasi šia aplinkybe, gali įrodyti, kad taip aiškiai ir ryžtingai priešinosi šio kartelio įgyvendinimui, jog buvo sutrukdytas kartelio veikimas, ir kad ji neleido suprasti, jog pritaria susitarimui bei taip nepaskatino kitų įmonių įgyvendinti atitinkamo kartelio. Įmonėms būtų per daug paprasta sumažinti didelės baudos riziką, jeigu gavusios naudos iš neteisėto kartelio jos paskui galėtų pasinaudoti ir baudos sumažinimu dėl to, kad jų vaidmuo įgyvendinant pažeidimą buvo ribotas, nors jų pozicija skatino kitas įmones imtis konkurencijai žalingesnių veiksmų (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren–Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 277–279 punktai ir šio sprendimo 101 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 491 punktas).
308 Šioje byloje Polimeri nepateikia jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad ji taip aiškiai ir ryžtingai priešinosi šio kartelio įgyvendinimui, jog buvo sutrukdytas kartelio veikimas ir kad ji neleido suprasti, jog pritaria susitarimui bei taip nepaskatino kitų įmonių įgyvendinti atitinkamą kartelį. Tokiomis aplinkybėmis Komisija šios lengvinančios aplinkybės jai pritaikyti negalėjo.
309 Be to, poveikio rinkai nebuvimas, net jeigu būtų įrodytas, neturėtų reikšmės, nes jis visiškai nepatvirtintų, kad susitarimai nebuvo taikomi praktikoje (šio sprendimo 160 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 389 punktas).
310 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penkioliktasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
7. Dėl šešioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su 10 % apyvartos ribos pažeidimu
a) Šalių argumentai
311 Polimeri primena, jog ji kritikuoja tai, kad Syndial nebuvo įtraukta į ginčijamo sprendimo adresatų sąrašą, ir teigia, jog Komisija bendrovei Syndial/Polimeri privalėjo skirti ne didesnę nei 86 mln. EUR dydžio baudą, nes Syndial apyvarta 2005 m. buvo 860 mln. EUR. Anot Polimeri, skiriant vieną solidarią baudą turi būti paisoma mažiausios įmonės galimybių. Priešingu atveju visiškai sumokėti baudą negalima reikalauti iš visų įmonių. Bet kuriuo atveju Komisija turėjo skirti dvi skirtingas baudas, atsižvelgdama į laikotarpį, kuriuo atitinkamos įmonės vykdė su tam tikrais produktais susijusią veiklą.
312 Komisija prašo šį ieškinio pagrindą atmesti. Jos manymu, jei Syndial būtų buvusi ginčijamo sprendimo adresatė, pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisija tam tikromis aplinkybėmis nebūtų galėjusi viršyti 86 mln. EUR ribos Syndial skirtos baudos atveju, tačiau jokiu būdu ne Polimeri atveju.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
313 Kalbant apie Reglamento Nr. 2003/1 23 straipsnio 2 dalyje numatytos maksimalios ribos taikymą, pažymėtina, kad tai, jog keletas bendrovių turi solidariai sumokėti baudą, nes jos sudaro įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nereiškia, jog kiekvienos iš jų pareiga yra apribota 10 % nuo jos praėjusių mokestinių metų apyvartos. 10 % maksimali riba, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į bendrą visų bendrovių, sudarančių vieną ekonominį subjektą, veikiantį kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, apyvartą, nes tik visų bendrovių bendra apyvarta gali būti nagrinėjamos įmonės dydžio ir ekonominės galios rodiklis (šio sprendimo 253 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 528 ir 529 punktai ir šio sprendimo 253 punkte minėto 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 90 punktas).
314 Todėl, net jeigu Syndial būtų ginčijamo sprendimo adresatė, bauda, už kurios sumokėjimą Polimeri buvo pripažinta solidariai atsakinga, neturėtų būti apribota 10 % Syndial apyvartos. Iš to matyti, kad Polimeri argumentai netinkami.
315 Be to, reikia atmesti Polimeri argumentus, kad Komisija turėjo skirti dvi skirtingas baudas, atsižvelgdama į laikotarpį, kuriuo atitinkamos įmonės vykdė su tam tikrais produktais susijusią veiklą. Bendrovei Polimeri skirta bauda atspindi tiesioginį jos dalyvavimą darant pažeidimą, taip pat jos atsakomybę už EniChem SpA (dabar – Syndial) įvykdytą pažeidimą. Todėl skiriant minėtą baudą nebuvo apsiribota laikotarpiu, kuriuo su atitinkamais produktais susijusią veiklą vykdė Polimeri. Net jeigu Polimeri savo argumentais iš tiesų ginčija tai, kad ji buvo pripažinta atsakinga už EniChem SpA (dabar – Syndial) įvykdytą pažeidimą, jie atmestini dėl šio sprendimo 120–131 punktuose nurodytų priežasčių.
316 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šešioliktasis Polimeri pateiktas ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
317 Iš visų šių motyvų matyti, kad reikia sutikti su keturioliktuoju ieškinio pagrindu ir todėl panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą, kiek juo bendrovei Polimeri skirta 272,25 mln. EUR dydžio bauda, bei atmesti likusius reikalavimus iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.
D – Dėl tyrimo priemonių
318 Manydama, kad įrodymai, kuriais Komisija grindžia savo kaltinimą, yra riboti ir dviprasmiai, Polimeri Bendrojo Teismo prašo apklausti kelis Bayer, Dow ir Shell darbuotojus.
319 Bendrasis Teismas mano, kad bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos, todėl nusprendžia nesiimti Polimeri prašomų proceso organizavimo priemonių.
II – Dėl prašymų pakeisti baudos dydį
320 Atsižvelgiant į šio sprendimo 298–303 punktuose išdėstytus motyvus iš pradžių reikia, kad Bendrasis Teismas naudodamasis neribota jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį pakeistų ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą tiek, kiek Komisija nustatydama 272,25 mln. EUR sumą bendrovei Polimeri klaidingai pritaikė pažeidimo pakartotinumo sunkinančią aplinkybę.
321 Kiek tai susiję su likusiais reikalavimais, šios bylos aplinkybėmis, siekiant tinkamai nustatyti baudos dydį, Komisijos taikytą apskaičiavimo metodą reikia palikti nepakeistą.
322 Taigi nustatoma, kad bendrovei Polimeri skirtos baudos galutinis dydis yra 181,5 mln. EUR.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
323 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims. Šios bylos aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimo C(2006) 5700 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.638 – Butadieno kaučiukas ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu) 2 straipsnio c punktą, kiek juo Polimeri Europa SpA skirta 272,25 mln. EUR dydžio bauda.
2. Nustatyti, kad Polimeri Europa skirtos baudos dydis yra 181,5 mln. EUR.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Dehousse | Wiszniewska–Białecka | Wahl |
Paskelbta 2011 m. liepos 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
I – Dėl reikalavimo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą
A – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su procedūros pažeidimais
1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su netinkamu pranešimo dėl bendradarbiavimo panaudojimu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
2. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstai atsiųstu antruoju pranešimu apie kaltinimus
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
3. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, iš esmės susijusio su Polimeri teisės į gynybą pažeidimu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
B – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su ginčijamo sprendimo esme
1. Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu atitinkamos rinkos apibrėžimu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
2. Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su kainų kitimu nagrinėjamu laikotarpiu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
3. Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su pagrindinių klientų aprūpinimu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
4. Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu pažeidimo inkriminavimu Polimeri
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
5. Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu kartelio egzistavimo konstatavimu
a) Šalių argumentai
Pirminės pastabos
Dėl pirmosios aštunto ieškinio pagrindo dalies, susijusios su įrodymų šaltiniais
Dėl antrosios aštunto ieškinio pagrindo dalies, susijusios su bendru kartelio apibūdinimu
– Dėl susitarimų dėl kainų
– Dėl rinkos pasidalijimo susitarimų
– Dėl keitimosi svarbia komercine informacija
– Dėl susitarimų laikymosi
– Dėl bendrų faktinių aplinkybių, kurias aprašė N.
b) Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl tam tikrų argumentų, kuriuos Polimeri pateikia a�tuntuoju ie�kinio pagrindu, priimtinumo
Dėl pirmosios aštuntojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su įrodymų šaltiniais
Dėl antrosios aštuntojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su bendru kartelio apibūdinimu
– Dėl susitarimų dėl kainų
– Dėl rinkos pasidalijimo susitarimų
– Dėl keitimosi svarbia komercine informacija
– Dėl susitarimų laikymosi
– Dėl N. aprašytų faktinių aplinkybių
6. Dėl devintojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįsta išvada, kad Polimeri dalyvavo tariamame kartelyje
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
C – Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su baudos dydžio nustatymu
1. Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu pažeidimo sunkumo vertinimu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
2. Dėl vienuoliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu diferencijuotu vertinimu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
3. Dėl dvyliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
4. Dėl tryliktojo ie�kinio pagrindo, susijusio su klaidingu pa˛eidimo laikotarpio nustatymu Polimeri atveju
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
5. Dėl keturioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu pradinės baudos padidinimu dėl pažeidimo pakartotinumo
a) Šalių argumentai
Polimeri argumentai
Komisijos argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
6. Dėl penkioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad nebuvo atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
7. Dėl šešioliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su 10 % apyvartos ribos pažeidimu
a) Šalių argumentai
b) Bendrojo Teismo vertinimas
D – Dėl tyrimo priemonių
II – Dėl prašymų pakeisti baudos dydį
Dėl bylinėjimosi išlaidų