TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. liepos 19 d.(*)
„Direktyva 2006/112/EB – 56 straipsnio 1 dalies e punktas – 135 straipsnio 1 dalies f ir g punktai – Turto valdymo sandorių naudojant vertybinius popierius („portfelio valdymas“) atleidimas nuo mokesčio“
Byloje C‑44/11
dėl Bundesfinanzhof (Vokietija) 2010 m. spalio 28 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. sausio 31 d., pagal SESV 267 straipsnio pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Finanzamt Frankfurt am Main V-Höchst
prieš
Deutsche Bank AG
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai U. Lõhmus, A. Rosas (pranešėjas), A. Ó Caoimh ir A. Arabadjiev,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. kovo 1 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Finanzamt Frankfurt am Main V-Höchst, atstovaujamos M. Baueregger,
– Deutsche Bank AG, atstovaujamo baristerių P. Farmer ir P. Freund,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. M. Wissels ir M. K. Bulterman,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Murrell, padedamos R. Hill,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Soulay ir L. Lozano Palacios bei B.‑R. Killmann,
susipažinęs su 2012 m. gegužės 8 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1) 56 straipsnio 1 dalies e punkto ir 135 straipsnio 1 dalies f ir g punktų išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Finanzamt Frankfurt am Main V-Höchst (toliau – Finanzamt) ir Deutsche Bank AG Zentrale/Steuerabteilung – Group Tax (toliau – Deutsche Bank) pirmiausia dėl Deutsche Bank turto valdymo sandorių naudojant vertybinius popierius (toliau – portfelio valdymas) kvalifikavimo atleidžiant nuo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM).
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisės aktai
3 Susiklostant bylos aplinkybėms Direktyvos 2006/112 56 straipsnyje buvo nustatyta:
„1. Kai toliau išvardintos paslaugos teikiamos asmenims, įsisteigusiems už Bendrijos ribų, arba apmokestinamiesiems asmenims, įsisteigusiems Bendrijoje, bet ne toje pačioje šalyje, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, paslaugų teikimo vieta yra ten, kur paslaugas įsigyjantis asmuo yra įsteigęs savo verslą arba turi nuolatinį padalinį, kuriam teikiamos paslaugos, arba, nesant tokios vietos, nuolatinė gyvenamoji vieta arba vieta, kur jis paprastai gyvena:
<…>
e) banko, finansiniai ir draudimo sandoriai, įskaitant perdraudimą, išskyrus seifų nuomą;
<…>“
4 Pagal šios direktyvos 135 straipsnį:
„1. Sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM:
a) draudimo ir perdraudimo sandoriai, įskaitant su jais susijusias paslaugas, kurias teikia draudimo brokeriai ir draudimo agentai;
<…>
f) sandoriai, įskaitant derybas dėl akcijų, turtinių teisių bendrovėse ar asociacijose, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, išskyrus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į prekes, ir 15 straipsnio 2 dalyje nurodytas teises ar vertybinius popierius, išskyrus sandorius dėl šių dokumentų valdymo ar saugojimo;
g) specialių investicinių fondų, kaip juos apibrėžia valstybės narės, valdymas;
<…>“
Vokietijos teisės aktai
5 2005 m. Pridėtinės vertės įstatymo (Umsatzsteuergesetz 2005, toliau – UStG), jo klostantis pagrindinėms bylos aplinkybėms galiojusioje redakcijoje, 3a straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Jeigu 4 dalyje nurodytų kitų paslaugų gavėjas yra verslininkas, nukrypstant nuo 1 dalies kita paslauga laikoma suteikta ten, kur gavėjas vykdo savo veiklą. Tačiau jeigu kita paslauga suteikiama verslininko nuolatiniam padaliniui, lemiamą svarbą turi šio padalinio vieta. Jei kitų 4 dalyje nurodytų paslaugų gavėjas nėra verslininkas, o jo gyvenamoji vieta arba buveinė yra trečiosios valstybės teritorijoje, kitos paslaugos laikomos suteiktos jo gyvenamoje vietoje arba buveinėje.“
6 Šio įstatymo 3a straipsnio 4 dalies 6 punkto a papunktyje nustatyta:
„Kitos paslaugos“ 3 dalyje pavartota prasme yra:
a) kitos 4 dalies 8 punkto a–h papunkčiuose ir 10 punkte nurodytų rūšių paslaugos bei kreditų ir kreditų garantijų valdymas <…>“
7 Pagal UStG 4 straipsnio 8 punkto e ir h papunkčius:
„Nuo mokesčio atleidžiami 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti sandoriai:
<…>
e) prekybos vertybiniais popieriais sandoriai ir derybos dėl šių sandorių, išskyrus vertybinių popierių saugojimą ir valdymą;
<…>
h) investicinių fondų valdymas pagal Investavimo įstatymą (Investmentgesetz) ir aprūpinimo įstaigų valdymas pagal Draudimo priežiūros įstatymą (Versicherungsaufsichtsgesetz);
<...>“
8 Finansų ministerijos pranešime, administracinėje normas aiškinančioje instrukcijoje, kuri nėra privaloma teismams, nurodyta:
„UStG 3a straipsnio 3 dalis ir 4 dalies 6 punktas netaikomi nustatant turto valdymo sandorių vietą. Taip pat negalima tiesiogiai remtis Direktyvos 2006/112/EB 56 straipsnio 1 dalies e punktu, pagal kurį tam tikrais atvejais, susijusiais su „banko, finansiniais ir draudimo sandoriais“, paslaugos teikimo vieta nustatoma pagal paslaugos gavėjo gyvenamąją arba verslo vietą. „Banko, finansiniai ir draudimo sandoriai“ yra Bendrijos teisės sąvokos ir jas reikia taip aiškinti. Direktyvoje 2006/112/EB ir iki 2006 m. gruodžio 31 d. galiojusioje 1977 m. gegužės 17 d. Šeštojoje Tarybos direktyvoje dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23) – neapibrėžta, kas tai konkrečiai yra. Tačiau Direktyvos 2006/112/EB 135 straipsnio 1 dalies a–f punktuose <...> yra aiškių nurodymų dėl šių sąvokų aiškinimo. Šiose nuostatose turto valdymas nenurodytas. Iš Direktyvos 2006/112/EB 56 straipsnio 1 dalies e punkto <...> taip pat nematyti, kad nuostata turi būti taikoma, be kita ko, kitiems banko, finansiniams ir draudimo sandoriams.
Vien „turto valdymo“ paslauga yra apmokestinama. UStG 4 straipsnio 8 punkto e papunktis, kuriame numatytas atleidimas nuo mokesčio, netaikomas, nes turto valdymas (portfelio valdymas) nepriskiriamas sandoriams, kuriems pagal minėtas nuostatas taikomos lengvatos. <...>“
Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
9 2008 m. Deutsche Bank pats ir per dukterines bendroves teikė portfelio valdymo paslaugas privatiems klientams (investuotojams). Klientai (investuotojai) įgaliojo Deutsche Bank, atsižvelgiant į jų pasirinktą investicijų strategiją, valdyti vertybinius popierius savo nuožiūra ir be išankstinių šių klientų (investuotojų) nurodymų ir imtis visų priemonių, kurios atrodo esančios tikslingos valdant vertybinius popierius. Deutsche Bank buvo suteikti įgaliojimai disponuoti turtu (vertybiniais popieriais) klientų (investuotojų) vardu ir sąskaita.
10 Klientai (investuotojai) turėjo kasmet mokėti atlygį, kurį sudarė iš viso 1,8 % valdomo turto vertės. Šį atlygį sudarė 1,2 % valdomo turto dydžio dalis už turto valdymą ir 0,6 % turto vertės dydžio dalis už vertybinių popierių pirkimą ir pardavimą. Šis atlygis taikytas ir už sąskaitos bei depozito tvarkymą ir emisijos priedą įsigijant investicines akcijas, įskaitant jas į Deutsche Bank įmonių valdomus fondus.
11 Atitinkamai kalendorinių metų ketvirčio arba metų pabaigoje kiekvienas klientas (investuotojas) gaudavo ataskaitą apie turto valdymą ir turėjo teisę bet kuriuo metu nedelsiant nutraukti valdymo pavedimą.
12 Pateikdamas išankstinę PVM deklaraciją už iš anksto deklaruojamą laikotarpį, 2008 m. gegužės mėnesį, Deutsche Bank nurodė Finanzamt, kad jo turto valdymo naudojant vertybinius popierius paslaugos atleidžiamos nuo mokesčio pagal UStG 4 straipsnio 8 punktą, jeigu jos teikiamos klientams (investuotojams) nacionalinėje teritorijoje arba likusioje Europos Sąjungos teritorijoje. Ji taip pat manė, kad pagal UStG 3a straipsnio 4 dalies 6 punkto a papunktį šios paslaugos, kaip paslaugos klientams (investuotojams) trečiosiose šalyse, neapmokestinamos.
13 Finanzamt atmetė šiuos argumentus ir 2009 m. balandžio 29 d. pateikė pranešimą apie iš anksto mokėtiną mokestį už mokestinį laikotarpį – 2008 m. gegužės mėnesį, kuriame turto valdymo naudojant vertybinius popierius sandorius suinteresuotiems klientams (investuotojams) laikė apmokestinamais ir neatleidžiamais nuo mokesčio.
14 Deutsche Bank pateiktas skundas dėl šio pranešimo buvo atmestas. Tačiau Finanzgericht (Finansų teismas) patenkino Deutsche Bank jame pareikštą ieškinį. Finanzamt paskui dėl Finanzgericht sprendimo padavė apeliacinį skundą Bundesfinanzhof (Federacinis finansų teismas).
15 Kilus abejonių, pirmiausia kvalifikuojant portfelio valdymą atsižvelgiant į atleidimą nuo PVM, Bundesfinanzhof nusprendė pateikti Teisingumo Teismui tokius klausimus prejudiciniam sprendimui priimti:
„1. Ar portfelio valdymas, kai apmokestinamasis asmuo už atlygį savo nuožiūra priima sprendimą pirkti ir parduoti vertybinius popierius ir šį sprendimą įgyvendina juos pirkdamas ir parduodamas, neapmokestinamas:
– tik kaip investicinių fondų valdymas bendrai keliems investuotojams pagal Direktyvos [2006/112] 135 straipsnio 1 dalies g punktą, arba taip pat
– kaip individualus portfelio valdymas pavieniams investuotojams pagal Direktyvos [2006/112] 135 straipsnio 1 dalies f punktą (su vertybiniais popieriais susiję sandoriai arba kaip derybos dėl tokių sandorių)?
2. Kokią reikšmę apibrėžiant pagrindinę ir papildomą paslaugą, turi kriterijus, kad papildoma paslauga klientams yra ne tikslas, o priemonė geriausiomis sąlygomis gauti pagrindinę paslaugos teikėjo paslaugą, atsižvelgiant į tai, kad papildomos paslaugos kaina apskaičiuojama atskirai ir ją gali teikti trečiasis asmuo?
3. Ar Direktyvos [2006/112] 56 straipsnio 1 dalies e punktas taikomas tik šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalies a–g punktuose išvardytoms paslaugoms, ar ir turto valdymui naudojant vertybinius popierius (portfelio valdymas), net jeigu šis sandoris nepatenka į pastarosios nuostatos taikymo sritį?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl antrojo klausimo
16 Savo antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį klausimą pateikęs teismas klausia, kokią reikšmę nustatant, pirma, tokio portfelio valdymo, kaip antai nagrinėjamas šioje pagrindinėje byloje, už atlygį teikiamos veiklos, kurią vykdydamas apmokestinamasis asmuo savo nuožiūra priima sprendimus pirkti ir parduoti vertybinius popierius ir įgyvendina šiuos sprendimus pirkdamas ir parduodamas vertybinius popierius, pagrindinę paslaugą ir, antra, papildomą paslaugą, turi kriterijus, pagal kurį papildoma paslauga klientams yra ne tikslas, o tik priemonė geriausiomis sąlygomis gauti pagrindinę paslaugos teikėjo paslaugą, atsižvelgiant į tai, kad papildomos paslaugos kaina apskaičiuojama atskirai ir ją gali teikti trečiasis asmuo.
17 Iš anksto reikia pažymėti, kad tokia portfelio valdymo veikla, kurią pagrindinėje byloje vykdo Deutsche Bank, apima kelias dalis.
18 Kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, kai sandorį sudaro jo dalių ir veiksmų daugetas, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, kuriomis šis sandoris vyksta, siekiant nustatyti, viena vertus, ar jis apima dvi, ar daugiau atskirų paslaugų, ar vieną paslaugą, ir, kita vertus, ar pastaruoju atveju ši viena paslauga turi būti laikoma prekių tiekimu, ar paslaugų teikimu (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2005 m. spalio 27 d. Sprendimo Levob Verzekeringen ir OV Bank, C‑41/04, Rink. p. I‑9433, 19 punktą ir 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Bog ir kt., C‑497/09, C‑499/09, C‑501/09 ir C‑502/09, Rink. p. I‑1457, 52 punktą).
19 Šiuo klausimu Teisingumo Teismo nusprendė, kad tuomet, kai viena paslaugos dalis turi būti laikoma kaip sudaranti pagrindinę paslaugą, o kita – papildomą paslaugą, kuri mokesčių prasme vertinama taip pat kaip ir pagrindinė paslauga, laikytina, jog teikiama viena paslauga (žr. 2001 m. gegužės 15 d. Sprendimo Primback, C‑34/99, Rink. p. I‑3833, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
20 Tačiau primintina, kad apmokestinimo PVM tikslais viena paslauga gali būti ir esant kitoms aplinkybėms.
21 Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad ir tuomet, kai dvi ar daugiau dalių ar veiksmų, kuriuos atlieka apmokestinamasis asmuo, yra taip glaudžiai susiję, jog objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą paslaugą, kurią padalyti būtų nenatūralu, laikoma, kad teikiama viena paslauga (minėto Sprendimo Levob Verzekeringen ir OV Bank 22 punktas).
22 Atsižvelgiant į šiuos svarstymus ir, siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį klausimą pateikusiam teismui, manytina, kad minėtas teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kaip PVM tikslais kvalifikuoti pagrindinėje byloje nagrinėjamą portfelio valdymo paslaugą, už atlygį teikiamą veiklą, kurią vykdydamas apmokestinamasis asmuo priima sprendimus pirkti ir parduoti vertybinius popierius ir įgyvendina šiuos sprendimus pirkdamas ir parduodamas vertybinius popierius, ir, konkrečiai kalbant, nustatyti, ar ši veikla turi būti laikoma viena ekonomine paslauga.
23 Panašu, kad pagal šio sprendimo 18 punkte nurodytą teismo praktiką atsižvelgiant į visas aplinkybes, kuriomis teikiama ši portfelio valdymo paslaugą, ji, viena vertus, iš esmės sudaro kliento (investuotojo) turto analizės ir priežiūros paslaugų derinį ir, antra vertus, vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo paslaugą siaurąja prasme.
24 Aišku, šios dvi portfelio valdymo paslaugos sudėtinės dalys gali būti teikiamos atskirai. Iš tiesų klientas (investuotojas) gali pageidauti tik konsultavimo paslaugos ir pats nuspręsti ir sudaryti investicinius sandorius. Atvirkščiai, klientas (investuotojas), kuris pageidauja pats nuspręsti dėl vertybių popierių pirkimo ir pardavimo sandorių sudarymo ir, bendriau kalbant, struktūrizuoti ir prižiūrėti savo turtą, bet nesudaro pardavimo ar pirkimo sandorių, dėl šių paskutiniųjų paslaugų gali kreiptis į agentą.
25 Tačiau paprastas klientas (investuotojas), kiek tai susiję su tokia portfelio valdymo paslauga, kurią pagrindinėje byloje teikia Deutsche Bank, ieško būtent šių dviejų sudėtinių dalių derinio.
26 Kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 30 punkte, valdant portfelio valdymo paslaugą iš priimtų sprendimų dėl geriausios vertybinių popierių pirkimo, pardavimo ar saugojimo strategijos nebūtų naudos investuotojams, jei ši strategija nebūtų įgyvendinta. Be to, kiekvienu atveju tai ar ne pardavimo ir pirkimo sandoriai įvykdyti be išankstinės rinkos ekspertizės ir analizės, neturėtų jokios prasmės.
27 Taigi, teikiant šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamą portfelio valdymo paslaugą, šios dvi sudėtinės dalys yra ne tik neatskiriamos; be viso to, jas reikia vertinti vienodai. Iš tiesų jos viena kitai yra būtinos teikiant visą paslaugą, todėl negalima vieną laikyti pagrindine paslauga, o kitą – papildoma.
28 Todėl laikytina, kad minėtos sudėtinės dalys yra taip glaudžiai susijusios, jog, objektyviai vertinant, sudaro vieną ekonominę paslaugą, kurią skaidyti būtų nenatūralu.
29 Atsižvelgiant į prieš tai pateiktus svarstymus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokią portfelio valdymo paslaugą, kaip antai nagrinėjama šioje pagrindinėje byloje, už atlygį teikiamą veiklą, kurią vykdydamas apmokestinamasis asmuo savo nuožiūra priima sprendimus pirkti ir parduoti vertybinius popierius ir įgyvendina šiuos sprendimus pirkdamas ir parduodamas vertybinius popierius, sudaro dvi sudėtinės dalys, kurios taip glaudžiai susijusios, jog, objektyviai vertinant, sudaro vieną ekonominę paslaugą.
Dėl pirmojo klausimo
30 Savo pirmuoju klausimu, kuri reikia nagrinėti antrą, prašymą priimti prejudicinį klausimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f ir g punktai turi būti aiškinami taip, kad portfelio valdymas, kaip nagrinėjamasis šioje pagrindinėje byloje, atleidžiamas nuo PVM pagal šią nuostatą.
31 Kiek tai susiję su Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f ir g punktuose numatytu atleidimu nuo mokesčio, konstatuotina, kad Direktyvoje 2006/112 „investicinių fondų valdymo“ sąvoka neapibrėžta. Tačiau Teisingumo Teismas patikslino, kad sandoriai, kuriems taikomas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies g punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio yra tie, kurie būdingi kolektyvinio investavimo subjektų veiklai (2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Abbey National, C‑169/04, Rink. p. I‑4027, 63 punktas).
32 Šiuo klausimu iš 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS), derinimo (OL L 375, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 6 sk., 1 t., p. 139), iš dalies pakeistos 2002 m. sausio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/108/EB (OL L 41, p. 35), 1 straipsnio 2 dalies pirmos įtraukos matyti, kad tokių subjektų vienintelis tikslas yra iš visuomenės pritraukto kapitalo kolektyvinis investavimas į perleidžiamus vertybinius popierius ir (arba) kitą likvidų finansinį turtą, kurie veikia pasinaudodami rizikos paskirstymo principu ir kurių investiciniai vienetai savininkų pageidavimu yra tiesiogiai ar netiesiogiai atperkami ar išperkami už tų subjektų turtą.
33 Konkrečiai kalbant, kaip tai pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 14 ir 15 punktuose, turimi omenyje specialūs investiciniai fondai, kuriuose sukaupiama daug investicijų: jos investuojamos į tam tikrus vertybinius popierius, kuriuos galima veiksmingai valdyti siekiant optimizuoti rezultatus, tik į juos atskiros investicijos gali būti gana kuklios. Tokie fondai savo investicijas valdo savo vardu ir sąskaita, o kiekvienam investuotojui priklauso fondo dalis, bet ne pačios fondo investicijos.
34 Tačiau tokios paslaugos, kurias pagrindinėje byloje suteikė Deutsche Bank, iš esmės susijusios su vieno asmens turtu, kurio bendra vertė turi būti pakankamai didelė, kad jo valdymas būtų pelningas. Portfelio valdytojas kliento (investuotojo) vardu ir sąskaita perka ir parduoda kliento (investuotojo), kuris išsaugo nuosavybes teises į skirtingus konkrečius vertybinius popierius visu sutarties galiojimo laikotarpiu ir jam pasibaigus, investicinius produktus.
35 Todėl šioje pagrindinėje byloje nagrinėjama Deutsche Bank portfelio valdymo veikla neatitinka „specialių investicinių fondų valdymo“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies g punktą.
36 Kalbant apie šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalyje f punkte įtvirtinto atleidimo nuo mokesčio apimtį, Teisingumo Teismas konstatavo, kad akcijų ir kitų vertybinių popierių sandoriai apima sandorius, vykdomus vertybinių popierių rinkoje, ir kad vertybinių popierių prekybą sudaro veiksmai, kuriais pakeičiama šalių teisinė ir finansinė padėtis (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo SDC, C‑2/95, Rink. p. I‑3017, 72 ir 73 punktus ir 2012 m. liepos 5 d. Sprendimo DTZ Zadelhoff, C‑259/11, 22 punktą).
37 „Sandoriai, susiję su akcijomis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reiškia sandorius, kuriais galima sukurti, pakeisti ar panaikinti su vertybiniais popieriais susijusias šalių teises ir pareigas (žr., be kita ko, 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CSC Financial Services, C‑235/00, Rink. p. I‑10237, 33 punktą ir minėto Sprendimo DTZ Zadelhoff 23 punktą).
38 Kaip konstatuota šio sprendimo 23 punkte, šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamą portfelio valdymo paslaugą iš esmės sudaro dvi sudėtinės dalys, t. y. pirma, kliento (investuotojo) turto analizės ir priežiūros paslauga ir, antra, vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo paslauga.
39 Nors vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo sandoriams gali būti taikomas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalyje f punktas, taip nėra turto analizės ir priežiūros sandorių atveju, nes teikiant turto analizės ir priežiūros paslaugą nebūtinai sudaromi sandoriai, kuriais galima sukurti, pakeisti ar panaikinti su vertybiniais popieriais susijusias šalių teises ir pareigas.
40 Deutsche Bank ir Europos Komisija mano, kad šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamos portfelio valdymo paslaugos esmė yra sudaromas vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo sandoris, ir dėl šios priežasties minėta paslauga turi būti atleidžiama nuo PVM pagal Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f punktą. Tačiau Finanzamt, kaip ir Vokietijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, mano, kad ją reikia vertinti kaip analizės ir priežiūros paslaugą, kuri negali būti atleista nuo mokesčio, kaip numatyta šioje direktyvoje.
41 Tačiau, iš sprendimo 27 punkto matyti, kad negalima laikyti, jog vienos šios paslaugos sudėtinės dalys sudaro pagrindinę paslaugą, o kitos – papildomą. Iš tiesų šias dalis reikia vertinti vienodai.
42 Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog formuluotės, vartojamos Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalyje nurodytiems neapmokestinimo atvejams apibrėžti, turi būti aiškinamos griežtai, nes šie neapmokestinimo atvejai yra bendro principo, pagal kurį PVM taikomas kiekvienam apmokestinamojo asmens už atlygį atliekamam paslaugų teikimui, išimtis (žr., be kita ko, 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Taksatorringen, C‑8/01, Rink. p. I‑13711, 36 punktą ir minėto Sprendimo DTZ Zadelhoff 20 punktą).
43 Taigi atsižvelgiant į tai, kad PVM tikslais galima atsižvelgti tik į visą minėtą paslaugą, jai negali būti taikomas Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f punktas.
44 Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2006/112 bendra struktūra. Iš tiesų, kaip teigia Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės, tuomet, kai specialius investicinius fondus valdo specialios valdymo bendrovės, atleistos nuo mokesčio pagal Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies g punktą, tai yra turto, kurį sudaro vertybiniai popieriai, valdymo forma. Jei ši turto valdymo forma naudojant vertybinius popierius jau yra atleista nuo mokesčio, kiek tai susiję su Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta prekyba vertybiniais popieriais, nebuvo būtina nustatyti jos apmokestinimo pagal minėtos direktyvos 135 straipsnio 1 dalies g punktą.
45 Pagaliau konstatuotina, kad mokesčių neutralumo principas šios išvados nepaneigia. Kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 60 punkte, šis principas neleidžia išplėsti atleidimo nuo mokesčio taikymo srities, nesant tuo tikslu aiškiai suformuluotos nuostatos. Iš tiesų minėtas principas nėra ir pirminės teisės norma, kurioje gali būti nustatytos atleidimo nuo mokesčio teisėtumo sąlygos, tai yra aiškinimo principas, kuris turi būti taikomas kartu su principu, pagal kurį atleidimas nuo mokesčio aiškinamas siaurąja prasme.
46 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies f ar g punktai turi būti aiškinami taip, kad toks portfelio valdymas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, neatleidžiamas nuo PVM pagal šią nuostatą.
Dėl trečiojo klausimo
47 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį klausimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas tik šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalies a–g punktuose išvardytoms paslaugoms, ar jis taip pat taikomas portfelio valdymui, net jei šiam sandoriui ši nuostata netaikoma.
48 Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punkte nustatoma, kad, kiek tai susiję su banko, finansiniais ir draudimo sandoriais, įskaitant perdraudimą, išskyrus seifų nuomą, teikiant paslaugas asmenims, įsisteigusiems už Bendrijos ribų, arba apmokestinamiesiems asmenims, įsisteigusiems Bendrijoje, bet ne toje pačioje šalyje, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, paslaugų teikimo vieta yra ten, kur paslaugas įsigyjantis asmuo yra įsteigęs savo verslą arba turi nuolatinį padalinį, kuriam teikiamos paslaugos, arba, nesant tokios vietos, nuolatinė gyvenamoji vieta arba vieta, kur jis paprastai gyvena.
49 Atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, ja siekiama nustatyti banko, finansinių ir draudimo sandorių, įskaitant perdraudimą, paslaugų teikimo vietą. Šiuo klausimu minėtoje nuostatoje nepateikiama jokia nuoroda į Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies a–g punktuose išvardytas paslaugas. Tačiau joje numatoma viena išimtis, būtent seifų nuoma.
50 Deutsche Bank, Finanzamt, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija mano, kad Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo sritis negali būti apribota šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalies a–g punktais.
51 Vokietijos vyriausybė, remdamasi 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Swiss Re Germany Holding (C‑242/08, Rink. p. I‑10099) 31 ir 32 punktais, teigia priešingai. Jos manymu, Teisingumo Teismas šiame sprendime nusprendė, kad, siekiant palaikyti tinkamą PVM bendros sistemos veikimą ir vienodą aiškinimą, sąvokos „draudimo sandoriai“ ir „perdraudimo sandoriai“, nustatytos Šeštojoje direktyvoje 77/388 ir kurios sutampa su Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punkte ir Direktyvos 2006/112 135 straipsnio 1 dalies a punkte apibrėžtomis sąvokomis, nėra apibrėžtos skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jos taikomos pagal vieną nuostatą, ar kitą. Šis svarstymas pagal analogiją turi būti taikomas „finansiniams sandoriams“.
52 Tačiau, kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 69 punkte, minėto Sprendimo Swiss Re Germany Holding motyvai susiję su tuo, kad Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punkte ir jos 135 straipsnio 1 dalies a punkte, kiek tai susiję su draudimu, vartojamos iš esmės tapačios sąvokos, būtent: viename – „draudimo sandoriai, įskaitant perdraudimą“, o kitame – „draudimo ir perdraudimo sandoriai“.
53 Tačiau tarp „banko“ ir „finansinių“ sandorių, kurie nurodomi šios direktyvos 56 straipsnio 1 dalies e punkte, ir kurio nors sandorio, įvardyto jos 135 straipsnio 1 dalies b–g punktuose, jokio panašaus ryšio nėra. Nė vienoje iš šių dviejų paskutinių nuostatų nevartojamas terminas „banko“ arba „finansinių“. Minėtuose punktuose išvardyti sandoriai yra finansinio pobūdžio; tarp jų yra ir tų, kuriuos gali įvykdyti bankai, tačiau ne tik jie. Be to, jie toli gražu nesudaro išsamaus sandorių, kuriuos gali įvykdyti bankas, arba kurie gali būti laikomi „finansiniais“, sąrašo.
54 Tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamas Deutsche Bank portfelio valdymas yra finansinė paslauga ir Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punktas negali būti aiškinamas siaurąja prasme (šiuo klausimu žr. 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Dudda, C‑327/94, Rink. p. I‑4595, 21 punktą ir minėto Sprendimo Levob Verzekering ir OV Bank 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), laikytina, kad šiai veiklai, kaip finansiniam sandoriui, netaikomas Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punktas.
55 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas ne tik minėtos direktyvos 135 straipsnio 1 dalies a–g punktuose nurodytoms paslaugoms, bet ir turto valdymo naudojant vertybinius popierius paslaugoms.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Tokią portfelio valdymo paslaugą, kaip antai nagrinėjama šioje pagrindinėje byloje, už atlygį teikiamą veiklą, kurią vykdydamas apmokestinamasis asmuo savo nuožiūra priima sprendimus pirkti ir parduoti vertybinius popierius ir įgyvendina šiuos sprendimus pirkdamas ir parduodamas vertybinius popierius, sudaro dvi sudėtinės dalys, kurios taip glaudžiai susijusios, jog, objektyviai vertinant, sudaro vieną ekonominę paslaugą.
2. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 135 straipsnio 1 dalies f ar g punktai turi būti aiškinami taip, kad turto valdymas naudojant vertybinius popierius, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, neatleidžiamas nuo PVM pagal šią nuostatą
3. Minėtos Direktyvos 2006/112 56 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas ne tik minėtos direktyvos 135 straipsnio 1 dalies a–g punktuose nurodytoms paslaugoms, bet ir turto valdymo naudojant vertybinius popierius paslaugoms.
Parašai.