TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. gegužės 8 d.(*)
„Pagrindinės laisvės – Apribojimas – Pateisinimas – Valstybės pagalba – Sąvoka „viešojo darbų pirkimo sutartis“ – Žemės sklypai ir pastatai tam tikrose savivaldybėse – Regioniniai teisės aktai, pagal kuriuos perleidžiant nekilnojamąjį turtą taikoma galimo pirkėjo ar nuomininko „pakankamo ryšio“ su tiksline savivaldybe sąlyga – Socialinis įpareigojimas darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams – Mokesčių paskatos ir subsidijavimo mechanizmai“
Sujungtose bylose C‑197/11 ir C‑203/11
dėl Cour constitutionnelle (Belgija) 2011 m. balandžio 6 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo 2011 m. balandžio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose
Eric Libert,
Christian Van Eycken,
Max Bleeckx,
Syndicat national des propriétaires et copropriétaires ASBL,
Olivier de Clippele
prieš
Gouvernement flamand,
dalyvaujant:
Collège de la Commission communautaire française,
Gouvernement de la Communauté française,
Conseil des ministres (C‑197/11),
ir
All Projects & Developments NV ir kt.
prieš
Vlaamse Regering,
dalyvaujant:
College van de Franse Gemeenschapscommissie,
Franse Gemeenschapsregering,
Ministerraad,
Immo Vilvo NV,
PSR Brownfield Developers NV (C‑203/11),
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano (pranešėjas), teisėjai M. Ilešič, E. Levits, J.‑J. Kasel ir M. Safjan,
generalinis advokatas J. Mazák,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. birželio 20 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– E. Libert, C. Van Eycken ir M. Bleeckx, atstovaujamų advokato F. Gosselin,
– Syndicat national des propriétaires et copropriétaires ASBL, atstovaujamos advokatų C. Lesaffer ir E. Desair,
– All Projects & Developments NV ir kt., atstovaujamos advocaten P. de Bandt ir J. Dewispelaere,
– Vlaamse Regering, atstovaujamos advocaten P. van Orshoven ir A. Vandaele,
– Collège de la Commission communautaire française ir Gouvernement de la Communauté française, atstovaujamų advokatų M. Uyttendaele ir J. Sautois,
– Immo Vilvo NV, atstovaujamos advocaten P. Flamey ir P. J. Vervoort,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir A. Wiedmann,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels, C. Schillemans ir K. Bulterman,
– Europos Komisijos, atstovaujamos T. van Rijn, I. Rogalski, S. Thomas ir F. Wilman,
susipažinęs su 2012 m. spalio 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su SESV 21, 45, 49, 56 bei 63 straipsnių ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77 ir klaidų ištaisymai OL L 229, p. 35 ir OL L 197, 2005, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 22 ir 24 straipsnių aiškinimu.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant E. Libert, C. Van Eycken, M. Bleeckx, Syndicat national des propriétaires et copropriétaires ASBL ir O. de Clippele bei All Projects & Developments NV ir kitų 35 bendrovių ginčus su Vlaamse Regering dėl teisės nuostatų, pagal kurias perleidžiant tam tikrose Vlaamse Regering nurodytose savivaldybėse (toliau – tikslinės savivaldybės) esantį nekilnojamąjį turtą taikoma „speciali sąlyga“, pagal kurią šis turtas gali būti „perleistas“, t. y. parduotas, išnuomotas ilgesniam nei 9 metų laikotarpiui arba jo atžvilgiu gali būti taikoma ilgalaikė nuoma ar užstatymo teisė tik asmenims, kurie, provincijos vertinimo komisijos nuomone, turi „pakankamą ryšį“ su minėtomis savivaldybėmis.
3 Be to, byloje C‑203/11 Cour constitutionnelle klausia Teisingumo Teismo, ar SESV 49, 56, 63, 107 ir 108 straipsniai bei 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) redakcijos, patvirtintos 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009 (OL L 188, p. 14; toliau – Direktyva 2004/18), nuostatos draudžia teisės nuostatas, pagal kurias tam tikrais atvejais žemės sklypų savininkams ir darbų užsakovams numatytas „socialinis įpareigojimas“, kaip antai iš esmės jų statybos projekto dalies skyrimas socialiniams būstams realizuoti arba socialinės įmokos pervedimas, o už tai, kaip atlyginimu, šie ūkio subjektai gali naudotis įvairiomis mokesčių paskatomis ir subsidijų mechanizmais.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
4 Direktyvos 2004/18 1 straipsnyje numatyta:
„1. Šioje direktyvoje taikomi šio straipsnio 2–15 dalyse pateikti sąvokų apibrėžimai.
2. a) „Viešosios sutartys [viešojo pirkimo sutartys]“ – tai dėl piniginės naudos vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje.
b) „Viešojo darbų pirkimo sutartys“ – tai viešosios sutartys, kurių dalykas yra darbų arba darbo, susijusio su viena iš I Priede nurodytų veiklų, įvykdymas, arba įvykdymas ir suprojektavimas, arba darbo realizavimas bet kokiomis priemonėmis, atitinkančiomis perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus. [„Viešojo darbų pirkimo sutartys“ – tai viešojo pirkimo sutartys, kurių dalykas yra darbų arba darbo, susijusio su viena iš I priede nurodytų veiklos rūšių, įvykdymas arba kartu projektavimas ir įvykdymas, arba perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus atitinkančio darbo realizavimas bet kokiomis priemonėmis.] Darbas yra tam tikrų statybos arba civilinės inžinerijos darbų, kaip visumos, rezultatas, kurio pakanka ekonominei ar techninei funkcijai atlikti.
<...>“
5 Pagal Direktyvos 2004/38 1 straipsnį:
„Ši direktyva nustato:
a) naudojimosi [Europos] Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus;
b) nuolatinio gyvenimo valstybių narių teritorijoje teisę Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams;
c) a ir b punktuose nustatytų teisių ribas, atsižvelgiant į valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastis.“
6 Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų.“
7 Minėtos direktyvos 22 straipsnyje „Teritorinė aprėptis“ numatyta:
„Teisė gyventi šalyje ir nuolatinio gyvenimo šalyje teisė aprėpia visą priimančiosios valstybės narės teritoriją. Valstybės narės gali taikyti teritorinius teisės gyventi šalyje ir nuolatinio gyvenimo šalyje teisės apribojimus tik tuomet, jei tokie patys apribojimai taikomi jų pačių piliečiams.“
8 Direktyvos 2004/38 24 straipsnio „Vienodas traktavimas“ 1 dalyje numatyta:
„Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos [EB] sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę.“
9 2005 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimo 2005/842/EB dėl [EB] 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas (OL L 312, p. 67; toliau – Sprendimas BESP), 1 straipsnyje numatyta:
„Šiame sprendime išdėstomos sąlygos, kurioms esant valstybės pagalba kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skirta tam tikros įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, yra laikoma suderinama su bendrąja rinka ir jai netaikomas [EB] 88 straipsnio 3 dalyje numatytas išankstinio informavimo reikalavimas.“
10 Minėto sprendimo 3 straipsnyje „Pagalbos suderinamumas ir informavimo reikalavimo netaikymas“ numatyta:
„Valstybės pagalbai priskiriama kompensacija už viešąją paslaugą, kuri atitinka šiame sprendime išdėstytas sąlygas, neprieštarauja bendrajai rinkai ir jai netaikomas išankstinio informavimo reikalavimas, numatytas Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje, nepažeidžiant griežtesnių nuostatų, susijusių su viešosios paslaugos įsipareigojimais, numatytais Bendrijos sektorių teisės aktuose.“
11 Direktyvos 2006/123 9 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Ši direktyva taikoma tik reikalavimams, kurie turi įtakos teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui. Todėl ji netaikoma tokiems reikalavimams, kaip pavyzdžiui, kelių eismo taisyklėms, žemės naudojimo taisyklėms, miesto ir kaimo planavimui, statybos standartams <...>“
12 Tos pačios direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:
„1. Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms.
2. Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:
a) neekonominio pobūdžio bendrų interesų paslaugoms;
<...>
j) socialinėms paslaugoms, susijusioms su socialinio būsto suteikimu, vaikų priežiūra ir parama remtinoms šeimoms ir asmenims, kuriems šios paramos nuolat ar laikinai reikia ir kurias teikia valstybė, valstybės įgalioti subjektai arba valstybės pripažintos labdaros organizacijos;
<...>“
Belgijos teisė
13 2009 m. kovo 27 d. Flandrijos regiono dekrete dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto (Moniteur belge, 2009 m. gegužės 15 d., p. 37408; toliau – Flandrijos dekretas) yra 4 knyga, reglamentuojanti priemones, susijusias su įperkamu būstu, kurios I skirsnio 3 skyriuje „Socialiniai įpareigojimai“ yra 4.1.16 straipsnis, suformuluotas taip:
„1. Kai žemės sklypų padalijimo ar statybų projektams taikoma tokia norma, kaip numatytoji 2 skirsnio 2 skyriuje, socialinis įpareigojimas pagal įstatymus siejamas su leidimu dalyti žemės sklypą, būtent su urbanistikos leidimu.
Socialiniu įpareigojimu <...> žemės sklypo savininkas ar darbų užsakovas įpareigojamas imtis priemonių, kad būtų užtikrinta socialinių būstų pasiūla, kuri atitiktų žemės sklypų padalijimo ar statybos projektams taikytiną procentinę dalį.
<...>“
14 Minėto dekreto 4.1.17 straipsnyje, esančiame tame pačiame 3 skyriuje, numatyta:
„Žemės sklypo savininkas ar darbų užsakovas gali įvykdyti socialinį įpareigojimą pasirinkdamas vieną iš šių būdų:
1° natūra, remiantis 4.1.20−4.1.24 straipsnių nuostatomis;
2° parduodant socialinių būstų organizacijai žemės sklypus, kad būtų užtikrinta nustatyta socialinių būstų pasiūla, laikantis 4.1.25 straipsnio nuostatų;
3° išnuomojant būstus, pastatytus įgyvendinant žemės sklypų padalijimo ar statybos projektus, socialinės nuomos agentūrai, laikantis 4.1.26 straipsnio nuostatų;
4° taikant kartu 1, 2 ir (arba) 3 punkte numatytus būdus.“
15 Pagal Flandrijos dekreto 4.1.19 straipsnį:
„Žemės sklypo savininkas ar darbų užsakovas gali įvykdyti visą socialinį įpareigojimą ar jo dalį, sumokėję socialinę įmoką savivaldybei, kurioje vykdomas žemės sklypo padalijimo ar statybos projektas. Socialinė įmoka iš principo apskaičiuojama padauginus socialinių būstų ar realizuotinų socialinių projektų skaičių iš 50 000 eurų ir indeksavus šią sumą remiantis ABEX indeksu, o bazinis indeksas yra 2008 m. gruodžio mėn. nustatytas indeksas. <...>“
16 Flandrijos dekreto 4.1.20–4.1.24 straipsniuose privačių įmonių, „socialinį įpareigojimą“ vykdančių natūra, naudai numatytos tokios mokesčių paskatos ir subsidijavimo mechanizmai: sumažinto dydžio pridėtinės vertės mokesčio ir registracijos mokesčio taikymas (4.1.20 straipsnio 3 dalies antra pastraipa), pastatytų būstų, kurių jokia socialinių būstų bendrovė neįsigijo, nupirkimo garantija (4.1.21 straipsnis) ir subsidijos infrastruktūrai (4.1.23 straipsnis).
17 Pagal minėto dekreto 4.1.22 straipsnį:
„Socialinius būstus, kuriuos galima įsigyti, ir socialinius žemės sklypus, realizuotus įgyvendinant socialinį įpareigojimą, socialinių būstų bendrovės, kurios veiklos sritis apima savivaldybę, siūlo darbų užsakovo ar žemės sklypo savininko vardu ir sąskaita. Pasiūlymas pateikiamas laikantis Flandrijos vyriausybės nustatytų sąlygų, taikomų nekilnojamojo turto perleidimui, įgyvendinamam Vlaamse Maatschappij voor Sociaal Wonen ir socialinių būstų bendrovių. Šiuo tikslu darbų užsakovas arba žemės sklypo savininkas ir socialinių būstų bendrovė sudaro administravimo sutartį.
Socialinių būstų bendrovė atitinkamų socialinių būstų, kuriuos galima įsigyti, ir socialinių žemės sklypų atžvilgiu naudojasi visomis teisėmis, nurodytomis Flandrijos būstų kodekse ar vadovaujantis juo, tarsi ji juos būtų pati realizavusi.“
18 Be to, Flandrijos dekreto 3 knygoje numatyta, kad subsidijos skiriamos neatsižvelgiant į „socialinio įpareigojimo“ vykdymą. Konkrečiai kalbant, turimas omenyje „prekybos suaktyvinimo projektų“ subsidijavimas (minėto dekreto 3.1.2 straipsnis), fizinių asmenų mokamo mokesčio sumažinimas sudarant renovavimo sutartis (minėto dekreto 3.1.3 ir paskesni straipsniai) ir apmokestinimo registracijos mokesčiais pagrindo sumažinimas nustatytu dydžiu (minėto dekreto 3.1.10 straipsnis).
19 Flandrijos dekreto 5 knygos „Gyvenimas savo paties regione“ 5.2.1 straipsnyje numatyta:
„1. Perleidžiant žemės sklypus ar juose pastatytus statinius taikoma speciali sąlyga regionuose, kurie atitinka tokias dvi toliau nurodytas sąlygas:
1° jie šio dekreto įsigaliojimo dieną priskirtini „išplėstinei gyvenamajai zonai“, nurodytai 1972 m. gruodžio 28 d. Karaliaus nutarime dėl planų projektų ir sektoriaus planų pateikimo ir įgyvendinimo;
2° tarp privačių asmenų sudaryto akto dėl perleidimo pasirašymo momentu jie yra tikslinėse savivaldybėse, kurios išvardytos naujausiame Moniteur belge paskelbtame sąraše, nurodytame 5.1.1 straipsnyje, turint omenyje tai, kad tarp privačių asmenų sudarytas aktas dėl perleidimo laikytinas pasirašytu prieš šešis mėnesius iki nustatytos šios nuostatos taikymo datos, jei nuo pasirašymo dienos iki nustatytos datos praėjo daugiau nei šeši mėnesiai.
Speciali perleidimo sąlyga reiškia, kad žemės sklypai ir juose pastatyti pastatai gali būti perleisti tik asmenims, kurie, provincijos vertinimo komisijos nuomone, pakankamai susiję su savivaldybe. „Perleidimas“ reiškia: pardavimą, ilgesnę nei 9 metų nuomą ar ilgalaikę nuomą arba užstatymo teisę.
<...>
Speciali perleidimo sąlyga galutinai ir be galimybės būti atnaujinta netaikoma praėjus 20 metų nuo to momento, kai nustatoma pradinio perleidimo, kuriam taikoma sąlyga, data.
<...>
2. 1 dalies antros pastraipos taikymo tikslais asmuo turi pakankamą ryšį su savivaldybe, jeigu tenkina vieną ar kelias iš šių sąlygų:
1) jis turi būti nepertraukiamai mažiausiai 6 metus pragyvenęs savivaldybėje arba gretimoje savivaldybėje su sąlyga, kad ši savivaldybė taip pat įtraukta į 5.1.1 straipsnyje nurodytą sąrašą;
2) perleidimo dieną jis turi vykdyti veiklą savivaldybėje, jeigu dirbama vidutiniškai bent pusę darbo savaitės;
3) dėl svarbios ir ilgalaikės aplinkybės jis su savivaldybe turi profesinį, šeimos, socialinį ar ekonominį ryšį.
<...>“
20 Taikant šias nuostatas „tikslinės savivaldybės“, remiantis Flandrijos dekreto 5.1.1 straipsniu, yra tos, kuriose kvadratinio metro žemės kaina yra viena aukščiausių, o vidinės ar išorinės migracijos lygis – didžiausias. Iš 2009 m. birželio 19 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo, kuriuo nustatomas savivaldybių, kaip jos suprantamos pagal 2009 m. kovo 27 d. Dekreto dėl žemės ir nekilnojamojo turto politikos (Moniteur belge, 2009 m. rugsėjo 22 d., p. 63341) 5.1.1 pirmą pastraipą, sąrašas, matyti, kad yra 69 tikslinės savivaldybės.
21 Galiausiai pagal minėto dekreto 5.2.3 straipsnį provincijos vertinimo komisija ir nukentėję tretieji asmenys gali prašyti panaikinti perleidimo sandorį, sudarytą pažeidžiant specialią sąlygą.
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑197/11
22 Šioje byloje E. Libert, C. Van Eycken ir M. Bleeckx, nuolat gyvenantys Belgijoje, ir Syndicat national des propriétaires et copropriétaires ASBL bei O. de Clippele, notaras, paprašė Cour constitutionnelle panaikinti Flandrijos dekreto 5 knygos nuostatas, motyvuodami tuo, kad jos riboja teisę įsigyti ar parduoti nekilnojamąjį turtą tikslinėse savivaldybėse.
23 Šiuo aspektu savo sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą minėtas teismas pažymi, kad jam skundžiamos nuostatos, viena vertus, trukdo asmenims, neturintiems „pakankamo ryšio“ su tikslinėmis savivaldybėmis, kaip tai suprantama pagal minėto dekreto 5.2.1 straipsnio 2 dalį, šiose savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą įsigyti, išnuomoti ilgesniam nei 9 metų laikotarpiui arba taikyti ilgalaikę nuomą ar užstatymo teisę. Kita vertus, šios nuostatos atgraso Europos Sąjungos piliečius, kurie turi ar nuomoja turtą šiose savivaldybėse, palikti jas ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje arba joje vykdyti profesinę veiklą, nes po tam tikro gyvenimo ne minėtose savivaldybėse laikotarpio jie daugiau nebeturės „pakankamo ryšio“ su jomis.
24 Šiuo klausimu Cour constitutionnelle mano, kad, remiantis Flandrijos dekreto travaux préparatoires, juo siekiama patenkinti vietinių gyventojų nekilnojamojo turto poreikį tam tikrose Flandrijos savivaldybėse, kuriose didelė žemės kaina sukelia „socialinę gyventojų kaitą“, t. y. mažiau pasiturinčios visuomenės grupės pašalinamos iš rinkos iš kitų savivaldybių atvykus „finansiškai geresnėje padėtyje“ esančioms visuomenės grupėms. Todėl jam kyla klausimas, pirma, ar toks tikslas gali būti vertinamas kaip „bendrasis interesas“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką, todėl ir pateisinti ribojančias priemones, kurių ėmėsi Flandrijos vyriausybė, ir, antra, ar šios priemonės yra būtinos ir proporcingos siekiant tokio tikslo.
25 Tokiomis aplinkybėmis Cour constitutionnelle nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [SESV] 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniai bei [Direktyvos 2004/38] 22 ir 24 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama [Flandrijos dekreto] 5 knygoje įtvirtinta sistema, pagal kurią, norint perleisti tam tikrose vadinamosiose tikslinėse savivaldybėse esančią žemę ir ant jos pastatytus pastatus, reikia, kad įgijėjas ar nuomininkas įrodytų pakankamą ryšį su šiomis savivaldybėmis, kaip tai numatyta dekreto 5.2.1 straipsnio 2 dalyje?“
Byla C‑203/11
26 Pagrindinė byla susijusi su ieškiniu dėl kelių Flandrijos dekreto nuostatų panaikinimo, kurį Cour constitutionnelle pateikė All Projects & Developments NV ir 35 kitos pagal Belgijos teisę įsteigtos bendrovės, vykdančios profesinę veiklą Flandrijos regiono nekilnojamojo turto sektoriuje.
27 Minėtos bendrovės tvirtina, viena vertus, kad socialinis įpareigojimas, kuris joms taikomas pagal Flandrijos dekreto 4 knygą, prieštarauja Sąjungos teisei, visų pirma įsisteigimo laisvei, paslaugų teikimo laisvei, laisvam kapitalo judėjimui ir direktyvoms Nr. 2006/123 bei 2004/18, ir kad mokesčių paskatos bei subsidijų mechanizmai, numatyti toje pačioje 4 knygoje, kuriomis jos naudojasi kaip atlygiu už joms taikomą socialinį įpareigojimą, gali būti neteisėta valstybės pagalba, kuri, apie ją nepranešus Europos Komisijai, gali būti sprendimo susigrąžinti objektas.
28 Kita vertus, tos pačios bendrovės tvirtina, kad „ypatinga sąlyga“, susijusi su turto perleidimu, numatyta Flandrijos dekreto 5 knygoje, yra kliūtis naudojantis Sąjungos teisėje pripažintomis teisėmis ir SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, atsižvelgiant į tai, kad dėl šios sąlygos taikymo potencialus žemės sklypų ir būstų, kuriuos jos realizuoja tikslinėse savivaldybėse, pirkėjų skaičius sumažėja.
29 Atsižvelgdamas į tai ir turėdamas abejonių dėl atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo Cour constitutionnelle nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar [SESV] 107 ir 108 straipsniai, atskirai ar kartu su [Sprendimu BESP], aiškintini taip, kad juose reikalaujama, jog Europos Komisijai apie [Flandrijos dekreto] 3.1.3, 3.1.10 straipsniuose, 4.1.20 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje, 4.1.21 ir 4.1.23 straipsniuose įtvirtintas priemones turi būti pranešta prieš priimant šias nuostatas arba prieš joms įsigaliojant?
2. Ar reglamentavimas, pagal kurį privatiems subjektams, kurių žemės sklypų padalijimo arba statybos projektas yra ne mažesnis nei tam tikro dydžio, pagal įstatymą nustatomas socialinis įpareigojimas, kurio dydis yra mažiausia 10 % ir daugiausia 20 % šio žemės sklypų padalijimo arba statybos projekto ir kuris gali būti įvykdytas natūra arba sumokant 50 000 EUR sumą už kiekvieną neužstatytą socialinės paskirties sklypą ar nepastatytą socialinį būstą, turi būti tikrinamas atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę, paslaugų teikimo laisvę ar laisvą kapitalo judėjimą, ir ar jis laikytinas kompleksiniu reglamentavimu, kuris turi būti tikrinamas atsižvelgiant į kiekvieną iš šių laisvių?
3. Ar [Direktyvos 2006/123] 2 straipsnio 2 dalies a ir j punktai taikomi privačių subjektų privalomam indėliui statant socialinius būstus ir butus, kuris įstatymu nustatomas kaip socialinis įpareigojimas kartu su kiekvienu statybos arba žemės sklypo padalijimo leidimu projektui, kuris yra bent jau įstatyme nustatyto minimalaus dydžio, kai pastatytus socialinius būstus už ne didesnes nei iš anksto nustatytas maksimalias kainas nuperka socialinio būsto statybos bendrovės tam, kad išnuomotų didelei fizinių asmenų kategorijai, arba perleidžiant teises socialinio būsto statybos bendrovėms šie būstai parduodami fiziniams asmenims, priklausantiems tai pačiai kategorijai?
4. Jeigu atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą būtų teigiamas, ar [Direktyvos 2006/123] 15 straipsnio sąvoka „vertintinas reikalavimas“ aiškintina taip, kad apima privačių subjektų pareigą papildomai prie savo įprastos veiklos arba ją vykdant prisidėti prie socialinio būsto statybos ir pastatytus būstus už ne didesnes nei maksimalias kainas perleisti viešosioms institucijoms arba per jas, nors šie privatūs subjektai socialinio būsto rinkoje neturi jokios kitos iniciatyvos teisės?
5. Jeigu atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą būtų teigiamas, ar nacionalinis teismas:
a) išvadą, kad pagal [Direktyvos 2006/123] 15 straipsnį naujas vertintinas reikalavimas nebuvo specialiai vertintas pagal šios direktyvos 15 straipsnio 6 dalį; ir
b) išvadą, kad apie šį naują reikalavimą nebuvo pranešta pagal šios direktyvos 15 straipsnio 7 dalį,
turi susieti su sankcija ir, jei taip, su kokia?
6. Jeigu atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą būtų teigiamas, ar [Direktyvos 2006/123] 14 straipsnio sąvoka „draudžiamas reikalavimas“ aiškintina taip, kad ja draudžiamos nacionalinės teisės normos ne tik šiame straipsnyje aprašytais atvejais, kai šios normos teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą susieja su kokiu nors reikalavimu, bet ir kai šiose normose tik numatoma, jog nevykdant šio reikalavimo netenkama finansinės kompensacijos už įstatyme numatytos paslaugos teikimą ir kad sumokėta finansinė garantija už šios paslaugos teikimą negrąžinama?
7. Jeigu atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą būtų teigiamas, ar [Direktyvos 2006/123] 14 straipsnio 6 punkto sąvoka „konkuruojantis subjektas“ aiškintina taip, kad ji taikoma ir viešajai institucijai, kurios uždaviniai gali iš dalies sutapti su paslaugų teikėjų uždaviniais, kai ji priima šios direktyvos 14 straipsnio 6 punkte nurodytus sprendimus ir tuo pat metu yra įpareigota paskutiniame pakopinės sistemos etape nupirkti socialinius būstus, kuriuos pastatė paslaugų teikėjas, vykdydamas jam tenkantį socialinį įpareigojimą?
8. a) Jeigu atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą būtų teigiamas, ar [Direktyvos 2006/123] 4 straipsnio 6 punkto sąvoka „leidimų išdavimo tvarka“ aiškintina taip, kad ji taikoma pažymėjimams, kuriuos viešoji institucija išduoda po to, kai buvo išduotas pirminis statybos arba žemės sklypo padalijimo leidimas, ir kurie yra reikalingi tam, kad būtų įgyta teisė į kai kuriuos kompensacinius mokėjimus už socialinio įpareigojimo, kuris, remiantis įstatymais, buvo susietas su šiuo pirminiu leidimu, vykdymą, ir kurie tuo pačiu yra būtini tam, kad būtų galima pareikalauti grąžinti finansinę garantiją, kurią paslaugų teikėjas privalėjo sumokėti šiai viešajai institucijai?
b) Jeigu atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą būtų teigiamas, ar [Direktyvos 2006/123] 4 straipsnio 6 punkto sąvoka „leidimų išdavimo tvarka“ aiškintina taip, kad ji taikoma susitarimui, kurį privatus subjektas, remdamasis įstatymų nuostatomis, sudaro su viešąja institucija perleisdamas šiai viešajai institucijai teisę parduoti socialinį būstą, kurį pastatė šis privatus subjektas, ir būtent vykdydamas socialinį įpareigojimą in natura, pagal įstatymus susietą su statybos arba žemės sklypo padalijimo leidimu, atsižvelgiant į tai, kad šio susitarimo sudarymas yra naudojimosi šiuo leidimu sąlyga?
9. Ar [SESV] 49 ir 56 straipsniai aiškintini taip, kad jais draudžiama teisės norma, pagal kurią statybos arba žemės sklypo padalijimo, susijusių su bent jau tam tikro minimalaus dydžio projektu, leidimo išdavimas pagal įstatymus susiejamas su socialiniu įpareigojimu, pasireiškiančiu tuo, jog tam tikra procentinė projekto dalis turi būti skiriama socialiniams būstams, kurie vėliau už ne didesnes nei nustatytas kainas turi būti parduoti viešajai institucijai arba per ją, statyti?
10. Ar SESV 63 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiama teisės norma, pagal kurią statybos arba žemės sklypo padalijimo, susijusių su bent jau tam tikro minimalaus dydžio projektu, leidimo išdavimas pagal įstatymus susiejamas su socialiniu įpareigojimu, pasireiškiančiu tuo, jog tam tikra procentinė projekto dalis turi būti skiriama socialiniams būstams, kurie vėliau už ne didesnes nei nustatytas kainas turi būti parduoti viešajai institucijai arba per ją, statyti?
11. Ar [Direktyvos 2004/18] 1 straipsnio 2 dalies b punkto sąvoka „viešojo darbų pirkimo sutartis“ aiškintina taip, kad ji taikytina teisės normai, pagal kurią statybos arba žemės sklypo padalijimo, susijusių su bent jau tam tikro minimalaus dydžio projektu, leidimo išdavimas pagal įstatymus susiejamas su socialiniu įpareigojimu, pasireiškiančiu tuo, jog tam tikra procentinė projekto dalis turi būti skiriama socialiniams būstams, kurie vėliau už ne didesnes nei nustatytas kainas turi būti parduoti viešajai institucijai arba per ją, statyti?
12. Ar [SESV] 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniai bei [Direktyvos 2004/38] 22 ir 24 straipsniai aiškintini taip, kad jais draudžiama [Flandrijos dekreto] 5 knygoje nustatyta teisės norma, pagal kurią žemės sklypų ir ant jų esančių statinių perleidimas tam tikrose vadinamosiose tikslinėse savivaldybėse susiejamas su sąlyga, kad pirkėjas arba nuomininkas įrodytų pakankamą ryšį su atitinkama savivaldybe, kaip tai suprantama šio dekreto 5.2.1 straipsnio 2 dalyje?“
30 2011 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑197/11 ir C‑203/11 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl klausimo byloje C‑197/11 ir dvylikto klausimo byloje C‑203/11
31 Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniai bei Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniai draudžia tokias teisės nuostatas, kaip numatytosios Flandrijos dekreto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą provincijos vertinimo komisija taiko patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus pirkėjo ar nuomininko ir šių savivaldybių.
Pirminės pastabos
32 Visų pirma reikia pažymėti, kad Flandrijos vyriausybė tvirtina, jog į šiuos klausimus nereikia atsakyti dėl to, kad jie susiję, jos teigimu, su visiškai vidaus situacija, kuri neturi jokio ryšio su Sąjungos teise. Iš tiesų ginčai pagrindinėse bylose, kurie susiję arba su Belgijoje nuolat gyvenančiais Belgijos piliečiais, arba su Belgijos teritorijoje įsteigtomis įmonėmis, vyksta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje, todėl Sąjungos teisės nuostatos neturi būti taikomos.
33 Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sutarties normos laisvo asmenų judėjimo srityje ir joms įgyvendinti priimti aktai negali būti taikomi veiklai, kuri neturi jokios sąsajos su kuria nors iš Sąjungos teisėje numatytų situacijų ir kurios visi svarbūs elementai yra vienoje valstybėje narėje (žr. 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon, C‑212/06, Rink. p. I‑1683, 33 punktą ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy, C‑434/09, Rink. p. I‑3375, 45 punktą).
34 Šiuo aspektu akivaizdu, kad ieškovai pagrindinėje byloje yra Belgijos piliečiai ir kad visos ginčų pagrindinėse bylose aplinkybės kyla vienos valstybės viduje. Tačiau negalima visiškai atmesti galimybės, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, įsisteigę kitose valstybėse narėse, ne Belgijos Karalystėje, sieks įsigyti ar išsinuomoti nekilnojamąjį turtą, esantį tikslinėse savivaldybėse, ir taip jiems bus daromas poveikis pagrindinėje byloje nagrinėjamomis Flandrijos dekreto nuostatomis (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Garkalns, C‑470/11, 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
35 Be to, kaip pažymi generalinis advokatas savo išvados 23 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą būtent nagrinėdamas bylą dėl minėtų nuostatų, kurios taikomos ne tik Belgijos piliečiams, bet ir kitų valstybių narių piliečiams, panaikinimo. Todėl sprendimas, kurį šis nacionalinis teismas priims paskelbus prejudicinį sprendimą, turės poveikį šiems piliečiams.
36 Esant šioms sąlygoms Teisingumo Teismas privalo nuspręsti dėl dviejų prieš tai nurodytų klausimų.
Dėl SESV garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimo buvimo
37 Šiuo aspektu reikia nustatyti, ar ir kokiomis sąlygomis SESV 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniai bei Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniai draudžia teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje.
38 Visų pirma reikia priminti, kad SESV 21 straipsnis ir atitinkamoje srityje SESV 45 ir 49 straipsniai bei Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniai draudžia nacionalines priemones, kurios valstybės narės piliečiams sudaro kliūčių arba juos atgraso nuo išvykimo iš jos siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo Sąjungos viduje teise. Tokios priemonės, net jei taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų piliečių pilietybę, yra šiais straipsniais garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimas (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑152/05, Rink. p. I‑39, 21 ir 22 punktus; 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Vengriją, C‑253/09, Rink. p. I‑12391, 46, 47 ir 86 punktus bei 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo N., C‑46/12, 28 punktą).
39 Šiuo atveju, kaip nurodė Cour constitutionnelle savo sprendimuose pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Flandrijos dekreto 5 knygos nuostatos sudaro kliūčių asmenims, kurie neturi „pakankamo ryšio“ su tiksline savivaldybe, kaip tai suprantama pagal minėto dekreto 5.2.1 straipsnio 2 dalį, įsigyti žemės sklypus ar juose pastatytus pastatus, juos išsinuomoti ilgesniam nei 9 metų laikotarpiui arba jų atžvilgiu taikyti ilgalaikę nuomą ar užstatymo teisę.
40 Be to, minėtos nuostatos atgraso Sąjungos piliečius, kurie disponuoja ar nuomoja turtą tikslinėse savivaldybėse, išvykti iš jų tam, kad apsigyventų kitos valstybės narės teritorijoje arba joje vykdytų profesinę veiklą. Iš tiesų po tam tikro gyvenimo ne šiose savivaldybėse laikotarpio, nustatyto minėto 5.2.1 straipsnio 2 dalyje, šie piliečiai galbūt nebeturės reikiamo „pakankamo ryšio“ su atitinkamomis savivaldybėmis, kurio reikia siekiant pasinaudoti ankstesniame punkte nurodytomis teisėmis.
41 Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad Flandrijos dekreto 5 knygos nuostatos aiškiai riboja SESV 21, 45 ir 49 straipsniuose bei Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniuose numatytas pagrindines laisves.
42 Dėl laisvo paslaugų teikimo, kuris reglamentuojamas SESV 56 straipsniu, taip pat reikėtų pažymėti, kad nagrinėjamos Flandrijos dekreto nuostatos irgi galėtų sudaryti kliūčių vykdyti veiklą įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto sektoriuje, kalbant tiek apie įmones, įsteigtas Belgijos teritorijoje ir siūlančias paslaugas, be kita ko, nerezidentams, tiek apie įmones, kurios įsteigtos kitose valstybėse narėse.
43 Iš tiesų taikant šias nuostatas nekilnojamasis turtas, esantis tikslinėse savivaldybėse, gali būti parduotas ar išnuomotas ne visiems Sąjungos piliečiams, bet tik tiems, kurie gali įrodyti, jog turi „pakankamą ryšį“ su atitinkama savivaldybe, o tai akivaizdžiai riboja nagrinėjamų nekilnojamojo turto įmonių paslaugų teikimo laisvę.
44 Galiausiai dėl laisvo kapitalo judėjimo reikia priminti, kad tarp SESV 63 straipsnio 1 dalimi draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimų, yra tos, kurios atgraso vienos valstybės narės rezidentus investuoti nekilnojamąjį turtą kitose valstybėse narėse (žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Woningstichting Sint Servatius, C‑567/07, Rink. p. I‑9021, 21 punktą).
45 Taip, be kita ko, yra nacionalinių priemonių, investuotojams į nekilnojamąjį turtą nustatančių išankstinę leidimo procedūrą, kurios pačios tikslas – apriboti laisvą kapitalo judėjimą, atveju (žr. minėto Sprendimo Woningstichting Sint Servatius 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
46 Pagrindinėse bylose akivaizdu, kad Flandrijos dekreto 5 knygoje numatyta tokio išankstinio leidimo procedūra siekiant patikrinti, ar yra „pakankamas ryšys“ tarp potencialaus nekilnojamojo turto įgijėjo arba nuomininko ir atitinkamos tikslinės savivaldybės.
47 Todėl darytina išvada, kad pareiga laikytis tokios procedūros gali atgrasyti nerezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą vienoje iš Flandrijos regiono tikslinių savivaldybių ir kad todėl tokia pareiga yra laisvo kapitalo judėjimo, numatyto SESV 63 straipsnyje, apribojimas.
48 Šiomis sąlygomis reikia konstatuoti, kad Flandrijos dekreto 5 knygos nuostatos neabejotinai yra SESV 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniais bei Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniais garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimas.
Dėl Flandrijos dekrete numatytų priemonių pateisinimo
49 Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (žr., be kita ko, minėtų sprendimų Woningstichting Sint Servatius 25 punktą ir Komisija prieš Vengriją 69 punktą).
50 Šiuo aspektu Vlaamse Regering tvirtina, kad sąlyga dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir atitinkamos savivaldybės buvimo pateisinama, be kita ko, tikslu patenkinti vietinių mažiau pasiturinčių gyventojų, ypač socialiai silpnesnių asmenų ir jaunų šeimų bei izoliuotų žmonių, kurie negali sukaupti pakankamai kapitalo, kad įgytų ar išsinuomotų nekilnojamąjį turtą tikslinėse savivaldybėse, nekilnojamojo turto poreikius. Ši vietinių gyventojų dalis iš tiesų yra išstumta iš nekilnojamojo turto rinkos dėl iš kitų savivaldybių atvykusių asmenų grupių, kurių finansinė padėtis geresnė ir jie gali įsigyti žemės sklypus bei pastatus tikslinėse savivaldybėse didesne kaina.
51 Taigi Flandrijos dekreto 5 knygoje nustatyta tvarka teritorijos planavimo tikslais siekiama užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų, arba kitoms palankių sąlygų neturinčioms vietos gyventojų kategorijoms.
52 Šiuo aspektu reikia priminti, kad tokie reikalavimai, susiję su valstybės narės socialinio būsto politika, gali būti privalomi bendrojo intereso pagrindai, taigi ir pateisinti apribojimus, kaip antai nustatytus Flandrijos dekrete (žr. minėto Sprendimo Woningstichting Sint Servatius 29 ir 30 punktus bei 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑400/08, Rink. p. I‑1915, 74 punktą).
53 Tačiau dar reikia patikrinti, ar „tiesioginio ryšio“ su atitinkama tiksline savivaldybe buvimo sąlyga yra būtina ir tinkama Vlaamse Regering nurodyto tikslo, apie kurį priminta šio sprendimo 50 ir 51 punktuose, įgyvendinimui.
54 Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Flandrijos dekreto 5.2.1 straipsnio 2 dalyje numatytos trys alternatyvios sąlygos, kurių laikymąsi turi sistemingai tikrinti provincijos vertinimo komisija, kad būtų įvykdyta potencialaus įgijėjo ar nuomininko „pakankamo ryšio“ su tiksline savivaldybe buvimo sąlyga. Pirmąja sąlyga reikalaujama, kad asmuo, kuriam turėtų būti perleistas nekilnojamasis turtas, iki perleidimo gyventų tikslinėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus. Pagal antrąją sąlygą šis pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turi vykdyti veiklą savivaldybėje, t. y. vidutiniškai dirbti bent pusę darbo savaitės. Trečiąja sąlyga reikalaujama, kad minėtas įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu.
55 Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 37 punkte, nė viena iš šių sąlygų neatspindi socialinių ir ekonominių aspektų, susijusių su tikslu saugoti tik mažiau pasiturinčią endogeninę visuomenės dalį nekilnojamojo turto rinkoje, nurodytoje Vlaamse Regering. Iš tiesų tokios sąlygos gali būti tenkinamos ne tik šios mažiau pasiturinčios visuomenės dalies, bet ir kitų asmenų, turinčių pakankamai išteklių, kurie dėl to neturi jokio ypatingo socialinės apsaugos minėtoje rinkoje poreikio. Todėl šios priemonės viršija tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti.
56 Be to, reikia pažymėti, kad šiuo dekretu siekiamas tikslas gali būti įgyvendinamas kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis, nei nustatytosios Flandrijos dekrete, kurios nebūtinai lemtų de facto draudimą įsigyti ar išsinuomoti turtą visiems potencialiems įgijėjams ar nuomininkams, netenkinantiems minėtų sąlygų. Pavyzdžiui, gali būti numatytos pirkimo kompensacijos ar kitos rūšies subsidijos, konkrečiai kalbant, skirtos mažiau pasiturintiems asmenimis, siekiant sudaryti galimybę, visų pirma tiems, kurie gali įrodyti, kad gauna mažas pajamas, pirkti ar išsinuomoti nekilnojamąjį turtą tikslinėse savivaldybėse.
57 Galiausiai, konkrečiai kalbant apie šio sprendimo 54 punkte nurodytą trečiąją sąlygą, kuria reikalaujama, kad būtų nustatytas profesinis, šeimos, socialinis ar ekonominis ryšys tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir atitinkamos savivaldybės dėl svarbios ir ilgą laiką esančios aplinkybės, reikia priminti, kad išankstinio administracinio leidimo tvarka negali pateisinti nacionalinių valdžios institucijų diskrecijos, dėl kurios Sąjungos teisės nuostatos, ypač susijusios su pagrindine laisve, prarastų veiksmingumą. Taigi, tam, kad išankstinio administracinio leidimo suteikimo tvarka būtų pateisinama, ji turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Woningstichting Sint Servatius 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
58 Reikia pasakyti, kad, atsižvelgiant į šios sąlygos neapibrėžtumą ir į situacijų, kurioms esant ji turėtų būti traktuojama kaip įvykdyta konkrečiais atvejais, patikslinimo nebuvimą, Flandrijos dekreto 5.2.1 straipsnio nuostatos neatitinka tokių reikalavimų.
59 Todėl išankstinio administracinio leidimo tvarka, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, neturėtų būti traktuojama kaip pagrįsta sąlygomis, galinčiomis pakankamai apibrėžti provincijos vertinimo komisijos diskrecijos įgyvendinimą, todėl tokia tvarka negali pateisinti nukrypimo nuo Sąjungos teisėje garantuojamos pagrindinės laisvės.
60 Atsižvelgiant į visas prieš tai išdėstytas aplinkybes, į klausimą byloje C‑197/11 ir dvyliktą klausimą byloje C‑203/11 reikia atsakyti taip, kad SESV 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniai bei Direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniai draudžia tokias teisės nuostatas, kaip numatytosios Flandrijos dekreto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą provincijos vertinimo komisija taiko patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių savivaldybių.
Dėl antrojo, devintojo ir dešimtojo klausimų byloje C‑203/11
61 Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 49, 56 ir 63 straipsniai draudžia tokias teisės nuostatas, kaip įtvirtintosios Flandrijos dekreto 4 knygoje, pagal kurias tam tikriems ūkio subjektams, suteikiant leidimą statyti ar padalyti žemės sklypą, nustatomas „socialinis įpareigojimas“.
62 Siekiant atsakyti į šiuos klausimus visų pirma reikia konstatuoti, kad nors minėtos teisės nuostatos gali būti priskirtos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų trijų pagrindinių laisvių taikymo sričiai, vis dėlto, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 68 punkte, pagrindinėje byloje įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas yra ne kas kita, o tik neišvengiama laisvo kapitalo judėjimo apribojimo pasekmė, todėl nepateisina atskiro tų pačių teisės nuostatų nagrinėjimo atsižvelgiant į SESV 49 ir 56 straipsnius (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Glaxo Wellcome, C‑182/08, Rink. p. I‑8591, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
63 Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad Flandrijos dekreto 4 knygoje numatyta tvarka turi būti nagrinėjama vien atsižvelgiant į laisvą kapitalo judėjimą.
64 Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, tarp SESV 63 straipsnio 1 dalimi draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimų, yra tos, kurios atgraso vienos valstybės narės rezidentus investuoti į nekilnojamąjį turtą kitose valstybėse narėse. Taip, be kita ko, yra nacionalinių priemonių, investuotojams į nekilnojamąjį turtą nustatančių išankstinę leidimo procedūrą, kurios pats tikslas apriboja laisvą kapitalo judėjimą, atveju (žr. minėto Sprendimo Woningstichting Sint Servatius 21 ir 22 punktus).
65 Pagrindinėje byloje akivaizdu, kad taikant Flandrijos dekreto 4 knygos nuostatas kai kurie darbų užsakovai ar žemės sklypų savininkai tam, kad galėtų gauti leidimą statyti ar padalyti žemės sklypus, privalo vadovautis procedūra, pagal kurią jie privalo įvykdyti socialinį įpareigojimą – skirti dalį savo projekto socialiniams būstams statyti arba pervesti finansinę įmoką savivaldybei, kurioje šis projektas realizuojamas.
66 Esant šioms sąlygoms darytina išvada: kadangi nagrinėjami investitoriai, kaip tai pažymi ir Cour constitutionnelle savo sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, negali laisvai naudoti žemės sklypų tikslais, kuriais jie siūlomi įsigyti, Flandrijos dekreto 4 knygoje įtvirtinta tvarka yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.
67 Tačiau reikia priminti, kad, remiantis šio sprendimo 52 punkte cituota Teisingumo Teismo praktika, pareiga šiems ūkio subjektams įvykdyti minėtame dekrete numatytą socialinį įpareigojimą tiek, kiek juo siekiama užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų, arba kitoms palankių sąlygų neturinčioms vietos gyventojų kategorijoms, gali būti pateisinama reikalavimais, susijusiais su valstybės narės socialinio būsto politika, kaip privalomuoju bendrojo intereso pagrindu.
68 Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, privalo įvertinti, ar tokia pareiga atitinka proporcingumo kriterijų, t. y. ar ji būtina ir tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti.
69 Atsižvelgiant į visas prieš tai išdėstytas aplinkybes, į antrąjį, devintąjį ir dešimtąjį klausimus byloje C‑203/11 reikia atsakyti taip: SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos tokios teisės nuostatos, kaip nustatytosios Flandrijos dekreto 4 knygoje, pagal kurią tam tikriems ūkio subjektams, suteikiant leidimą statyti ar padalyti žemės sklypus, nustatomas „socialinis įpareigojimas“, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad ši teisės nuostata yra reikalinga ir tinkama įgyvendinti tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti pakankamą būstų pasiūlą mažai pajamų gaunantiems asmenims arba kitoms palankių sąlygų neturinčioms vietos gyventojų kategorijoms.
Dėl pirmojo klausimo byloje C‑203/11
70 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar atsižvelgiant į SESV 107 ir 108 straipsnius, skaitomus kartu su Sprendimu BESP, mokesčių paskatos ir subsidijų mechanizmai, numatyti Flandrijos dekrete, turi būti kvalifikuojami kaip valstybės pagalba, kuriai taikomas pranešimo Komisijai reikalavimas.
71 Kai kuriomis nagrinėjamomis priemonėmis būtent siekiama kompensuoti socialinį įpareigojimą, tenkantį darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams, ir jos įgyvendinamos, pirma, taikant sumažintą būsto pirkimo pridėtinės vertės mokesčio dydį ir sumažintą žemės sklypo pirkimo statybai registracijos mokesčio dydį (Flandrijos dekreto 1.2.20 straipsnio 3 dalies antroji pastraipa), antra, garantiją, kad bus nupirktas pastatytas būstas (šio dekreto 4.1.21 straipsnis) ir, trečia, infrastruktūrą subsidijomis (to paties dekreto 4.1.23 straipsnis).
72 Kitų priemonių tikslas yra „suaktyvinti“ prekybą žemės sklypais ir pastatais ir jos apima mokesčio sumažinimą fiziniams asmenims, sudarantiems renovavimo sutartį (minėto dekreto 3.1.3 straipsnis ir paskesni), ir registracijos mokesčio apmokestinimo bazės sumažinimą (minėto dekreto 3.1.10 straipsnis). Kaip patikslino Cour constitutionnelle savo sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nors tiesa, kad naudos iš tokių priemonių gauna fizinis asmuo, jos netiesiogiai suteikia naudos įmonėms, veikiančioms nekilnojamojo turto renovavimo sektoriuje.
73 Norint atsakyti į pirmąjį klausimą byloje C‑203/11, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia pateikti aiškinimo nuorodų, kurios jam leistų nustatyti, ar ankstesniuose dviejuose punktuose aprašytos priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, išaiškinimą (2010 m. birželio 10 d. Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo, C‑140/09, Rink. p. I‑5243, 23 ir 24 punktai).
74 Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką norint nustatyti valstybės pagalbą reikia, kad būtų tenkinamos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, turi būti valstybės parama arba parama panaudojant valstybės išteklius. Antra, ši parama turi galėti daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, ja turi būti suteikta naudos asmeniui, kuris ja naudojasi. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją ar kelti tokio iškraipymo pavojų (minėto Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo 3M Italia, C‑417/10, 37 punktas).
75 Pagrindinėje byloje, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Flandrijos dekrete nustatytos priemonės tenkina pirmąją ir ketvirtąją sąlygas, primintas ankstesniame punkte; jam kyla abejonių dėl antrosios sąlygos, susijusios su tokių priemonių poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai, ir trečiosios sąlygos, susijusios su jų atrankiniu pobūdžiu.
76 Dėl antros sąlygos reikia priminti, kad siekiant nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą neprivaloma konstatuoti, kad ši pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad realiai iškraipė konkurenciją; reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją (2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Unicredito Italiano, C‑148/04, Rink. p. I‑11137, 54 punktas ir 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C‑222/04, Rink. p. I‑289, 140 punktas).
77 Konkrečiai kalbant, kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia laikyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Unicredito Italiano 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei minėto Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. 141 punktą).
78 Šiuo aspektu nebūtina, kad įmonė pagalbos gavėja pati dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje. Kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, veiklos mastai valstybės viduje gali būti išlaikyti arba išaugti, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsikūrusių įmonių galimybės patekti į šios valstybės narės rinką gali sumažėti. Be to, pagalba įmonei, kuri iki tol nedalyvavo Bendrijos vidaus prekyboje, gali sudaryti sąlygas jai patekti į kitos valstybės narės rinką (minėtų sprendimų Unicredito Italiano 58 punktas ir Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. 143 punktas).
79 Byloje C‑203/11 negali būti atmesta, kad Flandrijos dekrete nustatytos priemonės sustiprina įmonių pagalbos gavėjų padėtį, palyginti su kitų įmonių konkurenčių, veikiančių Bendrijos vidaus prekyboje, padėtimi. Be to, nauda, kalbant apie konkurenciją, kuri atsirado dėl subsidijų, suteiktų nagrinėjamiems ūkio subjektams, gali lemti sunkesnį ūkio subjektų, įsisteigusių kitose valstybėse narėse, ne Belgijos Karalystėje, patekimą į Belgijos rinką arba palengvinti nagrinėjamiems Belgijos ūkio subjektams patekti į kitas rinkas.
80 Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog nacionalinė priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones mokestiniu požiūriu vertina palankiau ir dėl kurios, nors ja ir neperduodami valstybės ištekliai, subjektai, kuriems ji skirta, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti mokesčių mokėtojai, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (žr. 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Air Liquide Industries Belgium, C‑393/04 ir C‑41/05, Rink. p. I‑5293, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
81 Tačiau reikia pažymėti, kad, remiantis 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1998/2006 dėl [EB] 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 379, p. 5) 8 konstatuojamąja dalimi ir 2 straipsniu, pagalba, neviršijanti 200 000 EUR ribos per bet kurį trejų metų laikotarpį, nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir (arba) neiškraipo konkurencijos arba nekelia tokios grėsmės. Tokioms priemonėms netaikoma valstybės pagalbos sąvoka, todėl joms netaikoma pranešimo pareiga, numatyta SESV 108 straipsnio 3 dalyje.
82 Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų privalės nuspręsti, atsižvelgdamas į prieš tai nurodytas aiškinimo nuorodas ir remdamasis visomis byloje reikšmingomis aplinkybėmis, ar prekybai tarp valstybių narių gali būti daromas poveikis priemonėmis, nustatytomis Flandrijos dekrete, ir ar Reglamentas Nr. 1998/2006 taikytinas šiuo atveju.
83 Kalbant apie trečiąją sąlygą, apie kurią priminta šio sprendimo 74 punkte, susijusią su tokių priemonių naudingumu, reikia priminti, kad pagalba laikomi įsikišimai, kurie, kad ir kokios formos būtų, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba būti laikomi ekonomine nauda, kurios normaliomis rinkos sąlygomis įmonė gavėja nebūtų gavusi (žr., be kita ko, 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C‑451/03, Rink. p. I‑2941, 59 punktą).
84 Tačiau jei valstybės įsikišimas turi būti laikomas kompensacija už paslaugas, kurias teikia naudos gaunančios įmonės, vykdydamos savo su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, ir dėl to šios įmonės realiai negauna jokios finansinės naudos ir dėl minėtos įsikišimo priemonės neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis su jomis konkuruojančiomis įmonėmis, toks įsikišimas nepriskirtinas prie SESV 107 straipsnio 1 dalies (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, Rink. p. I‑7747, 87 punktas).
85 Vis dėlto tam, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų pripažinta valstybės pagalba, turi būti tenkinamos tam tikros sąlygos (minėto Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 88 punktas).
86 Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 50 punkte, prieš pradedant nagrinėti šias sąlygas reikia pažymėti, kad ankstesniame punkte nurodyta teismų praktika gali būti taikoma tik priemonėms, nurodytoms Flandrijos dekreto 4 knygoje, paminėtoms šio sprendimo 71 punkte, kurios vienintelės skirtos kompensuoti žemės sklypų savininkams ir darbų užsakovams tenkantį socialinį įpareigojimą.
87 Kalbant apie sąlygas, kurios turi būti įvykdytos tam, kad minėtos priemonės išvengtų kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos, reikia priminti, kad, pirma, šią kompensaciją gaunančiai įmonei turi būti iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešosiomis paslaugomis susijusius įpareigojimus ir šie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti (minėto Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 89 punktas).
88 Šiuo aspektu, atsižvelgiant, be kita ko, į didelę valstybių narių turimą diskreciją, negali būti atmesta, kad socialinio būsto paslaugos gali būti kvalifikuojamos kaip viešosios paslaugos. Šiuo aspektu aplinkybė, nurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, pagal kurią dėl socialinio įpareigojimo naudos tiesiogiai gauna ne tik fiziniai asmenys, prašantys socialinio būsto, bet ir socialinių būstų bendrovės, neturi jokios reikšmės kvalifikuojant nagrinėjamą paslaugą.
89 Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti, siekiant užkirsti kelią tam, kad kompensacija atneštų ekonominės naudos, dėl kurios ją gaunanti įmonė įgytų pranašumą, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis (minėto Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 90 punktas).
90 Šiuo aspektu, kaip tai nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 53 punkte, panašu, kad nors Flandrijos dekreto nuostatos leidžia nustatyti jame nurodytų priemonių gavėjus, jos neleidžia pakankamai objektyviai ir skaidriai nustatyti kriterijų, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija.
91 Trečia, suteikta kompensacija negali būti didesnė negu būtina tam, kad visiškai ar iš dalies padengtų dėl įsipareigojimų, susijusių su viešosiomis paslaugomis, vykdymo patirtas išlaidas, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną, gaunamą už šių įsipareigojimų vykdymą (minėto Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 92 punktas).
92 Ketvirta, minėta kompensacija turi būti nustatyta išanalizavus išlaidas, kurių būtų turėjusi vidutinė, tinkamai valdoma įmonė, turinti tinkamų priemonių, būtinų nustatytiems su viešosiomis paslaugomis susijusiems reikalavimams vykdyti, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną, gaunamą už šių įsipareigojimų vykdymą (minėto Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 93 punktas).
93 Nagrinėjant šias dvi paskutines sąlygas reikia įvertinti pagrindinės bylos aplinkybes.
94 Net darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas gali turėti reikalingą informaciją tam, kad atliktų šį vertinimą, o taip nėra šioje byloje, reikia priminti, kad jis neturi kompetencijos vertinti pagrindinės bylos aplinkybių arba nacionalinėms priemonėms ar situacijoms taikyti Sąjungos teisės nuostatų, kurias jis išaiškino, nes šie klausimai priskirtini išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai (žr. minėto Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti 69 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
95 Todėl Cour constitutionnelle, atsižvelgdamas į prieš tai nurodytas aiškinimo nuorodas, privalo įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės turi būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
96 Tuo atveju, jei prieitų prie tokios išvados dėl priemonių, kuriomis kompensuojamas socialinis įpareigojimas, tenkantis darbų užsakovams ar žemės sklypų savininkams, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar klausia Teisingumo Teismo, ar dėl šių priemonių, remiantis Sprendimu BESP, gali būti netaikomas pranešimo reikalavimas, numatytas SESV 108 straipsnio 3 dalyje.
97 Šiuo aspektu reikia priminti, kad, remiantis Sprendimo BESP 2 straipsnio 1 dalies b punktu, jis taikomas, be kita ko, valstybės pagalbai, suteiktai kompensacijos už viešąją paslaugą, skiriamos socialinį būstą teikiančioms įmonėms, užsiimančioms veikla, kurią atitinkama valstybė narė laiko bendros ekonominės svarbos paslaugomis, forma.
98 Kaip skelbiama minėto sprendimo 7 konstatuojamoje dalyje, valstybės narės turi didelę veiksmų laisvę nustatyti, kurias paslaugas priskirti prie bendros ekonominės svarbos paslaugų.
99 Sprendimo BESP 3 straipsnyje patikslinama, kad valstybės pagalba kompensacijos už viešąją paslaugą, skiriamos įmonėms, kurios teikia tokias bendros ekonominės svarbos paslaugas, forma suderinama su bendrąja rinka ir jai netaikomas išankstinio pranešimo reikalavimas, jeigu ji atitinka šio sprendimo 4–6 straipsniuose skelbiamas sąlygas.
100 Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 61 punkte, šios sąlygos atitinka nurodytąsias minėtame Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, visų pirma pirmąsias tris, dėl kurių laikymosi Teisingumo Teismas negali spręsti šioje byloje, kaip tai jau buvo minėta šio sprendimo 94 punkte.
101 Todėl siekdamas nustatyti, ar Komisijos informavimo reikalavimo išimtis, kaip tai suprantama pagal Sprendimą BESP, taikytina esant pagrindinės bylos aplinkybėms, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo patikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos, kalbant apie priemones, nurodytas Flandrijos dekreto 4 knygoje ir minėtas šio sprendimo 71 punkte.
102 Todėl į pirmąjį klausimą byloje C‑203/11 reikia atsakyti taip, kad Flandrijos dekrete numatytos mokesčių paskatos ir subsidijų mechanizmai gali būti kvalifikuojami kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo įvertinti, ar įvykdytos su valstybės pagalbos buvimu susijusios sąlygos, ir, jei taip, kalbant apie priemones, numatytas Flandrijos dekreto 4 knygoje, kuriomis siekiama kompensuoti darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams taikomą socialinį įpareigojimą, turi patikrinti, ar Sprendimas BESP vis dėlto taikytinas tokioms priemonėms.
Dėl trečiojo–aštuntojo klausimų byloje C‑203/11
103 Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 2006/123 taikytina esant aplinkybėms, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, ir, jei taip, prašo išaiškinti kelias šios direktyvos nuostatas.
104 Atsakant į šiuos klausimus reikia priminti, kad, kaip skelbiama minėtos direktyvos 9 konstatuojamoje dalyje, ji netaikoma, be kita ko, „tokiems reikalavimams, kaip pavyzdžiui <...> žemės naudojimo taisyklėms, miesto ir kaimo planavimui, statybos standartams“.
105 Be to, pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies j punktą ji netaikoma nei paslaugoms, susijusioms su socialinio būsto suteikimu, nei paramai asmenims, kuriems šios paramos nuolat ar laikinai reikia ir kurias teikia valstybė ar jos įgalioti subjektai.
106 Kaip matyti iš šio sprendimo 50 ir 51 punktų, Flandrijos dekretu siekiama teritorijos planavimo ir aprūpinimo socialiniais būstais tikslų.
107 Esant šioms sąlygoms reikia konstatuoti, kad Direktyva 2006/123 netaikoma teisės aktams, kaip antai Flandrijos dekretui, todėl nereikia atsakyti į trečiąjį–aštuntąjį klausimus, pateiktus byloje C‑203/11.
Dėl vienuolikto klausimo byloje C‑203/11
108 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar socialinių būstų, kurie turi būti parduoti už ne didesnę, nei nustatyta, kainą, viešajai socialinių būstų įstaigai arba per šią įstaigą paslaugų teikėjui, realizavusiam šiuos būstus, realizavimas priskirtinas sąvokai „viešojo darbų pirkimo sutartys“, įtvirtintai Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punkte.
109 Atsakant į šį klausimą reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punktą, skaitomą kartu su tos pačios dalies a punktu, viešojo darbų pirkimo sutartys apima keturis kriterijus, t. y. turi būti rašytinė sutartis, atlygintinė sutartis, sudaryta tarp ūkio subjekto ir perkančiosios organizacijos, šios sutarties dalykas turi būti darbų arba darbo, susijusio su viena iš šios direktyvos I priede nurodytų veiklos rūšių, įvykdymas, arba įvykdymas ir projektavimas, arba darbo realizavimas bet kokiomis priemonėmis, atitinkančiomis perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus.
110 Kadangi Teisingumo Teismas neturi visos būtinos informacijos, kuri jam leistų patikrinti, ar šie kriterijai įvykdyti pagrindinėje byloje, jis šiame sprendime tik nurodys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui aplinkybes, kurios gali būti jam naudingos atliekant šį vertinimą.
111 Kalbant konkrečiai apie rašytinės sutarties buvimą, iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad panašu, jog Cour constitutionnelle turi abejonių dėl to, ar tas kriterijus įvykdytas šioje byloje, nes nustatytas socialinis įpareigojimas realizuoti socialinius būstus iš tikrųjų nėra sutarties tarp administracijos ir suinteresuoto ūkio subjekto dalykas. Iš tiesų socialinis įpareigojimas darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams nustatytas tiesiogiai Flandrijos dekretu ir taikomas jiems vien dėl to, kad jie yra žemės sklypų, dėl kurių prašo išduoti leidimą statyti ar juos padalyti, savininkai.
112 Šiuo aspektu reikia priminti, kad siekiant padaryti išvadą dėl tam tikrų sutartinių santykių tarp subjekto, kuris gali būti kvalifikuojamas kaip perkančioji organizacija, ir darbų užsakovo ar žemės sklypo savininko, buvimo Teisingumo Teismo praktikoje reikalaujama, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 86 punkte, kad būtų sudaryta statybos darbų sutartis tarp administracijos ir atitinkamo ūkio subjekto, kurioje būtų nurodyti darbai, kuriuos pastarasis turi atlikti, ir su jais susijusios sąlygos.
113 Kai tokia sutartis pasirašyta, aplinkybės, kad socialinių būstų realizavimo pareiga tiesiogiai numatyta vidaus teisės aktuose ir kad administracijos kontrahentas būtinai yra asmuo, kuris yra žemės sklypų, skirtų statyboms, savininkas, nepakanka siekiant atmesti sutartinį santykių tarp administracijos ir atitinkamo žemės sklypo savininko pobūdį (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Ordine degli Architetti ir kt., C‑399/98, Rink. p. I‑5409, 69 ir 71 punktus).
114 Tačiau, nors tiesa tai, kad Flandrijos dekreto 4.1.22 straipsnio pirmoje pastraipoje aiškiai reikalaujama administravimo sutarties tarp darbų užsakovo arba žemės sklypo savininko ir socialinių būstų bendrovės, vis dėlto ši sutartis, kaip matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, iš principo nereglamentuoja santykių tarp perkančiosios organizacijos ir atitinkamo ūkio subjekto. Be to, panašu, kad tokia sutartis susijusi ne su socialinių būstų realizavimu, bet tik su kitu etapu, t. y. su jų pateikimu į rinką.
115 Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visus taikytinus teisės aktus ir į visas pagrindinei bylai reikšmingas aplinkybes, privalo įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami socialiniai būstai priskirtini prie sutartinių santykių tarp perkančiosios organizacijos ir ūkio subjekto ir ar įvykdyti kiti šio sprendimo 109 punkte skelbiami kriterijai.
116 Atsižvelgiant į tai taip pat reikia priminti, jog, viena vertus, taikant Direktyvą 2004/18 viešojo darbų pirkimo sutartims yra numatyta sąlyga, kad jų tikėtina vertė siekia šios direktyvos 7 straipsnio c punkte numatytas taikymo ribas ir kad, kita vertus, kaip tai matyti ir iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, dvi viešojo subjekto sudaromų sutarčių rūšys nepatenka į Sąjungos teisės viešųjų pirkimų srityje taikymo sritį.
117 Tai visų pirma sutartys, sudarytos viešojo subjekto su teisiškai nuo jo atskirtu asmeniu, kai šis subjektas šį asmenį kontroliuoja kaip savo paties tarnybas ir kai šis asmuo pagrindinę savo veiklos dalį vykdo kartu su vienu ar keliais jį kontroliuojančiais subjektais (žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt., C‑159/11, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
118 Antra, tai viešųjų subjektų tarpusavio bendradarbiavimą numatančios sutartys, kuriomis siekiama užtikrinti su viešąja paslauga susijusios jiems bendros užduoties įgyvendinimą. Viešuosius pirkimus reglamentuojančios Sąjungos teisės normos tokiu atveju netaikytinos, jei, be kita ko, tokios sutartys sudarytos tik tarp viešųjų subjektų, nedalyvaujant privačioms šalims, jei nė vienam privačiam teikėjui neteikiama privilegijų, palyginti su jo konkurentais, ir jei šiose sutartyse numatytas bendradarbiavimas vykdomas vadovaujantis tik tais sumetimais ir poreikiais, kurie susiję su viešojo intereso tikslų siekimu (žr. minėto Sprendimo Ordine degli Ingegneri della Provincia di Lecce ir kt. 34 ir 35 punktus).
119 Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas aplinkybes, į vienuoliktą klausimą byloje C‑203/11 reikia atsakyti taip, kad socialinių būstų, kurie turi būti parduoti už ne didesnę, nei nustatyta, kainą, viešajai socialinių būstų įstaigai arba per šią įstaigą paslaugų teikėjui, realizavusiam šiuos būstus, realizavimas priskirtinas sąvokai „viešojo darbų pirkimo sutartys“, įtvirtintai Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punkte, kai įvykdyti šioje nuostatoje numatyti kriterijai, o tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
120 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. SESV 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniai bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 22 ir 24 straipsniai draudžia tokias teisės nuostatas, kaip numatytosios 2009 m. kovo 27 d. Flandrijos regiono dekreto dėl žemės sklypų ir nekilnojamojo turto 5 knygoje, pagal kurias perleidžiant Vlaamse Regering nurodytose tikslinėse savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą provincijos vertinimo komisija taiko patikrinimą dėl „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių savivaldybių.
2. SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos tokios teisės nuostatos, kaip nustatytosios Flandrijos regiono dekreto 4 knygoje, pagal kurią tam tikriems ūkio subjektams, suteikiant leidimą statyti ar padalinti žemės sklypus, nustatomas „socialinis įpareigojimas“, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad ši teisės nuostata yra reikalinga ir tinkama įgyvendinti tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti pakankamą būstų pasiūlą mažai pajamų gaunantiems asmenims arba kitoms palankių sąlygų neturinčioms vietos gyventojų kategorijoms.
3. Flandrijos regiono dekrete numatytos mokesčių paskatos ir subsidijų mechanizmai gali būti kvalifikuojami kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo įvertinti, ar įvykdytos su valstybės pagalbos buvimu susijusios sąlygos, ir, jei taip, kalbant apie priemones, numatytas šio dekreto 4 knygoje, kuriomis siekiama kompensuoti darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams taikomą socialinį įpareigojimą, turi patikrinti, ar 2005 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimas 2005/842/EB dėl [EB] 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, vis dėlto taikytinas tokioms priemonėms.
4. Socialinių būstų, kurie turi būti parduoti už ne didesnę, nei nustatyta, kainą, viešajai socialinių būstų įstaigai arba per šią įstaigą paslaugų teikėjui, realizavusiam šiuos būstus, realizavimas priskirtinas sąvokai „viešojo darbų pirkimo sutartys“, įtvirtintai 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo redakcijos, patvirtintos 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 596/2009, 1 straipsnio 2 dalies b punkte, kai įvykdyti šioje nuostatoje numatyti kriterijai, o tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Parašai.