TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2002 m. lapkričio 6 d.(*)
„Atstovavimas Europos Sąjungai nacionaliniuose teismuose – EB 282 straipsnis ir SESV 335 straipsnis – Prašymas atlyginti žalą, kuri Sąjungai padaryta sudarius kartelį – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Teisė kreiptis į teismą – Šalių procesinis lygiateisiškumas – Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnis“
Byloje C‑199/11
dėl Rechtbank van koophandel te Brussel (Belgija) 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. balandžio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Europos Bendrijos
prieš
Otis NV,
General Technic‑Otis Sàrl,
Kone Belgium NV,
Kone Luxembourg Sàrl,
Schindler NV,
Schindler Sàrl,
ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV,
ThyssenKrupp Ascenseurs Luxembourg Sàrl
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, pirmininko pavaduotojas K. Lenaerts, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, R. Silva de Lapuerta, L. Bay Larsen, A. Rosas, E. Jarašiūnas, teisėjai E. Levits, A. Ó Caoimh, J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev (pranešėjas), A. Prechal ir C. G. Fernlund,
generalinis advokatas P. Cruz Villalón,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. kovo 14 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Otis NV, atstovaujamos advokatų H. Speyart, S. Brijs ir G. Borremans,
– Kone Belgium NV, atstovaujamos advokato D. Paemen, advocaat D. Vermeiren ir solisitoriaus T. Vinje,
– Schindler NV, atstovaujamos advokato P. Wytinck,
– ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV, atstovaujamos advokatų O. Brouwer, N. Lorjé ir A. Pliego Selie,
– Europos Komisijos, atstovaujamos H. Krämer ir C. ten Dam,
– Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos B. Driessen,
susipažinęs su 2012 m. birželio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 282 straipsnio, SESV 335 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio bei 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento Nr. 1605/2002 (EB, Euratomas) dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74) su pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1995/2006 (OL L 390, p. 1, toliau – Finansinis reglamentas), 103 ir 104 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Europese Gemeenschap (Europos Bendrijos), atstovaujamos Europos Komisijos, ir liftų bei eskalatorių gamintojų Otis NV, Kone Belgium NV, Schindler NV, ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV, General Technic‑Otis Sàrl, Kone Luxembourg Sàrl, Schindler Sàrl ir ThyssenKrupp Ascenseurs Luxembourg Sàrl ginčą, susijusį su ieškiniu dėl žalos, kurią šios įmonės padarė pažeidusios EB 81 straipsnį, atlyginimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Sutartys
3 EB 282 straipsnyje nustatyta:
„Kiekvienoje valstybėje narėje Bendrija naudojasi plačiausiu teisnumu, suteikiamu juridiniams asmenims pagal jų įstatymus; ji gali įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei juo disponuoti ir būti šalimi teismo procese. Šiuo tikslu Bendrijai atstovauja Komisija.“
4 2009 m. gruodžio 1 d., įsigaliojus Sutarčiai dėl Europos Sąjungos veikimo, šį straipsnį pakeitė SESV 335 straipsnis, kuris išdėstytas taip:
„Kiekvienoje valstybėje narėje Sąjunga naudojasi plačiausiu teisnumu, suteikiamu juridiniams asmenims pagal jų įstatymus; ji gali įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei juo disponuoti ir būti šalimi teismo procese. Šiuo tikslu Sąjungai atstovauja Komisija. Tačiau Sąjungai atstovauja institucijos, remdamosi savo administracine autonomija, tokiais klausimais, kurie susiję su jų atitinkama veikla.“
5 SESV 339 straipsnyje nustatyta:
„Sąjungos institucijų nariai, komitetų nariai, Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, netgi nustoję eiti savo pareigas, neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip tarnybinę paslaptį, ypač informacijos apie įmones, jų verslo ryšius ar sąnaudų sudedamąsias dalis.“
6 ESS 47 straipsnyje nustatyta:
„Sąjunga yra juridinis asmuo.“
Reglamentas (EB) Nr. 1/2003
7 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 37 konstatuojamoje dalyje numatyta:
„Šiuo reglamentu pripažįstamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų <...> [Chartijos]. Taigi šis reglamentas turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į šias teises ir principus.“
8 Šio reglamento 16 straipsnyje „Vienodas Bendrijos konkurencijos teisės taikymas“ 1 dalyje nustatyta:
„Nacionalinių teismų priimami sprendimai dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pagal [EB] 81 ar 82 straipsnį, jau esančių Komisijos sprendimo objektu, negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui. Be to, nacionaliniai teismai turi vengti priimti sprendimus, kurie prieštarautų sprendimui, Komisijos ketinamam priimti jos pradėtoje byloje. Todėl nacionalinis teismas gali įvertinti, ar reikia sustabdyti bylą. Šis įpareigojimas nepažeidžia teisių ir pareigų, numatytų [EB] 234 straipsnyje.“
9 Minėto reglamento 28 straipsnyje „Profesinė paslaptis“ nustatyta:
„1. Nepažeidžiant 12 ir 15 straipsnių nuostatų, pagal 17–22 straipsnius surinkta informacija naudojama tik tam tikslui, kuriam ji buvo gauta.
2. Nepažeidžiant nuostatų dėl keitimosi informacija ir jos naudojimo, numatytų 11, 12, 14, 15 ir 27 straipsniuose, Komisija ir valstybių narių konkurencijos institucijos, jų pareigūnai, tarnautojai ir kiti asmenys, kurių darbą prižiūri šios institucijos, bei kitų valstybių narių institucijų pareigūnai ir valstybės tarnautojai įpareigojami neatskleisti informacijos, kuri buvo gauta ar kuria apsikeista pagal šį reglamentą ir kuriai galioja įpareigojimas užtikrinti profesinį slaptumą. Šis įpareigojimas galioja ir visiems valstybių narių atstovams ir ekspertams, dalyvaujantiems Patariamojo komiteto posėdžiuose, kaip numatyta 14 straipsnyje.“
Finansinis reglamentas
10 Pagal Finansinio reglamento 50 straipsnį Komisija kitoms institucijoms suteikia būtinus įgaliojimus su jomis susijusiems biudžeto skirsniams vykdyti.
11 Šio reglamento 59 straipsnyje nustatyta:
„1. Leidimus duodančio pareigūno pareigas atlieka institucija.
<...>
2. Kiekviena institucija savo vidaus administracinėse taisyklėse nustato atitinkamo lygio darbuotojus, kuriems, laikydamasi savo darbo tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų, paveda leidimus duodančio pareigūno pareigas, nustato perduotų įgaliojimų taikymo sritį ir galimybę asmenims, kuriems tokie įgaliojimai yra perduoti, perįgalioti kitus asmenis.
<...>“
12 Pagal Finansinio reglamento 60 straipsnio 1 dalį leidimus duodantis pareigūnas kiekvienoje institucijoje yra atsakingas už įplaukų ir išlaidų vykdymą, vadovaujantis gero finansų valdymo principais, ir už tai, kad būtų laikomasi teisėtumo bei taisyklingumo reikalavimų.
13 Finansinio reglamento 103 straipsnyje nustatyta:
„Kai vykdant sutarčių sudarymo procedūrą padaryta rimtų klaidų, pažeidimų ar sukčiauta, institucijos sustabdo procedūrą ir gali imtis visų reikalingų priemonių, įskaitant procedūros nutraukimą.
Kai nustačius konkurso nugalėtoją paaiškėja, kad vykdant sutarties sudarymo procedūrą arba sutartį padaryta rimtų klaidų, pažeidimų ar sukčiauta, institucijos, atsižvelgdamos į einamąjį procedūros etapą, gali nesudaryti sutarties arba sustabdyti sutarties vykdymą, arba atitinkamais atvejais nutraukti sutartį.
Kai už tokias klaidas, pažeidimus ar sukčiavimą atsakingas rangovas, institucijos gali taip pat atsisakyti mokėti, susigrąžinti jau išmokėtas sumas arba gali nutraukti visas su šiuo rangovu sudarytas sutartis, atsižvelgdamos į klaidų, pažeidimų ar sukčiavimo sunkumą.“
14 Finansinio reglamento 104 straipsnyje nustatyta:
„Bendrijos institucijos laikomos susitariančiosiomis institucijomis, kai jos sudaro sutartis savo pačių sąskaita. <...>“
Komisijos pranešimas dėl Komisijos ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo taikant EB sutarties 81 ir 82 straipsnius
15 Pagal Komisijos pranešimo apie Komisijos ir valstybių narių teismų bendradarbiavimą taikant EB sutarties 81 ir 82 straipsnius (OL C 101, 2004, p. 54) 26 punktą „Komisija <…> neperduoda nacionaliniams teismams informacijos, kurią savanoriškai pateikė prašymą dėl atleidimo nuo baudos padavęs asmuo, negavusi jo išankstinio sutikimo“.
Belgijos teisė
16 Teismų kodekso 17 straipsnyje nustatyta:
„Ieškinys negali būti priimtas, jei pareiškėjas neturi teisės ir intereso jį pareikšti.“
17 Civilinio kodekso 1382 straipsnyje numatyta:
„Dėl bet kokio asmens veiksmo, kuriuo kitam asmeniui padaroma žala, kaltam asmeniui kyla pareiga ją atlyginti.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
Pagrindinės bylos aplinkybės
18 Gavusi kelis skundus Komisija 2004 m. pradėjo tyrimą dėl keturių pagrindinių Europos liftų ir eskalatorių gamintojų (Otis, Kone, Schindler ir ThyssenKrupp) kartelio. Tyrimas buvo baigtas 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimu C(2007) 512 galutinis, dėl EB 81 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/E‑1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai) (toliau – 2007 m. vasario 21 d. sprendimas).
19 Šiame sprendime Komisija konstatavo, kad įmonės, šio sprendimo adresatės, tarp kurių figūruoja atsakovės pagrindinėje byloje, pasiskirsčiusios viešųjų pirkimų ir kitas sutartis Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose siekiant pasidalyti rinkas ir fiksuoti kainas, atskirais atvejais sudariusios susitarimus dėl kompensavimo mechanizmo, pasikeitusios informacija dėl pardavimo sandorių apimties ir kainų, taip pat dalyvavusios reguliariuose posėdžiuose ir užmezgusios kitus kontaktus, kuriais buvo siekiama nustatyti minėtus apribojimus ir juos įgyvendinti, pažeidė EB 81 straipsnį. Už šiuos pažeidimus Komisija skyrė baudas, kurių bendra suma viršija 992 mln. eurų.
20 Kelios įmonės, įskaitant atsakoves pagrindinėje byloje, Europos Sąjungos Bendrajam Teismui pateikė ieškinius dėl šio sprendimo panaikinimo.
21 2011 m. liepos 13 d. sprendimais Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją (T‑138/07, Rink. p. II‑4819), General Technic‑Otis prieš Komisiją (T‑141/07, T‑142/07, T‑145/07 ir T‑146/07, Rink. p. II‑4977), ThyssenKrupp Liften Ascenseurs prieš Komisiją (T‑144/07, T‑147/07–T‑150/07 ir T‑154/07, Rink. p. II‑5129) ir Kone ir kt. prieš Komisiją (T‑151/07, Rink. p. II‑5313) Bendrasis Teismas atmetė šiuos ieškinius, išskyrus tuos, kurie buvo pateikti ThyssenKrupp grupės įmonių – jie buvo iš dalies patenkinti, kiek tai susiję su paskirtų baudų dydžiais.
22 Vėliau ieškovės Teisingumo Teismui pateikė apeliacinius skundus dėl minėtų sprendimų panaikinimo, kurie buvo įregistruoti taip: C‑493/11 P, C‑494/11 P, C‑501/11 P, C‑503/11 P–C‑506/11 P, C‑510/11 P, C‑516/11 P ir C‑519/11 P. 2012 m. balandžio 24 d. ir gegužės 8 d. nutartimis Teisingumo Teismo pirmininkas iš Teisingumo Teismo registro išbraukė bylas C‑503/11 P–C‑506/11 P, C‑516/11 P ir C‑519/11 P. 2012 m. birželio 15 d. nutartimis United Technologies prieš Komisiją ir Otis Luxembourg ir kt. prieš Komisiją Teisingumo Teismas atmetė apeliacinius skundus bylose C‑493/11 P ir C‑494/11 P. Bylos C‑501/11 P ir C‑510/11 P yra nagrinėjamos Teisingumo Teisme.
Procesas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme
23 2008 m. birželio 20 d. ieškininiu pareiškimu Europos bendrija, vėliau tapusi Europos Sąjunga, atstovaujama Komisijos, pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuriuo ji iš esmės prašo iš atsakovių pagrindinėje byloje priteisti Sąjungai 7 061 688 eurų dydžio preliminarią sumą (neįskaitant palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų) žalai atlyginti, kuri Sąjungai buvo padaryta 2007 m. vasario 21 d. sprendime konstatuotais antikonkurenciniais veiksmais. Sąjunga iš tikrųjų su atsakovėmis pagrindinėje byloje sudarė kelias sutartis dėl liftų ir eskalatorių įrengimo, priežiūros ir renovavimo darbų skirtinguose Europos Sąjungos Tarybos, Europos Parlamento, Komisijos, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Europos Sąjungos Regionų komiteto ir Europos Sąjungos leidinių biuro pastatuose, esančiuose Belgijoje ir Liuksemburge. Papildomai Sąjunga paprašė skirti ekspertą, kuris konkrečiai nustatytų visą patirtą žalą.
24 Atsakovės pagrindinėje byloje ginčija Komisijos teisę pateikti ieškinį Sąjungos vardu, šiuo tikslu neturint aiškaus kitų Sąjungos institucijų, kurioms pažeidimas tariamai padarė poveikį, išduoto įgaliojimo. Be to, jos nurodė teismų nepriklausomumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų pažeidimą, atsižvelgiant į ypatingą Komisijos padėtį, kurią ji užima taikant EB 81 straipsnio 1 dalies procedūrą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnį 2007 m. vasario 21 d. sprendimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui privalomas, yra pažeidžiamas ir principas, pagal kurį niekas negali būti teisėjas savo paties byloje (nemo judex in sua causa).
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prisipažino neturintis jurisdikcijos, kiek tai susiję su Liuksemburge įsisteigusių atsakovių pagrindinėje byloje padarytos žalos atlyginimu.
26 Šiomis aplinkybėmis Rechtbank van koophandel te Brussel nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) EB 282 straipsnyje (dabar – SESV 335 straipsnis) nustatyta, kad Sąjungai atstovauja Komisija. SESV 335 straipsnyje ir Finansinio reglamento 103 ir 104 straipsniuose nustatyta, kad Sąjungai atstovauja institucijos, remdamosi savo administracine autonomija, tokiais klausimais, kurie susiję su jų atitinkama veikla, o dėl to šios institucijos – išimtinai arba ne – gali atstovauti teisme. Neabejotina, jog per didelės kainos mokėjimas vykdytojui dėl to, kad buvo sudarytas kartelis, laikomas „sukčiavimu“. Belgijos teisėje galioja principas lex specialis generalibus derogat. Jei šis principas taikomas ir Europos teisėje, ar iniciatyva pareikšti ieškinį tenka atitinkamoms institucijoms (išskyrus atvejus, kai Komisija pati buvo perkančioji organizacija)?
b) (Papildomas klausimas) Ar Komisija privalo mažų mažiausiai turėti institucijų įgaliojimą atstovauti, kad galėtų ginti jų interesus teisme?
2. a) [Chartijos] 47 straipsnyje ir [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos] Europos žmogaus teisių [ir pagrindinių laisvių apsaugos] konvencijos [toliau – EŽTK] 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam asmeniui užtikrinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir su ja susijęs principas, kad niekas negali būti teisėjas savo byloje. Ar su šiuo principu suderinama aplinkybė, kad Komisija pirmajame etape buvo konkurencijos institucija ir už skundžiamus veiksmus, t. y. kartelio sudarymą, skyrė sankciją, nes jais pažeistas EB 81 straipsnis (dabar – SESV 101 straipsnis), pati atlikusi tyrimus, kad pasirengtų bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimui nacionaliniame teisme antrame etape ir priimtų sprendimą dėl ieškinio pareiškimo, kai tas pats Komisijos narys atsakingas už abu taip tarpusavyje susijusius klausimus, kad nacionalinis teismas, į kurį buvo kreiptasi, negalėjo nukrypti nuo sprendimo skirti baudą?
b) (Papildomas klausimas) Jei į 2a klausimą reikėtų atsakyti neigiamai, t. y. egzistuoja nesuderinamumas, kaip pagal Sąjungos teisę asmuo, kuriam padaryta žala (Komisija ir (arba) institucijos ir (arba) Sąjunga) neteisėtais veiksmais (sudarant kartelį), gali apginti savo teisę į žalos atlyginimą, kuri yra pagrindinė teisė?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 282 ir SESV 335 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad Komisija yra įgaliota atstovauti Sąjungai nacionaliniame teisme pateikiant civilinį ieškinį dėl žalos, kuri Sąjungai buvo padaryta sudarant kartelį ar atliekant pagal EB 81 straipsnį ir SESV 101 straipsnį draudžiamus veiksmus, galinčius daryti poveikį tam tikroms skirtingų Sąjungos institucijų ir įstaigų sudarytoms viešųjų pirkimų sutartims, atlyginimo, neturint kitų suinteresuotų institucijų ar įstaigų atstovavimo įgaliojimo.
28 Atstovavimą Bendrijai valstybių narių teismuose iki 2009 m. gruodžio 1 d. – šią dieną įsigaliojo SESV – reglamentavo EB 282 straipsnis.
29 Kadangi ieškinys pagrindinėje byloje buvo pateiktas prieš šią datą, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar šiuo straipsniu Komisija įgaliojama atstovauti Bendrijai pateikiant tokį ieškinį.
30 Iš minėto straipsnio teksto matyti, kad Bendrija turi teisę pateikti ieškinį kiekvienoje valstybėje narėje ir šiuo tikslu jai atstovauja Komisija.
31 Tačiau atsakovės pagrindinėje byloje teigia, kad EB 282 straipsnyje numatyta tik bendra taisyklė, o EB 274 ir 279 straipsniuose numatytos šios taisyklės išimtys. Šios nuostatos įgyvendintos Finansiniame reglamente, pagal kurio 59 ir 60 straipsnius kiekviena Sąjungos institucija vykdo su jomis susijusius biudžeto skirsnius. Be to, iš šio reglamento 103 ir 104 straipsnių matyti, kad kiekviena iš šių institucijų, jei mano, jog nagrinėjamas pažeidimas padarė jai žalą, gali pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes daugelis sutarčių buvo sudarytos tokių institucijų vardu ir sąskaita.
32 Šiuo klausimu pažymėtina, kad EB 274 ir 279 straipsniai, taip pat Finansinio reglamento nuostatos, pirmiausia apibrėžia institucijų įgaliojimus rengiant ir vykdant biudžetą. Tačiau EB 282 straipsniu Bendrijai suteikiamas teisnumas ir reglamentuojamas jos atstovavimas pirmiausia valstybių narių teismuose. Tačiau Bendrijos atstovavimo minėtuose teismuose klausimas skiriasi nuo to, kuris susijęs su Bendrijos institucijos priimamomis biudžeto vykdymo priemonėmis. Dėl šios priežasties lex specialis generalibus derogat principas šioje byloje nėra svarbus.
33 Konkrečiai kalbant apie Finansinio reglamento 103 ir 104 straipsnius, kuriais pateikdamas savo pirmąjį klausimą remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pažymėtina, kad šiose nuostatose įtvirtintos taisyklės, susijusios su viešųjų pirkimų sutarčių sudarymu ir vykdymu, o ne su Sąjungos atstovavimu valstybių narių teismuose.
34 Darytina išvada, kad Komisija pagal EB 282 straipsnį buvo įgaliota atstovauti Bendrijai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
35 Kalbant apie SESV 335 straipsnį, pažymėtina, kad SESV nenustatyta pereinamojo laikotarpio nuostata, kiek tai susiję su atstovavimu Sąjungai bylose, kurios valstybių narių teismuose buvo pradėtos prieš įsigaliojant šiai sutarčiai ir juose vis dar nagrinėjamos. Šiomis aplinkybėmis atitinkama nuostata, kuri reglamentuoja šį atstovavimą, yra EB 282 straipsnis, nes ieškinys pagrindinėje byloje buvo pateiktas prieš įsigaliojant SESV.
36 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip antai susiklosčiusios pagrindinėje byloje, ji nedraudžia Komisijai atstovauti Sąjungai nacionaliniame teisme, kuriam pateiktas civilinis ieškinys dėl žalos, Sąjungai padarytos sudarant kartelį ar atliekant veiksmus, kurie draudžiami pagal EB 81 straipsnį ir SESV 101 straipsnį ir kurie galėjo padaryti poveikį tam tikroms skirtingų Sąjungos institucijų ir įstaigų sudarytoms viešųjų pirkimų sutartims, atlyginimo, ir Komisijai šiuo tikslu nereikia gauti šių institucijų ar įstaigų įgaliojimo.
Dėl antrojo klausimo
37 Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Chartijos 47 straipsniu draudžiama Komisijai Sąjungos vardu nacionaliniame teisme pateikti ieškinį dėl žalos, Sąjungai padarytos sudarant kartelį arba veiksmais, kurių prieštaravimas EB 81 straipsniui buvo konstatuotas šios institucijos sprendimu, atlyginimo.
38 Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia klausia, ar nagrinėjant tokį ieškinį nepažeidžiama Chartijos 47 straipsnyje ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nes pagal Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalį Komisijos sprendimas dėl EB 81 straipsnio taikymo procedūros šiam teismui yra privalomas. Iš tiesų šiuo vienos iš ginčo šalių priimtu sprendimu jis būtų priverstas patvirtinti EB 81 straipsnio pažeidimą, o tai kliudo nacionaliniam teismui nepriklausomai išnagrinėti vieną iš elementų – žalą sukėlusio įvykio atsiradimą, – kuris suteikia pagrindą pasinaudoti teise į žalos atlyginimą.
39 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjant tokį ieškinį Komisija nėra teisėja ir šalis savo pačios byloje taip pažeidžiant principą, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje (nemo judex in sua causa).
40 Teisingumo Teismas jau turėjo progą pažymėti, jog kiekvienas asmuo turi teisę teisme pasiremti EB 81 straipsnio pažeidimu, todėl nurodyti, kad šiuo straipsniu draudžiamas kartelis arba veiksmai yra niekiniai (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt., C‑295/04–C‑298/04, Rink. p. I‑6619, 59 punktas).
41 Be to, kiek tai susiję su galimybe prašyti atlyginti žalą, padarytą susitarimu ar veiksmais, kurie gali apriboti arba iškreipti konkurenciją, primintina, kad visiškas EB 81 straipsnio veiksmingumas ir, konkrečiai kalbant, jo 1 dalyje nurodyto draudimo veiksmingumui būtų pakenkta, jei bet kuris asmuo negalėtų prašyti atlyginti žalos, jam padarytos susitarimu ar veiksmais, kurie gali apriboti arba iškreipti konkurenciją (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Courage ir Crehan, C‑453/99, Rink. p. I‑6297, 26 punktas ir minėto Sprendimo Manfredi ir kt. 60 punktas).
42 Iš tikrųjų tokia teisė sustiprina Sąjungos konkurencijos taisyklių veikimą ir atgraso nuo dažnai slaptų susitarimų ar veiksmų, galinčių riboti ar iškreipti konkurenciją. Šiuo požiūriu nacionaliniuose teismuose pareiškiami ieškiniai dėl žalos atlyginimo gali labai prisidėti prie veiksmingos konkurencijos Sąjungoje išlaikymo (minėto Sprendimo Courage ir Crehan 27 punktas).
43 Darytina išvada, kad visi asmenys turi teisę reikalauti atlyginti patirtą žalą, jei tarp tokios žalos ir EB 81 straipsniu uždrausto susitarimo ar veiksmų yra priežastinis ryšys (minėto Sprendimo Manfredi ir kt. 61 punktas).
44 Todėl šią teisę turi ir Sąjunga.
45 Tačiau ją reikia įgyvendinti gerbiant pagrindines atsakovių teises, pirmiausia tas, kurios garantuojamos Chartijoje. Chartijos nuostatos pagal jos 51 straipsnio 1 dalį skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.
46 Šiuo klausimu primintina, kad veiksmingos teisinės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris dabar įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje (žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C‑279/09, Rink. p. I‑13849, 30 ir 31 punktus; 2011 m. kovo 1 d. Nutarties Chartry, C‑457/09, Rink. p. I‑819, 25 punktą ir 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf, C‑69/10, Rink. p. I‑7151, 49 punktą).
47 Minėtu 47 straipsniu Sąjungos teisėje užtikrinama apsauga, įtvirtinta EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje. Todėl reikia remtis tik pirmąja nuostata (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor prieš Komisiją, C‑386/10 P, Rink. p. I‑13085, 51 punktas).
48 Veiksmingos teisinės gynybos principą, įtvirtintiną minėtame 47 straipsnyje, sudaro įvairūs elementai, apimantys pirmiausia teisę į gynybą, šalių procesinį lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam.
49 Konkrečiai kalbant apie teisę kreiptis į teismą, reikia pažymėti, jog tam, kad „teismas“ pagal Chartijos 47 straipsnį galėtų priimti sprendimą dėl ginčo, susijusio su iš Sąjungos teisės išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, reikia, kad jis turėtų jurisdikciją nagrinėti visus klausimus, susijusius su jo nagrinėjamai bylai svarbiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.
50 Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos (2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Masterfoods ir HB, C‑344/98, Rink. p. I‑11369, 52 punktas), kuri šiuo metu kodifikuota Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnyje, iš tikrųjų matyti, kad kai nacionaliniai teismai priima sprendimus dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pirmiausia pagal SESV 101 straipsnį, kurie jau yra Komisijos sprendimo objektas, jie negali priimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos priimtam sprendimui.
51 Šis principas taikomas ir tuomet, kai į nacionalinius teismus kreipiamasi su ieškiniu dėl žalos, Sąjungai padarytos karteliu ar veiksmais, kurie šios institucijos sprendimu buvo pripažinti prieštaraujančiais SESV 101 straipsniui, atlyginimo.
52 Taigi Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymas yra grindžiamas nacionalinių teismų ir atitinkamai Komisijos arba Sąjungos teismų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, pagal kurią kiekviena institucija veikia pagal Sutarties jai priskirtas funkcijas (minėto Sprendimo Masterfoods ir HB 56 punktas).
53 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad išimtinę jurisdikciją kontroliuoti Sąjungos institucijų teisės aktų teisėtumą turi Sąjungos, o ne nacionaliniai teismai. Pastarieji neturi teisės pripažinti tokių teisės aktų negaliojančiais (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto‑Frost, 314/85, Rink. p. 4199, 12–20 punktus).
54 Taigi taisyklė, pagal kurią nacionaliniai teismai negali priimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos sprendimui dėl SESV 101 straipsnio taikymo procedūros, yra konkreti kompetencijų paskirstymo Sąjungoje tarp, viena vertus, nacionalinių teismų ir, kita vertus, Komisijos ir Sąjungos teismų išraiška.
55 Tačiau ši taisyklė nereiškia, kad atsakovės pagrindinėje byloje praranda teisę kreiptis į teismą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį.
56 Iš tiesų Sąjungos teisėje numatyta Komisijos sprendimų, susijusių su SESV 101 straipsnio taikymo procedūra, teisminės priežiūros sistema, pagal kurią suteikiamos visos garantijos, kurių reikalaujama pagal Chartijos 47 straipsnį.
57 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Taigi Komisijos sprendimo teisėtumą gali peržiūrėti Sąjungos teismai pagal SESV 263 straipsnį. Šiuo atveju atsakovės pagrindinėje byloje, kurioms buvo skirtas sprendimas, iš tiesų pateikė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo, kaip tai nurodyta šio sprendimo 20–22 punktuose.
58 Tačiau šios atsakovės teigia, kad Sąjungos teismų pagal SESV 263 straipsnį vykdoma teisėtumo kontrolė konkurencijos teisės srityje yra nevisapusė, pirmiausia atsižvelgiant į šių teismų Komisijai pripažįstamą diskreciją ekonomikos klausimais.
59 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo progą pažymėti, kad nors tose srityse, kuriose atliekami kompleksiniai ekonominiai vertinimai, Komisija turi diskreciją ekonominėje srityje, tai nereiškia, kad Sąjungos teismas turi susilaikyti nuo Komisijos ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės. Iš tikrųjų Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kompleksinę padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 54 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
60 Sąjungos teismas taip pat turi savo iniciatyva patikrinti, ar Komisija nurodė savo sprendimo motyvus ir pirmiausia, ar ji paaiškino, kodėl nustatė tokią aplinkybių, į kurias atsižvelgė, pusiausvyrą ir kodėl pateikė tokį jų vertinimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 61 punktą).
61 Be to, Sąjungos teismas turi atlikti jam priskirtą teisėtumo kontrolę remdamasis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis pateiktiems ieškinio pagrindams pagrįsti. Atlikdamas šią kontrolę teismas negali remtis Komisijos turima diskrecija, nei kiek tai susiję su pasirinktais elementais, į kuriuos atsižvelgta taikant kriterijus, nurodytus Komisijos pranešime „Pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės“ (OL C 210, 2006, p. 2), nei kiek tai susiję su šių elementų vertinimu, kad atsisakytų vykdyti išsamią teisinių ir faktinių aplinkybių kontrolę (minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 62 punktas).
62 Galiausiai teisėtumo kontrolę papildo neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui buvo suteikta pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties [81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 17 straipsnį, o šiuo metu – pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu. Ši jurisdikcija, be paprastos baudos teisėtumo kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, ir todėl panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą (minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 63 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
63 Sutartyse nustatyta kontrolė reiškia, kad Sąjungos teismas vykdo ir teisinių, ir faktinių aplinkybių kontrolę ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti ginčijamą sprendimą ir pakeisti baudų dydžius. Iš to matyti, kad SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė, kurią papildo Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje numatyta neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su baudos dydžiu, neprieštarauja Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisinės gynybos principo reikalavimams (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Chalkor prieš Komisiją 67 punktą).
64 Dėl atsakovių pagrindinėje byloje prieštaravimo, susijusio su tuo, jog minėta teisminė kontrolė yra patikėta Teisingumo Teismui, kurio nepriklausomumu galima suabejoti, nes jis pats yra Sąjungos institucija, pakanka konstatuoti, kad šis prieštaravimas niekuo nepagrįstas atsižvelgiant, pirma, į visas sutartyse įrašytas garantijas, užtikrinančias Teisingumo Teismo nepriklausomumą ir nešališkumą, ir, antra, į tai, kad kiekviena teisminė institucija neišvengiamai yra valstybinės ar viršvalstybinės organizacijos, kuriai ši institucija priklauso, dalis, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro Chartijos 47 straipsnio ir EŽTK 6 straipsnio pažeidimo.
65 Galiausiai svarbu pažymėti, kad toks civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, reiškia, kaip tai matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ne tik tai, kad konstatuotas žalą sukėlęs įvykis, bet ir tai, kad atsirado žala, ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp šios žalos ir minėto ją sukėlusio įvykio. Nors tiesa, kad dėl nacionaliniam teismui tenkančios pareigos nepriimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos sprendimui, konstatuojančiam SESV 101 straipsnio pažeidimą, jis iš tiesų privalo sutikti, kad egzistuoja kartelis ar draudžiami veiksmai, vis dėlto pažymėtina, jog žalos ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp jos ir aptariamo kartelio ar draudžiamų veiksmų buvimo klausimas paliekamas nacionalinio teismo vertinimo diskrecijai.
66 Iš tikrųjų, net kai Komisija savo sprendime nustatė konkretų pažeidimo poveikį, nacionalinis teismas visuomet turi individualiai nustatyti, kokia žala buvo padaryta kiekvienam iš ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikusių asmenų. Toks vertinimas neprieštarauja Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsniui.
67 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Komisija negali būti laikoma teisėja ir šalimi savo pačios byloje nagrinėjant tokį ginčą, kaip antai pagrindinėje byloje.
68 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, antra, ar šalių procesinio lygiateisiškumo principas yra pažeistas nagrinėjant tokį civilinį ieškinį, kaip antai pagrindinėje byloje, remiantis tuo, kad pati Komisija atliko aptariamo pažeidimo tyrimą.
69 Atsakovių pagrindinėje byloje manymu, palyginti su jomis, šios institucijos padėtis yra privilegijuota, o tai suteikė jai galimybę gauti ir naudoti informaciją, įskaitant konfidencialią, taigi, saugomą profesine paslaptimi, kurios neturi visos atsakovės.
70 Nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Komisija atsikerta, kad rengdama ieškinį pagrindinėje byloje ji pasinaudojo tik viešai paskelbtame 2007 m. vasario 21 d. sprendime esančia informacija. Be to, ši institucija aiškina, kad už pagrindinę procedūrą atsakingos tarnybos, t. y. „Infrastruktūros ir logistikos“ biurai, esantys Briuselyje ir Liuksemburge, neturi teisės į privilegijuotą prieigą prie konfidencialios Konkurencijos generalinio direktorato bylos medžiagos. Dėl šios priežasties Komisijos ir bet kurios kitos proceso šalies padėtis yra vienoda.
71 Šalių procesinio lygiateisiškumo principas, kuris neatsiejamas nuo pačios teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos (2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, Rink. p. I‑8533, 88 punktas), apima pareigą kiekvienai šaliai suteikti protingą galimybę pateikti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių ji neatsidurtų aiškiai mažiau palankioje padėtyje nei jos priešininkas.
72 Kaip savo išvados 58 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šalių procesiniu lygiateisiškumu siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp proceso šalių ir garantuoti, kad bet kuri proceso šalis galėtų susipažinti ir užginčyti kiekvieną teismui pateiktą dokumentą. Tačiau žalą, kuri atsirado dėl pusiausvyros pažeidimo, paprastai turi įrodyti ją patyręs asmuo.
73 Be to, iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Komisija nacionaliniam teismui nepateikė informacijos, į kurią daro nuorodą atsakovės pagrindinėje byloje, ir pati pažymėjo, jog pasirėmė tik nekonfidencialioje sprendimo, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas, versijoje pateikta informacija. Taigi tokiomis aplinkybėmis šalių procesinio lygiateisiškumo principas negalėjo būti pažeistas.
74 Atsakovių pagrindinėje byloje argumentai, kad pusiausvyra tarp šalių buvo pažeista, nes Komisija atliko tyrimą dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo siekdama prašyti atlyginti dėl šio pažeidimo patirtą žalą, kertasi su Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu atliekant tyrimą gautą informaciją naudoti kitais nei šio tyrimo tikslais.
75 Be to, aplinkybė, kad tiek 2007 m. vasario 21 d. sprendimą, tiek sprendimą pagrindinėje byloje pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo priėmė Komisijos kolegija, nepaneigia ankstesnių svarstymų, nes nagrinėjant tokį ieškinį Sąjungos teisėje yra pakankamai garantijų, kad būtų užtikrintas šalių procesinio lygiateisiškumo principo laikymasis – jos išplaukia iš SESV 339 straipsnio, Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio, taip pat Komisijos pranešimo dėl Komisijos ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo taikant EB sutarties 81 ir 82 straipsnius 26 punkto.
76 Galiausiai atsakovių pagrindinėje byloje argumentams, grindžiamiems Sprendimu Yvon prieš Prancūzija (2003 m. balandžio 24 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, Recueil des arrêts et décisions 2003‑V), taip pat negalima pritarti. Iš tiesų veiksniai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo EŽTK 6 straipsnio pažeidimą, pirmiausia tai, jog vyriausybės komisaro išvada darė didelį poveikį dėl nusavinimo sprendusio teismo vertinimui, o taip pat taisyklės, reglamentuojančios vyriausybės komisaro prieigą prie svarbios informacijos ir jos naudojimą, nebuvo paremti, priešingai, nei šios pagrindinės bylos aplinkybės, teisminės priežiūros garantija arba panašiomis į šio sprendimo atitinkamai 63 ir 75 punktuose minėtas arba jas atitinkančiomis garantijomis.
77 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Chartijos 47 straipsniu nedraudžiama Komisijai Sąjungos vardu nacionaliniame teisme pateikti ieškinį dėl žalos, Sąjungai padarytos sudarant kartelį arba veiksmais, kurių prieštaravimas EB 81 straipsniui arba SESV 101 straipsniui buvo konstatuotas šios institucijos sprendimu, atlyginimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
78 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip antai susiklosčiusios pagrindinėje byloje, ji nedraudžia Europos Komisijai atstovauti Europos Sąjungai nacionaliniame teisme, kuriam pateiktas civilinis ieškinys dėl žalos, Sąjungai padarytos sudarant kartelį ar atliekant veiksmus, kurie draudžiami pagal EB 81 straipsnį ir SESV 101 straipsnį ir kurie galėjo padaryti poveikį tam tikroms skirtingų Sąjungos institucijų ir įstaigų sudarytoms viešųjų pirkimų sutartims, atlyginimo, ir Komisijai šiuo tikslu nereikia gauti šių institucijų ar įstaigų įgaliojimo.
2. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu nedraudžiama Europos Komisijai Europos Sąjungos vardu nacionaliniame teisme pateikti ieškinį dėl žalos, Sąjungai padarytos sudarant kartelį arba veiksmais, kurių prieštaravimas EB 81 straipsniui arba SESV 101 straipsniui buvo konstatuotas šios institucijos sprendimu, atlyginimo.
Parašai.