BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. spalio 12 d.(*)
„Konkurencija – Koncentracija – Belgijos energijos rinka – Sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Įsipareigojimai per pirmą tyrimo etapą – Sprendimas, kuriuo atsisakoma dalį koncentracijos bylos perduoti nagrinėti nacionalinėms institucijoms – Ieškinys dėl panaikinimo – Vartotojų asociacija – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Išsamios kontrolės procedūros nepradėjimas – Procesinės teisės – Nepriimtinumas“
Byloje T‑224/10
Association belge des consommateurs test‑achats ASBL, įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų A. Fratini ir F. Filpo,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą N. Khan, A. Antoniadis ir R. Sauer,
atsakovę,
palaikomą
Électricité de France (EDF), įsteigtos Paryžiuje (Prancūzija), iš pradžių atstovaujamos advokatų C. Lazarus, A. Amsellem ir A. Fontanille, vėliau – advokatų C. Lazarus ir A. Creus Carreras,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 2009 m. lapkričio 12 d. Komisijos sprendimus C(2009) 9059 ir C(2009) 8954, iš kurių viename remiantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka (byla COMP/M.5549 – EDF/Segebel), o kitame atmetamas kompetentingų Belgijos valdžios institucijų prašymas perduoti nagrinėti dalį bylos pagal šio reglamento 9 straipsnį,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas E. Moavero Milanesi (pranešėjas), teisėjai N. Wahl ir S. Soldevila Fragoso,
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gegužės 11 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Association belge des consommateurs test‑achats ASBL yra ne pelno siekianti asociacija, kurios pagrindinis tikslas ginti vartotojų interesus, be kita ko, Belgijoje. Ji yra nepriklausoma nuo valdžios institucijų ir ją finansuoja jos nariai savo įnašais. Joje yra 350 000 narių ir ji didžiausia vartotojų asociacija Belgijoje.
2 2009 m. birželio mėn. ieškovė sužinojo, kad Électricité de France (EDF) pranešė apie ketinimą įsigyti išimtinę Segebel SA kontrolę (toliau – koncentracija). Segebel SA yra holdingo bendrovė, kurios vienintelį aktyvą sudarė 51 % SPE SA, kuri buvo antras didžiausias Belgijoje elektros operatorius po istorinio operatoriaus Electrabel SA, kontroliuojamo GDF Suez SA, akcijų. Bylos faktinių aplinkybių atsiradimo momentu Prancūzijos valstybė turėjo 84,6 % EDF akcijų. Bendrovėje GDF Suez Prancūzijos valstybė turėjo 35,91 % mažumos akcijų paketą. Šiuos akcijų paketus valdė Agence des participations de l’État per dvi atskiras direkcijas.
3 2009 m. birželio 23 d. ieškovė nusiuntė Europos Bendrijų Komisijai laišką, kuriame išreiškė savo susirūpinimą dėl koncentracijos (toliau – 2009 m. birželio 23 d. laiškas). Ji taip pat pasiūlė Komisijai išanalizuoti tariamai neigiamas Prancūzijos valstybės buvimo EDF ir GDF akcininke pasekmes konkurencijai, ypač Belgijos dujų ir elektros rinkai. Be to, ieškovė pažymėjo, kad koncentracija daro įtaką galutinių vartotojų naudojamoms prekėms ir paslaugoms, todėl ji nori būti išklausyta pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 802/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 133, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 88), 11 straipsnio c punktą.
4 2009 m. liepos 20 d. Komisija atsakė ieškovei, kad analizuodama koncentraciją atsižvelgs į jos pastabas, nes ji laikoma Bendrijos masto koncentracija.
5 2009 m. rugsėjo 23 d. pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) EDF pranešė Komisijai apie koncentraciją. Tų pačių metų rugsėjo 30 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas pranešimas apie koncentraciją (OL C 235, p. 26), kuriame suinteresuotieji tretieji asmenys kviečiami pateikti savo pastabas. Ieškovė nesureagavo į šį pranešimą.
6 2009 m. spalio 14 d. Belgijos konkurencijos institucija padavė Komisijai prašymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnio 3 dalies b punktą persiųsti dalį koncentracijos bylos, susijusios su Belgijos elektros rinka (toliau – prašymas perduoti bylą).
7 Komisija pradėjo analizuoti koncentraciją ir išsiuntė klausimynus klientams, konkurentams, tiekėjams, profesinėms asociacijoms bei Commission de régulation de l’électricité et du gaz belge (CREG; Belgijos elektros ir dujų reguliavimo komisija). Be to, 2009 m. spalio 23 d. buvo atlikti EDF pasiūlytų įsipareigojimų rinkos testai vykdant konsultacijas su 20 įvairių šalių, įskaitant kai kuriuos elektros gamintojus ir tiekėjus, CREG ir Belgijos konkurencijos instituciją.
8 2009 m. lapkričio 12 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2009) 8954 (byla COMP/M.5549 – EDF/Segebel) (toliau – sprendimas atsisakyti perduoti bylą), kuriuo ji atmetė kompetentingų Belgijos valdžios institucijų prašymą perduoti dalį bylos, ir Sprendimą C(2009) 9059 (byla COMP/M.5549 – EDF/Segebel) (toliau – sprendimas leisti koncentraciją), kuriuo koncentraciją pripažino suderinama su bendrąja rinka. Sprendimas leisti koncentraciją buvo priimtas Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies pagrindu. Iš tikrųjų EDF pasiūlius įsipareigojimus su pakeitimais Komisija nusprendė, kad nebekyla rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka, todėl ji gali būti leista vykstant šiomis nuostatomis reglamentuojamos koncentracijų kontrolės procedūros etapui (toliau – I etapas), nepradedant šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos procedūros (toliau – II etapas).
9 Sprendime leisti koncentraciją Komisija manė, kad koncentracija paliečia tik kai kurias Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų elektros ir dujų rinkas. Belgijos rinkų atveju ji buvo susijusi, pirma, su elektros gamyba, didmenine prekyba ir pardavimu (15–117 konstatuojamosios dalys), antra, balansavimo paslaugų ir papildomų paslaugų rinka (118–130 konstatuojamosios dalys) ir, trečia, mažmeniniu elektros tiekimu smulkiems ir stambiems pramonės klientams (131–152 konstatuojamosios dalys). Kadangi elektros ir dujų tiekimo gyventojams rinkoje veikė ne EDF, o tik SPE, ši rinka nebuvo laikoma atitinkama rinka (11–139 konstatuojamosios dalys).
10 Dėl galimų koncentracijos vienašalių pasekmių sprendime leisti koncentraciją konstatuojama, kad prieš pradedant koncentraciją, apie kurią pranešta, EDF Belgijoje pradėjo vystyti du objektus, ketindama juose statyti gamybos vienetus, naudojančius kombinuoto ciklo dujų turbinas, dar nepriėmus galutinių sprendimų dėl investavimo į šį projektą, ir taip pat bandė įgyvendinti keletą projektų, kad galėtų gauti prieigą prie gamybos pajėgumo (43–45 konstatuojamosios dalys). Kadangi EDF veiklos pajėgumas, kuris, beje, sutartimi buvo išnaudotas iki 2015 metų, buvo mažas, pagal tuometinį gamybos pajėgumą nebuvo reikšmingo persidengimo tarp gamybos rinkos ir didmeninės rinkos (62 punktas). Tačiau kadangi SPE jau vykdė keletą gamybos pajėgumo vystymo projektų, sprendime leisti koncentraciją buvo išdėstytos rimtos abejonės dėl po koncentracijos susidariusios įmonės skatinimo tęsti šių dviejų objektų vystymą (63 ir 116 konstatuojamosios dalys); šias abejones išsklaidė EDF pasiūlyti įsipareigojimai su pakeitimais (206–246 konstatuojamosios dalys).
11 Dėl galimo koordinavimo poveikio sprendime leisti koncentraciją atsižvelgiama, be kita ko, į Belgijos konkurencijos institucijos iškeltus argumentus, kad Prancūzijos valstybės dalyvavimas EDF ir GDF Suez sukels pastarosios ir įmonės, susidariusios po koncentracijos, koordinavimo riziką. Tačiau jame daroma išvada, kad EDF gali būti laikoma įmone, turinčia savarankišką GDF Suez atžvilgiu sprendimų priėmimo galią, o kartu ir realiu jos konkurentu (89–99 konstatuojamosios dalys).
12 Sprendime atsisakyti perduoti bylą, remdamasi konkurencijos vertinimu, analogišku atliktam sprendime leisti koncentraciją, Komisija konstatuoja, kad Reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos bylos perdavimo sąlygos tenkinamos. Tačiau ji mano esanti tinkamiausia institucija išnagrinėti koncentraciją, nes, pirma, per paskutinius metus ji sukaupė daug specialių žinių apie Belgijos elektros rinką, antra, Belgijos konkurencijos institucijos nurodyti su konkurencija susiję nuogąstavimai peržengia Belgijos rinkų ribas, todėl juos reikia analizuoti tarptautiniu lygmeniu, o tokiai analizei ši institucija neturi pakankamų tyrimo priemonių. Be to, bylos perdavimas gali sukelti pavojų, kad taikant Belgijos konkurencijos teisę koncentracija turėtų būti patvirtinta nesant galimybės nustatyti sąlygų (260–263 konstatuojamosios dalys).
Procesas ir šalių reikalavimai
13 2010 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškovė pateikė šį ieškinį.
14 2010 m. rugsėjo 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu EDF paprašė leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje. Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalį prašymas leisti įstoti į bylą buvo perduotas šalims, kurios neprieštaravo dėl įstojimo.
15 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą.
16 2011 m. sausio 6 d. įstojusi į bylą šalis pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą, dėl kurio ieškovė per nustatytą terminą pateikė rašytines pastabas, o Komisija atsisakė šios galimybės.
17 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
18 2011 m. kovo 25 d. laišku, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus, pateikė raštu klausimus ir paprašė jos raštu į juos atsakyti. Komisija įvykdė šiuos prašymus per nustatytą terminą.
19 Per 2011 m. gegužės 11 d. teismo posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
20 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti sprendimą leisti koncentraciją ir sprendimą atsisakyti perduoti bylą,
– priteisti iš Komisijos ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
21 Komisija ir į bylą įstojusi šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
22 Grįsdama savo ieškinį dėl sprendimo leisti koncentraciją ieškovė nurodo tris pagrindus, iš kurių pirmasis susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, padaryta Komisijai vertinant struktūrinius ryšius tarp EDF ir GDF Suez, antrasis – su tos pačios nuostatos pažeidimu, nepripažinus ieškovės teisės dalyvauti procedūroje, ir trečiasis – su šios nuostatos pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, nepradėjus II etapo.
23 Dėl sprendimo atsisakyti perduoti bylą ieškovė iš esmės nurodo ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnio 3 dalies pažeidimu.
24 Atskiru dokumentu, nepareikšdama prieštaravimo pagal Procedūros reglamento 114 straipsnį, Komisija teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas tiek, kiek juo siekiama panaikinti sprendimą leisti koncentraciją ir sprendimą atsisakyti perduoti bylą.
Dėl prašymo panaikinti sprendimą leisti koncentraciją
25 Komisija teigia, kad ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinį dėl sprendimo leisti koncentraciją, kuris nėra su ja nei tiesiogiai, nei konkrečiai susijęs.
26 Komisijos teigimu, ieškovė ne tik netenkina 1963 m. liepos 15 d. teismo praktikoje – Teisingumo Teismo sprendime Plaumann prieš Komisiją (25/62, Rink. p. 197) – apibrėžtų priimtinumo sąlygų, bet ir nepriklauso Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų, kuriuos Komisija gali ir net privalo išklausyti, jei jie pateikia prašymą, kategorijai. Taigi ieškovė neturi procesinių teisių, kurias Komisija būtų pažeidusi nepradėdama II etapo, per kurį tretiesiems asmenims bet kuriuo atveju nesuteikiama daugiau dalyvavimo procedūroje teisių nei per I etapą.
Pirminės pastabos
27 Reikia priminti, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs. Tačiau iš teismo praktikos matyti, kad Komisijos sprendimų dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka atveju trečiųjų koncentracija suinteresuotų asmenų teisė pareikšti ieškinį turi būti vertinama skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jie nurodo su sprendimo esme susijusius trūkumus (toliau – pirmoji kategorija), ar teigia, kad Komisija pažeidė jų procesines teises, kurias jiems suteikia koncentracijų kontrolę reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai (toliau – antroji kategorija).
28 Kalbant apie pirmąją asmenų kategoriją, pažymėtina, kad vien to, jog sprendimas gali turėti įtakos ieškovo teisinei padėčiai, nepakanka norint pripažinti, jog jis turi teisę pareikšti ieškinį (1995 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CCE de la Société générale des grandes sources ir kt. prieš Komisiją, T‑96/92, Rink. p. II‑1213, 26 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo CCE de Vittel ir kt. prieš Komisiją, T‑12/93, Rink. p. II‑1247, 36 punktas). Kalbant apie konkrečią sąsają, pažymėtina, kad, remiantis minėto Sprendimo Plaumann prieš Komisiją (Rink. p. 223) formuluote, būtina, kad sprendimas jį paveiktų dėl jo ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios jį išskiria iš kitų asmenų ir individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas.
29 Kalbant apie antrąją asmenų kategoriją, pažymėtina, jog paprastai, kai reglamentas suteikia procesinių teisių tretiesiems asmenims, jie turi turėti teisę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, kad galėtų apsaugoti savo teisėtus interesus. Konkrečiai dėl fizinių ar juridinių asmenų ieškinių reikia pažymėti, kad kai kurių trečiųjų asmenų teisę, kai jie paprašo būti tinkamai išklausyti per administracinę procedūrą Komisijoje, Bendrijos teismas iš principo gali sankcionuoti tik Komisijos priimto galutinio sprendimo teisėtumo kontrolės stadijoje. Net kai toks sprendimas savo esme nėra konkrečiai ir (ar) tiesiogiai susijęs su ieškovu, vis dėlto turi būti pripažinta jo teisė pareikšti ieškinį dėl sprendimo, siekiant konkrečiai išnagrinėti, ar nebuvo pažeistos procesinės garantijos, į kurias jis turėjo teisę. Tik jei Bendrasis Teismas konstatuotų, jog buvo pažeistos šios garantijos ir tai turėjo įtakos ieškovo teisei veiksmingai ginti savo poziciją per administracinę procedūrą Komisijoje, jis turėtų panaikinti tokį sprendimą dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, jei ieškovas to prašė. Jei ieškovo procesinių teisių pažeidimas nėra esminis, vien tai, kad Sąjungos teisme jis remiasi šių teisių pažeidimu per administracinę procedūrą, negali ieškinio padaryti priimtino tiek, kiek jis grindžiamas pagrindais, susijusiais su materialinių normų pažeidimu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto Sprendimo CCE de la Société générale des grandes sources ir kt. prieš Komisiją 46 punktą ir minėto Sprendimo CCE de Vittel ir kt. prieš Komisiją 59 punktą).
30 Vadinasi, pirmajai kategorijai nepriklausančio ieškovo pareikštas ieškinys gali būti pripažintas priimtinu tik tada, kai juo siekiama užsitikrinti procesinių garantijų, kurios jam pripažįstamos per administracinę procedūrą, apsaugą, o Bendrasis Teismas turi iš esmės patikrinti, ar prašomas panaikinti sprendimas pažeidžia šias garantijas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo CCE de la Société générale des grandes sources ir kt. prieš Komisiją 47 punktą ir minėto Sprendimo CCE de Vittel ir kt. prieš Komisiją 60 punktą).
31 Be to, reikia pažymėti, kad šis atskyrimas nėra nepanašus į atskyrimą, dažnai taikomą bylose dėl Sutarties normų valstybės pagalbos srityje, kuri irgi priklauso Sąjungos konkurencijos teisei ir kurioje galima rasti tinkamų pavyzdžių iš teismo praktikos, nepamirštant, kai šie pavyzdžiai taikomi koncentracijų kontrolės byloms, padaryti galbūt būtinas adaptacijas. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu ieškovas ginčija sprendimo, kuriame Komisija įvertino, ar pagalba suderinama bendrąja rinka, pagrįstumą, vien tos aplinkybės, kad jis gali būti laikomas „suinteresuotuoju“ asmeniu SESV 108 straipsnio 2 dalies prasme ir kad todėl jam taikomos tam tikros procesinės garantijos, nepakanka, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu; jis turi įrodyti, kad turi ypatingą statusą minėto Sprendimo Plaumann prieš Komisiją prasme. Tačiau kai Komisija sprendime, priimtame remiantis šio straipsnio 3 dalimi, konstatuoja, kad pagalba suderinama su bendrąja rinka, suinteresuotieji asmenys gali pasinaudoti procesinėmis garantijomis tik tuomet, jeigu šį sprendimą įmanoma užginčyti Sąjungos teisme. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta priimtinu suinteresuotojo asmens SESV 108 straipsnio 2 dalies prasme pareikštą ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo, kai pareikšdamas ieškinį asmuo siekia apginti savo procesines teises, kurias jis grindžia šia nuostata (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo 3F prieš Komisiją, C‑319/07 P, Rink. p. I‑5963, 30, 31 ir 34 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
Dėl ieškinio, nukreipto prieš sprendimą leisti koncentraciją, priimtinumo, kiek juo siekiama ginčyti šio sprendimo esmę
32 Šioje byloje ieškovė nepriklauso šio sprendimo 27 punkte minėtai pirmajai asmenų kategorijai, nes neatitinka minėtame Sprendime Plaumann prieš Komisiją nustatytų konkrečios sąsajos sąlygų.
33 Pirma, sprendimas leisti koncentraciją susijęs su asmenimis, kuriems ieškovė atstovauja, tik dėl jų objektyvaus ir abstraktaus energijos vartotojų statuso, nes tiekimo kainos dėl šio sprendimo nulemtos pasiūlos koncentracijos gali išaugti ir tai vienodai palies visus elektros ir dujų vartotojus, gyvenančius atitinkamoje geografinėje rinkoje. Taigi sprendimas leisti koncentraciją nedaro poveikio šiems asmenims dėl tam tikrų ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos individualizuotų taip pat kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas. Kadangi sprendimas leisti koncentraciją nėra konkrečiai susijęs su šiais asmenimis, toks statusas negali būti pripažintas ieškovei – asociacijai, įkurtai ginti asmenų kategorijos, su kuria aktas, darantis poveikį bendriems šios kategorijos asmenų interesams, nėra konkrečiai susijęs SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme, kolektyvinių interesų (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Wirtschaftskammer Kärnten ir best connect Ampere Strompool prieš Komisiją, T‑350/03, neskelbiamo Rinkinyje, 29–31 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
34 Antra, kalbant apie galimybę, kad sprendimas leisti koncentraciją gali būti konkrečiai susijęs su ieškove dėl to, kad jis daro poveikį patiems jos, kaip asociacijos, interesams, reikia konstatuoti, kad procedūroje dėl koncentracijos kontrolės šiuos interesus visų pirma sudaro galimybė savo požiūrį išreikšti per procedūrą, kuriai pasibaigus Komisija priima sprendimą dėl koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka. Taigi tokia sąsaja yra svarbi, tik jei norima išsiaiškinti, ar ieškovė priklauso šio sprendimo 27 punkte nurodytai antrajai asmenų kategorijai.
35 Todėl ieškinys dėl sprendimo leisti koncentraciją yra nepriimtinas, kiek juo siekiama užginčyti jo esmę.
Dėl ieškinio, nukreipto prieš sprendimą leisti koncentraciją, priimtinumo, kiek jis susijęs su ieškovės procesinių teisių apsauga
36 Norint atsakyti į klausimą, ar ieškovė priklauso šio sprendimo 27 punkte nurodytai antrajai asmenų kategorijai, reikia priminti, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 802/2004 11 straipsnio c punkto antra įtrauka, vartotojų asociacijos turi teisę būti išklausytos pagal Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnį, kai koncentracijos projektas susijęs su galutinių vartotojų vartojamais produktais ar paslaugomis. Šio straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje numatyta, kad jei pakankamai suinteresuoti fiziniai arba juridiniai asmenys prašo, kad Komisija juos išklausytų, toks jų prašymas yra tenkinamas. Reglamento Nr. 802/2004 16 straipsnio 1 dalyje tretiesiems asmenims, kurie pagal Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 4 dalies antrą sakinį raštu prašo būti išklausyti, suteikta teisė išdėstyti savo nuomonę.
37 Darytina išvada, kad ieškovė, kaip vartotojų asociacija, turinti šio sprendimo 1 punkte nurodytų savybių, gali turėti procesinę teisę, t. y. teisę būti išklausytai per Komisijoje vykstančią administracinę procedūrą, per kurią nagrinėjama koncentracija, jei laikomasi dviejų sąlygų: pirma, kad koncentracija būtų susijusi su prekėmis ir paslaugomis, kurias vartotų ar naudotų galutiniai vartotojai, ir, antra, kad būtų iš tikrųjų pateiktas prašymas raštu, kuriuo prašoma, kad Komisija ją išklausytų per šią tyrimo procedūrą.
38 Jei šios sąlygos tenkinamos, ieškovė turi teisę ginčyti sprendimą leisti koncentraciją dėl šios procesinės teisės pažeidimo. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad rašytiniuose pareiškimuose ieškovė rėmėsi aplinkybe, kad ji neturėjo teisės išdėstyti savo pozicijos per Komisijoje vykusią procedūrą ir dalyvauti joje, nes sprendimas leisti koncentraciją buvo priimtas nepradedant II etapo. Be to, per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus ieškovė aiškiai pasakė, kad jos ieškinyje nurodyti pagrindai susiję tiek su ginčijamų sprendimų esme, tiek su jos procesinių teisių pažeidimu.
39 Tačiau, kaip pažymėjo Komisija, akivaizdu, kad koncentracijų kontrolei taikomose nuostatose nenustatoma pareiga trečiuosius asmenis, kaip antai ieškovę, išklausyti būtinai per II etapą, taigi ieškovės tariamos teisės būti išklausytai pažeidimo nelemia aplinkybė, kad sprendimas leisti koncentraciją buvo priimtas pasibaigus I etapui. Vis dėlto šis Komisijos prieštaravimas neturi jokios įtakos prašymo panaikinti šį sprendimą dėl ieškovės procesinių teisių pažeidimo priimtinumui. Iš tikrųjų akivaizdu, kad ji nebuvo išklausyta net ir per I etapą. Darant prielaidą, kad ieškovės procesinės teisės yra vienodos abiejuose etapuose, ji bet kuriuo atveju turi teisę pareikšti ieškinį, kuriuo siekiama, kad Bendrasis Teismas išnagrinėtų, ar šios procesinės teisės buvo pažeistos, neatsižvelgiant į tai, kuriame procedūros etape buvo priimtas sprendimas leisti koncentraciją.
– Dėl su galutiniais vartotojais susijusios sąlygos
40 Kalbant apie pirmąją šio sprendimo 37 punkte nurodytą sąlygą, reikia priminti, kad nors pagal Reglamento Nr. 802/2004 11 straipsnio c punkto antrą įtrauką vartotojų asociacijos turi teisę būti išklausytos, tik jei koncentracijos projektas susijęs su produktais ar paslaugomis, kuriuos naudoja galutiniai vartotojai, joje nenustatyta, jog projekto tikslas turi būti tiesiogiai susijęs su tomis prekėmis ar paslaugomis.
41 Be to, reikia pažymėti, kad 2009 m. birželio 23 d. laiške aiškiai sakoma, jog, ieškovės nuomone, koncentracija daro poveikį vartotojų interesams dėl prekių ir paslaugų kainos, ir kad atsakyme į šį laišką Komisija neprieštaravo šiam teiginiui.
42 Tiesa, iš sprendimo leisti koncentraciją matyti, kad Komisija manė, jog koncentracija daro tik šalutinį poveikį vartotojams. Iš tikrųjų sprendimo leisti koncentraciją 139 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad mažmeninėje elektros tiekimo rinkoje koncentracija lemia horizontalų persidengimą Belgijos elektros tiekimo rinkose tik stambių ir smulkių pramonės ir prekybos klientų atžvilgiu, tačiau neužsiminė apie elektros tiekimą gyventojams. Šio sprendimo 151 ir 152 konstatuojamosiose dalyse Komisija pripažino, kad koncentracija gali daryti poveikį įvairioms Belgijos mažmeninėms rinkoms, tačiau, jos manymu, tas poveikis yra šalutinis ir dėl jo nekyla rimtų abejonių dėl koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka. Šio šalutinio poveikio egzistavimas yra minimas ir sprendimo leisti koncentraciją 207 konstatuojamojoje dalyje.
43 Net ir būdamas šalutinis, šis poveikis neatima iš ieškovės teisės būti išklausytai. Iš tikrųjų Komisija negali Reglamento Nr. 802/2004 11 straipsnio c punkto antros įtraukos aiškinti siaurai ir šią nuostatą taikyti iš esmės tik tais atvejais, kai koncentracija daro tiesioginį poveikį rinkoms, susijusioms su galutiniais vartotojais. Taip yra dar ir dėl to, kad, pirma, Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punkte numatyta, kad vertindama koncentraciją Komisija turi, be kita ko, atsižvelgti į tarpinių ir galutinių vartotojų interesus. Antra, pagal EB 153 straipsnio 2 dalį, kurio turinys iš esmės tapatus SESV 12 straipsnio turiniui, nustatant bei įgyvendinant kitas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis turi būti atsižvelgiama į vartotojų apsaugos reikalavimus. Be to, Europos Sąjungos pagrindinių žmogaus teisių chartijos (OL C 303, 2007, p. 1) 38 straipsnyje numatyta, kad Sąjungos politika užtikrinamas aukštas vartotojų apsaugos lygis.
44 Galiausiai Komisija neturi teisės atmesti vartotojų asociacijos prašymo, kuriuo ši, kaip pakankamai koncentracija suinteresuotas trečiasis asmuo, siekia būtų išklausyta, nesuteikdama jai galimybės paaiškinti, kaip vartotojai gali būti ja suinteresuoti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2000 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BEUC prieš Komisiją T‑256/97, Rink. p. II‑101, 77 punktą).
45 Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė atitinka šio sprendimo 37 punkte nurodytą pirmąją sąlygą.
– Dėl sąlygos pateikti prašymą būti išklausytai
46 Šio sprendimo 37 punkte nurodytos antrosios sąlygos atveju reikia išsiaiškinti, ar ieškovė tinkamai padavė prašymą būti išklausytai, kaip numatyta Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 802/2004 16 straipsnio 1 dalyje.
47 Šiuo atžvilgiu reikia visų pirma priminti, kad 2009 m. birželio 23 d. laiške ieškovė teigė, jog norėtų pasinaudoti teise būti išklausyta, kuria ji ketino pasinaudoti pagal Reglamento Nr. 802/2004 11 straipsnio c punktą, per koncentracijos kontrolės procedūrą. Be to, akivaizdu, kad 2009 m. birželio 23 d. laiškas buvo parašytas anksčiau, nei pranešta apie koncentracijos projektą, ir juo labiau anksčiau, nei Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas pranešimas apie koncentraciją.
48 Komisija patvirtino gavusi šį laišką 2009 m. liepos 20 d. ir informavo ieškovę, kad į jos pastabas bus atsižvelgta analizuojant koncentraciją, nes ji bus laikoma Bendrijos masto koncentracija.
49 Tačiau nei Reglamente Nr. 139/2004, nei Reglamente Nr. 802/2004, kuriuose numatyta, jog Komisija turi išklausyti tam tikrus trečiuosius asmenis, jei jie pateikia prašymą, nenurodomas laikotarpis, per kurį toks prašymas turi būti paduotas. Konkrečiai tariant, juose aiškiai nenurodyta, kad prašymas turi būti paduotas po to, kai pranešama apie koncentraciją arba kai paskelbiamas pranešimas apie ją.
50 Vis dėlto to, kad šis klausimas Sąjungos teisės aktuose koncentracijos srityje nėra aptariamas, negalima aiškinti taip, kad padavus prašymą išklausyti Komisija privalo, jei yra šiuo atžvilgiu įvykdytos kitos sąlygos, jį tenkinti, net jei jis paduotas anksčiau, nei Komisijai pranešama apie koncentraciją. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad pagal Sąjungos teisės aktus koncentracijų kontrolės srityje pranešimas kaip tik ir yra tas įvykis, kuris yra formalus pagrindas Komisijai pradėti tyrimo procedūrą.
51 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą apie visas Bendrijos mastu veikiančias koncentracijas turi būti pranešama Komisijai prieš jai pradedant veikti po susitarimo sudarymo, viešo konkurso paskelbimo arba kontrolinės akcijų dalies įsigijimo. Šios nuostatos antroje pastraipoje papildomai nurodyta, kad pranešti taip pat galima, kai įmonės įrodo Komisijai savo sąžiningus ketinimus sudaryti susitarimą arba jeigu skelbiamas viešas konkursas, kai jos viešai paskelbia apie ketinimą pateikti paraišką, jeigu dėl numatomo susitarimo arba paraiškos atsirastų Bendrijos mastu veikianti koncentracija. Trečioje pastraipoje nustatyta, kad šiame reglamente terminas „koncentracija, apie kurią pranešta“ taip pat apima numatomas koncentracijas, apie kurias pranešta pagal šios dalies antrą pastraipą.
52 Be to, iš Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1 ir 4 dalių matyti, kad Komisija nagrinėja pranešimą, kai tik jį gauna, ir priima sprendimą dėl koncentracijos, apie kurią pranešta, ne vėliau kaip per 25 darbo dienų terminą, kuris gali būti pratęstas ir (arba) sustabdytas šioje nuostatoje aiškiai numatytais atvejais ir kuris prasideda kitą darbo dieną po pranešimo gavimo, o jeigu su pranešimu pateikiama ne visa informacija, – kitą darbo dieną po visos informacijos gavimo. Per šį terminą, kuris apibrėžia I etapą, Komisija turi nuspręsti, ar koncentracijai, apie kurią pranešta, taikomas Reglamentas Nr. 139/2004 ir, jei taip, ar šiame etape ji gali būti leista dėl to, kad nekyla rimtų abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka, ar visgi reikia pradėti II etapą ir nuodugniau išnagrinėti šias abejones.
53 Kadangi Komisija sprendimą Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio pagrindu priima tik dėl „koncentracijų, apie kurias pranešta“, su Sąjungos teisės aktų koncentracijų kontrolės srityje logika yra suderinama tai, kad veiksmai, kurių tretieji asmenys turi imtis, kad būtų įtraukti į procedūrą, pradedami tada, kai formaliai pranešama apie koncentraciją.
54 Be to, manytina, kad labai dažnai informacija, susijusi su galimais ekonominiais sandoriais, kurie gali patekti į Reglamento Nr. 139/2004 taikymo sritį, žinoma suinteresuotuose sluoksniuose ir netgi pasirodo spaudoje gerokai anksčiau, nei apie juos galiausiai pranešama Komisijai kaip apie koncentracijas.
55 Šiuo atžvilgiu, pirma, tai, kad prašymas būti išklausytam Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 802/2004 16 straipsnio 1 dalies prasme turi būti pateiktas po to, kai pranešama apie koncentraciją, siekiant užtikrinti trečiųjų asmenų interesus, leidžia išvengti to, kad jie tokius prašymus pateiktų, kol dar nenustatytas Komisijos atliekamos kontrolės procedūros tikslas, nes jis nustatomas tik tada, kai pranešama apie konkretų ekonominį sandorį. Antra, tai leidžia Komisijai išvengti pareigos iš visų gautų prašymų sistemiškai atskirti tuos prašymus, kurie liečia ekonominius sandorius, susijusius tik su abstrakčiomis hipotezėmis ar tiesiog nuogirdomis, ir prašymus, susijusius su sandoriais, dėl kurių pateikiamas pranešimas.
56 Priešingas scenarijus lemtų nebūtiną Komisijai Sąjungos teisės aktais koncentracijų kontrolės srityje pavestų uždavinių apsunkinimą. Iš tikrųjų reikalavimas, kad norintys būti išklausyti tretieji asmenys paduotų dėl to prašymus po to, kai pranešama apie koncentraciją, atitinka skubumo imperatyvą, kuris pagal teismo praktiką atitinka Sąjungos koncentracijų kontrolės teisės aktų bendrąją struktūrą ir įpareigoja Komisiją laikytis griežtų terminų priimant galutinį sprendimą (2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cementbouw Handel & Industrine prieš Komisiją, C‑202/06 P, Rink. p. I‑12129, 39 punktas ir 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951, 49 punktas). Todėl atsižvelgiant į šiuos griežtus reikalavimus iš Komisijos negalima reikalauti, kad ji kiekvieną kartą pranešus apie koncentraciją tikrintų, ar prieš tretieji asmenys pareiškė suinteresuotumą.
57 Tretieji asmenys negali teigti, kad jie nežinojo apie pranešimo egzistavimą. Priešingai, apie tai juos aiškiai informuoja pati Komisija, nes pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 3 dalį, kai ši institucija nustato, kad koncentracijai, apie kurią pranešta, taikomas šis reglamentas, ji Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje turi paskelbti pranešimą ir nurodyti jame konkrečių įmonių pavadinimus, jų kilmės valstybę, koncentracijos pobūdį ir susijusius ūkio sektorius. Pranešimo paskelbimas užtikrina, kad informacija, jog apie koncentraciją pranešta, yra žinoma erga omnes.
58 Vis dėlto, kadangi tik pranešimo data yra svarbi Komisijai pradedant tyrimo procedūrą, ji negali ignoruoti prašymų išklausti, gautų pranešus apie koncentraciją, tačiau kol dar nėra paskelbtas pranešimas, kaip numatyta minėtoje nuostatoje.
59 Šiuo atveju ieškovė informavo Komisiją apie norą būti išklausytai du mėnesius prieš pranešant apie koncentraciją, jei gavusi pranešimą Komisija manytų, kad tai yra Bendrijos masto koncentracija. Vis dėlto ši aplinkybė negali atstoti prašymo atnaujinimo ar kokios nors kitos ieškovės iniciatyvos po to, kai EDF ir Segebel numatytas ekonominis sandoris, apie kurį ji žinojo anksčiau, faktiškai tapo koncentracija, apie kurią tinkamai pranešta, ir tai buvo pagrindas pradėti Reglamente Nr. 139/2004 numatytą procedūrą, per kurią ieškovė norėjo būti išklausyta.
60 Be to, reikia pažymėti, kad ieškovė negali remtis teisėtais lūkesčiais Komisijai atsakius į 2009 m. birželio 23 d. laišką. Iš tikrųjų tame atsakyme Komisija neįsipareigojo prireikus pati užmegzti kontaktą su ieškove, kad ji pateiktų papildomų pastabų. Komisija tik paprasčiausiai įsipareigojo atsižvelgti į šio laiško turinį, jei nagrinėjama koncentracija būtų Bendrijos masto koncentracija. Konstatuotina, kad sprendimo leisti koncentraciją 89–99 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodo, jog ji atsižvelgė į 2009 m. birželio 23 d. laiške iškeltą klausimą, ar EDF ir GDF Suez gali būti laikomos dviem nepriklausomomis įmonėmis, nepaisant didelės Prancūzijos valstybės turimos šių įmonių akcijų dalies, ir nusprendė, kad jos yra nepriklausomos įmonės. Taigi, nepaisant šių konstatuojamųjų dalių pagrįstumo ir juose atliktos analizės nuodugnumo, negalima paneigti, kad Komisija elgėsi taip, kaip parašė atsakyme į šį laišką.
61 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu iš tikrųjų taikoma kiekvienam asmeniui, kuriam Bendrijos institucija sukėlė pagristų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų. Tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Sąjungos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę (žr. 2009 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Koninklijke FrieslandCampina, C‑519/07 P, Rink. p. I‑8495, 84 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
62 Šiuo atveju vėliausiai tuo metu, kai buvo paskelbtas pranešimas apie koncentraciją, ieškovė turėjo patvirtinimą, kad galiausiai Komisijai buvo pranešta apie koncentraciją. Be to, jai buvo prieinama informacija, kad, pirma, atlikusi preliminarų tyrimą ir nenulemdama galutinio sprendimo tuo klausimu, Komisija nusprendė, jog koncentracija gali patekti į Reglamento Nr. 139/2004 taikymo sritį (pranešimo apie koncentraciją 3 punktas), ir, antra, pakvietė suinteresuotuosius trečiuosius asmenis per dešimt dienų nuo pranešimo paskelbimo pateikti jai galimas pastabas dėl koncentracijos (pranešimo apie koncentraciją 4 punktas).
63 Tokiomis aplinkybėmis ieškovė turėjo galimybę ir privalėjo imtis veiksmų ir pateikti Komisijai pastabas, bent jau patvirtinti savo prašymą ją išklausyti per procedūrą. Be to, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 139/2004 Komisijai nustatytus terminus, ieškovė negalėjo nežinoti, kad sprendimas dėl koncentracijos gali būti priimtas labai greitai ir kad jau I etape sprendimu koncentracija gali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka.
64 Darytina išvada, kad ieškovė neįvykdė antros reikalaujamos sąlygos, kad ji turėtų teisę ginčyti ginčijamą sprendimą dėl to, jog jis pažeidžia jos procesines teises.
– Išvados dėl ieškinio, kuriuo ginčijamas sprendimas leisti koncentraciją, priimtinumo
65 Kadangi ieškovė netenkina nei minėtame Sprendime Plaumann prieš Komisiją suformuluotų priimtinumo sąlygų, nei sąlygų, taikomų ieškiniams, kuriais siekiama apsaugoti procesines teises, reikia konstatuoti, kad ji neturi teisės pareikšti ieškinio dėl sprendimo leisti koncentraciją.
66 Šios išvados negali paneigti ieškovės argumentai, susiję su jos teise į veiksmingą teisminę apsaugą, kurios svarba pabrėžiama Lisabonos sutartyje, ypač Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai tapus įpareigojamojo pobūdžio ir įvykus tam tikriems pokyčiams kelių valstybių narių teisinėse sistemose.
67 Iš tikrųjų pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlygų neturėtų būti nepaisoma atsižvelgiant į tai, kaip ieškovė aiškina teisę į veiksmingą teisminę apsaugą (2007 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, C‑260/05 P, Rink. p. I‑10005, 64 punktas ir 2009 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo nutarties Região autónoma dos Açores prieš Tarybą, C‑444/08 P, neskelbiamo Rinkinyje, 70 punktas). Todėl privatus asmuo, su kuriuo Komisijos sprendimas nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs ir kurio interesų ši priemonė negali paveikti, negali remtis teise į veiksmingą teisminę apsaugą šio sprendimo atžvilgiu (žr. 2009 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo nutarties Galileo Lebensmittel prieš Komisiją, C‑483/07 P, Rink. p. I‑959, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
68 Remiantis šiais svarstymais darytina išvada, kad šioje byloje šios sąlygos nėra įvykdytos ir kad ieškinio, kuriuo siekiama apsaugoti ieškovės procesinių teisių garantijas, nepriimtinumą lemia jos neveiklumas po to, kai buvo pranešta Komisijai apie koncentraciją. Vadinasi, ieškovė neturi pagrindo teigti, kad šio ieškinio pripažinimas nepriimtinu gali padaryti žalos jos teisei į veiksmingą teisminę apsaugą.
69 Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas panaikinti sprendimą leisti koncentraciją turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
Dėl prašymo panaikinti sprendimą atsisakyti perduoti bylą
70 Pirma, Komisija tvirtina, kad reikalavimas panaikinti sprendimą atsisakyti perduoti bylą yra nepriimtinas, nes pažeidžiant Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje nėra šį reikalavimą pagrindžiančių ieškinio pagrindų santraukos.
71 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, remiantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa taikomą per procedūrą Bendrajame Teisme, ir pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje, be kita ko, nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ieškinyje turi būti paaiškinta, kuo grindžiamas ieškinio pagrindas, kuriuo paremtas ieškinys, todėl abstrakčiai jį nurodžius netenkinami Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente išdėstyti reikalavimai. Be to, santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio prireikus be papildomos informacijos. Pagal teisinio saugumo bei gero teisingumo administravimo principus tam, kad ieškinys ar, konkrečiau kalbant, ieškinio pagrindas būtų priimtinas, reikalaujama, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis paremtas, būtų nurodytos nuosekliai ir suprantamai pačiame pareiškimo tekste (2003 m. birželio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 36 punktas ir 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑308/05, Rink. p. II‑5089, 71 ir 72 punktai).
72 Konstatuotina, kad ieškovė laikėsi šių sąlygų. Iš tikrųjų, nors ji aiškiai nepaaiškino, kodėl šios bylos aplinkybėmis Komisija turėjo patenkinti jos prašymą perduoti bylą, tačiau ji kaltino Komisiją dėl to, kad ji pakankamai išsamiai neišnagrinėjo šio prašymo, o tai galėtų reikšti, jog ši institucija piktnaudžiavo savo vertinimo įgaliojimais ir nesilaikė savo ankstesnės sprendimų praktikos šioje srityje.
73 Vadinasi, Komisijos pirmąjį nepriimtinumo motyvą reikia atmesti.
74 Antra, Komisija mano, kad sprendimas atsisakyti perduoti bylą nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai susijęs su trečiaisiais asmenimis, kaip antai ieškove, kitaip, nei yra sprendimo perduoti koncentracijos bylą išnagrinėti nacionalinėms institucijoms atveju, kuris buvo nagrinėjamas byloje, kurioje priimtas 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Royal Philips Electronics prieš Komisiją (T‑119/02, Rink. p. II‑1433).
75 Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką koncentracija suinteresuotas trečiasis asmuo turi teisę Bendrajame Teisme ginčyti sprendimą, kuriuo Komisija patenkino nacionalinės konkurencijos institucijos prašymą perduoti bylą (toliau – sprendimas perduoti bylą) (minėto Sprendimo Tribunal Royal Philips Electronics prieš Komisiją 299 ir 300 punktai ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cableuropa ir kt. prieš Komisiją, T‑346/02 ir T‑347/02, Rink. p. II‑4251, 81 ir 82 punktai).
76 Norint atsakyti į klausimą, ar tas pats taikytina sprendimui atsisakyti perduoti bylą, kuriuo, priešingai, toks prašymas netenkinamas, reikia apžvelgti pagrindinius Bendrojo Teismo argumentavimo, dėl kurio buvo prieita prie tokios išvados, etapus.
77 Dėl tiesioginės sąsajos Bendrasis Teismas pažymėjo, kad sprendimo perduoti bylą tiesioginė pasekmė yra koncentracijos ar jos dalies išimtinės kontrolės teisės perdavimas to prašiusiai nacionalinei konkurencijos institucijai, kuri sprendimą priima remdamasi savo nacionaline konkurencijos teise. Kadangi priėmus sprendimą perduoti bylą pasikeičia koncentracijos sandorio teisėtumo vertinimo kriterijai ir taikoma procedūra, kartu pasikeičia trečiųjų asmenų teisinė padėtis, nes Komisija nebeturi galimybės išnagrinėti sandorio teisėtumo Sąjungos teisės požiūriu. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šiam teiginiui įtakos neturi tai, ar nacionalinėje konkurencijos teisėje, kuri tampa taikytina priėmus sprendimą perduoti bylą, suteikiamos Sąjungos teisėje garantuojamoms teisėms analogiškos procesinės teisės, nes priėmus tokį sprendimą bet kuriuo atveju tretieji asmenys netenka procesinių teisių, kurias jiems suteikia 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 275, 1990, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31) 18 straipsnio 4 dalis, kurios turinys yra tapatus Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 4 dalies turiniui. Be to, Bendrasis Teismas manė, kad priėmus sprendimą perduoti bylą tretieji asmenys negali jame ginčyti nacionalinės valdžios institucijų vertinimų, o kai byla neperduodama, Komisijos vertinimus jame ginčyti galima (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 280–287 punktus ir minėto Sprendimo Cableuropa ir kt. prieš Komisiją 57–65 punktus).
78 Dėl konkrečios sąsajos Bendrasis Teismas, be kita ko, nagrinėjo, ar tuo atveju, kai byla neperduodama, koncentracija suinteresuoti tretieji asmenys turi teisę būti išklausyti pagal Reglamento Nr. 4064/89 18 straipsnio 4 dalį. Konstatavęs, kad tokią teisę jie turi, Bendrasis Teismas nusprendė, kad sprendimas perduoti bylą, kuris iš trečiųjų asmenų atima galimybę jame ginčyti vertinimus, kuriuos jie būtų galėję ginčyti, jei byla nebūtų perduota, daro konkretų poveikį tokiems tretiesiems asmenims, lygiai taip pat, kaip jiems darytų poveikį koncentraciją leidžiantis sprendimas, kai byla neperduodama (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 295 ir 297 punktus ir minėto Sprendimo Cableuropa ir kt. prieš Komisiją 74, 76 ir 79 punktus).
79 Todėl reikia konstatuoti, kad, pripažindamas trečiojo asmens pareikšto ieškinio dėl sprendimo perduoti bylą priimtinumą, Bendrasis Teismas rėmėsi dviem argumentais: kad Sąjungos teisėje pripažįstamos, pirma, šių asmenų procesinės teisės per Komisijos koncentracijos tyrimo procedūrą ir, antra, teisminė apsauga ginčijant galimus šių teisių pažeidimus.
80 Sprendimas atsisakyti perduoti bylą nekelia jokio pavojaus šioms procesinėms teisėms ir teisminei apsaugai, bet, priešingai, garantuoja tretiesiems Bendrijos masto koncentracija suinteresuotiems asmenims, kad, pirma, Komisija ją išnagrinės pagal Sąjungos teisę ir, antra, Bendrasis Teismas bus kompetentingas teismas nagrinėti galimą ieškinį dėl Komisijos sprendimo užbaigti procedūrą.
81 Tokiomis aplinkybėmis ieškovės teisė pareikšti ieškinį negali būti grindžiama pagal analogiją taikant šio sprendimo 75 punkte primintą teismo praktiką.
82 Dėl ieškovės argumento, kad sprendimas atsisakyti perduoti bylą pakeičia sąlygas, kuriomis turi būti nagrinėjama koncentracija, reikia priminti, jog Reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnio 9 dalyje valstybei narei suteikiama teisė pareikšti ieškinį, kad būtų taikoma jos nacionalinė konkurencijos teisė. Tačiau šiuo reglamentu sukurtoje Bendrijos masto koncentracijų kontrolės sistemoje nėra nieko, kas leistų teigti, jog ieškovė turi teisę ginčyti sprendimą atsisakyti perduoti bylą dėl to, kad jis neleidžia koncentracijos ir teisių gynimo priemonių, nukreiptų prieš sprendimą, kuriame tiriama koncentracija, nagrinėti pagal valstybės narės teisę, o ne pagal Sąjungos teisę.
83 Be to, reikia pažymėti, kad ieškinio dėl sprendimo atsisakyti perduoti bylą priimtinumo negali lemti tai, kad atitinkamoje nacionalinėje teisėje ieškovei galėtų būti suteiktos platesnės procesinės teisės ir (ar) teisminė apsauga nei numatytosios Sąjungos teisėje. Iš tikrųjų pagal teisinio saugumo principą ieškinio Sąjungos teisme priimtinumo negalima padaryti priklausomo nuo to, ar valstybės narės, kurios nacionalinė valdžios institucija nesėkmingai prašė perduoti bylą, teisinėje sistemoje tretiesiems asmenims suteikiamos platesnės nei Sąjungos teisėje numatytos procesinės teisės ir (ar) teisminė apsauga. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šių procesinių teisių ir teisminės apsaugos apimtis priklauso nuo daugybės faktorių, kurie, viena vertus, yra sunkiai palyginami ir, kita vertus, yra sunkiai kontroliuojamo teisėkūros ir teismo praktikos vystymosi rezultatas.
84 Be to, pats ieškinio dėl panaikinimo, pareikšto Sąjungos teisme, tikslas yra užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi, neatsižvelgiant į ja suteikiamų procesinių teisių ir teisminės apsaugos apimtį, o ne reikalauti galbūt platesnės apsaugos pagal nacionalinę teisę.
85 Remiantis šiais argumentais ieškovės reikalavimą, kuriuo siekiama panaikinti sprendimą atsisakyti perduoti bylą, o kartu ir visą ieškinį reikia pripažinti nepriimtinais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
86 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą Bendrasis Teismas gali nurodyti, kad į bylą įstojusi šalis padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.
87 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo bei Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal šios reikalavimus. EDF padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Association belge des consommateurs test‑achats ASBL padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
3. Électricité de France (EDF) padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Moavero Milanesi | Wahl | Soldevila Fragoso |
Paskelbta 2011 m. spalio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.