TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 4 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Europos Sąjungos išorės veiksmai – Tarptautiniai susitarimai – Transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsauga – Derybos dėl Europos Tarybos konvencijos – Tarybos ir valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimas leisti Sąjungai kartu su valstybėmis narėmis dalyvauti derybose – SESV 3 straipsnio 2 dalis – Sąjungos išimtinė išorės kompetencija“
Byloje C‑114/12
dėl 2012 m. kovo 1 d. pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo
Europos Komisija, atstovaujama F. Castillo de la Torre, P. Hetsch, L. Gussetti ir J. Samnadda, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
palaikoma
Europos Parlamento, atstovaujamo R. Passos ir D. Warin,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą H. Legal, J.‑P. Hix, F. Florindo Gijón ir M. Balta,
atsakovę,
palaikomą
Čekijos Respublikos, atstovaujamos M. Smolek, E. Ruffer, D. Hadroušek ir J. Králová,
Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos T. Henze, B. Beutler ir N. Graf Vitzthum,
Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos C. Wissels ir J. Langer,
Lenkijos Respublikos, atstovaujamos iš pradžių M. Szpunar, B. Majczyna, M. Drwięcki ir E. Gromnicka, vėliau – B. Majczyna, M. Drwięcki ir E. Gromnicka,
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos C. Murrell, padedamos baristerio R. Palmer,
įstojusių į bylą šalių,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, pirmininko pavaduotojas K. Lenaerts (pranešėjas), kolegijų pirmininkai R. Silva de Lapuerta, M. Ilešič, L. Bay Larsen, E. Juhász, A. Borg Barthet, C. G. Fernlund ir J. L. da Cruz Vilaça, teisėjai A. Rosas, J. Malenovský, A. Prechal, E. Jarašiūnas, C. Vajda ir S. Rodin,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. rugsėjo 24 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2014 m. balandžio 3 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Komisija prašo panaikinti 2011 m. gruodžio 19 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimą dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių dalyvavimo derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos (toliau – ginčijamas sprendimas).
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
2 1961 m. spalio 26 d. Romoje priimtos tarptautinės konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (toliau – Romos konvencija) 13 straipsnyje pirmą kartą tarptautiniu lygmeniu buvo numatytos transliuojančiųjų organizacijų gretutinės autorių teisėms teisės, susijusios su jų laidų įrašymu. Taip pat šios konvencijos, prie kurios Europos Sąjunga nėra prisijungusi, 1 straipsnyje įtvirtintas principas, pakartotas ir vėlesnėse su gretutinėmis teisėmis susijusiose konvencijose, pagal kurį tokių teisių turėtojams suteikta apsauga negali daryti poveikio galimai autoriaus teisei į laidos metu transliuotą kūrinį, kurį įrašo diskų gamintojai arba atlieka atlikėjai.
3 Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, kuri sudaro 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytos ir 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80) patvirtintos Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties 1 C priedą (toliau – TRIPS sutartis), 14 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse taip pat reglamentuojamos transliuojančiųjų organizacijų gretutinės teisės. Kaip ir Romos konvencijoje, šioje sutartyje reglamentuojamas tik klasikinis transliavimas bevielio ryšio priemonėmis.
4 Savo ruožtu 1996 m. gruodžio 20 d Ženevoje priimtomis Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) autorių teisių sutartimi ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartimi, kurios Europos bendrijos vardu patvirtintos 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208), sustiprinamos ne transliuojančiųjų organizacijų, bet autorių, fonogramų gamintojų ir atlikėjų teisės atsižvelgiant į naujas skaitmenines technologijas.
Sąjungos teisė
Direktyva 92/100/EEB, kodifikuota Direktyva 2006/115/EB
5 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61) pirmą kartą Sąjungos teisėje reglamentuotos transliuojančiųjų organizacijų gretutinės teisės. Ši direktyva buvo kodifikuota ir panaikinta 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, p. 28).
6 Direktyvos 2006/115 7 straipsnio „Įrašo teisė“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:
„2. Valstybės narės suteikia transliuojančioms organizacijoms išimtinę teisę leisti arba uždrausti jų transliacijų įrašymą, nepriklausomai nuo to, ar minėtos transliacijos perduodamos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.
3. Kabelinio perdavimo skirstytojas neturi 2 dalyje numatytos teisės, jeigu jis tik retransliuoja transliuojančiųjų organizacijų transliacijas.“
7 Minėtos direktyvos 8 straipsnio „Transliavimas ir viešas kūrinio paskelbimas“ 3 dalyje numatyta:
„Valstybės narės suteikia transliuojančioms organizacijoms išimtinę teisę leisti arba uždrausti retransliuoti jų laidas bevielio ryšio priemonėmis, taip pat viešai skelbti jų transliacijas, jeigu tai daroma viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį.“
8 Tos pačios direktyvos 9 straipsnyje „Platinimo teisė“ nurodyta:
„1. Valstybės narės išimtinę teisę parduoti arba kitu būdu viešai pateikti a–d punktuose nurodytus objektus ir jų kopijas, toliau tekste vadinamą platinimo teise, suteikia:
<…>
d) transliuojančioms organizacijoms – jų transliacijų įrašams pagal 7 straipsnio 2 dalį.
2. 1 dalyje nurodytam objektui platinimo teisė Bendrijoje neišsemiama, išskyrus tuos atvejus, kai pirmas tokio objekto pardavimas Bendrijoje įvykdomas paties teisių turėtojo arba jam sutikus.
3. Platinimo teisė nepažeidžia specialių I skyriaus, visų pirma 1 straipsnio 2 dalies, nuostatų.
4. Platinimo teisė gali būti perduodama, suteikiama arba įgyjama pagal licencinę sutartį.“
9 Direktyvos 2006/115 10 straipsnyje išvardyti atvejai, kai valstybės narės gali numatyti šių skirtingų teisių apribojimus.
10 Pagal minėtos direktyvos 12 straipsnį „gretutinių autorių teisėms teisių apsauga pagal šią direktyvą nepažeidžia autorių teisių apsaugos ir jai neturi jokios įtakos.“
Direktyva 93/83/EB
11 Transliuojančių organizacijų gretutinės teisės reglamentuojamos ir 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyva 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (OL L 248, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 134).
12 Šios direktyvos 1 straipsnio „Apibrėžimai“ 2 straipsnio a punkte nustatyta:
„Šioje direktyvoje „viešas perdavimas per palydovą“ – tai programos signalų, skirtų viešam priėmimui, įvedimas, atsakingai transliavimo organizacijai kontroliuojant, į ištisinę komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn link žemės.“
13 Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į svarbias Direktyvos 92/100, kuri vėliau buvo kodifikuota ir panaikinta Direktyva 2006/115, nuostatas, susijusias su transliuojančių organizacijų gretutinių teisių apsauga viešo perdavimo per palydovą atvejais. Šio 4 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad taikant 1 dalį šioje direktyvoje vartojama sąvoka „transliavimas bevieliu ryšiu“ apima ir viešą perdavimą per palydovą.
14 Direktyvos 93/83 5 straipsnyje nustatyta, kad „gretutinių teisių apsauga pagal šią direktyvą nedaro jokio poveikio autorių teisių apsaugai [ir niekaip jos nepakeičia].“
Direktyva 2001/29/EB
15 Transliuojančių organizacijų gretutinės teisės reglamentuojamos ir 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230).
16 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nurodyta:
„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
<…>
e) transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus, nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.“
17 Šios direktyvos 3 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ numatyta:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais [prieinamų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
2. Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti padaryti viešai prieinamus laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku:
<…>
d) transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus, nepaisant to, ar tos transliacijos perduodamos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamą [prieinamo] veiksmu.“
18 Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje patikslinami atvejai, kai valstybės narės gali numatyti atgaminimo teisės išimtis ar apribojimus.
19 Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje reglamentuojami „įsipareigojimai dėl techninių apsaugos priemonių“.
20 Šios direktyvos 7 straipsnyje reglamentuojami „įsipareigojimai, susiję su informacija apie teisių valdymą“.
21 Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje „Nuobaudos ir teisių gynimo būdai“ nurodyta:
„1. Valstybės narės nustato atitinkamas nuobaudas ir teisių gynimo būdus, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos teisės ir pareigos, bei imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Šitaip nustatytos nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
2. Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad teisių turėtojai, kurių interesus paveikia jos teritorijoje atliekama pažeidžianti veikla, galėtų pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir (arba) prašyti teismo draudimo, prireikus teises pažeidžiančios medžiagos konfiskavimo, taip pat 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų įtaisų, gaminių ar jų sudedamųjų dalių konfiskavimo.
3. Valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.“
Direktyva 2004/48/EB
22 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 1 straipsnyje nustatyta, kad ši direktyva „nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“.
23 Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 dalies c punktą, ji nedaro poveikio „bet kurioms valstybių narių nacionalinėms nuostatoms, susijusioms su baudžiamosiomis procedūromis ar bausmėmis dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo“.
Direktyva 2006/116/EB
24 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/116/EB dėl autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos terminų (OL L 372, p. 12), kuria buvo kodifikuota ir panaikinta 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyva 93/98/EEB dėl autorių ir gretutinių teisių apsaugos terminų suderinimo (OL L 290, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 141), 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Transliuojančių organizacijų teisės nustoja galioti praėjus 50 metų nuo pirmojo transliacijos perdavimo nepriklausomai nuo to, ar ši transliacija perduota laidais, ar oru, įskaitant perdavimą kabeliu ir palydoviniu ryšiu.“
Ginčo aplinkybės
Derybos dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos
25 2002 m. rugsėjo 11 d. Europos Taryba priėmė Rekomendaciją Rec(2002)7 dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos stiprinimo (toliau – 2002 m. rekomendacija).
26 2008 m. vasario 20 d. sprendimu Europos Tarybos Ministrų komitetas nurodė iniciatyviniam žiniasklaidos ir naujų ryšio paslaugų komitetui įvertinti galimybę sustiprinti tokias teises. 2008 m. rugsėjo 25 d. laikinoji apžvalgos grupė dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos parengė memorandumą dėl galimos tokiai apsaugai skirtos Europos Tarybos konvencijos (toliau – 2008 m. memorandumas).
27 Prie šio memorandumo pridėtas priedas „Rengiant naują teisinį instrumentą galimų nagrinėti klausimų sąrašas“, jame nurodyta:
„I. Įvadinės ir bendrosios nuostatos
– Ryšys su kitomis konvencijomis ir sutartimis
– Turimi įsipareigojimai
– Būsimi įsipareigojimai
– Ryšys su autorių teisių ar gretutinių teisių į transliacijas apsauga
– Apibrėžimai
– Sąlyčio taškai
– Nacionalinis režimas
II .Apsaugos turinys
– Įrašymo teisė
– Atgaminimo teisė
– Retransliavimo teisė
– Pateikimo teisė
– Teisė viešai paskelbti
– Platinimo teisė
– Programų signalų apsauga prieš išleidimą
– Apribojimai ir išimtys
– Apsaugos taikymo trukmė
– Įsipareigojimai dėl techninių apsaugos priemonių
– Įsipareigojimai, susiję su informacija apie teisių valdymą
– Teisių paisymas
III. Baigiamosios nuostatos.“
28 Atsižvelgęs į 2008 m. memorandumą Iniciatyvinis žiniasklaidos ir naujų ryšio paslaugų komitetas 2009 m. gegužės 27 d. nusprendė patvirtinti Transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos laikinosios patariamosios grupės įgaliojimus, o vėliau per 2009 m. spalio 20–23 d. vykusį susitikimą – tęsti šiai apsaugai skirtos Europos Tarybos konvencijos parengiamuosius darbus.
29 Prieš sudarant minėtą grupę, 2010 m. sausio 28 ir 29 d. įvyko konsultacinio pobūdžio susitikimas, skirtas būsimiems šios grupės darbams parengti. Per šį susitikimą buvo parengta ataskaita (toliau – 2010 m. ataskaita).
Ginčijamas sprendimas
30 2011 m. vasario 9 d. Komisija pateikė Tarybai rekomendaciją dėl Tarybos sprendimo leisti Komisijai vesti derybas dėl Europos Tarybos būsimos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos.
31 2011 m. gruodžio 19 d. Taryba ir joje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovai priėmė ginčijamą sprendimą, jis Komisijai buvo įteiktas 2011 m. gruodžio 21 d.
32 Ginčijamame sprendime numatyta:
„<...>Taryba ir Taryboje posėdžiavę <...> valstybių narių vyriausybių atstovai,
atsižvelgdami į [SESV], visų pirma į jos 218 straipsnio 3 ir 4 dalis,
atsižvelgdami į <...> Komisijos rekomendaciją,
kadangi:
1) Komisija turėtų būti įgaliota Sąjungos vardu dalyvauti derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos Sąjungos kompetencijai priklausančiais klausimais ir kurių srityje Sąjunga priėmė taisykles;
2) valstybės narės derybose dalyvauja savo vardu tik tiek, kiek klausimai, kylantys derybų metu, priklauso jų kompetencijai. Siekiant užtikrinti vieningą Sąjungos išorinį atstovavimą, valstybės narės ir Komisija derybų procese turėtų glaudžiai bendradarbiauti,
PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:
1 straipsnis
1. [Šiuo sprendimu] Komisija įgaliojama dalyvauti derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos ir vesti šias derybas Sąjungos vardu Sąjungos kompetencijai priklausančiais klausimais, kurių atžvilgiu [dėl kurių] Sąjunga yra priėmusi taisykles, konsultuojantis su Intelektinės nuosavybės darbo grupe (Autorių teisės) (toliau – specialusis komitetas).
2. Komisija šias derybas veda vadovaudamasi šio sprendimo priede pateiktais derybų nurodymais ir (arba) Sąjungos pozicijomis, dėl kurių konkrečiai šių derybų tikslais buvo susitarta specialiajame komitete.
3. Jei derybų dalykas priklauso valstybių narių kompetencijai, pirmininkaujanti valstybė narė visapusiškai dalyvauja derybose ir jas veda valstybių narių vardu remdamasi bendra pozicija, dėl kurios prieš tai buvo susitarta. Jei negalima susitarti dėl bendros pozicijos, valstybės narės turi teisę kalbėti ir balsuoti dėl to klausimo savarankiškai, laikydamosi šios dalies [nepažeisdamos šio straipsnio 4 dalies].
4. Komisija ir valstybės narės glaudžiai bendradarbiauja derybų proceso metu, siekdamos vieningo tarptautinio atstovavimo Sąjungai ir jos valstybėms narėms.
5. Komisija ir (arba) pirmininkaujanti valstybė narė užtikrina, kad su derybomis susiję dokumentai būtų išdalyti valstybėms narėms laiku. Jos atvirai ir skaidriai praneša Tarybai ir (arba) specialiajam komitetui apie derybų rezultatus prieš kiekvieną derybų susitikimą ir po jo bei prireikus apie visus derybose galinčius iškilti sunkumus.
2 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Komisijai.“
33 Ginčijamo sprendimo priede pateikti tokie derybų nurodymai:
„1. Komisija užtikrina, kad Europos Tarybos siūlomo transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos susitarimo projekte būtų numatytos atitinkamos nuostatos, kuriomis remdamasi <...> Sąjunga galėtų tapti jo Susitariančiąja Šalimi.
2. Komisija veda derybas taip, kad užtikrintų, kad numatomos nuostatos būtų suderinamos su <...> Direktyva 2006/115 <...>, <...> Direktyva 2006/116 <...>, <...> Direktyva 93/83 <...> ir <...> Direktyva 2001/29 <...>, taip pat su <...> Sąjungos ir valstybių narių įsipareigojimais, prisiimtais pagal PPO priimtą [Sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba].
3. Šie derybų nurodymai gali būti koreguojami atsižvelgiant į derybose daromą pažangą.“
34 Iš pareiškimo, susijusio su ginčijamo sprendimo priėmimu, matyti, kad per visą šio akto priėmimo procedūrą Komisija tvirtino, kad šioje srityje Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, ir nepritarė Tarybos ir valstybių narių vyriausybių atstovų priimto „mišraus teisės akto“ priėmimui.
Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme
35 Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
36 Taryba prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
37 2012 m. rugpjūčio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai, Vokietijos Federacinei Respublikai, Nyderlandų Karalystei, Lenkijos Respublikai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų, o Europos Parlamentui leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
Dėl ieškinio
Dėl priimtinumo
38 Nors formaliai Taryba, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos ir Nyderlandų Karalystės, nesiremia nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu, vis dėlto ji prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti, ar ieškiniui tiek, kiek jis iš dalies susijęs su valstybių narių atstovų, kaip jų vyriausybių atstovų, o ne Tarybos narių priimtu sprendimu, taikoma Teisingumo Teismo atliekama SESV 263 straipsnyje numatyta teisminė kontrolė.
39 Šiuo atžvilgiu primintina, kad ieškinys dėl panaikinimo gali būti paduodamas dėl visų institucijų priimtų aktų, kuriais norima sukelti teisinių pasekmių, nepaisant šių aktų pobūdžio ar formos (Sprendimo Komisija / Taryba, vadinamojo „AETR“, 22/70, EU:C:1971:32, 42 punktas; Sprendimo Parlamentas / Taryba ir Komisija, C‑181/91 ir C‑248/91, EU:C:1993:271, 13 punktas ir Sprendimo Komisija / Taryba, C‑27/04, EU:C:2004:436, 44 punktas).
40 Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas, kuris sukelia teisinių pasekmių Sąjungos ir jos valstybių narių, taip pat Sąjungos institucijų tarpusavio santykiams, buvo priimtas remiantis SESV 218 straipsnio 3 ir 4 dalimis.
41 Be to, kadangi ginčijamame sprendime nurodyti, viena vertus, Komisijai ir, kita vertus, valstybės narėms ir Tarybai pirmininkaujančiai valstybei narei suteikti įgaliojimai derėtis, aišku, kad Taryba dalyvavo suteikdama abu šiuos įgaliojimus. Todėl ieškinys dėl ginčijamo sprendimo priimtinas visas.
Dėl esmės
42 Savo ieškinį Komisija grindžia keturiais pagrindais.
43 Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas SESV 2 straipsnio 2 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Likę trys ieškinio pagrindai, pateikti nepaisant to, ar nagrinėjamu atveju Sąjunga turi išimtinę, ar pasidalijamąją kompetenciją, grindžiami Sąjungos įgaliojimų vesti derybas dėl tarptautinių susitarimų suteikimo tvarkos ir sąlygų pažeidimu (antrasis ieškinio pagrindas), SESV 218 straipsnio 8 dalyje numatytų Tarybos balsavimo taisyklių pažeidimu (trečiasis ieškinio pagrindas) ir neatsižvelgimu į SESV ir ESS nustatytus tikslus bei ESS 13 straipsnyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo nesilaikymu (ketvirtasis ieškinio pagrindas).
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo
– Šalių argumentai
44 Savo pirmajame ieškinio pagrinde Komisija, palaikoma Parlamento, teigia, kad, remiantis Sprendime AETR (EU:C:1971:32) suformuota teismo praktika, kuri dabar kodifikuota SESV 3 straipsnio 2 dalyje, Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją, kai bent didžioji pagrindinių įsipareigojimų dalis, kaip nagrinėjamu atveju, patenka į Sąjungos nustatytų bendrųjų taisyklių taikymo sritį.
45 Pirma, Komisija ir Parlamentas tvirtina, kad vykstant deryboms Europos Taryboje dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos bus remiamasi, be kita ko, Sąjungos acquis šioje srityje. Detaliai išnagrinėję 2008 m. memorandumo priede nurodytus skirtingus aspektus jie nurodo priežastis, dėl kurių šios derybos gali daryti poveikį bendrosioms Sąjungos taisyklėms šioje srityje, įskaitant tai, kad vykstant šioms deryboms bus nagrinėjami ir aspektai, dėl kurių, kaip matyti iš minėto memorandumo, numatyta derėtis peržengiant šio acquis ribas.
46 Komisija daro išvadą, kad tuo atveju, kai laipsniškai Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių visuma, kaip nagrinėjamu atveju, pasiekia pažengusią stadiją ir kai numatytu sudaryti tarptautiniu susitarimu siekiama konsoliduoti ar bent jau minimaliai pagerinti atitinkamų teisių turėtojų apsaugą įtraukiant tam tikrus šalutinius aspektus, kurių minėta teisė šiuo metu neapima, Sąjunga privalo turėti išimtinę kompetenciją.
47 Antra, Komisija, šiuo klausimu palaikoma Parlamento, teigia, kad Sąjunga nustatė visumą darnių taisyklių, kurios yra daugiau nei paprasti minimalūs reikalavimai ir reglamentuoja transliuojančiųjų organizacijų gretutines teises tam, kad būtų užtikrintas tinkamas vidaus rinkos veikimas. Tai, kad toks reglamentavimas nenumato visiško suderinimo ir palieka valstybėms narėms teisę reglamentuoti tam tikrus atitinkamos srities aspektus, nedraudžia pripažinti, kad šioje srityje Sąjunga turi išimtinio pobūdžio kompetenciją.
48 Trečia, Komisija tvirtina, kad Sąjungos teisės reglamentuojamos transliuojančiųjų organizacijų gretutinės teisės yra darnios ir subalansuotos intelektinės nuosavybės teisės normų visumos, skirtos išlaikyti Sąjungos teisės sistemos šiose srityje vientisumą, dalis. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į glaudų ryšį, kuris egzistuoja tarp transliuojančiųjų organizacijų ir kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų teisių ir veiklos, pabrėžtina, kad bet koks vieniems ar kitiems subjektams priklausančių teisių pakeitimas gali turėti įtakos Sąjungos teisės normų visumos aiškinimui ir taikymui.
49 Taryba, kurią palaiko Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika ir Jungtinė Karalystė, teigia, kad būsima Europos Tarybos konvencija priklauso Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai būtent vidaus rinkos srityje, kuri apima ir intelektinės nuosavybės apsaugą. Todėl į būsimas derybas turi būti įtraukta ir Sąjunga, ir valstybės narės; jos turi glaudžiai bendradarbiauti visose derybų stadijose tam, kad būtų užtikrintas vieningas Sąjungos atstovavimas išorėje. Būtent toks yra ginčijamo sprendimo tikslas.
50 Taryba ir minėtos valstybės narės teigia, kad aplinkybės, jog numatomo sudaryti tarptautinio susitarimo dalis (nors ji ir didelė) priskirtina bendrųjų Sąjungos taisyklių reglamentuojamai sričiai, nepakanka tam, kad būtų padaryta išvada, jog Sąjunga turi išimtinio pobūdžio kompetenciją derėtis dėl šio susitarimo. Tokia išvada galėtų būti padaryta tik detaliai ir konkrečiai išanalizavus atitinkamų Sąjungos taisyklių pobūdį ir turinį ir tarp šių taisyklių bei numatomo sudaryti susitarimo egzistuojantį ryšį, iš kurio paaiškėtų, kad toks susitarimas gali daryti poveikį šioms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį.
51 Šios šalys taip pat teigia, kad paskutinę SESV 3 straipsnio 2 dalies sakinio dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į prie ESS ir SESV pridėtą Protokolą (Nr. 25) dėl kompetencijos pasidalijimo.
52 Taryba, Nyderlandų Karalystė ir Jungtinė Karalystė taip pat nurodo, kad Lisabonos sutartį pasirašiusios šalys paskutinėje SESV 3 straipsnio 2 dalies sakinio dalyje norėjo kodifikuoti remiantis Sprendimu AETR (EU:C:1971:32) suformuotą teismo praktiką, kuri buvo patikslinta Nuomonėje 1/03 (EU:C:2006:81), ir atsisakė įtvirtinti „srities, kurios didžiąją dalį reglamentuoja Sąjungos taisyklės“ kriterijų, kurį Teisingumo Teismas pritaikė, be kita ko, savo Nuomonėje 2/91 (EU:C:1993:106) ir Sprendime Komisija / Danija (C‑467/98, EU:C:2002:625).
53 Remdamosi šiais bendrais svarstymais Taryba, Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika ir Jungtinė Karalystė ginčija teiginį, kad nagrinėjamu atveju Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją.
54 Šiuo atžvilgiu jos pirmiausia teigia, kad būsima Europos Tarybos konvencija trimis aspektais gali peržengti egzistuojančių Sąjungos teisės aktų ribas.
55 Pirma, šia būsima konvencija transliuojančiosioms organizacijoms gali būti suteikta išimtinė teisė, susijusi su jų viešu transliacijų paskelbimu viešai neprieinamose vietose už įėjimo mokestį, nors pagal Sąjungos teisę tokioms organizacijoms minėta išimtinė teisė nesuteikta.
56 Antra, ja gali būti reglamentuojama signalų apsauga prieš viešai juos išleidžiant (toliau – signalai prieš išleidimą), nors Sąjungos teisėje nėra jokios šią apsaugą reglamentuojančios nuostatos. Sąjungos teisės aktais autoriams suteiktos teisės į jų kūrinius neapima transliuojančiųjų organizacijų teisių į tokius signalus.
57 Trečia, vykstant deryboms dėl būsimos Europos Tarybos konvencijos gali būti iškeltas klausimas dėl baudžiamųjų priemonių, skirtų užtikrinti, kad būtų laikomasi aptariamų teisių, nustatymo, nors tokių priemonių bendrosios Sąjungos taisyklės neapima.
58 Lenkijos Respublika taip pat nurodo, kad yra tikimybė, jog būsimoje konvencijoje bus pateiktas „transliuojančiosios organizacijos“ apibrėžimas, kuris, palyginti su Sąjungos teisėje įtvirtintu šios organizacijos apibrėžimu, bus platesnis ir apims transliuotojus internetu ar „simulcast“.
59 Ji, kaip ir Jungtinė Karalystė, taip pat pabrėžia, kad šiuo metu nėra jokios Sąjungos bendrosios taisyklės, pagal kurią transliuojančioms organizacijoms būtų suteikta išimtinė retransliavimo laidais teisė.
60 Taryba, Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika ir Jungtinė Karalystė taip pat nurodo, kad pripažinus, jog Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją, nepaisant to, jog ji nėra nustačiusi bendrųjų taisyklių, remiantis tuo, kad atitinkamu tarptautiniu susitarimu būtų tik minimaliai išplėstos taisyklės, kurios Sąjungos lygmeniu buvo įtvirtintos laipsniškai, būtų neteisėtai išplėsta SESV 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritis ir pažeistas suteikimo principas.
61 Antra, Taryba, Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika ir Jungtinė Karalystė teigia, kad, kiek tai susiję su transliuojančiosiomis organizacijomis, Sąjungos teisėje atliktas tik minimalus, fragmentiškas ir pagalbinis, palyginti su kitų intelektinės nuosavybės teisių apsauga, suderinimas.
62 Trečia, Taryba, Lenkijos Respublika ir Jungtinė Karalystė teigia, kad vertinant, ar konkrečiu atveju aptariamoje srityje yra nustatytos Sąjungos bendrosios taisyklės, autorių teisėms ir gretutinėms teisėms, kurios neapima transliuojančiosioms organizacijoms suteiktų šio pobūdžio teisių, skirti Sąjungos teisės aktai neturi jokios reikšmės. Šiuo atžvilgiu jos pabrėžia esminį skirtumą, kuris istoriniu požiūriu ir, kiek tai susiję su apsaugos pobūdžiu ir dalyku, egzistuoja tarp autorių teisių ir tokių organizacijų teisių.
63 Šiomis sąlygomis tokioms organizacijoms suteiktos apsaugos sustiprinimas negali daryti poveikio kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų apsaugos bendrai pusiausvyrai ar šių kitų turėtojų naudojimuisi tokiomis teisėmis.
– Teisingumo Teismo vertinimas
64 Pirmasis ieškinio pagrindas iš esmės grindžiamas SESV 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu.
65 Pirmiausia reikia nurodyti, kad iš įvairių šioje teisės nuostatoje numatytų Sąjungos išimtinės išorės kompetencijos atvejų nagrinėjamu atveju svarbus tik šios nuostatos paskutinėje sakinio dalyje numatytas atvejis, apimantis situaciją, kai tarptautinio susitarimo sudarymas „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“.
66 Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad minėtoje paskutinėje sakinio dalyje vartojami terminai atitinka terminus, kuriuos Sprendimo AETR (EU:C:1971:32) 22 punkte Teisingumo Teismas vartojo apibrėždamas tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos valstybėms narėms draudžiama prisiimti veikiant ne per Sąjungos institucijas, kai Sutarties tikslams įgyvendinti buvo priimtos Sąjungos bendrosios taisyklės, pobūdį.
67 Todėl šiuos terminus reikia aiškinti atsižvelgiant į patikslinimus, kuriuos Teisingumo Teismas dėl jų pateikė Sprendime AETR (EU:C:1971:32) ir remiantis šiuo sprendimu suformuotoje praktikoje.
68 Remiantis Teisingumo Teismo praktika, yra pavojus, jog tarptautiniais įsipareigojimais bus pažeistos Sąjungos bendrosios taisyklės ar pakeista jų taikymo sritis, kuris pateisintų Sąjungos išimtinę išorės kompetenciją, jeigu tokie įsipareigojimai susiję su minėtų taisyklių taikymo sritimi (šiuo klausimu žr. Sprendimo AETR, EU:C:1971:32, 30 punktą ir Sprendimo Komisija / Danija, EU:C:2002:625, 82 punktą).
69 Tokiam pavojui konstatuoti nebūtina, kad sritis, kurioje prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai, visiškai sutaptų su Sąjungos teisės aktų reglamentuojama sritimi (šiuo klausimu žr. Nuomonės 1/03, EU:C:2006:81, 126 punktą).
70 Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad tokie įsipareigojimai gali daryti poveikį Sąjungos bendrųjų taisyklių taikymo sričiai ar ją pakeisti ir tuo atveju, kai jie prisiimami srityje, kurios didžioji dalis yra reglamentuojama šių taisyklių (Nuomonės 2/91, EU:C:1993:106, 25 punktas; Sprendimo Komisija / Danija, EU:C:2002:625, 82 punktas ir Nuomonės 1/03, EU:C:2006:81, 120 ir 126 punktai).
71 Be to, valstybės narės negali prisiimti tokių įsipareigojimų ne per Sąjungos institucijas, net jeigu tarp tokių įsipareigojimų ir Sąjungos bendrųjų taisyklių nėra galimo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. Nuomonės 2/91, EU:C:1993:106, 25 ir 26 punktus bei Sprendimo Komisija / Danija, EU:C:2002:625, 82 punktą).
72 Pateiktos analizės nepaneigia Tarybos, Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Karalystės argumentai, grindžiami nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo tariamai siauresne tapusia Sąjungos išimtinės išorės kompetencijos koncepcija.
73 Iš tiesų Protokolas (Nr. 25) dėl kompetencijos pasidalijimo, kuriuo grindžiami šie argumentai ir kurio vieninteliame straipsnyje numatyta, kad, „kai Sąjunga imasi veiksmų tam tikroje srityje, jos kompetencija apima tik tuos aspektus, kurie reglamentuojami atitinkamu Sąjungos teisės aktu, bet neapima visos srities“, kaip matyti iš jo formuluotės, susijęs tik su SESV 2 straipsnio 2 dalimi, o ne šios sutarties 3 straipsnio 2 dalimi. Taigi, jis skirtas patikslinti Sąjungos turimos pasidalijamosios su valstybėmis narėmis kompetencijos, kuri jai suteikta sutartimis, apimtį, o ne apriboti Sąjungos išimtinės išorės kompetencijos apimtį SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, atsižvelgiant į tai, kaip ji aiškinta nurodytoje Teisingumo Teismo praktikoje.
74 Šiame kontekste reikia priminti, kad Sąjunga turi tik suteiktą kompetenciją, todėl kompetencijos, kuri, be to, yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas išvadomis, padarytomis konkrečiai išanalizavus santykį, egzistuojantį tarp numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės, iš kurio matyti, kad toks susitarimas gali daryti poveikį Sąjungos bendrosioms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį (šiuo klausimu žr. Nuomonės 1/03, EU:C:2006:81, 124 punktą).
75 Remiantis ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintu suteikimo principu, atitinkama šalis atliekant šią analizę turi pateikti įrodymų, kurie patvirtintų Sąjungos išorės kompetencijos išimtinį pobūdį, kuriuo tokia šalis ketina remtis.
76 Šiuo atveju pirmiausia pabrėžtina, kad ginčijamame sprendime nėra jokio patikslinimo dėl su būsima Europos Tarybos konvencija dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos susijusių derybų turinio. Jame nenurodyti ir tokių derybų aspektai, kurie pagal to sprendimo 1 straipsnio 1 dalį priskirti Sąjungos kompetencijai, o pagal 1 straipsnio 3 dalį – valstybių narių kompetencijai.
77 Šiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su numatytų vesti derybų turiniu, atliekant šią analizę reikia atsižvelgti į 2002 m. rekomendaciją, 2008 m. memorandumą ir 2010 m. ataskaitą, kuriuos, grįsdama savo pirmąjį ieškinio pagrindą, prie bylos medžiagos pridėjo Komisija ir kurių atžvilgiu nė viena iš bylos šalių neginčijo, kad juose pateikta aptariamais klausimais svarbi naujausia informacija.
78 Kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju aktualia sritimi, reikia pabrėžti, kad iš šių Europos Tarybos dokumentų matyti, jog aptariamos derybos skirtos priimti konvenciją dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos.
79 Kaip matyti iš direktyvų 93/83, 2001/29, 2004/48, 2006/115 ir 2006/116, Sąjungos teisėje šios teisės suderintos teisės aktais, kuriais, be kita ko, siekiama užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir kuriais, įtraukus tam tikrus su technologijų iššūkiais, nauja skaitmenine aplinka ir tolesniu informacinės visuomenės kūrimu susijusius aspektus, sukurta aukšto lygio vienodos transliuojančiųjų organizacijų apsaugos sistema, skirta šių organizacijų transliacijoms.
80 Iš to matyti, kad šių organizacijų gretutinių teisių apsauga, kuri yra Europos Taryboje vykstančių derybų objektas, turi būti suprantama kaip svarbi sritis atliekant šią analizę.
81 Tai, kad šis suderintas teisinis reglamentavimas nustatytas pasinaudojus skirtingais teisės instrumentais, kurie reglamentuoja ir kitas su intelektine nuosavybe susijusias teises, negali paneigti šios pozicijos pagrįstumo.
82 Pavojaus, kad tarptautiniai įsipareigojimai darys poveikį Sąjungos bendrosioms taisyklėms ar pakeis jų taikymo sritį, buvimo vertinimas negali priklausyti nuo dirbtinio atskyrimo, kuris grindžiamas tuo, ar tokios taisyklės įtvirtintos viename ir tame pačiame Sąjungos teisės akte, ar ne.
83 Taip Teisingumo Teismas Sprendimo Komisija / Prancūzija (C‑239/03, EU:C:2004:598) 27 ir 29 punktuose nurodė, kad vandenų apsauga nuo taršos, kuri buvo byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, nagrinėto tarptautinio susitarimo objektas, yra „sritis“, nepaisant to, kad svarbus Sąjungos reglamentavimas nustatytas skirtingais teisės aktais.
84 Taip apibrėžus aptariamą sritį pabrėžtina, kad, kaip matyti iš atskirų 2008 m. memorandumo teksto dalių, būtent jo 49, 52, 57 ir 78 punktų, atitinkama Europos Tarybos konvencija turėtų būti grindžiama Sąjungos acquis, kuriame iš esmės įtvirtinta materialinė intelektinės nuosavybės teisė, be kita ko, susijusi su transliuojančiosiomis organizacijomis.
85 Kaip pripažįsta Taryba ir ją palaikančios valstybės narės, didelę dalį numatomų vesti derybų aspektų, nurodytų 2008 m. memorandumo priede pateiktame sąraše, iš tiesų apima Sąjungos bendrosios taisyklės.
86 Pirma, dėl šio sąrašo I dalyje nurodytų aspektų Lenkijos Respublika teigia, kad iš tikrųjų aptariamoje būsimoje konvencijoje „transliuojančiosios organizacijos“ sąvoka galėtų būti apibrėžta plačiąja prasme, siekiant įtraukti ir transliuotojus internetu ar „simulcast“.
87 Vis dėlto, nepaisant to, ar atsiradus naujoms skaitmeninėms technologijoms nuoroda į perduotas transliacijas pasinaudojant laidais ar jų nenaudojant, pateikta Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 2 dalies d punkte, Direktyvos 2006/115 7 straipsnio 2 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalies d punkte ir Direktyvos 2006/116 3 straipsnio 4 dalyje, gali reikšti, kad į Sąjungos bendrųjų taisyklių nagrinėjamoje srityje taikymo sritį patenka ir tokie transliuotojai, bet kuriuo atveju negalima paneigti, kad, kaip teigia Komisija, derybos, kuriomis tokius transliuotojus būtų siekiama kokiu nors būdu įtraukti į Europos Tarybos būsimos konvencijos taikymo sritį, pavyzdžiui, įtvirtinant šioje konvencijoje „technologijų požiūriu neutralų“ „transliuojančiosios organizacijos“ apibrėžimą, kaip pasiūlyta 2010 m. ataskaitos 13 punkte, turėtų horizontalų poveikį visų su tokių organizacijų gretutinių teisių apsauga susijusių Sąjungos bendrųjų taisyklių taikymo sričiai.
88 Antra, kiek tai susiję su 2008 m. memorandumo priede pateikto sąrašo II dalyje nurodytais aspektais, pabrėžtina, kad šalys neginčija, jog su įrašymo teise, atgaminimo teise, teise viešai paskelbti, platinimo teise, šių teisių apribojimais ir išimtimis, tokių teisių apsaugos taikymo trukme, įsipareigojimais dėl techninių priemonių ir įsipareigojimais, susijusiais su informacija apie teisių valdymą, susiję aspektai patenka į Sąjungos bendrųjų taisyklių taikymo sritį, o derybos dėl šių aspektų galės daryti poveikį tokių bendrųjų taisyklių taikymo sričiai ar ją pakeisti.
89 Tačiau šalys nesutaria dėl keturių minėtoje II dalyje nurodytų aspektų, būtent dėl retransliavimo teisės, teisės viešai paskelbti, programų signalų apsaugos prieš išleidimą ir transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių gynimo.
90 Pirma, kiek tai susiję su retransliavimo teise, Lenkijos Respublika ir Jungtinė Karalystė teigia, kad Sąjungos teise atliktas tik minimalus suderinimas tiek, kiek pagal Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį reglamentuojamas retransliavimas bevielio ryšio priemonėmis. Tačiau vykstant aptariamoms deryboms gali būti susitarta transliuojančiosioms organizacijoms suteikti išimtinę retransliavimo teisę ir laidais, ir, be kita ko, internetu.
91 Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalis nesusijusi su atveju, kuris nurodytas Nuomonės 2/91 (EU:C:1993:106) 18 ir 21 punktuose, kai Teisingumo Teismas nepripažino Sąjungos išimtinės kompetencijos dėl tiek Sąjungos teisės, tiek konkrečios tarptautinės konvencijos nuostatose įtvirtintų minimalių reikalavimų pobūdžio. Iš tiesų šia teisės nuostata Sąjungos teisėje retransliavimo teisei suteikiama tiksli materialinė taikymo sritis nurodant, kad ji apsiriboja retransliavimu bevielio ryšio priemonėmis.
92 Todėl, kaip nurodo Komisija, Europos Taryboje vykstančiomis derybomis, per kurias, kaip nurodyta 2008 m. memorandumo 54 punkte, siekiama išplėsti šią teisę ir taikyti ją retransliavimui laidais ar internetu, gali būti pakeista Sąjungos bendrųjų taisyklių retransliavimo teisės srityje taikymo sritis.
93 Be to, kaip pabrėžia ir Komisija, transliuojančiųjų organizacijų teisė retransliuoti laidais iš dalies jau reglamentuojama Sąjungos bendrosiomis taisyklėmis dėl įvairių su šių organizacijų intelektine nuosavybe susijusių teisių, kurios reglamentuojamos Sąjungos teise, tarpusavio sąveikos. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime ITV Broadcasting (C‑607/11, EU:C:2013:147), išimtinė teisė viešai paskelbti kūrinį, kurią antžeminės televizijos transliuotojai pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį turi į autorių teisių saugomas savo transliacijas, apima išimtinę teisę leisti arba uždrausti kitai organizacijai retransliuoti tokius kūrinius internetu.
94 Antra, dėl teisės viešai paskelbti pažymėtina, kad Taryba ir kelios ją palaikančios valstybės narės teigia, jog aptariamose derybose gali būti keliami Sąjungos acquis ribas peržengiantys klausimai ir, priešingai Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 daliai, šios teisės taikymo sritis gali būti išplėsta ir už viešai prieinamų vietų ribų, sumokėjus įėjimo mokestį.
95 Vis dėlto šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad, kaip teigia Komisija, nei 2008 m. memorandume, nei 2010 m. ataskaitoje nėra tokios informacijos ir kad Taryba ir įstojusios į bylą šalys savo ruožtu nepateikė jokio jų teiginius patvirtinančio įrodymo.
96 Atvirkščiai, kaip matyti iš 2002 m. rekomendacijos, būtent iš jos priedo skyriaus „Suteiktinos teisės“ f punkto ir jos motyvų santraukos 24 punkto, teisė viešai paskelbti paremta teise, numatyta Romos konvencijos 13 straipsnio d punkte, kur nurodyta, kad ši teisė suteikiama viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį.
97 Trečia, dėl programų signalų apsaugos prieš išleidimą pabrėžtina, kad Taryba ir kelios ją palaikančios valstybės narės iš tiesų teisingai nurodo, kad pagal galiojančią Sąjungos teisę transliuojančiosios organizacijos neturi šiuos signalus apimančios apsaugos, o iš 2008 m. memorandumo 41–43 ir 54 punktų ir 2010 m. ataskaitos 14 punkto matyti, kad per aptariamas derybas gali būti nuspręsta suteikti tokią apsaugą dėl šių signalų pažeidžiamumo juos pasisavinus arba eksploatuojant negavus tam leidimo.
98 Vis dėlto vienu iš sprendimų, kurį nurodo Komisija ir kuris, kaip matyti iš 2008 m. memorandumo 43 punkto, nurodytas kaip vertas dėmesio, būtent išplėsti „transliacijų“ sąvoką taip, kad ji apimtų ir signalus prieš išleidimą ir taip jie patektų į transliuojančiosioms organizacijoms suteiktų įvairių teisių apsaugos taikymo sritį, nepaneigiamai gali būti horizontaliai pakeista Sąjungos bendrųjų taisyklių aptariamoje srityje taikymo sritis.
99 Kiek tai susiję su kitais Teisingumo Teismui nurodytais galimais sprendimais, kaip antai signalų prieš išleidimą teisinės apsaugos sui generis nustatymu ar techninių priemonių apsaugai skirtų nuostatų taikymu tokiems signalams, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į tai, jog tokie sprendimai neminimi 2008 m. memorandume ir 2010 m. ataskaitoje, ir į tai, kad Taryba ir įstojusios į bylą valstybės narės nepateikė jokio jų teiginius patvirtinančio įrodymo, tokie sprendimai šioje stadijoje atrodo hipotetiniai, taigi į juos negali būti atsižvelgta nustatant, ar nagrinėjamu atveju Sąjunga turi išimtinę, ar pasidalijamąją kompetenciją.
100 Ketvirta, kiek tai susiję su transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių gynimu, pabrėžtina, kad Taryba ir kelios ją palaikančios valstybės narės, nors ir neginčija, kad šių teisių pažeidimo atveju taikomos nuobaudos ir teisių gynimo būdai Sąjungos teisėje reglamentuojami Direktyvos 2001/29 8 straipsniu ir Direktyvoje 2004/48 įtvirtintų bendrųjų taisyklių visuma, vis dėlto teigia, kad per aptariamas derybas, priešingai tam, kas įtvirtinta Sąjungos teisės aktuose, susitariančiosioms šalims gali būti nustatyta pareiga numatyti baudžiamąsias sankcijas tokio pažeidimo atveju.
101 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip teigia Komisija, nei 2008 m. memorandume, nei 2010 m. ataskaitoje nėra tokios informacijos, o pirmesniame šio sprendimo punkte nurodyti teiginiai nebuvo patvirtinti jokiu įrodymu, susijusiu su derybomis, kurios vyks Europos Taryboje.
102 Iš pateiktos analizės matyti, kad derybų, skirtų patvirtinti Europos Tarybos konvenciją dėl transliuojančiųjų organizacijų gretutinių teisių apsaugos, turinys, kuris apibrėžtas 2002 m. rekomendacijoje, 2008 m. memorandume ir 2010 m. ataskaitoje, priklauso sričiai, kuriai didžiąja dalimi taikomos Sąjungos bendrosios taisyklės, ir kad šios derybos gali daryti poveikį Sąjungos bendrosioms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. Taigi, šios derybos priskirtinos prie Sąjungos išimtinės kompetencijos.
103 Iš to matyti, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant SESV 3 straipsnio 2 dalį.
Dėl ieškinio antrojo–ketvirtojo pagrindų
104 Kadangi pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas, reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, o kitų pagrindų, kuriuos nurodė Komisija grįsdama savo ieškinį, nagrinėti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
105 Pagal Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Tarybos, o ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti. Remiantis Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas, Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2011 m. gruodžio 19 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimą dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių dalyvavimo derybose dėl Europos Tarybos konvencijos dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos.
2. Priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
3. Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Europos Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.