GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2013 m. liepos 11 d.(1)
Byla C‑22/12
Katarína Haasová
prieš
Rastislav Petrík,
Blanka Holingová
(Krajský súd v Prešove (Slovakija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
Byla C‑277/12
Vitālijs Drozdovs, atstovaujamas Valentīna Balakireva,
prieš
AAS „Baltikums“
(Augstākās tiesas Senāts (Latvija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teisės aktų derinimas – Motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas – Pagal šį draudimą atlyginama žala – Direktyva 72/166/EEB – 3 straipsnio 1 dalis – Direktyva 84/5/EEB – 1 straipsnio 1 ir 2 dalys – Direktyva 90/232/EEB – 1 straipsnis – „Žalos sveikatai“ sąvoka – Nematerialinės žalos įtraukimas – Nematerialinės žalos, patirtos dėl artimo asmens žūties per eismo įvykį, atlyginimas – Garantuojamos minimalios draudimo išmokų sumos“
I – Įžanga
1. Abi bylos, dėl kurių teikiama ši išvada, yra susijusios su galimu žalos, padarytos dėl artimo asmens žūties per eismo įvykį, atlyginimu pagal motorinių transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą(2). Atsižvelgiant į tai, kad šios bylos turi sąlyčio taškų, pirmiausia dėl to, kad pagrindinis jose kilęs teisinis klausimas yra toks pats, atrodė tikslinga dėl jų pateikti bendrą išvadą, nors, nesant tikros sąsajos tarp šių bylų, Teisingumo Teismas nusprendė jų nesujungti.
2. Pirmoji byla, įregistruota numeriu C‑22/12 (toliau – byla Haasová), yra susijusi su Krajský súd v Prešove (Prešovo krašto teismas, Slovakija) prašymu priimti prejudicinį sprendimą, pateiktu dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo(3) (toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalies ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo(4) (toliau – Trečioji direktyva) 1 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo.
3. Antroji byla, kurios numeris C‑277/12 (toliau – byla Drozdovs), yra susijusi su Augstākās tiesas Senāts (Aukščiausiojo Teismo Senatas, Latvija) prašymu priimti prejudicinį sprendimą, pateiktu taip pat dėl Pirmosios direktyvos 3 straipsnio išaiškinimo ir dėl 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo(5) (toliau – Antroji direktyva) 1 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.
4. Kartu analizuojant Teisingumo Teismui pateiktus klausimus, kilusius nagrinėjant bylas Haasová ir Drozdovs, matyti trys problemos.
5. Pirma, pagrindinė problema, bendra šioms abiem byloms, – tai neaiškumas, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalis ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmą pastraipą(6) reikia aiškinti taip, kad neturtinė arba moralinė žala (toliau – nematerialinė žala(7)), kaip antai patiriama dėl giminaičio ar sutuoktinio žūties per eismo įvykį, priskirtina žalai, kuri turi būti atlyginta pagal motorinių transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Tai reiškia, kad pirmiausia reikia apibrėžti sąvokos „žala asmeniui [sveikatai]“, vartojamos dviejose pastarosiose nuostatose, reikšmę siekiant nustatyti, ar ši sąvoka gali apimti nematerialinę žalą, patirtą tokiomis aplinkybėmis žuvusio asmens artimųjų, kurie nėra tiesiogiai susiję su įvykiu.
6. Antra, antruoju klausimu, pateiktu byloje Drozdovs, Teisingumo Teismo prašoma nustatyti – tuo atveju, jei valstybė narė privalėtų imtis būtinų priemonių, kad tokia žala būtų atlyginta pagal privalomąjį draudimą, numatytą Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse, – ar valstybė narė gali priimti teisės aktą, kuriame nustatoma draudikui tenkančios atsakomybės atlyginti tokią žalą riba, pagal kurią žalos atlyginimo suma yra daug mažesnė už garantuojamas minimalias draudimo išmokų sumas, nustatytas minėtose direktyvose.
7. Trečia, antrasis klausimas, pateiktas byloje Haasová, iš esmės susijęs su prielaida, kuri priešinga ką tik išdėstytajai, t. y. su atveju, jei aplinkybė, kad aptariamos žalos atlyginimas nacionalinės teisės aktuose nenumatytas, laikytina suderinama su Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirma pastraipa. Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar tokiu atveju valstybės narės teismas gali aiškinti minėtus teisės aktus atsižvelgdamas į šias Sąjungos teisės nuostatas taip, kad nurodo išmokėti kompensaciją už tokią žalą, nepaisydamas to, jog taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta kitaip.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė(8)
1. Pirmoji direktyva
8. Pirmosios direktyvos pirmoje–trečioje konstatuojamosiose dalyse nurodyta, viena vertus, kad pasienyje tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą siekiama ginti asmenų, galinčių nukentėti per tokiomis transporto priemonėmis sukeltus įvykius, interesus ir, kita vertus, kad esant skirtingiems reikalavimams, kurie šioje srityje nustatyti nacionalinės teisės sistemose, gali būti kliudoma laisvam motorinių transporto priemonių ir asmenų judėjimui Europos bendrijoje, taigi tai turi tiesioginės įtakos bendrosios rinkos kūrimui ir veikimui.
9. Minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pagal šią direktyvą „nukentėjusioji šalis“ – tai „bet kuris asmuo, turintis teisę gauti transporto priemone padaryto bet kokio nuostolio arba žalos atlyginimą“.
10. Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „kiekviena valstybė narė <...> imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis“.
2. Antroji direktyva
11. Pagal Antrosios direktyvos trečią konstatuojamąją dalį vis dar esantys dideli skirtumai tarp įvairių valstybių narių teisės aktų, susiję su privalomojo draudimo apimtimi, turi tiesioginės įtakos bendrosios rinkos kūrimui ir veikimui.
12. Šios direktyvos ketvirtoje ir penktoje konstatuojamosiose dalyse priduriama, kad „privalomasis draudimas visiškai pagrįstai turėtų būti išplėstas, įtraukiant atsakomybę, atsirandančią dėl turtui padarytos žalos“, ir kad „privalomojo draudimo sumos bet kuriuo atveju turi garantuoti nukentėjusiems asmenims deramą žalos atlyginimą, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje atsitiko įvykis“.
13. Minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas privalomai apima draudiminę apsaugą ir turtui padarytos žalos, ir žalos asmeniui [sveikatai] atveju“.
„2. Nepažeidžiant jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad privalomojo draudimo sumos turi būti ne mažesnės kaip:
– žalos asmeniui [sveikatai] atveju – 350 000 ekiu, kai yra tiktai vienas nukentėjusysis; jeigu vienas žalos atlyginimo reikalavimas yra susijęs su daugiau negu vienu nukentėjusiuoju, ši suma yra dauginama iš nukentėjusiųjų skaičiaus,
– turtui padarytos žalos atveju – 100 000 ekiu vienam žalos atlyginimo reikalavimui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus.
Valstybės narės gali vietoje nurodytų minimalių sumų numatyti minimalią 500 000 ekiu sumą žalos asmeniui [sveikatai] atveju, jei vienas žalos atlyginimo reikalavimas yra susijęs su daugiau negu vienu nukentėjusiuoju, o žalos asmeniui [sveikatai] ir turtui padarytos žalos atveju – minimalią bendrą 600 000 ekiu sumą vienam žalos atlyginimo reikalavimui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus ir žalos pobūdžio.“(9)
3. Trečioji direktyva
14. Trečiosios direktyvos ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „turėtų būti garantuojama, jog su nukentėjusiaisiais autoįvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kurioje Bendrijos valstybėje įvykis atsitiko“. Pagal šios direktyvos penktą konstatuojamąją dalį „tam tikrose valstybėse narėse yra spragų, visų pirma susijusių su privalomąja motorinių transporto priemonių keleivių draudimine apsauga [ir] <...> turėtų būti panaikintos šios spragos, norint apsaugoti šią ypač pažeidžiamą galimų nukentėjusiųjų kategoriją“.
15. Minėtos direktyvos 1 straipsnyje visų pirma nustatyta, kad „[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos [sveikatai] dėl transporto priemonės naudojimo“.
B – Nacionalinė teisė
1. Čekijos teisė (byla Haasová)
16. Nors byloje Haasová pateikti prejudiciniai klausimai susiję ir su Čekijos, ir su Slovakijos teisės nuostatomis(10), šioje išvadoje bus minimos tik pirmosios, nes jos taikytinos ratione materiae civilinei atsakomybei, kylančiai dėl atitinkamo įvykio, pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės(11) (toliau – 1971 m. Hagos konvencija), vis dėlto patikslinant, kad tai nelemia teisės, taikytinos, be kita ko, draudimo sutartims(12).
a) Čekijos civilinis kodeksas
17. Įstatymo Nr. 40/1964 dėl Civilinio kodekso(13) (toliau – Čekijos civilinis kodeksas) 11 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad „kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į savo asmens, visų pirma gyvybės <...>, apsaugą“.
18. Pagal šio kodekso 13 straipsnį:
„1. Fizinis asmuo visų pirma turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nutrauktų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiama jo teisė į savo asmens apsaugą, kad būtų pašalinti tokių veiksmų padariniai ir kad jam būtų priteista derama kompensacija.
2. Jei fizinis asmuo negauna deramos kompensacijos pagal šio straipsnio 1 dalį, pirmiausia dėl to, kad labai pakenkta jo orumui ar socialiniam prestižui, jis turi teisę ir į piniginę neturtinės žalos kompensaciją.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos kompensacijos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į patirtos žalos didį ir aplinkybes, kuriomis padarytas teisės pažeidimas.“
19. Šio kodekso 444 straipsnio 3 dalies a punkte nurodyta, kad žūties atveju maitintojo netekę asmenys turi teisę į nustatyto dydžio kompensaciją, kurią sudaro 240 000 Čekijos kronų (CZK) (apie 9 300 EUR), jei kalbama apie sutuoktinio netektį.
b) Čekijos privalomojo draudimo įstatymas
20. Įstatymo Nr. 168/1999 dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo(14) (toliau – Čekijos privalomojo draudimo įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje pirmiausia nustatyta, kad atsakomybės draudimas „taikomas bet kuriam asmeniui, kuris atsako už žalą, padarytą naudojant draudimo sutartyje nurodytą transporto priemonę“.
21. Minėto straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad jei šiame įstatyme nenustatyta kitaip, „draudėjas turi teisę į tai, kad draudikas jo vardu pagal Civilinį kodeksą ir jame nustatytas sumas nukentėjusiajam asmeniui atlygintų [pirmiausia] žalą sveikatai ar žalą žūties atveju <...>, jei nukentėjusysis pagrindžia savo reikalavimą ir įvykis, dėl kurio atsirado tokia žala ir už kurį atsako draudikas, atsitinka atsakomybės draudimo galiojimo laikotarpiu, išskyrus jo pertrūkio laikotarpį“.
2. Latvijos teisė (byla Drozdovs)
a) Latvijos privalomojo draudimo įstatymas
22. Latvijos sausumos transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymu, vadinamuoju „OCTA įstatymu“(15) (toliau – Latvijos privalomojo draudimo įstatymas) į nacionalinę teisę buvo perkeltos, be kita ko, Pirmoji, Antroji ir Trečioji direktyvos. Toliau nurodytos nuostatos galiojo bylos aplinkybių susiklostymo metu.
23. Pagal minėto įstatymo 15 straipsnį „Draudiko atsakomybės ribos“:
„1. Atsitikus draudžiamajam įvykiui draudikas, apdraudęs transporto priemonės, kuria sukeltas šis įvykis, valdytojo civilinę atsakomybę <…>, atlygina žalą neviršydamas šių draudiko atsakomybės ribų:
1) atlyginant žalą asmeniui – iki 250 000 LVL [Latvijos latų] kiekvienam nukentėjusiajam;
2) atlyginant turtui padarytą žalą – iki 70 000 LVL [Latvijos latų], neatsižvelgiant į nukentėjusių trečiųjų asmenų skaičių.
2. Tretieji asmenys gali pagal bendrąją teisę prašyti atlyginti žalą, kuri nėra atlyginama pagal šį įstatymą arba viršija draudiko atsakomybės ribas.“
24. Minėto įstatymo 19 straipsnyje įvardyta pagal įstatymą pripažįstama turtinė ir neturtinė žala, kuri gali būti padaryta asmeniui per eismo įvykį. Nurodant neturtinę žalą, kuri apibrėžta kaip „žala, susijusi su sukeltu skausmu ir dvasiniais išgyvenimais“, 19 straipsnio 2 dalies 3 punkte konkrečiai paminėta „maitintojo <...> žūtis“. Šio straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad „draudimo išmokos už asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą dydį ir apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė“.
25. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad nepilnamečiai vaikai, netgi įvaikintieji, savo maitintojo žūties atveju turi teisę į draudimo išmoką.
b) Latvijos vyriausybės nutarimas Nr. 331
26. 2005 m. gegužės 17 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 331 dėl draudimo išmokų už asmeniui padarytą neturtinę žalą dydžio ir apskaičiavimo tvarkos(16) (toliau – Latvijos vyriausybės nutarimas Nr. 331) buvo priimtas siekiant įgyvendinti Latvijos privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalį.
27. Minėto nutarimo 7 ir 10 punktuose nustatyta, kad draudimo išmoka už sukeltą skausmą ir dvasinius išgyvenimus žuvus maitintojui yra 100 LVL kiekvienam prašymą dėl draudimo išmokos pateikusiam asmeniui už kiekvieną žuvusį asmenį, kaip tai suprantama pagal Latvijos privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, ir kad draudimo išmokų suma negali viršyti 1 000 LVL kiekvienam per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui, jeigu atlyginta visa šio nutarimo 3, 6, 7 ir 8 punktuose nurodyta žala.
III – Pagrindinės bylos, prejudiciniai klausimai ir procesai Teisingumo Teisme
A – Byla „Haasová“(17)
28. 2008 m. rugpjūčio 7 d. Vladimíras Haas žuvo Čekijos Respublikos teritorijoje per eismo įvykį, kurį sukėlė Rastislav Petrík. Šis vairavo Slovakijoje įregistruotą ir apdraustą automobilį, priklausantį Blankai Holingová. V. Haas buvo automobilio, susidūrusio su sunkvežimiu, įregistruotu Čekijos Respublikoje, keleivis. Jis buvo vedęs Kataríną Haasová ir turėjo dukrą, gimusią 1999 m. balandžio 22 d., kurios eismo įvykio vietoje nebuvo. Visi suinteresuotieji asmenys buvo arba yra Slovakijos piliečiai, nuolat gyvenantys Slovakijoje.
29. Okresný súd Vranov nad Topľou (Vranovo prie Toplios apylinkės teismas, Slovakija) priimtu sprendimu V. Petrík buvo pripažintas kaltu pirmiausia dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, jam buvo skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė jos vykdymą atidedant ir nustatytas dvejų metų probacijos laikotarpis. Pagal Slovakijos Baudžiamąjį kodeksą ir Baudžiamojo proceso kodeksą jam taip pat buvo nurodyta per minėtą laikotarpį pagal savo galimybes atlyginti padarytą žalą, įskaitant K. Haasová patirtą žalą, įvertintą 1 057,86 EUR.
30. Kiek tai susiję su civiline atsakomybe, K. Haasová savo ir nepilnametės dukters vardu pagal Slovakijos civilinio kodekso 13 straipsnio 2 ir 3 dalis prašė, kad R. Petrík ir B. Holingová sumokėtų piniginę kompensaciją už „neturtine“ laikomą žalą, patirtą netekus sutuoktinio ir tėvo. Pirmojoje instancijoje iš automobilio vairuotojo ir savininkės buvo priteista sumokėti K. Haasová 15 000 EUR kompensaciją minėtai žalai atlyginti.
31. Visos šalys pateikė apeliacinius skundus Krajský súd v Prešove. Šis teismas patikslina, kad bendrovė Allianz ‑ Slovenská poisťovňa a.s., B. Holingová draudikė, kaip į bylą įstojusi šalis, atsisakė atlyginti minėtą žalą motyvuodama tuo, kad pagal Čekijos ir Slovakijos įstatymus, susijusius su motorinių transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nurodyta teisė į kompensaciją draudimo sutartyje nenumatyta.
32. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, atsižvelgiant į faktines pagrindinės bylos aplinkybes taikytina Čekijos materialinė teisė, remiantis 1971 m. Hagos konvencijos 3 straipsniu ir pirmiausia Čekijos civilinio kodekso 444 straipsnio 3 dalimi, kurioje, kitaip nei Slovakijos civiliniame kodekse, aiškiai nustatytas neturtinės žalos atlyginimas kompensuojant per eismo įvykį žuvusio asmens išlaikytiniams padarytą žalą, sumokėjus įstatyme nustatyto dydžio išmokas, visų pirma 240 000 CZK (apie 9 300 EUR) kompensaciją už sutuoktinio netektį.
33. Be to, minėtas teismas mano, viena vertus, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą turi kilti iš teisės į žalos atlyginimą pagal privalomojo draudimo sutartį, ir, kita vertus, kad K. Haasová reikalavimai pagrįsti išvestine teise iš per eismo įvykį nukentėjusio asmens teisės, nes velionio V. Haas gyvybė buvo saugoma Čekijos civilinio kodekso 11 straipsniu.
34. Nepaisant šių argumentų Krajský súd v Prešove kyla abejonių dėl aptariamos kompensacijos tinkamumo atsižvelgiant į Sąjungos teisę, nes iš Slovakijos teismų sprendimų matyti, kad esama skirtingų požiūrių į šios srities Slovakijos teisės aktų nuostatas. Krajský súd v Prešove priduria, kad Teisingumo Teismo atsakymas turės lemiamos reikšmės siekiant įvertinti draudiko kišimosi į pagrindinę bylą teisėtumą, taigi ir nuspręsti dėl sprendimo, kuris bus priimtas šioje byloje, privalomumo jam.
35. Šiomis aplinkybėmis Krajský súd v Prešove nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Trečiosios direktyvos ] 1 straipsnio pirmą pastraipą kartu su [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalimi reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiama nacionalinės teisės nuostata (kaip įtvirtintoji Slovakijos [privalomojo draudimo] įstatymo 4 straipsnyje(18) ir Čekijos [privalomojo draudimo] įstatymo 6 straipsnyje), pagal kurią motorinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė neapima pinigais įvertintos neturtinės žalos, padarytos per eismo įvykį, sukeltą naudojant motorines transporto priemones, žuvusių asmenų išlaikytiniams?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta, kad minėta nacionalinės teisės nuostata neprieštarauja Sąjungos teisei, ar Slovakijos [privalomojo draudimo] įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių bei Čekijos [privalomojo draudimo] įstatymo 6 straipsnio 1–3 dalių nuostatas reikia aiškinti taip, kad pagal jas nedraudžiama, jog nacionalinis teismas, remdamasis [Trečiosios direktyvos] 1 straipsnio pirma pastraipa kartu su [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalimi, pripažintų teisę į neturtinės žalos, padarytos per eismo įvykius, sukeltus naudojant motorines transporto priemones, žuvusių asmenų išlaikytiniams, kaip nukentėjusiesiems, atlyginimą, įskaitant kompensaciją pinigais?“
36. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Slovakijos, Vokietijos ir Estijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija(19). Posėdis nebuvo surengtas.
B – Byla „Drozdovs“
37. 2006 m. vasario 14 d. Vitālijs Drozdovs, gimusio 1995 m. rugpjūčio 25 d., tėvai žuvo per Rygoje (Latvija) atsitikusį eismo įvykį. Nepilnamečiui buvo nustatyta globa, o globėja skirta jo senelė V. Balakireva (toliau – Vitālijs Drozdovs globėja).
38. Minėtą įvykį sukėlė vairuotojas, kurio automobilį buvo apdraudusi draudimo bendrovė AAS „Baltikums“ (toliau – Baltikums). Teismo sprendimu, patvirtintu apeliacine tvarka, jis buvo nubaustas 6 metų laisvės atėmimo bausme, 5 metams atimant teisę vairuoti transporto priemonę(20).
39. 2006 m. gruodžio 13 d. Vitālijs Drozdovs globėja pranešė draudikei, kad atsitiko draudžiamasis įvykis, ir paprašė sumokėti V. Drozdovs draudimo išmoką, pirmiausia už žalą, kvalifikuojamą kaip „moralinė“, įvertintą 200 000 LVL. 2007 m. sausio 29 d. Baltikums pagal Latvijos vyriausybės nutarimo Nr. 331 7 straipsnį sumokėjo V. Drozdovs 200 LVL išmoką už sukeltą skausmą ir dvasinius išgyvenimus(21), taip pat 4 497, 47 LVL išmoką už patirtą turtinę žalą; šios išmokos dydis neginčijamas.
40. 2007 m. rugsėjo 13 d. ši globėja pareiškė ieškinį Baltikums dėl 200 000 LVL draudimo išmokos moralinei žalai, kurią patyrė V. Drozdovs taip anksti netekęs tėvų, atlyginti, remdamasi Latvijos privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, 19 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa ir 39 straipsnio 1 ir 6 dalimis, taip pat Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi.
41. Šis ieškinys ir Vitālijs Drozdovs globėjos apeliacinis skundas buvo atmesti atitinkamai 2008 m. lapkričio 27 d. ir 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimais, motyvuotais tuo, kad Baltikums išmokėjo Latvijos vyriausybės nutarimo Nr. 331 7 straipsnyje nustatytą sumą.
42. Minėta globėja pateikė kasacinį skundą Augstākās tiesas Senāts su prašymu panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo. Globėja teigia, kad šis teismas klaidingai taikė Latvijos privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, nes ši nuostata turi būti aiškinama pirmiausia atsižvelgiant į Pirmąją ir Antrąją direktyvas. O iš šių direktyvų matyti, kad valstybė narė negali nustatyti žalos atlyginimo ribų taip, kad jo suma būtų mažesnė už Sąjungos teisėje nustatytas minimalias sumas. Tai reiškia, kad Latvijos vyriausybės nutarimo Nr. 331 7 straipsnyje nurodytos ribos neatitinka nustatytųjų minėtoje Latvijos privalomojo draudimo įstatymo nuostatoje ir minėtose direktyvose, kurios perkeliamos šiuo įstatymu.
43. Šiomis aplinkybėmis Augstākās tiesas Senāts nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnyje ir [Antrosios direktyvos] [1 straipsnio 1 ir 2 dalyse](22) nustatyta privalomojo draudimo išmoka už žalą sveikatai apima ir moralinę žalą?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnį ir [Antrosios direktyvos] [1 straipsnio 1 ir 2 dalis](23) reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas valstybei narei draudžiama apriboti maksimalią išmokos už nematerialinę (moralinę) žalą sumą, nustatant daug žemesnę ribą, palyginti su draudiko atsakomybės riba, nustatyta direktyvose ir nacionalinės teisės akte?“
44. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė V. Drozdovs globėja, Baltikums, Latvijos, Vokietijos ir Lietuvos vyriausybės, taip pat Komisija.
45. 2013 m. kovo 20 d. vykusiame posėdyje buvo atstovauta V. Drozdovs globėjai, Baltikums, Latvijos ir Vokietijos vyriausybėms, taip pat Komisijai.
IV – Vertinimas
A – Pirminės pastabos dėl taikytinos teisės
46. Su keliomis valstybėmis susijusiam ginčui taikytinos teisės nustatymas – tai pradinis vertinimo materialinės teisės požiūriu etapas. Šios teisės nustatymas ypač svarbus nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į skirtumus tarp valstybių narių teisės aktų, susijusių su žalos atlyginimu pagal motorinių transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą(24).
47. Dėl bylos Drozdovs tai nesudaro sunkumų, nes iš jos medžiagoje pateiktų duomenų nematyti, kad dėl kokios nors sąsajos su užsieniu aptariamą situaciją reikėtų sieti su kita valstybe nare nei Latvijos Respublika.
48. Dėl bylos Haasová, priešingai, ši problema gali kilti atsižvelgiant į faktines eismo įvykio, dėl kurio kilo ginčas Slovakijos teismo nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, aplinkybes. Iš tikrųjų šis eismo įvykis buvo sukeltas Čekijos Respublikos teritorijoje ir viena iš transporto priemonių, konkrečiai susijusių su šiuo įvykiu, yra įregistruota šioje valstybėje, o pagal kitas sąsajas, t. y. pagal transporto priemonės, kurioje buvo tiesiogiai nukentėjęs asmuo, įregistravimo vietą, taip pat atitinkamų asmenų pilietybę ir gyvenamąją vietą, ši byla turi ryšį su Slovakijos Respublika.
49. Reglamento (EB) Nr. 864/2007(25) 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad šis reglamentas neturi įtakos tarptautinių konvencijų, kuriomis nustatomos su nesutartinėmis prievolėmis susijusios įstatymų kolizinės normos ir kurių šalys jo priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės, taikymui, nors, kalbant apie valstybių narių tarpusavio santykius, šis reglamentas turi viršenybę vien dviejų ar kelių valstybių narių tarpusavyje sudarytų konvencijų atžvilgiu tiek, kiek tokios konvencijos susijusios su juo reglamentuojamais klausimais.
50. Dėl civilinės deliktinės atsakomybės, kylančios dėl eismo įvykio, pažymėtina, kad 1971 m. Hagos konvencijoje, kuri minėto reglamento priėmimo metu saistė tiek valstybes nares, tiek trečiąsias valstybes, nustatytos įstatymų kolizinės normos turi viršenybę prieš šio reglamento nuostatas visose valstybėse, kurios yra ratifikavusios šią konvenciją, o tai kaip tik yra padariusi Slovakijos Respublika(26).
51. Pagal 1971 m. Hagos konvencijos 3 straipsnį šioje srityje taikytina teisė(27) paprastai yra valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Slovakijos teismas, nagrinėjantis bylą Haasová, teisingai mano, kad remiantis minėta nuostata taikytina Čekijos teisė(28). Primintina, kad lex loci delicti taikymo išimtys registravimo valstybės naudai yra nustatytos minėtos konvencijos 4 straipsnyje. Pirmiausia šio straipsnio b punkte nurodytas atvejis, kai su eismo įvykiu yra susijusios kelios transporto priemonės, kurios visos registruotos toje pačioje valstybėje. Tačiau pagrindinėje byloje ši sąlyga nėra įvykdyta(29).
52. Reikia patikslinti, kad šie argumentai, susiję su Čekijos teisės taikymu dėl civilinės deliktinės atsakomybės, kylančios dėl aptariamo eismo įvykio, neturi įtakos nustatant teisę, taikytiną dėl teisių ir pareigų pagal automobilio draudimo sutartį, esant įstatymų kolizijai(30).
B – Dėl nematerialinės žalos, kurią patyrė netiesiogiai nukentėjęs asmuo, atlyginimo įtraukimo į motorinių transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taikymo sritį (pirmieji klausimai bylose „Haasová“ ir „Drozdovs“)
53. Byloje Haasová prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pateikdamas savo pirmąjį klausimą Teisingumo Teismui, iš esmės siekia sužinoti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiama nacionalinės teisės nuostata, lemianti tai, kad privalomasis asmens, kuriam tenka civilinė atsakomybė, draudimas neapima piniginės kompensacijos už asmens, žuvusio per eismo įvykį, sukeltą naudojant motorines transporto priemones, išlaikytinių patirtą neturtinę žalą.
54. Byloje Drozdovs pateiktas pirmasis prejudicinis klausimas yra panašus, nes kilęs panašiomis faktinėmis aplinkybėmis(31), nors minimos nuostatos ir vartojamos sąvokos nėra visiškai tos pačios, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad privalomojo draudimo išmoka už žalą sveikatai apima ir moralinę žalą, nurodytą nacionalinėje teisėje.
55. Atsižvelgiant į tai, kad šie klausimai iš esmės panašūs, šioje išvadoje jie bus nagrinėjami kartu, todėl siūlomame aiškinime bus aptartos minėtos ir Pirmosios, ir Antrosios, ir Trečiosios direktyvų nuostatos.
56. Teisingumo Teismui pateiktose pastabose šiuo atžvilgiu pareikštos nuomonės skiriasi. V. Drozdovs globėja ir Komisija mano, kad pagal šias nuostatas nematerialinė žala, patirta asmens, kurio artimasis žuvo per eismo įvykį, turi būti atlyginama pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, nustatytą minėtuose teisės aktuose, o Baltikums ir į abi bylas įstojusios vyriausybės (Slovakijos, Vokietijos ir Estijos vyriausybės – į bylą Haasová, o Latvijos, Vokietijos ir Lietuvos vyriausybės – į bylą Drozdovs) yra priešingos nuomonės.
57. Nors iš dalies atsakyti galima nesunkiai, remiantis teismo praktika, kuri bus nurodyta toliau, du iškelto klausimo aspektai yra naujesni ir, mano manymu, turi būti nagrinėjami atskirai. Tai, viena vertus, nematerialinės žalos įtraukimas į minėtose direktyvose nustatytą privalomojo draudimo sistemą ir, kita vertus, šio įtraukimo taikymas ir asmenims, patiems nedalyvavusiems eismo įvykyje, dėl kurio jiems buvo padaryta tokia žala.
1. Bendrosios pastabos, pagrįstos nusistovėjusia teismo praktika
58. Pirmiausia pažymėtina, kad šiose bylose, mano manymu, reikia remtis ne tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, bet ir Europos laisvosios prekybos asociacijos teismo (toliau – ELPA teismas) praktika(32), nes vienas iš pastarojo teismo sprendimų(33) (toliau – ELPA teismo sprendimas Nguyen), kuriuo šiose bylose dažnai rėmėsi šalys ir įstojusios į šias bylas šalys, yra susijęs su aptariamais klausimais(34).
59. Kaip ne kartą yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų preambulėse nurodyta, kad jomis siekiama, viena vertus(35), užtikrinti laisvą tiek transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje, tiek jose esančių asmenų judėjimą ir, kita vertus(36), garantuoti, kad per eismo įvykį, sukeltą šiomis transporto priemonėmis, nukentėję asmenys būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į tai, kurioje Sąjungos teritorijos vietoje tas įvykis atsitiko(37), siekiant sėkmingai kurti bendrąją rinką.
60. Remdamasis šiais tekstais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Pirmąja direktyva, patikslinta ir papildyta Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad motorinių transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta ir, be kita ko, patikslintos žalos rūšys ir tretieji žalą patyrę asmenys, kuriems turi būti taikomas šis draudimas(38).
61. Tačiau Teisingumo Teismas priminė, jog pareiga, kad civilinės atsakomybės draudimas apimtų tretiesiems asmenims motorinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, nėra tas pats, kas šios žalos atlyginimo remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe apimtis. Iš tikrųjų pirmoji apibrėžiama ir garantuojama Sąjungos teisės aktais, o antroji iš esmės reglamentuojama nacionalinėje teisėje(39).
62. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog iš Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų tikslo ir jų teksto matyti, kad jomis nesiekiama suderinti valstybių narių civilinės atsakomybės sistemų ir kad dabar galiojančioje Sąjungos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti transporto priemonėmis sukeltiems eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą(40).
63. Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybės narės vis dėlto privalo užtikrinti, kad pagal jų nacionalinę teisę taikytina motorinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta laikantis minėtų trijų direktyvų nuostatų(41).
64. Galiausiai iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad valstybės narės privalo įgyvendinti savo kompetenciją šioje srityje laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto priemonėmis sukeltus eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, neturi panaikinti Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų veiksmingumo(42).
65. Tačiau dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, minėtos direktyvos, mano nuomone, netenka veiksmingumo, jei teisė į žalos, kaip aptariamoji pagrindinėse bylose(43), atlyginimą yra pažeidžiama draudimo srities nacionalinės teisės nuostatomis, pagal kurias ribojama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo suteikiama apsauga. Tačiau taip nebūtų, jei teisė į aptariamos žalos atlyginimą būtų ribojama ne pagal draudimo srities nuostatas, o pagal nuostatas, susijusias su nacionaline civilinės atsakomybės sistema, taikoma transporto priemonėmis sukeltiems eismo įvykiams(44).
2. Dėl nematerialinės žalos įtraukimo į privalomojo draudimo sistemą, nustatytą Pirmojoje, Antrojoje ir Trečiojoje direktyvose
66. Minėtame Sprendime Nguyen ELPA teismas nagrinėjo klausimą dėl nacionalinės teisės – būtent Norvegijos teisės – akto(45), pagal kurį nematerialinės žalos(46) („skausmo ir kančių“, arba pretium doloris) atlyginimas nebuvo įtrauktas į pagal vidaus teisę nustatytą privalomojo draudimo sistemą, suderinamumo su Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis. Minėtas teismas išaiškino šias direktyvas taip, kad toks neįtraukimas nesuderinamas su šiais teisės aktais, atsižvelgiant į tai, kad nematerialinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma(47).
67. ELPA teismas pagrindė šį sprendimą ne tik bendraisiais argumentais, pateikiamais remiantis mano pirma priminta teismo praktika, bet ir toliau išdėstytais motyvais, kurie taip pat visiškai mane įtikina.
68. Pirma, ELPA teismas pagrįstai nurodė, kad minėtose direktyvose nėra nė vienos nuostatos, pagal kurią nematerialinės žalos atlyginimas būtų aiškiai neįtrauktas į jų taikymo sritį. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 2 punkte, kur apibrėžiama „nukentėjusioji šalis“, daroma nuoroda į „asmenį, turintį teisę gauti transporto priemone padaryto bet kokio nuostolio arba žalos atlyginimą“. Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnyje, siekiant nustatyti, kam turi būti taikomas privalomasis draudimas, pirmiausia nurodoma „žala asmeniui [sveikatai]“ arba versijoje anglų kalba – „personal injuries“(48). ELPA teismas konstatavo, kad ši formuluotė apima visas žalos rūšis – ir materialinę, ir nematerialinę žalą, – todėl nepatvirtina teiginio, kad pastaroji žala nepatenka į minėtų direktyvų taikymo sritį(49).
69. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ELPA teismas padarė išvadą, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies nuostatas kartu su Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio nuostatomis reikia aiškinti kaip apimančius ir materialinę, ir nematerialinę žalą, įskaitant sukeltą skausmą ir dvasinius išgyvenimus. Aiškinant priešingai būtų prieštaraujama minėtomis direktyvomis siekiamam tikslui užtikrinti laisvą judėjimą ir vienodą per eismo įvykį nukentėjusių asmenų vertinimą, neatsižvelgiant į tai, kurioje EEE teritorijos vietoje šis įvykis atsitiko(50).
70. ELPA teismas pagrįstai pridūrė, kad toks žalos atlyginimas, kaip aptariamasis pagrindinėje byloje, suteikia vienam asmeniui teisę gauti kompensaciją iš kito asmens, taigi yra civilinės atsakomybės forma. Be to, iš nurodytos teismo praktikos(51) matyti, kad minėtomis direktyvomis ne siekiama įpareigoti nustatyti tam tikras atsakomybės formas, o reikalaujama, kad civilinė atsakomybė, susijusi su naudojimusi motorine transporto priemone, būtų apdrausta, neatsižvelgiant į tai, ar ši atsakomybė grindžiama kalte, ar rizika. Iš tikrųjų aiškinant kaip nors kitaip Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, papildyta ir iš dalies pakeista Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, kuria siekiama apsaugoti per eismo įvykius nukentėjusius asmenis pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, netektų savo veiksmingumo(52).
71. Mano nuomone, pagal analogiją reikėtų atsakyti ir į bylose Haasová ir Drozdovs iškeltus klausimus, atsižvelgiant tiek į atitinkamų direktyvų tekstą, tiek į jomis siekiamus tikslus ir jų veiksmingumą, taigi nuspręsti, kad nematerialinės žalos atlyginimas priklauso motorinių transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sistemai, nustatytai Pirmojoje, Antrojoje ir Trečiojoje direktyvose.
72. Pažymėtina, kad byloje Drozdovs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma siekia sužinoti, ar privalomasis „žalos sveikatai“ draudimas, kurio reikalaujama pirmiausia pagal Antrosios direktyvos 1 straipsnį, gali apimti ir moralinę žalą. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad „žalos sveikatai“ sąvoka, vartojama, be kita ko(53), Antrosios ir Trečiosios direktyvų versijose prancūzų kalba, savaime negali kliudyti mano siūlomam plačiam aiškinimui.
73. Iš tikrųjų keliose kitose kalbinėse versijose vartojami pasakymai(54), mano manymu, leidžia kalbėti apie platesnės reikšmės sąvoką, apimančią ne tik nukentėjusiojo asmens kūno sužalojimus, taigi žalą fizinei sveikatai, bet ir įvairią „asmeninio“ pobūdžio žalą, kitaip tariant, nematerialinę žalą, į kurią įeina tiek fizinis, tiek dvasinis skausmas(55). Man atrodo, kad taip manytina atsižvelgiant, viena vertus, į priešpriešą, daromą pirmiausia Antrosios direktyvos 1 straipsnyje, tarp šios rūšies žalos ir „turtui padarytos žalos“, t. y. susijusiosios su įvairiu atitinkamo asmens turtu(56), ir, kita vertus, į siekį sustiprinti nukentėjusių asmenų apsaugą, aiškiai turėjusį įtakos minėto straipsnio raidai(57).
74. Taigi dalį atsakymo pateikti palyginti nesunku, jei Teisingumo Teismas sutiktų, kaip siūlau, laikytis krypties, nustatytos savo ankstesnėje praktikoje, ir pritarti samprotavimui, kurį atitinkamai išdėstė ELPA teismas minėtame Sprendime Nguyen.
75. Tačiau net jei, mano manymu, iš minėtos teismo praktikos matyti, jog atitinkamų direktyvų nuostatas reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas turi apimti nematerialinę žalą, patirtą per eismo įvykį tiesiogiai nukentėjusio asmens, kaip bylos, kurioje priimtas minėtas sprendimas(58), atveju, lieka nustatyti, ar tai taikytina ir asmenims, kurie nėra tiesiogiai nukentėję, kaip ginčų, dėl kurių pradėtos bylos Haasová ir Drozdovs, atveju.
3. Dėl minėto nematerialinės žalos apėmimo siejimo su per eismo įvykį netiesiogiai nukentėjusiais asmenimis
76. Pagrindinėse bylose ieškovų nurodytą nematerialinę žalą patyrė asmenys, kurie patys aptariamuose eismo įvykiuose nedalyvavo, t. y. tiesiogiai nukentėjusio asmens žmona ir duktė (byla Haasová) bei tiesiogiai nukentėjusių sutuoktinių sūnus (byla Drozdovs). Asmens žūtis, ypač tokiomis aplinkybėmis, pakeičia asmenų, su kuriais jis faktiškai buvo artimai susijęs, gyvenimo būdą ir sutrikdo jų dvasinę pusiausvyrą. Siekiant nustatyti, ar tokią žalą gali apimti prejudiciniuose klausimuose nurodytų direktyvų nuostatos, mano manymu, reikia taikyti pirma nustatytus vertinimo kriterijus aiškinant šias nuostatas pažodžiui, teleologiškai ir atsižvelgiant į jų veiksmingumą.
77. Pirma, atitinkamų nuostatų formuluočių analizė neleidžia neįtraukti aptariamos žalos atlyginimo į civilinės atsakomybės draudimo, nustatyto Pirmojoje, Antrojoje ir Trečiojoje direktyvose, suteikiamos apsaugos taikymo sritį. Iš tikrųjų „nukentėjusiosios šalies“ apibrėžtis, pateikiama Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 2 punkte, yra pakankamai plati ir gali apimti netiesiogiai nukentėjusius asmenis, nes joje nurodyta vienintelė sąlyga, kad šie asmenys turėtų „teisę gauti transporto priemone padaryto bet kokio nuostolio arba žalos atlyginimą“ pagal taikytinas nacionalinės teisės normas.
78. Iš tikrųjų atsisakius anksčiau priimtuose teisės aktuose vartotų sąvokų(59) Trečiosios direktyvos 1 straipsnyje nurodoma „visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padaryta žala“ ir galima pamanyti, kad privalomasis civilinės atsakomybės draudimas neturi apimti eismo įvykyje nedalyvavusių asmenų. Tačiau šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į minėtos direktyvos ketvirtą ir penktą konstatuojamąsias dalis, iš kurių matyti, kad nukentėjusieji asmenys, kuriems taikoma Sąjungos teisės normomis užtikrinama apsauga, – tai ne vien keleiviai, nes šie yra tik atskira visų trečiųjų asmenų, apsaugomų transporto priemonės, kuria sukeltas įvykis, savininko draudimu, kategorija(60). Minėtu straipsniu siekiama patikslinti garantijos, suteikiamos privalomuoju draudimu, taikymo ratione personae sritį, o ne nustatyti, kad į šią sritį patenka tik taip apibrėžti keleiviai (61). Šią analizę patvirtina ir minėtos nuostatos raida(62).
79. Antra, civilinės atsakomybės draudimas turi apimti dėl eismo įvykio netiesiogiai nukentėjusių asmenų patirtą nematerialinę žalą, atsižvelgiant į Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų tikslus, o jomis siekiama skatinti laisvą judėjimą ir užtikrinti, kad nukentėjusieji būtų vienodai vertinami, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje narėje atsitiko jiems žalą padaręs įvykis(63). Jei Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnis būtų aiškinami skirtingai, minėtiems asmenims grėstų rizika, susijusi su draudimo srities nacionalinės teisės normomis, kurių turinys, nesant Sąjungos teisėje nustatyto suderinimo, galėtų skirtis atsižvelgiant į įvykio vietą.
80. Trečia, iš minėtos nusistovėjusios teismo praktikos(64) matyti, kad nors Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis nesiekiama suderinti valstybėse narėse galiojančių motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sistemų, vis dėlto pagal minėtas direktyvas valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad civilinę atsakomybę, taikytiną pagal jų nacionalinę teisę, apimtų draudimas, atitinkantis šių direktyvų nuostatas. Tai reiškia, kad jei teisė į žalos atlyginimą turima remiantis draudėjo civiline atsakomybe pagal taikytiną nacionalinę teisę(65), reikia taikyti minėtose direktyvose nustatyto privalomojo civilinės atsakomybės draudimo suteikiamą apsaugą.
81. Pažymėtina, kad teisė į nematerialinės žalos, patirtos per eismo įvykį žuvus artimam asmeniui, atlyginimą pripažįstama pagal daugelio valstybių narių teisės sistemas(66), net jei galimybės pasinaudoti šia teise skiriasi, nes vienose valstybėse narėse teisė gauti tokios žalos atlyginimą suteikiama tik išimtinėmis aplinkybėmis(67), o kitose yra nustatyta įrodymo pateikimo pareiga(68). Valstybių narių teisės aktų leidėjai turi kompetenciją civilinės atsakomybės srityje, todėl būtent jie turi nuspręsti, ar teisė į tokios žalos atlyginimą apskritai yra pripažintina, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis. Pirmiausia jie turi nustatyti, ar tai paties netiesiogiai nukentėjusio asmens teisė, ar išvestinė teisė iš žuvusio asmens teisės.
82. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką(69) valstybės narės turi įgyvendinti šią kompetenciją laikydamosi Sąjungos teisės ir, svarbiausia, nepakenkdamos Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų veiksmingumui. Tačiau, mano manymu, jam būtų labai pakenkta, jei būtų leista, kad per eismo įvykius netiesiogiai nukentėję asmenys, kaip antai suinteresuotieji pagrindinėse bylose, nebūtų apsaugoti pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, nors draudėjui aiškiai tektų atsakomybė jų atžvilgiu.
83. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalis ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jei pagal taikytiną nacionalinę teisę draudėjui tenka civilinė atsakomybė už nematerialinę žalą, patirtą asmens, kurio artimasis žuvo per motorinėmis transporto priemonėmis sukeltą eismo įvykį, tokios žalos atlyginimą turi apimti šiose direktyvose nustatyta privalomojo draudimo priemonė.
C – Dėl valstybių narių negalėjimo nustatyti maksimalių pagal draudimą mokamo žalos atlyginimo sumų, mažesnių už garantuojamas minimalias draudimo išmokų sumas, nustatytas Sąjungos teisėje (antrasis klausimas byloje „Drozdovs“)
1. Dėl pateikto klausimo turinio
84. Byloje Drozdovs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrąjį prejudicinį klausimą užduoda papildomai tam atvejui, jei Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į jo pirmąjį klausimą, t. y. taip, kad privalomasis civilinės atsakomybės draudimas, nustatytas Pirmosios direktyvos 3 straipsnyje ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse, apima ir moralinę žalą, kaip nurodytoji ieškovo pagrindinėje byloje.
85. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal minėtus straipsnius draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje nurodyta maksimali draudiko mokėtina atlyginimo už nematerialinę žalą suma yra daug mažesnė, viena vertus, už minimalią privalomojo draudimo išmoką, nurodytą Antrojoje direktyvoje, ir, kita vertus, už draudikų atsakomybės ribas, nustatytas nacionalinės teisės aktuose.
86. Iš tikrųjų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl maksimalaus moralinės žalos, kaip patirtoji V. Drozdovs, atlyginimo dydžio, nustatyto Latvijos vyriausybės nutarimo Nr. 331 7 punkte(70), priimtinumo atsižvelgiant ne tik į garantuojamas minimalias draudimo išmokų sumas, nurodytas Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje(71), bet ir ribą, nustatytą Latvijos privalomojo draudimo įstatymo(72), kuriuo buvo perkelta, be kita ko, ši direktyva, 15 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.
87. Šioje, paskutinėje, prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje pakartojami kasacinio skundo pagrindai, kuriuos nurodė V. Drozdovs globėja, pirmiausia teigianti, kad Latvijos vyriausybės nutarime Nr. 331 nustatyta žalos atlyginimo riba yra neproporcingai maža ir prieštarauja Latvijos privalomojo draudimo įstatymo, kurį siekta įgyvendinti minėtu nutarimu, nuostatoms(73). Tačiau Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti dėl vidaus teisės nuostatų atitikties Konstitucijai ar jų teisėtumo, ypač nustatyti, ar poįstatyminių nacionalinės teisės aktų nuostatos atitinka nacionalinių įstatymų nuostatas. Taigi šis klausimo aspektas nebus nagrinėjamas.
2. Dėl Antrojoje direktyvoje nustatytų pagal civilinės atsakomybės draudimą mokamų minimalių atlyginamų sumų privalomojo pobūdžio
88. Ir V. Drozdovs globėja, ir Komisija mano, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnis kliudo valstybei narei nustatyti nematerialinės žalos atlyginimo pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą ribą nurodant sumą, kuri yra mažesnė už draudiko atsakomybės ribą, nustatytą minėtose direktyvose. Iškart norėčiau pažymėti, kad dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, pritariu šiam požiūriui.
89. Augstākās tiesas Senāts pateiktame antrajame klausime nurodytų Sąjungos teisės nuostatų kilmė, priėmimo istorija ir raida yra labai naudingos jų aiškinimui pateikti.
90. Kaip jau yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pabaigos pirminę redakciją valstybėms narėms buvo palikta spręsti dėl žalos, kuriai taikytina apsauga, ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tvarkos(74). Pagal Antrosios direktyvos trečią konstatuojamąją dalį būtent siekiant sumažinti vis dar esančius skirtumus tarp valstybių narių teisės aktų, susijusius su privalomojo draudimo apimtimi, šios direktyvos 1 straipsniu civilinės atsakomybės srityje nustatyta privaloma apsauga žalos turtui ir žalos sveikatai atvejais, nurodant ribines sumas, ir šiomis minimaliomis sumomis užtikrinamas minimalus per eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsaugos lygis(75).
91. Nagrinėjant Antrosios direktyvos parengiamuosius dokumentus matyti, kad jos 1 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatytos šios garantuojamos minimalios draudimo išmokų sumos, vykstant pradiniam teisėkūros procesui buvo viena dažniausiai iš dalies keičiamų nuostatų(76). Tas pats pasakytina ir kalbant apie paskesnes minėtos direktyvos peržiūras(77), turint galvoje tai, kad, mano manymu, reikia atsižvelgti į šiuos vėliau priimtus teisės aktus(78) dėl juose atsispindinčios krypties, net jeigu jų nuostatos ratione temporis byloje Drozdovs netaikytinos. Remiantis tuo darytina išvada, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas Antrosios direktyvos 1 straipsniui skyrė ypatingą dėmesį. Be to, šios nuostatos raida vis didinant joje nustatytus reikalavimus patvirtina, kad buvo siekiama vis labiau apsaugoti nukentėjusiuosius. Iš tikrųjų, kaip aiškiai pabrėžė teisės aktų leidėjas, „valstybių narių pareiga užtikrinti, kad draudimas padengtų bent tam tikras mažiausias sumas, yra svarbus <...> elementas“ siekiant šio tikslo(79).
92. Laikydamasis tokio požiūrio Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad pagal Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kuriame nustatytos maksimalios žalos atlyginimo sumos yra mažesnės už garantuojamas minimalias draudimo išmokų sumas, nurodytas minėtoje nuostatoje(80).
93. Motyvuodamas šiuo klausimu priimtus sprendimus Teisingumo Teismas nurodė, kaip jau priminiau dėl atsakymo į pirmuosius prejudicinius klausimus, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad civilinę atsakomybę, kuri pagal atitinkamos valstybės narės teisę taikoma transporto priemonėmis sukeltiems eismo įvykiams, apimtų draudimas, atitinkantis Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų nuostatas. Kadangi valstybės narės turi įgyvendinti savo kompetenciją šioje srityje laikydamosi Sąjungos teisės, tai pirmiausia reiškia, kad apsaugant civilinės atsakomybės draudimu reikia atsižvelgti į garantuojamas minimalias draudimo išmokų sumas, nustatytas Antrojoje direktyvoje, todėl jokiu nacionalinės teisės aktu negalima apriboti tuo suteikiamos apsaugos nustatant mažesnes maksimalias žalos atlyginimo sumas(81).
94. Teisingumo Teismas pridūrė, kad „bet koks kitas aiškinimas panaikintų Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies veiksmingumą. Šiam, reiškiančiam per eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsaugą pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, iš tikrųjų kiltų grėsmė, jei šios atsakomybės draudimu teikiama apsauga būtų palikta nacionalinės teisės aktų leidėjo diskrecijai“(82).
95. Visi šie argumentai, mano manymu, taikytini ir nuostatoms, kaip antai įtvirtintoms Latvijos vyriausybės nutarime Nr. 331, kuriose nurodyta viršutinė garantijos riba, pirmiausia susijusi su nematerialine žala, patirta dėl maitintojo žūties, yra pernelyg maža, nes atsižvelgiant tiek į šiomis nuostatomis siekiamą tikslą, tiek į jų veiksmingumą per eismo įvykius nukentėjusiems asmenims turi būti užtikrinta pakankama kompensacija, nepaisant to, kurioje valstybėje narėje tas įvykis atsitiko(83). Todėl į Augstākās tiesas Senāts pateiktą antrąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai.
96. Norėčiau patikslinti, kad, mano nuomone, nėra svarbu, ar nacionalinėje teisėje nustatytas per žemas lygis yra tik truputį žemesnis nei direktyvose nustatyta draudikų atsakomybės riba, ar daug žemesnis, kaip nurodo Augstākās tiesas Senāts savo prejudiciniame klausime(84). Pakanka nepasiekti minimalaus apsaugos lygio, kad nacionalinės teisės norma neatitiktų šių Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų. Priešingai, pagal Antrosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies pradžioje suformuluotą išlygą(85) valstybėms narėms leidžiama viršyti nustatytas apsaugos ribas, be to, patikslintina, kad jos gali arba reikalauti neribotos garantijos, arba nustatyti minimalias privalomojo draudimo išmokų sumas, su vienintele sąlyga, kad šios nebūtų mažesnės už minėtas ribas(86).
97. Atsižvelgdamas į dviprasmybės, galinčios kilti sprendžiant iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų, riziką, norėčiau patikslinti, kad, mano nuomone, su Sąjungos teise nesuderinamas ne pats garantuojamų draudimo išmokų sumų apribojimas(87), o tai, kad valstybė narės nustatytas maksimalus žalos atlyginimo dydis yra mažesnis nei minimalių sumų, nustatytų minėtose direktyvose, dydis.
98. Tiesa, pagal minėtą nusistovėjusią teismo praktiką draudimas turi apimti bet kokią motorinių transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę, nustatytą nacionalinės teisės sistemoje. Tačiau, mano manymu, šį principą reikia suprasti tik taip, kad su draudimu susijusi nacionalinės teisės norma negali atskirti tam tikrų žalos rūšių ar tam tikrų nukentėjusiųjų kategorijų nuo apsaugos, jei nukentėjusieji gali remtis draudėjo civiline atsakomybe, siekdami šiuo pagrindu gauti žalos atlyginimą. Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas įtraukti garantijos lygius, siekiančius „bent“ atitinkamose direktyvose nustatytas sumas, turi prasmę tik jei pripažįstama, kad pagal šias direktyvas, priešingai, leidžiama, kad valstybės narės nustatytų aukštesnes ribas, taigi ir tai, kad civilinės atsakomybės, kuria peržengiamos šios nacionalinės teisės aktuose nustatytos ribos, neapimtų privalomasis draudimas(88). Todėl valstybių narių teisės sistemose, kai civilinei atsakomybei taikomuose bendruosiuose teisės aktuose nėra nustatytos maksimalios žalos atlyginimo sumos, vis dėlto galima apriboti šio atlyginimo įtraukimą į privalomąjį draudimą nustatant maksimalias sumas, kurios būtų didesnės, nei minėtose direktyvose nurodytos minimalios sumos.
3. Dėl siūlomo atsakymo pasekmių
99. Motyvuodamas savo prašymą Augstākās tiesas Senāts pabrėžia, kad svarbu suderinti įvairius interesus. Šis teismas pažymi, kad nukentėjusiųjų interesas gauti kuo visapusiškesnį patirtos žalos atlyginimą skiriasi tiek nuo transporto priemonės, kuria sukeltas eismo įvykis, savininko intereso mokėti kuo mažesnes privalomojo draudimo įmokas, tiek nuo draudiko tikslo gauti pelno, kuris didžiąja dalimi priklauso nuo santykio tarp įmokėtų draudimo įmokų ir atsitikus draudžiamiesiems įvykiams išmokėtų draudimo išmokų(89). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, siekiant suderinti šiuos skirtingus interesus reikia aiškiai apibrėžti draudiko atsakomybės ribas, kad minėtas savininkas galėtų apsidrausti už draudimo tarifą, kuris nebūtų pernelyg didelis(90), o nukentėjusysis – gauti nustatytą žalos atlyginimą.
100. Latvijos ir Lietuvos vyriausybės pritaria šiam požiūriui. Jos priduria, kad įstatyme nustatyti tokias ribas naudinga ir užtikrinant teisinį saugumą, o didelės išmokos atlyginant nematerialinę žalą su keliais asmenimis susijusių eismo įvykių atveju gali turėtų įtakos teisingam turimų ribotų lėšų paskirstymui(91). Minėtos vyriausybės remdamosi tuo daro išvadą, kad Antrosios direktyvos 1 straipsnyje nustatytų ribų taikymas moralinei žalai kliudytų aptariamos civilinės atsakomybės draudimo sistemos veiksmingumui.
101. Iš tikrųjų a priori Europos draudimo rinką galėtų paveikti draudikams nustatyta pareiga atlyginti žalą visapusiškiau, mokant didesnes išmokas, kiek tai susiję su transporto priemonėmis, kurių įprasta buvimo vieta yra valstybių narių teritorijose, o dėl to galėtų padidėti draudėjų mokamos įmokos.
102. Tačiau pažymėtina, kad Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nuo pat pradžių numatė „problemas, kurių gali kilti kai kuriose šalyse dėl šių minimalių sumų nustatymo (pirmiausia gali padidėti esamos draudimo įmokos)“, bet manė, – mano nuomone, teisingai, – kad tai „būtina padaryti siekiant nubrėžto tikslo geriau apsaugoti nukentėjusiuosius“, todėl pritarė pasiūlymui nustatyti garantuojamas minimalias draudimo išmokų sumas(92). Siekiant atsižvelgti į pradinę kai kurių valstybių narių padėtį, kalbant apie minėtas sumas, Antrojoje direktyvoje nustatytos pereinamosios priemonės, leidžiančios šiose valstybėse narėse laipsniškai įgyvendinti su tuo susijusias nuostatas(93).
103. Be to, praktika rodo, kad platus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taikymo srities suvokimas nebūtinai daro didelį poveikį, kaip numatomasis draudimo įmokų dydžiui(94). Pavyzdžiui, Bulgarijoje neseniai iš dalies pakeitus įstatymą dėl išmokų, mokamų pagal minėtą draudimą, į kurias įeina moralinės žalos atlyginimas(95), nebuvo labai paveiktos su tuo susijusios įmokos(96). Ir Švedijoje pagal parengiamuosius dokumentus, kuriais remiantis į įstatymą buvo įtraukta teisė į žalos, padarytos sveikatai artimo asmens žūties per eismo įvykį atveju, atlyginimą(97), ši reforma turėjo tik nedidelę įtaką draudimo bendrovių išlaidoms, taigi ir draudimo įmokoms, kurios padidėjo vos 1–1,5 % ar net mažiau(98).
104. Galiausiai į šią bylą įstojusių vyriausybių nuogąstavimai man atrodo nepagrįsti ir dėl to, kad, primenu, mano manymu, valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti maksimalias sumas, kad draudiko suteikiama garantija nebūtų neribota, nes iš Antrosios direktyvos 1 straipsnio kyla vienintelis reikalavimas, kad šios sumos būtų didesnės už šiame straipsnyje nustatytas minimalias sumas.
105. Į visa tai atsižvelgiant, mano manymu, į byloje Drozdovs pateiktą antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalis draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje siekiant apriboti nematerialinės žalos atlyginimą, kuris gali būti mokėtinas pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, nustatytos maksimalios draudimo išmokų sumos yra mažesnės už garantuojamas minimalias draudimo išmokų sumas, nustatytas Antrosios direktyvos 1 straipsnyje dėl žalos sveikatai atlyginimo.
D – Dėl antrojo prejudicinio klausimo, pateikto byloje „Haasová“
106. Byloje Haasová pateikdamas Teisingumo Teismui antrąjį klausimą Krajský súd v Prešove daro prielaidą, kad atsakant į pirmąjį klausimą bus nuspręsta, jog draudimo srities nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias už nematerialinę žalą, padarytą per motorinėmis transporto priemonėmis sukeltus eismo įvykius žuvusių asmenų išlaikytiniams, nenumatyta piniginė kompensacija, neprieštarauja Sąjungos teisei.
107. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi teiginiu, priešingu tam, kaip siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą. Atsižvelgdamas į atsakymo, kurį, mano manymu, reikia pateikti į pastarąjį klausimą, turinį manau, kad į antrąjį klausimą, užduotą tik papildomai, atsakyti nebūtina.
108. Vis dėlto pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti nacionalinės teisės nuostatas(99), o pagal nusistovėjusią teismo praktiką šis tokios kompetencijos neturi(100).
109. Jei Teisingumo Teismas nepritartų mano pasiūlymui, manau, kad klausimą reikėtų performuluoti taip, kad jis iš esmės būtų susijęs su potencialia valstybės narės teismo galimybe aiškinti nacionalinės teisės nuostatą, kuri atitiktų nurodytas Pirmosios ir Trečiosios direktyvų nuostatas. Bet kuriuo atveju Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principu negalima grįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem, nagrinėjamu atveju – priskirti tam tikros žalos atlyginimą draudiko pareigai, priešingai, nei nurodyta nacionalinės teisės nuostatoje(101).
V – Išvada
110. Byloje Haasová (C‑22/12) atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Krajský súd v Prešove pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalį ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra valstybėje narėje, valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima per eismo įvykį, atsitikusį tokiomis aplinkybėmis, žuvusių asmenų artimųjų patirtą nematerialinę žalą, jei byloje taikytinoje nacionalinėje teisėje yra nustatytas toks atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe.
2. Į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia.
111. Byloje Drozdovs (C‑277/12) atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Augstākās tiesas Senāts pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnį ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad motorinių transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra valstybėje narėje, valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas apima per eismo įvykį, atsitikusį tokiomis aplinkybėmis, žuvusių asmenų artimųjų patirtą nematerialinę žalą, jei byloje taikytinoje nacionalinėje teisėje yra nustatytas toks atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe.
2. Direktyvos 72/166 3 straipsnį ir Direktyvos 84/5 1 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje dėl žalos atlyginimo, kurį gali privalėti mokėti draudikas, kad atlygintų nematerialinę žalą, suinteresuoto asmens patirtą dėl savo maitintojo žūties per eismo įvykį, nustatytos maksimalios draudimo išmokų sumos yra mažesnės už garantuojamas minimalias draudimo išmokų sumas, nustatytas pastarajame straipsnyje dėl žalos sveikatai atlyginimo.