Byla C‑1/09

Centre d'exportation du livre français (CELF)

ir

Ministre de la Culture et de la Communication

prieš

Société internationale de diffusion et d'édition (SIDE)

(Conseil d'État (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Valstybės pagalba – EB 88 straipsnio 3 dalis – Neteisėta pagalba, pripažinta suderinama su bendrąja rinka – Komisijos sprendimo panaikinimas – Nacionaliniai teismai – Prašymas susigrąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą – Teismo proceso sustabdymas, kol Komisija priims naują sprendimą – Išimtinės aplinkybės, galinčios apriboti pareigą grąžinti pagalbą“

Sprendimo santrauka

1.        Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalba, suteikta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalies procedūros normas – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – Šio sprendimo panaikinimas Bendrijos teisme

(EB 88 straipsnio 3 dalis)

2.        Valstybių teikiama pagalba – Bendrijos teisės normų laikymasis – Nacionalinių teismų vaidmuo

(EB 88 straipsnio 3 dalis)

3.        Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalba, suteikta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalies procedūros normas – Galimi teisėti pagalbos gavėjų lūkesčiai – Nebuvimas, išskyrus išimtines aplinkybes

(EB 88 straipsnio 3 dalis)

1.        Nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi su prašymu, kuriuo siekiama susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą, negali atidėti sprendimo dėl šio prašymo priėmimo, kol Komisija priims sprendimą dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, panaikinus ankstesnį teigiamą sprendimą.

EB 88 straipsnio 3 dalimi nacionaliniams teismams pavedama užduotis iki galutinio Komisijos sprendimo priėmimo užtikrinti asmenų teises, jei valstybės valdžios institucijos nepaisytų šioje nuostatoje numatyto draudimo.

Todėl nacionalinių teismų užduoties tikslas yra priimti tinkamas priemones, kurios ištaisytų pagalbos įgyvendinimo neteisėtumą, kad pagalbos gavėjas negalėtų ja laisvai disponuoti laikotarpiu, kol Komisija priims sprendimą.

Sprendimas atidėti sprendimo priėmimą de facto sukeltų tokias pačias pasekmes kaip ir sprendimas atmesti prašymą dėl apsaugos priemonių. Jo priėmimas iš tikrųjų reikštų tai, kad iki Komisijos sprendimo nebūtų priimtas joks sprendimas dėl šio prašymo pagrįstumo. Jis leistų ir toliau gauti pagalbą laikotarpiu, kada draudžiama ją įgyvendinti, o tai būtų nesuderinama su pačiu EB 88 straipsnio 3 dalies tikslu ir padarytų šią nuostatą neveiksmingą.

Todėl nacionalinis teismas negali atidėti sprendimo priėmimo, nes pažeisdamas taikytinų nacionalinių procedūrų veiksmingumo principą jis padarytų EB 88 straipsnio 3 dalį neveiksmingą.

Tai, kad Bendrijos teismas panaikino pirmąjį teigiamą Komisijos sprendimą, negali pateisinti kitokio šios problemos sprendimo, kuris būtų grindžiamas argumentu, jog tokiu atveju Komisija pagalbą vėliau vėl galėtų pripažinti suderinama su bendrąja rinka. EB 88 straipsnio 3 dalies tikslas akivaizdžiai yra grindžiamas tuo, kad kol Komisija nepriima naujo sprendimo, negali būti preziumuojama, kad jo turinys bus teigiamas.

(žr. 26, 30–34, 40 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Nacionalinis teismas, į kurį remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi kreiptasi su prašymu, kuriuo siekiama susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą, privalo nustatyti apsaugos priemones tik tada, kai yra tenkinamos tokių priemonių nustatymo sąlygos, t. y. jei kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos nekelia abejonių, pagalba netrukus bus arba jau buvo suteikta ir jei nėra išimtinių aplinkybių, kurios pagalbos susigrąžinimą padarytų netikslingą. Jei šios sąlygos netenkinamos, nacionalinis teismas turi atmesti prašymą. Priimdamas sprendimą dėl prašymo jis gali nurodyti sugrąžinti pagalbą su palūkanomis arba, pavyzdžiui, pervesti lėšas į blokuojamą sąskaitą, kad gavėjas negalėtų jomis disponuoti, nepažeidžiant teisės gauti palūkanas už laikotarpį nuo pagalbos išankstinio įgyvendinimo ir jos pervedimo į tokią blokuojamą sąskaitą. Tačiau EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos „sustabdyti veiksmus“ šioje stadijoje būtų nepaisoma, jei paprasčiausia reikėtų sumokėti tik palūkanas nuo sumų, kurios liktų įmonės sąskaitose. Iš tikrųjų nėra akivaizdu, kad neteisėtai valstybės pagalbą gavusi įmonė kitu atveju galėtų įprastomis rinkos sąlygomis gauti tokio pat dydžio paskolą iš finansų institucijos ir disponuoti šia suma iki Komisijos sprendimo priėmimo.

(žr. 36–38 punktus)

3.        Tai, kad Komisija priėmė tris iš eilės sprendimus, kuriais pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka ir kuriuos vėliau Bendrijos teismas panaikino, savaime negali būti laikoma išimtine aplinkybe, kuri galėtų pateisinti gavėjo pareigos grąžinti šią pagalbą apribojimą, kai ji buvo įgyvendinta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį.

Tai, kad vienas po kito buvo panaikinti trys sprendimai, o tai nutinka nedažnai, a priori reiškia, kad byla yra sudėtinga, ir, užuot sukėlusi teisėtus lūkesčius, turėtų dar daugiau padidinti gavėjo abejones dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.

Žinoma, galima teigti, kad trys vienas po kito paduoti ieškiniai ir trys panaikinimai yra labai reta situacija. Tačiau tokios aplinkybės yra normalaus teisminės sistemos veikimo pavyzdys, kai teisės subjektai, kurie mano, kad patirs pagalbos neteisėtumo pasekmes, turi galimybę pareikšti ieškinius dėl vienas po kito priimtų sprendimų, kuriuos jie laiko sukėlusiais tokią situaciją, panaikinimo.

(žr. 51–52, 55 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)