TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. balandžio 30 d.(*)
„Bendra finansinių sandorių mokesčio sistema – Leidimas tvirčiau bendradarbiauti pagal SESV 329 straipsnio 1 dalį – Sprendimas 2013/52/ES – Ieškinys dėl panaikinimo pažeidus SESV 327 ir 332 straipsnius ir tarptautinę paprotinę teisę“
Byloje C‑209/13
dėl 2013 m. balandžio 18 d. pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, atstovaujama E. Jenkinson ir S. Behzadi Spencer, padedamų QC M. Hoskins ir QC P. Baker, baristerės V. Wakefield,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą A.‑M. Colaert, F. Florindo Gijón ir A. de Gregorio Merino,
atsakovę,
palaikomą
Belgijos Karalystės, atstovaujamos J.‑C. Halleux ir M. Jacobs,
Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos T. Henze, J. Möller ir K. Petersen,
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos D. Colas ir J.‑S. Pilczer,
Austrijos Respublikos, atstovaujamos C. Pesendorfer,
Portugalijos Respublikos, atstovaujamos L. Inez Fernandes, J. Menezes Leitão ir A. Cunha,
Europos Parlamento, atstovaujamo A. Neergaard ir R. van de Westelaken, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
Europos Komisijos, atstovaujamos R. Lyal, B. Smulders ir W. Mölls, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusių į bylą šalių,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas K. Lenaerts (pranešėjas), teisėjai J. L. da Cruz Vilaça, G. Arestis ir J.-C. Bonichot,
generalinis advokatas N. Wahl,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2013 m. sausio 22 d. Tarybos sprendimą 2013/52/ES, kuriuo leidžiamas tvirtesnis bendradarbiavimas finansinių sandorių mokesčio srityje (OL L 22, p. 11; toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčo aplinkybės
2 2011 m. rugsėjo 28 d. Europos Komisija priėmė pasiūlymą KOM(2011) 594 galutinis dėl Tarybos direktyvos dėl bendros finansinių sandorių mokesčio sistemos ir kuria iš dalies keičiama Direktyva 2008/7/EB (toliau – 2011 m. pasiūlymas).
3 2011 m. pasiūlymo 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 2 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva taikoma visiems finansiniams sandoriams su sąlyga, kad bent viena sandorio šalis yra įsisteigusi valstybėje narėje ir kad finansų įstaiga, įsisteigusi valstybės narės teritorijoje, yra sandorio šalis, veikianti savo sąskaita arba kito subjekto sąskaita, arba sandorio šalies vardu.“
4 Minėto pasiūlymo 3 straipsnio „Įsteigimas [Įsisteigimo vieta]“ 1 dalyje numatyta:
„Šioje direktyvoje finansų įstaiga laikoma įsteigta valstybės narės teritorijoje, jeigu tenkinama bet kuri iš šių sąlygų:
<…>
e) ji yra finansinio sandorio su kita finansų įstaiga, įsisteigusia toje valstybėje narėje pagal a, b, c arba d punktus, šalis arba finansinio sandorio su šalimi, kuri nėra finansų įstaiga ir yra įsisteigusi toje valstybėje narėje, šalis, veikianti savo arba kito subjekto sąskaita, arba sandorio šalies vardu.“
5 Po trijų 2012 m. birželio 22 ir 29 d. bei liepos 10 d. Europos Sąjungos Tarybos susirinkimų tapo akivaizdu, kad bendros finansinių sandorių mokesčio sistemos (toliau – FSM) principui nebus vienbalsiai pritarta Taryboje artimiausioje ateityje, todėl per protingą terminą visai Europos Sąjungai neįmanoma pasiekti tikslo – nustatyti bendrą FSM sistemą.
6 Šiomis aplinkybėmis 2012 m. rugsėjo 28 d.–spalio 23 d. 11 valstybių narių informavo Komisiją, kad nori tvirčiau bendradarbiauti FSM srityje.
7 2013 m. sausio 22 d. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priėmė ginčijamą sprendimą.
8 Šio sprendimo 6 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„<…> 11 valstybių narių, konkrečiai: Belgija, Vokietija, Estija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Austrija, Portugalija, Slovėnija ir Slovakija <...> pateikė Komisijai prašymus, juose nurodė, kad nori pradėti tvirčiau bendradarbiauti tarpusavyje FSM srityje. Šios valstybės narės prašė, kad tvirtesnio bendradarbiavimo taikymo sritis ir tikslai būtų pagrįsti 2011 m. rugsėjo 28 d. Komisijos pasiūlymu dėl direktyvos. Be to, konkrečiai nurodytas poreikis išvengti mokesčių slėpimo, konkurencijos iškraipymo ir veiklos perkėlimo į kitas jurisdikcijas.“
9 Ginčijamą sprendimą sudaro 2 straipsniai. Jo 1 straipsnyje šio sprendimo pirmesniame punkte minėtoms 11 valstybių narių (toliau – dalyvaujančiosios valstybės narės) leidžiama taikant atitinkamas Sutarčių nuostatas pradėti tvirčiau bendradarbiauti tarpusavyje nustatant bendrą FSM sistemą. To paties sprendimo 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja jo priėmimo dieną.
10 2013 m. vasario 14 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos, ja įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas FSM srityje (toliau – 2013 m. pasiūlymas).
11 Šio 2013 m. pasiūlymo 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva taikoma visiems finansiniams sandoriams su sąlyga, kad bent viena sandorio šalis yra įsisteigusi dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje ir kad finansų įstaiga, įsisteigusi dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje, yra sandorio šalis, veikianti savo sąskaita arba kito subjekto sąskaita, arba sandorio šalies vardu.“
12 Šio pasiūlymo 4 straipsnio „Įsisteigimas [Įsisteigimo vieta]“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Šioje direktyvoje finansų įstaiga laikoma įsisteigusia dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje, jeigu tenkinama bet kuri iš šių sąlygų:
<…>
g) ji yra finansinio sandorio dėl struktūrizuotojo produkto arba vienos iš Direktyvos 2004/39/EB I priedo C skirsnyje nurodytų finansinių priemonių, išleistų tos valstybės narės teritorijoje, išskyrus to skirsnio 4–10 punktuose nurodytas priemones, kuriomis neprekiaujama organizuotoje platformoje, šalis, veikianti savo arba kito subjekto sąskaita, arba sandorio šalies vardu.
2. Subjektas, kuris nėra finansų įstaiga, laikomas įsisteigusiu dalyvaujančioje valstybėje narėje, jeigu tenkinama bet kuri iš šių sąlygų:
<…>
c) jis yra finansinio sandorio dėl struktūrizuotojo produkto arba vienos iš Direktyvos 2004/39/EB I priedo C skirsnyje nurodytų finansinių priemonių, išleistų tos valstybės narės teritorijoje, išskyrus to skirsnio 4–10 punktuose nurodytas priemones, kuriomis neprekiaujama organizuotoje platformoje, šalis.“
Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme
13 Jungtinė Karalystė Teisingumo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
14 Taryba Teisingumo Teismo prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
15 Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Austrijos Respublikai, Portugalijos Respublikai, Europos Parlamentui ir Komisijai leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus.
Dėl ieškinio
16 Pripažindama, kad jos ieškinys, pareikštas prevenciniais tikslais, gali būti laikomas pateiktu per anksti, Jungtinė Karalystė pateikia du pagrindus jam paremti. Pirmasis pagrindas paremtas SESV 327 straipsnio ir tarptautinės paprotinės teisės pažeidimu, nes ginčijamame sprendime leidžiama nustatyti FSM, turintį ekstrateritorinį poveikį. Antrasis pagrindas, nurodytas jeigu nebūtų pritarta pirmajam pagrindui, paremtas SESV 332 straipsnio pažeidimu, nes šiuo sprendimu leidžiama nustatyti FSM, kuris sukels tvirčiau nebendradarbiaujančioms valstybėms narėms (toliau – nedalyvaujančiosios valstybės narės) išlaidų.
Šalių argumentai
17 Pirmasis pagrindas padalytas į dvi dalis ir pagrįstas atitinkamai SESV 327 straipsnio ir tarptautinės paprotinės teisės pažeidimu.
18 Minėto pagrindo pirmoje dalyje Jungtinė Karalystė teigia, kad ginčijamame sprendime leidus nustatyti FSM, turintį ekstrateritorinį poveikį dėl 2011 m. pasiūlymo 3 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtinto „kitos sandorio šalies principo“ ir 2013 m. pasiūlymo 4 straipsnio 1 dalies g punkte ir 2 dalies c punkte numatyto „išleidimo vietos principo“, buvo pažeistas SESV 327 straipsnis.
19 Iš tiesų minėtu sprendimu leidžiama nustatyti FSM, dėl minėtų dviejų apmokestinimo principų taikytiną įstaigoms, asmenims arba sandoriams nedalyvaujančiųjų valstybių narių teritorijoje, ir taip pažeidžiama šių valstybių kompetencija ir teisės.
20 Pirmojo pagrindo antroje dalyje Jungtinė Karalystė teigia, jog tarptautine paprotine teise neleidžiama, kad dėl teisės akto atsirastų ekstrateritorinis poveikis, nebent jei tarp atitinkamų faktinių aplinkybių arba dalykų ir valstybės, kuri įgyvendina savo kompetenciją jų atžvilgiu, egzistuoja pakankamai glaudaus ryšio elementas, kad būtų pateisintas kitos valstybės suverenios kompetencijos pažeidimas.
21 Nagrinėjamu atveju būsimo FSM ekstrateritorinis poveikis dėl „kitos sandorio šalies principo“ ir „išleidimo vietos principo“ negali būti pateisintas jokia pagal tarptautinę teisę priimtina mokesčių kompetencijos norma.
22 Pateikdama antrąjį pagrindą Jungtinė Karalystė teigia, kad nors pagal SESV 332 straipsnį išlaidas, atsirandančias įgyvendinant tvirtesnį bendradarbiavimą FSM srityje, turi iš esmės apmokėti tik dalyvaujančiosios valstybės narės, šis įgyvendinimas bus išlaidų šaltinis ir nedalyvaujančiosioms valstybėms narėms dėl 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, p. 1), ir 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvos 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinančios Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, p. 1) taikymo.
23 Iš tiesų šiomis dviem direktyvomis neleidžiama nedalyvaujančiosioms valstybėms narėms prašyti grąžinti savitarpio pagalbos ir administracinio bendradarbiavimo išlaidas, susijusias su šių direktyvų taikymu dėl būsimo FSM.
24 Šiuo klausimu Jungtinė Karalystė priduria, kad „išlaidų, atsirandančių įgyvendinant tvirtesnį bendradarbiavimą“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal SESV 332 straipsnį, apima išlaidas, susijusias su pagalbos ar bendradarbiavimo prašymais, pagrįstais nacionalinės teisės aktais, priimtais siekiant tvirčiau bendradarbiauti FSM srityje.
25 Taryba, visos jos pusėje į bylą įstojusios valstybės narės, išskyrus Vokietijos Federacinę Respubliką, Europos Parlamentas ir Komisija tiesiogiai arba netiesiogiai pripažįsta, kad ieškinys ir jį pagrindžiantys pagrindai yra priimtini. Tačiau jie tvirtina, kad šie pagrindai yra nepagrįsti.
26 Dėl pirmojo pagrindo minėtos šalys iš esmės teigia, kad Jungtinės Karalystės šiame pagrinde ginčijami apmokestinimo principai šiuo etapu yra teisės aktų, kuriuos reikės priimti, visiškai hipotetiniai elementai. Todėl šios valstybės narės nurodyti argumentai, pagrįsti tariamu būsimo FSM ekstrateritoriniu poveikiu, yra per ankstyvi ir spekuliaciniai. Taigi jie nereikšmingi šiam ieškiniui.
27 Dėle antrojo ieškinio pagrindo tos pačios šalys iš esmės nurodo, kad jame per anksti keliama diskusija dėl to, kaip Sąjungos teisės aktų leidėjas sureguliuos išlaidų, atsirandančių įgyvendinant ginčijamu sprendimu leidžiamą tvirtesnį bendradarbiavimą, padengimo klausimą. Be to, ginčijamame sprendime niekaip nereguliuojami savitarpio pagalbos klausimai siekiant taikyti būsimą FSM.
28 Taryba, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika ir Komisija priduria, kad antrasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas neteisingu SESV 332 straipsnio aiškinimu. Iš tiesų šiame straipsnyje numatytos tik iš Sąjungos biudžeto finansuojamos einamosios išlaidos, susijusios su aktais dėl tvirtesnio bendradarbiavimo, o ne Jungtinės Karalystės ginčijamos išlaidos, kurių galėtų patirti valstybės narės pagal direktyvas 2010/24 ir 2011/16.
29 Remdamasi tokiais pačiais argumentais, kokie nurodyti šio sprendimo 26 ir 27 punktuose, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad ieškinys gali būti net akivaizdžiai nepriimtinas dėl reikalavimo, numatyto Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c punkte, nesilaikymo, nes Jungtinės Karalystės pateikti pagrindai ieškiniui pagrįsti neturi jokio ryšio su ginčijamo sprendimo dalyku. Jeigu nebūtų pritarta šiam teiginiui, ji nurodo, kad ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Teisingumo Teismo vertinimas
30 Pirma, kalbant apie šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytą nepriimtinumu pagrįstą prieštaravimą, reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 120 straipsnio c punktą ir su juo susijusią teismo praktiką kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Tai reikia išdėstyti pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Tuo remiantis, pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto, o jame pateikiami reikalavimai – suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba apskritai nespręstų dėl kaltinimo (sprendimų Komisija / Ispanija, C‑360/11, EU:C:2013:17, 26 punktas ir Komisija / Čekijos Respublika, C‑545/10, EU:C:2013:509, 108 punktas).
31 Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ieškinio turinys atitinka tokius aiškumo ir tikslumo reikalavimus. Remdamasi juo Taryba ir į bylą palaikyti jos reikalavimų įstojusios valstybės narės galėjo parengti savo argumentus, susijusius su Jungtinės Karalystės nurodytais pagrindais, o Teisingumo Teismas gali vykdyti ginčijamo sprendimo teisminę kontrolę.
32 Vadinasi, nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas.
33 Antra, svarbu pažymėti, kad nagrinėjant ieškinį dėl Tarybos sprendimo, kuris, kaip ir ginčijamas sprendimas, priimtas dėl leidimo tvirčiau bendradarbiauti pagal SESV 329 straipsnį, panaikinimo Teisingumo Teismo kontrolė apima klausimą, ar šis sprendimas galioja, atsižvelgiant į, be kita ko, nuostatas, įtvirtintas ESS 20 straipsnyje ir SESV 326–334 straipsniuose, kuriuose apibrėžiamos turinio ir procedūros sąlygos tokiam leidimui suteikti.
34 Ši kontrolė neturi būti painiojama su kontrole, kuri gali būti vykdoma nagrinėjant vėlesnį ieškinį dėl akto, priimto įgyvendinant leistą tvirtesnį bendradarbiavimą, panaikinimo.
35 Šio ieškinio pirmajame pagrinde siekiama užginčyti poveikį, galintį atsirasti įstaigoms, asmenims ir sandoriams nedalyvaujančiųjų valstybių narių teritorijoje dėl tam tikrų apmokestinimo būsimu FSM principų.
36 Taigi reikia konstatuoti, kad pagal ginčijamą sprendimą siekiama 11 valstybių narių leisti taikant atitinkamas Sutarčių nuostatas pradėti tvirčiau bendradarbiauti tarpusavyje nustatant bendrą FSM sistemą. Tačiau Jungtinės Karalystės ginčijami apmokestinimo principai nėra šio sprendimo sudedamieji elementai. Iš tiesų, pirma, „kitos sandorio šalies principas“ atitinka minėto sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyto 2011 m. pasiūlymo elementą. Antra, „išleidimo vietos principas“ buvo pirmą kartą įtrauktas į 2013 m. pasiūlymą.
37 Kalbant apie antrąjį ieškinio pagrindą, kurį pateikdama Jungtinė Karalystė iš esmės teigia, kad FSM bus išlaidų šaltinis nedalyvaujančiosioms valstybėms narėms dėl savitarpio pagalbos ir administracinio bendradarbiavimo pareigų, susijusių su direktyvų 2010/24 ir 2011/16 taikymu dėl šio mokesčio, ir tai, anot šios valstybės narės, prieštarauja SESV 332 straipsniui, reikia pažymėti, jog ginčijamame sprendime nėra jokios nuostatos dėl išlaidų, susijusių su juo leidžiamo tvirtesnio bendradarbiavimo įgyvendinimu, klausimo.
38 Be to, ir neatsižvelgiant į tai, ar „išlaidų, atsirandančių įgyvendinant tvirtesnį bendradarbiavimą“, sąvoka, kaip tai suprantama pagal SESV 332 straipsnį, apima Jungtinės Karalystės antrajame ieškinio pagrinde nurodytas išlaidas, susijusias su savitarpio pagalba ir administraciniu bendradarbiavimu, akivaizdu, kad galimos būsimo FSM įtakos nedalyvaujančiųjų valstybių narių administracinėms išlaidoms negalima nagrinėti, nes šio mokesčio apmokestinimo principai dar nebuvo galutinai nustatyti įgyvendinant ginčijamu sprendimu leistą tvirtesnį bendradarbiavimą.
39 Iš tiesų minėta įtaka priklauso nuo „kitos sandorio šalies principo“ ir „išleidimo vietos principo“ nustatymo, kurie vis dėlto nėra ginčijamo sprendimo sudedamieji elementai, kaip tai buvo pažymėta šio sprendimo 36 punkte.
40 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Jungtinės Karalystės pateikti du pagrindai ieškiniui paremti turi būti atmesti, todėl ir ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Jungtinės Karalystės ir ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti. Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas, Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Europos Parlamentas ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
3. Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Europos Parlamentas ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.