GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2014 m. rugsėjo 24 d.(1)
Byla C‑359/13
B. Martens
prieš
Minister van Onderwijs, Cultuur en Wetenschap
(Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)
„Aukštojo mokslo finansavimas užjūrio teritorijose – Gyvenamosios vietos sąlyga – „Trejų iš šešerių metų“ taisyklė – Buvęs pasienio darbuotojas“
1. Šioje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą vėl susijęs su teise gauti Nyderlandų teikiamą aukštojo mokslo studijų ne Nyderlanduose finansavimą – toks finansavimas vadinamas meeneembare studie financiering (toliau – MNSF arba „mobilusis“ studijų finansavimas). Sprendime Komisija / Nyderlandai (C‑542/09)(2) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Nyderlanduose numatyta taisyklė, pagal kurią visi tokio finansavimo prašantys asmenys ne tik turi turėti teisę gauti studijų finansavimą Nyderlanduose, bet ir turi būti teisėtai gyvenę toje valstybėje narėje ne trumpiau kaip trejus iš šešerių metų iki priėmimo studijuoti (toliau – trejų iš šešerių metų taisyklė), prieštarauja SESV 45 straipsniui ir Reglamento (EEB) Nr. 1612/68(3) 7 straipsnio 2 daliai, nes ji yra netiesiogiai diskriminuojanti.
2. Vis dėlto trejų iš šešerių metų taisyklė Belgijoje gyvenančiai Nyderlandų pilietei Babette Martens, kuri kreipėsi į Nyderlandų valdžios institucijas su prašymu skirti „mobilųjį“ aukštojo mokslo studijų Kiurasao finansavimą, buvo pritaikyta beveik visam jos studijų laikotarpiui. Jos tėvas (kuris taip pat yra Belgijoje gyvenantis Nyderlandų pilietis) kurį laiką Nyderlanduose dirbo darbo ne visą darbo laiką režimu; B. Martens už tą laikotarpį skirtas MNSF universitetinėms studijoms. Tačiau jai atsisakyta skirti studijų finansavimą už likusį laikotarpį, kuriuo jos tėvas nebeturėjo pasienio darbuotojo statuso, nes tam laikotarpiui jai pritaikytas trejų iš šešerių metų reikalavimas, kurio ji neįvykdė.
3. Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) (Centrinis apeliacinis teismas, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) iš esmės klausia, ar: i) dėl laisvo darbuotojų judėjimo; arba ii) dėl su Europos Sąjungos (toliau – ES) pilietybe susijusių teisių Nyderlandams tokiu atveju draudžiama taikyti trejų iš šešerių metų taisyklę. Jis visų pirma klausia, ar praradęs pasienio darbuotojo statusą toje valstybėje narėje B. Martens tėvas prieš Nyderlandus gali remtis teisėmis, kylančiomis iš laisvo darbuotojų judėjimo. Jeigu ne, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti, ar B. Martens gali remtis savo, kaip ES pilietės, teisėmis.
ES teisė
Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo
4. SESV 20 straipsnio 1 dalyje įvedama ES pilietybė. Pagal 20 straipsnio 2 dalį ES piliečiai „turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas“. Konkrečiai 20 straipsnio 2 dalies a punkte ES piliečiams suteikiama „teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“. 21 straipsnyje ši teisė patvirtinta ir pridurta, kad Sąjungos pilietis gali įgyvendinti šią teisę „laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.
5. SESV 45 straipsnyje nustatyta:
„1. Sąjungoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.
2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.
<...>“
6. Nors ESS 52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Sutartys taikomos, be kita ko, „Nyderlandų Karalystei“, kurios dalis yra Kiurasao(4), ESS 52 straipsnio 2 dalyje daroma kryžminė nuoroda į SESV 355 straipsnį, kuriame apibrėžta teritorinė Sutarčių taikymo sritis. Pagal SESV 355 straipsnio 2 dalį užjūrio šalims ir teritorijoms (toliau – UŠT), išvardytoms šios Sutarties II priede(5), taikomi specialūs susitarimai dėl asociacijos, išdėstyti SESV ketvirtojoje dalyje. Į II priede pateiktą sąrašą įtrauktos Nyderlandų Antilų salos, tarp kurių nurodyta Kiurasao. SESV 198 straipsnio pirmoje pastraipoje (pirmoje ketvirtosios dalies nuostatoje) šios šalys ir teritorijos apibūdintos kaip „ne Europos šalys ir teritorijos, kurios palaiko ypatingus santykius su Danija, Prancūzija, Nyderlandais ir Jungtine Karalyste“ ir nurodyta, kad valstybės narės „susitaria dėl Sąjungos asociacijos su [jomis]“.
7. SESV ketvirtoji dalis susijusi su „Asociacija su užjūrio šalimis ir teritorijomis“. SESV 202 straipsnyje nurodyta, kad „atsižvelgiant į visuomenės sveikatos, visuomenės saugumo arba viešosios tvarkos nuostatas, darbuotojų judėjimo iš šalių ir teritorijų į valstybes nares ir darbuotojų judėjimo iš valstybių narių į šalis ir teritorijas laisvė reglamentuojama pagal 203 straipsnį priimtais aktais“(6).
Reglamentas Nr. 1612/68
8. Reglamente Nr. 1612/68 numatytos papildomos taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti vienos valstybės narės piliečių laisvę dirbti kitoje valstybėje narėje, ir taip įgyvendinamos Sutarties nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo. Šio reglamento pirmoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jo bendras tikslas – „panaikinti bet kokią valstybėse narėse dirbančių darbuotojų diskriminaciją dėl pilietybės juos įdarbinant, mokant atlyginimą už darbą bei sudarant jiems darbo ir įsidarbinimo sąlygas, taip pat užtikrinant tokiems darbuotojams teisę laisvai judėti [Sąjungoje] ir įsidarbinti kaip asmenims, kuriems gali būti taikomi apribojimai, pagrįsti valstybės politika, viešąja tvarka ir visuomenės sveikata“.
9. Trečioje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse, atitinkamai, nurodyta, kad „judėjimo laisvė yra pagrindinė darbuotojų ir jų šeimos narių teisė“ ir kad ši teisė turi būti taikoma „nuolatiniams, sezoniniams ir pasienio darbuotojams bei tiems, kurie nori dirbti paslaugų sferoje“.
10. Penktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog norint, kad būtų galima pasinaudoti šia pagrindine laisve „objektyviomis sąlygomis ir ja būtų galima laisvai ir garbingai naudotis, reikia, kad vienodų sąlygų taikymas visuose dalykuose, susijusiuose su pagal darbo sutartį dirbančio asmens veikla ir jo teise į būstą, būtų garantuotas ir faktiškai, ir įstatymais, taip pat būtų pašalintos kliūtys, trukdančios darbuotojams keltis iš vienos vietos į kitą, ypač dėl darbuotojų teisės gyventi kartu su savo šeima bei sąlygų tokioms šeimoms integruotis į juos priėmusios šalies gyvenimą“.
11. Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis, kitos valstybės narės teritorijoje „naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai“.
12. Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena toje šalyje.
<...>“
Direktyva 2004/38
13. Direktyvos 2004/38/EB(7) 24 straipsnyje numatyta:
„1. Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę.
2. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, priimančioji valstybė narė neįpareigojama <...> iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų, asmenims, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius.“
Nyderlandų teisė
Nyderlandų Karalystės statutas
14. 2010 m. iš dalies pakeistame Nyderlandų Karalystės statute (Statuut voor het Koninkrijk der Nederlanden) numatyta, kad Nyderlandų Karalystę sudaro Nyderlandai, Aruba, Kiurasao ir Sent Martinas(8). Nyderlandai ir kiti Nyderlandų Karalystę sudarantys subjektai turi bendrą pilietybę, valstybės vadovą, užsienio ir gynybos politiką. Tačiau kai kuriose srityse, kaip antai švietimo ir studijų finansavimo srityje, šie subjektai išlieka savarankiški, nors jie gali ir bendradarbiauti.
Studijų finansavimo įstatymas
15. Studijų finansavimo įstatyme (Wet studiefinanciering, toliau – Wsf 2000) išdėstytos studijų Nyderlanduose ir užsienyje finansavimo sąlygos. Aukštojo mokslo studijos Nyderlanduose gali būti finansuojamos studentams, kurie yra 18–29 metų amžiaus, studijuoja paskirtoje arba patvirtintoje švietimo įstaigoje ir atitinka pilietybės sąlygą. 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta pilietybės sąlyga. Teisę į studijų finansavimą turi studentai, turintys Nyderlandų pilietybę, taip pat neturintys Nyderlandų pilietybės, jeigu studijų finansavimo srityje jie laikomi Nyderlandų piliečiais remiantis tarptautine sutartimi arba tarptautinės organizacijos sprendimu.
16. ES piliečiai, vykdantys ekonominę veiklą Nyderlanduose, ir jų šeimos nariai neprivalo būti gyvenę Nyderlanduose, kad įgytų teisę gauti tokį finansavimą. Taigi, ši taisyklė taikoma tarpvalstybiniams darbuotojams (anglų k. cross-border workers)(9), kurie dirba Nyderlanduose, bet gyvena kitur, ir jų šeimos nariams. O ES piliečiai, kurie nevykdo ekonominės veiklos Nyderlanduose, įgyja teisę gauti finansavimą, kai teisėtai išgyvena Nyderlanduose penkerius metus.
17. Pagal Wsf 2000 2.13 straipsnio 1 dalies d punktą, nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. studentas nebeturi teisės į studijų finansavimą, jeigu atitinkamu studijų finansavimo laikotarpiu jis turi teisę į paramą mokymosi arba gyvenimo išlaidoms padengti, kurią teikia už tokios paramos skyrimą atsakinga kitos šalies nei Nyderlandai institucija.
18. Wsf 2000 2.14 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta, kad studentai (nepaisant jų pilietybės), kurie prašo skirti „mobilųjį“ studijų finansavimą, turi ne tik turėti teisę gauti aukštojo mokslo studijų Nyderlanduose finansavimą, bet ir įvykdyti trejų iš šešerių metų reikalavimą. Ši nuostata taikoma tik studentams, kurie į aukštojo mokslo įstaigą už Nyderlandų ribų priimti po 2007 m. rugpjūčio 31 d.
19. Wsf 2000 3.21 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad studijų finansavimas neskiriamas už studijų laikotarpį iki prašymo skirti finansavimą pateikimo. Tačiau taikomos tam tikros pereinamojo laikotarpio nuostatos. Todėl, pavyzdžiui, 12.1ba straipsnyje numatyta: „Studentams, kuriems finansavimas aukštojo mokslo studijoms už Nyderlandų ribų suteiktas iki 2007 m. rugsėjo 1 d., 2007 m. rugpjūčio 31 d. redakcijos <...> straipsniai taikomi tol, kol jie nepertraukiamai gauna studijų finansavimą“.
20. Pagal Wsf 2000 11.5 straipsnį Minister van Onderwijs, Cultuur en Wetenschap (švietimo, kultūros ir mokslo ministras, toliau – ministras) gali netaikyti trejų iš šešerių metų taisyklės, jeigu jos taikymas atsižvelgiant į Wsf 2000 apsaugos tikslą lemtų didelį neteisingumą (teisingumo išlyga).
21. Iki 2014 m. sausio 1 d. trejų iš šešerių metų reikalavimas nebuvo taikomas studentams (nepaisant jų pilietybės), kurie prašė MNSF aukštojo mokslo studijoms Nyderlandų „pasienio regionuose“(10).
22. Nacionalinis teismas nurodo, kad MNSF sudaro: pagrindinė stipendija, kurios dydis skiriasi atsižvelgiant į tai, ar studentas gyvena namuose (t. y. pas vieną iš tėvų arba pas juos abu), ar atskirai; išmoka kelionės išlaidoms (OV vergoeding); papildoma nustatytos sumos neviršijanti paskola; papildoma stipendija, kurios dydis skiriasi atsižvelgiant į tėvų pajamas ir paskola studijų mokesčiams, kuri iš esmės negali viršyti didžiausio Nyderlandų švietimo įstaigų už lygiavertes studijas nustatyto mokesčio.
Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
23. B. Martens gimė 1987 m. spalio 2 d. Nyderlanduose. Ji ten gyveno iki tol, kol 1993 m. birželio mėn. (kai buvo beveik šešerių metų) su tėvais (kurie taip pat yra Nyderlandų piliečiai) persikėlė gyventi į Belgiją, kur užaugo ir baigė mokyklą. Jos tėvas dirbo ir tebedirba Belgijoje. Tačiau nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. jis taip pat dirbo Nyderlanduose darbo ne visą darbo laiką režimu. Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atrodo, kad po 2008 m. spalio mėn. jis nebeieškojo darbo Nyderlanduose ir kitaip nebedalyvavo jų darbo rinkoje. Jis dirbo darbo visą darbo laiką režimu Belgijoje.
24. 2006 m. rugpjūčio 15 d. B. Martens buvo priimta į Nyderlandų Antilų universitetą Kiurasao, į dienines bakalauro laipsnio studijas 2006–2007 mokslo metams. Kai ji studijavo šiame universitete, tėvai jai teikė didelę finansinę paramą (apmokėjo gyvenimo ir studijų išlaidas) ir Belgijoje jiems už dukrą buvo mokama vaiko pašalpa. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad vaiko pašalpa skiriasi nuo stipendijų suaugusiems studentams ir kad flamandų bendruomenė paprastai neteikia pastarųjų asmenims, kurie studijuoja arba mokosi ne vadinamosios Europos aukštojo mokslo erdvės švietimo įstaigose.
25. 2008 m. birželio 24 d. B. Martens pateikė prašymą Nyderlandų valdžios institucijoms skirti studijų finansavimą (pagrindinę stipendiją ir išmoką transporto išlaidoms). Ji nurodė, kad negauna studijų finansavimo iš kitos šalies ir kad per šešerius metus iki priėmimo į Nyderlandų Antilų universitetą (t. y. 2000–2006 m.) ji ne trumpiau kaip trejus metus gyveno Nyderlanduose. Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neabejoja dėl šių B. Martens teiginių sąžiningumo ir mano, jog tuo metu galėjo būti neteisingai suprasta trejų iš šešerių metų taisyklė.
26. 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu B. Martens skirtas studijų finansavimas nuo 2007 m. rugsėjo mėn., t. y. jai skirtas finansavimas nuo antrųjų studijų metų. Finansavimas buvo reguliariai pratęsiamas ir grindžiamas prielaida, kad B. Martens atitinka trejų iš šešerių metų reikalavimą.
27. 2009 m. vasario 1 d. B. Martens pateikė prašymą dėl papildomos paskolos ir jos prašymas buvo patenkintas.
28. Po patikrinimo 2010 m. gegužės 28 d. ministras nustatė, kad laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. liepos mėn. B. Martens negyveno Nyderlanduose trejus metus ir kad jau suteiktas finansavimas (19 481,64 EUR) turėtų būti atšauktas. B. Martens buvo paprašyta grąžinti jau išmokėtas sumas.
29. B. Martens skundas dėl šių spendimų pripažintas nepagrįstu, kaip ir vėliau jos pateiktas skundas rechtbank ’s-Gravenhage (toliau – rechtbank). Tuomet ji apeliacine tvarka apskundė rechtbank sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. B. Martens nurodo, kad šiais sprendimais pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir kad ministro sprendimo negalima pateisinti nepakankamu ryšiu su Nyderlandais.
30. 2011 m. liepos 1 d. B. Martens suteiktas bakalauro laipsnis ir ji apsigyveno Nyderlanduose.
31. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atidėjo apeliacinio skundo sprendimą iki tol, kol Teisingumo Teismas 2012 m. birželio 14 d. priėmė Sprendimą Komisija / Nyderlandai(11).
32. Tuomet ministras pripažino, kad B. Martens tėvas nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Nyderlanduose buvo pasienio darbuotojas, tad B. Martens turėjo teisę gauti „mobilųjį“ studijų finansavimą nuo 2007 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. spalio mėn.(12) Jis tai pripažino todėl, kad, atsižvelgiant į Sprendimą Komisija / Nyderlandai, tokiomis aplinkybėmis negalėjo būti taikoma trejų iš šešerių metų taisyklė. Tačiau ministras paliko galioti sprendimą atšaukti studijų finansavimą nuo to momento, kai B. Martens tėvas neteko pasienio darbuotojo statuso Nyderlanduose (t. y. nuo 2008 m. lapkričio mėn.).
33. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ministro sprendimas negrindžiamas faktine aplinkybe, kad B. Martens galėjo turėti galimybę gauti finansinę paramą Belgijoje (nors, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, panašu, kad Belgija neskiria studijų finansavimo studentams, studijuojantiems ne Europos Sąjungoje įsteigtose švietimo įstaigose), todėl jis toliau šio klausimo nenagrinėjo(13).
34. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir paprašė priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:
„1A. Ar [ES] teisė, visų pirma SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis, turi būti aiškinama taip, kad ja <...> Nyderlandams užkertamas kelias nesuteikti pilnamečiam vaikui, kuris turi teisę gauti išlaikymą iš Belgijoje gyvenančio ir iš dalies Nyderlanduose, iš dalies Belgijoje dirbančio Nyderlandų pilietybę turinčio pasienio darbuotojo, teisės gauti studijų finansavimą mokslui už ES ribų nuo to momento, kai baigiasi pasienio darbuotojo darbo santykiai ir pasienio darbuotojas dirba tik Belgijoje, dėl to, kad vaikas neatitinka sąlygos, pagal kurią jis per šešerius metus iki priėmimo į atitinkamą švietimo įstaigą turi būti gyvenęs Nyderlanduose ne mažiau kaip trejus metus?
1B. Jeigu į 1A klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar pagal [ES] teisę draudžiama skirti studijų finansavimą – preziumuojant, kad visos kitos sąlygos įvykdytos – trumpesniam laikotarpiui nei trunka mokslas, kuriam skiriamas finansavimas?
Jeigu Teisingumo Teismas atsakydamas į 1A ir 1B klausimus prieitų prie išvados, kad teisės nuostatomis, kuriomis reglamentuojama teisė į laisvą darbuotojų judėjimą, nedraudžiama B. Martens neskirti studijų finansavimo 2008 m. lapkričio mėn.–2011 m. birželio mėn. laikotarpiu arba jo dalį:
2. Ar SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais ES valstybei narei – Nyderlandams – užkertamas kelias netęsti studijų finansavimo siekiant mokytis užjūrio šalių ir teritorijų (UŠT, Kiurasao) švietimo įstaigoje, teisę į kurį suinteresuotasis asmuo turėjo todėl, kad jo tėvas Nyderlanduose dirbo kaip pasienio darbuotojas, nes suinteresuotasis asmuo neatitiko visiems [ES] piliečiams, įskaitant tos šalies piliečius, taikomos sąlygos, pagal kurią jis per šešerius metus iki priėmimo į atitinkamą švietimo įstaigą turi būti gyvenęs Nyderlanduose ne mažiau kaip trejus metus?“
35. Pastabas raštu pateikė Danijos bei Nyderlandų vyriausybės ir Europos Komisija. Jos taip pat per 2014 m. liepos 2 d. teismo posėdį pateikė pastabas žodžiu.
Vertinimas
Pirminės pastabos
36. Su švietimu susijusių išlaidų patiria bent jau švietimą teikianti valstybė narė, pats studentas (jeigu jis finansiškai nepriklausomas) arba asmenys, nuo kurių studentas finansiškai priklausomas, ir kiti (vieši bei privatūs) švietimo rėmėjai. Pagal ES teisę valstybės narės turi kompetenciją spręsti, ar finansuoti aukštąjį mokslą ir (jeigu jos nusprendžia tai daryti) kiek jį finansuoti. ES teisės nuostatomis iš esmės nesikišama į valstybių narių kompetenciją nuspręsti skirti finansavimą studijoms aukštojo mokslo įstaigose, įsteigtose ne jų teritorijoje ir galbūt ne Europos Sąjungoje, ir nustatyti tokio finansavimo sąlygas.
37. Tačiau tam tikrų prašymus skirti tokį finansavimą teikiančių asmenų padėtis gali būti reglamentuojama pagal ES teisę. Todėl tokie prašymus teikiantys asmenys gali įgyti teises pagal ES teisę, įskaitant teises jų kilmės valstybės narės atžvilgiu. Taigi, naudodamosi savo (neginčijama) kompetencija, valstybės narės turi laikytis ES teisės(14). Konkrečiai jos turi užtikrinti, kad, pavyzdžiui, tokio finansavimo suteikimo sąlygos be pateisinamų priežasčių neribotų teisės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir kad jos būtų nustatytos nediskriminuojant asmenų dėl pilietybės(15).
38. Todėl šioje byloje nagrinėjamas ne Nyderlandų sprendimas finansuoti aukštąjį mokslą už Nyderlandų ribų, o sąlyga (t. y. trejų iš šešerių metų taisyklė), taikoma sprendžiant, ar suteikti finansavimą tam tikram prašymą pateikusiam asmeniui.
39. Pirmosios bylos dėl apsigyvenimo sąlygų ir studijų finansavimo dažnai būdavo susijusios su studijuoti pradėjusiais darbuotojais, kurių neberėmė kiti asmenys(16). Tačiau neretai studentai lieka išlaikomi šeimos narių (paprastai vieno iš tėvų arba jų abiejų) visą studijų laikotarpį arba jo dalį. Tokiu atveju skyrus studijų finansavimą galima sumažinti finansinę naštą, kuri priešingu atveju tektų tokiems šeimos nariams. Pagal nusistovėjusias teisės nuostatas išlaikymo ir mokymo pašalpa, mokama, be kita ko, darbuotojų migrantų vaikams, universitetinių studijų, kurias baigus įgyjama profesinė kvalifikacija, laikotarpiu, yra socialinė lengvata, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį(17), tačiau tik jeigu darbuotojas migrantas ir toliau išlaiko vaiką(18).
40. Šioje byloje neginčijama, kad B. Martens tėvas ją rėmė, kol ji studijavo Kiurasao. Todėl „mobilusis“ studijų finansavimas, kurį siekė gauti B. Martens, yra jos tėvui suteiktina socialinė lengvata, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1612/68. Dabar pripažįstama, kad B. Martens turėjo teisę gauti MNSF laikotarpiu nuo 2007 m. spalio mėn. iki 2008 m. spalio mėn., kai jos tėvas buvo pasienio darbuotojas Nyderlanduose. Reikia išsiaiškinti, ar ji turėjo tokią teisę ir vėliau.
41. Pirmuoju prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma atkreipti dėmesį į B. Martens, kaip buvusio pasienio darbuotojo išlaikomo vaiko, statusą. Jeigu B. Martens gali remtis savo tėvo, buvusio Nyderlandų pasienio darbuotojo, statusu ir dėl to gali įgyti teises gauti studijų finansavimą likusiam studijų Kiurasao laikotarpiui, nebereikia nagrinėti antrojo prejudicinio klausimo, kuris susijęs su pačios B. Martens, kaip ES pilietės, teisėmis(19). (Nyderlandai išdėstė aiškią nuomonę dėl galimo teisių apribojimo pateisinimo tik kalbėdami apie pastarąjį atvejį).
42. Siekdama išsamumo, atsakysiu į abu klausimus. Bet prieš tai išnagrinėsiu, ar, atsižvelgiant į B. Martens studijų vietą (Kiurasao), kyla klausimų dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir su ES pilietybe susijusių teisių teritorinės taikymo srities.
ES teisės teritorinė taikymo sritis
43. Kiurasao sala yra Nyderlandų Karalystės dalis, tačiau ji taip pat vadinama užjūrio teritorija. Atsižvelgiant į tai, kad B. Martens buvo pritaikyta trejų iš šešerių metų taisyklė, galima teigti, jog ministras manė, kad B. Martens nestudijuoja „Nyderlanduose“(20). Per teismo posėdį Nyderlandų vyriausybė patvirtino tokią nuomonę.
44. Ar dėl B. Martens studijų vietos kyla klausimų dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir (arba) su ES pilietybe susijusių teisių teritorinės taikymo srities?
45. Iš tiesų tais atvejais, kai nustatytas specialus režimas tarp Europos Sąjungos ir UŠT, Sutarčių nuostatos, kurios nėra įtvirtintos SESV ketvirtojoje dalyje, taikomos, tik jeigu tai aiškiai nurodyta(21). Taigi, jeigu Sutartyse aiškiai nenumatyta, kad tam tikras straipsnis taikomas ir ne Europos Sąjungoje esančioms teritorijoms arba trečiosioms šalims(22), toks straipsnis UŠT netaikomas(23).
46. Kaip suprantu, tokių klausimų šioje byloje nekyla.
47. Šioje byloje reikia išsiaiškinti ne tai, ar ES teisė taikoma todėl, kad ES pilietis (vykdantis ekonominę veiklą arba jos nevykdantis) iš valstybės narės persikėlė į UŠT. Svarbu tai, ar tuo atveju, kai ES pilietis juda tarp dviejų valstybių narių (Nyderlandų bei Belgijos) ir vėliau apsigyvena valstybėje narėje (Belgijoje), kuri nėra pilietybės valstybė narė, jis gali įgyti teises, susijusias su studijų finansavimu, kurį viena iš tokių valstybių narių (Nyderlandai) teikia užsienyje studijuojantiems asmenims.
48. Konkrečiai kalbant, šioje byloje nagrinėjamu atveju sąlyga (būtent trejų iš šešerių metų taisyklė) buvo pritaikyta ES pilietei (B. Martens), kuri persikėlė iš Nyderlandų į Belgiją ir taip pasinaudojo teisėmis laisvai judėti bei apsigyventi ir kuri gyveno Belgijoje bent jau iki tol, kol persikėlė į Kiurasao studijuoti(24). Todėl ji naudojosi ES teisėje numatytomis teisėmis nepertraukiamai bent jau iki to momento, kuriuo ji siekia remtis tomis teisėmis, kad gautų MNSF(25). Be to, B. Martens yra ES piliečio, kuris persikėlė iš savo kilmės valstybės narės (Nyderlandų) į priimančiąją valstybę narę (Belgiją) ir taip pasinaudojo darbuotojo teisėmis joje apsigyventi bei dirbti, kuris vėliau dirbo darbo ne visą darbo laiką režimu Nyderlanduose ir toliau gyveno Belgijoje, paskui vėl pradėjo dirbti darbo visą darbo laiką režimu priimančiojoje valstybėje narėje, kur gyvena (Belgijoje), išlaikomas vaikas.
49. Tokiomis aplinkybėmis B. Martens ir jos tėvo padėtis patenka į ES teisės taikymo sritį.
Pirmasis klausimas. Laisvas darbuotojų judėjimas
Įvadas
50. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar B. Martens tėvas, kuris yra buvęs pasienio darbuotojas, ir jo išlaikoma dukra, prašanti jai skirti MNSF, gali reikalauti teisių dėl jo, kaip darbuotojo, statuso Nyderlanduose, kuriuose jis nebedirba, nes pradėjo dirbti darbo visą darbo laiką režimu Belgijoje.
51. Visi pastabas pateikę ir posėdyje dalyvavę subjektai sutinka, kad pagal SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį Nyderlandams draudžiama taikyti trejų iš šešerių metų taisyklę kaip MNSF skyrimo darbuotojams migrantams ir pasienio darbuotojams Nyderlanduose sąlygą. Tokią pačią išvadą Teisingumo Teismas padarė byloje C‑542/09 priimtame Sprendime Komisija / Nyderlandai(26). Kol B. Martens tėvas dirbo Nyderlanduose (jų teigimu), B. Martens galėjo gauti „mobilųjį“ studijų finansavimą. Tačiau jie nurodo, kad, kai darbuotojas praranda pasienio darbuotojo statusą, abi šios nuostatos nebetaikomos.
52. Manau, kad tai, ko asmuo kaip buvęs pasienio darbuotojas gali (arba negali) reikalauti, nėra svarbu. B. Martens tėvas tiesiog tebėra darbuotojas migrantas. Pastabas pateikę ir posėdyje dalyvavę subjektai nepastebi su šia faktine aplinkybe susijusių pasekmių, nes akcentuoja B. Martens tėvo pasienio darbuotojo statuso praradimo pasekmes.
SESV 45 straipsnyje numatytos B. Martens tėvo teisės apribojimas
53. SESV 45 straipsnyje numatytas ir valstybių narių darbuotojų diskriminacijos dėl pilietybės panaikinamas įdarbinimo, darbo užmokesčio bei kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu, ir teisė laisvai judėti valstybių narių teritorijoje siekiant priimti darbo pasiūlymus.
54. Sutarties nuostatų dėl laisvo asmenų judėjimo tikslas – sudaryti galimybes ES piliečiams užsiimti visų rūšių profesine veikla visoje Sąjungoje. Atsižvelgiant į šį tikslą jomis taip pat draudžiamos priemonės, dėl kurių ES piliečiai galėtų atsidurti nepalankesnėje padėtyje dėl to, kad siekia vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (ir todėl palikti savo kilmės valstybę)(27). Taigi, šiomis nuostatomis draudžiamos priemonės, kuriomis ES piliečiams gali būti kliudoma pasinaudoti šiomis laisvėmis arba dėl kurių naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus(28). Priemonės, dėl kurių teise laisvai judėti pasinaudoję darbuotojai prarastų socialinės apsaugos lengvatas, užtikrintas jiems vienos valstybės narės teisės aktais, gali būti pripažintos tokios laisvės kliūtimi (29). Toks požiūris taikomas ir tais atvejais, kai, neatsižvelgiant į darbuotojo pilietybę, pagal nacionalinę teisę piliečiui sudaroma kliūčių arba jis atgrasomas nuo išvykimo iš savo kilmės šalies, kad pasinaudotų teise laisvai judėti(30).
55. Šioje byloje trejų iš šešerių metų reikalavimas B. Martens taikomas todėl, kad jos tėvas prarado pasienio darbuotojo Nyderlanduose statusą. Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas faktines aplinkybes, neatrodo, kad jis išsaugojo darbuotojo Nyderlanduose statusą (pavyzdžiui, kad jis ieškojo darbo toje šalyje arba kitaip dalyvavo jos darbo rinkoje)(31). Tačiau B. Martens tėvas nenustojo vykdyti ekonominės veiklos ir nepasitraukė iš darbo rinkos. Priešingai, jis pasinaudojo darbuotojo laisvo judėjimo teisėmis ir pradėjo dirbti darbo visą darbo laiką režimu Belgijoje, kur tebegyvena ir tebedirba(32). Todėl, siekdamas apsisaugoti nuo priemonių, dėl kurių atsidurtų nepalankesnėje padėtyje dėl to, kad pasirinko dirbti kitoje valstybėje narėje, jis gali remtis SESV 45 straipsniu.
56. Jeigu būtų taikomas trejų iš šešerių metų reikalavimas, B. Martens tėvas iš esmės būtų priverstas arba nesinaudoti darbuotojo judėjimo laisve ir tiesiog ieškoti kito darbo Nyderlanduose (kad jo dukra neprarastų MNSF), arba pasinaudoti šia laisve, tačiau prisiimti su studijų finansavimo praradimu susijusius finansinius nuostolius bei galimą riziką, kad gali nepavykti rasti alternatyvaus finansavimo.
57. Tokia priemone ribojamos B. Martens tėvo teisės, numatytos SESV 45 straipsnyje. Jeigu ji nėra objektyviai pateisinama, ji draudžiama pagal šią nuostatą(33).
58. Jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų su tokia analize, būtina atkreipti dėmesį į sprendimo, priimto byloje C‑542/09, taikymo sritį, apsaugos standartą pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį (ir (arba) pagal šio reglamento 12 straipsnį) ir galiausiai išnagrinėti aplinkybes, kuriomis buvusio darbuotojo statusas gali ir toliau turėti pasekmių.
Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Nyderlandai (C‑542/09) taikymo sritis
59. Šioje byloje šalys kaip atskaitos tašku remiasi Teisingumo Teismo sprendimu byloje C‑542/09. Toje byloje dėl pažeidimo išvados padarytos remiantis SESV 45 straipsniu bei Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalimi ir jos susijusios su netiesiogine darbuotojų migrantų bei pasienio darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės, palyginti su vietiniais darbuotojais.
60. Mano manymu, Teisingumo Teismo sprendimas toje byloje aiškiai neapima ir atvejo, kai Nyderlandų pilietis gyvena ne savo kilmės valstybėje narėje, bet naudojasi ES teisėje numatytomis teisėmis laisvai judėti, kad galėtų dirbti Nyderlanduose (dėl patogumo šią darbuotojų kategoriją vadinu Nyderlandų pasienio darbuotojais).
61. Sprendime Komisija / Nyderlandai Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustatę darbuotojams migrantams bei pasienio darbuotojams ir jų išlaikomiems šeimos nariams, siekiantiems gauti aukštojo mokslo studijų ne Nyderlanduose finansavimą, trejų iš šešerių metų taisyklę (numatytą Wsf 2000 2.14 straipsnio 2 dalyje), Nyderlandai neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį. Teisingumo Teismas patvirtino, kad pagal 7 straipsnio 2 dalį garantuojama, jog priimančiojoje valstybėje narėje gyvenantys darbuotojai migrantai ir toje valstybėje narėje dirbantys, bet kitoje valstybėje narėje gyvenantys pasienio darbuotojai naudotųsi tomis pačiomis socialinėmis bei mokesčių lengvatomis kaip ir darbuotojai tų valstybių narių piliečiai(34).
62. Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kalbant apie tokią priemonę, kokia yra trejų iš šešerių metų taisyklė, „grėsmė atsidurti blogesnėje padėtyje pirmiausia kyla kitų valstybių narių pilietybę turintiems darbuotojams migrantams ir pasienio darbuotojams dėl to, kad nerezidentai dažniausiai neturi tos valstybės pilietybės“(35). Teisingumo Teismas nurodė, jog tam, kad priemonė galėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, „nebūtina, kad ja būtų sudarytos palankesnės sąlygos visiems tos valstybės piliečiams arba būtų sudarytos nepalankesnės sąlygos tik kitų valstybių piliečiams, nepaveikiant savo piliečių“(36). Toliau Teisingumo Teismas nurodė, kad siekiant teisės gauti „mobilųjį“ finansavimą tikslų turi būti lyginamos tokios situacijos: i) pirma, Nyderlanduose dirbančio, bet kitoje valstybėje narėje gyvenančio darbuotojo migranto arba Nyderlanduose gyvenančio bei dirbančio darbuotojo migranto, kuris neatitinka trejų iš šešerių metų reikalavimo, situacija; ir ii) antra, Nyderlandų darbuotojo, kuris ir gyvena, ir dirba Nyderlanduose, situacija(37).
63. Teisingumo Teismas atskirai nenagrinėjo Nyderlandų pasienio darbuotojų padėties. Kai nustatė dvi kategorijas, kurios turi būti lyginamos tarpusavyje, jis pagrindinį dėmesį skyrė diskriminacijai dėl pilietybės.
64. Požiūris į Nyderlandų pasienio darbuotojus, kaip antai B. Martens tėvą, iš esmės skiriasi nuo požiūrio į kitus vietinius darbuotojus, nes jis yra pasinaudojęs teisėmis laisvai judėti ir apsigyventi, o ne dėl jo pilietybės, kuri yra tokia pati kaip pastarųjų. Todėl manau, kad, neatlikus išsamesnės analizės, jis negali remtis sprendime, priimtame byloje C‑542/09, padaryta išvada dėl netiesioginės diskriminacijos.
65. Todėl būtina išsamiau išnagrinėti Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.
Vienodas požiūris pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį
66. Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje (ir jo 12 straipsnyje) išdėstytų taisyklių tikslas – reglamentuoti pagal SESV 45 straipsnį garantuojamą darbuotojų judėjimo laisvę Europos Sąjungoje(38). Pagal šio reglamento ketvirtą konstatuojamąją dalį ši teisė turi būti vienodai taikoma ir pasienio darbuotojams. Taigi, pagal 7 straipsnio 2 dalį užtikrinama, kad požiūris į darbuotojus migrantus bei pasienio darbuotojus ir į vietinius darbuotojus būtų vienodas. Šia nuostata saugoma nuo tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės(39).
67. Tam, kad darbuotojas galėtų naudotis teise į vienodą požiūrį norėdamas gauti studijų finansavimą kaip socialinę lengvatą pagal 7 straipsnio 2 dalį, jis turi ir toliau išlaikyti savo šeimos narį(40). Panašu, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju taip ir yra. Nebūtina, kad vaikas gyventų valstybėje narėje, kurioje gyvena ir dirba darbuotojas (arba kurioje dirba pasienio darbuotojas)(41).
68. Šioje byloje B. Martens tėvas atsidūrė nepalankesnėje padėtyje todėl, kad pasinaudojo darbuotojo teisėmis laisvai judėti, o ne dėl Nyderlandų pilietybės.
69. 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad „jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai“, įvardis reiškia anksčiau 7 straipsnio 1 dalyje nurodytą darbuotoją, t. y. darbuotoją, kuris yra valstybės narės pilietis, dirbantis kitoje valstybėje narėje. Kitose Reglamento Nr. 1612/68 nuostatose, visų pirma II skyriaus „Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais“ nuostatose, taip pat kalbama apie darbuotojus, kurie yra valstybės narės piliečiai ir dirba kitos valstybės narės teritorijoje.
70. Tačiau, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje numatytas vienodo požiūrio standartas yra platesnės apimties nei nediskriminavimo dėl pilietybės principas(42).
71. Todėl Sprendime Hartmann Teisingumo Teismas patvirtino, kad į Sutarties nuostatų, susijusių su darbuotojų judėjimo laisve, taikymo sritį patenka „visi Bendrijos piliečiai, nepaisant jų gyvenamosios vietos ir pilietybės, kurie naudojosi laisvo darbuotojų judėjimo teise ir vykdė profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje“(43). Tokie asmenys taip pat patenka į Reglamento Nr. 1612/68 taikymo sritį(44). Taigi, laikoma, kad G. Hartmann, kuris gyveno kitoje valstybėje narėje, bet dirbo savo pilietybės valstybėje narėje, patenka į Sutarties nuostatų, susijusių su darbuotojų judėjimo laisve, todėl ir į Reglamento Nr. 1612/68, taikymo sritį(45). Jis galėjo naudotis Reglamente Nr. 1612/68 numatytu darbuotojo migranto statusu ir remtis 7 straipsnio nuostatomis kaip ir bet kuris kitas darbuotojas, kuriam taikoma ta nuostata(46). Teisingumo Teismas palygino požiūrį į jo padėtyje esančius asmenis (darbuotojus, pasinaudojusius judėjimo laisve) ir į vietinius darbuotojus (t. y. į vietinius darbuotojus, nepasinaudojusius teisėmis laisvai judėti ir apsigyventi).
72. Atsižvelgdamas į tas aplinkybes Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs Reglamento Nr. 1612/68 ketvirtą konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta, kad laisvo judėjimo teisė turi būti „vienodai taikoma nuolatiniams, sezoniniams ir pasienio darbuotojams <...>“(47). Darbuotojas taip pat galėjo remtis Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsniu prieš savo pilietybės valstybę narę, kai gyveno ir dirbo kitoje valstybėje narėje(48).
73. Todėl atrodo, jog Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje vartojama „vietinio darbuotojo“ sąvoka turėtų būti suprantama taip, kad ji reiškia vietinį darbuotoją, kuris nėra pasinaudojęs teisėmis laisvai judėti bei apsigyventi ir kad šioje nuostatoje numatytas apsaugos standartas yra vienodas požiūris neatsižvelgiant į pilietybę, kad būtų skatinama naudotis laisvėmis judėti bei apsigyventi pagal ES teisę.
74. Galima daryti išvadą, kad pagal SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms draudžiama sudaryti nepalankesnes sąlygas darbuotojams (nepaisant to, ar jie nuolatiniai, sezoniniai arba pasienio darbuotojai)(49), kurie yra pasinaudoję teisėmis laisvai judėti ir apsigyventi. Taigi, nepaisant Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies formuluotės, pagal šią nuostatą ir SESV 45 straipsnį Nyderlandams draudžiama atsisakyti suteikti studijų finansavimą Nyderlandų pilietybę turinčio pasienio darbuotojo išlaikomam vaikui remiantis trejų iš šešerių metų taisykle, kol toks darbuotojas yra pasienio darbuotojas. Taip yra todėl, kad kai taikoma trejų iš šešerių metų taisyklė, pasienio darbuotojas atsiduria nepalankesnėje padėtyje nei panašiomis aplinkybėmis vietos darbuotojas.
Darbuotojo statuso praradimas
75. Jau paaiškinau, kodėl manau, kad Teisingumo Teismas šioje byloje neturi nuspręsti, ar (ir jeigu taip – kiek) asmuo gali toliau remtis (tam tikromis) nuostatomis, susijusiomis su laisvu darbuotojų judėjimu, kai praranda darbuotojo migranto arba pasienio darbuotojo statusą(50). Vis dėlto, siekdama išsamumo, išnagrinėsiu šį klausimą abstrakčiai.
76. Kaip suprantu, šis klausimas kyla, tik jeigu asmuo nedirba, iš tiesų neieško darbo(51) ir kitaip nedalyvauja priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje(52) ir taip nebesinaudoja tokia laisve. Taip atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, B. Martens tėvo padėtyje esantis asmuo būtų baigęs savo profesinę veiklą ir išėjęs į pensiją (Belgijoje arba kitoje šalyje).
77. Iš esmės toks asmuo nebegali įgyti teisių dėl savo ankstesnio darbuotojo statuso(53). Tokio statuso praradimas reiškia pagal ES teisę dėl jo suteikiamos apsaugos praradimą. Tačiau tokia apsauga negali baigtis vien dėl to, kad asmuo pakeitė darbą(54).
78. Jeigu toks ES pilietis ir toliau gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje, jis bet kuriuo atveju gali remtis Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalyje numatytu vienodo požiūrio principu, pagal kurį jis saugomas kaip ES pilietis(55). Šiomis aplinkybėmis pati faktinė aplinkybė, kad jis anksčiau buvo darbuotojas ir (arba) išlaikė šį statusą, gali būti teisės apsigyventi pagrindas(56). Be to, pačiuose ES teisės aktuose gali būti numatyta, kad teisės kyla iš buvusio darbuotojo statuso arba yra su juo susijusios(57).
79. Teisingumo Teismas taip pat yra pripažinęs, kad buvusio darbuotojo migranto arba pasienio darbuotojo statusas gali sukelti pasekmių jau pasibaigus patiems darbo santykiams(58). Tokia (didesnė) apsauga vis tiek gali būti taikoma, nepaisant to, kad kai toks asmuo nustoja vykdyti ekonominę veiklą, jis gali būti saugomas su ES pilietybe susijusių teisių. Darbuotojų judėjimo laisve užtikrinama didesnė apsauga. Kalbėdamas konkrečiai apie studijų finansavimą Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad kol vienas iš tėvų turi darbuotojo migranto arba pasienio darbuotojo statusą, valstybė narė negali taikyti gyvenamosios vietos sąlygos ir remtis tikslu išvengti per didelės finansinės naštos kaip privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, galinčiu pateisinti nevienodą požiūrį į vietinius darbuotojus ir pasienio darbuotojus bei darbuotojus migrantus(59). Taigi, ji negali priimti priemonių, kaip antai gyvenamosios vietos sąlygos, kad apribotų finansinį solidarumą, kuris turėtų būti rodomas darbuotojams migrantams ir pasienio darbuotojams, palyginti su tuo, kuris rodomas vietiniams darbuotojams. Todėl, kitaip nei kalbant apie tokios priemonės pateisinimą remiantis tuo pačiu tikslu su ES pilietybe susijusių teisių požiūriu, nekyla klausimų dėl tokios sąlygos proporcingumo(60).
80. Kokiomis aplinkybėmis buvęs pasienio darbuotojas arba buvęs darbuotojas migrantas turėtų ir toliau būti saugomas darbuotojų teisių laisvai judėti (t. y. naudotis kita apsauga, nei aiškiai suteikta pagal teisės aktus)?
81. Akivaizdu, kodėl tam tikrų socialinių lengvatų poveikis turėtų tęstis, nepaisant gyvenamosios vietos. Visiškai aišku, kad taip yra tais atvejais, kai lengvata iš esmės susijusi su darbuotojo darbo santykių arba profesinio gyvenimo pabaiga(61). Taigi, teisę į išeitinę išmoką, mokamą nutraukus darbo sutartį, iš esmės turi tik asmuo, kuris anksčiau dirbo, bet jau nebedirba. Tokiomis aplinkybėmis galima remtis buvusio darbuotojo statusu. Toks požiūris patvirtintas antriniuose teisės aktuose(62).
82. Jeigu įvykis arba situacija, dėl kurių teikiama socialinė lengvata, įvyksta (susiklosto) pasibaigus darbo santykiams ir nėra susiję su šia faktine aplinkybe arba su buvusiu darbuotojo darbu, iš esmės negalima toliau remtis, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalimi arba SESV 45 straipsniu(63). Taigi, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad jeigu buvęs darbuotojas pats vėliau studijuoja priimančiojoje valstybėje narėje, jis išlaiko darbuotojo statusą, todėl, kai siekia gauti išlaikymo stipendiją ir paramą studijoms, jis gali remtis Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalimi, tačiau tik jeigu yra ryšys tarp buvusios profesinės veiklos ir pasirinktų studijų(64). O jeigu ankstesni darbo santykiai tebuvo šalutiniai studijų, kurios turi būti finansuojamos iš paramos lėšų, požiūriu, toks asmuo neišlaiko darbuotojo statuso ir negali remtis pirmiau nurodyta nuostata(65). Išimtiniais atvejais, jeigu darbuotojas netenka darbo ne savo noru ir dėl darbo rinkoje susiklosčiusių sąlygų yra priverstas dalyvauti kitos veiklos srities profesinio perkvalifikavimo programoje, ryšys su buvusiu darbu nebūtinas(66).
83. Kaip yra tais atvejais, kai įvykis arba situacija, dėl kurių atsiranda būtinybė gauti socialinę lengvatą, įvyksta (susiklosto) prieš prarandant pasienio darbuotojo arba darbuotojo migranto statusą, tačiau tęsiasi ir jį praradus?
84. Manau, kad tai irgi priklauso nuo lengvatos taikymo srities ir taikymo priežasties.
85. Šios bylos aplinkybėmis keli subjektai remiasi Sprendimu Fahmi ir Esmoris Cerdeiro‑Pinedo Amado. Todėl šį sprendimą išnagrinėsiu šiek tiek išsamiau.
86. Jame Teisingumo Teismas konstatavo, jog susiklosčius situacijai, kai buvęs darbuotojas (kuris nebegyvena priimančiojoje valstybėje narėje) siekia remtis darbuotojų judėjimo laisve, kad tokioje valstybėje narėje gautų studijų finansavimą tokiomis pačiomis sąlygomis, kurias ta valstybė taiko savo piliečiams, nukrypimas nuo principo, pagal kurį pasienio darbuotojo arba darbuotojo migranto statuso praradimas reiškia su šiuo statusu susijusios apsaugos praradimą, nepateisinamas jokia ypatinga aplinkybe(67).
87. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, ta byla susijusi su buvusia darbuotoja, kuri anksčiau gaudavo išmoką vaikui, nustojo dirbti, gavo invalidumo išmoką ir vėliau dėl teisėkūros reformos, kuria teisė gauti išmoką vaikui buvo pakeista teise gauti paramą studijoms(68), prarado tą išmoką, nes jos dukra baigė vidurinę mokyklą, todėl nebeatitiko pereinamojo laikotarpio nuostatų sąlygos, kad vaikai privalo tęsti mokslus tokio paties pobūdžio švietimo įstaigoje, kokioje mokėsi 1995 m. spalio 1 d.
88. Teisingumo Teismas nurodė, kad negalima teigti, jog tokiu atveju, kai darbuotojas migrantas nustoja dirbti ir grįžta į savo kilmės valstybę narę, kurioje gyvena ir jo vaikai, teisės gauti studijų finansavimą sąlygos gali varžyti SESV 45 straipsnyje numatytas teises(69). Tokia išvada Teisingumo Teismas patvirtino, kad: i) Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis neturėtų būti aiškinama taip, kad ji reiškia, jog buvę darbuotojai gali ja remtis tam, kad nediskriminuojami įgytų teisę į priimančiosios valstybės narės mokamas socialines išmokas(70); ji turėtų būti aiškinama taip, kad: ii) poveikis galėtų tęstis, jeigu lengvata iš esmės susijusi su darbuotojo darbo santykių arba profesinio gyvenimo nutraukimu(71) ir jeigu teisės aktuose tai aiškiai numatyta(72).
89. Netrukus po to Sprendime Leclere ir Deaconescu Teisingumo Teismas pripažino, kad jeigu darbuotojas nustoja dirbti, „jis ir toliau turi dėl darbo santykių įgytą teisę gauti tam tikras lengvatas“(73). Toje byloje generalinis advokatas F. G. Jacobs manė, kad svarbu tai, ar buvusiam vietiniam darbuotojui (kuris nesinaudojo teisėmis laisvai judėti) lengvata suteikta dėl jo buvusio darbuotojo statuso, nepaisant gyvenamosios vietos. Jeigu atsakymas neigiamas, buvęs darbuotojas migrantas arba pasienio darbuotojas nebegali remtis apsauga, teikiama dėl tokio statuso(74).
90. Darau išvadą (ir dar kartą pabrėžiu, kad šį klausimą nagrinėju abstrakčiai), jog buvęs darbuotojas neturi teisės naudotis visomis lengvatomis, įgytomis jo darbo santykių metu. Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje pateikta „socialinės lengvatos“ sąvoka labai plati ir ji apima išmokas, kurios gali būti susijusios arba nesusijusios su darbo sutartimi ir kurios vietiniams darbuotojams skiriamos visų pirma dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso arba vien dėl to, kad jie gyvena tos valstybės teritorijoje(75). Buvęs darbuotojas dėl tokių socialinių lengvatų, kurios susijusios su jo buvusiais darbo santykiais, gali ir toliau remtis darbuotojų teisėmis laisvai judėti. Tačiau „mobilusis“ studijų finansavimas, kaip antai MNSF, paprastai neskiriamas darbuotojams (arba jų išlaikomiems vaikams) dėl jų darbo santykių. Tai socialinė lengvata, Nyderlandų teikiama visiems ES piliečiams, kurie nori studijuoti ne Nyderlanduose ir yra pakankamai integravęsi Nyderlanduose. Todėl pagal ES teisę Nyderlandai negali atsisakyti teikti tokią lengvatą ES piliečiams, pasinaudojusiems darbuotojų judėjimo laisve (nes jų objektyvus darbuotojų statusas yra pirmiausia įvykusios integracijos įrodymas).
91. Kaip nurodė generalinis advokatas F. G. Jacobs(76), tai taip pat reiškia, kad jeigu valstybė narė toliau teikia socialines lengvatas buvusiems darbuotojams, nepaisydama jų darbo santykių pabaigos ir gyvenamosios vietos, ji negali diskriminuoti buvusių darbuotojų, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai arba pasinaudojo darbuotojų judėjimo laisve. Tokiu atveju buvęs pasienio darbuotojas arba buvęs darbuotojas migrantas gali toliau remtis pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį teikiama apsauga, kad galėtų naudotis lengvatomis, įgytomis iki tol, kai jis prarado pasienio darbuotojo statusą arba darbuotojo migranto statusą.
92. Taigi, nuspręsti, ar pasibaigus darbo santykiams (vietiniai) buvę darbuotojai gali toliau naudotis socialinėmis lengvatomis, kaip antai studijų finansavimu, dėl savo buvusio darbo, turi valstybė narė. Nusprendusi, kad jie gali toliau naudotis tokiomis socialinėmis lengvatomis, valstybė narė negali sudaryti mažiau palankių sąlygų tiems darbuotojams, kurie yra kitos valstybės narės piliečiai ir (arba) pasinaudojo darbuotojų judėjimo laisve.
Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis
93. Nepaisydami to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti tik SESV 45 straipsnį ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį, visi subjektai, teikdami atsakymą į pirmąjį klausimą, taip pat aptarė šio reglamento 12 straipsnį (be kita ko, jie aiškinosi, ar jis apskritai gali būti taikomas pasienio darbuotojo vaikui). Siekdama išsamumo, šią išvados dalį užbaigsiu tos nuostatos analize.
94. Pagal 12 straipsnį darbuotojų, kurie dirba arba yra dirbę kitos valstybės narės teritorijoje, vaikams suteikiamos atskiros, individualios teisės(77). Pagal šį straipsnį jiems, be kita ko, garantuojama teisė lankyti bendrojo lavinimo mokyklą valstybėje narėje, kurioje dirba arba dirbo vienas iš tėvų (taigi, kurioje jis turi arba turėjo darbuotojo migranto statusą) tokiomis pačiomis sąlygomis kaip tos valstybės piliečiams, jeigu jie gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje(78). Taigi, tokiu atveju vaikai gali tęsti ir prireikus baigti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje(79). Jie taip pat gali remtis 12 straipsniu, jeigu priimančioji valstybė narė savo piliečiams suteikia galimybę gauti studijų arba mokslų užsienyje finansavimą(80). Tam, kad prašymą pateikęs asmuo galėtų remtis 12 straipsniu, jis neturi būti darbuotojo migranto išlaikomas vaikas, jis taip pat neturi įrodyti, kad abu jo tėvai turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje arba kad jo jie tebėra darbuotojai migrantai(81). Be to, nebūtina, kad jo tėvai liktų susituokę arba kad jie abu būtų ES piliečiai(82). Svarbu tai, kad vaikas gyveno su tėvais (arba vienu iš jų) priimančiojoje valstybėje narėje tuo metu, kai bent vienas iš tėvų gyvendamas joje turėjo darbuotojo statusą(83). Taip 12 straipsniu prisidedama prie Reglamento Nr. 1612/68 bendro tikslo sukurti geriausias įmanomas darbuotojo migranto šeimos integracijos į priimančiąją valstybę narę sąlygas(84). Darbuotojo migranto vaikas turi turėti galimybę mokytis bei studijuoti priimančiojoje valstybėje narėje ir sėkmingai baigti mokslus arba studijas(85). Todėl teisė į švietimą ir su ja susijusi teisė gyventi šalyje išsaugomos, kol vaikas baigs mokslus(86).
95. Tačiau iš esmės nebūna taip, kad pasienio darbuotojas gyventų ir dirbtų priimančiojoje valstybėje narėje.
96. Todėl atsižvelgiant į 12 straipsnio formuluotę atrodo, kad jis netaikomas pasienio darbuotojų vaikams. Tačiau tokį aiškinimą sunku suderinti su principu, pagal kurį požiūris į darbuotojus migrantus ir pasienio darbuotojus turi būti vienodas ir kuris išplaukia iš Reglamento Nr. 1612/68 ketvirtos konstatuojamosios dalies bei iš nusistovėjusios teismo praktikos, susijusios su darbuotojų judėjimo laisve(87).
97. Bet kuriuo atveju, net jeigu vienas iš tėvų (kuris yra pasienio darbuotojas) neturi gyventi priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų taikomas Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis (šį klausimą specialiai palieku atvirą), manau, jog vaikas turi įrodyti, kad jį su priimančiąja valstybe nare sieja tam tikras ryšys arba jis yra į ją integravęsis, nes joje gyvena arba studijuoja. Čia nedarau galutinės išvados dėl to, kaip konkrečiai turėtų būti nustatyta ši riba. Šioje byloje nagrinėjamu atveju B. Martens negyveno Nyderlanduose, kai jos tėvas buvo pasienio darbuotojas šioje šalyje ir ji pateikė prašymą skirti studijų ne Nyderlanduose esančioje švietimo įstaigoje finansavimą.
98. Darau išvadą, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis nesvarbus šiai bylai.
Antrasis klausimas. ES piliečių teisės laisvai judėti ir apsigyventi
99. Nemanau, kad Teisingumo Teismui būtina atsakyti į antrąjį klausimą, susijusį su ES pilietybe. SESV 20 straipsnio ir 21 straipsnio 1 dalies konkreti išraiška yra SESV 45 straipsnis, susijęs su laisvu darbuotojų judėjimu(88), ir B. Martens tėvas gali toliau remtis pastarąja nuostata. Jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų su šiuo požiūriu ir nuspręstų atsakyti į antrąjį klausimą, manau, kad esamoje teismo praktikoje yra būtinų nuostatų, kuriomis remiantis galima pateikti išaiškinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
100. Sprendime byloje C‑542/09 nenagrinėjamas trejų iš šešerių metų taisyklės taikymas Nyderlandų piliečių, kurie nėra ekonominiu požiūriu aktyvūs Nyderlanduose ir negyvena šioje šalyje, išlaikomiems vaikams. Tačiau Teisingumo Teismas vėliau yra nagrinėjęs panašių priemonių su ES pilietybe susijusių teisių požiūriu, visų pirma bylose pagal prašymus priimti prejudicinį sprendimą dėl Vokietijos piliečių, gyvenančių ne Vokietijoje ir pateikusių prašymą skirti studijų Vokietijoje finansavimą(89).
101. Iš esmės Teisingumo Teismas konstatavo, jog valstybės narės, kurios teikia paramą mokslui ir studijoms kitoje valstybėje narėje, turi užtikrinti, kad šios paramos suteikimo sąlygos be pateisinamų priežasčių neribotų pagal SESV 21 straipsnį garantuojamos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje(90). Buvo konstatuota, kad tam tikrą nustatytą laikotarpį trunkančio nepertraukiamo gyvenimo sąlyga yra toks suvaržymas: ji gali atgrasyti piliečius įgyvendinti savo teisę laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, nes jeigu jie ją įgyvendintų, galėtų netekti teisės į paramą studijoms(91).
102. Kai Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar toks apribojimas gali būti pateisinamas objektyviais bendrojo intereso pagrindais (nepaisant pilietybės), ir nagrinėjamos priemonės proporcingumą teisėtam tikslui, kurio ja siekiama, jis išaiškino, kad valstybės narės teisėtai gali teikti paramą visoms studijoms užsienyje tik tiems studentams, kurie įrodo pakankamą integracijos lygį finansavimą teikiančioje valstybėje narėje(92). Teisingumo Teismas yra apibūdinęs šį tikslą kaip priemonę kitam tikslui pasiekti, būtent – išvengti nepagrįstos naštos finansavimą teikiančiai valstybei narei, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės galimos teikti paramos lygiui(93). Tačiau konstatuota, kad vien reikalavimas nepertraukiamai gyventi šalyje tam tikrą nurodytą laikotarpį yra pernelyg bendro ir išimtinio pobūdžio ir viršija tai, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti; todėl jis negali būti laikomas proporcingu(94). Pakankamą ryšį su finansavimą teikiančia valstybe nare galima būtų įrodyti ir remiantis kitais veiksniais, kaip antai pilietybe, išsilavinimu, šeima, darbu, kalbos mokėjimu arba kitų socialinių arba ekonominių ryšių egzistavimu(95).
103. Taigi, net jeigu ES pilietis nevykdo (arba nebevykdo) ekonominės veiklos, jo ryšį su valstybe nare, kurios prašoma skirti finansavimą, galima įrodyti atsižvelgiant į jo darbą ir šeimą. Tai visų pirma taikoma, kalbant apie studento (ankstesnį) darbą, tačiau gali būti taikoma ir kalbant apie dabartinį arba ankstesnį šeimos narių, kurie išlaiko studentą (paprastai tai – tėvai), darbą(96). Kadangi ryšio stiprumas yra tik sąlyga, taikoma siekiant apriboti išmokas gaunančių asmenų grupę, kad būtų išvengta rizikos užkrauti finansavimą teikiančiai valstybei narei nepagrįstą finansinę naštą, manau, jog negalima neatsižvelgti į faktinę aplinkybę, kad toks vienas iš tėvų praeityje yra prisidėjęs prie valstybės biudžeto.
104. Tam tikromis aplinkybėmis norint įvertinti, ar ES pilietis pakankamai susijęs su finansavimą teikiančia valstybe nare, gali būti naudinga ir informacija apie studijų vietą bei pobūdį, tačiau manau, kad tokia informacija turėtų būti laikoma papildoma, o ne privaloma.
105. Šioje byloje B. Martens dėl turimos pilietybės yra Sąjungos pilietė, kuri pasinaudojo laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kai vaikystėje su tėvais iš Nyderlandų persikėlė į Belgiją. Todėl ji gali remtis SESV 20 ir 21 straipsniais net ir prieš savo pilietybės valstybę narę (Nyderlandus).
106. Vien faktinė aplinkybė, kad praėjo daug laiko nuo to momento, kai ji pasinaudojo tomis teisėmis laisvai judėti, negali turėti įtakos klausimui, ar tuo atveju, kai asmuo nuolat naudojasi teise gyventi kitoje valstybėje narėje, jis gali įgyti teises, numatytas SESV 20 ir 21 straipsniuose(97).
107. Nors gali būti, kad tuo metu, kai B. Martens su šeima persikėlė į Belgiją, MNSF dar nebuvo (ir todėl tuo metu dėl jo nebuvo ribojama galimybė jiems pasinaudoti teise laisvai judėti), taikant trejų iš šešerių metų taisyklę ji vis tiek atsiduria nepalankioje padėtyje dėl to, kad nenutrūkstamai gyveno ne Nyderlanduose.
108. Būtina, kad Nyderlanduose sprendžiant, kam skirti finansavimą, kurį ši šalis teikia studijoms (tiek kitose valstybėse narėse, tiek ne Europos Sąjungoje), nepaisant prašymą pateikusių asmenų pilietybės, būtų taikomas vienodas teisinis vertinimas. Ir spręsdami šį klausimą Nyderlandai negali sudaryti nepalankesnių sąlygų pareiškėjams, kurie yra pasinaudoję teisėmis persikelti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje. Sprendime D‘Hoop Teisingumo Teismas nedviprasmiškai išaiškino, jog „su laisvo judėjimo teise būtų nesuderinama tai, kad pilietis savo pilietybės valstybėje narėje susidurtų su mažiau palankiu požiūriu nei tas, kuris jam būtų taikomas, jeigu nebūtų pasinaudojęs Sutarties teikiamomis judėjimo laisvės galimybėmis“(98). Tokiu atveju valstybė narė iš esmės nubaustų savo pilietį už tai, kad jis pasinaudojo teise laisvai judėti(99).
109. Kai B. Martens taikoma trejų iš šešerių metų taisyklė, daromas būtent toks poveikis. B. Martens negali įvykdyti šio reikalavimo, nes po to, kai vaikystėje iš Nyderlandų persikėlė į Belgiją, ji toliau gyveno Belgijoje bent jau iki to momento, kai buvo priimta į Nyderlandų Antilų universitetą.
110. Siekdami pateisinti trejų iš šešerių metų taisyklės taikymą, Nyderlandai remiasi Teisingumo Teismo pripažinimu, kad valstybės narės gali teikti tokią paramą tik studentams, kurie yra įrodę tam tikrą integraciją į tos valstybės visuomenę(100).
111. Nors Teisingumo Teismas iš tiesų yra pripažinęs tokį tikslą, jis taip pat aiškiai nurodė, kad jeigu būtų taikomas vien gyvenamosios vietos kriterijus, jis būtų pernelyg išimtinio ir bendro pobūdžio. Manau, jog šiuo požiūriu nesvarbu, kad, kitaip nei pagal Vokietijoje numatytą gyvenamosios vietos sąlygą, nagrinėjamą įvairiuose teismo sprendimuose, kaip antai sprendimuose Prinz ir Thiele Meneses, pagal Wsf 2000 numatytą reikalavimą studentas neturi būti gyvenęs Nyderlanduose nepertraukiamą trejų metų laikotarpį prieš pat studijų užsienyje pradžią. Šis skirtumas nekeičia absoliutaus ir išimtinio gyvenamosios vietos sąlygos pobūdžio.
112. Siekdama išsamumo pažymiu, kad trejų iš šešerių metų taisyklė nėra absoliuti (nes ministras gali pritaikyti teisingumo išlygą ir jos nepaisyti)(101). Tačiau Teisingumo Teismas turi mažai informacijos apie tos išlygos taikymo sritį ir veikimą arba iš viso neturi tokios informacijos. Bet kuriuo atveju faktinė aplinkybė, kad tam tikromis aplinkybėmis ministras gali pasinaudoti diskrecija netaikyti nepagrįsto su ES pilietybe susijusių teisių apribojimo, nekeičia pateiktos analizės. Tai, kas draudžiama pagal ES teisę, yra draudžiama. (Tą patį galima pasakyti apie išimtį, taikomą pasienio darbuotojams ir Nyderlandų pilietybę turintiems asmenims (jų vaikams), kurie gyvena pasienio regione ir nori studijuoti jame esančioje švietimo įstaigoje.)
Išvada
113. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas į Centrale Raad van Beroep pateiktus klausimus turėtų atsakyti taip:
SESV 45 straipsniu ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 2 dalimi Nyderlandams užkertamas kelias nesuteikti pasienio darbuotojo išlaikomam Nyderlandų pilietybę turinčiam vaikui studijų finansavimo remiantis trejų iš šešerių metų taisykle tol, kol toks darbuotojas išlaiko pasienio darbuotojo statusą. Jeigu toks pasienio darbuotojas nustoja dirbti Nyderlanduose ir pasinaudoja darbuotojų judėjimo laisve bei pradeda dirbti darbo visą darbo laiką režimu kitoje valstybėje narėje, nepaisant jo gyvenamosios vietos pagal SESV 45 straipsnį, Nyderlandams užkertamas kelias taikyti priemones, kuriomis toks darbuotojas atgrasomas nuo naudojimosi SESV 45 straipsnyje numatytomis teisėmis ir pagal kurias jis netenka socialinių lengvatų, jam garantuojamų pagal Nyderlandų teisės aktus, kaip antai „mobiliojo“ studijų finansavimo išlaikomam vaikui, dėl to, kad pasinaudojo teisėmis laisvai judėti, išskyrus atvejus, kai tokios priemonės gali būti objektyviai pateisintos.