GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2013 m. rugsėjo 5 d.(1)
Byla C‑413/12
Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León
prieš
Anuntis Segunda Mano SL
(Audiencia Provincial de Salamanca (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Pakankamos ir veiksmingos priemonės nutraukti nesąžiningų sąlygų naudojimą – Vartotojų apsaugos asociacijos pareikštas ieškinys dėl uždraudimo – Pareiga pareikšti ieškinį dėl uždraudimo pardavėjo ar tiekėjo gyvenamosios vietos arba įsteigimo vietos teisme – Galimybės apeliacine tvarka skųsti sprendimą dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo nebuvimas – Veiksminga teisminė gynyba – Procesinė autonomija – Veiksmingumo principas“
1. Kiek siekis užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį turi įtakos valstybių narių procesinei autonomijai vartotojų apsaugos asociacijų pareikštų ieškinių dėl uždraudimo srityje? Ar, siekiant užtikrinti šių asociacijų kovos su nesąžiningomis sąlygomis veiksmingumą, joms reikėtų suteikti galimybę pateikti apeliacinį skundą dėl nutarties, kuria pripažįstama, kad teismas, į kurį kreiptasi, neturi teritorinės jurisdikcijos, nors nacionalinėje teisėje tokia galimybė apskritai neįtvirtinta, ir leisti pasinaudoti specialiąja jurisdikcija, kuri anksčiau buvo taikoma tik patiems vartotojams? Iš esmės toks yra šioje prejudicinėje byloje nurodytų problemų pobūdis.
I – Teisinis pagrindas
A – Direktyva 93/13/EEB
2. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais(2) 23 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „asmenys arba organizacijos, pagal valstybės narės teisės aktus laikomos <…> turinčiomis teisėtą interesą [apsaugoti vartotoją], privalo turėti galimybių pradėti procesinius veiksmus dėl sutarties, kuri sudaryta bendram naudojimui su vartotojais sudaromose sutartyse, sąlygų, ir, visų pirma, dėl nesąžiningų sąlygų, teisme arba administracinėje institucijoje, kuri yra kompetentinga nagrinėti skundus arba inicijuoti atitinkamus procesinius veiksmus; tačiau <…> ši galimybė nereikalauja bendrųjų sąlygų, įgytų atskiruose ekonominiuose sektoriuose, išankstinio patvirtinimo“.
3. Direktyvos 93/13 24 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“.
4. Direktyvos 93/13 7 straipsnyje numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.
2. Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.
<...>“
B – Ispanijos teisė
5. Su šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą susijusį nacionalinį teisinį pagrindą galima apibendrinti taip.
6. Vadovaujantis Civilinio proceso kodeksu (Ley 1/2000 de Enjuiciamento Civil(3), toliau – LEC), ieškiniai, kuriais reikalaujama pripažinti negaliojančiomis su sutarčių bendrosiomis sąlygomis susijusias nuostatas, turi būti pareikšti teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą. Jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl uždraudimo, kuriais siekiama įpareigoti atsakovą nutraukti veiksmus arba užkirsti kelią tokiems veiksmams ateityje(4), atvirkščiai, turi atsakovo – pardavėjo ar tiekėjo – gyvenamosios arba įsteigimo vietos teismas, jei ši gyvenamoji arba įsteigimo vieta yra Ispanijos teritorijoje(5). Taigi minėta teritorinės jurisdikcijos taisyklė taikoma, kai atitinkamas ieškinys pareiškiamas siekiant ginti kolektyvinius ir atskirus vartotojų interesus(6) ir kai šį ieškinį pareiškia įstatyme įtvirtintas sąlygas atitinkanti vartotojų apsaugos asociacija(7).
7. Be to, sprendimai, kuriais teismas, į kurį kreiptasi, pripažįsta neturintis teritorinės jurisdikcijos, yra neskundžiami(8).
II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8. Associación de Consumidores Independientes de Castilla y León (Kastilijos ir Leono nepriklausomų vartotojų asociacija, toliau – ACICL) yra vartotojų apsaugos asociacija, įrašyta į Kastilijos ir Leono autonominės srities vartotojų ir naudotojų organizacijų registrą. Jos buveinė yra Salamankoje. Ji turi 110 narių ir 2010 m. disponavo 3 941 euro biudžetu. Šios asociacijos veikla apima tik minėtos srities teritoriją. ACICL nepriklauso jokiai federacijai ir nėra susijungusi su jokia tarpregionine ar nacionaline asociacija arba organizacija. Be to, ji atitinka teisines sąlygas, reikalingas norint teisme ginti kolektyvinius vartotojų interesus.
9. ACICL pareiškė ieškinį dėl uždraudimo Juzgado de Primera Instancia No 4 y de lo Mercantil de Salamanca (Salamankos ketvirtajame pirmosios instancijos ir komerciniame teisme), pirmojoje instancijoje, bendrovei Anuntis Segunda Mano SL, įsteigtai Barselonos provincijoje. Ieškinyje reikalauta pripažinti niekinėmis tam tikras tipines naudojimo sąlygas, pateiktas šios bendrovės interneto svetainėje(9), teigiant, kad jos yra nesąžiningos, ir ateityje nutraukti tariamai nesąžiningus veiksmus.
10. 2011 m. balandžio 6 d. nutartyje Juzgado de Primera Instancia No 4 y de lo Mercantil de Salamanca pripažino neturintis jurisdikcijos nagrinėti ACICL pareikšto ieškinio. Šio teismo teigimu, pagal LEC 52 straipsnio 1 dalies 14 punktą jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl uždraudimo, pareikštus siekiant ginti kolektyvinius vartotojų apsaugos interesus, turi atsakovo įsteigimo vietos teismas. Vis dėlto Juzgado de Primera Instancia No 4 y de lo Mercantil de Salamanca pažymėjo, kad jo sprendimas dėl jurisdikcijos neturėjimo gali būti apskųstas apeliacine tvarka, nors tokia galimybė nenumatyta jokioje nacionalinės teisės nuostatoje.
11. Taigi ACICL pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Salamanca (Salamankos provincijos teismas). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti dvi problemų grupes.
12. Pirma, pagal nacionalines procesines taisykles ir visų pirma LEC 60 ir 67 straipsnius teismo sprendimas dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo yra neskundžiamas, todėl jei ACICL norėjo, kad jos ieškinys dėl uždraudimo būtų išnagrinėtas, ji turėjo kreiptis tik į atsakovo buveinės vietos teismą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tokiomis sąlygomis negalėjimas apeliacine tvarka skųsti Ispanijos teismų sprendimų, kuriais jie pripažįsta neturintys teritorinės jurisdikcijos nagrinėti vartotojų interesams ginti pareikštų atskirų ieškinių dėl uždraudimo, nėra kliūtis įgyvendinti Sąjungos teise apskritai ir būtent Direktyva 93/13 siekiamą tikslą užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atsisakyti taikyti nacionalines procesines taisykles, kad galėtų išnagrinėti jam pateiktą apeliacinį skundą.
13. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar su, pirma, Sąjungos teise, antra, tikslu užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir, trečia, pripažįstama vartotojų apsaugos asociacijų šioje srityje vykdomos veiklos svarba suderinama kolizinė norma, pagal kurią vartotojų apsaugos asociacijos ieškinys dėl uždraudimo turi būti pareikštas pardavėjo ar tiekėjo gyvenamosios vietos arba įsteigimo vietos teisme, todėl ACICL dėl savo mažo biudžeto ir ribotos veiklos teritorijos in fine turėtų atsisakyti pareikšti tokį ieškinį.
14. Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Salamanca nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir sprendime, kuriuo teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą (šį prašymą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. rugsėjo 11 d.), pagal SESV 267 straipsnį pateikė tokius du prejudicinius klausimus:
„1. Ar remdamasis apsauga, kuri pagal direktyvą [93/13] užtikrinama vartotojui, Audiencia Provincial [de Salamanca], kaip nacionalinis apeliacinis teismas, net ir nesant šiuo klausimu vidaus teisės normos, gali nagrinėti apeliacinį skundą dėl [Juzgado de Primera Instancia No 4 y de lo Mercantil de Salamanca] sprendimo, kuriuo pripažįstama, kad teritorinę jurisdikciją nagrinėti vartotojų asociacijos, kurios veiklos teritorija yra ribota, kuri nesusijungusi su kitomis asociacijomis ir joms nepriklauso ir kurios biudžetas ir narių skaičius nėra dideli, ieškinį dėl uždraudimo turi atsakovo įsisteigimo vietos teismas?
2. Ar [SESV] 4, 12, 114 ir 169 straipsnius, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnį kartu su Direktyva 93/13 ir Teisingumo Teismo praktika dėl aukšto vartotojų interesų apsaugos lygio bei direktyvų veiksmingumo ir lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais reikia aiškinti taip, kad pagal juos teritorinę jurisdikciją nagrinėti vartotojų asociacijos, kurios veiklos teritorija yra ribota, kuri nesusijungusi su kitomis asociacijomis ir joms nepriklauso ir kurios biudžetas ir narių skaičius nėra dideli, ieškinį dėl uždraudimo toliau naudoti nesąžiningas sutarties sąlygas, skirtą vartotojų ir naudotojų kolektyviniams ar atskiriems interesams apsaugoti, turi šios asociacijos, o ne atsakovo įsisteigimo vietos teismas?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
15. Atsakovė pagrindinėje byloje, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas.
IV – Teisinis vertinimas
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
16. Pirma, išnagrinėsiu Ispanijos vyriausybės argumentą, susijusį su pirmojo klausimo nepriimtinumu, ir, antra, priminsiu tvirtai nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintus principus, kurie bus naudingi šiam nagrinėjimui. Trečia, įvertinsiu aplinkybę, kad valstybės narės teisės sistemoje neįtvirtinti dviejų instancijų teismai teritorinės jurisdikcijos srityje, atsižvelgdamas į minėtus principus ir ypač į veiksmingumo principą.
1. Dėl pirmojo klausimo priimtinumo
17. Iškart reikia atmesti Ispanijos vyriausybės argumentą, kad Teisingumo Teismui pateiktas pirmasis klausimas nepriimtinas dėl to, jog byla susijusi tik su vidaus situacija, todėl aptariamą procesinę taisyklę reikia nagrinėti atsižvelgiant tik į Ispanijos Konstitucijoje įtvirtintą veiksmingos teisminės gynybos principą. Šiuo klausimu užtenka priminti, kad Juzgado de Primera Instancia No 4 y de lo Mercantil de Salamanca ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštu ACICL ieškiniu buvo siekiama pripažinti, jog bendrovės, kuri yra atsakovė pagrindinėje byloje, naudotos sąlygos buvo nesąžiningos, todėl jis akivaizdžiai susijęs su teise teisme ginti Direktyvoje 93/13 įtvirtintą vartotojų apsaugą, prireikus dalyvaujant šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytoms vartotojų apsaugos asociacijoms.
2. Dėl veiksmingumo principo, ribojančio valstybių narių procesinę autonomiją
18. Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad „egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią <...> nesąžiningų sąlygų naudojimui“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar pakankamos ir veiksmingos priemonės turi apimti galimybę apeliacine tvarka skųsti sprendimą dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo, priimtą nagrinėjant vartotojų apsaugos asociacijos ieškinį.
19. Tokioms asociacijoms suteiktos procesinės priemonės Direktyva 93/13 nederinamos. Vis dėlto, Teisingumo Teismo teigimu, „valstybėms narėms laisvė pasirinkti direktyvos įgyvendinimo priemones ir būdus neturi jokios įtakos valstybės narės, kuriai ji skirta, pareigos imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą, atžvilgiu“(10). Pagal keliuose sprendimuose įtvirtintą teismo praktiką „valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal [ESS 4 straipsnio 3 dalį joms kylanti] pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių, skirtų užtikrinti šios pareigos įvykdymą, tenka visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus pagal savo kompetenciją“(11), kurie „turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą“(12). Be to, jei atitinkamoje srityje nėra priimta Sąjungos teisės aktų, kaip pagrindinės bylos atveju, „kiekviena valstybė narė savo teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, pareiškimo procesines taisykles“(13) su sąlyga, kad bus užtikrinta veiksminga šių teisių apsauga(14).
20. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad „ieškinių, skirtų užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)“(15).
21. Į visas minėtas aplinkybes reikia atsižvelgti vertinant nagrinėjamą klausimą.
3. Dėl dviejų instancijų teismų nebuvimo atsižvelgiant į veiksmingumo principą
22. Taigi pagrindinės bylos situaciją reikia vertinti atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Vis dėlto šiuo atveju nekeliamas klausimas dėl lygiavertiškumo principo. Taigi reikia nustatyti, kaip yra su veiksmingumo principu.
23. Apskritai reikia pažymėti, kad Sąjungos teisėje, susijusioje su vartotojų apsaugos sritimi, neįtvirtinta konkreti pareiga dėl teismų instancijų, kurias valstybės narės turi numatyti, skaičiaus. Teismų sistema visiškai patenka į valstybių narių procesinės autonomijos sritį. Be to, pripažįstama, kad Sutartimis nebuvo siekiama sukurti kitų nei jau nustatytos teisės gynimo priemonių, nebent iš nacionalinės teisės sistemos organizavimo būtų matyti, kad nėra jokių gynybos priemonių, leidžiančių, kad ir netiesiogiai, užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių laikymąsi(16).
24. Šiame klausime keliama problema, kad neįmanoma pateikti apeliacinio skundo dėl sprendimo, kuriuo teismas, į kurį kreiptasi, pripažįsta neturintis teritorinės jurisdikcijos ir nurodo teritorinę jurisdikciją turintį teismą, kuriame turi būti nagrinėjamas ginčas. Kaip priminė Komisija, vienintelė Sąjungos lygmens nuostata šioje srityje yra susijusi su pačiais Sąjungos teismais. Prie Sutarčių pridedamo Protokolo (Nr. 3) dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad „tais atvejais, kai Bendrasis Teismas nustato, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimas priklauso ne jo, o Teisingumo Teismo jurisdikcijai, tą bylą jis perduoda Teisingumo Teismui; panašiai, kai Teisingumo Teismas nustato, kad byla priklauso ne jo, o Bendrojo Teismo jurisdikcijai, tą bylą jis perduoda Bendrajam Teismui, o tas teismas negali atsisakyti savo jurisdikcijos“(17). Šie sprendimai perduoti bylą yra neskundžiami(18).
25. Žinoma, vienam Sąjungos teismui perduodant bylą kitam Sąjungos teismui nesusiduriama su tokiais geografiniais nepatogumais, kokių kilo pagrindinėje byloje.
26. Vis dėlto – ir tai yra esminė aplinkybė norint gerai suprasti pirmąjį klausimą – šis klausimas susijęs su nacionalinės procesinės nuostatos, pagal kurią sprendimai dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo yra neskundžiami, t. y. LEC 67 straipsnio 1 dalies, suderinamumu su Sąjungos teise, o minėti nepatogumai kyla pritaikius taisyklę, pagal kurią vartotojų apsaugos asociacijos ieškinys dėl uždraudimo turi būti pateiktas pardavėjo ar tiekėjo gyvenamosios arba įsteigimo vietos teismui, t. y. LEC 52 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Tačiau ši teisės nuostata nėra nagrinėjamo prejudicinio klausimo objektas.
27. Tokiomis aplinkybėmis palyginimas su Sąjungos teismams taikytinomis procesinėmis taisyklėmis ir toliau reikšmingas ir iš jo matyti, kad galimybė skųsti sprendimus dėl jurisdikcijos neturėjimo nenumatyta nei su šiomis taisyklėmis susijusių teisių gynimo priemonių sistemoje, nei Ispanijos proceso teisėje.
28. Kalbant apie antrinės teisės šaltinius pažymėtina, kad nei 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus(19), nei ją pakeitusioje 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus(20) įtvirtintomis nuostatomis nebuvo siekiama išsamiai išnagrinėti klausimo dėl teismų instancijų skaičiaus, kurį valstybės narės turi numatyti, kiek tai susiję su sprendimais dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo, kurie būtų nukreipti prieš vartotojų apsaugos asociacijas.
29. Kalbant apie 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, įdomu pažymėti, kad tik priėmus šios konvencijos Protokolą Nr. 7(21) buvo įtvirtinta teisė apskųsti(22). Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ši teisė ne tik taikytina išimtinai baudžiamojoje teisėje, bet ir kad šio protokolo vis dar nėra ratifikavusios visos Sąjungos valstybės narės. Tai atspindi įvairiose valstybėse numatytų teismų instancijų skaičiaus skirtumus visose srityse.
30. Kadangi nėra teisės normos, Sąjungos lygiu tiksliai nustatančios teisminių garantijų, kuriomis gali pasinaudoti vartotojų apsaugos asociacija, apimtį, reikia nustatyti, ar dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, kuria užkertamas kelias apskųsti sprendimą dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo, iš Sąjungos teisės kylančių minėtos asociacijos teisių ir įgaliojimų taikymas netampa praktiškai neįmanomas ar labai sudėtingas.
31. Šiuo klausimu visų pirma reikia pripažinti, kad negalėjimas pateikti apeliacinio skundo, su kuriuo susidūrė ACICL, yra susijęs tik su teritorine jurisdikcija ir jai neužkerta kelio pasinaudoti bet kokia teisinės gynybos priemone, kurią taikant ACICL reikalavimas nutraukti sąlygų, kurios, jos nuomone, yra nesąžiningos, naudojimą būtų išnagrinėtas iš esmės. Bet kuriuo atveju teisės gynimo priemonė ACICL iš tiesų yra prieinama, nes galimybę, kad bylą iš esmės išnagrinėtų teismas, užtikrina sprendimą dėl jurisdikcijos neturėjimo priėmusio teismo nurodyto teismo pareiga pakartotinai neginčyti savo teritorinės jurisdikcijos. Taigi atmestina bet kokia su atsisakymu vykdyti teisingumą susijusi prielaida.
32. Antra, galimybės pateikti apeliacinį skundą nebuvimas taip pat nereiškia, kad galutinai baigiasi diskusija dėl teritorinės jurisdikcijos, nes atsakovės pagrindinėje byloje įsteigimo vietos teismo jurisdikcijos klausimas galės būti dar kartą(23) aptariamas, kai minėtas teismas priims sprendimą dėl esmės.
33. Nors puikiai suprantu sunkumus, su kuriais susiduria ACICL, ir neneigiu nepatogumų, kylančių dėl negalėjimo apeliacine tvarka apskųsti sprendimo, kuriuo baigiamas bylos nagrinėjimas ieškovo pagrindinėje byloje geografiniame regione, taip pat reikia pripažinti, kad ACICL gali pateikti ieškinį kitame, šį kartą teritorinę jurisdikciją turinčiame, teisme ir taip prisidėti prie direktyva siekiamo tikslo.
34. Pakartosiu, kad pats teismo geografinės vietos pasikeitimas, dėl kurio ACICL kyla sunkumų, nėra negalėjimo pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo pripažįstamas teritorinės jurisdikcijos neturėjimas, pasekmė, bet kyla dėl LEC 52 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo, su kuriuo susijęs Teisingumo Teismui pateiktas antrasis klausimas.
35. Juzgado de Primera Instancia No 4 y de lo Mercantil de Salamanca priėmus sprendimą dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo iš tiesų kyla grėsmė, kad ACICL turės atsisakyti savo ieškinio vien dėl finansinių priežasčių. Vis dėlto būtų sunku pripažinti veiksmingumo principo pažeidimą kiekvieną kartą, kai priėmus sprendimą dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo teisės subjektas atsisako pareikšti ieškinį dėl su tuo susijusių išlaidų, žinoma, jei bendra su procesu susijusių išlaidų suma nėra tokia didelė, kad taptų atgrasanti. Vis dėlto šios bylos medžiagoje nenurodoma, kad teismo vietos pakeitimo išlaidos buvo objektyviai per didelės.
36. Kita vertus, buvo įrodyta, kad dėl šio vietos pakeitimo ieškovė pagrindinėje byloje subjektyviai negali padengti išlaidų. Vis dėlto į konkrečią ACICL ekonominę padėtį, mano manymu, negalima atsižvelgti vertinant, ar laikomasi veiksmingumo principo. Nacionalinės teisės aktų leidėjų nustatytos taisyklės, susijusios su teisės gynimo būdų struktūra ir teismų instancijų, kuriose, siekiant gero teisingumo vykdymo ir nuspėjamumo, gali būti nagrinėjamas kiekvienos rūšies sprendimas, skaičiumi, savaime suprantama, turi būti viršesnės už konkrečius interesus, ir negalima numatyti, kad jos galėtų keistis kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šalių finansinę padėtį(24).
37. Galiausiai, ar reikia priminti, kad norint taikyti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus „kiekviena byla, kurioje kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos taikyti [Sąjungos] teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse administracinėse ir teisminėse institucijose(25). Vis dėlto anksčiau nurodytos aplinkybės, susijusios su, pirma, bet kokio atsisakymo vykdyti teisingumą nebuvimu, antra, teisės gynimo būdo, kuriuo gali veiksmingai pasinaudoti vartotojų apsaugos asociacija, buvimu ir, trečia, galimybe prireikus atnaujinti diskusiją dėl teritorinės jurisdikcijos, kai priimamas sprendimas dėl esmės, mane skatina pripažinti, kad Direktyvoje 93/13 vartotojų apsaugos asociacijoms suteikiamų teisių įgyvendinimas dėl LEC 52 straipsnio 1 dalies 14 punkto netampa praktiškai neįmanomas ir pernelyg sudėtingas ir nekyla grėsmė šios direktyvos tikslo įgyvendinimui.
38. Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę veiksmingumo principas, vertinamas kartu su Direktyva 93/13 siekiamu tikslu užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, pagrindinės bylos aplinkybėmis nedraudžia nacionalinės procesinės nuostatos, pagal kurią teismo, į kurį kreiptasi, sprendimas dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo, priimtas gavus vartotojų apsaugos asociacijos pareikštą ieškinį dėl uždraudimo, yra neskundžiamas, jei išanalizavus nacionalinę teisę paaiškėja, kad minėtai asociacijai iš tiesų prieinama teisės gynimo priemonė, kuria pasinaudojus jos ieškinys būtų išnagrinėtas iš esmės.
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
39. Antruoju Teisingumo Teismo pateiktu klausimu iš esmės norima išsiaiškinti, ar Sąjungos lygiu siekiamam tikslui užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį kelia grėsmę Ispanijos procesinė nuostata, pagal kurią jurisdikciją nagrinėti netarptautinėje byloje vartotojų apsaugos asociacijos pareikštą ieškinį dėl uždraudimo turi pardavėjo ar tiekėjo gyvenamosios arba įsteigimo vietos teismas, kai tokia gyvenamoji arba įsteigimo vieta yra žinoma.
40. Atsižvelgdamas į atsakymą, kurį Teisingumo Teismui siūlau pateikti į pirmąjį klausimą, labai abejoju, ar jis turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio antrojo klausimo, ir netrukus paaiškinsiu kodėl.
41. Kadangi manau, jog Sąjungos teisė pagrindinės bylos aplinkybėmis neįpareigoja, kad nutartį dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo būtų galima apskųsti apeliacine tvarka, Teisingumo Teismui atsakius į pirmąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ACICL pareikštas ieškinys nebebūtų galimas. Negalėdamas priimti sprendimo dėl ACICL pateikto apeliacinio skundo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų palikti bylą nenagrinėtą. Todėl ACICL ieškinys dėl uždraudimo turėtų būti pareikštas pagal LEC jurisdikciją turinčiam, t. y. pardavėjo ar tiekėjo įsteigimo vietos, teismui.
42. Todėl reikia pažymėti, kad šiomis aplinkybėmis, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas susipažins su Teisingumo Teismo atsakymu į pirmąjį klausimą, jis nebenagrinės bylos, kurioje būtų reikalingas atsakymas į pateiktą antrąjį klausimą.
43. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką, vykdant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą preziumuojama, jog byla nagrinėjama nacionaliniuose teismuose ir toje byloje jie turi priimti sprendimą, kuriame galėtų būti atsižvelgta į prejudicinį sprendimą(26). Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne siekiant gauti konsultacinę nuomonę bendrais arba hipotetiniais klausimais, bet dėl su veiksmingu bylos išsprendimu susijusios būtinybės(27). Tokios būtinybės nelieka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą pripažinus neturinčiu – šį kartą dalykinės – jurisdikcijos.
44. Vis dėlto galime įsivaizduoti, kad Teisingumo Teismas tam tikra prasme gali pateikti atsakymą iš anksto, atsižvelgdamas į būsimą kreipimąsi į teritorinę jurisdikciją turintį teismą. Tačiau toks kreipimasis yra labai mažai tikėtinas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad ACICL dėl savo dydžio ir biudžeto bus priversta atsisakyti ieškinio. Net jeigu ACICL galiausiai turėtų pareikšti ieškinį dėl uždraudimo teritorinę jurisdikciją turinčiame teisme, ji negalėtų jame pristatyti su teritorine jurisdikcija susijusių argumentų, nes, vadovaujantis LEC ir siekiant išvengti neigiamos jurisdikcijų kolizijos, sprendimą dėl jurisdikcijos neturėjimo priėmusio teismo nurodytas teismas neturi teisės vėl ginčyti savo teritorinės jurisdikcijos. Kaip esu nurodęs ir kaip matyti iš šiuo klausimu sutampančių Ispanijos vyriausybės ir Komisijos rašytinių pastabų, minėti argumentai būtų priimtini tik apeliacine tvarka nagrinėjant pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą dėl esmės.
45. Taigi tolesnes trumpas pastabas pateiksiu tik visiškai papildomai.
46. ACICL situacija, kuriai taikytina ginčytina nacionalinė teritorinės jurisdikcijos taisyklė, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į minėtus lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.
47. Šiuo atveju lygiavertiškumo principo pažeidimu nesiremiama.
48. Dėl veiksmingumo principo ACICL nurodo, kad dėl savo dydžio, veiklos teritorijos ir biudžeto pateikdama ieškinį dėl uždraudimo pardavėjo ar tiekėjo buveinės teisme ji patirtų išlaidų, kurių nebūtų pajėgi padengti, todėl turėtų atsisakyti savo ieškinio. Tokia padėtis labai trukdytų siekti minėtos asociacijos tikslo ir iš tiesų apribotų jos galimybę reikalauti nutraukti veiksmus, visų pirma tariamai nesąžiningų sąlygų srityje. Tokiais atvejais ACICL turėtų būti taikoma jurisdikcijos taisyklė, kuri taikoma ir vartotojų pareikštų ieškinių pardavėjams ar tiekėjams, t. y. kad paprastai jurisdikciją turi turėti ieškovo gyvenamosios vietos teismas.
49. Nors gerai suprantu problemą, su kuria susiduria ACICL, taip pat turiu konstatuoti, kad Sąjungos teisėje neįtvirtintas reikalavimas, kad vartotojams skirta specialioji procesinė taisyklė būtų taikoma ir vartotojų apsaugos asociacijoms.
50. Pirma, Direktyvoje 93/13 apsiribojama reikalavimu, kad „organizacijos <…> [, turinčios] teisėtą interesą [apsaugoti vartotoją], privalo turėti galimybių pradėti procesinius veiksmus dėl sutarties, kuri sudaryta bendram naudojimui su vartotojais sudaromose sutartyse, sąlygų“(28). Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodytos pakankamos bei veiksmingos priemonės, be kita ko, apima galimybę minėtoms organizacijoms kreiptis į kompetentingus teismus arba administracines institucijas(29). Direktyvoje nėra jokių reikalavimų, susijusių su teismu, kuriam turi būti pateikiami tokių organizacijų pareikšti ieškiniai dėl uždraudimo.
51. Antra, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad „apsaugos sistema, kuri įgyvendinama [Direktyva 93/13], paremta tuo, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas, kiek tai susiję su galimybe derėtis ir turimos informacijos kiekiu“(30). Nors galima nesunkiai pripažinti, kad Sąjungos teisėje įtvirtinta vartotojų teisių apsauga įpareigoja pirmenybę pasirinkti teismą teikti vartotojui, atsižvelgiant į tai, kas pripažįstama tarptautiniu mastu(31), valstybių narių įpareigojimas išplėsti galimybę pasinaudoti šia pirmenybe pasirinkti teismą įtraukiant vartotojų apsaugos organizacijas prilygtų papildomam žingsniui(32).
52. Nepaneigiant vartotojų apsaugos asociacijų ypatingos svarbos ir esminio vaidmens, kurį jos privalo turėti galimybę atlikti, siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos Sąjungoje lygį(33), taip pat reikia pripažinti, kad bylos tarp tokios asociacijos ir pardavėjo ar tiekėjo nagrinėjimui nebūdinga tokia pati nelygybė, kaip nurodyta anksčiau. Ieškinys dėl uždraudimo nėra sutartimi grindžiamas ieškinys(34).
53. Ispanijos vyriausybė ir Komisija, mano manymu, įtikinamai bandė atskleisti šį skirtumą, nurodydamos Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintas kolizines normas. Jos nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas atmetė teiginį, jog tarptautinę sutartį su pardavėju ar tiekėju sudariusių vartotojų pareikštiems ieškiniams numatytos specialiosios kolizinės normos turėtų būti pagal analogiją taikomos vartotojų apsaugos asociacijų pareikštiems ieškiniams(35).
54. Dėl Direktyvos 93/13 Teisingumo Teismas iš tiesų yra pripažinęs nesąžininga sutarties nuostatą, dėl kurios nebuvo derėtasi, pagal kurią, kilus ginčui dėl sutarties, teismingu visada buvo pripažįstamas pardavėjo ar tiekėjo buveinės vietos teismas(36). Vis dėlto tai nereiškia, kad kai tokią jurisdikciją suteikia nacionalinis įstatymų leidėjas ne pagal sutartį ir kai kalbama apie vartotojų apsaugos asociacijų pareikštus ieškinius dėl uždraudimo, ji būtinai prieštarauja vartotojų apsaugos tikslui arba pažeidžia veiksmingumo principą.
55. Atrodo, kad tokį požiūrį, pagal kurį atskiriami dėl sutarties ir dėl delikto arba kvazidelikto pareikšti ieškiniai, patvirtina direktyvos 98/27 ir 2009/22, pagal kurias jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl uždraudimo, pareikštus kitų valstybių narių vartotojų apsaugos asociacijų arba joms prilygintų organizacijų dėl su vartotojų apsauga susijusių Sąjungos teisės aktų tarptautinio pažeidimo, turi būtent atsakovo gyvenamosios vietos arba buveinės valstybės narės teismai(37).
56. Be to, ACICL gali, skyrusi tam tikrą sumą finansinių išteklių, vis tiek nuspręsti kreiptis į teritorinę jurisdikciją turintį teismą arba, kaip nurodo Komisija, apie tariamai nesąžiningus veiksmus pranešti Barselonos provincijoje galinčiai kreiptis į teismą asociacijai. Bet kuriuo atveju, kai ACICL pati negali tiesiogiai pasinaudoti teisės gynimo priemone, ji gali toliau teikti pagalbą vartotojams, pareiškusiems individualius sutartimis grindžiamus ieškinius Kastilijos ir Leono autonominės srities teismuose.
57. Galiausiai reikia priminti, kad, norint įvertinti, ar laikomasi veiksmingumo principo, ir vadovaujantis Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintais reikalavimais(38), reikia atsižvelgti į visą procesą, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse instancijose. Todėl Ispanijos vyriausybės rašytinėse pastabose pateikti patikslinimai dėl vartotojų apsaugos organizacijų pareikštų ieškinių dėl uždraudimo procesinio nagrinėjimo, pvz., atleidimo nuo prievolės pateikti garantiją arba senaties terminų netaikymo minėtiems ieškiniams, ir nurodytas pateisinimas, pagal kurį tokia kolizine norma siekiama dvejopo tikslo, t. y. išvengti prieštaringų teismų sprendimų(39) ir veiksmingiau užtikrinti, kad pardavėjas ar tiekėjas įvykdytų priimtą sprendimą(40), galutinai mane įtikina, jog dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų Sąjungos teisėje apskritai ir būtent Direktyvoje 93/13 atitinkamoms organizacijoms suteikiamų teisių įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas.
V – Išvada
58. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Audiencia Provincial de Salamanca pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę veiksmingumo principas, vertinamas kartu su 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais siekiamu tikslu užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, pagrindinės bylos aplinkybėmis nedraudžia nacionalinės procesinės nuostatos, pagal kurią teismo, į kurį kreiptasi, sprendimas dėl teritorinės jurisdikcijos neturėjimo, priimtas gavus vartotojų apsaugos asociacijos pareikštą ieškinį dėl uždraudimo, yra neskundžiamas, jei išanalizavus nacionalinę teisę paaiškėja, kad minėtai asociacijai iš tiesų yra prieinama teisės gynimo priemonė, kuria pasinaudojus jos ieškinys būtų išnagrinėtas iš esmės.