EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 5 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Sutartininkas – Įdarbinimo sąlygos – Fizinis tinkamumas – Sveikatos patikrinimas įdarbinant – Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Medicininė paslaptis – Medicininių duomenų perdavimas tarp institucijų – Teisė į privataus gyvenimo gerbimą“

Byloje F‑46/09

dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio

V, kandidatė į sutartininkės darbo vietą Europos Parlamente, gyvenanti Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų É. Boigelot ir S. Woog,

ieškovė,

palaikoma

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno, atstovaujamo M. V. Pérez Asinari ir H. Kranenborg,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą K. Zejdová ir S. Seyr,

atsakovą,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni (pranešėjas), teisėjai H. Kreppel ir M. I. Rofes i Pujol,

posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. kovo 8 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        2009 m. spalio 5 d. Tarnautojų teismo kanceliarijoje gautu ieškiniu V pirmiausia prašo panaikinti 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo Europos Parlamento personalo valdymo direktorius atšaukė 2008 m. gruodžio 10 d. jai pateiktą darbo pasiūlymą dėl netinkamumo darbui, ir 2008 m. gruodžio 18 d. Parlamento gydytojo patarėjo išvadą, taip pat atlyginti jos tariamai patirtą žalą.

 Teisinis pagrindas

2        Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Sutartininkas gali būti įdarbintas tik tuomet, jeigu jis:

<…>

d)      yra fiziškai tinkamas savo pareigoms atlikti; <...>“

3        Pagal KTĮS 83 straipsnį:

„Prieš įdarbinant, vienas iš institucijos medicininės tarnybos pareigūnų atlieka sutartininko medicininę apžiūrą, kad institucija galėtų įsitikinti, jog pastarasis atitinka 82 straipsnio 3 dalies d punkto reikalavimus.

Pagal analogiją taikoma [Europos Sąjungos pareigūnų] tarnybos nuostatų 33 straipsnio antra pastraipa.“

4        Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) 33 straipsnio antroje pastraipoje numatyta:

„Jeigu atlikus pirmoje pastraipoje numatytą sveikatos patikrinimą pateikiama neigiama išvada, kandidatas per 20 dienų nuo tos dienos, kai institucija jam pranešė apie tą išvadą, gali prašyti perduoti jo bylą medicinos komitetui, sudarytam iš trijų gydytojų, kuriuos Paskyrimų tarnyba parenka iš institucijų medicinos tarnybos pareigūnų. Medicinos komitetas išklauso pradinę neigiamą išvadą pateikusį medicinos pareigūną. Kandidatas medicinos komitetui gali perduoti jo paties pasirinkto gydytojo pateiktą išvadą. Jeigu medikų komisija [medicinos komitetas] patvirtina pirmoje pastraipoje numatyto sveikatos patikrinimo išvadas, kandidatas apmoka 50 % mokesčių [gydytojų atlyginimo] ir nenumatytų išlaidų.“

5        2004 m. gegužės 3 d. Europos Parlamento biuro sprendimo, patvirtinančio vidaus nuostatus dėl pareigūnų ir kitų tarnautojų įdarbinimo (toliau – Vidaus nuostatai), 15 straipsnyje nustatyta:

„Pagal Europos Bendrijų kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 83 straipsnį prieš priimant į pareigas pagal sutartį dirbantį darbuotoją turi būti atliktas jo sveikatos patikrinimas. Šio patikrinimo rezultatai galioja vienus metus, išskyrus tuos atvejus, kai institucijos medicinos taryba nustato trumpesnį galiojimo laiką.“

6        Europos Komisijos medicinos tarnybos procedūrų vadove numatyta, kad tuo atveju, kai parašu patvirtinus tinkamumą ar netinkamumą pareigos neužimamos, byla perduodama į archyvą po šešių mėnesių.

7        2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 102) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vadovaujantis šiuo reglamentu, pagal [Europos Sąjungos] steigimo sutartis arba jomis vadovaujantis įsteigtos institucijos ir įstaigos (toliau – [Sąjungos] institucijos ar įstaigos) gina fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o svarbiausia – su asmens duomenų tvarkymu susijusią jų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, [kiek tai susiję su asmens duomenų tvarkymu] ir nei riboja, nei draudžia laisvai judėti asmens duomenims arba juos gauti duomenų gavėjams, kuriems taikomas Direktyvą 95/46/EB įgyvendinantis valstybių narių nacionalinis įstatymas.“

8        Reglamento Nr. 45/2001 4 straipsnyje nustatyta:

„1.      Asmens duomenys turi būti:

a)      tvarkomi sąžiningai ir teisėtai;

b)      renkami atsižvelgiant į apibrėžtus, aiškius ir teisėtus tikslus, ir po to negali būti tvarkomi su šiais tikslais nesuderintu būdu. Tolesnis surinktų asmens duomenų tvarkymas istoriniais, statistiniais ar mokslinio tyrimo tikslais nėra laikomas neatitinkančiu nustatytų tikslų, jeigu duomenų valdytojas nustato tinkamas apsaugos priemones, visų pirma tam, kad užtikrintų, jog duomenys nebus tvarkomi jokiais kitais tikslais arba naudojami pateisinti konkretaus asmens atžvilgiu taikomas priemones ar priimamus sprendimus;

c)      adekvatūs, tinkami ir tokios apimties, kuri būtina siekiant tikslų, kuriems duomenys yra renkami ir (arba) po to tvarkomi;

d)      tikslūs ir prireikus atnaujinami; turi būti imtasi visų pagrįstų priemonių užtikrinti, kad netikslūs ar nepilni duomenys, atsižvelgus į tikslus, kuriais jie yra renkami arba po to tvarkomi, bus sunaikinti ar ištaisyti;

e)      saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybes būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra reikalinga tais tikslais, dėl kurių duomenys buvo surinkti arba po to tvarkomi. [Sąjungos] institucija ar įstaiga nustato, kad asmens duomenys, kurie istoriniais, statistiniais ar mokslinio tyrimo tikslais turi būti saugomi ilgiau, būtų saugomi tik tokia forma, kuri neleistų nustatyti asmens tapatybės, arba, jeigu tai neįmanoma, tik su užkoduota duomenų subjektų tapatybe. Bet kuriuo atveju asmens duomenys neturi būti naudojami kitais tikslais, išskyrus istorinius, statistinius ar mokslinio tyrimo tikslus.

2.      Duomenų valdytojas turi užtikrinti, kad būtų laikomasi 1 dalies nuostatų.“

9        Remiantis Reglamento Nr. 45/2001 6 straipsniu:

„Nepažeidžiant 4, 5 ir 10 straipsnių:

1)      Asmens duomenys tvarkomi kitais tikslais nei tais, kuriais jie buvo surinkti, tik tuo atveju, jeigu tikslo pakeitimas yra aiškiai numatytas [Sąjungos] institucijos ar įstaigos vidaus taisyklėse.

<…>“

10      Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsnyje numatyta:

„Nepažeidžiant 4, 5, 6 ir 10 straipsnių:

1)      Asmens duomenys perduodami [Sąjungos] institucijose ar įstaigose, ar tarpusavyje tik tuo atveju, jeigu duomenys yra būtini, kad būtų galima teisėtai vykdyti duomenų gavėjo kompetencijai priklausančias užduotis.

<…>“

11      Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:

„1.      Draudžiama tvarkyti asmens duomenis, kurie atskleidžia asmens rasinę ir etninę kilmę, politinius, religinius ar filosofinius įsitikinimus, narystę profesinėse sąjungose ir duomenis apie sveikatą ar lytinį gyvenimą.

2.      Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu:

a)      duomenų subjektas davė aiškų sutikimą tvarkyti tokius asmens duomenis, išskyrus tuos atvejus, kai [Sąjungos] institucijos ar įstaigos vidaus taisyklėse numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje minėtas draudimas negali būti panaikintas net ir gavus duomenų subjekto sutikimą; arba

b)      tvarkymas yra būtinas, kad būtų įgyvendintos darbo teisėje numatytos duomenų valdytojo specifinės teisės ir įsipareigojimai, ir reikia tvarkyti taip, kaip yra numatyta [Europos Sąjungos] steigimo sutartyse arba kituose jomis remiantis priimtuose teisiniuose dokumentuose, arba prireikus ir taikant tinkamas apsaugos priemones taip, kaip nustatė Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas <...>

3.      Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai duomenis reikia tvarkyti teikiant profilaktines medicinos, medicininės diagnostikos, medicinos priežiūros, gydymo, sveikatos apsaugos paslaugas ir kai tokius duomenis tvarko sveikatos apsaugos darbuotojas, įpareigotas laikytis profesinės paslapties reikalavimo, arba kitas asmuo, kuris taip pat privalo laikytis lygiaverčio įsipareigojimo saugoti paslaptis.“

 Faktinės bylos aplinkybės

12      Nuo 1997 m. vasario mėn. iki 2006 m. kovo mėn. ieškovė iš viso apie trejus metus dirbo kaip pagalbinė ar laikinoji darbuotoja keliose Komisijos tarnybose. Paskutiniame savo darbe ji nuo 2005 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. kovo mėn. laikinai vykdė padėjėjos funkcijas Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) bendrų su kitomis įstaigomis tyrimų padalinyje.

13      2006 m. vasario 27 d. raštu ieškovei buvo pranešta, kad ji išlaikė 25 valstybėms narėms skirtus vadinamuosius CAST 25 sutartininkų atrankos testus sekretoriato srityje. Dėl šios priežasties jos pavardė buvo įtraukta į Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) galutinę sėkmingai testus išlaikiusių kandidatų duomenų bazę, kurios galiojimo terminas treji metai.

14      2006 m. birželio mėn. du Komisijos generaliniai direktoratai pareiškė norą įdarbinti ieškovę.

15      Remiantis KTĮS 83 straipsniu, ieškovė buvo pakviesta į sveikatos patikrinimą siekiant įvertinti jos tinkamumą vykdyti pareigas.

16      Sveikatos patikrinimas įdarbinant buvo atliktas 2006 m. birželio 26 d. Komisijos medicinos tarnybos patalpose Briuselyje (Belgija); ieškovę apžiūrėjo daktaras K.

17      2006 m. birželio 29 d. ieškovė nusiuntė elektroninį laišką Komisijos medicinos tarnybos vadovui F. ir pasiskundė dėl netinkamo daktaro K. elgesio su ja per 2006 m. birželio 26 d. sveikatos patikrinimą įdarbinant.

18      F. išnagrinėjo šį skundą 2006 m. liepos mėn.: jis išklausė daktarą K., kuris paneigė jam inkriminuojamus faktus, ir susitiko su ieškove.

19      Baigus tyrimą ir, nepaisant veiksmų, kuriais kaltinamas daktaras K., įrodymų nebuvimo, buvo nuspręsta perduoti ieškovės bylą kitam gydytojui.

20      2006 m. rugsėjo 26 d. Komisijos gydytojas patarėjas pateikė medicininę išvadą, patvirtinančią ieškovės fizinį netinkamumą darbui.

21      2006 m. lapkričio 9 d. laišku S. – Personalo ir administracijos generalinio direktorato (GD) direktorė – pranešė ieškovei, kad ši netenkina jos pareigoms vykdyti nustatytų fizinio tinkamumo reikalavimų ir kad remdamasi PTN 33 straipsnio antra pastraipa ji per 20 dienų gali prašyti perduoti jos bylą medicinos komitetui išvadai pateikti.

22      2006 m. lapkričio 18 d. laišku ieškovė paprašė perduoti jos bylą medicinos komitetui išvadai pateikti.

23      2007 m. balandžio 17 d. bendru jo trijų narių sutarimu parengtoje išvadoje medicinos komitetas, išnagrinėjęs visą suinteresuotojo asmens bylos medžiagą ir skyręs psichiatrinę ekspertizę, nurodė „manąs, kad [ieškovė] [nėra] tinkama atlikti savo pareigas“. Išvados pabaigoje buvo patikslinta, kad „išvados medicininis pagrindimas [buvo] perduotas [Komisijos medicinos tarnybai] laikantis medicininės paslapties“.

24      2007 m. gegužės 15 d. laišku Komisija pranešė ieškovei, kad „remiantis komiteto išvada [kurios kopija pridėta prie laiško], [ji] netenkina [jos] pareigoms vykdyti nustatytų fizinio tinkamumo reikalavimų“. Šiame laiške buvo nurodyta, kad „išvados medicininis pagrindimas laikantis medicininės paslapties [buvo] perduotas Komisijos medicinos tarnybos Briuselyje vadovui, o šis jį prijungė prie [ieškovės] medicininės bylos“.

25      2007 m. gegužės 9 d. ieškovė pateikė skundą dėl šio sprendimo.

26      2007 m. liepos 12 d. sprendimu Komisija atmetė šį skundą.

27      2008 m. kovo 4 d. ieškovė pareiškė ieškinį dėl 2007 m. gegužės 15 d. sprendimo, ir dėl jo buvo pradėta byla F‑33/08. 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Tarnautojų teismas atmetė šį ieškinį. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas, gavęs apeliacinį skundą, 2011 m. birželio 15 d. sprendimu (V prieš Komisiją, T‑510/09 P) pritarė šiam atmetimui.

28      2008 m. gruodžio 9 d. raštu Parlamento medicinos tarnyba paprašė Komisijos medicinos tarnybos perduoti ieškovės medicininę bylą, o 2008 m. gruodžio 10 d. Parlamentas ieškovei pateikė pasiūlymą dėl II pareigų grupės sutartininkės darbo generaliniame sekretoriate laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 2 d. iki rugpjūčio 2 d. Šiame laiške buvo pabrėžta, kad pasiūlymas pateiktas su sąlyga, kad bus laikomasi KTĮS 82 straipsnyje numatytų įdarbinimo sąlygų ir sveikatos patikrinimo įdarbinant rezultatas bus teigiamas. Ieškovės taip pat buvo paprašyta ne vėliau kaip per dvi savaites faksu atsiųsti būtinus dokumentus, įskaitant visų jos ankstesnių darbdavių pažymų patvirtintas kopijas. Tos pačios dienos elektroniniu laišku už ieškovės įdarbinimo dokumentų tvarkymą atsakingas asmuo pranešė jai apie sveikatos patikrinimo įdarbinant tvarką ir paprašė jos atsinešti asmens nuotrauką „[jos] medicininei bylai parengti“.

29      2008 m. gruodžio 10 d. ieškovė priėmė Parlamento darbo pasiūlymą. Kitu tos pačios dienos elektroniniu laišku ji pranešė Parlamentui, kad dėl kelionės į užsienį neturi galimybės per dvi savaites faksu atsiųsti prašomus dokumentus ir kad dėl Kalėdų laikotarpio prašo pratęsti terminą iki sausio mėn.

30      2008 m. gruodžio 10 d. laišku ieškovė buvo pakviesta į 2009 m. sausio 7 d. sveikatos patikrinimą įdarbinant. Šio laiško apačioje buvo nurodytos šešių Parlamento medicinos tarnybos Briuselyje narių gydytojų pavardės. Laišką pasirašė daktaras B. Tarp nurodytų šešių gydytojų buvo ir daktaras K., kuris 2006 m. birželio 26 d. atliko ieškovės sveikatos patikrinimą įdarbinant Komisijoje ir kurio elgesį ieškovė apskundė.

31      2008 m. gruodžio 11 d. elektroniniu laišku už ieškovės dokumentų tvarkymą atsakingas asmuo jai atsakė, kad ji be jokių problemų gali atsiųsti prašomus dokumentus sausio mėn., nes įdarbinimas numatytas 2009 m. vasario 2 d.

32      2008 m. gruodžio 12 d. ieškovė savo iniciatyva apsilankė Parc Léopold klinikoje Briuselyje, kad būtų atliktas kraujo tyrimas.

33      2008 m. gruodžio 12 d. Parlamento medicinos tarnyba gavo ieškovės įdarbinimo medicininių dokumentų kopijas, o originalai buvo saugomi Komisijos archyvuose po to, kai ši institucija atsisakė įdarbinti ieškovę.

34      2008 m. gruodžio 18 d. išvadoje Parlamento gydytojas patarėjas, susipažinęs su Komisijos perduotais dokumentais, nusprendė, kad ieškovė fiziškai netinka eiti „jokių pareigų jokioje Europos institucijoje“. Ši išvada buvo pavadinta „2006 m. [birželio] 26 d. Komisijoje Briuselyje atlikto sveikatos patikrinimo rezultatai“ ir buvo grindžiama konstatavimu, kad 2006 m. rugsėjo 26 d. Komisijos gydytojas patarėjas pripažino ieškovę netinkama, o šį netinkamumą 2007 m. balandžio 17 d. patvirtino apeliacinis medicinos komitetas ir jis „šiuo metu tebegalioja visoms pareigoms visose Europos institucijose“.

35      2008 m. gruodžio 19 d. laišku Parlamentas pranešė ieškovei apie minėtą 2008 m. gruodžio 18 d. išvadą dėl netinkamumo ir atšaukė 2008 m. gruodžio 10 d. jai pateiktą darbo pasiūlymą (toliau – ginčijamas sprendimas). Šiame laiške Parlamentas pirmiausia priminė ieškovės pareigą pranešti apie bet kokį kitą sveikatos patikrinimą įdarbinant, praeityje atliktą kitoje institucijoje, kad palengvintų įdarbinimo procedūrą ir leistų perduoti atitinkamos institucijos turimą medicininę bylą. Antra, Parlamentas nurodė gavęs iš Komisijos ieškovės medicininę bylą po to, kai iš CAST duomenų bazės sužinojo, kad ji anksčiau dirbo šioje institucijoje.

36      2009 m. sausio 5 d. laišku ieškovė, remdamasi PTN 90 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo. Parlamentas teigia gavęs šį skundą 2009 m. sausio 7 d., ir ieškovė to neginčija.

37      2009 m. sausio 26 d. ir kovo 13 d. elektroniniais laiškais ieškovė papildė skundą. Be to, ji paprašė perduoti jai 2008 m. gruodžio 12 d Parc Léopold klinikoje ir 2006 m. birželio 26 d. Komisijoje atlikto kraujo tyrimo rezultatus ir apkaltino daktarą K. šio medicininio tyrimo rezultatų klastojimu.

38      2009 m. vasario 18 d. ieškovei buvo atliktas naujas kraujo tyrimas, kuris, anot jos cituojamų šaltinių, „parodė didelį ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinamą skirtumą nuo 2008 m. gruodžio 12 d. atlikto kraujo tyrimo rezultatų“.

39      2009 m. balandžio 30 d. laišku Parlamentas pranešė ieškovei atmetęs kaltinimus, kad daktaras K. suklastojo minėtų kraujo tyrimų rezultatus.

40      Skundas buvo atmestas 2009 m. gegužės 7 d. implicitiniu sprendimu.

41      2009 m. gegužės 12 d. laišku Parlamentas pranešė ieškovei kraujo tyrimo rezultatus.

42      2009 m. birželio 24 d. laišku, kuris ieškovei įteiktas 2009 m. liepos 2 d., Parlamento generalinis sekretorius aiškiai atmetė jos skundą.

 Šalių reikalavimai ir procesas

43      Ieškovė Tarnautojų teismo prašo:

–        prieš priimant sprendimą dėl bylos esmės nurodyti Parlamentui pašalinti iš jos medicininės bylos 2008 m. gruodžio 12 d. Parc Léopold klinikoje atlikto kraujo tyrimo rezultatus, nes daktaras K. juos suklastojo, taip pat pašalinti iš jos medicininės bylos, pakeisti ar pataisyti klaidingus atsakymus, kuriuos daktaras K. privertė ją pateikti per sveikatos patikrinimą įdarbinant Komisijoje,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        panaikinti 2008 m. gruodžio 18 d. gydytojo patarėjo išvadą,

–        įpareigoti Parlamentą surengti naują sveikatos patikrinimą įdarbinant, kuris būtų nediskriminacinis, ir iš naujo pradėti jos įdarbinimo į darbo vietą, kurią jai siūlė Parlamento komunikacijos GD, procedūrą,

–        priteisti jai iš Parlamento 70 000 EUR patirtos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą kartu su palūkanomis,

–        priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

44      Parlamentas Tarnautojų teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas.

45      2010 m. vasario 12 d. laišku Tarnautojų teismas, taikydamas proceso organizavimo priemonę, paprašė Parlamento pateikti 2004 m. gegužės 3 d. Parlamento biuro sprendimą, patvirtinantį vidaus nuostatus dėl pareigūnų ir kitų tarnautojų įdarbinimo. Parlamentas įvykdė šį prašymą.

46      2010 m. balandžio 12 d. laišku Tarnautojų teismas, remdamasis Procedūros reglamento 58 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, nustatė tyrimo priemonę, kuria paprašė Komisijos patikslinti, kokios šios institucijos vidaus taisyklės taikytos perduodant medicininio pobūdžio duomenis kitai institucijai ir kokiomis faktinėmis aplinkybėmis V medicininio pobūdžio duomenis buvo perduoti Parlamentui. 2010 m. balandžio 23 d. laišku Komisija įvykdė šį prašymą.

47      2010 m. balandžio 12 d. laišku Tarnautojų teismas, pirma, taikydamas proceso organizavimo priemonę, paprašė Parlamento patikslinti faktines aplinkybes, kuriomis jam buvo perduoti ieškovės medicininio pobūdžio duomenys, ir, antra, remdamasis Procedūros reglamento 111 straipsnio 1 dalimi paprašė jo pateikti savo pastabas dėl pasiūlymo Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnui (EDAP) įstoti į bylą tikslingumo. 2010 m. balandžio 23 d. laišku Parlamentas įvykdė proceso organizavimo priemonę ir pranešė Tarnautojų teismui, kad neturi pastabų dėl pasiūlymo EDAP įstoti į bylą tikslingumo.

48      2010 m. balandžio 12 d. laišku Tarnautojų teismas, remdamasis Procedūros reglamento 111 straipsnio 1 dalimi, paprašė ieškovės pateikti pastabas dėl pasiūlymo EDAP įstoti į bylą tikslingumo. 2010 m. balandžio 23 d. laišku ieškovė atsakė, kad toks pasiūlymas įstoti jai atrodo tikslingas.

49      Tarnautojų teismas manė nesant reikalo siūlyti Komisijai įstoti į bylą, nes vykdydama proceso organizavimo priemonę ši institucija papildė bylos medžiagą būtinais dokumentais. Be to, šioje byloje Komisijos teisės negali būti tiesiogiai pažeistos, nes ieškinio reikalavimuose nenurodytas joks šios institucijos aktas.

50      2010 m. balandžio 23 d. elektroniniu laišku ieškovė Tarnautojų teismui pranešė, kad sustabdė savo advokato įgaliojimus, kol bus nuspręsta dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismui jos pateikto prašymo paimti šią bylą iš Tarnautojų teismo.

51      Po to, kai Tarnautojų teismas ir ieškovė pasikeitė laiškais ir elektroniniais laiškais, įskaitant 2010 m. gegužės 21 d. kanclerės laišką ir 2010 m. birželio 10 d. Tarnautojų teismo pirmininko laišką, 2010 m. birželio 15 d. Tarnautojų teismo pirmininkui adresuotu laišku ieškovė patvirtino palaikanti Tarnautojų teisme pareikštą savo ieškinį ir patvirtinanti advokatui É. Boigelot suteiktą įgaliojimą atstovauti jai šioje byloje. Šis ieškovės laiškas nebuvo pridėtas prie bylos medžiagos. 2010 m. liepos 1 d. laišku advokatas É. Boigelot patvirtino tebesąs įgaliotas atstovauti ieškovei šioje byloje. Prie šio laiško buvo pridėtas 2010 m. birželio 15 d. ieškovės laiškas.

52      2010 m. liepos 8 d. laišku Tarnautojų teismas paprašė EDAP pranešti, ar jis pageidauja įstoti į šią bylą. Šiame laiške Tarnautojų teismas, be kita ko, pabrėžė, kad ieškovė remiasi Reglamento Nr. 45/2001 6 ir 7 straipsnių pažeidimu.

53      2010 m. rugpjūčio 31 d. laišku EDAP atsakė, kad pageidauja įstoti į nagrinėjamą bylą palaikyti ieškovės reikalavimus.

54      2010 m. rugsėjo 16 d. laišku Tarnautojų teismas, remdamasis Procedūros reglamento 111 straipsnio 2 dalimi, pasiūlė šalims prireikus pranešti jam, ar jos laiko kokius nors bylos dokumentus slaptais ar konfidencialiais ir todėl nepageidauja, kad jie būtų atskleisti įstojusiai į bylą šaliai. 2010 m. rugsėjo 20 d. Parlamentas Tarnautojų teismui atsakė, kad nelaiko jokio bylos dokumento slaptu ar konfidencialiu. 2010 m. rugsėjo 24 d. laišku ieškovė paprašė konfidencialiai tvarkyti jos asmens duomenis bet kuriame šios bylos proceso dokumente, kad būtų pašalinta bet kokia identifikavimo galimybė, ir nusiuntė Tarnautojų teismui nekonfidencialią ieškinio versiją.

55      2010 m. spalio 11 d. laišku Tarnautojų teismas pranešė šalims nusprendęs tvarkyti duomenis konfidencialiai, kaip to prašė ieškovė. Parlamentui buvo pasiūlyta perduoti Tarnautojų teismui nekonfidencialią atsiliepimo į ieškinį ir 2010 m. balandžio 23 d. laiško, kuriame jis, be kita ko, nurodė, kad neturi pastabų dėl EDAP įstojimo į bylą tikslingumo, versiją. Parlamentas patenkino šį prašymą.

56      2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi EDAP buvo leista įstoti į bylą.

57      2011 m. sausio 10 d. EDAP pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus. Šiuose paaiškinimuose jis patikslino, kad įstojo į bylą palaikyti tik ieškovės teiginius, jog Parlamento medicinos tarnybos veiksmais buvo pažeistos duomenų apsaugos taisyklės.

58      2011 m. vasario 3 d. laiškais šalys pateikė pastabas dėl šių paaiškinimų.

 Dėl teisės

1.     Dėl reikalavimo panaikinti 2008 m. gruodžio 18 d. gydytojo patarėjo išvadą

59      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti dėl aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos ieškovo interesams ir aiškiai pakeičia jo teisinę padėtį (1994 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pérez Jiménez prieš Komisiją, T‑6/93, 34 punktas). Kalbant apie aktus ar sprendimus, kurių rengimas apima keletą stadijų, pavyzdžiui, kurie parengiami vidaus procedūros pabaigoje, ieškinį dėl panaikinimo iš esmės galima reikšti tik dėl priemonių, galutinai išreiškiančių institucijos poziciją šios procedūros pabaigoje, tačiau ne dėl tarpinių priemonių, reikalingų galutiniam sprendimui parengti (dėl medicinos komiteto išvados žr. pirmiausia 2006 m. balandžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Angeletti prieš Komisiją, T‑394/03, 36 punktą; o dėl invalidumo komiteto išvados – 2008 m. lapkričio 4 d. Tarnautojų teismo sprendimo Marcuccio prieš Komisiją, F‑41/06, 53 ir 54 punktus).

60      2008 m. gruodžio 18 d. gydytojo patarėjo išvada yra ginčijamo sprendimo parengiamasis aktas, todėl ieškovė negali jos tiesiogiai ginčyti. Taigi dėl šios išvados pateiktus reikalavimus reikia atmesti kaip nepriimtinus.

2.     Dėl reikalavimo, kad Tarnautojų teismas nurodytų imtis tam tikrų priemonių

61      Ieškovė Tarnautojų teismo prašo nurodyti Parlamentui, pirma, pašalinti iš jos medicininės bylos 2008 m. gruodžio 12 d. atlikto kraujo tyrimo rezultatus ir, antra, pašalinti iš jos medicininės bylos, pakeisti ar pataisyti klaidingus atsakymus, kuriuos daktaras K. privertė ją pateikti per sveikatos patikrinimą įdarbinant Komisijoje. Ieškovė taip pat prašo Tarnautojų teismo įpareigoti Parlamentą surengti naują sveikatos patikrinimą įdarbinant ir iš naujo pradėti jos įdarbinimo į darbo vietą, kurią jai siūlė Parlamento komunikacijos GD, procedūrą.

62      Parlamentas teigia, kad tokie prašymai yra reikalavimai duoti nurodymus.

63      Tačiau remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Sąjungos teismas neturi kompetencijos duoti nurodymus institucijoms (1989 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Becker ir Starquit prieš Parlamentą, C‑41/88 ir C‑178/88, skelbta tik santrauka, 6 punktas; 1994 m. birželio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo X prieš Komisiją, T‑94/92, 33 punktas; 1998 m. birželio 9 d. Sprendimo Chesi ir kt. prieš Tarybą, T‑172/95, 33 punktas ir 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2007 m. lapkričio 7 d. Tarnautojų teismo sprendimo Hinderyckx prieš Tarybą, F‑57/06, 65 punktas).

64      Dėl šios priežasties minėtus reikalavimus reikia atmesti kaip nepriimtinus.

3.     Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą

65      Ieškovė iš esmės nurodo keturis ieškinio pagrindus:

–        pirmasis pagrindas susijęs su gydytojo patarėjo išvados, pateiktos remiantis iš Komisijos medicinos tarnybos gautais senesniais nei dvejų metų dokumentais ir prieš tai neatlikus suinteresuotojo asmens klinikinio tyrimo ir psichologinės būklės patikrinimo, neteisėtumu,

–        antrasis pagrindas susijęs su PTN 33 straipsnio antroje pastraipoje numatytos procedūros ir teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimu, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesuteikus ieškovei galimybės prieš tai kreiptis į apeliacinį medicinos komitetą,

–        trečiasis pagrindas susijęs su privataus gyvenimo gerbimo principo ir Reglamento Nr. 45/2001 6 ir 7 straipsnių pažeidimu,

–        ketvirtasis pagrindas susijęs su psichologiniu priekabiavimu.

 Dėl pirmojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su gydytojo patarėjo išvados neteisėtumu

 Šalių argumentai

66      Ieškovė teigia, kad gydytojo patarėjo išvada, kurios pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, buvo pateikta netinkamomis sąlygomis. Gydytojas patarėjas pateikė savo išvadą neatlikęs ieškovės sveikatos patikrinimo ir vien remdamasis iš Komisijos medicinos tarnybos gauta ankstesne medicinine byla, kurią sudarė senesni nei dvejų metų duomenys ir kuri buvo ginčijama byloje F‑33/08. Sąjungos teismo nuomone, tam, kad sveikatos patikrinimas įdarbinant netaptų visiškai beprasmis, per jį būtinai turi būti atliktas klinikinis tyrimas. Be to, pagal Komisijos taisykles išvados apie fizinį tinkamumą galiojimo terminas yra šeši mėnesiai.

67      Parlamentas neginčija, kad jo gydytojas patarėjas neatliko ieškovės klinikinio tyrimo. Tačiau, jo nuomone, nagrinėjamu atveju jo gydytojas patarėjas neprivalėjo atlikti tokio patikrinimo.

68      Visų pirma, Parlamentas pabrėžia, kad 2009 m. spalio 21 d. sprendime (minėtas Sprendimas V prieš Komisiją) Tarnautojų teismas pripažino Komisijos priimtą sprendimą dėl ieškovės fizinio netinkamumo teisėtu. Taigi ginčijamas sprendimas ir jo gydytojo patarėjo išvada buvo grindžiami Komisijos visiškai teisėtai priimtu sprendimu.

69      Antra, Parlamentas teigia, kad klausimas, ar tikslinga įdarbinant kandidatą atlikti jo klinikinį tyrimą, yra grynai medicininis ir negali būti teisminės kontrolės dalykas. Šiuo klausimu jis pagal analogiją primena Sąjungos teismo praktiką dėl tikslingumo Invalidumo komitetui atlikti pareigūno sveikatos patikrinimą.

70      Trečia, Parlamentas teigia, kad jo gydytojas patarėjas turėjo Komisijos perduotą ieškovės medicininę bylą, kurioje buvo kelių klinikinių ir papildomų tyrimų rezultatai. Šioje byloje esantys duomenys buvo pakankamai nauji ir reikšmingi, kad jis galėtų pateikti savo išvadą, atsižvelgdamas į ieškovės patologijos chroninį ir tęstinį pobūdį.

71      Ketvirta, Parlamentas atmeta argumentą, grindžiamą Komisijos medicinos tarnybos procedūrų vadovu, kuris netaikomas Parlamentui. Vienintelė Parlamento numatyta vidaus taisyklė dėl sveikatos patikrinimo įdarbinant galiojimo yra Vidaus nuostatų 15 straipsnis, kuriame numatyta, kad išvada apie fizinį tinkamumą darbui galioja vienus metus. Tačiau ši taisyklė taikoma tik teigiamoms išvadoms ir ja negalima uždrausti Parlamento gydytojui patarėjui prieš pateikiant savo išvadą byloje pasiremti daugiau nei prieš metus pateikta Komisijos gydytojo patarėjo išvada apie fizinį netinkamumą.

 Tarnautojų teismo vertinimas

72      Nors Sąjungos teismas, tikrindamas fiziniu netinkamumu grindžiamo atsisakymo įdarbinti teisėtumą, negali savo vertinimu pakeisti specialios medicininio pobūdžio išvados, vis dėlto jis turi patikrinti, ar įdarbinimo procedūra vyko teisėtai, ir, kalbant konkrečiau, išnagrinėti, ar atsisakymas įdarbinti pagrįstas motyvuota gydytojo išvada, iš kurios matyti aiškus ryšys tarp joje nurodytų gydytojo konstatuotų aplinkybių ir padarytos išvados (1994 m. balandžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo A prieš Komisiją, T‑10/93, 61 punktas).

73      Institucijos gydytojas patarėjas gali grįsti savo išvadą dėl fizinio netinkamumo ne tik esamais fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimais, bet taip pat mediciniškai pagristomis prognozėmis dėl būsimų sutrikimų, kurie netolimoje ateityje trukdytų normaliai vykdyti numatytas funkcijas (minėto Sprendimo A prieš Komisiją 62 punktas).

74      Be to, reikia priminti, kad tuo atveju, kai Sąjungos institucija turi didelę diskreciją, per administracines procedūras Sąjungos teisinės sistemos suteiktų garantijų laikymosi kontrolė yra ypač svarbi. Sąjungos teismas turėjo progą patikslinti, kad tarp šių garantijų yra ir kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir pakankamai motyvuoti sprendimą (žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktą; 1992 m. gegužės 7 d. Sprendimo Pesquerias De Bermeo ir Naviera Laida prieš Komisiją, C‑258/90 ir C‑259/90, 26 punktą; 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispaniją prieš Lenzing, C‑525/04 P, 58 punktą; 2009 m. rugsėjo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, 163 punktą).

75      Nagrinėjamu atveju iš paties 2008 m. gruodžio 18 d. išvados teksto matyti, kad rengdamas šią išvadą Parlamento gydytojas patarėjas išimtinai rėmėsi Komisijos 2006 m. ir 2007 m., t. y. daugiau nei prieš pusantrų metų per kitą sveikatos patikrinimą įdarbinant surinktais medicininiais duomenimis. Beje, Parlamentas neginčija, kad šiuos duomenis Komisija gavo daugiau nei prieš pusantrų metų iki 2008 m. gruodžio 18 d. Parlamento gydytojo patarėjo išvados apie fizinį netinkamumą.

76      Tačiau reikia pažymėti, pirma, kad Vidaus nuostatų 15 straipsniu, t. y. elgesio taisykle, kurią Parlamentas pats sau nustatė ir nuo kurios jis negali nukrypti nenurodęs tai padaryti privertusių priežasčių, pagal KTĮS 83 straipsnio nuostatas atlikto sveikatos patikrinimo rezultatų galiojimas bendrai ribojamas vienais metais. Taigi, atsižvelgęs į šią nuostatą, Parlamentas turėjo bent jau suabejoti iš Komisijos gautų duomenų galiojimu, nes jei šie duomenys būtų buvę gauti per jo paties vykdytą įdarbinimo procedūrą, jis nebūtų galėjęs jų laikyti galiojančiais praėjus metams po siekiant įdarbinti atlikto patikrinimo.

77      Be to, buvo nuspręsta, jog tam, kad sveikatos patikrinimas įdarbinant netaptų visiškai beprasmis, per jį būtinai turi būti atliktas klinikinis tyrimas ir prireikus gydytojo patarėjo skirti papildomi biologiniai tyrimai (minėto Sprendimo A prieš Komisiją 49–51 punktai).

78      Galiausiai iš 73 ir 74 punktuose nurodytos teismo praktikos matyti, jog tam, kad išvada apie fizinį netinkamumą būtų teisėta, joje turi būti konstatuoti esami ar būsimi sveikatos sutrikimai ir ji turi būti pagrįsta tinkamais įrodymais.

79      Parlamentas, remdamasis teismo praktika dėl negalios profesinės kilmės konstatavimo, teigia, kad klausimas, ar konkrečiomis aplinkybėmis tikslinga atlikti suinteresuotojo asmens klinikinį tyrimą, patenka į Invalidumo komiteto nariams suteiktą vertinimo diskreciją (2004 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo O prieš Komisiją, T‑376/02, 44 punktas).

80      Tačiau ši teismo praktika susijusi su visiškai medicininio pobūdžio vertinimų teisminės kontrolės ribomis ir ja negalima pateisinti gydytojo patarėjo atleidimo nuo KTĮS 83 straipsnyje numatytos pareigos atlikti sveikatos patikrinimą, kad jis pats galėtų įsitikinti, ar suinteresuotasis asmuo tinka vykdyti savo funkcijas.

81      Be to, medicinos srityje gydytojui pripažinta vertinimo diskrecija neužkerta kelio teisėjui patikrinti, pirma, pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą ir, antra, tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar galima pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (šiuo klausimu žr. 2004 m. gegužės 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hecq prieš Komisiją, T‑191/01, 63 punktą).

82      Taigi nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į Komisijos perduotų medicininių duomenų datą ir į galimą šių duomenų pasikeitimą per atitinkamą laikotarpį, gydytojas patarėjas pateikė savo išvadą apie fizinį netinkamumą, neturėdamas visų esminių duomenų apie ieškovės sveikatos būklę.

83      Parlamento argumentą dėl patologijos, kuria Komisija 2007 m. pagrindė konstatuotą ieškovės netinkamumą, reikia atmesti. Jau buvo nuspręsta, kad psichikos sutrikimais, kurie iš prigimties yra kintami, negalima pateisinti nuo jų kenčiančio asmens galutinio pašalinimo iš tarnybos, o administracija privalo užtikrinti periodinius suinteresuotojo asmens pakartotinius patikrinimus per pagrįstus laikotarpius (dėl pareigūno priverstinio išleidimo nedarbingumo atostogų žr., be kita ko, 2006 m. gruodžio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo de Brito Sequeira Carvalho prieš Komisiją, F‑17/05, 129 ir 130 punktus, patvirtintus 2009 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu de Brito Sequeira Carvalho prieš Komisiją, T‑40/07 P, ir Sprendimo Komisija prieš de Brito Sequeira Carvalho, T‑62/07 P, 231–240 punktais).

84      Aplinkybė, kad Tarnautojų teismas pripažino Komisijos 2007 m. priimtą sprendimą dėl netinkamumo teisėtu, neturi reikšmės vertinant šio ieškinio pagrindo pagrįstumą, atsižvelgiant į ankstesniuose punktuose pateiktus svarstymus.

85      Be to, per posėdį atsakydami į Tarnautojų teismo klausimus Parlamento atstovai nurodė, kad dėl medicininės paslapties jie, palyginti su ieškovės skundą nagrinėjusia Paskyrimų tarnyba, neturėjo daugiau prieigos prie dokumentų, kurių pagrindu Parlamento gydytojas patarėjas pateikė savo išvadą dėl netinkamumo. Taigi jie negalėjo nei tiksliai nurodyti Tarnautojų teismui šių dokumentų pobūdžio, nei patvirtinti, kad Komisijos Parlamentui perduota medžiaga leido Parlamento gydytojui patarėjui visiškai aiškiai suprasti Komisijos vykdytos sveikatos patikrinimo įdarbinant procedūros ypatingas aplinkybes ir faktą, kad praeityje Komisija kelis kartus buvo įdarbinusi ieškovę. Kompetentingas Parlamento padalinys taip pat negalėjo patikrinti, ar gydytojo patarėjo išvada buvo pagrįsta visais esminiais duomenimis.

86      Galiausiai Tarnautojų teismas konstatuoja, kad Parlamento gydytojas patarėjas savo išvadą suformulavo kategoriškai ir apibendrintai, neapžiūrėjęs ieškovės, o per sveikatos patikrinimo įdarbinant procedūrą Komisijoje medicinos komiteto paskirti ekspertai pateikė detalesnę išvadą.

87      Dėl šios priežasties reikia pritarti pagrindui dėl gydytojo patarėjo išvados neteisėtumo.

 Dėl antrojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su PTN 33 straipsnio antros pastraipos pažeidimu

 Šalių argumentai

88      Ieškovė teigia, kad Parlamentas pažeidė PTN 33 straipsnio nuostatas ir teisės į gynybą užtikrinimo principą. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesuteikus ieškovei galimybės prieš tai kreiptis į šiose nuostatose numatytą apeliacinį medicinos komitetą.

89      Parlamentas teigia, pirma, kad ginčijame sprendime ieškovei buvo paaiškinta, jog ji turi galimybę, jei mano tai esant reikalinga, kreiptis į medicinos komitetą ir užginčyti gydytojo patarėjo išvadą, tačiau ji šia galimybe nepasinaudojo.

90      Antra, Parlamentas patikslina priežastis, dėl kurių ginčijamas sprendimas buvo priimtas nedelsiant. Visų pirma, nepranešusi medicinos tarnybai apie Komisijoje atliktus jos sveikatos patikrinimus, ieškovė sugriovė institucijos pasitikėjimą. Toliau jis mano, jog ieškovei pasiūlytos pareigos turėjo būti užimtos greitai, kad būtų galima kompensuoti motinystės atostogų išėjusios pareigūnės nebuvimą. Pagaliau, jei medicinos komitetas būtų suabejojęs gydytojo patarėjo išvada, Parlamentas teigia, kad, atsižvelgdamas į pasiūlyto darbo pobūdį, jis būtų galėjęs pasiūlyti ieškovei analogišką darbą.

 Tarnautojų teismo vertinimas

91      Iš kartu analizuojamų KTĮS 82 ir 83 straipsnių nuostatų išplaukia, kad prieš įdarbinant kandidatą į sutartininko darbo vietą institucijos gydytojas patarėjas atlieka jo sveikatos patikrinimą, siekdamas nustatyti, ar jis tenkina pasiūlytoms funkcijoms vykdyti nustatytus fizinio tinkamumo reikalavimus.

92      PTN 33 straipsnio antroje pastraipoje, kuri pagal analogiją taikoma sutartininkams, numatyta institucijos gydytojo patarėjo pateiktos neigiamos išvados vidaus apskundimo procedūra.

93      Jau buvo nuspręsta, kad PTN 33 straipsnio antra pastraipa įsteigęs apeliacinį medicinos komitetą, teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti papildomą garantiją kandidatams ir taip sustiprinti jų teisių apsaugą (minėto Sprendimo A prieš Komisiją 23 punktas). Ši garantija, susijusi su teisės į gynybą užtikrinimo principu (2007 m. gruodžio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo N prieš Komisiją, F‑95/05, 69 ir 76 punktai), yra esminis procedūrinis reikalavimas.

94      Be to, šios garantijos būtinai reikia laikytis prieš priimant sprendimą atsisakyti įdarbinti, o ne vėlesniame etape, nes priešingu atveju ji netektų savo prasmės – užtikrinti kandidatų į darbo vietą gynybos teises (pagal analogiją žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, 75–78 punktus; 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, 151 punktą). Šiuo klausimu PTN 33 straipsnio antros pastraipos formuluotė yra aiški: kandidatas gali kreiptis į apeliacinį medicinos komitetą per dvidešimties dienų terminą, skaičiuojamą ne nuo pranešimo apie sprendimą atsisakyti įdarbinti, o nuo pranešimo apie gydytojo patarėjo išvadą.

95      Nagrinėjamu atveju aišku, kad Parlamentas priėmė ginčijamą sprendimą prieš tai nesuteikęs ieškovei galimybės kreiptis į apeliacinį medicinos komitetą. Tiesa, pranešdamas apie ginčijamą sprendimą Parlamentas informavo ieškovę apie šią galimybę. Tačiau ši aplinkybė neturi įtakos konstatuotam pažeidimui, nes minėtas sprendimas jau buvo priimtas prieš suteikiant ieškovei galimybę per dvidešimt dienų nuo pranešimo apie gydytojo patarėjo išvadą kreiptis į apeliacinį medicinos komitetą.

96      Galiausiai, siekdamas pateisinti PTN 33 straipsnio pažeidimą, Parlamentas teigia, kad tarnybos interesais jis turėjo greitai įdarbinti tarnautoją, pavaduosiantį motinystės atostogų išėjusią pareigūnę, todėl prieš priimdamas ginčijamą sprendimą negalėjo laukti PTN 33 straipsnyje numatyto dvidešimties dienų termino pabaigos, o kreipimosi į medicinos komitetą atveju – šio komiteto išvados.

97      Vis dėlto tokiu motyvu negalima teisiškai pateisinti Parlamento atleidimo nuo PTN 33 straipsnyje įtvirtintų procedūrinių pareigų. Bet kuriuo atveju pareigūnės išėjimas motinystės atostogų nėra išimtinė aplinkybė, todėl Parlamentas turėjo arba pasirūpinti, kad motinystės atostogose esantį asmenį pavaduotų kitas sutartininkas, arba pradėti įdarbinimo procedūra pakankamai anksti, kad būtų galima įvykdyti PTN 33 straipsnio antroje pastraipoje numatytą esminį procedūrinį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, turint omenyje laikotarpį nuo gydytojo patarėjo išvados pateikimo iki numatytos įdarbinimo datos, t. y. 2009 m. vasario 2 d., bet kuriuo atveju a priori nebuvo neįmanoma prašyti medicinos komiteto išvados.

98      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką procedūrinės taisyklės, kaip antai teisės į gynybą užtikrinimo principo, pažeidimas gali lemti sprendimo panaikinimą tik jei šis pažeidimas turėjo įtakos galutinio sprendimo turiniui. Būtent taip yra nagrinėjamu atveju, nes negalima atmesti galimybės, kad apeliacinis medicinos komitetas, turėdamas visus būtinus duomenis apie ieškovės sveikatos būklę ginčijamo sprendimo priėmimo metu, būtų pateikęs kitokią išvadą nei ta, kurią pateikė gydytojas patarėjas, arba būtų suabejojęs galimybe remtis Komisijos prieš daugiau nei pusantrų metų gautais medicininiais duomenimis.

99      Iš to matyti, kad ieškinio pagrindui dėl PTN 33 straipsnio antros pastraipos pažeidimo reikia pritarti.

 Dėl trečiojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir Reglamento Nr. 45/2001 6 ir 7 straipsnių pažeidimu

 Šalių argumentai

100    Ieškovė mano, kad Parlamentas pažeidė teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir asmens duomenų apsaugos taisykles, ypač taisykles dėl jos medicininės bylos perdavimo. Ji nurodo, kad Parlamento gydytojas patarėjas pateikė savo išvadą remdamasis iš Komisijos gautais dokumentais. Tačiau, pirma, remiantis Komisijos medicinos tarnybos procedūrų vadovu, šie dokumentai turėjo būti saugomi Komisijos archyve ir nebebuvo medicininės bylos dalis, nes ieškovė Komisijoje nevykdė jokių funkcijų. Antra, pagal Reglamento Nr. 45/2001 6 ir 7 straipsnius draudžiama perduoti ieškovės medicininius duomenis iš Komisijos Parlamentui. Komisijos turimi medicininiai duomenys buvo surinkti išimtinai siekiant įdarbinti ieškovę šios institucijos tarnybose. Be to, Parlamento gydytojo patarėjo užduotis yra atlikti sveikatos patikrinimą įdarbinant, o ne tirti ieškovės ankstesnes ligas.

101    Parlamento teigimu, ginčijamu sprendimu niekaip nepažeistos asmens duomenų apsaugos taisyklės. Anot jo, Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsnyje numatyta, kad asmens duomenis galima perduoti tarp institucijų, jeigu šie duomenys yra būtini, kad būtų galima teisėtai vykdyti jų gavėjo kompetencijai priklausančias užduotis. Ginčijamas perdavimas buvo atliktas kaip tik tam, kad Parlamentas galėtų vykdyti vieną savo užduočių, t. y. patikrinti kandidato į darbo vietą fizinį tinkamumą. Be to, šį perdavimą pateisino noras išvengti nereikalingų medicininių tikrinimų ir suteikti administracijai visą informaciją.

102    EDAP mano, kad perdavus ir vėliau panaudojus 2006 m. ir 2007 m. surinktus medicininius duomenis apie ieškovės sveikatos būklę buvo pažeistas Reglamentas Nr. 45/2001. Pirmiausia jis pažymi, kad šie duomenys nėra ieškovės, kaip buvusios Komisijos laikinosios tarnautojos ir buvusios sutartininkės, medicininės bylos dalis, ir jų perdavimo teisėtumo klausimas nėra analogiškas klausimui dėl institucijoje dirbančio asmens medicininės bylos perdavimo tarp institucijų. Komisijos medicinos tarnybos procedūrų vadove nenurodyta, kokiais tikslais per įdarbinimo procedūrą surinkti medicininiai duomenys saugomi archyve praėjus šešiems mėnesiams ir kokiomis sąlygomis šie duomenys prieinami. EDAP primena, kad 2007 m. ir 2008 m. pateiktose dviejose išvadose jis atitinkamai Parlamentui ir Komisijai rekomendavo per įdarbinimo procedūrą surinktus fiziškai netinkamais darbui pripažintų kandidatų medicininius duomenis saugoti tik ribotą laiką, kuris galėtų atitikti laikotarpį, per kurį leidžiama ginčyti šiuos duomenis ar jų pagrindu priimtą sprendimą.

103    EDAP pabrėžia, kad asmens duomenų perdavimas tarp institucijų reglamentuotas daugiausia Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsniu, tačiau nepažeidžiant šio reglamento 4, 5, 6 ir 10 straipsnių. Taigi, nepaisant Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsnio laikymosi, duomenų perdavimas ir paskesnis panaudojimas vis tiek neatitiktų viso šio reglamento, priešingai nei, atrodo, teigia Parlamentas, kuris savo atsiliepime į ieškinį apsiriboja minėtu 7 straipsniu. EDAP primena, kad pagal Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnio 1 dalį ypatingų asmens duomenų, kaip antai medicininių duomenų, tvarkymas draudžiamas ir kad šių duomenų apsauga, kaip mano Europos Žmogaus Teisių Teismas, yra ypač svarbi naudojimuisi teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kuri įtvirtinta 1950m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnyje. Kadangi ieškovė nedavė sutikimo tvarkyti ginčijamus duomenis, Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnio 2dalies a punkte numatyta išimtis netaikoma. Be to, Parlamentas neįrodė, kad duomenų perdavimas, nors ir teisėtas pagal Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsnį, buvo tikrai būtinas siekiant įgyvendinti darbo teisėje įtvirtintas teises ir pareigas, kaip numatyta minėto reglamento 10 straipsnio 2 dalies b punkte. Iš tikrųjų Parlamentas galėjo gauti šiuos duomenis kitu mažiau kenkiančiu privačiam gyvenimui būdu, pavyzdžiui, paprašyti ieškovės pateikti šiuos duomenis ar nurodyti savo tarnyboms atlikti sveikatos patikrinimą. Šiuo klausimu EDAP patikslina, kad minėtoje 2007 m. išvadoje jis rekomendavo Parlamentui iš sveikatos patikrinimo įdarbinant anketos išbraukti klausimus, ar kandidatą anksčiau buvo atsisakyta įdarbinti dėl sveikatos priežasčių, ar jis jau buvo kreipęsis į neurologą, psichiatrą, psichoanalitiką ar psichoterapeutą. Parlamentas atsižvelgė į šią rekomendaciją.

104    Kartu EDAP teigia, kad tuo metu, kai Parlamentas iš Komisijos medicinos tarnybos gavo ieškovės medicininius duomenis, šie nebebuvo saugomi, turint omenyje pradinį tikslą patikrinti ieškovės medicininį tinkamumą užimti pareigas Komisijoje. Be to, kadangi Komisijos medicininių procedūrų vadove numatytas šešių mėnesių terminas nuo sprendimo apie netinkamumą priėmimo baigėsi, šie duomenys buvo perduoti į Komisijos archyvą. Taigi šie duomenys buvo perduoti ir panaudoti pažeidžiant Reglamento Nr. 45/2001 4 straipsnio 1 dalies b ir e punktus. Šių duomenų tvarkymo tikslo pakeitimo taip pat negalima pateisinti šio reglamento 6 straipsniu. Bet kuriuo atveju prašymą dėl duomenų perdavimo pateikęs Parlamentas kartu su Komisija privalėjo užtikrinti viso perdavimo proceso teisėtumą.

105    Galiausiai EDAP nurodo, kad net jei ieškovė tyčia nepranešė Parlamentui apie ankstesnius sveikatos patikrinimus, ši aplinkybė neturi reikšmės suinteresuotojo asmens iš Reglamento Nr. 45/2001 kildinamai teisei į jo duomenų apsaugą.

106    Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimų ieškovė nurodo, jog visiškai pritaria EDAP argumentams, kad Parlamentas pažeidė Reglamento Nr. 45/2001 4 straipsnio 1 dalies b ir e punktus bei 10 straipsnio 2 dalies b punktą. Išvada, kad medicininių duomenų perdavimas iš tikrųjų nebuvo būtinas, kaip numatyta šio reglamento 10 straipsnio 1 dalies b punkte, dėl tų pačių priežasčių taikytinas ir reglamento 7 straipsnio 1 daliai, kuri taip pat buvo pažeista, nes ginčijamo perdavimo negalima pripažinti būtinu siekiant teisėtai vykdyti Parlamento užduotis. Ši institucija pažeidė duomenų tvarkymo tikslų ribotumo, duomenų tikslumo ir atnaujinimo principus bei jų saugojimo taisykles, taigi nesilaikė Reglamento Nr. 45/2001 4 straipsnio 1 dalies b, d ir e punktų.

107    Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimų Parlamentas pabrėžia, kad ieškovės asmens duomenų tvarkymas buvo būtinas siekiant įvykdyti institucijos pareigas darbo teisės srityje, būtent patikrinti ieškovės fizinį tinkamumą vykdyti pareigas, kaip tai numatyta KTĮS 83 straipsnyje ir PTN 33 straipsnyje. Taigi šių duomenų tvarkymas yra teisėtas pagal Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnio 2 dalies b punktą. Be to, šių duomenų tvarkymas, atliekamas tik Parlamento medicinos tarnybos pareigūnų, privalančių saugoti profesinę paslaptį, tam, kad gydytojas patarėjas galėtų patikrinti tinkamumą darbui dėl sveikatos, buvo būtinas ir todėl teisėtas pagal šio reglamento 10 straipsnio 3 dalį. Taip pat duomenys buvo tvarkomi teisėtai vykdant viešuosius įgaliojimus, todėl tai yra teisėta pagal reglamento 5 straipsnio a punktą.

108    Dėl duomenų perdavimo Parlamentas teigia, kad tai buvo būtina siekiant teisėtai vykdyti institucijos užduotis. Be šio perdavimo Parlamentas nebūtų galėjęs vykdyti savo užduočių: pirma, tą dieną, kurią ieškovė susisiekė su Parlamento medicinos tarnyba, ji šiai tarnybai nepranešė apie ankstesnį apsilankymą pas kitos institucijos gydytoją; antra, Parlamento praktika prašyti perduoti kandidato įdarbinimo medicininę bylą, jei kitoje institucijoje jau buvo atliktas suinteresuotojo asmens patikrinimas siekiant įdarbinti, atitinka tiek institucijos, tiek suinteresuotojo asmens interesus, nes leidžia išvengti kai kurių medicininių tyrimų kartojimo. EDAP nurodyta galimybė atlikti naują sveikatos patikrinimą Parlamente priklauso nuo išimtinai medicininio pobūdžio vertinimo, kurį, remdamasis perduotais dokumentais, savo nuožiūra atlieka kompetentingas gydytojas.

109    Dėl duomenų kokybės Parlamentas mano, kad nepažeidė Reglamento Nr. 45/2001 4 straipsnio 1 dalies b ir e punktų. Jis mano, kad duomenys buvo renkami siekiant nustatyto tikslo – patikrinti ieškovės fizinį tinkamumą vykdyti pareigas Sąjungos tarnyboje – ir šis tikslas yra aiškus ir teisėtas, nes numatytas, be kita ko, PTN 33 straipsnyje, o vėliau šie duomenys buvo tvarkomi siekiant to paties tikslo. Be to, tikrinimą prieš įdarbinant atlieka visos institucijos, remdamosi tuo pačiu teisiniu pagrindu ir tomis pačiomis sąlygomis. Tinkamumo reikalavimai iš esmės yra tie patys visose institucijose. Ginčijamų duomenų perdavimas yra analogiškas į kitą instituciją perkeliamo pareigūno medicininės bylos perdavimui, kurį EDAP savo 2007 m. birželio 14d. išvadoje pripažino teisėtu. Be to, Komisijos surinkti duomenys nebuvo saugomi ilgiau, nei būtina rinkimo ir tvarkymo tikslams pasiekti. EDAP savo 2008 m. spalio mėn. „Duomenų tvarkymo personalo įdarbinimo srityje operacijų gairėse“ aiškiai pripažino, kad atmestų kandidatų asmens duomenis galima saugoti dvejus metus po procedūros pabaigos, ir nagrinėjamu atveju šis terminas nebuvo viršytas. Galiausiai Parlamento vidaus nuostatų 15 straipsnyje numatytas vienų metų terminas taikomas tik patikrinimo rezultatų galiojimui.

 Tarnautojų teismo vertinimas

–       Dėl ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimu

110    Savo rašytiniuose dokumentuose ir per posėdį šalys daugiausia dėmesio skyrė antrai šio ieškinio pagrindo daliai, susijusiai su Reglamento Nr. 45/2001 6 ir 7 straipsnių pažeidimu. EDAP įstojimas į bylą padėjo sutelkti dėmėsi į šią antrą dalį. Vis dėlto Tarnautojų teismas mano, kad šio ieškinio pagrindo pirma dalis dėl teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimo pakankamai aiškiai suformuluota ieškinio pareiškimo 14.1 ir 16.12 punktuose, kurie buvo toliau plėtojami per posėdį, ir šią dalį galima nagrinėti atskirai.

111    Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisė į privataus gyvenimo gerbimą, įtvirtinta EŽTK 8 straipsnyje ir išplaukianti iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, yra viena pagrindinių teisių, saugomų Sąjungos teisinėje sistemoje. Ji apima, be kita ko, asmens teisę laikyti paslaptyje duomenis apie savo sveikatos būklę (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo X prieš Komisiją, C‑404/92 P, 17 punktą; taip pat žr. 1997 m. vasario 25 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Z prieš Suomiją, Recueil des arrêts et décisions 1997‑I, 71 punktą ir 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimo S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 30562/04 ir Nr. 30566/04, 66 punktą).

112    Institucijos surinktų duomenų apie asmens sveikatą perdavimas trečiajam asmeniui, įskaitant kitą instituciją, savaime yra kišimasis į suinteresuotojo asmens privatų gyvenimą, neatsižvelgiant į vėlesnį taip perduotos informacijos panaudojimą (pagal analogiją žr. 2003 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt., C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01, 73–75 punktus).

113    Vis dėlto, kaip buvo nuspręsta, galima nustatyti pagrindinių teisių apribojimus, jeigu jie faktiškai atitinka bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis pačią šios saugomos teisės esmę (minėto 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją 18 punktas). Šiuo klausimu kaip atspirties tašku reikia remtis EŽTK 8 straipsnio 2 dalimi. Pagal šią nuostatą valdžios institucijos kišimąsi į privatų gyvenimą galima pateisinti, jeigu: i) jis „numatytas įstatyme“; ii) juo siekiama vieno ar kelių išsamiai išvardytų tikslų; ir iii) jis „būtinas“ šiems tikslams pasiekti.

114    Taigi nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar medicininio pobūdžio duomenų perdavimą iš vienos institucijos į kitą, siekiant palengvinti gydytojo patarėjo darbą atliekant sveikatos patikrinimą įdarbinant, galima laikyti teisėtu atsižvelgiant į minėtas tris sąlygas.

115    Visų pirma, kiek tai susiję su pirmąja sąlyga, dėl Reglamento Nr. 45/2001 nuostatų asmens duomenų perdavimą iš vienos institucijos į kitą galima pripažinti „numatytu įstatyme“.

116    Iš tikrųjų toks asmens duomenų tvarkymo būdas reglamentuotas Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsnyje.

117    Tačiau kyla klausimas, ar šis straipsnis suformuluotas pakankamai tiksliai, kad leistų įstatymo adresatams priderinti savo elgesį, ir todėl atitinka numanymo reikalavimą, nustatytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., be kita ko, 1999 m. gegužės 20 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Rekvényi prieš Vengriją, Recueil des arrêts et décisions 1999‑III, 34 punktą). Iš tikrųjų Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsnyje labai bendrai numatyta, kad duomenų perdavimas tarp institucijų galimas tik jeigu perduodami duomenys „yra būtini, kad būtų galima teisėtai vykdyti duomenų gavėjo kompetencijai priklausančias užduotis“.

118    Be to, Reglamento Nr. 45/2001 6 straipsnyje aiškiai numatyta, kad „asmens duomenys tvarkomi kitais tikslais nei tais, kuriais jie buvo surinkti, tik tuo atveju, jeigu tikslo pakeitimas yra aiškiai numatytas [Sąjungos] institucijos ar įstaigos vidaus taisyklėse“.

119    Tačiau reikia konstatuoti, kad Parlamentas nenurodė, jog yra kokia nors rašytinė taisyklė, kurioje numatytas medicininio pobūdžio duomenų perdavimas tarp institucijų arba keitimasis medicininio pobūdžio informacija tarp institucijų medicinos tarnybų ne dėl institucijose dirbančių asmenų, bet dėl kandidatų į darbo vietą.

120    Antra, Parlamentas teigia, kad perduodant medicininius duomenis iš vienos institucijos į kitą siekiama leisti patikrinti, ar kandidatas atitinka fizinio tinkamumo reikalavimus vykdyti siūlomas pareigas ir ar įdarbintas jis faktiškai galės vykdyti šias pareigas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sveikatos patikrinimas prieš įdarbinant atitinka teisėtą Sąjungos institucijų interesą (minėto 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją 20 punktas). Taigi nurodomas tikslas gali pateisinti teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą, kaip numatyta EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje.

121    Trečia, reikia patikrinti, ar nagrinėjamas kišimasis yra būtinas demokratinėje visuomenėje, kad būtų galima įgyvendinti siekiamą teisėtą tikslą.

122    Anot Europos Žmogaus Teisių Teismo, kišimasis laikytinas būtinu demokratinėje visuomenėje, jeigu jis atitinka privalomą socialinį poreikį ir ypač jei yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui, o jį pateisinantys nacionalinės valdžios institucijų nurodyti motyvai yra reikšmingi ir pakankami. Nacionalinės institucijos turi tam tikrą diskreciją šioje srityje. Tačiau šios diskrecijos apimtis yra skirtinga ir priklauso nuo tam tikrų veiksnių, kaip antai nagrinėjamos EŽTK garantuojamos teisės pobūdis, jos svarba suinteresuotajam asmeniui, kišimosi pobūdis ir tikslas. Kuo nagrinėjama teisė yra svarbesnė garantuojant asmeniui veiksmingą naudojimąsi jam pripažintomis pagrindinėmis ar „privačiomis“ teisėmis, tuo labiau ši diskrecija yra apribota. Jei kyla grėsmė ypač svarbiam asmens buvimo ar identiteto aspektui, valstybei suteikta diskrecija yra ribota (2007 m. balandžio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Evans prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 6339/05, 77 punktas).

123    Kaip jau nurodyta, nagrinėjamoje byloje asmens duomenų apsauga turi esminės reikšmės naudojantis EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Informacijos apie sveikatos būklę konfidencialumo išsaugojimas yra viena pagrindinių teisių, saugomų Sąjungos teisinėje sistemoje (žr. 1992 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑62/90, 23 punktą ir minėto 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją 17 punktą). Šis principas yra gyvybiškai svarbus ne tik apsaugant ligonių privatų gyvenimą, bet ir išsaugant jų pasitikėjimą gydytojais ir sveikatos priežiūros sistema apskritai (minėto Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Z prieš Suomiją 95 punktas). Atsižvelgiant į medicininio pobūdžio duomenų išskirtinį privatumą ir jautrumą, galimybė perduoti ar pranešti šią informaciją tretiesiems asmenims, net jei tai būtų kita Sąjungos institucija ar įstaiga, be suinteresuotojo asmens sutikimo turi būti vertinama ypač giežtai (pagal analogiją žr. minėtų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų Z prieš Suomiją 95 punktą ir S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę 103 punktą). Šiuo klausimu Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenų apie asmens sveikatą tvarkymas iš esmės draudžiamas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas išimtis.

124    Taigi reikia palyginti Parlamento interesą įsitikinti, kad jis įdarbina asmenį, sugebėsiantį vykdyti jam patikėtas funkcijas, ir suinteresuotojo asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą pažeidimo sunkumą.

125    Nagrinėjamu atveju Tarnautojų teismas mano, kad nors patikrinimas prieš įdarbinant atitinka Sąjungos institucijų, turinčių sugebėti vykdyti savo užduotis, teisėtą interesą, šis interesas nepateisina medicininių duomenų perdavimo iš vienos institucijos į kitą be suinteresuotojo asmens sutikimo (pagal analogiją žr. minėto 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją 20 punktą). Iš tikrųjų, pirma, reikia pažymėti, kad, kaip jau buvo nurodyta, medicininio pobūdžio duomenys yra labai jautrūs. Be to, šiuos duomenis aiškiai nustatytu tikslu beveik prieš dvejus metus surinko institucija, su kuria, užbaigus įdabinimo medicininio tinkamumo patikrinimą, ieškovės nesiejo darbo santykiai. Galiausiai Parlamentas galėjo įvykdyti savo užduotį ieškovės pagrindines teises mažiau pažeidžiančiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, jis galėjo atlikti 2009 m. sausio 7 d. suplanuotą sveikatos patikrinimą, prireikus atlikti naujus medicininius tyrimus ar paprašyti ieškovės leidimo gauti šioje byloje ginčijamus medicininius duomenis, arba remtis informacija, kurią ieškovė pažadėjo perduoti 2009 m. sausio mėn.

126    Priešingai, nei teigia Parlamentas, sprendimas, kuriuo jo gydytojas patarėjas paprašė perduoti Komisijos surinktus duomenis, nėra vien medicininio pobūdžio aktas, kuriam netaikoma teismo kontrolė. Iš tikrųjų perduoti duomenis buvo paprašyta gydytojui patarėjui dar neapžiūrėjus ieškovės ir šiai neperdavus medicinos tarnybos iš jos prašytos informacijos.

127    Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad gydytojo patarėjo išvada buvo pateikta pažeidžiant ieškovės teisę į privataus gyvenimo gerbimą, todėl ginčijamas sprendimas taip pat yra neteisėtas. Dėl šios priežasties reikia pritarti šio ieškinio pagrindo pirmai daliai.

–       Dėl ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su Reglamento Nr. 45/2001 6 ir 7 straipsnių pažeidimu

128    Pirmiausia primintina, kad Reglamento Nr. 45/2001 1 straipsnyje aiškiai numatyta, jog, vadovaudamosi šiuo reglamentu, Sąjungos institucijos ir įstaigos gina fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves. Taigi šio reglamento nuostatų negalima aiškinti kaip galinčių pateisinti EŽTK 8 straipsniu užtikrinamos teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą (žr. minėto Sprendimo Österreichischer Rundfunk 91 punktą).

129    Iš Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsnio matyti, kad Sąjungos institucija ar įstaiga gali perduoti kitai Sąjungos institucijai ar įstaigai asmens duomenis, jeigu šie yra būtini, kad būtų galima teisėtai vykdyti duomenis gaunančios Sąjungos institucijos ar įstaigos kompetencijai priklausančias užduotis.

130    Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad Parlamento tarnybų atliktas ieškovės fizinio tinkamumo patikrinimas prieš įdarbinant patenka į teisėtą šios institucijos užduočių vykdymą.

131    Tačiau, kaip teisingai įstojimo į bylą paaiškinime teigia EDAP, vien šis konstatavimas neleidžia daryti išvados, kad ginčijamų ieškovės medicininių duomenų perdavimas atitiko Reglamento Nr. 45/2001 nuostatas. Pirma, perdavimas turi būti „būtinas“ siekiant teisėtai vykdyti institucijos užduotis. Taigi šioje byloje reikia patikrinti, ar perdavimas buvo būtinas, kad Parlamento tarnybos galėtų įvertinti ieškovės fizinį tinkamumą. Antra, minėto reglamento 7 straipsnyje aiškiai numatyta, kad jis taikomas „nepažeidžiant 4, 5, 6 ir 10 straipsnių“.

132    Taigi, kad būtų galima atsakyti į ieškovės priekaištą dėl reglamento, visų pirma jo 7 straipsnio, pažeidimo, reikia išnagrinėti, ar perduota buvo laikantis šiame straipsnyje įtvirtinto būtinumo reikalavimo ir nuostatų, į kurias šis straipsnis nukreipia, visų pirma reglamento 6 straipsnio. Šioje byloje pirmiausia reikia išnagrinėti Reglamento Nr. 45/2001 4, 6 ir 10 straipsnius, kurių pažeidimu remiasi ieškovė, ir tik tada spręsti, ar reglamento 7 straipsnyje numatytas perdavimo būtinumo reikalavimas laikytinas įvykdytu.

133    Pirma, dėl Reglamento Nr. 45/2001 4 ir 6 straipsnių reikia pažymėti, kad pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį asmens duomenys turi būti tvarkomi sąžiningai ir teisėtai bei renkami apibrėžtais, aiškiais ir teisėtais tikslais, o paskui negali būti tvarkomi su šiais tikslais nesuderintu būdu. Be to, šio reglamento 6 straipsnyje numatyta, kad asmens duomenys tvarkomi kitais tikslais nei tais, kuriais jie buvo surinkti, tik tuo atveju, jeigu tikslo pakeitimas aiškiai numatytas Sąjungos institucijos ar įstaigos vidaus taisyklėse.

134    Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pažymi ieškovė ir EDAP, akivaizdu, kad, atliekant KTĮS 83 straipsnyje numatytą sveikatos patikrinimą įdarbinant, Komisijos apie ieškovę surinkti medicininiai duomenys turėjo vienintelį tikslą – leisti nustatyti, ar įdarbinimo momentu suinteresuotasis asmuo fiziškai pajėgs atlikti pareigas Komisijos tarnybose.

135    Tačiau pažymėtina, pirma, kad paskesnis šių medicininių duomenų tvarkymas siekiant patikrinti ieškovės tinkamumą 2008 m. gruodžio mėn. vykdyti pareigas Parlamente, turėjo kitokį tikslą nei tas, kuriuo šie duomenys buvo renkami iš pradžių. Šiuo klausimu Parlamentas negali pagrįstai remtis aplinkybe, kad visos institucijos atlieka sveikatos patikrinimus, remdamosi tuo pačiu teisiniu pagrindu, tomis pačiomis sąlygomis ir tais pačiais tinkamumo kriterijais. Sąjungos teismas keliuose sprendimuose pabrėžė kiekvienos institucijos, kaip darbdavės, autonomijos svarbą ir atmetė Sąjungos viešosios tarnybos vieningumu pagrįstus argumentus. Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad vienos institucijos įdarbinti pareigūnai negali reikalauti to paties pareigų lygio, į kurį buvo paskirti kitos institucijos pareigūnai, net jei visi šie pareigūnai laimėjo tą patį konkursą (2010 m. gruodžio 9 d. Tarnautojų teismo sprendimo Liljeberg ir kt. prieš Komisiją, F‑83/05, 58 punktas). Taip pat, nors pagal viešosios tarnybos vieningumo principą, įtvirtintą Amsterdamo sutarties 9 straipsnio 3 dalyje, visų Sąjungos institucijų visiems pareigūnams ir tarnautojams taikomi tie patys PTN, šis principas nereiškia, kad institucijos privalo vienodai naudotis PTN joms suteikta diskrecija vertinti; atvirkščiai, pakartojant 1997 m. rugsėjo 16d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendime Gimenez prieš Regionų komitetą (T‑220/95, 72 punktas) pavartotus žodžius, personalo valdymo srityje joms taikomas „autonomijos principas“.

136    Antra, nors pagal Reglamento Nr. 45/2001 6 straipsnį duomenų rinkimo tikslo keitimas turi būti aiškiai numatytas institucijos vidaus taisyklėse, iš rašytinių dokumentų ir žodinio nagrinėjimo matyti, kad tikslo, kuriuo 2006 m. ir 2007 m. Komisija rinko ieškovės medicininius duomenis, pakeitimas nėra numatytas jokiame šios institucijos ar Parlamento priimtame akte. Šių duomenų perdavimas tarp suinteresuotų institucijų buvo grindžiamas tiesiog praktika, apie kurią kandidatai į darbo vietą nieko nežinojo. Be to, EDAP posėdyje teigė, ir jam nebuvo prieštaraujama, kad jam nebuvo pranešta apie Parlamento taikomą praktiką prašyti perduoti kandidatų į darbo vietą medicininius duomenis, nors taip pranešti privalu pagal Reglamento Nr. 45/2001 27 straipsnį. Dėl Komisijos EDAP patikslina, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. išvadoje, pateiktoje vykdant išankstinę šios institucijos bylos „Briuselio ir Liuksemburgo medicinos tarnybos veiklos valdymas, ypač per SERMED kompiuterio programą“ kontrolę, jis išnagrinėjo tik medicininių duomenų perdavimo išimtiniais atvejais Komisijos teisės tarnybai, Tarnautojų teismui ar Europos ombudsmenui jų prašymu atitiktį Reglamento Nr. 45/2001 nuostatoms. Tačiau šioje išvadoje EDAP visai nenagrinėjo vienos institucijos per sveikatos patikrinimą įdarbinant surinktų medicininių duomenų perdavimo kitai Sąjungos institucijai ar įstaigai, nes Komisijos duomenų apsaugos pareigūnas nepranešė apie šią duomenų perdavimo rūšį. EDAP pabrėžia, kad šioje išvadoje rekomendavo Komisijai per įdarbinimo procedūrą surinktus fiziškai netinkamais darbui pripažintų kandidatų medicininius duomenis saugoti tik ribotą laiką, kuris galėtų atitikti laikotarpį, per kurį leidžiama ginčyti šiuos duomenis ar jų pagrindu priimtą sprendimą. Taigi Komisija teisėtai galėjo saugoti 2006 m. ir 2007 m. surinktus duomenis apie ieškovės sveikatos būklę tik siekdama dalyvauti bylose F‑33/08 ir T‑510/09 P, kurias ieškovė pradėjo Sąjungos teismuose po to, kai Komisija atsisakė ją įdarbinti.

137    Antra, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsniu, reikia pabrėžti, kad pagal šio straipsnio 1 dalį medicininių duomenų tvarkymas iš esmės draudžiamas. 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad 1 dalis netaikoma, jei suinteresuotasis asmuo davė sutikimą dėl tvarkymo arba jei tvarkymas yra būtinas, kad būtų įgyvendintos darbo teisėje numatytos duomenų valdytojo specifinės teisės ir pareigos.

138    Tačiau, pirma, aišku, kad ieškovė nedavė sutikimo dėl savo medicininių duomenų perdavimo Parlamentui.

139    Antra, nors tiesa, kad ginčijamas perdavimas buvo atliktas tam, kad Parlamentas galėtų patikrinti ieškovės fizinį tinkamumą vykdyti pareigas šioje institucijoje, t. y. įvykdytų iš KTĮS 82 ir 83 straipsnių išplaukiančią pareigą, kurią galima pripažinti „darbo teisėje numatyta pareiga“ Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnio 2 dalies b punkte pavartota prasme, neįrodyta, kad šis perdavimas buvo „būtinas“ šiai pareigai įvykdyti. Kaip pabrėžia EDAP ir kaip nurodyta šio sprendimo 125 punkte, buvo galima imtis kitų priemonių, kuriomis būtų mažiau kišamasi į privatų gyvenimą ir kurios leistų Parlamentui visiškai įgyvendinti KTĮS 82 ir 83 straipsnius. Parlamentas, pavyzdžiui, galėtų prieš prašydamas Komisijos perduoti šiuos duomenis pasiūlyti ieškovei pateikti tam tikrą informaciją apie savo ankstesnes ligas ir nurodyti savo tarnyboms atlikti būtinus medicininius tyrimus. Be to, aplinkybė, kad perduoti duomenys, surinkti 2006 m. ir 2007 m., t. y. daugiau nei prieš pusantrų metų iki ginčijamo sprendimo priėmimo, yra palyginti seni, nepatvirtina Parlamento teiginio, kad šis perdavimas buvo būtinas.

140    Kaip teisingai nurodo ieškovė, Parlamentas taip pat negali teigti, kad ginčijamo perdavimo teisinis pagrindas buvo Reglamento Nr. 45/2001 10 straipsnio 3 dalis. Nors šiuo straipsniu institucijos medicinos tarnybos darbuotojai įgaliojami tvarkyti duomenis, būtinus mediciniškai įvertinti asmens tinkamumą vykdyti pareigas, šios nuostatos tikslas ir poveikis nėra leisti tokį medicininių duomenų perdavimą, koksai antai ginčijamas nagrinėjamoje byloje, net jeigu jis įvyko tarp dviejų suinteresuotų institucijų medicinos tarnybos darbuotojų.

141    Trečia, kalbant apie Reglamento Nr. 45/2001 7 straipsnį, reikia pažymėti, kaip teisingai teigia ieškovė, kad perdavimo, kuris nelaikomas būtinu pagal reglamento 10 straipsnį, taip pat negalima laikyti būtinu pagal jo 7 straipsnį, nes kalbama apie tą pačią užduotį, t. y. ieškovės fizinio tinkamumo darbui tikrinimą.

142    Remdamasis tuo, kas pasakyta ir atsižvelgdamas į ypatingą ieškovės medicininių duomenų jautrumą ir jų gavimo sąlygas, Tarnautojų teismas mano, kad tvarkydamas šiuos duomenis Parlamentas teisėtai nevykdė jam pagal KTĮS 82 ir 83 straipsnius patikėtos užduoties. Kad galėtų tai padaryti, jis turėjo paprašyti ieškovės sutikimo dėl duomenų perdavimo arba atlikti konkrečius medicininius tyrimus, o ne remtis kitos institucijos per kitą procedūrą surinktais medicininiais duomenimis be ieškovės išankstinio sutikimo.

143    Dėl šios priežasties ieškovė pagrįstai teigia, kad Parlamento gydytojas patarėjas, paprašęs Komisijos perduoti šiuos medicininius duomenis, pažeidė Reglamento Nr. 45/2001 6 ir 7 straipsnių nuostatas ir šių duomenų pagrindu pateikė neteisėtą išvadą apie jos fizinį netinkamumą. Taigi reikia pritarti šio ieškinio pagrindo antrai daliai.

144    Tačiau savo rašytiniuose dokumentuose Parlamentas teigia, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas ne tik fiziniu netinkamumu, bet ir pasitikėjimo praradimu.

145    Taigi Tarnautojų teismas turi patikrinti, ar šiuo antruoju motyvu tikrai buvo remtasi ir ar juo galima pateisinti ginčijamą sprendimą.

146    Ginčijamame sprendime ir sprendime dėl skundo atmetimo Parlamentas konstatavo faktą, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos pranešti, jog anksčiau lankėsi pas kitos Europos institucijos gydytoją, tačiau jis iš to tiesiogiai nedaro teisinių išvadų, nes šie sprendimai teisiškai grindžiami tik konstatavimu, kad ieškovė netenkina pareigoms vykdyti keliamo fizinio tinkamumo reikalavimo. Taigi, priešingai, nei teigia Parlamentas, ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas pasitikėjimo praradimu.

147    Jei savo argumentais Parlamentas ketina teisme pakeisti savo sprendimų motyvus, reikia pažymėti, kad vykstant procesui rėmimasis motyvu, kuris būtų galėjęs teisiškai pagrįsti ginčijamą sprendimą, negali užkirsti kelio panaikinti minėtą sprendimą (šiuo klausimu žr. 2003 m. gruodžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tomarchio prieš Komisiją, T‑173/02, 86 punktą ir 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo Leite Mateus prieš Komisiją, T‑10/04, 43 punktą), nebent administracijos kompetencija šioje srityje būtų ribota.

148    Tačiau nagrinėjamu atveju Parlamentas negali teigti, kad jo kompetencija buvo ribota, nes, kiek tai susiję su pasitikėjimo praradimu pagrįstu motyvu, jis turi didelę diskreciją vertinti (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 15 d. Tarnautojų teismo sprendimo Angulo Sánchez prieš Tarybą, F‑67/09, 76–78 punktus).

149    Be to, bet kuriuo atveju ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Parlamentas negalėjo teigti, kad ieškovė tyčia nepranešė jam apie savo ankstesnį darbą Komisijoje arba apie kitoje institucijoje atliktą jos sveikatos patikrinimą. Iš šio sprendimo 29 ir 31 punktų matyti, kad ieškovė susitarė su administracija, jog 2009 m. sausio mėn. pateiks Parlamentui įdarbinimo bylai reikalingus dokumentus. Taigi negalima atmesti galimybės, kad ieškovė būtų pateikusi šią informaciją Parlamentui prieš pradėdama savo darbą arba per sveikatos patikrinimą, į kurį ji buvo pakviesta ir kuris turėjo įvykti 2009 m. sausio 7 d.

150    Nesant reikalo nagrinėti paskutinio ieškinio pagrindo dėl psichologinio priekabiavimo, darytina išvada, kad ginčijamą sprendimą reikia panaikinti.

4.     Dėl reikalavimo atlyginti žalą

 Šalių argumentai

151    Ieškovė teigia, kad padarytų įdarbinimo medicininės procedūros pažeidimų pakanka Parlamento atsakomybei kilti, nes, pirma, šiais pažeidimais jai buvo padaryta turtinės ir neturtinės žalos ir, antra, tarp šių pažeidimų ir jos nurodomos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

152    Dėl turtinės žalos ieškovė teigia, kad dėl Parlamento padarytų pažeidimų ji neteko labai rimtos galimybės užimti laisvą darbo vietą Parlamente, kur ji galėjo būti įdarbinta neterminuotai. Dėl šios priežasties ji prašo kompensacijos, atitinkančios 95 % skirtumo tarp atlyginimo, kurį ji turėjo gauti laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 2 d. ir rugpjūčio 2 d., ir bedarbio pašalpos, kurią ji faktiškai gavo šiuo laikotarpiu. Ji prašo „preliminariai apskaičiuotos“ 50 000 EUR kompensacijos.

153    Kalbėdama apie neturtinę žalą, ieškovė prašo 20 000 EUR kompensacijos, atsižvelgdama į neteisingumo jausmą, kurį patyrė dėl jos neįdarbinimo Parlamente ir daugybės padarytų pažeidimų, kaip antai jos teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimo.

154    Parlamentas teigia, kad reikalavimą atlyginti žalą reikia atmesti. Jis mano, kad ieškovė neįrodė padarytų pažeidimų.

155    Dėl turtinės žalos Parlamentas mano, pirma, kad ji nėra reali ir tikra, nes neįrodyta, kad ieškovė būtų įdarbinta, jei sveikatos patikrinimas būtų buvęs atliktas be Komisijos perduotų medicininių duomenų. Antra, Parlamentas mano, kad ši žala yra pervertinta ir niekaip negali siekti 50 000 EUR sumos. Anot Parlamento, atlyginimą, kurį ieškovė būtų galėjusi gauti laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 2 d. iki rugpjūčio 2 d., daugiausia sudarytų 15 600,60 EUR suma. Iš šios sumos taip pat reikėtų atskaityti tuo pačiu laikotarpiu gautą bedarbio pašalpą. Galiausiai gautą sumą reikėtų padauginti iš mažinimo koeficiento, siekiant atsižvelgti į mažą ieškovės įdarbinimo tikimybę.

156    Dėl neturtinės žalos Parlamentas teigia, kad ieškovė pakankamai neįrodė jos turinio, ir primena nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią ginčijamo sprendimo panaikinimas iš esmės yra tinkamas ir pakankamas patirtos neturtinės žalos atlyginimas.

 Tarnautojų teismo vertinimas

157    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką administracijos atsakomybė kyla, tik kai įvykdytos visos sąlygos, susijusios su institucijoms inkriminuojamų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastiniu ryšiu (1994 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, 42 punktas ir 2008 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Girardot, C‑348/06 P, 52 punktas). Šios trys sąlygos yra kumuliacinės. Vienos iš jų nebuvimo pakanka reikalavimams atlyginti žalą atmesti.

158    Kalbant apie priežastinį ryšį, pažymėtina, kad ieškovas iš esmės turi pateikti tiesioginio ir tikro atitinkamo institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos priežastinio ryšio įrodymų (1999 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hautem prieš EIB, T‑140/97, 85 punktas).

159    Vis dėlto teismo praktikoje reikalaujamas priežastinio ryšio tikrumo laipsnis yra pasiektas, kai dėl Sąjungos institucijos padaryto teisės pažeidimo asmeniui nebūtinai tikrai buvo užkirstas kelias būti įdarbintam – suinteresuotasis asmuo niekada negalėtų įrodyti turėjęs teisę į įdarbinimą, – tačiau jis praranda rimtą galimybę būti įdarbintam pareigūnu ar tarnautoju, ir dėl to patiria turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos. Jei konkrečiu atveju atrodytų labai tikėtina, kad jeigu būtų laikomasi teisės aktų, atitinkama institucija būtų įdarbinusi tarnautoją, pažymėtina, kad teorinis netikrumas dėl teisingai vykdomos procedūros rezultato nedaro kliūčių siekiant atlyginti realią turtinę žalą, kurią patyrė suinteresuotasis asmuo, kai jo kandidatūra į darbo vietą, kurią gauti jis turėjo visas galimybes, buvo atmesta (2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, 150 punktas ir 2008 m. spalio 28 d. Tarnautojų teismo sprendimo Tzirani prieš Komisiją, F‑46/07, 218 punktas).

160    Kalbant apie turtinę žalą, pažymėtina, jog ieškovė pagrįstai gali teigti, kad jei Parlamentas, kurio gydytojas patarėjas rėmėsi pasenusiais duomenimis ir pats neatliko KTĮS numatyto medicininio tinkamumo patikrinimo, nebūtų padaręs pažeidimo, ji būtų turėjusį rimtą galimybę būti įdarbinta.

161    Iš tikrųjų, pirma, Parlamentas jau buvo pranešęs ieškovei, kad ši yra įdarbinta. Taigi sprendimas dėl įdarbinimo buvo ne vien hipotetinis, bet realus, o ieškovės įdarbinimas priklausė tik nuo jos fizinio tinkamumo vykdyti pareigas pripažinimo.

162    Toliau, priešingai, nei teigia Parlamentas, neįrodyta, kad jei sveikatos patikrinimas įdarbinant vyktų tinkamai ir būtų remiamasi tik 2009 m. sausio mėn. Parlamento medicinos tarnybos surinktais duomenimis apie ieškovės sveikatos būklę, suinteresuotoji nebūtų įdarbinta. Iš tikrųjų medicininiai duomenys, kuriais buvo pagrįstas Komisijos atsisakymas įdarbinti ieškovę 2007 m., galėjo pasikeisti, ir jų pagrindu galėjo būti pripažintas ieškovės tinkamumas būti įdarbintai Parlamento tarnybų.

163    Galiausiai iš kandidato į darbą negalima reikalauti atskleisti savo būsimam darbdaviui visas savo ankstesnes ligas. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teisė į privataus gyvenimo gerbimą, įtvirtinta EŽTK 8 straipsnyje ir išplaukianti iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, yra viena pagrindinių teisių, saugomų Sąjungos teisinėje sistemoje (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 23 punktą). Ji apima, be kita ko, asmens teisę laikyti paslaptyje duomenis apie savo sveikatos būklę (minėto 1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo X prieš Komisiją 17 punktas).

164    Žinoma, darbdavys gali atlikti patikrinimus, leidžiančius įvertinti jo įdarbinamo asmens fizinį tinkamumą, ir jei šis atsisako dalyvauti šiuose patikrinimuose, o jis turi tokią teisę, darbdavys dėl šio atsisakymo gali padaryti, jo nuomone, tinkamas išvadas ir neprisiimti su suinteresuotojo asmens įdarbinimu susijusios rizikos (šiuo klausimu žr. minėto 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją 20 ir 21 punktus).

165    Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra akivaizdu, kad neturėdamas iš Komisijos medicinos tarnybos gautų duomenų Parlamentas būtų suabejojęs dėl ieškovės sveikatos būklės ir turėtų atlikti išsamius tyrimus, žinodamas, kad ieškovei pasiūlyta tik trumpalaikė darbo sutartis. Net jei ieškovė, kaip ji pati, atrodo, teigia, per sveikatos patikrinimą, kuris turėjo įvykti 2009 m. sausio mėn., praneštų Parlamentui apie negalavimus, pateisinančius kreipimąsi į psichiatrą, nėra akivaizdu, kad dėl tokios informacijos institucija atmestų suinteresuotosios kandidatūrą. Jei vien žinojimas apie nefiziologinio pobūdžio sveikatos sutrikimus savaime pateisintų darbdavio atsisakymą įdarbinti kandidatą, daugybei asmenų, praeityje turėjusių net trumpalaikių tokio pobūdžio sutrikimų, kiltų rimtų kliūčių įsidarbinti.

166    Šiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas mano, kad iš ieškovės buvo atimta reali galimybė įsidarbinti terminuotai, ir, atsižvelgiant į visus Tarnautojų teismo turimus įrodymus, šį galimybės netekimą ex aequo et bono galima įvertinti 50 % (pagal analogiją žr. 2006 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, 118 ir 119 punktus). Atsižvelgiant į atlyginimą, kurį ieškovė būtų galėjusi gauti jos įdarbinimo kaip sutartininkės laikotarpiu ir kurį Parlamentas įvertino 15 600,60 EUR, taip pat į šiuo laikotarpiu ieškovės gautas pajamas, t. y. apie 960 EUR mėnesinę bedarbio pašalpą, ir nesant įrodymų, leidžiančių manyti, kad ieškovės kontraktas galėtų būti pratęstas po šešių mėnesių, ex aequo et bono iš Parlamento ieškovei priteistina 5 000 EUR suma turtinei žalai atlyginti.

167    Dėl neturtinės žalos reikia priminti, kad ginčijamo akto panaikinimas savaime gali būti tinkamas ir iš esmės pakankamas šios žalos atlyginimas (1995 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pierrat prieš Teisingumo Teismą, T‑60/94, 62 punktas ir 2004 m. sausio 21 d. Sprendimo Robinson prieš Parlamentą, T‑328/01, 79 punktas; 2007 m. gruodžio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo Sundholm prieš Komisiją, F‑42/06, 44 punktas).

168    Vis dėlto Sąjungos teismas pripažino kai kurias šios taisyklės išimtis.

169    Pirma, neteisėto administracijos akto panaikinimas negali būti laikomas visišku neturtinės žalos atlyginimu, jei šiame akte vertinami suinteresuotojo asmens gebėjimai ir elgesys ir šis vertinimas gali jį įskaudinti (žr. 1990 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, 25–29 punktus; minėto Sprendimo Pierrat prieš Teisingumo Teismą 62 punktą).

170    Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime ir atsakyme į skundą Parlamento pateiktus ieškovės elgesio vertinimus galima laikyti tam tikru mastu įskaudinančiais ieškovę. Parlamentas aiškiai ją apkaltino, kad ji sąmoningai nepranešė apie ankstesnį sveikatos patikrinimą įdarbinant Komisijoje ir taip pažeidė pareigas. Išsakęs tokią nuomonę Parlamentas atvirai suabejojo ieškovės sąžiningumu, nors ši, pirma, pranešė Parlamentui apie savo profesinę patirtį Komisijos tarnybose ir, antra, galėjo per medicininį patikrinimą pateikti šią informaciją kartu su paaiškinimais. Dėl šios priežasties neteisėtu pripažintame sprendime Parlamento pateikti vertinimai tiesiogiai sukėlė ieškovei neturtinės žalos (2000 m. kovo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rudolph prieš Komisiją, T‑197/98, 98 punktas).

171    Antra, administracijos neteisėto akto panaikinimu negalima visiškai atlyginti patirtos neturtinės žalos, jei padarytas ypač sunkus pažeidimas (2004 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferrer de Moncada prieš Komisiją, T‑16/03, 68 punktas; 2009 m. liepos 7 d. Tarnautojų teismo sprendimo Bernard prieš Europolą, F‑99/07 ir F‑45/08, 106 punktas).

172    Nagrinėjamu atveju Parlamento padaryti įvairūs pažeidimai, ypač teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir Reglamento Nr. 45/2001 pažeidimai, yra ypač sunkūs, ir tai pateisina neturtinės žalos atlyginimo priteisimą.

173    Trečia, jau buvo nuspręsta, kad jei akto panaikinimas neturi jokio praktinio poveikio, jis savaime negali būti tinkamas ir pakankamas visos panaikintu aktu sukeltos neturtinės žalos atlyginimas (minėto Sprendimo Tzirani prieš Komisiją 223 punktas).

174    Nagrinėjamu atveju, net jei vis dar galima imtis priemonių ištaisyti padarytus pažeidimus, pavyzdžiui, atlikti naują ieškovės sveikatos patikrinimą, ginčijamo sprendimo panaikinimas gali neturėti jokio praktinio poveikio. Iš tikrųjų Parlamento neteisėtai sužinoti duomenys apie ieškovės sveikatos būklę gali sukelti abejonių ir apsunkinti šios institucijos medicinos tarnybos objektyvų suinteresuotojo asmens sveikatos būklės tyrimą, taip pat bet kuriuo atveju mažai tikėtina, kad Parlamentas ketina įdarbinti ieškovę, kuri niekada nedirbo jo tarnybose kaip sutartininkė.

175    Taigi ieškovės patirta neturtinė žala nėra visiškai atlyginta panaikinus ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į konstatuotų pažeidimų sunkumą ir jų pasekmes, šią žalą būtų teisinga įvertinti 20 000 EUR.

176    Remiantis tuo, kas pasakyta, iš Parlamento ieškovei priteistina 25 000 EUR suma turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, įskaitant visas palūkanas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

177    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

178    Pagal Procedūros reglamento 89 straipsnio 2 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Tarnautojų teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

179    Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo iš esmės patenkintas, tinkamai įvertinus bylos aplinkybes reikia nurodyti Parlamentui padengti savo paties ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

180    Remiantis Procedūros reglamento 89 straipsnio 4 dalimi, įstojusi į bylą šalis padengia savo patirtas išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo Europos Parlamentas atšaukė V pateiktą darbo pasiūlymą.

2.      Priteisti iš Europos Parlamento sumokėti V 25 000 eurų.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Europos Parlamentas padengia savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

5.      Į bylą įstojęs Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni Kreppel Rofes i Pujol

Paskelbta 2011 m. liepos 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kanclerė        Pirmininkas

W. Hakenberg        S. Gervasoni

* Proceso kalba: prancūzų.