TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2010 m. lapkričio 9 d.(*)
„Direktyva 2004/83/EB – Pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo būtiniausi standartai – 12 straipsnis – Pabėgėlio statuso nesuteikimas – 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktai – „Sunkaus nepolitinio nusikaltimo“ sąvoka – „Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų“ sąvoka – Priklausymas su teroro aktais susijusiai organizacijai – Vėlesnis šios organizacijos įtraukimas į asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikoma Bendroji pozicija 2001/931/BUSP, sąrašą – Asmeninė atsakomybė už dalį minėtos organizacijos įvykdytų aktų – Sąlygos – Teisė į prieglobstį pagal nacionalinę konstitucinę teisę – Suderinamumas su Direktyva 2004/83/EB“
Sujungtose bylose C‑57/09 ir C‑101/09
dėl Bundesverwaltungsgericht (Vokietija) 2008 m. spalio 14 d. ir lapkričio 25 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2009 m. vasario 10 d. ir kovo 13 d., pagal EB 68 ir EB 234 straipsnius pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Vokietijos Federacinė Respublika
prieš
B (C‑57/09),
D (C‑101/09),
dalyvaujant
Vertreter des Bundesinteresses beim Bundesverwaltungsgericht (C‑57/09 ir C‑101/09),
Bundesbeaufragter für Asylangelegenheiten beim Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (C‑101/09),
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts ir J.‑C. Bonichot, teisėjai A. Borg Barthet, M. Ilešič, U. Lõhmus ir L. Bay Larsen (pranešėjas),
generalinis advokatas P. Mengozzi,
posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 9 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– B, atstovaujamo Rechtsanwalt R. Meister,
– D, atstovaujamo Rechtsanwälte H. Jacobi ir H. Odendahl,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma, J. Möller ir N. Graf Vitzthum,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir B. Beaupère‑Manokha,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels,
– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk ir A. Engman,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Ossowski, padedamo barrister T. Eicke,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou‑Durande ir S. Grünheid,
susipažinęs su 2010 m. birželio 1 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, p. 12 ir klaidų ištaisymas OL L 204, 2005, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96, toliau – direktyva) 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktų bei tos pačios direktyvos 3 straipsnio išaiškinimu.
2 Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant ginčus tarp Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Bundesministerium des Inneren (Federalinė vidaus reikalų ministerija), kuriai atstovauja Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių tarnyba, toliau – Bundesamt) ir kurdų tautybės Turkijos piliečių B (byla C‑57/09) bei D (byla C‑101/09), kilusius dėl to, kad Bundesamt atmetė B pateiktą prašymą suteikti prieglobstį ir pabėgėlio statusą ir panaikino anksčiau D suteiktą prieglobstį ir pabėgėlio statusą.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
Konvencija dėl pabėgėlių statuso
3 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 tomas, p. 150, 1954 m., Nr. 2545 (1954)) įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 dieną. Ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, kuris įsigaliojo 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija).
4 1 straipsnio A skirsnyje apibrėžiama minėtoje konvencijoje vartojama sąvoka „pabėgėlis“, o F skirsnyje paaiškinama:
„Šios Konvencijos nuostatos netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie:
<...>
b) padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už juos priglobusios šalies ribų tada, kai dar nebuvo įsileisti į šią šalį kaip pabėgėliai;
c) kaltinami veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos siekiams ir principams.“
5 Ženevos konvencijos 33 straipsnyje „Draudimas išsiųsti pabėgėlius arba juos priverstinai grąžinti“ įtvirtinta:
„1. Nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.
2. Tačiau ši nuostata negali būti taikoma pabėgėliams, dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteistiems įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems pavojų šiai šaliai.“
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
6 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnyje numatyta:
„Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi ar jis taip baudžiamas.“
Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijos
7 Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų atakų Niujorke, Vašingtone ir Pensilvanijoje 2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo taryba, veikdama pagal Jungtinių Tautų chartijos VII skyrių, priėmė Rezoliuciją 1373 (2001).
8 Šios rezoliucijos preambulėje dar kartą patvirtinama „būtinybė visomis priemonėmis, remiantis Jungtinių Tautų chartija, kovoti su teroristinių veiksmų grėsmėmis tarptautinei taikai ir saugumui“.
9 Pagal minėtos rezoliucijos 5 dalį „teroro aktai, metodai ir praktika prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos siekiams ir principams, ir kad sąmoningas teroro aktų finansavimas, planavimas ir kurstymas taip pat prieštarauja Jungtinių Tautų siekiams ir principams“.
10 2001 m. lapkričio 12 d. Jungtinių Tautų Saugumo taryba priėmė rezoliuciją 1377 (2001), kurioje „pažymi, kad tarptautinio teroro aktai prieštarauja Jungtinių Tautų chartijoje nurodytiems siekiams ir principams ir kad tarptautinio teroro aktų finansavimas, planavimas ir rengimas, kaip ir bet kokia kita pagalba šiuo atžvilgiu, taip pat prieštarauja [šioje chartijoje] nurodytiems siekiams ir principams“.
Sąjungos teisės aktai
Direktyva
11 Pagal direktyvos trečią konstatuojamąją dalį Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pagrindus.
12 Direktyvos šeštoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog pagrindinis šios direktyvos tikslas yra užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, nustatymo kriterijus, ir garantuoti, kad tokiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteikta bent reikalingiausia pagalba.
13 Direktyvos devinta konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka tie trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, kuriems leidžiama pasilikti valstybių narių teritorijose ne dėl tarptautinės apsaugos poreikio, bet valstybės narės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių sumetimų.“
14 Direktyvos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, patvirtintų visų pirma pagrindinių teisių chartijoje. Visu pirma ši direktyva siekia užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį.
15 Direktyvos šešiolikta ir septyniolikta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(16) Turėtų būti nustatyti būtiniausi pabėgėlio statuso apibrėžimo ir apibūdinimo turinio standartai, padėsiantys valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti Ženevos konvenciją.
(17) Būtina įvesti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus.“
16 Direktyvos dvidešimt antroje konstatuojamojoje dalyje skelbiama:
„Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujantys veiksmai yra nurodyti Jungtinių Tautų chartijos preambulėje ir 1 bei 2 straipsniuose ir kartu su kitais minimi Jungtinių Tautų rezoliucijose „dėl kovos su terorizmu priemonių“, kurios deklaruoja, kad „teroro aktai, metodai ir praktika prieštarauja Jungtinių Tautų siekiams ir principams“ ir kad „sąmoningas teroro aktų finansavimas, planavimas ir kurstymas taip pat prieštarauja Jungtinių Tautų siekiams ir principams“.“
17 Pagal direktyvos 1 straipsnį jos tikslas – nustatyti būtiniausius trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir suteikiamos apsaugos pobūdžio standartus.
18 Direktyvos 2 straipsnyje pateikiami šioje direktyvoje vartojamų sąvokų apibrėžimai:
„a) „tarptautinė apsauga“ – tai pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta d ir f punktuose;
<...>
c) „pabėgėlis“ – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra ne savo pilietybės šalyje ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja atsiduoti tos šalies globai, arba asmuo be pilietybės, kuris, būdamas ne savo gyventoje šalyje dėl pirmiau minėtų priežasčių, negali ar dėl tokios baimės nenori į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis;
d) „pabėgėlio statusas“ – tai valstybės narės suteikiamas trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pripažinimas pabėgėliu;
<...>
g) „tarptautinės apsaugos prašymas“ – tai trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris arba kuri, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris arba kuri aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuri nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį ir kurios galima prašyti atskirai;
<...>“
19 Direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:
„Valstybės narės gali nustatyti arba išlaikyti palankesnius standartus, nustatant, kuris asmuo gali būti laikomas pabėgėliu ar papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, taip pat ir nustatant tarptautinės apsaugos pobūdį, jei tie standartai neprieštarauja šios direktyvos nuostatoms.“
20 Direktyvos 12 straipsnio „Pabėgėlio statuso nesuteikimas“, esančio III skyriuje „Pabėgėlio statuso reikalavimai“, antroje ir trečioje dalyse nurodyta:
„2. Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:
<...>
b) jis arba ji padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą ne prieglobsčio šalyje prieš pripažįstant jį arba ją pabėgėliu, t. y. leidimo gyventi šalyje išdavimo, pagrįsto pabėgėlio statuso suteikimu, laiku; sunkiais nepolitiniais nusikaltimais gali būti laikomi ypač žiaurūs veiksmai, net įvykdyti turint tariamą politinį tikslą;
c) jis arba ji yra kaltas (-a) dėl Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų, nurodytų Jungtinių Tautų chartijos preambulėje ir 1 bei 2 straipsniuose.
3. Šio straipsnio 2 dalis taikoma asmenims, kurie kursto ar kitaip dalyvauja vykdant ten paminėtus nusikaltimus ar veiksmus.“
21 Direktyvos 13 ir 18 straipsniuose skelbiama, kad valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą arba papildomos apsaugos statusą trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, atitinkantiems šios direktyvos II ir III arba II ir V skyriuose nurodytas sąlygas.
22 Direktyvos 14 straipsnyje „Pabėgėlio statuso panaikinimas, galiojimo nutraukimas ar atsisakymas pratęsti galiojimą“, esančiame direktyvos IV skyriuje „Pabėgėlio statusas“, nurodyta:
„1. Jei tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas po šios direktyvos įsigaliojimo, valstybės narės panaikina, nutraukia ar atsisako pratęsti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pabėgėlio statuso, kurį suteikė Vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, galiojimą, jei jis arba ji nustoja būti pabėgėliu pagal 11 straipsnį.
<...>
3. Valstybės narės panaikina, nutraukia ar atsisako pratęsti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pabėgėlio statuso galiojimą, jei po to, kai jam arba jai buvo suteiktas pabėgėlio statusas, atitinkama valstybė narė nustatė, kad:
a) jis arba ji turėjo nebūti arba nustojo būti priskiriamas pabėgėliams pagal 12 straipsnį;
<...>“
23 Direktyvos 21 straipsnio, esančio jos VII skyriuje „Tarptautinės apsaugos pobūdis“, pirmoje ir antroje dalyse numatyta:
„1. Valstybės narės laikosi negrąžinimo principo pagal savo tarptautinius įsipareigojimus.
2. Kai to nedraudžia šio straipsnio 1 dalyje minimi įsipareigojimai, valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jei:
a) yra pagrindo laikyti jį arba ją pavojingu valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui;
b) jis arba ji yra galutiniu nuosprendžiu apkaltintas (-a) itin sunkiu nusikaltimu ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei.“
24 Remiantis direktyvos 38 ir 39 straipsniais, ši direktyva įsigaliojo 2004 m. lapkričio 9 d. ir į nacionalinę teisę turėjo būti perkelta vėliausiai 2006 m. spalio 10 dieną.
Bendroji pozicija 2001/931/BUSP
25 Siekdama įgyvendinti Rezoliuciją 1373 (2001), Europos Sąjungos Taryba 2001 m. gruodžio 27 d. priėmė Bendrąją poziciją 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217).
26 Pagal šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 1 dalį ji taikoma „su teroro aktais susijusiems asmenims, grupėms ir organizacijoms“, kurių sąrašas pateikiamas minėtos bendrosios pozicijos priede.
27 Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad šioje bendrojoje pozicijoje:
„2. <...> „su teroro aktais susiję asmenys, grupės ir organizacijos“ – tai:
– asmenys, kurie daro ar kėsinasi padaryti teroro aktus arba dalyvauja ar padeda darant teroro aktus,
– tokių asmenų tiesiogiai ar netiesiogiai valdomos ar kontroliuojamos grupės ir organizacijos; taip pat tokių asmenų, grupių ar organizacijų vardu arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys, grupės ir organizacijos, įskaitant lėšas, gautas ar sukuriamas iš tokių asmenų bei su jais susijusių asmenų, grupių ir organizacijų tiesiogiai ar netiesiogiai valdomo arba kontroliuojamo turto.
3. <...> „teroro aktai“ – tai viena iš toliau išvardytų tyčinių veikų, kurios, atsižvelgiant į jų pobūdį ir kontekstą, gali padaryti didelę žalą valstybei ar tarptautinei organizacijai, kurios apibrėžiamos kaip nusikaltimas pagal nacionalinę teisę, kai padaromos siekiant:
<...>
iii) rimtai destabilizuoti ar sunaikinti pagrindines valstybės ar tarptautinės organizacijos politines, konstitucines, ekonomines ar socialines struktūras:
<...>
k) dalyvavimas teroristinės grupės veikloje, įskaitant informacijos ar materialinių išteklių tiekimą arba jos veiklos bet kokį finansavimą, žinant, kad tokiu dalyvavimu prisidedama prie grupės nusikalstamos veiklos.
<...>“
28 Prie Bendrosios pozicijos 2001/931 pateikiamas priedas „Pirmasis 1 straipsnyje nurodytų asmenų, grupių ir organizacijų sąrašas“. Iš pradžių šiame sąraše DHKP/C ir PKK nebuvo.
29 Šio priedo turinys buvo atnaujintas 2002 m. gegužės 2 d. Tarybos bendrąja pozicija 2002/340/BUSP (OL L 116, p. 75).
30 Atnaujinto minėto priedo 2 dalies „Grupės ir subjektai“ 9 ir 19 punktuose atitinkamai įrašyta „Kurdistano darbininkų partija (PKK)“ ir „Revoliucinė liaudies išlaisvinimo armija / frontas / partija (DHKP/C) (dar žinoma kaip „Devrimci Sol“ (Revoliucinė kairė); dar žinoma kaip „Dev Sol“). Vėlesnėmis Tarybos bendrosiomis pozicijomis šios organizacijos buvo paliekamos Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 1 ir 6 dalyse numatytame sąraše, pastarąjį kartą 2010 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimu 2010/386/BUSP, kuriuo atnaujinamas asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas (OL L 178, p. 28).
Pamatinis sprendimas 2002/475/TVR
31 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2002/475/TVR dėl kovos su terorizmu (OL L 164, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 18) 1 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos imtis reikiamų priemonių siekiant užtikrinti, kad šiame straipsnyje nurodytos tyčinės veikos, kurios, atsižvelgiant į jų pobūdį ar aplinkybes, gali padaryti didelės žalos šaliai ar tarptautinei organizacijai tais atvejais, kai jomis siekiama minėtame straipsnyje išvardytų tikslų, būtų laikomos teroristiniais nusikaltimais.
32 Minėto pamatinio sprendimo 2 straipsnio „Su teroristine grupe susiję nusikaltimai“ 2 dalyje nurodyta:
„Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių, kad būtų baudžiama už šias tyčines veikas:
<...>
b) dalyvavimą teroristinės grupės veikloje, įskaitant informacijos ar materialinių išteklių tiekimą jai arba jos veiklos finansavimą kokiu nors būdu, žinant, kad toks dalyvavimas padės teroristinės grupės nusikalstamai veiklai.“
Nacionalinės teisės aktai
33 Remiantis Grundgesetz (Konstitucija) 16a straipsnio 1 dalimi:
„Asmenys, persekiojami dėl politinių pažiūrų, turi teisę į prieglobstį.“
34 2008 m. rugsėjo 2 d. paskelbtos Prieglobsčio suteikimo įstatymo (Asylverfahrengesetz, toliau – AsylVfG) redakcijos (BGBl. 2008 I, p. 1798) 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas užsieniečiams, kurie prašo apsaugos kaip dėl politinių pažiūrų persekiojami asmenys Grundgesetz 16a straipsnio 1 dalies prasme, arba apsaugos dėl persekiojimų pagal Ženevos konvenciją.
35 AsylVfG 2 straipsnyje numatyta, kad teisę į prieglobstį turintys asmenys nacionalinėje teritorijoje naudojasi Ženevos konvencijoje apibrėžtu statusu.
36 Iš pradžių pabėgėlio statusą reglamentavo Užsieniečių atvykimo ir apsigyvenimo federalinėje teritorijoje įstatymo (Gesetz über die Einreise und den Aufenthalt von Ausländern im Bundesgebiet, toliau – Ausländergesetz) 51 straipsnis.
37 2002 m. sausio 9 d. Kovos su tarptautiniu terorizmu įstatymu (Gesetz zur Bekämpfung des internationalen Terrorismus, BGBl. 2002 I, p. 361, toliau – Terrorismusbekämpfungsgesetz) pirmą kartą Ausländergesetz 51 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nuo 2002 m. sausio 11 d. buvo įtvirtinti Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje numatyti pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindai.
38 2007 m. rugpjūčio 19 d. Europos Sąjungos direktyvų apsigyvenimo ir prieglobsčio teisės srityse įgyvendinimo įstatymu (Gesetz zur Umsetzung aufenthalts- und asylrechtlicher Richtlinien der Europäischen Union, BGBl. 2007 I, p. 1970), įsigaliojusiu 2007 m. rugpjūčio 28 d., Vokietijos Federacinė Respublika į nacionalinę teisę perkėlė, be kita ko, ir nagrinėjamą direktyvą.
39 Šiuo metu pabėgėlio statuso reikalavimai įtvirtinti AsylVfG 3 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis:
„1. Užsienietis yra pabėgėlis (Ženevos konvencijos) prasme, kai pilietybės valstybėje jam gresia pavojai, numatyti [Užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymo (Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet, toliau – Aufenthaltsgesetz)] 60 straipsnio 1 dalyje <...>
2. Užsieniečiui pabėgėlio statusas nesuteikiamas pagal 1 dalį, jeigu galima pagrįstai manyti:
<...>
2) kad jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už federalinės teritorijos ribų prieš pripažįstant jį šioje valstybėje pabėgėliu, atliko ypač žiaurius veiksmus, net įvykdytus turint tariamą politinį tikslą; arba
3) jis yra kaltas dėl Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų.
Pirmo sakinio nuostata taikoma ir užsieniečiams, kurie kurstė ar kitaip dalyvavo vykdant šiuos nusikaltimus ar veiksmus.“
40 AsylVfG 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti nesuteikimo pagrindai nuo 2007 m. rugpjūčio 27 d. pakeitė Aufenthaltgesetz 60 straipsnio 8 dalies antrą sakinį, kuris pakeitė Ausländergesetz 51 straipsnio 3 dalies antrą sakinį.
41 2008 m. vasario 25 d. paskelbtos Aufenthaltsgesetz redakcijos (BGBl. 2008 I, p. 162) 60 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Taikant (Ženevos) konvenciją, užsienietis negali būti išsiųstas į valstybę, kurioje dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų kyla grėsmė jo gyvybei arba laisvei. <...>“
42 AsylVfG 73 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad „suteiktas prieglobstis ir pabėgėlio statusas nedelsiant atšaukiami, kai nustoja egzistuoti sąlygos, kuriomis jie buvo pagrįsti“.
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑57/09
43 2002 m. pabaigoje 1975 m. gimęs B atvyko į Vokietiją ir kaip pabėgėlis paprašė prieglobsčio bei apsaugos ir papildomai – uždrausti išsiųsti jį į Turkiją.
44 Motyvuodamas savo prašymą jis nurodė, kad Turkijoje, dar lankydamas mokyklą, jis prijautė „Dev Sol“ (dabar – DHKP/C) ir nuo 1993 m. pabaigos iki 1995 m. pradžios kalnuose rėmė ginkluotą partizanų kovą.
45 Po suėmimo 1995 m. vasario mėn. jis buvo fiziškai žiauriai kankinamas ir priverstas duoti parodymus.
46 1995 m. gruodžio mėn. jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
47 Po to, kai prisiėmė kaltę dėl šnipinėjimu įtarto kartu įkalinto asmens nužudymo, 2001 m., kalėdamas, jis dar kartą buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
48 2002 m. gruodžio mėn. dėl sveikatos būklės jis buvo lygtinai paleistas šešiems mėnesiams ir tuo pasinaudodamas išvyko iš Turkijos ir atvyko į Vokietiją.
49 2004 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Bundesamt B prieglobsčio prašymą atmetė kaip nepagrįstą ir pripažino, kad Ausländergesetz 51 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai netenkinami. Ši institucija nusprendė: kadangi B padarė sunkius nepolitinius nusikaltimus, jam taikytinas Ausländergesetz 51 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje (vėliau – Aufenthaltsgesetz 60 straipsnio 8 dalies antrame sakinyje, dar vėliau – AsylVfG 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte) nurodytas antras nesuteikimo pagrindas.
50 Tame pačiame sprendime Bundesamt taip pat konstatavo, kad taikytinoje nacionalinėje teisėje nėra kliūčių išsiųsti B į Turkiją, ir pagrasino jį išsiųsti į šią šalį.
51 Verwaltungsgericht Gelsenkirchen (Gelzenkircheno administracinis teismas) 2004 m. spalio 13 d. sprendimu panaikino Bundesamt sprendimą ir įpareigojo šią instituciją pripažinti B teisę į prieglobstį turinčiu asmeniu ir nustatyti, kad tenkinamos draudimo išsiųsti jį į Turkiją sąlygos.
52 Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen (Vyriausiasis Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės administracinis teismas) 2007 m. kovo 27 d. sprendimu atmetė Bundesamt apeliacinį skundą dėl tokio sprendimo nurodydamas, kad pagal Grundgsetz 16a straipsnį B turi būti pripažintas teisę į prieglobstį turinčiu asmeniu ir pabėgėliu.
53 Šio teismo teigimu, Bundesamt nurodytas nesuteikimo pagrindas turi būti suprantamas ne kaip sankcija už praeityje padarytą sunkų nepolitinį nusikaltimą, bet kaip skirtas apsisaugoti nuo grėsmių, kurias prašytojas gali kelti priimančiajai valstybei narei, o šiam pagrindui taikyti būtinas visapusiškas konkretaus atvejo įvertinimas atsižvelgiant į proporcingumo principą.
54 Dėl šio sprendimo Bundesamt pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) remdamasi Aufenthaltsgesetz 60 straipsnio 8 dalies antrame sakinyje (vėliau – AsylVfG 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose) nurodytų antrojo ir trečiojo nesuteikimo pagrindų taikymu ir pabrėždama, kad, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, šių dviejų nesuteikimo pagrindų atveju nebūtina grėsmė Vokietijos Federacinės Respublikos saugumui ir nereikia atlikti proporcingumo vertinimo konkrečiu atveju.
55 Be to, Bundesamt nuomone, direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti nesuteikimo pagrindai pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnį priskiriami principams, nuo kurių valstybės narės negali nukrypti.
Byla C‑101/09
56 Nuo 2001 m. gegužės mėn. 1968 m. gimęs D gyvena Vokietijoje, kur 2001 m. gegužės 11 d. jis paprašė prieglobsčio.
57 Savo prašymą jis motyvavo tuo, kad 1990 m. pabėgo į kalnus, kad prisijungtų prie PKK. Jis buvo kovotojas ir aukštas lygio PKK funkcionierius. 1998 m. pabaigoje PKK jį išsiuntė į Šiaurės Iraką
58 Dėl politinių nuomonių skirtumų su PKK vadovybe 2000 m. gegužės mėn. jis paliko šią organizaciją, ir nuo to laiko jam buvo grasinama. Dar maždaug metus jis liko Šiaurės Irake, tačiau ten buvo nesaugu.
59 2001 m. gegužės mėn. Bundesamt pripažino, kad D turi teisę į prieglobstį, ir suteikė jam pabėgėlio statusą pagal tuo metu galiojusius nacionalinės teisės aktus.
60 Įsigaliojus Terrorismusbekämpfungsgesetz, Bundesamt pradėjo atšaukimo procedūrą ir 2004 m. gegužės 6 d. sprendimu atšaukė sprendimą suteikti D prieglobstį ir pripažinti jį pabėgėliu pagal AsylVfG 73 straipsnio 1 dalį. Ši institucija tvirtino, jog D atžvilgiu yra rimtų priežasčių manyti, kad jis padarė sunkų nepolitinio pobūdžio nusikaltimą už Vokietijos ribų prieš suteikiant jam pabėgėlio statusą šioje valstybėje ir kad jis yra atsakingas už veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų siekiams ir principams.
61 2005 m. lapkričio 29 d. sprendimu Verwaltungsgericht Gelsenkirchen panaikino šį sprendimą dėl atšaukimo.
62 Oberverwaltungsgericht für das Land Nordrhein-Westfalen 2007 m. kovo 27 d. sprendimu atmetė Bundesamt apeliacinį skundą. Remdamasis argumentais, atitinkančiais tą pačią dieną byloje dėl B priimto sprendimo argumentus, minėtas teismas manė, kad ir D atveju netaikytini nacionalinės teisės aktuose numatyti nesuteikimo pagrindai.
63 Dėl šio sprendimo Bundesamt pateikė kasacinį skundą, remdamasi pagrindais, iš esmės atitinkančiais tuos, kuriais grindžiamas kasacinis skundas byloje dėl B.
Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
64 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, remiantis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, į kurias jis turi atsižvelgti, atsakovai pagrindinėse bylose, juos grąžinus į jų pilietybės valstybes, nebūtų pakankamai apsaugoti nuo pakartotinio persekiojimo. Remdamasis tuo jis daro išvadą, kad abiejose bylose įvykdyti pozityvieji pabėgėlio statuso reikalavimai. Tačiau pabėgėlio statusas suinteresuotiesiems asmenims negali būti suteikiamas, jeigu taikomas vienas iš direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje nurodytų nesuteikimo pagrindų.
65 Minėtas teismas patikslina, kad, taikant vieną iš nesuteikimo pagrindų, atsakovai pagrindinėse bylose turėtų teisę į prieglobstį pagal Grundgesetz 16a straipsnį, pagal kurį ši teisė neatimama iš jokios kategorijos asmenų.
66 Galiausiai jis nurodo, kad nesuteikimas pagal direktyvos 12 straipsnį ir galimo Grundgesetz 16a straipsnio nesuderinamumo su direktyva konstatavimas nebūtinai reiškia, kad atsakovai pagrindinėse bylose praranda teisę gyventi Vokietijoje.
67 Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir kiekvienoje pagrindinėje byloje pateikti Teisingumo Teismui po šiuos penkis prejudicinius klausimus, iš kurių pirmasis ir penktasis šiek tiek skiriasi atsižvelgiant į kiekvienos iš šių bylų aplinkybes:
„1. Ar tai, kad:
– <...> prašytojas priklausė organizacijai, kuri yra įtraukta į bendrosios pozicijos [2001/931] priede pateiktą asmenų, grupių ir subjektų sąrašą ir naudoja teroristinius metodus, ir kad prašytojas aktyviai rėmė šios organizacijos ginkluotą kovą [(byla C‑57/09)],
– <...> užsienietis ilgą laiką kaip kovotojas ir funkcionierius, o atskirais laikotarpiais ir kaip valdymo organo narys priklausė organizacijai (PKK), kuri savo ginkluotoje kovoje prieš valstybę (Turkiją) ne kartą naudojo teroristinius metodus ir yra įtraukta į bendrosios pozicijos [2001/931] priede pateiktą asmenų, grupių ir subjektų sąrašą, ir kad užsienietis aktyviai rėmė šios organizacijos ginkluotą kovą užimdamas aukštas pareigas [(byla C‑101/09)],
yra sunkus nepolitinis nusikaltimas arba Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujantys veiksmai direktyvos <...> 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktų prasme?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal direktyvos <...> 12 straipsnio 2 dalies b [arba] c punktus susietas su sąlyga, kad [atitinkamas asmuo] ir toliau kelia grėsmę?
3. Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar atsisakant suteikti pabėgėlio statusą pagal direktyvos <...> 12 straipsnio 2 dalies b (arba) c punktus reikalaujama atlikti proporcingumo vertinimą konkrečiu atveju?
4. Jeigu į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
a) Ar vertinant proporcingumą reikia atsižvelgti į tai, kad [atitinkamam asmeniui] taikoma apsauga nuo išsiuntimo pagal [EŽTK] 3 straipsnį arba pagal nacionalinės teisės aktus?
b) Ar nesuteikimas yra neproporcingas tik specialiais išimtiniais atvejais?
5. Ar atsižvelgiant į direktyvos <...> 3 straipsnį su direktyva suderinama tai, kad:
– prašytojas, nepaisant esančio nesuteikimo pagrindo pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalį, turi teisę į prieglobstį pagal nacionalinę konstitucinę teisę [(byla C-57/09)]?
– Užsienietis, nepaisant esančio nesuteikimo pagrindo pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalį ir pabėgėlio statuso panaikinimo pagal direktyvos 14 straipsnio 3 dalies [a punktą], pagal nacionalinę konstitucinę teisę ir toliau pripažįstamas turinčiu teisę į prieglobstį [(byla C‑101/09)]?“
68 2009 m. gegužės 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑57/09 ir C‑101/09 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.
Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos
69 Pagrindinėse bylose Bundesamt priėmė ginčijamus sprendimus remdamasi iki direktyvos įsigaliojimo, t. y. iki 2004 m. lapkričio 9 d., taikytais teisės aktais.
70 Taigi minėti sprendimai, dėl kurių buvo pateikti šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą, dėl ratione temporis nepatenka į direktyvos taikymo sritį.
71 Tačiau reikia priminti, kad kai nacionalinių teismų pateikti prejudiciniai klausimai yra susiję su Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi į juos atsakyti. Iš tiesų nei iš EB 68 ir EB 234 straipsnių formuluočių, nei iš pastarajame straipsnyje nustatytos procedūros tikslo negalima daryti išvados, kad EB sutarties autoriai norėjo Teisingumo Teismo kompetencijai nepriskirti prašymų priimti prejudicinį sprendimą dėl direktyvos tuo atveju, kai valstybės narės nacionalinė teisė, nustatydama taisykles, taikytinas išimtinai šios valstybės narės vidaus situacijai, nurodo į šia direktyva perimtas tarptautinės konvencijos nuostatas. Tokiu atveju egzistuoja konkretus Sąjungos interesas, jog, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, šios tarptautinės konvencijos nuostatos, perimtos į nacionalinę ir Sąjungos teisę, būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikomos (pagal analogiją žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt., C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, Rink. p. I‑0000, 48 punktą).
72 Šiose pagrindinėse bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Terrorismusbekämpfungsgesetz nacionalinėje teisėje įtvirtino pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindus, iš esmės atitinkančius tuos, kurie pateikti Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje. Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje nurodyti nesuteikimo pagrindai taip pat iš esmės atitinka minėto 1 straipsnio F skirsnyje išvardytus pagrindus, todėl Bundesamt abiejuose nagrinėjamuose sprendimuose, kurie buvo priimti iki direktyvos įsigaliojimo, nagrinėjo ir taikė nesuteikimo pagrindus, iš esmės atitinkančius tuos, kurie vėliau buvo įterpti į direktyvą.
73 Be to, dėl Bundesamt sprendimo atšaukti sprendimą, kuriuo D buvo suteiktas pabėgėlio statusas, reikia nurodyti, kad direktyvos 14 straipsnio 3 dalies a punkte kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos įpareigojamos atšaukti bet kokio suinteresuotojo asmens pabėgėlio statusą, jeigu po to, kai jam arba jai buvo suteiktas pabėgėlio statusas, jos nustatė, kad „jis arba ji neturėjo būti priskiriamas pabėgėliams“ pagal direktyvos 12 straipsnį.
74 Taigi, priešingai nei direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje numatytam atšaukimo pagrindui, minėto straipsnio 3 dalies a punkte numatytam pagrindui nenumatyta jokia pereinamojo laikotarpio priemonė ir jis neturi būti taikomas tik įsigaliojus direktyvai pateiktiems prašymams arba priimtiems sprendimams. Priešingai nei to paties straipsnio 4 dalyje išvardyti atšaukimo pagrindai, jis nėra neprivalomojo pobūdžio.
75 Tokiomis aplinkybėmis reikia atsakyti į pateiktus klausimus.
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
76 Direktyva buvo priimta remiantis, be kita ko, EB 63 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkto c papunkčiu, kuriuo Europos Sąjungos Tarybai buvo pavesta pagal Ženevos konvenciją ir kitas atitinkamas sutartis nustatyti prieglobsčio klausimams skirtas priemones būtiniausių reikalavimų, pagal kuriuos trečiųjų šalių piliečiai laikomi pabėgėliais, srityje.
77 Iš trečios, šešioliktos ir septynioliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pagrindus ir kad direktyvos nuostatos dėl pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais (minėto Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt. 52 punktas ir 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Bolbol, C‑31/09, Rink. p. I‑0000, 37 punktas).
78 Todėl direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų svarbių sutarčių, nurodytų EB 63 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkte, tapusiame SESV 78 straipsnio 1 dalimi. Kaip matyti iš direktyvos dešimtos konstatuojamosios dalies, aiškinant taip pat turi būti atsižvelgiama į pagrindines teises ir principus, visų pirma patvirtintus Pagrindinių teisių chartijoje (minėtų sprendimų Salahadin Abdulla ir kt. 53 ir 54 punktai bei Bolbol 38 punktas).
Dėl pirmojo klausimo
79 Pirmuoju klausimu kiekvienoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tai, kad atitinkamas asmuo priklausė organizacijai, kuri yra įtraukta į Bendrosios pozicijos 2001/931 priede pateiktą sąrašą dėl to, kad yra susijusi su teroro aktais, ir kad šis asmuo aktyviai rėmė šios organizacijos ginkluotą kovą užimdamas aukštas pareigas joje, yra „sunkus nepolitinis nusikaltimas“ arba „Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujantys veiksmai“ direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktų prasme.
80 Atsakant į šį klausimą, kuriuo siekiama nustatyti, kiek asmens priklausymas į minėtą sąrašą įtrauktai organizacijai gali patekti į direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktų taikymo sritį, pirmiausia svarbu iš anksto patikrinti, ar tokios organizacijos įvykdyti aktai gali, kaip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būti priskirti sunkių nusikaltimų ir veiksmų, atitinkamai nurodytų minėtuose b ir c punktuose, kategorijoms.
81 Pirmiausia reikia manyti, kad teroristinio pobūdžio aktams, kurie pasižymi į civilius asmenis nukreiptu smurtu, net jeigu jie įvykdyti turint tariamą politinį tikslą, turi būti laikomi sunkiais nepolitiniais nusikaltimais minėto b punkto prasme.
82 Antra, dėl direktyvos 12 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytų Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų direktyvos dvidešimt antra konstatuojamoji dalis skelbia, kad jie yra nurodyti Jungtinių Tautų chartijos preambulėje ir 1 bei 2 straipsniuose ir kartu su kitais minimi Jungtinių Tautų rezoliucijose „dėl kovos su terorizmu priemonių“.
83 Tarp šių dokumentų yra ir Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijos 1373 (2001) ir 1377 (2001), iš kurių matyti, kad Saugumo taryba vadovaujasi principu, jog tarptautiniai teroro aktai apskritai ir neatsižvelgiant į valstybės dalyvavimą prieštarauja Jungtinių Tautų siekiams ir principams.
84 Iš to išplaukia, kad, kaip Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose tvirtino visos tokias pastabas pateikusios vyriausybės ir Europos Komisija, kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos gali taikyti direktyvos 12 straipsnio 2 dalies c punktą ir asmeniui, kuris, priklausydamas į Bendrosios pozicijos 2001/931 priede pateiktą sąrašą įtrauktai organizacijai, buvo susijęs su tarptautinio pobūdžio teroro aktais.
85 Toliau kyla klausimas, kiek priklausymas tokiai organizacijai reiškia, kad atitinkamas asmuo patenka į direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktų taikymo sritį, jeigu jis aktyviai rėmė šios organizacijos ginkluotą kovą užimdamas aukštas pareigas joje.
86 Šiuo atžvilgiu svarbu nurodyti, kad direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktai, kaip ir, be kita ko, Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio b ir c punktai, nesuteikti pabėgėlio statuso asmeniui leidžia tik tada, jei „yra rimtų priežasčių“ manyti, kad „jis arba ji padarė“ sunkų nepolitinį nusikaltimą ne prieglobsčio šalyje prieš pripažįstant jį arba ją pabėgėliu, arba kad „jis arba ji yra kaltas (‑a)“ dėl Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų.
87 Iš minėtų direktyvos nuostatų formuluočių matyti, kad kompetentinga atitinkamos valstybės narės valdžios institucija jas gali taikyti tik kiekvienu konkrečiu atveju įvertinusi jai žinomas tikslias faktines aplinkybes, siekdama nustatyti, ar yra rimtų priežasčių manyti, kad suinteresuotojo asmens, kuris, be kita ko, atitinka kriterijus, kad gautų pabėgėlio statusą, padaryti aktai patenka į vieną iš šių dviejų nesuteikimo pagrindų taikymo sritį.
88 Todėl, pirma, net jeigu organizacijos, kuri yra įtraukta į Bendrosios pozicijos 2001/931 priede pateiktą sąrašą dėl to, kad yra susijusi su teroro aktais, padaryti aktai gali būti siejami su kiekvienu iš direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose nurodytų nesuteikimo pagrindų, vien aplinkybė, kad atitinkamas asmuo priklausė tokiai organizacijai, neturėtų automatiškai reikšti, kad šiam asmeniui negali būti suteikiamas pabėgėlio statusas pagal minėtas nuostatas.
89 Iš tikrųjų nėra tiesioginio ryšio tarp Bendrosios pozicijos 2001/931 ir direktyvos siekiamų tikslų, todėl nepateisinama tai, kad kompetentinga valdžios institucija, ketinanti nesuteikti asmeniui pabėgėlio statuso pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalį, remtųsi tik jo priklausymu organizacijai, įtrauktai į sąrašą, sudarytą ne pagal tas taisykles, kurios direktyvoje buvo įtvirtintos atsižvelgiant į Ženevos konvenciją.
90 Tačiau organizacijos įtraukimas į tokį sąrašą, koks pateiktas Bendrosios pozicijos 2001/931 priede, patvirtina grupės, kuriai priklausė atitinkamas asmuo, teroristinį pobūdį, o tai yra aplinkybė, į kurią kompetentinga valdžios institucija turi atsižvelgti iš pradžių tikrindama, ar ši grupė vykdė aktus, patenkančius į direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktų taikymo sritį.
91 Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad sąlygos, kuriomis į minėtą sąrašą buvo įtrauktos abi organizacijos, kurioms atitinkamai priklausė atsakovai pagrindinėse bylose, neturi būti prilyginamos individualiam konkrečių faktinių aplinkybių vertinimui, kuris turi būti atliekamas prieš priimant sprendimus nesuteikti asmeniui pabėgėlio statuso pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus.
92 Antra, ir, priešingai nei tvirtino Komisija, dalyvavimas teroristinės grupės veikloje Pamatinio sprendimo 2002/475 2 straipsnio 2 dalies b punkto prasme nebūtinai automatiškai patenka į direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose numatytų nesuteikimo pagrindų taikymo sritį.
93 Iš tikrųjų ne tik šis pamatinis sprendimas, kaip ir Bendroji pozicija 2001/931, buvo priimtas kitokiomis aplinkybėms nei direktyva, kuri iš esmės yra humanitarinio pobūdžio, tačiau ir ketinimas dalyvauti teroristinės grupės veikloje, apibrėžtas minėto pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalies b punkte, ir kurį valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turėjo pripažinti baustinu, nelemia automatiško direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose nurodytų nesuteikimo pagrindų taikymo, kuris reikalauja išsamaus visų kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių patikrinimo.
94 Iš visų šių paaiškinimų matyti, kad asmeniui, priklausiusiam teroristinius metodus taikančiai organizacijai, pabėgėlio statusas gali būti nesuteikiamas tik atlikus individualų konkrečių faktinių aplinkybių patikrinimą, leidžiantį įvertinti, ar yra rimtų priežasčių manyti, kad veikdamas šioje organizacijoje šis asmuo padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą arba yra kaltas dėl Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų, arba kad jis kurstė tokį nusikaltimą arba tokius veiksmus, arba kitaip dalyvavo juos vykdant direktyvos 12 straipsnio 3 dalies prasme.
95 Tam, kad būtų galima remtis direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose nurodytais nesuteikimo pagrindais, svarbu galėti priskirti atitinkamam asmeniui, atsižvelgiant į minėtoje 2 dalyje reikalaujamą įrodymo lygį, dalį atsakomybės už veiksmus, kuriuos nagrinėjama organizacija įvykdė tuo laikotarpiu, kai jis buvo šios narys.
96 Ši asmeninė atsakomybė turi būti vertinama remiantis objektyviais ir subjektyviais kriterijais.
97 Šiuo tikslu kompetentinga valdžios institucija turi, be kita ko, patikrinti, kokį vaidmenį atitinkamas asmuo realiai atliko rengiant aptariamus aktus, jo statusą organizacijos viduje, žinių apie grupės veiklą, kurias jis turėjo arba privalėjo turėti, lygį, galimą spaudimą jo atžvilgiu arba kitus veiksnius, galinčius daryti įtaką jo elgesiui.
98 Valdžios institucija, kuri atlikdama šį patikrinimą nustato, kad atitinkamas asmuo užėmė, kaip antai D, aukštas pareigas teroristinius metodus taikančioje organizacijoje, gali daryti prielaidą, kad šis asmuo yra asmeniškai atsakingas už atitinkamu laikotarpiu šios organizacijos įvykdytus aktus, tačiau bet kuriuo atveju tam, kad būtų galima priimti sprendimą nesuteikti minėtam asmeniui pabėgėlio statuso pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus, būtina išnagrinėti visas svarbias aplinkybes.
99 Atsižvelgiant į visus paaiškinimus, į abiejose bylose pateiktą pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktai turi būti aiškinami taip, jog:
– tai, kad asmuo priklausė organizacijai, kuri yra įtraukta į Bendrosios pozicijos 2001/931 priede pateiktą sąrašą dėl to, kad yra susijusi su teroro aktais, ir aktyviai rėmė šios organizacijos ginkluotą kovą, automatiškai nėra rimta priežastis manyti, kad šis asmuo padarė „sunkų nepolitinį nusikaltimą“ arba „Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančius veiksmus“,
– tokiomis aplinkybėmis konstatuoti, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog asmuo padarė tokį nusikaltimą arba yra kaltas dėl tokių veiksmų, galima tik kiekvienu atveju atlikus konkrečių faktinių aplinkybių vertinimą, siekiant nustatyti, ar atitinkamos organizacijos įvykdyti aktai tenkina minėtose nuostatose įtvirtintas sąlygas ir ar atitinkamam asmeniui gali būti priskiriama asmeninė atsakomybė už šių aktų vykdymą atsižvelgiant į minėto 12 straipsnio 2 dalyje reikalaujamą įrodymo lygį.
Dėl antrojo klausimo
100 Antruoju klausimu kiekvienoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus susietas su sąlyga, kad atitinkamas asmuo ir toliau kelia grėsmę priimančiajai valstybei narei.
101 Iš karto reikia pažymėti, kad, remiantis direktyvos sistema, į pavojų, kurį pabėgėlis gali kelti atitinkamai valstybei narei, atsižvelgiama taikant ne jos 12 straipsnio 2 dalį, bet jos 14 straipsnio 4 dalies a punktą, pagal kurį ši valstybė narė gali atšaukti pabėgėliui suteiktą statusą, jeigu yra rimtas pagrindas laikyti jį arba ją pavojingu saugumui, ir jos 21 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad priimančioji valstybė narė gali, kaip tai leidžiama ir pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalį, grąžinti pabėgėlį, jei yra pagrindo manyti, kad jis kelia pavojų šios valstybės narės saugumui arba visuomenei.
102 Pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktus, kurie atitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio b ir c punktus, trečiosios šalies piliečiui pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad „jis arba ji padarė“ sunkų nepolitinį nusikaltimą ne prieglobsčio šalyje „prieš pripažįstant jį arba ją pabėgėliu“, arba kad jis arba ji „yra kaltas (‑a)“ dėl Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų.
103 Remiantis šiuos du nesuteikimo pagrindus įtvirtinančių nuostatų formuluote, jais siekiama, kaip tvirtino visos pastabas pateikusios vyriausybės ir Komisija, nubausti už praeityje įvykdytus aktus.
104 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad aptariami nesuteikimo pagrindai buvo įtvirtinti siekiant nesuteikti pabėgėlio statuso asmenims, kurie laikomi nevertais su juo susijusios apsaugos, ir išvengti to, kad dėl šio statuso suteikimo tam tikrus sunkius nusikaltimus padarę asmenys galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl su šiuo dvigubu tikslu būtų nesuderinama minėto statuso nesuteikimą susieti su sąlyga, kad keliama grėsmė priimančiajai valstybei narei.
105 Tokiomis aplinkybėmis į pateiktą antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus nesusiejamas su tuo, kad atitinkamas asmuo kelia grėsmę priimančiajai valstybei narei.
Dėl trečiojo klausimo
106 Trečiuoju klausimu kiekvienoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar atsisakant suteikti pabėgėlio statusą pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus reikalaujama atlikti proporcingumo vertinimą konkrečiu atveju.
107 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog iš minėto 12 straipsnio 2 dalies formuluotės išplaukia, kad jeigu tenkinami joje įtvirtinti reikalavimai, atitinkamam asmeniui pabėgėlio statusas „nesuteikiamas“, ir kad, remiantis direktyvos sistema, jos 2 straipsnio c punkte „pabėgėlio“ statusui aiškiai keliamas reikalavimas, kad suinteresuotajam asmeniui nebūtų taikomas jos 12 straipsnis.
108 Pabėgėlio statuso nesuteikimas dėl vieno iš 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktuose nurodytų pagrindų, kaip buvo nurodyta atsakant į pirmąjį klausimą, yra siejamas su įvykdytų aktų sunkumu, kuris turi būti tokio laipsnio, kad atitinkamas asmuo negalėtų teisėtai remtis direktyvos 2 straipsnio d punkte nurodyto pabėgėlio statuso teikiama apsauga.
109 Jeigu, kaip nurodė Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, kompetentinga valdžios institucija, vertindama įvykdytų aktų sunkumą ir suinteresuotojo asmens asmeninę atsakomybę, jau atsižvelgė į visas šiuos aktus ir šio asmens situaciją apibūdinančias aplinkybes ir priėjo prie išvados, kad turi būti taikoma 12 straipsnio 2 dalis, ji neprivalo atlikti proporcingumo patikrinimo, kuris vėl reikalauja iš naujo įvertinti įvykdytų aktų sunkumo lygį.
110 Svarbu pažymėti, kad pabėgėlio statuso nesuteikimas asmeniui pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalį nereiškia pozicijos nustatymo kitu klausimu – ar šis asmuo gali būti išsiųstas į jo pilietybės valstybę.
111 Taigi į pateiktą trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus nesusiejamas su proporcingumo vertinimu konkrečiu atveju.
Dėl ketvirtojo klausimo
112 Atsižvelgiant į atsakymą į trečiąjį klausimą, nereikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abiejose bylose pateiktą ketvirtąjį klausimą.
Dėl penktojo klausimo
113 Penktuoju klausimu abiejose bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į direktyvos 3 straipsnį, su direktyva suderinama tai, kad valstybė narė pripažįsta teisę į prieglobstį pagal savo konstitucinę teisę asmeniui, kuriam pagal direktyvos 12 straipsnio 2 dalį pabėgėlio statusas nesuteikiamas.
114 Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad minėtu 3 straipsniu valstybėms narėms leidžiama nustatyti arba išlaikyti palankesnius standartus nustatant, kuris asmuo gali būti laikomas pabėgėliu, jei tie standartai neprieštarauja šios direktyvos nuostatoms.
115 Taigi atsižvelgiant į direktyvoje įtvirtintų nesuteikimo pagrindų paskirtį išsaugoti atsižvelgiant į Ženevos konvenciją joje numatytos apsaugos sistemos patikimumą, direktyvos 3 straipsnyje numatyta išimtis prieštarauja tam, kad valstybės narės nustatytų arba išlaikytų nuostatas, suteikiančias joje numatytą pabėgėlio statusą asmeniui, kuriam pagal 12 straipsnio 2 dalį jis nesuteikiamas.
116 Tačiau svarbu nurodyti, kad iš direktyvos 2 straipsnio g punkto in fine išplaukia, jog direktyva neprieštaraujama tam, kad asmuo prašytų „kitokios rūšies apsaugos“, kuri nepatenka į jos taikymo sritį.
117 Kaip ir Ženevos konvencija, direktyva grindžiama principu, kad priimančiosios valstybės narės gali, remdamosi savo nacionaline teise, suteikti nacionalinę apsaugą kartu su teisėmis, leidžiančiomis asmenims, kuriems pagal jos 12 straipsnio 2 dalį pabėgėlio statusas nesuteikiamas, pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje.
118 Kaip paaiškinta direktyvos devintoje konstatuojamojoje dalyje, toks valstybės narės nacionalinės apsaugos statuso suteikimas ne dėl direktyvos 2 straipsnio a punkte numatyto tarptautinės apsaugos poreikio, bet valstybės narės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių sumetimų, nepatenka į jos taikymo sritį.
119 Tačiau, kaip teisingai pažymėjo Komisija, ši kitokia apsaugos, kurią valstybės narės turi teisę suteikti, rūšis neturi būti painiojama su direktyvoje numatytu pabėgėlio statusu.
120 Todėl jeigu nacionalinės teisės nuostatos, suteikiančios teisę į prieglobstį asmenims, kuriems pagal direktyvą pabėgėlio statusas nesuteikiamas, leidžia aiškiai atskirti nacionalinę apsaugą nuo pagal direktyvą suteikiamos apsaugos, jos nepažeidžia šia direktyva įtvirtintos sistemos.
121 Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, į pateiktą penktąjį klausimą reikia atsakyti, jog direktyvos 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės gali pripažinti teisę į prieglobstį pagal savo nacionalinę teisę asmeniui, kuriam pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jeigu nėra galimybės šios kitos rūšies apsaugos supainioti su šioje direktyvoje numatytu pabėgėlio statusu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
122 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktai turi būti aiškinami taip, jog:
– tai, kad asmuo priklausė organizacijai, kuri yra įtraukta į 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu priede pateiktą sąrašą dėl to, kad yra susijusi su teroro aktais, ir aktyviai rėmė šios organizacijos ginkluotą kovą, automatiškai nėra rimta priežastis manyti, kad šis asmuo padarė „sunkų nepolitinį nusikaltimą“ arba „Jungtinių Tautų siekiams ir principams prieštaraujančius veiksmus“,
– tokiomis aplinkybėmis konstatuoti, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog asmuo padarė tokį nusikaltimą arba yra kaltas dėl tokių veiksmų, galima tik kiekvienu atveju atlikus konkrečių faktinių aplinkybių vertinimą, siekiant nustatyti, ar atitinkamos organizacijos įvykdyti aktai tenkina minėtose nuostatose įtvirtintas sąlygas ir ar atitinkamam asmeniui gali būti priskiriama asmeninė atsakomybė už šių aktų vykdymą atsižvelgiant į minėto 12 straipsnio 2 dalyje reikalaujamą įrodymo lygį.
2. Pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus nesusiejamas su tuo, kad atitinkamas asmuo kelia grėsmę priimančiajai valstybei narei.
3. Pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus nesusiejamas su proporcingumo vertinimu konkrečiu atveju.
4. Direktyvos 2004/83 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės gali pripažinti teisę į prieglobstį pagal savo nacionalinę teisę asmeniui, kuriam pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jeigu nėra galimybės šios kitos rūšies apsaugos supainioti su šioje direktyvoje numatytu pabėgėlio statusu.
Parašai.