Byla C‑157/15
Samira AchbitairCentrum voor gelijkheid van kansen en voor racismebestrijding
prieš
G4S Secure Solutions NV
(Hof van Cassatie prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų – Įmonės darbo tvarkos taisyklės, draudžiančios darbuotojams darbo vietoje nešioti matomus filosofinio, politinio ar religinio pobūdžio simbolius – Tiesioginė diskriminacija – Nebuvimas – Netiesioginė diskriminacija – Draudimas darbuotojai ryšėti musulmonišką skarą“
Santrauka – 2017 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Religijos sąvoka – Apimtis
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnio 1 dalis ir 52 straipsnio 3 dalis; Tarybos direktyvos 2000/78 1 straipsnis)
2. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos arba įsitikinimų draudimas –Privačios įmonės nustatyta darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti visus matomus filosofinių, politinių ar religinių įsitikinimų simbolius – Draudimas ryšėti musulmonišką skarą – Tiesioginės diskriminacijos nebuvimas – Galima netiesioginė diskriminacija – Teisėto tikslo siekimu grindžiamas pateisinimas – Proporcingumo principo paisymas – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnis; Tarybos direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktai)
1. Reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2000/78 nėra jos 1 straipsnyje vartojamos sąvokos „religija“ apibrėžties.
Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2000/78 1 konstatuojamojoje dalyje rėmėsi pagrindinėmis teisėmis, garantuojamomis 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK), kurios 9 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė, be kita ko, apima laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ar mokant jo.
Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat rėmėsi bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis kaip bendrais Sąjungos teisės principais. Tarp teisių, kurių kyla iš šių bendrų tradicijų ir kurios buvo patvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), yra teisė į sąžinės ir religijos laisvę, įtvirtinta Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje. Šioje nuostatoje nurodyta, kad ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas. Kaip matyti iš su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų (OL C 303, 2007, p. 17), 10 straipsnio 1 dalyje garantuota teisė atitinka EŽTK 9 straipsnyje garantuotą teisę, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jos esmė ir taikymo sritis yra tokia pati.
Kadangi iš pradžių EŽTK, o paskui Chartijoje sąvokai „religija“ suteikta plati reikšmė, nes į šią sąvoką įtraukta asmenų laisvė išpažinti ir skelbti savo religiją, darytina išvada, kad priimdamas Direktyvą 2000/78 Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino laikytis tokio pat požiūrio, todėl šios direktyvos 1 straipsnyje vartojamą sąvoką „religija“ reikia aiškinti kaip apimančią ne tik forum internum, t. y. religijos ar tikėjimo turėjimą, bet ir forum externum, t. y. religijos ar tikėjimo viešą išpažinimą ir skelbimą.
(žr. 25–28 punktus)
2. 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad draudimas ryšėti musulmonišką skarą, išplaukiantis iš privačios įmonės nustatytos darbo tvarkos taisyklės, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti visus matomus filosofinių, politinių ar religinių įsitikinimų simbolius, nėra tiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.
Pagrindinėje byloje ginčijamoje darbo tvarkos taisyklėje kalbama apie matomų filosofinių, religinių ar politinių įsitikinimų simbolių nešiojimą ir ji taikoma bet kokiam tokių įsitikinimų demonstravimo būdui. Todėl reikia pripažinti, kad pagal šią taisyklę visi įmonės darbuotojai vertinami vienodai, nes jiems, be kita ko, nustatyta bendra ir nediferencijuota pareiga laikytis neutralios aprangos kodo, pagal kurį draudžiama nešioti tokius simbolius.
Vis dėlto tokia privačios įmonės nustatyta darbo tvarkos taisyklė gali sukurti netiesioginę diskriminaciją, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą, jeigu nustatyta, kad dėl joje įtvirtintos, atrodo, neutralios pareigos iš tikrųjų tam tikrą religiją išpažįstantys ar turintys tam tikrų įsitikinimų asmenys patektų į tam tikru atžvilgiu prastesnę padėtį, nebent tokia pareiga būtų objektyviai pateisinama teisėtu tikslu, pavyzdžiui, darbdavio įgyvendinama neutralumo filosofiniu, politiniu ir religiniu požiūriais politika palaikant santykius su klientais, ir šio tikslo būtų siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Pirma, dėl teisėto tikslo buvimo reikalavimo reikia pažymėti, kad siekį palaikant santykius tiek su privataus, tiek su viešojo sektoriaus klientais laikytis neutralumo filosofiniu, politiniu ar religiniu požiūriais politikos reikia laikyti teisėtu.
Darbdavio siekis sukurti neutralumo politikos įgyvendinimo klientų atžvilgiu įvaizdį patenka į Chartijos 16 straipsnyje pripažintą laisvę užsiimti verslu ir iš principo yra teisėtas, ypač kai darbdavys siekti šio tikslo įpareigoja tik tuos darbuotojus, kurie gali turėti kontaktų su jo klientais.
Antra, dėl pagrindinėje byloje ginčijamos darbo tvarkos taisyklės tinkamo pobūdžio reikia konstatuoti, kad draudimu darbuotojams nešioti matomus jų filosofinių, politinių ar religinių įsitikinimų simbolius galima užtikrinti tinkamą neutralumo politikos įgyvendinimą, jeigu ši politika iš tikrųjų vykdoma nuosekliai ir sistemingai (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C‑169/07, EU:C:2009:141, 55 punktą ir 2010 m. sausio 12 d. Sprendimo Petersen, C‑341/08, EU:C:2010:4, 53 punktą).
Trečia, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamo draudimo būtinu pobūdžiu, reikia patikrinti, ar šis draudimas taikomas tik tiek, kiek griežtai būtina. Nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar draudimas nešioti visus matomus simbolius ar aprangą, kuriuos galima susieti su išpažįstama religija, filosofiniais arba politiniais įsitikinimais, taikomas tik G4S darbuotojams, turintiems kontaktų su klientais. Jeigu taip yra, toks draudimas laikytinas griežtai būtinu užbrėžtam tikslui pasiekti.
Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į įmonę ribojančius veiksnius, turi patikrinti, ar tokiai darbuotojai, kaip S. Achbita, neatsisakius ryšėti musulmoniškos skaros teikiant profesines paslaugas G4S klientams, G4S, neužsikraudama papildomos naštos, užuot atleidusi S. Achbita iš darbo, galėjo jai pasiūlyti kitas pareigas, nereikalaujančias tiesioginių kontaktų su įmonės klientais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išnagrinėjęs visą bylos medžiagoje esančią informaciją, turi atsižvelgti į esamus interesus ir užtikrinti, kad būtų taikomi tik griežtai būtini nagrinėjamų laisvių apribojimai.
(žr. 30, 37, 38, 40, 42–44 punktus ir rezoliucinę dalį)