BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. birželio 16 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas – Rinkos pasidalijimas – Manipuliavimas kvietimais teikti pasiūlymus – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Įrodinėjimo pareiga“
Byloje T‑210/08
Verhuizingen Coppens NV, įsteigta Bierbeek (Belgija), atstovaujama advokatų J. Stuyck ir I. Buelens,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą A. Bouquet ir S. Noë,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2008 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimą C(2008) 926 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.543 – Tarptautinio perkraustymo paslaugos), o nepatenkinus pirmojo reikalavimo – dėl prašymo panaikinti arba sumažinti ieškovei skirtą baudą
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro teisėjai S. Papasavvas, einantis pirmininko pareigas, N. Wahl ir A. Dittrich (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. gegužės 5 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės aplinkybės
Ginčo dalykas
1 Pagal 2008 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimą C(2008) 926 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.543 – Tarptautinio perkraustymo paslaugos) (toliau – Sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2009 m. rugpjūčio 11 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 188, p. 16), ieškovė Verhuizingen Coppens NV dalyvavo kartelyje, sudarytame Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje, pagal kurį tiesiogiai ir netiesiogiai nustatytos kainos, pasidalyta rinka ir manipuliuota kvietimo teikti pasiūlymus procedūra. Europos Bendrijų Komisija pažymi, kad kartelis veikė beveik 19 metų (nuo 1984 m. spalio mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėn.). Jo narės nustatė kainas, klientams teikė netikras sąmatas (toliau – tariamos sąmatos) ir už atmestus pasiūlymus vienos kitoms atlygindavo pasinaudodamos finansinių kompensacijų sistema (toliau – komisiniai mokesčiai).
Ieškovė
2 Maždaug prieš 30 metų D. Coppens įsteigė ieškovės pirmtakę. Ši bendrovė buvo nepiniginis įnašas į Verhuizingen Coppens (toliau – Coppens) kapitalą, kai ši buvo steigiama, t. y. 1998 m. gegužės mėnesį. Remiantis Sprendimu, D. Coppens priima visus su bendrove susijusius sprendimus. Iki 1998 m. gegužės mėn. jis tai darė kaip vienintelis savininkas, o nuo 1998 m. jis tai darė kaip paskirtas administratorius. Per 2006 m. gruodžio 31 d. pasibaigusius finansinius metus Coppens konsoliduota pasaulinė apyvarta buvo 1 046 318 EUR.
Administracinė procedūra
3 Remiantis Sprendimu, Komisija pradėjo procedūrą savo iniciatyva, nes turėjo informacijos, pagal kurią tam tikros tarptautinio perkraustymo sektoriuje veikiančios Belgijos bendrovės dalyvavo susitarimuose, galinčiuose pažeisti EB 81 straipsnyje nustatytą draudimą.
4 Todėl 2003 m. rugsėjo mėnesį, remiantis 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 14 straipsnio 3 dalimi, buvo atlikti patikrinimai įmonėse Allied Arthur Pierre NV, Interdean NV, Transworld International NV ir Ziegler SA. Po šių patikrinimų Allied Arthur Pierre pateikė prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155). Allied Arthur Pierre pripažino, jog buvo susitarimų dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų dalyvė, išvardijo dalyvavusius konkurentus, tarp kurių nurodė ir konkurentą, apie kurį Komisijos tarnybos anksčiau nežinojo, ir pateikė žodinius pareiškimus patvirtinančius dokumentus.
5 Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį antikonkurenciniuose susitarimuose dalyvavusioms įmonėms, konkurentams ir profesinei organizacijai raštu buvo išsiųsta keletas prašymų pateikti informacijos. 2006 m. spalio 18 d. buvo priimtas pranešimas apie kaltinimus ir apie jį pranešta tam tikroms bendrovėms. Visi asmenys, kuriems jis buvo skirtas, į jį atsakė. Šių asmenų atstovai, išskyrus Amertranseuro International Holdings Ltd, Stichting Administratiekantoor Portielje, Team Relocations Ltd ir Trans Euro Ltd atstovus, rėmėsi savo teise susipažinti su Komisijos byloje esančiais dokumentais, prieinamais tik Komisijos patalpose. Jiems buvo leista susipažinti nuo 2006 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 29 d. Posėdis įvyko 2007 m. kovo 22 d.
6 2008 m. kovo 11 d. Komisija priėmė Sprendimą.
Sprendimas
7 Komisija tvirtina, kad Sprendimo adresatės, o tarp jų ir ieškovė, dalyvavo kartelyje, sudarytame Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų sektoriuje, arba yra už jį atsakingos. Kartelio dalyvės nustatė kainas, pasidalijo klientus ir manipuliavo teikiamais pasiūlymais bent jau nuo 1984 m. iki 2003 m. Todėl jos padarė vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio pažeidimą.
8 Komisijos teigimu, atitinkamos paslaugos apima tiek fizinių asmenų, t. y. privačių asmenų ar įmonės arba viešosios institucijos darbuotojų, turto perkraustymą, tiek įmonių ar viešųjų institucijų turto perkraustymą. Šiems perkraustymams būdinga tai, kad buvo perkraustoma iš Belgijos arba į Belgiją. Atsižvelgusi ir į tai, kad aptariamų tarptautinio perkraustymo bendrovių buveinės buvo Belgijoje, kur vykdyta ir kartelio veikla, Komisija nusprendė, kad Belgija yra kartelio geografinis centras.
9 Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų kartelio dalyvių bendrą apyvartą 2002 m. Komisija įvertino 41 milijonu EUR. Kadangi sektoriaus vertė buvo įvertinta maždaug 83 milijonais EUR, ji nustatė, kad dalyvavusios įmonės turėjo apie 50 % rinkos dalį.
10 Komisija pažymi, kad karteliu visų pirma siekta nustatyti ir išlaikyti dideles kainas ir pasidalyti rinką vienu metu ar paeiliui keletu būdų: sudarant susitarimus dėl kainų, susitarimus dėl rinkos pasidalijimo nustačius netikrų sąmatų sistemą (tariamos sąmatos) ir susitarimus dėl finansinių kompensacijų už atmestus arba nepateiktus pasiūlymus sistemos (komisiniai mokesčiai).
11 Komisija mano, kad nuo 1984 m. iki XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios kartelis veikė būtent raštu sudarytų susitarimų dėl kainų nustatymo pagrindu. Tuo pačiu metu buvo įvesti komisiniai mokesčiai ir tariamos sąmatos. Komisinis mokestis buvo galutinės kainos, kurią vartotojas turėjo mokėti negavęs lygiavertės paslaugos, užslėptas elementas. Iš tikrųjų šią pinigų sumą sutartį dėl tarptautinio perkraustymo sudariusi bendrovė turėjo sumokėti konkurentams, su kuriais sutartis nesudaryta, už tai, kad šie taip pat pateikė pasiūlymą ar kad jo neteikė. Taigi tai yra tam tikra finansinė kompensacija perkraustymo bendrovėms, su kuriomis sutartis nesudaroma. Kartelio narės vienos kitoms moka komisinius mokesčius už atmestus pasiūlymus ar pasiūlymų nepateikimą ir nurodo fiktyvias paslaugas, o šiuos komisinius sumoka klientai. Komisija tvirtina, kad šie veiksmai turi būti vertinami kaip netiesioginis kainos nustatymas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje.
12 Taip pat šio kartelio narės bendradarbiavo teikdamos tariamas sąmatas, kurios klientams, t. y. už perkraustymą mokantiems darbdaviams, leido klaidingai manyti, kad jie gali rinktis pagal kriterijus, kurie grindžiami konkurencija. Tariama sąmata yra klientui ar asmeniui, kuris kraustosi, perkraustymo paslaugų neketinančios teikti perkraustymo bendrovės pateikiama netikra sąmata. Norinti sudaryti sutartį perkraustymo bendrovė (toliau – siūlanti bendrovė) tariamas sąmatas pateikia tam, kad institucija ar įmonė gautų keletą sąmatų tiesiogiai ar netiesiogiai per ketinantį persikraustyti asmenį. Dėl to siūlanti bendrovė savo konkurentams nurodo kainą, draudimo mokestį ir sandėliavimo išlaidas, kuriuos šie turi nustatyti už paslaugą. Ši kaina, kuri didesnė nei siūlančios bendrovės pasiūlyta kaina, vėliau nurodoma tariamoje sąmatoje. Komisijos nuomone, kadangi darbdavys paprastai renkasi mažiausią kainą siūlančią perkraustymo bendrovę, iš esmės dėl to tarptautinio perkraustymo pasiūlymus teikiančios perkraustymo bendrovės iš anksto žino, su kuria iš jų gali būti sudaryta sutartis dėl šio perkraustymo.
13 Be to, Komisija pažymi, kad siūlančios bendrovės prašoma kaina gali būti didesnė, nei būtų kitomis aplinkybėmis, nes kitos su tuo pačiu perkraustymu susijusios bendrovės pateikė tariamas sąmatas, kuriose prašomą kainą yra nurodžiusi siūlanti bendrovė. Sprendimo 233 konstatuojamojoje dalyje Komisija kaip pavyzdį cituoja 1997 m. liepos 11 d. Allied Arthur Pierre vidinį elektroninį laišką, kuriame nurodyta: „klientas paprašė dviejų [sąmatų], taigi mes galime nurodyti didelę kainą“. Todėl Komisija tvirtina, kad teikiant klientams tariamas sąmatas buvo manipuliuojama kvietimo teikti pasiūlymus procedūra, todėl visuose pasiūlymuose sąmoningai nurodytos didesnės kainos nei siūlančios bendrovės kaina ir bet kuriuo atveju didesnės nei tos, kurios būtų konkurencijos sąlygomis.
14 Komisija teigia, kad šie susitarimai buvo parengti iki 2003 m. Jos teigimu, šiais sudėtingais veiksmais siekta to paties tikslo – nustatyti kainas, pasidalyti rinką ir taip iškraipyti konkurenciją.
15 Galiausiai Komisija Sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nusprendė taip:
„Šios įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį, nes tiesiogiai ir netiesiogiai nustatė kainas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje, pasidalijo šios rinkos dalį ir manipuliavo kvietimo teikti pasiūlymus procedūra per nurodytus laikotarpius:
<...>
i) [Coppens] – nuo 1992 m. spalio 13 d. iki 2003 m. liepos 29 d.
<...>“
16 Todėl Sprendimo 2 straipsnio k punktu Komisija ieškovei skyrė 104 000 EUR baudą.
17 Sprendime apskaičiuodama baudas Komisija taikė pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. gairės) nustatytą metodą.
Procesas ir šalių reikalavimai
18 Ši byla buvo pradėta ieškiniu, kurį ieškovės pateikė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai 2008 m. birželio 4 d.
19 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2010 m. gegužės 5 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Teismo pateiktus klausimus.
20 Ieškovė Teismo prašo:
– panaikinti Sprendimo 1 straipsnį, kiek jis su ja susijęs,
– panaikinti Sprendimo 2 straipsnį, kiek jis su ja susijęs,
– nepatenkinus pirmojo ir antrojo reikalavimų, iš esmės sumažinti baudą, kad nustatyta maksimali suma neviršytų 10 % jos apyvartos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje,
– bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
21 Komisija Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
22 Ieškovė pateikia du pagrindinius ieškinio pagrindus ir vieną papildomą, kuriuo prašoma panaikinti arba sumažinti baudą.
23 Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
24 Šį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys. Pirmiausia, ieškovė, remdamasi tuo, kad jos vaidmuo buvo menkas, ginčija išvadą, kad dalyvavo sudėtingame kartelyje. Antra, ji ginčija nustatytą jos dalyvavimo kartelyje trukmę. Trečia, ji Komisiją kaltina tuo, kad ši nevertino jos dalyvavimo santykinės svarbos.
Šalių argumentai
25 Kalbėdama apie pirmąją dalį ieškovė pabrėžia, kad ji kaltinama tik tariamų sąmatų rengimu. Sprendimo 296 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai konstatavo, kad Coppens yra vienintelė įmonė, kuri nebuvo susitarimo dėl komisinių mokesčių šalis. Be to, Komisija neįrodė, kad ieškovė žinojo apie šį susitarimą. Todėl Sprendimo 345 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė netikslią išvadą, kad ieškovė dalyvavo atliekant visus nagrinėjamus veiksmus. Taip pat ieškovė tvirtina, kad susitarimais dėl tariamų sąmatų savaime nesiekiama apriboti konkurencijos ar nedaromas toks poveikis. Iš tikrųjų ieškovė negali žinoti visų savo konkurentų, kurių klientas galėjo prašyti pateikti sąmatą, todėl taip pat negali žinoti, ar ji galėjo prašyti didesnių kainų. Taigi ieškovė iš tikrųjų suteikė perkraustymo paslaugas tik apie 23 % atvejų, kai ji kitų kartelio narių prašė pateikti tariamas sąmatas.
26 Taip pat dublike ginčydama EB 81 straipsnio taikytinumą ieškovė nurodo 1966 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimą LTM (56/65, Rink. p. 337), 1969 m. liepos 9 d. Sprendimą Völk (5/69, Rink. p. 295) ir 1991 m. vasario 28 d. Sprendimą Delimitis (C‑234/89, Rink. p. I‑935).
27 Komisija teigia, kad nesvarbu, ar konkurenciją iškraipė tariamos sąmatos, ar komisiniai mokesčiai, nes abiem atvejais kalbama apie konkurencijos iškraipymą, dėl kurio paprastai išauga kliento mokama kaina. Tai reiškia, kad įvairios kartelio formos gali būti laikomos EB 81 straipsnio vienu ir tęstiniu pažeidimu. Komisija pažymi, kad ieškovė neneigia, jog žinojo apie susitarimo dėl komisinių mokesčių buvimą. Šiuo atveju konstatuotam pažeidimui netaikoma de minimis taisyklė, nes dalyviai kartu užima labai svarbią padėtį tarptautinio perkraustymo rinkoje.
Bendrojo Teismo vertinimas
28 Kiek tai susiję su pirma šio ieškinio pagrindo dalimi, nustatyta, kad ieškovės aktyvus dalyvavimas kartelyje apsiribojo tariamų sąmatų rengimu (žr. Sprendimo 173 ir 296 konstatuojamąsias dalis). Iš tikrųjų, remiantis Komisijos išvadomis, Coppens yra vienintelė įmonė, kuri nėra susitarimo dėl komisinių mokesčių šalis.
29 Tačiau ieškovė ginčija, kad dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą. Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis teismų praktika, įmonė, dalyvavusi darant įvairialypį konkurencijos taisyklių pažeidimą savo veiksmais, kurie kyla iš susitarimo sąvokų arba suderintų veiksmų, kurie yra antikonkurenciniai EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme ir kuriais siekiama prisidėti prie viso pažeidimo padarymo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą per visą jos dalyvavimo laikotarpį, kai įrodoma, kad atitinkama įmonė žinojo apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus ar galėjo juos protingai numatyti ir yra pasirengusi priimti tokią riziką (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 87 ir 203 punktai). Todėl tam, kad įmonė būtų laikoma atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, reikalaujama, kad ji žinotų (tai būtų įrodyta ar preziumuojama) apie kitų dalyvavusiųjų darant pažeidimą neteisėtus veiksmus.
30 Be to, pažymėtina, jog vien to, kad susitarimo, kurio šalis yra įmonė, ir pasaulinio kartelio tikslas yra toks pats, nepakanka, kad šią įmonę būtų galima laikyti dalyvavusia pasauliniame kartelyje. Jos dalyvavimas sudarant atitinkamą susitarimą gali būti prisijungimo prie to pasaulinio kartelio išraiška tik tuo atveju, jei įmonė, dalyvaudama sudarant susitarimą, žinojo ar turėjo žinoti, kad tai darydama prisijungė prie pasaulinio kartelio (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sigma Tecnologie prieš Komisiją, T‑28/99, Rink. p. II‑1845, 45 punktas).
31 Tačiau reikia konstatuoti, kad Komisija neįrodė, jog būdama susitarimo dėl tariamų sąmatų šalimi ieškovė žinojo apie kitų įmonių antikonkurencinius veiksmus, susijusius su komisiniais mokesčiais, ar kad galėjo juos protingai numatyti. Iš tikrųjų Komisija aiškiai pripažįsta, kad, kiek tai susiję su ieškovės žinojimu apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus, Sprendimas nėra grindžiamas konkrečiais įrodymais. Komisija tvirtina, kad ieškovė neneigia žinojusi apie susitarimą dėl komisinių mokesčių ir nenurodžiusi, kiek ji buvo informuota apie kitų pažeidimo dalyvių elgesį. Tačiau ieškovė visai neturi savo iniciatyva nurodyti, kiek ji buvo informuota apie kitų pažeidimo dalyvių elgesį, nes įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai. Pirmiausia Komisija turi pateikti faktinės aplinkybės įrodymą, kad ieškovė galėtų jį ginčyti. Be to, per posėdį Bendrojo Teismo prašymu ieškovė aiškiai pabrėžė, kad nežinojo apie susitarimus dėl komisinių mokesčių. Todėl Komisija neįvykdė įrodinėjimo pareigos.
32 Šiomis aplinkybėmis Komisija negalėjo nuspręsti, kad ieškovė dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą.
33 Kalbant apie šios išvados pasekmes, pažymėtina, jog aplinkybė, kad Sprendimo rezoliucinėje dalyje nepaminėta, jog pažeidimas yra vienas ir tęstinis, yra nesvarbi. Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad, pirma, Komisijos sprendimuose įtvirtinta praktika šiuo klausimu nevienoda. Nors tam tikrų sprendimų rezoliucinėse dalyse Komisija aiškiai konstatavo, kad pažeidimas vienas ir tęstinis (žr., pavyzdžiui, 2006 m. rugsėjo 20 d. Komisijos sprendimo C(2006) 4180 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F‑1/38.121 – Jungiamosios detalės), kurio santrauka paskelbta 2007 m. spalio 27 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 283, p. 63), 1 straipsnį), kituose sprendimuose ji to nepadarė, pavyzdžiui, Sprendime. Tačiau panaikinimo apimties neturi lemti Komisijos pasirinkimas, ar įtraukti šią išvadą į Sprendimo rezoliucinę dalį, ar ne.
34 Antra, primintina, kad akto rezoliucinė dalis neatsiejama nuo jo motyvuojamosios dalies, todėl prireikus akto rezoliucinę dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į akto priėmimo motyvus (žr. 2007 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį EnBW Energie Baden‑Württemberg prieš Komisiją, T‑387/04, Rink. p. II‑1195, 127 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Nors tik sprendimo rezoliucinė dalis gali sukelti teisinių pasekmių, jo motyvuojamojoje dalyje pateiktiems vertinimams Sąjungos teismų vykdomą teisėtumo kontrolę galima taikyti tiek, kiek jie, būdami nepalankaus akto motyvai, yra būtinas šio akto rezoliucinės dalies pagrindas arba jei šie motyvai gali pakeisti to, kas nuspręsta nagrinėjamo akto rezoliucinėje dalyje, esmę (žr. 2009 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo KG Holding ir kt. prieš Komisiją, T‑81/07–T‑83/07, Rink. p. II‑2411, 46 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
35 Tačiau iš Sprendimo motyvuojamosios dalies, būtent iš jo 307 ir 345 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kad Komisija ieškovę laiko atsakinga už tariamą dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą. Be to, aplinkybę, kad nepaisiusi ieškovės riboto dalyvavimo ir atsižvelgusi į pažeidimo, kurį darant dalyvavo ieškovė, sunkumą Komisija taikė 17 % pardavimo vertės koeficientą, t. y. visoms nagrinėjamoms įmonėms taikytą vienodą koeficientą, galima paaiškinti tik tuo, jog Komisija manė, kad ji dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą. Galiausiai atrodo, kad toks pažeidimo pobūdis turėjo įtakos ir dalyvavimo darant pažeidimą trukmės vertinimui (žr. Sprendimo 380 konstatuojamąją dalį ir 2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimo Gosselin prieš Komisiją, T‑208/08, Rink. p. I‑0000, 167 punktą).
36 Todėl nors dalyvavimas tariamų sąmatų sistemoje savaime gali būti EB 81 straipsnio pažeidimas, už kurį galima skirti baudą, Sprendimo 1 straipsnio i punktą ir 2 straipsnio k punktą reikia panaikinti, kaip to prašo ieškovė.
37 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nebereikia nagrinėti nei kitų šio ieškinio pagrindo dalių, nei kitų ieškovės nurodytų ieškinio pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovės išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2008 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimo C(2008) 926 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.543 – Tarptautinio perkraustymo paslaugos) 1 straipsnio i punktą ir 2 straipsnio k punktą.
2. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2011 m. birželio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.