PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2003 m. rugsėjo 17 d.(*)
„Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Galimybė susipažinti su dokumentais – Iš valstybės narės kilusio dokumento neatskleidimas be šios valstybės išankstinio sutikimo“
Byloje T‑76/02
Mara Messina, gyvenanti Neapolyje (Italija), atstovaujama advokato M. Calabrese,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą U. Wölker, V. Di Bucci ir P. Aalto, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti Komisijos sprendimą atsisakyti suteikti ieškovei galimybę susipažinti su kai kuriais dokumentais, susijusiais su valstybės pagalbos schema, dėl kurios 2000 m. rugpjūčio 2 d. Komisija priėmė sprendimą (valstybės pagalba N 715/99 – Italija (SG 2000 D/10574)),
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė V. Tiili, teisėjai J. Pirrung, P. Mengozzi, A. W. H. Meij ir M. Vilaras,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2003 m. balandžio 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 EB 255 straipsnyje numatyta:
„1. Visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamiesi pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis nustatytinų principų bei sąlygų, susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais.
2. Bendruosius principus ir visuomenės arba asmens interesais grindžiamus apribojimus, reglamentuojančius šią teisę susipažinti su dokumentais, per dvejus metus nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo 251 straipsnyje nurodyta tvarka nustato Taryba.
?...?“
2 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlemento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) nustatyti EB 255 straipsnyje numatytos teisės susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais principai, sąlygos bei visuomenės ar asmens interesais grindžiami apribojimai, kad būtų užtikrinta kuo platesnė susipažinimo su dokumentais galimybė, numatytos taisyklės, leidžiančios kiek įmanoma palengvinti naudojimąsi šia teise, ir siekiama skatinti gerą administracinę praktiką, susijusią su galimybe susipažinti su dokumentais.
3 Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnyje nurodyta:
„1. Bet kuris Sąjungos pilietis ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamasis šiame reglamente nustatytų principų, sąlygų ir apribojimų, susipažinti su institucijų dokumentais.
?...?
3. Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra, jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis.
?...?“
4 Reglamento Nr. 1049/2001 3 straipsnyje nustatyta:
„Šiame reglamente:
?...?
b) „trečioji šalis“ – bet kuris fizinis ar juridinis asmuo arba kitas subjektas, nepriklausantis atitinkamai institucijai, įskaitant valstybes nares, kitas Bendrijos arba ne Bendrijos institucijas ir įstaigas ir trečiąsias šalis.
5 Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje, kuriame apibrėžiamos minėtos teisės susipažinti išimtys, numatyta:
„?...?
2. Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:
?...?
– teismo proceso ir teisinės pagalbos,
– inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų,
nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.
?...?
4. Kalbant apie trečiųjų šalių dokumentus, institucija konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, numatyta šio straipsnio 1 arba 2 dalyje, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas.
5. Valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.
?...?“
Faktinės bylos aplinkybės ir procedūra
6 Ieškovė yra Salerno ir Neapolio (Italija) universitetų teisės fakultetų mokslo darbuotoja.
7 Turėdama parengti analizę dėl valstybės pagalbos padarinių Italijos pietų nepalankių regionų įmonėms, ieškovė, remdamasi Reglamentu Nr. 1049/2001, 2001 m. gruodžio 4 d. laišku paprašė suteikti jai galimybę susipažinti su kai kuriais dokumentais, susijusiais su valstybės narės pagalbos schema, kuri po išankstinio tyrimo 2000 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos sprendimu (valstybės pagalba N 715/99 – Italija (SG 2000 D/10574)) buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Konkrečiai kalbant, ieškovė prašė suteikti jai galimybę susipažinti su Italijos valdžios institucijų ir Komisijos susirašinėjimu nurodytos schemos tyrimo procedūros metu, su 2000 m. gegužės 16 d. Briuselyje vykusio šių institucijų ir Komisijos tarnybų susirinkimo protokolu bei su Komisijos rekomendacija, kurioje ji pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį EB sutarties (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339) pasiūlė atitinkamus nagrinėjamos valstybės pagalbos schemos pakeitimus, jeigu ši rekomendacija nebuvo įtraukta į bet kurį iš nurodytų dokumentų.
8 2001 m. gruodžio 19 d laišku Komisija atmetė ieškovės prašymą. Grįsdama atsisakymą leisti susipažinti su dokumentais, ši institucija rėmėsi dviejų Pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų motyvais, būtent 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Ufex ir kt. prieš Komisiją (T‑613/97, Rink. p. II‑4055) 86–90 punktais ir 2001 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Petrie ir kt. prieš Komisiją (T‑191/99, Rink. p. II‑3677) 67 ir 68 punktais. Komisija pasiūlė ieškovei kreiptis su atitinkamu prašymu į Italijos valdžios institucijas, patikslindama, jog neprieštarauja dėl jos laiškų, adresuotų šioms institucijoms, atskleidimo.
9 2002 m. sausio 14 d. laišku ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, pateikė Komisijai pakartotinį prašymą.
10 2002 m. vasario 1 d. laišku Komisija informavo ieškovę apie jos prašymo nagrinėjimo termino pratęsimą penkiolikai dienų, tačiau galiausiai taip ir nepateikė aiškaus atsakymo į pakartotinį prašymą. Toks Komisijos elgesys pagal Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 3 dalį prilyginamas neigiamam atsakymui.
11 Ši byla buvo pradėta ieškovės ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2002 m. kovo 18 dieną. Tą pačią dieną ieškovė, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsniu, pateikė atskirą prašymą dėl pagreitintos procedūros. Šis prašymas 2002 m. balandžio 11 d. Nutartimi buvo atmestas.
12 2002 m. gegužės 16 d. laišku Italijos valdžios institucijos, atsakydamos į Komisijos 2002 m. balandžio 30 d. laišką, kuriame prašoma pranešti apie jų pritarimą ar nepritarimą prašomų dokumentų perdavimui ieškovei, pritarė atsisakymui suteikti galimybę suinteresuotajam asmeniui susipažinti su dokumentais.
13 Rašytinė proceso dalis buvo baigta 2002 m. rugpjūčio 1 dieną.
14 Taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 14 straipsnį ir ketvirtosios kolegijos siūlymu, Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis pagal šio reglamento 51 straipsnį, nusprendė bylą perduoti išplėstinei kolegijai.
15 Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
16 2003 m. kovo 3 d. laišku ieškovė, be kita ko, paprašė atnaujinti rašytinę proceso dalį, kad galėtų nurodyti naujus pagrindus, pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis, kurios atsirado po šios proceso dalies pabaigos, bei suteikti daugiau laiko pareikšti nuomonėms žodžiu.
17 Atsakydamas į šį laišką, Pirmosios instancijos teismas nusprendė atmesti prašymą dėl rašytinės proceso dalies atnaujinimo ir paprašė ieškovės, pirma, pateikti dokumentus dėl naujų faktų, kuriais ji remiasi ir, antra, raštu trumpai patikslinti nurodytų naujų pagrindų turinį.
18 2003 m. kovo 24 d. ieškovė atsakė į šį prašymą, pateikdama 2003 m. kovo 21 d. raštą, kurioje nurodė keturis naujus panaikinimo pagrindus.
19 Komisija laiške, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. kovo 21 d., nurodė, kad 2003 m. kovo 20 d. laišku ji persiuntė ieškovei dokumentus, jos parengtus nagrinėjamos valstybės pagalbos schemos tyrimo metu. Šiuo laišku ieškovei buvo perduoti jos pirmame prašyme suteikti galimybę susipažinti su dokumentais nurodyti Komisijos 1999 m. gruodžio 22 d., 2000 m. kovo 7 d. ir gegužės 29 d. laiškai Italijos valdžios institucijoms. Paskutiniame laiške buvo išdėstytas šio sprendimo 7 punkte nurodyto 2000 m. gegužės 16 d. Briuselyje vykusio susirinkimo turinys. Komisijos manymu, dėl pirmiau nurodytų dokumentų perdavimo išnyko su jais susijęs ieškinio dalykas. Be to, Komisija pažymėjo negalėjusi persiųsti ieškovei Italijos valdžios institucijų laiškų, susijusių su nagrinėjamos valstybės pagalbos schemos tyrimu, nes šios institucijos 2002 m. gegužės 16 d. laišku atsisakė atskleisti šiuos dokumentus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija pasiūlė paklausti ieškovės apie jos ketinimus tęsti procesą arba atsiimti ieškinį.
20 2003 m. kovo 26 d. laišku ieškovė paprašė, kad Pirmosios instancijos teismo posėdis įvyktų, kaip ir buvo numatyta, 2003 m. balandžio 3 dieną. 2003 m. kovo 27 d. ieškovė paprašė perduoti Italijos valdžios institucijų 2003 m. vasario 17 d. laišką, kuriuo atsakoma į Komisijos užklausą dėl Italijos įmonės pateikto prašymo suteikti galimybę susipažinti su dokumentais ir prieštaraujama dokumentų, kurie yra identiški ieškovės prašomiems, perdavimui. Šis Italijos įmonės prašymas buvo patenkintas.
21 Šalių nuomonės žodžiu ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus buvo išklausyti 2003 m. balandžio 3 d. posėdyje.
Šalių reikalavimai
22 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti 2001 m. gruodžio 19 d. Sprendimą, kuriuo atmestas jos pirmasis prašymas suteikti galimybę susipažinti su dokumentais,
– panaikinti „numanomą“ jos pakartotinio prašymo atmetimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
23 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl ginčo dalyko
24 Reikia konstatuoti, kad proceso metu Komisija perdavė ieškovei šio sprendimo 19 punkte nurodytus dokumentus ir dėl to pasikeitė ginčo pradinės faktinės aplinkybės.
25 2003 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje ieškovė pareiškė, jog dėl šio perdavimo jos prašymas suteikti galimybę susipažinti su dokumentais buvo iš dalies patenkintas, kiek tai susiję su Komisijos dokumentais, ir atsisakė savo reikalavimo panaikinti atsisakymą suteikti galimybę susipažinti su šiais dokumentais. Ji taip pat atsisakė savo 2003 m. kovo 21 d. rašte nurodytų pirmų trijų naujų pagrindų, susijusių atitinkamai su gero administravimo principo, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalies ir vienodo požiūrio principo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo apie šiuos atsisakymus teismo posėdžio protokole.
26 Tačiau ieškovė neatsisakė reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma suteikti ieškovei galimybę susipažinti su Italijos valdžios institucijų parengtais dokumentais, taip pat jos ieškinio pareiškime nurodytų panaikinimo pagrindų, susijusių su Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 1 ir 3 dalių ir 4 straipsnio 2 dalies pažeidimu, bei jos 2003 m. kovo 21 d. rašte nurodytų panaikinimo pagrindų, susijusių su šio reglamento 4 straipsnio 5 dalies pažeidimu.
27 Visų pirma reikia išnagrinėti pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies pažeidimu.
Dėl pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies pažeidimu
Šalių argumentai
28 Dėl naujos faktinės aplinkybės, kuria paremtas šis pagrindas, ieškovė tvirtina, jog sužinojusi, kad Komisijos generalinis sekretorius leido perduoti Italijos įmonei dokumentus, susijusius su kitos valstybės pagalbos schemos tyrimu, ji iš naujo užklausė Komisijos generalinį sekretorių apie jos prašymą. Jo atsakymas 2002 m. lapkričio 11 d. laiške ir Italijos valdžios institucijų 2002 m. gegužės 16 d. laiškas, esantis atsakovės tripliko 2 priede, sudaro naujus ginčijamo atsisakymo suteikti galimybę susipažinti su dokumentais motyvus, pateisinančius naujo pagrindo nurodymą.
29 Šiame 2002 m. lapkričio 11 d. laiške Komisijos generalinis sekretorius, atsižvelgdamas į šį procesą ir remdamasis Italijos valdžios institucijų prieštaravimu atskleisti jų dokumentus, persiųstus Komisijai nagrinėjamos valstybės pagalbos schemos tyrimo metu, dar kartą atsisakė perduoti prašomus dokumentus.
30 Dėl pagrindo esmės ieškovė visų pirma pažymi, jog Italijos gamybos ministerijos 2002 m. gegužės 16 d. laišką pasirašė generalinis direktorius ir, antra, nurodo, kad ji „abejoja, ar vienos iš (daugelio) valstybės ministerijų vieno (iš daugelio) vadovų parašo pakanka tam, kad įpareigotų šią valstybę“, atsižvelgiant į išimtinį galimybės, suteiktos jai pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, pobūdį.
31 Ieškovė taip pat teigia, jog pirma nurodyto laiško autorius tik pažymi apie Komisijos atsisakymą suteikti galimybę susipažinti su dokumentais ir pritaria tam, bet tiesiogiai neprašo neatskleisti prašomų dokumentų. Tokia pozicija neturėtų atimti iš Komisijos galimybės vėliau priimti sprendimą, priešingą ginčijamam šiame ieškinyje.
32 Tokiomis aplinkybėmis, Komisija, prilygindama šį laišką pasinaudojimui Italijos valstybei pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį suteikta teise prašyti neatskleisti prašomų dokumentų ir laikydama jį kliūtimi tokiam atskleidimui, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pirmiau nurodytą straipsnį.
33 2003 m. kovo 21 d. laiške ir teismo posėdyje Komisija nurodė negalėjusi perduoti prašomų Italijos valdžios institucijų dokumentų, nes šios institucijos 2002 m. gegužės 16 d. laišku ir 2003 m. vasario 17 d. laišku nedavė sutikimo atskleisti tokius dokumentus, ir kad šiuo atveju neabejotinai buvo laikomasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies. Valstybėms narėms pagal šį straipsnį suteiktą galimybę reikia aiškinti atsižvelgiant į nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias galimybę susipažinti su dokumentais, kurių negalima apeiti taikant Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatas. Komisija taip pat pareiškė, jog Pirmosios instancijos teismas negali nei formaliai, nei iš esmės kontroliuoti valstybės narės atsisakymo atskleisti dokumentus, ir pabrėžė, jog Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) 2001 m. liepos 25 d. Nutartimi pripažino, kad Italijos administracija teisėtai atmetė tų pačių metų balandžio mėnesį pateiktą įmonių prašymą suteikti galimybę susipažinti su pirma nurodytais dokumentais.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
34 Visų pirma reikia priminti, kad pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.
35 Šioje byloje yra aišku, kad Komisija tik savo triplike patikslino, jog 2002 m. balandžio 30 d. ji atsiklausė Italijos valdžios institucijų dėl ieškovės pateikto prašymo suteikti galimybę susipažinti su dokumentais, siekdama sužinoti, ar jos sutinka, kad ieškovei būtų perduoti prašomi dokumentai, ir 2002 m. gegužės 16 d. gavo šių institucijų atsakomąjį laišką (tripliko priedas Nr. 2), kuriuo jos pritarė atsisakymui suteikti galimybę suinteresuotajam asmeniui susipažinti su tokiais dokumentais.
36 Būtina pripažinti, kad faktinės aplinkybės, kurios tapo žinomos vykstant procesui ir kurių ieškovė negalėjo sužinoti kitaip, yra nauji faktai, leidžiantys nurodyti pagrindą dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies pažeidimo, turint omenyje, kad atsakovė teismo posėdyje neprieštaravo dėl šio pagrindo priimtinumo.
37 Pastebėtina, kad vykstant procesui Komisija persiuntė ieškovei laiškus, parašytus Italijos valdžios institucijoms dėl nagrinėjamos valstybės pagalbos schemos ir dar kartą atsisakė perduoti šių institucijų dokumentus papildomai motyvuodama tuo, kad 2002 m. gegužės 16 d. ir 2003 m. vasario 17 d. laiškais jos prieštaravo bet kokiam atskleidimui.
38 Būtina pabrėžti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnyje numatyta teisė susipažinti su institucijų dokumentais pagal šio straipsnio 3 dalį apima visus institucijos turimus dokumentus, t. y. jos parengtus arba gautus ir esančius jos žinioje.
39 Taigi institucijoms gali prireikus tekti perduoti trečiųjų šalių dokumentus. Prie trečiųjų šalių pagal Reglamento Nr. 1049/2001 3 straipsnio b punkte įtvirtintą apibrėžimą taip pat priskiriamos ir valstybės narės.
40 Tačiau remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi, valstybės narės tarp trečiųjų šalių užima ypatingą padėtį. Ši nuostata suteikia valstybei narei galimybę prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.
41 Šiuo etapu reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi perkeliama prie Amsterdamo sutarties baigiamojo akto pridėta Deklaracija Nr. 35, pagal kurią Konferencija sutinka, kad EB steigimo sutarties 255 straipsnyje nurodyti principai ir sąlygos leistų valstybei narei prašyti Komisijos ar Tarybos neperduoti iš šios valstybės kilusių dokumentų trečiosioms šalims be išankstinio jos sutikimo. Kaip teisingai posėdyje pareiškė Komisija, ši valstybėms narėms pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį suteikta galimybė paaiškinama tuo, kad šiuo reglamentu nesiekiama keisti nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių galimybę susipažinti su dokumentais (Reglamento Nr. 1049/2001 15 konstatuojamoji dalis).
42 Šiuo atveju yra aišku, kad Komisija 2002 m. balandžio 30 d. laiške atsiklausė Italijos valdžios institucijų, ar jos sutinka, kad ieškovei, kurios pavardė buvo aiškiai nurodyta šiame laiške, būtų perduotas šių institucijų susirašinėjimas su Komisija. Pastebėtina, kad Italijos valdžios institucijų atsiklausimas buvo aiškiai būtinas, nes ieškovės prašymas suteikti galimybę susipažinti su dokumentais buvo susijęs su dokumentais, perduotais Komisijai iki Reglamento Nr. 1049/2001 įsigaliojimo.
43 2002 m. gegužės 16 d. laišku, kurį 2002 m. gegužės 17 d. Komisija gavo iš Italijos nuolatinės atstovybės prie Europos Sąjungos (tripliko priedas Nr. 2), Italijos gamybos ministerijos generalinis direktorius G. Visconti, pažymėjo apie 2001 m. gruodžio 19 d. Komisijos laiške jau nurodytą atsisakymą suteikti galimybę ieškovei susipažinti su dokumentais ir pritarė tam.
44 Ieškovė teigia, jog prilygindama 2002 m. gegužės 16 d. laišką Italijos valstybės teisės pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį prašyti neatskleisti prašomų dokumentų įgyvendinimui ir jį laikydama kliūtimi tokiam atskleidimui Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pirma nurodytą straipsnį.
45 Ieškovė 2003 m. kovo 21 d. rašte pirmiausia išreiškė savo „abejones“ dėl 2002 m. gegužės 16 d. laišką pasirašiusio asmens kompetencijos įgyvendinti pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį Italijos Respublikai suteiktą galimybę.
46 Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką Komisija nėra kompetentinga spręsti dėl kompetencijų pasidalijimo pagal kiekvienos valstybės institucines taisykles (1990 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑8/88, Rink., p. I‑2321, 13 punktas).
47 Taip pat būtina priminti, kad Bendrijos teismas, nagrinėdamas pagal EB steigimo sutarties 230 straipsnį pareikštus ieškinius, nėra kompetentingas spręsti dėl nacionalinės valdžios institucijos priimto akto teisėtumo (1992 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oleificio Borelli prieš Komisiją, C‑97/91, Rink. p. I‑6313, 9 punktas ir 1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kesco prieš Komisiją, T‑22/97, Rink. p. II‑3775, 83 punktas).
48 Tokiomis aplinkybėmis Komisija nebuvo kompetentinga spręsti klausimo dėl 2002 m. gegužės 16 d. laiško autoriui pagal Italijos teisę suteiktos kompetencijos, įgyvendinant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, prieštarauti ieškovės prašomų dokumentų atskleidimui. Ji tik turėjo patikrinti, ar šis laiškas iš pirmo žvilgsnio buvo kilęs iš valstybės narės minėtos nuostatos prasme (minėto sprendimo Kesco prieš Komisiją 84 punktas). Komisija, gavusi Italijos gamybos ministerijos laišką kartu su Italijos nuolatinės atstovybės prie Europos Sąjungos lydraščiu, kuriame yra aiški nuoroda į Komisijos 2002 m. balandžio 30 d. laišką, turėjo pagrindo manyti, kad iš pirmo žvilgsnio tai buvo Italijos Respublikos prieštaravimas perduoti ieškovei prašomus dokumentus, išreikštas remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi.
49 Bet kuriuo atveju reikia pastebėti, kad 2003 m. kovo 21 d. rašte neaiškiai suformulavusi savo skundą ieškovė, posėdyje atsakydama į aiškų Pirmosios instancijos teismo klausimą, pareiškė negalinti nurodyti valdžios institucijos, kuri, jos manymu, būtų kompetentinga įgyvendinti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą galimybę. Todėl 2002 m. gegužės 16 d. laiško autoriaus nekompetencija laikoma neįrodyta.
50 Antra, ieškovė remiasi tuo, kad 2002 m. gegužės 16 d. laiške nėra aiškiai išdėstytas atsisakymas perduoti prašomus dokumentus, o tai yra būtina Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies įgyvendinimui.
51 Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad iš pirma nurodyto laiško turinio yra aišku, jog juo atsakoma į Komisijos 2002 m. balandžio 30 d. laišką dėl ieškovės pareikšto ieškinio Komisijai dėl pastarosios atsisakymo suteikti galimybę susipažinti su dokumentais ir prašoma Italijos valdžios institucijų pateikti nuomonę dėl suinteresuotojo asmens prašomų dokumentų atskleidimo.
52 Antra, pastebėtina, kad 2002 m. gegužės 16 d. laiško turinį paaiškina jo rašymo aplinkybės, t. y. Komisijos prieš tai pateiktas atsisakymas suteikti galimybę ieškovei susipažinti su dokumentais. Atsižvelgiant į šio laiško turinį, nekyla abejonių dėl neigiamo Italijos valdžios institucijų atsakymo ir jų prieštaravimo pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį atskleisti iš jų kilusius dokumentus, parengtus vykstant nagrinėjamos valstybės pagalbos schemos tyrimui. Italijos valdžios institucijos šiuo laišku ne tik tiesiogiai pritarė Komisijos atsisakymui suteikti galimybę ieškovei susipažinti su dokumentais, bet ir pažymėjo jau atmetusios du 2001 m. balandį ir gruodį pateiktus Italijos įmonių ir ieškovės advokato, veikiančio savo vardu, prašymus dėl galimybės susipažinti su dokumentais, identiškais tiems, kurių prašo ieškovė.
53 Tokiomis aplinkybėmis nėra būtina atsižvelgti į 2003 m. vasario 17 d. Italijos valdžios institucijų laišką, kuriuo atsakoma į Komisijos užklausą dėl Italijos įmonės pateikto prašymo suteikti galimybę susipažinti su dokumentais ir prieštaraujama dokumentų, identiškų tiems, kurių prašo ieškovė, perdavimui.
54 Atsižvelgiant į visus pirmiau nurodytus motyvus, reikia daryti išvadą, kad Komisija šioje byloje nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos ir nepažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies.
55 Galiausiai reikia pastebėti, kad valstybėms narėms suteikta galimybė prašyti neatskleisti jų dokumentų trečiosioms šalims be jų išankstinio sutikimo patenka į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytas teisės susipažinti su institucijų dokumentais išimtis.
56 Atsižvelgiant į 2002 m. gegužės 16 d. laiške nurodytą Italijos valdžios institucijų prieštaravimą perduoti ieškovei dokumentus, parengtus vykstant nagrinėjamos valstybės pagalbos schemos tyrimui, prašymo suteikti galimybę susipažinti su šiais dokumentais atmetimas yra teisiškai pagrįstas, turint omenyje tai, kad šioje byloje ieškovė ginčijo tik šių institucijų prieštaravimo perduoti nurodytus dokumentus faktą.
57 Tokiomis aplinkybėmis ieškinį reikia atmesti, nesant būtina priimti sprendimo dėl su Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 4 straipsnio 2 dalies pažeidimu susijusio ieškinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
59 Kaip Pirmosios instancijos teismas jau konstatavo, ieškinys šioje byloje turi būti atmestas tiek, kiek juo siekiama panaikinti Komisijos sprendimą dėl atsisakymo suteikti galimybę susipažinti su iš Italijos Respublikos kilusiais dokumentais. Tačiau primintina, kad ieškovė atsisakė ieškinio dalies, kuria buvo siekiama panaikinti atsisakymą suteikti galimybę susipažinti su Komisijos dokumentais, kurie ieškovei buvo persiųsti 2003 m. kovo 20 dieną.
60 Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, pirma, Komisija pavėluotai kreipėsi į Italijos valdžios institucijas ir, antra, perdavė savo dokumentus, parengtus vykstant nagrinėjamos pagalbos schemos tyrimui, tik po ieškinio pareiškimo ir praėjus daugiau kaip penkiolikai mėnesių po pirminio prašymo suteikti galimybę susipažinti su dokumentais pateikimo.
61 Atsižvelgdamas į Komisijos elgesį, Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis savo Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalimi, nusprendžia priteisti iš institucijos atsakovės padengti savo išlaidas ir pusę ieškovės išlaidų.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Ieškovė padengia pusę savo išlaidų. Komisija padengia savo išlaidas ir pusę ieškovės išlaidų.
Paskelbta 2003 m. rugsėjo 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.