Language of document : ECLI:EU:T:2011:44

BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. vasario 17 d.(*)

„Televizijos transliacijos – Direktyvos 89/552/EEB 3a straipsnis – Jungtinės Karalystės priemonės dėl itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių – Pasaulio futbolo taurė – Sprendimas, kuriuo priemonės pripažįstamos suderinamomis su Bendrijos teise – Motyvavimas – EB 43, 49 ir 86 straipsniai – Nuosavybės teisė“

Byloje T‑68/08

Fédération internationale de football association (FIFA), įsteigta Ciuriche (Šveicarija), iš pradžių atstovaujama solisitorių E. Batchelor, F. Young, advokatų A. Barav, D. Reymond ir baristerės F. Carlin, vėliau E. Batchelor, A. Barav, D. Reymond ir F. Carlin,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Benyon, E. Montaguti ir N. Yerrell, vėliau F. Benyon ir E. Montaguti, padedamų QC J. Flynn ir baristerės M. Lester,

atsakovę,

palaikomą

Belgijos Karalystės, atstovaujamos C. Pochet, padedamos advokatų J. Stuyck ir A. Joachimowicz,

ir

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos S. Behzadi-Spencer ir V. Jackson, vėliau S. Behzadi-Spencer ir L. Seeboruth, iš pradžių padedamų baristerio T. de la Mare, vėliau baristerio B. Kennelly,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo iš dalies panaikinti dėl 2007 m. spalio 16 d. Komisijos sprendimą 2007/730/EB dėl priemonių, kurių ėmėsi Jungtinė Karalystė pagal Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo 3a straipsnio 1 dalį, suderinamumo su Bendrijos teise (OL L 295, p. 12),

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai L. Truchot ir J. Schwarcz,

posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. vasario 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        EB 43 straipsnis suformuluotas taip:

„Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.“

2        EB 49 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“

3        Pagal EB 86 straipsnio 1 dalį „valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių šioje Sutartyje nurodytoms taisyklėms, ypač toms taisyklėms, kurios yra nustatytos [EB] 12 straipsnyje ir 81–89 straipsniuose“.

4        1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224) 3a straipsnyje, kuriuo ši direktyva buvo papildyta 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB, iš dalies keičiančia <...> Direktyvą [89/552] (OL L 202, p. 60; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 321), nustatyta:

„1. Kiekviena valstybė narė gali imtis Bendrijos teisės aktus atitinkančių priemonių, kad užtikrintų, jog jos jurisdikcijai priklausantys transliuotojai, pasinaudodami išimtine teise, įvykių, laikomų itin reikšmingais tos valstybės narės visuomenei, netransliuotų taip, kad žymi tos valstybės narės gyventojų dalis negalėtų matyti tokių tiesiogiai transliuojamų ar įrašytų laidų, kurias transliuoja nepriklausoma televizija. Jei taip atsitinka, tokia valstybė narė sudaro numatomų valstybinių ar nevalstybinių įvykių, kuriuos ji laiko itin reikšmingais visuomenei, sąrašą. Sąrašas turi būti sudaromas aiškiai, nedviprasmiškai [skaidriai] ir tinkamu laiku. Atlikdama šį darbą, valstybė narė taip pat nusprendžia, ar tuos renginius visus arba jų dalį bus galima matyti tiesiogiai transliuojamus arba, jei to reikėtų arba dėl objektyvių priežasčių taip būtų geriau visuomenės labui, bus rodomas viso renginio ar jo dalies įrašas.

2. Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie priemones, kurių jos ėmėsi ar ketina imtis pagal 1 dalį. Per tris mėnesius nuo pranešimo dienos Komisija patikrina, ar tos priemonės nepažeidžia Bendrijos teisės aktų, ir praneša apie jas kitoms valstybėms narėms. Ji taip pat turi sužinoti komiteto, įsteigto pagal 23a straipsnio nuostatas, nuomonę. Paskui informacija apie taikomas priemones yra paskelbiama Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, ir ne rečiau kaip kartą per metus paskelbiamas bendras valstybėse narėse taikomų priemonių sąrašas.

3. Valstybės narės, taikydamos tinkamas priemones ir vadovaudamosi savo teisės aktais, užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys transliuotojai nesinaudotų po šios direktyvos paskelbimo dienos nusipirktomis išimtinėmis teisėmis tokiu būdu, kad nemaža kitos valstybės narės gyventojų dalis nebegalėtų matyti ankstesnėse dalyse apibūdintų tos kitos valstybės narės visų ar dalies tiesiogiai transliuojamų įvykių arba, jei to reikėtų arba dėl objektyvių priežasčių taip būtų geriau visuomenės labui, visų ar dalies vėliau transliuojamų įrašų, kuriuos valstybė narė apibūdina pagal 1 dalį.“

5        Direktyvos 97/36 18–22 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(18) kadangi svarbu, kad dėl teisės į informaciją valstybės narės galėtų imtis apsaugos priemonių ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus šalyje ar už jos ribų vykstančius visuomenei itin reikšmingus įvykius – olimpines žaidynes, pasaulio futbolo taurės ar Europos futbolo čempionato varžybas; kadangi siekdamos šio tikslo valstybės narės išlaiko teisę imtis Bendrijos teisės aktams neprieštaraujančių priemonių, kad galėtų reguliuoti išimtines jų jurisdikcijai priklausančių transliuotojų teises transliuoti tokius renginius;

(19)      kadangi yra būtina taip sutvarkyti Bendrijos struktūrą, kad būtų galima išvengti potencialaus teisinio netikrumo bei rinkos iškraipymų ir suderinti laisvą televizijos paslaugų judėjimą su poreikiu neleisti apeiti nacionalines priemones, skirtas teisėtų bendrų interesų apsaugai;

(20)      kadangi labai svarbu šioje direktyvoje pateikti nuostatas, susijusias su transliuotojų naudojimusi išimtinėmis transliavimo teisėmis, kurias jie galėjo nusipirkti, kad nušviestų kitos valstybės narės, o ne tos, kurios jurisdikcijai transliuotojai priklauso, visuomenei itin reikšmingus įvykius, <...>

(21)      kadangi itin reikšmingi visuomenei įvykiai šioje direktyvoje turėtų atitikti tam tikrus kriterijus, t. y. jie turėtų būti ypatingi, visą Europos Sąjungos visuomenę arba atskiros valstybės narės visuomenę, arba ženklią atskiros valstybės narės visuomenės dalį dominantys renginiai, kuriuos iš anksto rengia organizatoriai, turintys teisinę galią parduoti su tuo renginiu susijusias teises;

(22)      kadangi šioje direktyvoje „nemokama televizija“ yra transliavimas valstybiniais arba komerciniais kanalais programų, prieinamų visuomenei be papildomo mokesčio kaip ir transliavimo finansavimo būdai, plačiai paplitę visose valstybėse narėse (pvz., mokestis už licenciją ir (arba) mokestis už prisijungimą prie kabelinės televizijos tinklo).“

 Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

6        Ieškovė Fédération internationale de football association (FIFA) – tai 208 nacionalinių futbolo federacijų asociacija, vykdomoji pasaulio futbolo institucija. Jos tikslus, be kita ko, sudaro visuotinis futbolo skatinimas ir tarptautinių varžybų organizavimas. Jos organizuojamo finalinio Pasaulio futbolo taurės (toliau – Pasaulio taurė) etapo televizijos transliacijų teisių pardavimas sudaro pagrindinį jos pajamų šaltinį.

7        1998 m. birželio 25 d. Sprendimu Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės kultūros, žiniasklaidos ir sporto ministras (toliau – ministras), remdamasis Broadcasting Act 1996 (1996 m. radijo ir televizijos įstatymas) IV dalimi, sudarė itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, į kurį įeina ir Pasaulio taurė.

8        Prieš šio sąrašo patvirtinimą buvo surengtos konsultacijos su 42 įvairiomis institucijomis, 1997 m. liepos mėnesį ministro pradėtos dėl kriterijų, kuriais remiantis turėjo būti vertinamas įvairių įvykių reikšmingumas Jungtinės Karalystės visuomenei. Ši procedūra buvo užbaigta sudarius kriterijų sąrašą, esantį viename 1997 m. lapkričio mėnesio Kultūros, žiniasklaidos ir sporto ministerijos dokumente, kurį ministras taiko sudarydamas itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą. Pagal šį dokumentą tam tikras įvykis gali būti įrašytas į sąrašą, be kita ko, jeigu jis sulaukia ypatingo nacionalinio atgarsio, o ne tik tarp tų, kurie paprastai domisi atitinkamu sportu. Tame pačiame dokumente numatyta, kad taip gali būti kvalifikuotas nacionalinis ar tarptautinis sporto įvykis, kuris yra išskirtinis arba kuriame dalyvauja tam tikra nacionalinė Jungtinės Karalystės rinktinė arba jos sportininkai. Tarp šiuos kriterijus atitinkančių įvykių į sąrašą veikiau įrašomi tie sporto įvykiai, kurie pritraukia daug žiūrovų arba tradiciškai transliuojami tiesiogiai per nemokamus televizijos kanalus. Be to, atlikdamas vertinimą ministras taip pat atsižvelgia į kitus veiksnius, susijusius su pasekmėmis atitinkamai sporto šakai, kaip antai viso tam tikro tiesioginės transliacijos pasiūlymo prasmingumas, poveikis atitinkamo sporto sektoriaus pajamoms, pasekmės televizijos ir radijo transliacijų rinkai ir prieigą prie netiesioginių televizijos ar radijo transliacijos užtikrinančių aplinkybių buvimas.

9        Vėliau pagal Broadcasting Act 1996 97 straipsnį ministras pradėjo konsultavimosi procedūrą dėl konkrečių į sąrašą įrašytinų įvykių. Per šias konsultacijas ministras paprašė daugelio institucijų ir suinteresuotų ūkio subjektų bei televizijos transliacijų teisių savininkų, kaip antai FIFA, nuomonės. Be to, ministro sukurtas konsultacinis komitetas „Advisory Group on listed events“ (Konsultacinė grupė dėl į sąrašą įrašytų įvykių) pateikė savo nuomonę dėl įrašytinų įvykių, Pasaulio taurės atveju pasiūlęs įrašyti finalą, pusfinalius ir rungtynes dalyvaujant Jungtinės Karalystės nacionalinėms rinktinėms.

10      Pagal Broadcasting Act 1996 98 straipsnį, iš dalies pakeistą Television Broadcasting Regulations 2000 (2000 m. nutarimai dėl televizijos transliacijų) televizijos transliuotojai suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmoji kategorija apima nemokamas paslaugas siūlančius transliuotojus, kurių transliacijas, be to, gali priimti ne mažiau kaip 95 % Jungtinės Karalystės gyventojų. Į antrąją kategoriją patenka šių sąlygų neatitinkantys transliuotojai.

11      Be to, pagal Broadcasting Act 1996 101 straipsnį, iš dalies pakeistą Television Broadcasting Regulations 2000, į vieną iš šių kategorijų patenkančios televizijos programos transliuotojas gali tiesiogiai transliuoti visą į sąrašą įtrauktą įvykį arba jo dalį, tik jeigu į kitą kategoriją patenkantis transliuotojas yra įsigijęs teisę tiesiogiai transliuoti tą patį įvykį visą arba tokią pačią jo dalį tame pačiame ar iš esmės tame pačiame regione. Jeigu ši sąlyga neįvykdoma, visą atitinkamą įvykį arba jo dalį pageidaujantis tiesiogiai transliuoti transliuotojas turi gauti išankstinį Office of Communications (Komunikacijų tarnyba) leidimą.

12      Remiantis 2000 m. galiojusios redakcijos Code on sports and other listed and designated events (Kodeksas dėl į sąrašą įtrauktų sporto ir kitų įvykių) 3 punktu, į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą įrašyti įvykiai skirstomi į dvi grupes. Į „A grupę“ įeina įvykiai, kurių negalima transliuoti tiesiogiai išskirtinėmis teisėmis, nebent būtų įvykdyti tam tikri kriterijai. „B grupė“ apima įvykius, kurie gali būti transliuojami tiesiogiai išskirtinėmis teisėmis tik tuomet, jeigu buvo imtasi priemonių užtikrinti jų netiesioginę transliaciją.

13      Pagal Code on sports and other listed and designated events 13 punktą Office of Communications leidimas į sąrašo „A grupę“ įeinantiems įvykiams, tarp kurių yra Pasaulio taurė, gali būti suteiktas, jeigu su tuo susijusios transliavimo teisės buvo viešai objektyviomis ir pagrįstomis sąlygomis pasiūlytos visiems televizijos transliuotojams, o prie kitos kategorijos priskiriamas transliuotojas neparodė susidomėjimo jas įsigyti.

14      1998 m. rugsėjo 25 d. raštu Jungtinė Karalystė, vadovaudamasi Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalimi, pateikė Europos Bendrijų Komisijai ministro patvirtintą įvykių sąrašą bei kitus paaiškinimus dėl remiantis tos pačios direktyvos 3a straipsnio 1 dalimi priimtų šios valstybės narės teisės aktų. Jungtinei Karalystei ir Komisijai pasikeitus laiškais ir 2000 m. gegužės 5 d. pirmajai pateikus naują pranešimą, 2000 m. liepos 28 d. raštu „Švietimo ir kultūros“ generalinio direktorato (GD) generalinis direktorius informavo Jungtinę Karalystę, kad Komisija neprieštarauja šios valstybės narės priemonėms, kurios dėl šios priežasties netrukus bus paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

15      2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimu Infront WM prieš Komisiją (T‑33/01, Rink. p. II‑5897) Pirmosios instancijos teismas panaikino 2000 m. liepos 28 d. rašte suformuluotą sprendimą, nes tai buvo sprendimas pagal EB 249 straipsnį, kurį turėjo priimti Komisijos narių kolegija (Sprendimo Infront WM prieš Komisiją 178 punktas).

16      Vykdydama 15 punkte minėtą Sprendimo Infront WM prieš Komisiją, Komisija priėmė 2007 m. spalio 16 d. Sprendimą 2007/730/EB dėl priemonių, kurių ėmėsi Jungtinė Karalystė pagal Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 1 dalį, suderinamumo su Bendrijos teise (OL L 295, p. 12, toliau – ginčijamas sprendimas).

17      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Priemonės, apie kurias Jungtinė Karalystė 2000 m. gegužės 5 d. pranešė Komisijai remdamasi Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 1 dalimi ir kurios paskelbtos 2000 m. lapkričio 18 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje C 328, neprieštarauja Bendrijos teisei.

2 straipsnis

Priemonės, nurodytos šio sprendimo priede, skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje remiantis Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 2 dalimi.“

18      Ginčijamas sprendimas, be kita ko, motyvuotas tokiomis konstatuojamosiomis dalimis:

„(4)      Į [Jungtinės Karalystės] priemones įtrauktas itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašas buvo sudarytas aiškiai ir skaidriai, taip pat [šioje valstybėje narėje] pradėtos [vyko] išsamios konsultacijos.

(5)      Komisija įsitikino, kad [Jungtinės Karalystės] priemonių sąraše nurodyti įvykiai atitiko bent du iš toliau nurodytų kriterijų, kurie laikomi patikimais įvykių reikšmės visuomenei rodikliais: i) ypatingas visuotinis atgarsis valstybėje narėje, o ne vien reikšmingas įvykis tiems, kas paprastai domisi tam tikra sporto šaka ar veikla; ii) bendrai pripažįstama išskirtinė kultūrinė reikšmė valstybės narės gyventojams, ypač svarbūs kultūrinei tapatybei; iii) nacionalinės komandos dalyvavimas tam tikrame renginyje vykstant tarptautinės reikšmės varžyboms ar turnyrui; ir iv) įvykis tradiciškai transliuojamas nemokamos televizijos ir sulaukęs didelio žiūrovų dėmesio.

(6)      Daugelis [Jungtinės Karalystės] priemonių sąraše nurodytų įvykių, įskaitant vasaros ir žiemos olimpines žaidynes, pasaulio futbolo taurės ir Europos čempionato finalo turnyrus, priskiriami renginiams, kurie tradiciškai laikomi visuomenei itin reikšmingais, kaip aiškiai nurodyta Direktyvos [97/36] 18 konstatuojamojoje dalyje. Šie renginiai turi ypatingą visuotinį atgarsį [Jungtinėje Karalystėje], kadangi yra ypač populiarūs plačiojoje visuomenėje (nesvarbu, kokia dalyvių tautybė), o ne tik tarp tų, kurie paprastai domisi sporto renginiais.

<...>

(18)      Į sąrašą įtraukti įvykiai, įskaitant tuos, kurie laikomi visuma, o ne sudaryti iš vienas po kito vykstančių atskirų įvykių, tradiciškai transliuojami nemokamos televizijos ir sutraukia daug televizijos žiūrovų <...>

(19)      [Jungtinės Karalystės] priemonės yra proporcingos, kad pateisintų nuo [išimtį iš] pagrindinės ES [EB] sutartyje nustatytos laisvės teikti paslaugas remiantis svarbiausia priežastimi – visuomenės interesu [svarbiu visuomenės interesu], t. y. užtikrinti visuomenei itin reikšmingų įvykių transliavimą, leidžiančią nukrypti nuostatą [leidžiančios nukrypti nuostatos].

(20)      [Jungtinės Karalystės] priemonės neprieštarauja [EB sutarties] konkurencijos taisyklėms, kadangi išvardytiems įvykiams transliuoti reikalavimus atitinkančio transliuotojo apibrėžtis grindžiama objektyviais kriterijais, sudarančiais sąlygas faktinei ir galimai [veiksmingai ir potencialiai] konkurencijai dėl teisių transliuoti šiuos įvykius įgijimo. Be to, išvardytų įvykių skaičius nėra toks neproporcingas, kad iškreiptų konkurenciją nemokamos ir mokamos televizijos vartotojų rinkose.

(21)      [Jungtinės Karalystės] priemonių proporcingumą pabrėžia faktas, kad kai kuriems į sąrašą įtrauktiems įvykiams reikia retransliacijos [tik tinkamos antrinės transliacijos].

<...>

(24)      Remiantis [Sprendimu Infront WM prieš Komisiją], pripažinimas, kad vadovaujantis Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 1 dalimi nustatytos priemonės neprieštarauja Bendrijos teisei, prilygsta sprendimui, kurį turi priimti Komisija. Todėl šiuo sprendimu būtina pripažinti, kad priemonės, apie kurias pranešė [Jungtinė Karalystė], neprieštarauja Bendrijos teisei. Priemonės, nurodytos šio sprendimo priede, turėtų būti skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje remiantis Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 2 dalimi.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

19      2008 m. vasario 6 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu FIFA pareiškė šį ieškinį.

20      2008 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu FIFA paprašė Pirmosios instancijos teismo taikant proceso organizavimo priemones nurodyti Komisijos pateikti kelis dokumentus, kurie, FIFA teigimu, yra reikšmingi jos teisėms įgyvendinti ir Pirmosios instancijos teismui vykdyti jam pavestą teisminę kontrolę.

21      2008 m. gegužės 26 d. sprendimu Pirmosios instancijos teismo septintoji kolegija nusprendė šioje stadijoje nepatenkinti FIFA pateikto prašymo taikyti proceso organizavimo priemones.

22      2008 m. birželio 11 ir 16 dienomis pateiktais dokumentais Jungtinė Karalystė ir Belgijos Karalystė pateikė prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

23      2008 m. rugpjūčio 14 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo septintosios kolegijos pirmininkas patenkino šiuos prašymus įstoti į bylą. Į bylą įstojusios šalys savo paaiškinimus ir FIFA savo pastabas dėl šių paaiškinimų pateikė per nustatytus terminus.

24      2009 m. gruodžio 15 d. Nutartimi ši byla buvo sujungta su byla FIFA prieš Komisiją, T‑385/07, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

25      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Pirmosios instancijos teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir imdamasis proceso organizavimo priemonių pateikė FIFA vieną, o Komisijai – du rašytinius klausimus. Į šiuos Pirmosios instancijos teismo klausimus buvo atsakyta per nustatytus terminus.

26      FIFA Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti visą ar dalį ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su Pasaulio taure,

–        priteisti iš Komisijos, Belgijos Karalystės bei Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

27      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš FIFA bylinėjimosi išlaidas.

28      Belgrijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį.

 Dėl teisės

1.     Dėl priimtinumo

 Šalių argumentai

29       Belgijos Karalystė teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes sprendimas nėra nei konkrečiai, nei tiesiogiai susijęs su FIFA, o Bendrasis Teismas neturi kompetencijos vertinti nacionalinių priemonių teisėtumo. Be to, jos teigimu, FIFA nebuvo apskundusi nacionalinių priemonių Jungtinės Karalystės teismuose, todėl jos ieškinys Pirmosios instancijos teisme pateiktas praleidus terminą, nes galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas neturėtų įtakos nagrinėjamo nacionalinio reguliavimo galiojimui.

30      FIFA mano, kad ginčijamas sprendimas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, ir kad, be to, jis tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

 Bendrojo Teismo vertinimas

31      Belgijos Karalystės nurodyti nepriimtinumo pagrindai susiję su viešąja tvarka, nes jais abejojama dėl FIFA galimybės pareikšti ieškinį, reiškiamos pastabos dėl ieškinio termino ir Bendrojo Teismo kompetencijos. Taigi Bendrasis Teismas turi ex ifficio išnagrinėti šiuos nepriimtinumo pagrindus, nors pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį Belgijos Karalystė, kaip į bylą įstojusi šalis, neturi galimybės jų reikšti, nes Komisija neginčijo ieškinio priimtinumo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 21–23 punktus).

32      Kalbant apie tiesioginę FIFA sąsają, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad sprendimas turi būti tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, įvykdoma tik tuomet, kai ginčijama Bendrijos priemonė tiesiogiai veikia asmens teisinę padėtį ir nepalieka jokios diskrecijos adresatui, atsakingam už jos įgyvendinimą, esantį vien automatinio pobūdžio ir kylantį tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų (žr. 2008 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Infront WM, C‑125/06 P, Rink. p. I‑1451, 47 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

33      Šiuo klausimu pasakytina, kad pagal Broadcasting Act 1996 101 straipsnį (žr. šio sprendimo 11 punktą) nė vienas televizijos transliuotojas, patenkantis į vieną iš šio sprendimo 10 punkte aprašytų kategorijų, negali tiesiogiai ir išskirtinėmis teisėmis transliuoti į Jungtinės Karalystės sąrašą įrašyto įvykio. Tik jeigu nė vienas kitai kategorijai priklausantis transliuotojas neparodo susidomėjimo įsigyti šio įvykio transliavimo teisių ir jeigu įvykdomos šio sprendimo 13 punkte įvardytos sąlygos, Office of Communications gali suteikti teises įsigijusiam transliuotojui leidimą transliuoti atitinkamą įvykį tiesiogiai ir išskirtinėmis teisėmis.

34      Šis reguliavimas reiškia, kad išskirtinių Pasaulio taurės, kurios organizatorius, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, yra FIFA, transliavimo teisių perleidimas Jungtinės Karalystės jurisdikcijai priklausantiems transliuotojams, užkertant kitiems tos pačios valstybės narės jurisdikcijai priklausantiems ir suinteresuotumą jas įsigyti išreiškusiems transliuotojams kelią transliuoti visą ar dalį šio įvykio šioje valstybėje, nesukelia teisinių pasekmių, kurių paprastai turi toks išskirtinumas.

35      Nors teisinga, kad šias teisines pasekmes sukelia Jungtinės Karalystės teisės aktai, o ne ginčijamas sprendimas, vis dėlto dėl šio sprendimo pradėjęs veikti Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalyje įtvirtintas abipusio pripažinimo mechanizmas sukuria valstybėms narėms pareigą paisyti šių pasekmių. Konkrečiai kalbant, valstybės narės turi užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys transliuotojai laikysis į Jungtinės Karalystės sąrašą įrašytų įvykių televizijos transliavimo šioje valstybėje narėje sąlygų, kaip jas apibrėžė Jungtinė Karalystė savo patvirtintose ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtose priemonėse. Tačiau pareiga pasiekti tokį rezultatą turi tiesioginės neigiamos įtakos kitų nei Jungtinė Karalystė valstybių narių jurisdikcijai priklausančių televizijos transliacijas vykdančių subjektų, pageidaujančių įsigyti FIFA priklausančias transliavimo Jungtinėje Karalystėje teises, teisinei padėčiai (šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Infront WM 62 ir 63 punktus).

36      Todėl dėl ginčijamo sprendimo pradėjęs veikti abipusio pripažinimo mechanizmas įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos transliuotojai nesinaudos šio sprendimo 34 punkte aprašytomis teisėmis, dėl ko FIFA taip pat patiria jai pirmumo tvarka priklausančių teisių apribojimą, kai jos viešai siūlomos ne Jungtinės Karalystės, o kitos valstybės narės jurisdikcijai priklausantiems transliuotojams.

37      Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas turi tiesioginį poveikį FIFA teisinei padėčiai, kiek tai susiję su pirmumo tvarka jai priklausančiomis teisėmis, ir nepalieka valstybėms narėms jokios diskrecijos siekiamo rezultato atžvilgiu, kuris nustatytas automatiškai ir išplaukia vien iš Bendrijos reguliavimo, nepriklausydamas nuo konkrečių mechanizmų, kuriuos nacionalinės institucijos sukurs šiam tikslui pasiekti, turinio (šiuo klausimu žr. 32 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Infront WM 60 ir 61 punktus).

38      Taigi ginčijamas sprendimas tiesiogiai susijęs su FIFA.

39      Kalbant apie klausimą, ar ginčijamas sprendimas konkrečiai susijęs su FIFA, reikia priminti, jog kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali remtis konkrečia sąsaja su juo tik tuomet, jei šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir asmenis, kuriems šis sprendimas skirtas (žr. 32 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Infront WM 70 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

40      Nagrinėjamoje byloje neginčijama, jog Pasaulio taurė, neatsižvelgiant į jos transliavimo teisių teisinę prigimtį ir šaltinį, yra įvykis pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, nes ją iš anksto rengia organizatoriai, turintys teisinę galią parduoti šias teises, ir FIFA yra toks organizatorius. Kadangi tai galiojo ir priimant ginčijamą sprendimą, tuo momentu FIFA buvo visiškai nesunkiai identifikuojama.

41      Be to, ginčijamame sprendime FIFA tiesiogiai įvardijama, kai jo priede kalbama apie „FIFA pasaulio futbolo taurės finalinį turnyrą“.

42      Todėl ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su FIFA.

43      Dėl Belgijos Karalystės argumentų, kad veikdamas pagal EB 230 straipsnį Bendrasis Teismas neturi kompetencijos vertinti nacionalinių priemonių teisingumo ir kad FIFA neskundė Jungtinės Karalystės priimtų priemonių nacionaliniuose teismuose, pakanka pažymėti, jog savo ieškiniu FIFA, be kita ko, ginčija ginčijamo sprendimo 1 straipsnio, pagal kurį Jungtinės Karalystės priemonės buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Bendrijos teisei, teisėtumą.

44      Tai reiškia, jog kontrolė, kurią šioje byloje prašoma atlikti Bendrojo Teismo, susijusi su šio konstatavimo teisėtumu, o faktas, kad Jungtinės Karalystės priemonės nebuvo apskųstos nacionaliniuose teismuose, neturi jokios įtakos ieškinio, kuris, be to, buvo pareikštas per EB 230 straipsnyje nustatytą terminą, priimtinumui (šiuo klausimu žr. 15 punkte minėto Sprendimo Infront WM prieš Komisiją 109 punktą).

45      Todėl Belgijos Karalystės pateikti argumentai dėl ieškinio nepriimtinumo atmestini.

2.     Dėl esmės

46      FIFA iš esmės pateikia šešis ieškinio pagrindus, pirma, dėl motyvavimo stokos, antra, dėl Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalies pažeidimo, trečia, dėl jos nuosavybės teisės pažeidimo, ketvirta, dėl su laisve teikti paslaugas susijusių Sutarties nuostatų pažeidimo, penkta, dėl su konkurencija susijusių Sutarties nuostatų pažeidimo, šešta, dėl su įsisteigimo laisve susijusių Sutarties nuostatų pažeidimo.

47      Prieš pradedant nagrinėti FIFA pateiktus ieškinio pagrindus, reikėtų padaryti kelis bendro pobūdžio pastebėjimus, į kuriuos būtina atsižvelgti vertinant ieškinio pagrindų pagrįstumą.

48      Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje buvo sukonkretinta valstybių narių galimybė remiantis svarbiomis bendrojo intereso priežastimis audiovizualinėje srityje apriboti galimybes pasinaudoti pagrindinėmis pirminėje Bendrijos teisėje įtvirtintomis laisvėmis.

49      Net jeigu remiantis Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalimi priimtos valstybių narių priemonės nediskriminuojant taikomos tiek nacionalinėje teritorijoje įsteigtoms įmonėms, tiek kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms, tam, kad jos būtų pripažintos sudarančiomis laisvės teikti paslaugas, kaip ji suprantama pagal EB 49 straipsnį, apribojimą, pakanka, kad jomis būtų privilegijuojamos tam tikros nacionalinėje teritorijoje įsteigtos įmonės (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo SETTG, C‑398/95, Rink. p. I‑3091, 16 punktą ir 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, Rink. p. I‑11135, 37 ir 38 punktus). Šios priemonės taip pat gali riboti įsisteigimo laisvę, jeigu dėl jų kitų valstybių narių bendrovės gali atsidurti mažiau palankioje faktinėje ar teisinėje situacijoje, palyginti su šias priemones priėmusios valstybės narės bendrovėmis (šiuo klausimu žr. 1999 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pfeiffer, C‑255/97, Rink. p. I‑2835, 19 punktą).

50      Tačiau tokie pagrindinių Sutarties garantuojamų laisvių apribojimai gali būti pateisinami, kai jie atitinka svarbias bendrojo intereso priežastis, jeigu yra tinkami užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 49 punkte minėtų sprendimų Pfeiffer 19 punktą ir United Pan-Europe Communications Belgium ir kt. 39 punktą bei nurodytą teismų praktiką).

51      Šiuo klausimu primintina, kad saviraiškos laisvė, kuri saugoma pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį, yra viena iš Bendrijos teisinės sistemos užtikrinamų pagrindinių teisių ir sudaro svarbią bendrojo intereso priežastį, galinčią pateisinti tokius apribojimus (šiuo klausimu žr. 49 punkte minėto Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt. 41 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Be to, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalį saviraiškos laisvė apima ir laisvę gauti informaciją.

52      Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje, Jungtinės Karalystės priimtos priemonės riboja laisvę teikti paslaugas. Tačiau, kaip išplaukia iš Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies Direktyvos 89/552 3a straipsnyje numatytos priemonės skirtos apsaugoti teisę į informaciją ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus, šalyje ar už jos ribų vykstančius visuomenei itin reikšmingus įvykius. Pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį įvykis itin reikšmingas visuomenei, jeigu jis ypatingas, domina plačią Europos Sąjungos arba atskiros valstybės narės visuomenę ar nemažą atskiros valstybės narės visuomenės dalį ir rengiamas iš anksto organizatoriaus, turinčio teisę parduoti su tuo renginiu susijusias teises.

53      Tai reiškia, kad būdamos susijusios su itin reikšmingais visuomenei įvykiais priemonės pagal Direktyvos 89/52 3a straipsnio 1 dalį pateisinamos dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių, o to FIFA ir neginčija.

54      Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 50 punkte, atitinkamos priemonės turi būti tinkamos užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

55      Galiausiai dėl Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies reikšmės pirmiausia pažymėtina, jog Direktyvos 89/552 3a straipsnyje, į kurį daroma nuoroda šioje konstatuojamojoje dalyje, konkretūs įvykiai, kuriuos valstybės narės gali pripažinti itin reikšmingais visuomenei, nėra visiškai suderinami. Priešingai nei buvo Europos Parlamento sprendime dėl Tarybos bendrosios pozicijos priimant Direktyvą 97/36 (OL C 362, 1996, p. 56) išdėstytoje šio straipsnio versijoje, kurioje buvo tiesiogiai minimos vasaros ir žiemos olimpinės žaidynės bei pasaulio ir Europos futbolo čempionatai, šioje nuostatoje nepaminėti konkretūs įvykiai, galintys būti įrašyti į nacionalinius sąrašus.

56      Tai reiškia, kad, kaip tai pažymi ir Komisija, Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies negalima suprasti taip, jog Pasaulio taurės įrašymas į nacionalinį itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą automatiškai suderinamas su Bendrijos teise. Šios konstatuojamosios dalies juo labiau negalima suprasti taip, kad pagal ją visais atvejais Pasaulio taurė gali būti pagrįstai įtraukta į tokį sąrašą, neatsižvelgiant į suinteresuotumą, kokį šios varžybos sukelia atitinkamoje valstybėje narėje.

57      Tačiau, atsižvelgiant į šio sprendimo 48–53 punktuose išdėstytus samprotavimus, ši konstatuojamoji dalis suponuoja, kad jeigu tam tikra valstybė narė įrašo Pasaulio taurės rungtynes į savo sudarytą sąrašą, savo pranešime Komisijai ji neprivalo pateikti atskiro pagrindimo dėl jų kaip itin reikšmingo visuomenei įvykio.

58      FIFA pateiktų ieškinio pagrindų pagrįstumą reikia vertinti atsižvelgiant į šiuos argumentus.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su motyvacijos stoka

 Šalių argumentai

59      Anot FIFA, ginčijamame sprendime Komisija neįvardijo nė vienos priežasties, dėl ko būtų galima pateisinti visų 64 Pasaulio taurės rungtynių įrašymą į Jungtinės Karalystės sąrašą. Jos teigimu, Pasaulio taurė iš tiesų minima Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje kaip itin reikšmingo visuomenei įvykio pavyzdys, tačiau tai nereiškia, kad visos Pasaulio taurės rungtynės gali būti automatiškai laikomos tokiomis reikšmingomis arba kad visuomenė galėtų jas stebėti be jokių apribojimų. Be to, jos nuomone, nėra priežasčių, leidžiančių daryti išvadą, kad minėtoje konstatuojamojoje dalyje turima omenyje visa Pasaulio taurė. Šiuo klausimu FIFA pabrėžia, kad būtų teisinga suskirstyti šias varžybas į „svarbias“, kurioms priklausytų pusfinaliai, finalas bei atitinkamos nacionalinės rinktinės, nagrinėjamu atveju – vienos iš Jungtinės Karalystės nacionalinių rinktinių, rungtynės, ir kurios gali būti kvalifikuotos kaip itin reikšmingas šios valstybės narės visuomenei įvykis, ir į „normalias“, kurioms priklausytų visos kitos rungtynės ir kurios nebūtinai gali būti taip kvalifikuotos, ir tai atitiktų kitų valstybių narių, pranešusių apie savo priemones pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį, taikomą metodą. FIFA tvirtinimu, pati Komisija pripažino tokį rungtynių suskirstymą į kategorijas savo darbo dokumente CC TVSF(97) dėl Direktyvos 89/552 3a straipsnio taikymo.

60      FIFA nuomone, darydama prielaida, kad jos atliekama nacionalinio itin reikšmingų visuomenei įvykių pasirinkimo kontrolė yra nereikšminga ir praktiškai nereikalinga, Komisija nepaisė savo pareigos detaliai patikrinti Jungtinės Karalystės priemonių suderinamumą su Bendrijos teise, o dėl to ji adekvačiai nepagrindė ginčijamo sprendimo, kiek tai susiję su visų Pasaulio taurės rungtynių pripažinimu itin reikšmingomis šios valstybės narės visuomenei.

61      FIFA taip pat pabrėžia, kad priimdamos 1998 m. birželio 25 d. Sprendimą (žr. šio sprendimo 7 punktą) Jungtinės Karalystės institucijos neatsižvelgė į su 1998 m. Pasaulio taure susijusius žiūrovų skaičius, nes šios varžybos baigėsi 1998 m. liepos 12 d., o Komisija pasirėmė šiais duomenimis priimdama 2000 m. liepos 28 d. Sprendimą. Be to, minėtos institucijos neatsižvelgė į šiuos žiūrovų skaičius ir prieš dar kartą pateikdamos savo sąrašą Komisijai 2000 m. gegužės 5 d. (žr. šio sprendimo 14 punktą).

62      Kadangi 1998 m. birželio 25 d. Sprendimu (žr. šio sprendimo 7 punktą), nepaisant Advisory Group on listed events (žr. šio sprendimo 9 punktą), atsakingų Kultūros, žiniasklaidos ir sporto ministerijos tarnautojų bei Office of Fair Trading (toliau – OFT, Jungtinės Karalystės konkurencijos tarnyba) generalinio direktoriaus nuomonių ir pradinės ministro pozicijos rekomenduojant įrašyti į sąrašą vien „svarbias“ rungtynes, į jį buvo įtrauktos visos Pasaulio taurės rungtynės, Komisija turėjo pagrįsti savo sprendimą pritarti dėl visų rungtynių įrašymo į Jungtinės Karalystės sąrašą. Be to, Komisija turėjo pasidomėti 1998 m., 2002 m. ir 2006 m. Pasaulio taurių žiūrovų skaičiais, užuot be jokių pakeitimų perėmusi prieš septynerius metus 2000 m. liepos mėnesį priimtą sprendimą. Šiuo klausimu FIFA pažymi, kad pati Komisija teigia, jog priimdama 2000 m. liepos 28 m. sprendimą atsižvelgė į 1998 m. Pasaulio taurės žiūrovų duomenis, nepaisant to, kad 1998 m. birželio 25 d. Jungtinei Karalystei patvirtinant sąrašą šie duomenys dar nebuvo prieinami, o tai patvirtina, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo būtina atsižvelgti į naujausius duomenis. Be to, FIFA pabrėžia, kad 15 punkte minėtame Sprendime Infront WM prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas nėra išsakęs nuomonės dėl kitų panaikinimo priežasčių nei formos trūkumai, kuriais remdamasis jis panaikino 2000 m. liepos 28 d. Sprendimą.

63      FIFA atkreipia dėmesį į tai, kad 2006 m. rugpjūtį ir 2007 m. vasarį Komisija ir Jungtinės Karalystės institucijos pasikeitė korespondencija. Ji pažymi, nesėkmingai bandžiusi gauti leidimą susipažinti su šiais dokumentais imdamasi administracinės procedūros ir Bendrijos, ir nacionaliniu lygiu. FIFA nuomone, ginčijamame sprendime Komisija turėjo išdėstyti visas aplinkybes, susijusias su jos vertinimu dėl Jungtinės Karalystės priemonių suderinamumo su Bendrijos teise, ir visų pirma 1998 m., 2002 m. ir 2006 m. Pasaulio taurių žiūrovų skaičius bei minėtos korespondencijos turinį, nes priimdama ginčijamą sprendimą ji buvo atsižvelgusi į joje esančią informaciją.

64      Galiausiai FIFA tvirtina, kad ginčijamo sprendimo motyvavimo negalima papildyti vykstant teismo procesui ir todėl negali būti atsižvelgta į nė vieną pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktą argumentą, kaip antai panaudotus Komisijos jos atsiliepime į ieškinį, nepaisant jų įrodomosios vertės.

65      Ieškovės nuomone, iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad, kiek tai susiję su vertinimu, jog visos Pasaulio taurės rungtynės, o ne vien „svarbios“ rungtynės, yra itin reikšmingi Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiai, Komisija nepaisė savo pareigos motyvuoti, taip pažeisdama EB 253 straipsnį.

66      Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

67      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuoti asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais jis konkrečiai ir tiesiogiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nėra reikalaujama motyvuose nurodyti visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo tekstą, bet ir kontekstą bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias normas (2000 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo VBA prieš Florimex ir kt., C‑265/97 P, Rink. p. I‑2061, 93 punktas).

68       FIFA kaltina Komisiją, kad ši atskirai nepagrindė savo išvados, jog visos Pasaulio taurės rungtynės, o ne vien „svarbios“ rungtynės, laikytinos itin reikšmingomis Jungtinės Karalystės visuomenei. Be to, reikia pabrėžti, kad savo rašytiniame atsakyme į taikant proceso organizavimo priemones Bendrojo Teismo užduotą klausimą (žr. šio sprendimo 25 punktą) FIFA aiškiai patvirtino tai, kas netiesiogiai išplaukia iš daugelio jos pateiktų dokumentų punktų: kad „svarbių“ Pasaulio taurės rungtynių įrašymą į nacionalinį sąrašą ji laiko suderinamu su Bendrijos teise, jeigu kartu laikomasi aiškios ir skaidrios procedūros reikalavimų.

69      Nors teisinga, kad Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje nieko nepasakyta itin svarbiu klausimu dėl visų ar vien dalies Pasaulio taurės rungtynių įtraukimo į nacionalinį itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, nėra nė vienos svarbios priežasties, leidžiančios manyti, kad iš principo tokiomis gali būti laikomos ir atitinkamai įtrauktos į tokį sąrašą tik „svarbios“ rungtynės.

70      Pasaulio taurė – tai varžybos, kurios gali būti pagrįstai laikomos nedalomu sporto įvykiu, o ne atskirų į „svarbias“ ir „normalias“ rungtynes suskirstytų įvykių visuma. Šiuo klausimu pasakytina, jog visuotinai žinoma, kad per Pasaulio taurę „normalių“ rungtynių rezultatai nulemia komandų likimą ir nuo to gali priklausyti jų dalyvavimas „svarbiose“ rungtynėse, kaip antai dalyvaujant atitinkamai nacionalinei rinktinei. Pavyzdžiui, per „normalias“ rungtynes nustatomi atitinkamos nacionalinės rinktinės varžovai kituose varžybų etapuose. Be to, nuo „normalių“ rungtynių rezultatų net gali priklausyti tai, ar ši nacionalinė rinktinė pasieks kitą varžybų etapą.

71      Atsižvelgiant į šias ypatingas aplinkybes, dėl kurių Pasaulio taurę galima laikyti vienu tęstiniu įvykiu, kaip pabrėžiama ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje, Komisija neprivalėjo detaliau pagrįsti savo nuomonės dėl „normalių“ rungtynių, visų pirma kai statistiniai duomenys neparodo, jog šios rungtynės sistemingai pritraukia tik nedidelį televizijos žiūrovų skaičių (žr. šio sprendimo 122–129 punktus). Šios aplinkybės taip pat leido Komisijai pagrįsti savo sprendimą nuoroda į ypatingą visuotinį Pasaulio taurės atgarsį Jungtinėje Karalystėje ta prasme, kad tai yra ypač populiarus plačiojoje visuomenėje, o ne tik tarp futbolo mėgėjų, įvykis, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje.

72       Tai reiškia, jog ginčijamo sprendimo 6 ir 18 punktuose pateiktas motyvavimas (žr. šio sprendimo 18 punktą) leido FIFA sužinoti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad visos Pasaulio taurės rungtynės galėjo būti pagrįstai įrašytos į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, o Bendrajam Teismui imtis tokio vertinimo pagrįstumo kontrolės, todėl šiuo požiūriu ginčijamas sprendimas atitinka EB 253 straipsnio sąlygas.

73      Abejonių dėl šios išvados nesukelia ir aplinkybė, kad per itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašo sudarymo procedūrą tam tikros institucijos siūlė įrašyti į šį sąrašą vien „svarbias“ rungtynes. Atsižvelgiant į tai, kad „normalių“ rungtynių svarba pateisina visos Pasaulio taurės kvalifikavimą kaip itin reikšmingo visuomenei įvykio, aplinkybė, jog kai kurie tarnautojai ar patariamosios institucijos neperžengdamos savo įgaliojimų ribų rekomendavo ministrui įrašyti į sąrašą vien „svarbias“ rungtynes, nesukelia Komisijos pareigos paaiškinti, kodėl ministras nepadarė klaidos laikydamasis kitokios, tačiau taip pat pagrįstos, pozicijos.

74      Tas pats pasakytina apie argumentus dėl korespondencijos tarp Komisijos ir Jungtinės Karalystės institucijų, kuri nėra minima ginčijamame sprendime. Kadangi ginčijamas sprendimas yra pakankamai pagrįstas, Komisijos negalima kaltinti, kad neaptarė jame daugiau aplinkybių. Be to, klausimas, ar iš kitų duomenų matyti, jog „normalios“ rungtynės iš tikrųjų nėra itin reikšmingos Jungtinės Karalystės visuomenei, susijęs su ginčijamo sprendimo materialinių teisėtumu ir bus sprendžiamas nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą (žr. šio sprendimo 118–129 punktus).

75      Dėl argumento, kad 1998 m. birželio 25 d., kai buvo patvirtintas Jungtinės Karalystės sąrašas, dar nebuvo prieinami duomenys apie 1998 m. Pasaulio taurės žiūrovų skaičių (žr. šio sprendimo 7 punktą), o Komisija jais rėmėsi, konstatuotina, kad niekas netrukdo valstybei narei pateikti Komisijai duomenų, susijusių su vėlesniu laikotarpiu nei itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašo priėmimo data, o Komisijai – į juos atsižvelgti. Be to, tokie duomenys gali paskatinti Komisiją paprašyti atitinkamą valstybę narę pakeisti savo priemones, siekiant suderinti jas su Bendrijos teise, remiantis maksimaliai naujausiais duomenimis. Šį aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalyje valstybės narės kviečiamos pateikti savo priemones Komisijai net prieš jų priėmimą.

76      Todėl ginčijamame sprendime Komisija neprivalėjo atskirai išdėstyti priežasčių, dėl kurių nusprendė atsižvelgti į duomenis, dar neprieinamus sudarant itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą.

77      Todėl pirmasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalies pažeidimu

78      Šis ieškinio pagrindas skirstomas į dvi dalis, susijusias su tuo, kad Jungtinės Karalystės priemonės nebuvo priimtos laikantis aiškios ir skaidrios procedūros, ir su tuo, kad „normalios“ rungtynės nėra itin reikšmingos šios valstybės narės visuomenei.

 Dėl Jungtinės Karalystės institucijų taikytos procedūros

–       Šalių argumentai

79      FIFA tvirtina, kad visų Pasaulio taurės rungtynių įrašymas į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą tam tikra prasme buvo neskaidrus ir savaime nesuprantamas. Šiuo klausimu FIFA pastebi, kad ministras nesilaikė nei vienbalsių pasiūlymų, kuriuos buvo gavęs iš atsakingų ministerijos tarnautojų, iš Advisory Group on listed events ir iš Office of Fair Trading (OFT, Jungtinės Karalystės konkurencijos tarnyba) generalinio direktoriaus, nei pradinės ministerijos pozicijos ir kad tokio sprendimo priežastys niekuomet nebuvo atskleistos. Tačiau priežasčių, paskatinusių ministrą nesilaikyti šių nepriklausomų rekomendacijų, neatskleidimas nėra suderinamas su aptariamai procedūrai taikomais aiškumo ir skaidrumo reikalavimais. Taip pat viename 1999 m. rugsėjo 23 d. dokumente Jungtinės Karalystės institucijos neteisingai nurodė, kad priimant 1998 m. birželio 15 d. Sprendimą buvo atsižvelgta į 1998 m. Pasaulio taurės žiūrovų skaičių (žr. šio sprendimo 61 punktą), ir tai Komisija galėjo nesunkiai pastebėti.

80      Be to, apskaičiuojant 1994 m. Pasaulio taurės žiūrovų skaičių padaryta didelė matematinė klaida. Ieškovės teigimu, nei su 1994 m., nei su 1998 m. Pasaulio taurėmis susiję duomenys nepateisina visų šių varžybų rungtynių įrašymo į sąrašą. Anot jos, naujas sąrašas, pateiktas 2000 m. gegužės 5 d. (žr. šio sprendimo 14 punktą), neturi jokios įtakos aprašytai situacijai, nes iki pateikiant naują pranešimą 1998 m. skaičiai nebuvo iš tikrųjų patikrinti.

81      Kadangi, pirma, visų rungtynių įrašymo į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą priežastys akivaizdžiai nebuvos tos pačios, apie kurias šios valstybės narės institucijos pranešė Komisijai, ir, antra, pirmieji skaičiai nebuvo atskleisti, Komisija galėjo priimti vienintelį sprendimą, kad nacionalinė procedūra neatitiko Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje nustatytų aiškumo ir skaidrumo reikalavimų. Šiomis aplinkybėmis Komisija padarė klaidą, kai priėjo prie išvados, kad ši procedūra buvo aiški ir skaidri. FIFA teigimu, šis kaltinimas susijęs ne su pačios nacionalinės procedūros galiojimu, o su Komisijos vertinimo šiuo klausimu teisėtumu.

82      Galiausiai FIFA pabrėžia, kad ministro inicijuotų konsultacijų organizavimas, kiek tai susiję su itin reikšmingų visuomenei įvykių parinkimo kriterijais, neturi įtakos šiam vertinimui, nes ieškovė neginčija šių kriterijų svarbos.

83      Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija FIFA teiginių pagrįstumą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

84      Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje nėra išvardyti specialūs požymiai, kurie turi būti būdingi procedūrai, nacionaliniu lygiu sukurtai itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašui sudaryti. Šioje nuostatoje valstybėms narėms palikta diskrecija organizuojant atitinkamas procedūras, kiek tai susiję su jų etapais, galimomis konsultacijomis su suinteresuotais asmenimis ir administracinių įgaliojimų suteikimu, patikslinant, kad visos šios procedūros turi būti grindžiamos aiškumu ir skaidrumu.

85      Pabrėžtina, kad naudojimosi pagrindinėmis sutarties užtikrinamomis laisvėmis apribojimai imantis dėl bendrojo intereso priežasčių pateisinamų nacionalinių priemonių dar turi būti tinkami užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti (žr. šio sprendimo 50 punktą).

86      Pavyzdžiui, nors nacionalinėms institucijoms, kaip antai numatytosioms Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje, pavesta saugoti teisę į saviraiškos laisvę (žr. šio sprendimo 51–53 punktus), tokią politiką įgyvendinti skirtų priemonių nustatyti reikalavimai visuomet turi būti proporcingi minėtam tikslui ir jais negali būti diskriminuojami kitų valstybių narių asmenys (šiuo klausimu žr. 1989 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groener, C‑379/87, Rink. p. 3967 19 punktą ir 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger, C‑112/00, Rink. p. I‑5659, 82 punktą).

87      Būtent tokiomis sąlygomis procedūros, kurių imasi valstybės narės itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašui sudaryti, turi būti aiškios ir skaidrios tokia prasme, kad jos turi būti pagrįstos objektyviais, iš anksto suinteresuotiems asmenims žinomais kriterijais, kad būtų išvengta savavališko pasinaudojimo diskrecija, kuria disponuoja valstybės narės, kai sprendžia dėl konkrečių į jų sąrašus įrašytinų įvykių (šiuo klausimu žr. 49 punkte minėto Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt. 46 punktą). Nors teisinga, jog pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnį norint įrašyti įvykį į sąrašą reikia, kad jis būtų itin reikšmingas visuomenei, išankstinis konkrečių kriterijų, kuriais remiantis vertinamas šis reikšmingumas, nustatymas sudaro esminę sąlygą tam, kad nacionaliniai sprendimai būtų priimami skaidriai ir paisant diskrecijos, kuria šiuo klausimu disponuoja valstybės narės, ribų (žr. šio sprendimo 112 punktą).

88      Procedūros aiškumo ir skaidrumo reikalavimas taip pat suponuoja, kad su procedūra susijusios nuostatose būtų nurodyta sudaryti sąrašą kompetentinga institucija ir sąlygos, kuriomis suinteresuoti asmenys gali pateikti savo pastabas.

89      Paprasčiausias elementų, kuriais galima ginčyti nacionalinės institucijos vertinimą dėl tam tikro konkretaus įvykio reikšmingumo visuomenei, buvimas savo ruožtu susijęs ne su taikytos procedūros aiškumu ar jos skaidrumu, o su tokio vertinimo pagrįstumu. Tai pasakytina ir tuomet, kai šie požymiai – tai patariamųjų institucijų arba kompetentingos įstaigos padalinių pateiktos nuomonės.

90      Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad FIFA ginčija Jungtinės Karalystės taikytos procedūros aiškumą ir skaidrumą, nes ją taikant į sąrašą buvo įrašytos visos Pasaulio taurės rungtynės, o ne vien „svarbios“ rungtynės.

91      Toliau reikia konstatuoti, kad FIFA pateikti kaltinimai negali sukelti abejonių dėl Komisijos vertinimo dėl itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašui sudaryti ministro taikytos procedūros aiškumo ir skaidrumo (žr. šio sprendimo 7–9 punktus). Priešingai nei teigia FIFA, Direktyvos 89/552 3a straipsnyje įtvirtintas aiškumo ir skaidrumo reikalavimas nėra skirtas įpareigoti ir neįpareigoja kompetentingos nacionalinės institucijos išdėstyti priežastis, dėl kurių ji nesilaikė nuomonių ar pastabų, pateiktų per konsultacinę procedūrą.

92      Toks vertinimas juo labiau taikytinas Pasaulio taurei, kuri paminėta Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje ir gali būti pagrįstai laikoma nedalomu sporto įvykiu, o ne atskirų į „svarbias“, „normalias“ bei atitinkamos nacionalinės rinktinės rungtynes suskirstytų įvykių visuma (žr. šio sprendimo 70 punktą).

93      Šiomis sąlygomis, jeigu tam tikras suinteresuotas asmuo mano, jog per konsultacinę procedūrą pateiktose nuomonėse ar net kompetentingos institucijos padalinio išreikštoje pozicijoje yra duomenų, kurios paneigia galutinį šios institucijos vertinimą dėl atitinkamo įvykio reikšmingumo visuomenei, jis gali, pirma, ginčyti šį vertinimą nacionaliniuose teismuose ir, antra, ginčyti galimo Komisijos sprendimo, kuriuo šis vertinimas patvirtinimas, pagrįstumą Bendrajame Teisme, kaip tai ir daro FIFA, pateikdama šį ieškinio pagrindą.

94      Kalbant apie teiginius dėl žiūrovų skaičių, į kuriuos atsižvelgė Jungtinės Karalystės institucijos, konstatuotina, kad jais taip pat keliamas klausimas dėl materialinio Komisijos vertinimo, kiek tai susiję su ministro pozicijos dėl „normalių“ rungtynių reikšmingumo šios valstybės narės visuomenei pagrįstumu. Taigi jie taip pat nėra susiję su klausimu, ar Jungtinės Karalystės institucijų taikyta procedūra buvo aiški ir skaidri.

95      Dėl argumento, kad 1998 m. birželio 25 d., priimant Jungtinės Karalystės sąrašą, 1998 m. Pasaulio taurės žiūrovų duomenys nebuvo prieinami (žr. šio sprendimo 7 punktą), o Komisija pasirėmė šiais skaičiais, pasakytina, kad jis atmestinas dėl šio sprendimo 75 punkte išdėstytų priežasčių.

96      Taigi FIFA argumentai neparodo, kad Komisija padarė klaidą, kai nusprendė, jog Jungtinės Karalystės taikyta procedūra, kiek tai susiję su Pasaulio taurės įrašymu į itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių sąrašą, buvo aiški ir skaidri.

97      Iš to išplaukia, kad pirma antrojo ieškinio pagrindo dalis yra atmestina.

 Dėl „normalių“ rungtynių reikšmingumo Jungtinės Karalystės visuomenei

–       Šalių argumentai

98      Grįsdama šią nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalį FIFA pirmiausia tvirtina, kad „normalios“ rungtynės turi ypatingą atgarsį vien tarp futbolo mėgėjų, ir, antra, kad šios rungtynės nebuvo tradiciškai transliuojamos per nemokamus televizijos kanalus bei nepritraukė didelio žiūrovų skaičiaus. Jos nuomone, tai reiškia, kad „normalios“ rungtynės neatitinka dviejų kriterijų, kuriuos Komisija taikė ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse, ir todėl šiuo klausimu ji padarė klaidą.

99      Anot FIFA, negalima pagrįstai teigti, kad visos Pasaulio taurės rungtynės yra itin reikšmingi Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiai, t. y. ypatingi įvykiai, kurie domina visą visuomenę, kaip numatyta Direktyvos 97/36 21 konstatuojamojoje dalyje.

100    Šiuo klausimu FIFA tvirtina, kad nors valstybės narės gali laisvai pasirinkti įvykius, kuriuos mano esant itin reikšmingus visuomenei, Komisija privalo nuodugniai patikrinti tokio pasirinkimo teisėtumą Bendrijos teisės požiūriu. Pavyzdžiui, valstybių narių turima diskrecija šioje srityje nesuteikia joms teisės užimti savavališką poziciją ir nėra neribota, o jų pasirinkimas nėra prioritetinis, neturi didesnio svorio ir juo labiau nėra neginčijamas.

101    Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju atlikti tyrimai patvirtina, kad paprastai futbolo nežiūrintys asmenys parodo tik ribotą susidomėjimą „normaliomis“ rungtynėmis. FIFA taip pat pabrėžia ginčijanti ne teisės aktų leidėjo sprendimą nustatyti taisykles, kaip antai įtvirtintos Direktyvos 89/552 3a straipsnyje, dėl itin reikšmingų visuomenei įvykių, o reikšmę, kurią šiai sąvokai suteikė Komisija ginčijamame sprendime. Šiuo klausimu FIFA pakartoja, kad „svarbios“ rungtynės gali būti pagrįstai laikomos itin reikšmingomis visuomenei, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, ir tai atitinka jos pačios politiką. Taikant šią politiką Pasaulio taurės pusfinaliai, finalas, nacionalinės rinktinės, kurios dalyvavimas lemia rungtynių priskyrimą „svarbių“ kategorijai, rungtynės bei atidarymo rungtynės turi būti transliuojamos tiesiogiai per laisvai prieinamą televizijos kanalą.

102    FIFA teigimu, iš Broadcast Audience Research Board duomenų bazės turiniu pagrįsto tyrimo matyti, kad vidutinis ne futbolo mėgėjų, nepertraukiamai žiūrėjusių bent 30 minučių kiekvienų „normalių“ 2006 m. Pasaulio taurės rungtynių, siekia vos 2,8 % visų žiūrovų, palyginti su 14,7 % ne futbolo mėgėjų, žiūrėjusių bent 30 minučių kiekvienų „svarbių“ rungtynių, 18,5 %, žiūrėjusių tokią pačią finalo, 7,1 % – pusfinalių ir 17 % – Anglijos nacionalinės rinktinės rungtynių dalį.

103    Dėl duomenų, kuriuos Jungtinė Karalystė pateikė Komisijai, FIFA dar kartą pakartoja, kad 1998 m. Pasaulio taurės duomenys nebuvo prieinami 1998 m. birželio 25 d., kai buvo sudarytas itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių sąrašas (žr. šio sprendimo 7 punktą), o 1999 m. rugsėjo 23 d. dokumente (žr. šio sprendimo 79 punktą) kalbama apie vidutinį 8,59 mln. šių varžybų rungtynes stebėjusių žiūrovų skaičių. FIFA nuomone, nekalbant apie šio skaičiaus pervertinimą – nes teisingas skaičius yra 6,518 mln. televizijos žiūrovų, – jis nesuteikia jokios informacijos apie „normalių“ rungtynių svarbą Jungtinės Karalystės visuomenei. Viena vertus, gaunant šį rezultatą buvo atsižvelgta ir į „svarbias“ rungtynes, o kita vertus, jame neskiriama tarp futbolo mėgėjų ir asmenų, kurie nesidomi šiuo sportu, tačiau vis dėlto nusprendžia pažiūrėti Pasaulio taurės rungtynes, nes laiko jas itin reikšmingu visuomenei įvykiu. FIFA pabrėžia, kad šio sprendimo 102 punktas tyrimas rodo, jog, be futbolo mėgėjų, plati visuomenė nesidomi „normaliomis“ rungtynėmis, todėl jos neturi atgarsio šioje visuomenėje. Jos nuomone, šios išvados atitinka Komisijos sprendimų praktiką. Todėl ši institucija padarė klaidą, kai nusprendė, kad „normalios“ rungtynės yra svarbios futbolu nesidomintiems asmenims.

104    Ieškovės tvirtinimu, Komisija taip pat padarė klaidą, kai nusprendė, kad visos Pasaulio taurės rungtynės buvo tradiciškai transliuojamos per laisvai prieinamą televiziją, nes tai neteisinga, kalbant apie 16 Pasaulio taurės rungtynių 1994 m., 8 – 1998 m. ir 8 – 2002 m., nors tam tikrais atvejais jos nevyko tuo pačiu metu kaip ir kitos rungtynės. Ieškovė taip pat pažymi, kad 8 „normalias“ 2006 m. Pasaulio taurės rungtynes transliavo antrajai kategorijai iš įtvirtintų Broadcasting Act 1996 98 straipsnyje (žr. šio sprendimo 10 punktą) priklausantis transliuotas. Be to, per 1994 m., 1998 m. ir 2002 m. Pasaulio taures tam tikros rungtynės nebuvo transliuojamos, jeigu jos vyko tuo pačiu metu kaip ir kitos.

105    Anot FIFA, iš 1994 m., 1998 m., 2002 m. ir 2006 m. Pasaulio taurės žiūrovų duomenų, kurie buvo prieinami priimant ginčijamą sprendimą, matyti, kad „normalios“ rungtynės pritraukia tik menką dalį „svarbias“ rungtynės stebinčių žiūrovų. Be to, priešingai nei tvirtina Komisija, atsižvelgiant Jungtinės Karalystės gyventojų skaičių ir į „svarbių“ rungtynių žiūrovų skaičių, 1994 m. ir 1998 m. Pasaulio taurių „normalių“ rungtynių žiūrovų skaičiai jokiu būdu negali būti pripažinti ypač dideliais.

106    Ji pabrėžia, kad 9 tiesiogiai transliuotos 1994 m. Pasaulio taurės rungtynės ir 23 tiesiogiai transliuotos 2002 m. Pasaulio taurės rungtynės buvo pritraukusios mažiau kaip 3 mln. televizijos žiūrovų, 12 tiesiogiai transliuotų 1998 m. Pasaulio taurės rungtynių buvo pritraukusios mažiau kaip 5 mln. televizijos žiūrovų, o 5 „normalios“ 2006 m. Pasaulio taurės rungtynės buvo pritraukusios nuo 65 000 iki 96 000 televizijos žiūrovų.

107    Todėl ieškovė mano, kad du Komisijos panaudoti kriterijai darant išvadą, jog „normalios“ Pasaulio taurės rungtynės yra itin reikšmingos Jungtinės Karalystės visuomenei, t. y. kad jos turi ypatingą atgarsį šioje valstybėje narėje ir kad jos visuomet buvo transliuojamo per nemokamus televizijos kanalus bei pritraukė didelį žiūrovų skaičių, iš tikrųjų nėra tenkinami.

108    Be to, anot FIFA, negali būti teigiama, kad „normalios“ rungtynės yra itin reikšmingos Jungtinės Karalystės visuomenei, nors šios valstybės narės įstatymais televizijos transliuotojai neįpareigojami jų transliuoti, o tokie įpareigojimai nustatyti dėl kitų įvykių. Į Komisijos argumentą, kad per tą patį kanalą neįmanoma transliuoti dvejų tuo pačiu metu vykstančių Pasaulio taurės rungtynių, FIFA atsako, kad jeigu atitinkamos rungtynės iš tiesų būtų itin reikšmingi visuomenei įvykiai, televizijos transliuotojai galėtų jas tuo pačiu metu transliuoti per du skirtingus jiems priklausančius kanalus (kaip antai BBC 1 ir BBC 2) arba suteikti sublicenciją kitam transliuotojui. Dėl Komisijos argumento, jog FIFA nurodytuose skaičiuose neatsižvelgiama nei į dieną, nei į valandą, kai šios rungtynės buvo transliuotos, pastaroji tvirtina, kad šie veiksniai neturi didelės įtakos žiūrovų skaičiui, ir, grįsdama šį teiginį, pateikia daug 1994 m. ir 2006 m. Pasaulio taurės rungtynių pavyzdžių.

109    FIFA taip pat pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras įvykis, kuris laikomas itin reikšmingu vienai visuomenei, nebūtinai yra toks pats kitai visuomenei, Komisijos tvirtinimas, kad Pasaulio taurės paminėjimas Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje reiškia visas šių varžybų rungtynes, neatlaiko kritikos. Be to, jos nuomone, nelogiška laikyti Pasaulio taurę nedalomu įvykiu, nes ji organizuojama keliais etapais ir kiti įvykiai, per kuriuos vyksta kelios rungtynės, kaip antai kriketo pasaulio čempionatas, Jungtinės Karalystės teisės aktuose traktuojami kaip skaidomi įvykiai. Anot ieškovės, be Jungtinės Karalystės ir Belgijos Karalystės, visos kitos valstybės narės sudarė įvykių sąrašus, į kuriuos įrašytos tik tam tikros „svarbioms“ Pasaulio taurės rungtynėms priskiriamos rungtynės ir kurie buvo patvirtinti Komisijos. Ši aplinkybė, jos teigimu, patvirtina, kad Pasaulio taurė nebūtinai turi būti laikoma nedalomu įvykiu.

110    FIFA tvirtina, kad jeigu, priešingai jos argumentams, Direktyvos 89/552 3a straipsnį reikėtų suprasti taip, kad dėl Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies visa Pasaulio taurė pripažintina itin reikšmingu visuomenei įvykiu, turėtų būti laikoma, kad ieškinyje ar bent jau dublike dėl šios nuostatos buvo išreikštas prieštaravimas pagal EB 241 straipsnį. Pateikdama šį prieštaravimą FIFA remiasi visais argumentais, kuriais siekia įrodyti, kad jokios priežastys nepateisina visos Pasaulio taurės pripažinimo nedalomu itin reikšmingu visuomenei įvykiu.

111    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šios nagrinėjamo ieškinio pagrindo dalies pagrįstumą ir pabrėžia, kad dėl Direktyvos 97/36 FIFA negali pagrįstai reikšti prieštaravimo pagal EB 241 straipsnį.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

112    Pirmiausia primintina, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnyje nustačius, jog itin reikšmingų visuomenei įvykių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, apibrėžimas priklauso valstybių narių kompetencijai, valstybėms narėms šiuo klausimu suteikiama didelė diskrecija.

113    Antra, nepaisant aplinkybės, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnyje nėra suderinami konkretūs įvykiai, kuriuos valstybės narės gali pripažinti itin reikšmingais jų visuomenei (žr. šio sprendimo 55 ir 56 punktus), Pasaulio taurės paminėjimas Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje reiškia, jog Komisija negali pripažinti šių varžybų rungtynių įrašymo į įvykių sąrašą prieštaraujančiu Bendrijos teisei dėl to, kad atitinkama valstybė narė nepranešė jai konkrečių priežasčių, pagrindžiančių jas kaip itin reikšmingą visuomenei įvykį (žr. šio sprendimo 57 punktą). Tačiau galimą Komisijos išvadą, jog visos Pasaulio taurės įrašymas į tam tikros valstybės narės itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą yra suderinamas su Bendrijos teise dėl to, kad šios varžybos dėl savo požymių gali būti pagrįstai laikomos nedalomu įvykiu, galima ginčyti remiantis specifiniais argumentais, parodančiais, jog „normalios“ rungtynės nėra tokios reikšmingos šios valstybės narės visuomenei.

114    Kaip pasakyta šio sprendimo 55 ir 56 punktuose, nei Direktyvos 97/36 18 konstatuojamojoje dalyje, nei Direktyvos 89/552 3a straipsnyje neaptariamas klausimas, ar visa Pasaulio taurė gali būti pagrįstai įtraukta į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, nepaisant jos rungtynių, pirmiausia „normalių“ rungtynių, sukeliamo suinteresuotumo atitinkamoje valstybėje narėje.

115    Todėl bet kokia diskusija dėl Direktyvos 97/36 teisėtumo, kiek tai susiję su visos Pasaulio taurės, o ne vien jos „svarbių“ rungtynių, kvalifikavimu kaip itin reikšmingo visuomenei įvykio (žr. šio sprendimo 110 punktą), neturi dalyko, nes jos 18 konstatuojamojoje dalyje šis klausimas neaptariamas. Todėl nėra reikalo spręsti klausimo, ar savo dublike FIFA dėl to galėjo pareikšti pagrįstą prieštaravimą pagal EB 241 straipsnį arba ar toks prieštaravimas buvo implicitiškai pareikštas ieškinyje.

116    Trečia, kaip buvo paaiškinta šio sprendimo 69 ir 70 punktuose, Pasaulio taurė gali būti pagrįstai laikoma nedalomu sporto įvykiu, o ne atskirų į „svarbias“ ir „normalias“ rungtynes suskirstytų įvykių visuma, todėl ministro požiūris nėra savavališkas ir neperžengia jo diskrecijos ribų.

117    Be to, „normalių“ rungtynių svarba išplaukia ir iš paprasčiausios aplinkybės, kad jos yra aptariamų varžybų dalis – kaip ir kitų sporto šakų atveju, kai paprastai ribotas suinteresuotumas varžybomis padidėja, kai jos vyksta per olimpines žaidynes.

118    Tai reiškia, kad neišreiškusi abejonių dėl pozicijos, jog Pasaulio taurės reikšmingumui Jungtinės Karalystės visuomenei įvertinti rungtynės neturi būti skirstomos į „svarbias“ ir „normalias“, ir šias varžybas reikia laikyti nedalomomis, o ne savarankiškų įvykių seka (ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosios dalys, žr. šio sprendimo 18 punktą), Komisija nepadarė jokios klaidos.

119    Šiuo klausimu nagrinėjamame ieškinio pagrinde FIFA pateikti argumentai niekaip nekeičia ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstyto vertinimo.

120    Aplinkybė, kad vos 2,8 % ne futbolo mėgėjų nepertraukiamai žiūrėjo bent 30 minučių kiekvienų „normalių“ 2006 m. Pasaulio taurės rungtynių (žr. šio sprendimo 102 punktą), neleidžia daryti kažkokių išvadų, nes tam, kad visą Pasaulio taurę būtų galima pagrįstai įrašyti į Jungtinės Karalystės itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, nebūtinai visos „normalios“ rungtynės turi būti itin reikšmingos šios valstybės narės visuomenei. Atvirkščiai, siekiant pateisinti rungtynių neskirstymą į „svarbias“ ir „normalias“ dėl jų reikšmingumo visuomenei, pakanka, kad šio sprendimo 70 punkte aprašytus požymius atitiktų tik tam tikros „normalios“ rungtynės, kurių skaičiaus ar dalyvių negalima nustatyti sudarant sąrašą ar įsigijant transliavimo teises. Tai reiškia, jog šiame tyrime surinktiems duomenims pritaikytas kriterijus buvo pernelyg siauras ir todėl nepritaikytas nei Pasaulio taurės struktūrai, nei požymiams, kuriuos turi atitikti šios varžybos, kad jas būtų galima kvalifikuoti kaip ištisinį itin reikšmingą visuomenei įvykį.

121    Dėl šio konstatavimo taip pat praranda savo reikšmę FIFA argumentas, jog tam tikros „normalios“ 1994 m., 1998 m. ir 2002 m. Pasaulio taurės rungtynės nebuvo transliuotos tiesiogiai arba jas transliavo antrajai kategorijai iš įtvirtintų Broadcasting Act 1996 98 straipsnyje (žr. šio sprendimo 10 punktą) priklausantis transliuotojas. Be to, priešingai nei teigia FIFA, ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamoji dalis (žr. šio sprendimo 18 punktą) susijusi ne su visuomet tiesiogiai transliuotomis rungtynėmis, o su visuomet per nemokamos televizijos kanalus transliuotomis rungtynėmis, ir tai atitinka ketvirtąjį to paties sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje įvardytą kriterijų.

122    Kalbant apie argumentą dėl „normalių“ 1994 m., 1998 m. ir 2002 m. Pasaulio taurių rungtynių žiūrovų skaičiaus (žr. šio sprendimo 105 punktą), reikia pasakyti, kad su juo taip pat negalima sutikti.

123    Šiuo klausimu pabrėžtina, kad, priešingai nei teigia FIFA, „normalių“ rungtynių žiūrovų skaičius, palyginti su „svarbių“ rungtynių žiūrovų skaičiumi, neįrodo, jog pirmosios nepritraukė didelio žiūrovų skaičiaus. Pagal FIFA pateiktus statistikos duomenis 1994 m. Pasaulio taurės atveju „normalios“ rungtynės vidutiniškai pritraukė 60 % „svarbias“ rungtynes stebėjusių televizijos žiūrovų, o 1998 m., 2002 m. bei 2006 m. Pasaulio taurių atveju šis skaičius atitinkamai sudarė 43 %, 30 % ir 33 %. Nors teisinga, kad šie skaičiai mažesni nei „svarbių“ rungtynių atveju, „normalioms“ rungtynėms įrašyti į nacionalinį itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą vis dėlto nėra reikalaujama, kad jos pritrauktų tokį patį televizijos žiūrovų skaičių kaip ir „svarbios“ rungtynės. Nagrinėjamu atveju šių skaičių negalima suprasti taip, kad jie atitinka televizijos žiūrovų skaičių, kurie paprastai Jungtinėje Karalystėje stebėtų rungtynes, vykstančias ne per svarbias tarptautines nacionalinių rinktinių futbolo varžybas, ir kuriose, be to, nedalyvautų kuri nors šios valstybės narės nacionalinė rinktinė.

124    Šį vertinimą patvirtina daugelis duomenų 1999 m. kovo 24 d. Jungtinės Karalystės pranešime Komisijai, kurio turinys išdėstytas dokumente „Draft Reply to European Commission’s letter of 23 December 1998 [Atsakymo į 1998 m. gruodžio 23 d. Europos Komisijos raštą projektas]“, pridėtame prie ieškinio. Pavyzdžiui, šiuo dokumento E priede analizuojami 1998 m. Pasaulio taurės žiūrovų skaičiai. Ši analizė parodo, kad „normalios“ rungtynės tarp Nyderlandų ir Jugoslavijos, nuo kurių baigties priklausė Anglijos rinktinės varžovas, jeigu ši laimėtų prieš Argentiną, pritraukė 10,55 mln. televizijos žiūrovų, o kitame prie ieškinio pridėtame dokumente „Viewer data for 1994-2006 FIFA World Cup matches [1994–2006 m. FIFA Pasaulio taurių žiūrovų skaičiai]“ (toliau – analitiniai žiūrovų duomenys) šis skaičius padidėja iki 10,605 mln. Remiantis analitiniais žiūrovų duomenimis, „normalios“ rungtynės kartu tarp Brazilijos ir Čilės bei tarp Nigerijos ir Danijos buvo atitinkamai pritraukusios 10,63 ir 10,32 mln. televizijos žiūrovų, nepaisant to, kad šios rungtynės neturėjo jokio ryšio su kurios nors Jungtinės Karalystės nacionalinės rinktinės pasirodymu. Be to, vadovaujantis minėtais dokumentais, Kamerūno nacionalinė rinktinė per dvejas tiesiogiai transliuotas 1998 m. Pasaulio taurės rungtynes prieš atitinkamai Austriją ir Italiją pritraukė 9,18 mln. televizijos žiūrovų, o rungtynes tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Irano bei tarp Ispanijos ir Bulgarijos atitinkamai stebėjo 7,94 ir 7,91 mln. televizijos žiūrovų. Galiausiai pagal šiuos du dokumentus Jamaikos nacionalinė rinktinė per dvejas rungtynes prieš Kroatiją ir Argentiną buvo pritraukusi vidutiniškai 7,89 mln. televizijos žiūrovų, o pirmąsias iš jų stebėjo 10,234 mln. žiūrovų.

125    Svarbu pridurti, kad, remiantis tuo pačiu Jungtinės Karalystės institucijų pranešimu, 1998 m. Football Association Cup (nacionalinės futbolo taurės varžybos) finalas buvo pritraukęs 7,81 mln. televizijos žiūrovų, o tai, turint omenyje ankstesniame punkte aprašytus žiūrovų skaičius, patvirtina, kokią reikšmę turi „normalios“ Pasaulio taurės rungtynės.

126    Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad, remiantis analitiniais žiūrovų duomenimis, 16 iš „normalių“ 1994 m. Pasaulio taurės rungtynių buvo pritraukusios nuo 7,196 iki 11,625 mln., o 8 – nuo 5,669 iki 6,926 mln. televizijos žiūrovų. Dėl 1998 m. Pasaulio taurės iš to paties dokumento išplaukia, kad iš „normalių“ rungtynių 21 buvo pritraukusios nuo 7,161 iki 10,632 mln., o 13 – nuo 5,254 iki 6,761 mln. televizijos žiūrovų. Kalbant apie 2002 m. Pasaulio taurę, analitiniai žiūrovų duomenys parodo, kad 24 „normalios“ rungtynės buvo pritraukusios nuo 3,073 iki 5,317 mln. televizijos žiūrovų. 2006 m. Pasaulio taurės atveju analitiniai žiūrovų duomenys rodo, kad 11 „normalių“ rungtynių stebėjo nuo 7,058 iki 9,645 mln., 15 tos pačios kategorijos rungtynių – nuo 5 iki 6,692 mln. televizijos žiūrovų.

127    Vertinant tiek absoliučius skaičius, tiek 1998 m. Football Association Cup finalo žiūrovų skaičių santykį, pažymėtina, jog šie skaičiai patvirtina, kad „normalios“ rungtynės Jungtinėje Karalystėje pritraukia labai daug žiūrovų, o tai galima paaiškinti tik tuo, kad jos įtrauktos į Pasaulio taurės varžybų kalendorių. Taigi šie statistiniai duomenys patvirtina šio sprendimo 69, 70 ir 117 punktuose pateiktą vertinimą ir ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje išdėstytą poziciją, kad Pasaulio taurės rungtynės, įskaitant „normalias“ rungtynes, tradiciškai sutraukia daug televizijos žiūrovų.

128    Abejonių dėl šios išvados nesukelia ir FIFA įvardyti tariamai labai maži televizijos žiūrovų skaičiai, kiek tai susiję su tam tikromis „normaliomis“ rungtynėmis (žr. šio sprendimo 106 punktą). Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad visos 9 tiesiogiai transliuotos ir mažiau kaip 3 mln. televizijos žiūrovų pritraukusios rungtynės prasidėjo 0 val. 30 min. Grinvičo laiku, nes varžybos vyko Jungtinėse Valstijose. Laiko skirtumas taip pat paaiškina žiūrovų skaičius, užfiksuotus per tam tikras Pietų Korėjoje ir Japonijoje vykusios 2002 m. Pasaulio taurės rungtynes. Pavyzdžiui, iš 23 FIFA įvardytų ir mažiau kaip 3 mln. televizijos žiūrovų pritraukusių „normalių“ rungtynių 14 prasidėjo tarp 6 val. 15 min. ir 7 val. 15 min., o 9 – tarp 8 val. 25 min. ir 12 val. 15 min. Grinvičo laiku. Aplinkybę, jog šio per 1994 m. ir 2002 m. varžybas stebėto fenomeno priežastis yra laiko skirtumas kartu su atitinkamų rungtynių pradžia, patvirtina daug didesni žiūrovų skaičiai, kiek tai susiję su „normaliomis“ rungtynėmis, kurios buvo transliuotos ne pernelyg anksti ryte ir ne darbo metu, kaip tai, pavyzdžiui, buvo šio sprendimo 126 punkte minėtų rungtynių atveju. Be to, remiantis prie dubliko byloje T–385/07, su kuria ši byla buvo sujungta, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis (žr. šio sprendimo 24 punktą), pridėtu pranešimu spaudai, pati FIFA pabrėžia laiko skirtumo svarbą, kuris nulemia tam tikrų rungtynių pradžią kiekvienoje valstybėje, ir pripažįsta, jog ši aplinkybė buvo veiksnys, turėjęs įtakos žiūrovų skaičiui Azijoje ir Europoje per 2002 m. ir 2006 m. Pasaulio taures.

129    Kiek tai susiję su 2002 m. Pasaulio taure, visos 12 FIFA įvardytos „normalios“ rungtynės buvo transliuotos tarp 13 val. 30 min. ir 16 val. 30 min. Grinvičo laiku, t. y. darbo metu. Dėl 5 „normalių“ 2006 m. Pasaulio taurės rungtynių, kurias iš tiesų stebėjo labai mažai televizijos žiūrovų, pakanka pasakyti, kad rungtynės tarp Paragvajaus bei Trinidado ir Tobago vyko tuo pačiu metu kaip ir rungtynės tarp Anglijos ir Švedijos, kurios pritraukė 18,464 mln. žiūrovų. Rungtynės tarp Kosta Rikos ir Lenkijos prasidėjo 14 val. 28 min. ir vyko tuo pačiu metu kaip ir rungtynės tarp Ekvadoro ir Vokietijos, kurias stebėjo 2,725 mln. televizijos žiūrovų. Rungtynės tarp Irano ir Angolos prasidėjo 14 val. 30 min. ir vyko tuo pačiu metu kaip ir rungtynės tarp Portugalijos ir Meksikos, kurias žiūrėjo 2,301 mln. televizijos žiūrovų. Rungtynės tarp Dramblio Kaulo Kranto ir Serbijos su Juodkalnija vyko tuo pačiu metu kaip ir rungtynės tarp Nyderlandų ir Argentinos, kurios pritraukė 8,740 mln. televizijos žiūrovų, o rungtynės tarp Ukrainos ir Tuniso prasidėjo 15 val. 00 min. ir vyko tuo pačiu metu kaip ir rungtynės tarp Saudo Arabijos ir Ispanijos, kurias žiūrėjo 1,872 mln. televizijos žiūrovų. Šios aplinkybės – tai objektyvios priežastys, paaiškinančios, kodėl šių „normalių“ rungtynių žiūrovų skaičiai skiriasi nuo užfiksuotų įprastai (žr. šio sprendimo 126 punktą).

130    Todėl „normalių“ rungtynių žiūrovų skaičius patvirtina, o ne paneigia, šio sprendimo 118 punkte atlikta vertinimą.

131    Be to, šio sprendimo 107 punkte padarytą išvadą taip pat atitinka išdėstytoji 2000 m. gegužės 10 d. Komisijos sprendimo 2000/400/EB dėl [EB] 81 straipsnio taikymo procedūros (Byla Nr. IV/32.150 – Eurovision, OL L 151, p. 18) 40 konstatuojamojoje dalyje, kurią turi omenyje FIFA (žr. šio sprendimo 103 punktą). Remiantis minėta konstatuojamąja dalimi, tarptautiniai sporto renginiai apskritai labiau domina konkrečios valstybės narės žiūrovus nei nacionaliniai renginiai, jeigu juose dalyvauja nacionalinė rinktinė arba atitinkamas nacionalinis čempionas, o tarptautiniai sporto renginiai, kuriuose nedalyvauja nei nacionalinė rinktinė, nei nacionalinis čempionas, veikiau sukelia tik nedidelį susidomėjimą. Tačiau Pasaulio taurė dažnai vyksta dalyvaujant kuriai nors Jungtinės Karalystės nacionalinei rinktinei. Be to, net jei yra kitaip, vienos iš Jungtinės Karalystės nacionalinių rinktinių nedalyvavimas Pasaulio taurėje paprastai paaiškėja ne tik jau sudarius itin reikšmingų įvykių šios valstybės narės visuomenei sąrašą, bet ir suteikus televizijos transliacijos teises konkretiems metams.

132    Dėl argumento, susijusio su tuo, jog nėra nustatyta pareiga transliuoti „normalias“ rungtynes (žr. šio sprendimo 108 punktą), pakanka pažymėti, jog sprendimas neįpareigoti tam tikro televizijos transliuotojo rodyti tam tikrą įvykį anaiptol nereiškia, kad šis įvykis nėra itin reikšmingas visuomenei, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnį, net jei tokių įpareigojimų nustatymas priklauso nacionalinio įstatymo leidėjo taikomų priemonių ratui. Paisant proporcingumo principo, minėtu straipsniu siekiama užkirsti kelią tam, kad dėl išskirtinių televizijos transliacijų plati tam tikros valstybės narės visuomenė neturės galimybės stebėti tam tikrų įvykių per nemokamą televiziją. Taigi juo nėra siekiama netiesiogiai priversti tokią apsaugą pageidaujančias suteikti valstybes įpareigoti tam tikrą nemokamą televizijos transliuotoją rodyti šiuos įvykius. Jeigu siekiant pagrįstai įtraukti įvykį į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą valstybės narės privalėtų įpareigoti tam tikrą nemokamą televizijos transliuotoją jį rodyti, atitinkama nuostata turėtų jos tikslą viršijantį poveikį.

133    Aplinkybė, kad dėl kitų įvykių, kaip antai kriketo pasaulio čempionatas, Jungtinė Karalystė pasirinko kitokį sprendimą arba kad kitos valstybės narės į savo sąrašus daugiausia įrašė „svarbias“ Pasaulio taurės rungtynes, neturi poveikio išdėstytam vertinimui, kuris leido pagrįstai pripažinti visą Pasaulio taurę itin reikšmingu šios valstybės narės visuomenei įvykiu. Kadangi Direktyvos 89/552 3a straipsnyje nėra derinami konkretūs įvykiai, kuriuos valstybės narės gali pripažinti itin reikšmingais visuomenei (žr. šio sprendimo 55 punktą), keli požiūriai dėl Pasaulio taurės rungtynių įrašymo į nacionalinį sąrašą taip pat gali būti suderinami su aptariama nuostata.

134    Kadangi negalima pritarti FIFA argumentams, susijusiems su tuo, kad Komisija padarė klaidą, kai patvirtino ministro vertinimą, jog visa Pasaulio taurė yra itin reikšmingas Jungtinės Karalystės visuomenei įvykis, antra šio ieškinio pagrindo dalis ir visas ieškinio pagrindas yra atmestini.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su FIFA nuosavybės teisės pažeidimu

 Šalių argumentai

135    FIFA pažymi, kad nuosavybės teisę gina Bendrijos teisės sistema kaip savo bendrąjį principą. Jos nuomone, naudojimasis šia teise gali būti ribojamas siekiant patenkinti bendrojo intereso tikslą, su sąlyga, kad tokie ribojimai nebūtų nepamatuoti ir nepakenktų pačiai šios teisės esmei. Ji pabrėžia, kad išskirtinis intelektinės nuosavybės teisių valdymas jas naudojant arba suteikiant licencijas sudaro tokių teisių esmę.

136    Tačiau kadangi ginčijamu sprendimu buvo patvirtintas „normalių“ Pasaulio taurės rungtynių įrašymas į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, nepaisant to, jog šios rungtynės negali būti taip kvalifikuotos, taip ne tik leidžiama apriboti FIFA teisę valdyti savo nuosavybę, bet ir paneigti pačią jos esmę, nesvarbu, kokios būtų pasekmės televizijos transliuotojams. Draudimu suteikti išskirtinę licenciją tiesiogiai transliuoti kurias nors Pasaulio taurės rungtynes Jungtinėje Karalystėje iš FIFA savavališkai atimama jos nuosavybės teisės esmė.

137    Ieškovės nuomone, nė vienas bendrojo intereso tikslas nepateisina tokio drastiško ir neproporcingo kišimosi į jos nuosavybės teisę, nes būtų teisinga įrašyti į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą vien „svarbias“ rungtynes, ir to visiškai pakaktų, siekiant užtikrinti visuomenės galimybę stebėti aptariamą įvykį. Šiuo klausimu FIFA priduria, kad išskirtinių teisių transliuoti sporto įvykius suteikimas ir įgijimas yra labai svarbūs ir tai yra tvirtai nusistovėjusi bei pačios Komisijos tokia pripažįstama komercinė praktika. Išskirtinumas smarkiai padidina teisių vertę, taip suteikdamas FIFA galimybę siekti jos įstatuose įtvirtintų tikslų, todėl draudimas suteikti jas išskirtinumo pagrindais turi poveikį pačiai jų esmei.

138    Taigi FIFA tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai ginčijamame sprendime nusprendė, jog Jungtinės Karalystės priemonės atrodo proporcingos, palyginti su tikslu užtikrinti plačią prieigą prie itin reikšmingų visuomenei įvykių televizijos transliacijų.

139    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija šio ieškinio pagrindo pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

140    Reikia priminti, kad, kaip, be to, neginčijama tarp šalių, FIFA yra Pasaulio taurės organizatorė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį, ir todėl kiekvienas asmuo, pageidaujantis pasinaudoti šio įvykio transliavimo per televiziją teisėmis, turi jas įsigyti iš jos arba iš asmens, kuris jas įgijo iš jos.

141    Kadangi ginčijamo sprendimo teisinis poveikis gali turėti įtakos šių teisių vertei (žr. šio sprendimo 33–37 punktus), įtaka daroma ir FIFA nuosavybės teisei.

142    Be to, iš teismų praktikos išplaukia, kad jeigu siekdama pateisinti reglamentavimą, galintį riboti laisvę teikti paslaugas ar įsisteigimo laisvę, tam tikra valstybė narė remiasi tokiomis nuostatomis, kaip antai EB 46 ir 55 straipsniai, šis Bendrijos teisėje numatytas pateisinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, visų pirma į pagrindines teises. Taigi, šiose nuostatose numatytos išimtys gali būti taikomos nacionaliniam reglamentavimui, tik jeigu šis reglamentavimas atitinka pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismai (šiuo klausimu žr. 1991 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo ERT, C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 43 punktą). Atitinkamai negali būti sutikta su tuo, kad nacionalinė priemonė, kuri neatitinka pagrindinių teisių, kaip antai nuosavybės teisės (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C‑20/00 ir C‑64/00, Rink. p. I‑7411, 67 punktą), būtų grindžiama pripažintomis išimtimis dėl to, kad atitinka bendrojo intereso priežastis, kaip antai didelės auditorijos galimybę stebėti itin reikšmingus visuomenei įvykius per televiziją.

143    Vis dėlto pagrindinės nuosavybės teisės apsaugos principas Bendrijos teisėje nėra absoliuti prerogatyva, o turi būti vertinamas pagal jo socialinę funkciją. Todėl naudojimuisi nuosavybės teise gali būti nustatyti apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei netoleruotinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šios garantuojamos teisės esmę (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia ir ERSA, C‑347/03, Rink. p. I‑3785, 119 punktą ir 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt., C‑154/04 ir C‑155/04, Rink. p. I‑6451, 126 punktą).

144    Šiuo klausimu primintina, kad dėl šio sprendimo 116–134 punktuose išdėstytų priežasčių ir, priešingai nei teigia FIFA, Pasaulio taurė gali būti pagrįstai laikoma nedalomu itin reikšmingu Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiu, nes „normalių“ rungtynių žiūrovų skaičiai patvirtina, o ne paneigia ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą vertinimą. Tokiomis aplinkybėmis Pasaulio taurės, kaip tam tikro įvykio, nedalomumas lemia, kad Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad visų šių rungtynių įrašymas į Jungtinės Karalystės sąrašą yra proporcinga priemonė.

145    Taigi konstatuotina, kad teiginys, jog „normalių“ rungtynių įrašymas į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą yra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis į FIFA nuosavybės teisę, nes šios rungtynės nėra tokie įvykiai, grindžiamas klaidinga prielaida.

146    Be to, net jeigu nagrinėjami teisės aktai gali turėti įtakos kainai, kurią FIFA galėtų gauti už Pasaulio taurės transliavimo Jungtinėje Karalystėje teisių suteikimą, jie nepanaikina šių teisių komercinės vertės, nes, pirma, jais FIFA nėra įpareigojama perleisti teises, nesvarbu, kokiomis sąlygomis, ir, antra, nuo neteisėtų susitarimų ar piktnaudžiavimo FIFA saugoma ir pagal Bendrijos, ir pagal nacionalinę konkurencijos teisę. Tai reiškia, kad padariusi išvadą dėl Jungtinės Karalystės priemonių proporcingumo Komisija nepadarė klaidos.

147    Todėl trečiasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl ketvirtojo ir šeštojo ieškinio pagrindų, susijusių su laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvę reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimu

 Šalių argumentai

148    Pateikdama pirmąjį iš šių dviejų ieškinio pagrindų, kurie nagrinėtini kartu, FIFA tvirtina, kad ginčijamas sprendimas riboja laisvę teikti paslaugas, nes, pirma, juo užkertamas kelias parduoti išskirtines teises transliuoti kurias nors Pasaulio taurės rungtynes antrajai kategorijai iš įtvirtintų Jungtinės Karalystės teisės aktais (žr. šio sprendimo 10 punktą) priklausančiam transliuotojui ir, antra, kitose valstybėse narėse įsteigti šios kategorijos transliuotojai negali transliuoti Pasaulio taurės rungtynių šioje valstybėje narėje. Anot ieškovės, galimybės įsigyti išskirtines tokio tipo transliavimo Jungtinėje Karalystėje teises atėmimas panaikina bet kokį kitose valstybėse narėse įsteigtų televizijos transliuotojų suinteresuotumą jas įsigyti ir todėl užkerta jiems kelią transliuoti šioje valstybėje narėje kokias nors Pasaulio taurės rungtynes. Ji pabrėžia, kad išskirtinumas turi lemiamos reikšmės televizijos transliuotojams, ketinantiems pradėti teikti ar išplėtoti savo paslaugas, visų pirma kitose valstybėse narėse, nei jie yra įsisteigę.

149    Jos teigimu, net jeigu laisvės teikti paslaugas apribojimai gali būti pateisinami bendrojo intereso priežastimis, šiuo tikslu priimto nacionalinės priemonės turi būti būtinos, tinkamos ir proporcingos. Komisija, kuriai nagrinėjamu atveju tenka pareiga įrodyti, kad šios sąlygos įvykdomos, turi atlikti nuodugnią analizę ir parodyti, kad turėjo atitinkamų pagrindų taip manyti.

150    Ieškovė tvirtina, kad šie apribojimai, kurie pripažinti ir ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje, yra labai neproporcingi ir netinkami bei privalėjo būti panaikinti ar sušvelninti, įrašius į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą vien tokią reikšmę turinčias Pasaulio taurės rungtynes, t. y. svarbias rungtynes. Tai atitinka ir pačios FIFA politiką, pagal kurią reikalaujama transliuoti atidarymo rungtynes, pusfinalius, finalą ir atitinkamos nacionalinės rinktinės rungtynes per nemokamus kanalus, o kitos rungtynės gali būti transliuojamos per mokamus kanalus. FIFA priduria, kad kiekvieno įvykio įrašymo į Jungtinės Karalystės sąrašą proporcingumas turi būti vertinamas atskirai, nes iš tikrųjų sąrašas yra sprendimų, kurių kiekvienas susijęs su konkrečiu įvykiu, visuma.

151    Atsakydama į Jungtinės Karalystės argumentus, pagrįstus Office of Communications įgaliojimais leisti išskirtinę tiesioginę transliaciją, FIFA pabrėžia, kad sąlygų neatitinkantys transliuotojai visiškai nėra susidomėję įsigyti transliavimo teises, jeigu išskirtinumas nėra garantuotas.

152    Pateikdama ieškinio pagrindą dėl įsisteigimo laisvės pažeidimo FIFA pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog vieną iš Direktyvos 97/36 teisinių pagrindų sudaro EB 66 straipsnis, ir remiantis Direktyvos 89/552 3a straipsniu priimtos valstybės priemonės turi atitikti visas Bendrijos teisės nuostatas, nacionalinės priemonės, be kita ko, turi būti suderinamos su EB sutarties nuostatomis dėl įsisteigimo laisvės. Anot FIFA, ginčijamu sprendimu patvirtintas Jungtinės Karalystės sąrašas trukdo įsisteigti šioje valstybėje narėje pageidaujantiems ir šiuo tikslu mokamos televizijos paslaugas siūlyti siekiantiems televizijos transliuotojams įsigyti išskirtines Pasaulio taurės rungtynių transliavimo teises.

153    Jos teigimu, nors teisinga, kad jeigu įsisteigimo laisvę ribojančios nacionalinės priemonės vienodai taikomos visiems priimančios valstybės narės teritorijoje veiklą vykdantiems asmenims ar įmonėms, jos gali būti pateisinamos, kai atitinka svarbias bendrojo intereso priežastis, tik dar būtina, kad jos būtų tinkamos jomis siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina tam tikslui pasiekti.

154    Kadangi išskirtinio sporto įvykių transliavimo teisės yra svarbi priemonė, kad į Jungtinės Karalystės rinką ateinantys nauji subjektai galėtų pasinaudoti įsisteigimo laisve, potencialaus naujo subjekto negalėjimas išskirtinėmis teisėmis transliuoti Pasaulio taurės rungtynių sudaro įsisteigimo laisvės apribojimą. Taigi, FIFA nuomone, ginčijamame sprendime Komisija padarė klaidą, nes nepripažino šios aplinkybės.

155    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija pateikiant šiuo ieškinio pagrindus FIFA išdėstytų argumentų pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

156    Neginčijama, kad, kaip tai, be to, pripažinta ir ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamojoje dalyje, pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnį dėl ginčijamo sprendimo pradėjęs veikti abipusio pripažinimo principas riboja laisvę teikti paslaugas bendrojoje rinkoje, kuri įtvirtinta EB 49 straipsnyje.

157    Be to, kaip tvirtina FIFA, dėl Jungtinės Karalystės priemonių kitose valstybėse narėse įsteigti transliuotojai gali atsidurti mažiau palankioje faktinėje ar teisinėje situacijoje, palyginti su šioje valstybėje narėje įsteigtais transliuotojais. Šiuo požiūriu, nepaisant aplinkybės, kad šio sprendimo 10–13 punktuose aprašyti teisės aktai vienodai taikomi abiem Jungtinės Karalystės teisės aktuose įtvirtintoms kategorijoms priklausantiems transliuotojams, faktiškai mažiau tikėtina, jog nė vienas pirmajai kategorijai priklausantis ir greičiausiai šioje valstybėje narėje įsteigtas transliuotojas nebus suinteresuotas transliuoti Pasaulio taurės rungtynių, dėl ko šioje šalyje įsisteigti pageidaujantis transliuotojas įgytų galimybę gauti Office of Communications leidimą transliuoti šį įvykį praktiškai išskirtinėmis teisėmis (žr. šio sprendimo 13 punktą), nei atvirkščiai. Tai reiškia, kad Jungtinės Karalystės priemonės iš tiesų riboja įsisteigimo laisvę, kaip ji įtvirtinta EB 43 straipsnyje.

158    Vis dėlto šie laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės apribojimai gali būti pateisinami, jeigu jais siekiama apsaugoti teisę į informaciją ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus, šalyje ar už jos ribų vykstančius itin reikšmingus įvykius, su papildomomis sąlygomis, kad jie būtų tinkami užtikrinti jais siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršytų to, kas būtina tam tikslui pasiekti (žr. šio sprendimo 48–54 punktus).

159    Šiuo klausimu svarbu priminti, jog FIFA ginčija ginčijamo sprendimo teisėtumą Sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės atžvilgiu, kiek Komisija pritarė, kad „normalios“ rungtynės būtų įrašytos į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą. Anot FIFA, šios rungtynės negali būti taip kvalifikuotos ir todėl laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės apribojimas neproporcingas.

160    Pažymėtina, kad šiame FIFA argumente painiojama ypatinga tam tikro įvykio reikšmė visuomenei, o tai sudaro pirmąją tenkintiną sąlygą ir yra bendrojo intereso priežastis, pateisinanti Sutarties garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimą (žr. šio sprendimo 48–53 punktus), ir nagrinėjamo apribojimo proporcingumas, o tai sudaro antrąją sąlygą, kurią turi atitikti tokią laisvę ribojantys nacionalinės teisės aktai, kad būtų suderinami su Bendrijos teise (žr. šio sprendimo 54 punktą).

161    Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 116–134 punktų, priešingai nei teigia FIFA, pateikdama ketvirtąjį ieškinio pagrindą, Pasaulio taurė gali būti pagrįstai laikoma nedalomu itin reikšmingu Jungtinės Karalystės visuomenei įvykiu, nes „normalių“ rungtynių žiūrovų skaičiai patvirtina, o ne paneigia ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstytą vertinimą. Taigi konstatuotina, jog tvirtinimas, kad nagrinėjamos rungtynės nėra itin reikšmingos visuomenei ir todėl Jungtinės Karalystės priemonės yra neproporcingos, bet kuriuo atveju pagrįstas klaidinga prezumpcija. Todėl, turint omenyje šių varžybų nedalomumą, šis tvirtinimas nepaneigia Komisijos išvados dėl tinkamo ir proporcingo visų Pasaulio taurės rungtynių įrašymo į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą.

162    Tokie patys samprotavimai galioja ir įsisteigimo laisvės atveju. Nors pateikdama savo argumentus dėl šeštojo ieškinio pagrindo FIFA tiesiogiai nepatikslina, ar ji ginčija ginčijamame sprendime išdėstytą Komisijos poziciją dėl Jungtinės Karalystės sąrašo atitikties Bendrijos teisei, vien kiek tai susiję su tuo, kad Komisija patvirtino „normalių“ rungtynių įtraukimą į jį, iš viso ieškinio bei FIFA atsakymo į rašytinį Bendrojo Teismo klausimą (žr. šio sprendimo 68 punktą) matyti, kad yra būtent taip.

163    Vis dėlto šio sprendimo 161 punkte išdėstyti samprotavimai lemia, kad argumentams dėl įsisteigimo laisvę reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimo negali būti pritarta.

164    Taigi ketvirtasis ir šeštasis ieškinio pagrindai yra atmestini.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su konkurenciją reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimu

 Šalių argumentai

165    FIFA teigia, kad ginčijamame sprendime visiškai neanalizuojamas konkurencijos iškraipymas, kurį lemia visų Pasaulio taurės rungtynių įrašymas į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą. Vis dėlto konkurencija iškraipoma sumažėjus televizijos transliuotojų, konkuruojančių dėl teisių transliuoti Pasaulio taurę Jungtinėje Karalystėje, skaičiui, o tai turi poveikį FIFA, kaip šio įvykio organizatorės, pajamoms. Be to, ginčijamame sprendime neapibrėžiamos nei prekės, nei rinkos, kurioms buvo skirta ginčijamo sprendimo 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse atsispindėjusi analizė (žr. šio sprendimo 18 punktą). Tačiau, ieškovės nuomone, siekiant ištirti konkurencijos situaciją, būtina apibrėžti atitinkamas rinkas, juo labiau kad Jungtinės Karalystės sąraše kalbama apie keturis skirtingus futbolo turnyrus.

166    FIFA tvirtina, jog pirmajai Jungtinės Karalystės teisės aktais įtvirtintai kategorijai priklausančių transliuotoju apibrėžtis parengta specialiai, kad vien tradiciniai šios valstybės narės transliuotojai galėtų įvykdyti šias sąlygas ir todėl įsigyti išskirtinę teisę transliuoti Pasaulio taurės rungtynes. Praktikoje nuo 1996 m. šias teises visuomet bendrai įgydavo du transliuotojai, BBC ir ITV, todėl, pirma, įsigyjant Pasaulio taurės rungtynių transliavimo Jungtinėje Karalystėje teises nėra jokios konkurencijos ir, antra, BBC ir ITV užima bendrą dominuojančią padėtį rinkoje. Taigi, anot FIFA, Komisija padarė klaidą, kai ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamojoje dalyje patvirtino, kad Jungtinės Karalystės priemonės sudaro galimybes realiai ar potencialiai konkurencijai šioje srityje. Be to, ieškovės nuomone, šios priemonės lemia reklamos ir sporto įvykių transliavimo per mokamus kanalus rinkų iškraipymą.

167    Taigi Jungtinės Karalystės teisės aktais BBC i ITV suteikiamos specialios teisės ir šiam vertinimui neturi jokios įtakos šių teisių suteikimo kriterijų objektyvumas. Ieškovės teigimu, nuolat kartu įsigydamos su Pasaulio taure susijusias teises, šie transliuotojai elgiasi kaip kolektyvinis vienetas. Todėl, FIFA nuomone, turint omenyje specialių teisių suteikimą, jie užima bendrą dominuojančią padėtį ir gali ja piktnaudžiauti. Šiuo klausimu FIFA pažymi, kad išvadai, jog tam tikra valstybė narė pažeidė EB 86 straipsnio 1 dalį kartu su EB 82 straipsniu, nėra būtina įrodyti faktinio piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, nes tam pakanka vien piktnaudžiavimo galimybės. Ji pabrėžia, jog Jungtinės Karalystės priemonės sukuria tokią rinkos struktūrą, kai leidžiami ar sudaromos palankios sąlygos piktnaudžiavimui.

168    Be to, FIFA atkreipia dėmesį į tai, jog BBC ir ITV nevisiškai išnaudojo savo įgytas teises, nes tiesiogiai netransliavo 40 ir 244 pastarųjų keturių Pasaulio taurės varžybų rungtynių. Taip jos apribojo gamybą, pažeisdamos EB 82 straipsnį. Ieškovė taip pat teigia, jog tai, kad šie transliuotojai buvo įsigiję nagrinėjamas teises, apribojo rinkų, kaip antai mokamų sporto kanalų bei televizijos reklamos vykstant Pasaulio taurei, raidą, nes egzistuoja didelių kliūčių įsigyti panašios reikšmės sporto įvykių transliavimo teises, kurios visos ilgai priklauso mokamiems kanalams.

169    FIFA taip pat tvirtina, kad nagrinėjamų specialių teisių suteikimas BBC ir ITV kartu su šiuo transliuotojus saistančiu susitarimu bendrai įsigyti Pasaulio taurės transliavimo teises yra EB 81 straipsnio 1 daliai prieštaraujanti priemonė, taikoma pažeidžiant EB 86 straipsnio 1 dalį.

170    Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, ginčija FIFA teiginių pagrįstumą.

 Bendrojo Teismo vertinimas

171    FIFA argumentus šiame ieškinio pagrinde galima suskirstyti į du kaltinimus.

172    Pirmasis kaltinimas susijęs su pasekmėmis, atsiradusiomis dėl to, kad atsižvelgiant į svarbą, kurią Pasaulio taurės rungtynių televizijos transliacijų išskirtinumas turi į antrą Jungtinės Karalystės teisės aktais įtvirtintą kategoriją patenkantiems transliuotojams, šie transliuotojai nėra suinteresuoti įsigyti neišskirtines transliavimo teises. Anot FIFA, ši situacija sukelia ribojimus keliose rinkose, kaip antai šių teisių pirkimo rinkoje, reklamos rinkoje ir sporto įvykių transliacijų per mokamus kanalus rinkoje, nes sumažėja šiose rinkose veikiančių transliuotojų. Su tuo pačiu susijęs ir FIFA kaltinimas Komisijai, kad neapibrėžė šių rinkų ir neišdėstė savo vertinimo dėl šių apribojimų.

173    Šiuo klausimu pažymėtina, kad aptartos pasekmės netiesiogiai išplaukia iš Jungtinės Karalystės priemonių sukeliamų laivės teikti paslaugas apribojimų. Tačiau, kaip buvo nuspręsta dėl antrojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų, Komisija nepadarė klaidos, nusprendusi, kad laisvės teikti paslaugas apribojimai, atsiradę dėl visų Pasaulio taurės rungtynių įrašymo į itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašą, pateisinami svarbiomis bendrojo intereso priežastimis ir nėra nei netinkami, nei neproporcingi. Taigi poveikis potencialių konkurentų skaičiui, kuris atsiranda kaip neišvengiama šių laisvės teikti paslaugas kliūčių pasekmė, negali būti laikomas prieštaraujančiu konkurenciją reglamentuojantiems Sutarties straipsniams. Šiomis sąlygomis Komisija neprivalėjo atlikti gilesnės analizės, nei atliko, kiek tai susiję su šiomis pasekmėmis.

174    Antrasis kaltinimas susijęs su tariamai BBC ir ITV suteiktomis specialiomis teisėmis, dėl kurių leidžiama ar sudaroma galimybė piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, kurią šie transliuotojai turi atitinkamoje rinkoje, t. y. anot FIFA, Pasaulio taurės rungtynių transliavimo teisių rinkoje.

175    Pagal EB 86 straipsnio 1 dalį, kuri kaip konkurencijos norma taikoma, kai kalbama apie valstybės priemones (1999 m. Teisingumo Teismo sprendimo Becu ir kt., C‑22/98, Rink. p. I‑5665, 31 punktas), valstybėms narėms draudžiama sukurti valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms jos suteikia specialias arba išimtines teises, situaciją, kurios šios įmonės negalėtų sukurti savarankiškais veiksmais nepažeisdamos EB 12 ir EB 81 straipsnių (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo GB‑Inno‑BM, C‑18/88, Rink. p. I‑5941, 20 punktą).

176    Šiuo klausimu pasakytina, kad nors specialios ar išimtinės teisės, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, suteikiamos, kai valstybė užtikrina apsaugą ribotam įmonių skaičiui, ir ši apsauga gali iš esmės paveikti kitų įmonių galimybę vykdyti atitinkamą ūkinę veiklą toje pačioje teritorijoje iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis (2001 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ambulanz Glöckner, C‑475/99, Rink. p. I‑8089, 24 punktas), vis dėlto Jungtinės Karalystės teisės aktais tokia apsauga aptariamiems transliuotojams nesuteikiama.

177    Pavyzdžiui, tokios teisės konstatuotinos, kai viešoji valdžia suteikia monopolį, (1998 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Raso ir kt., C‑163/96, Rink. p. I‑533, 23 punktas), kai jos gali blokuoti konkurento atėjimą į teisių turėtojo veiklos rinką arba į kaimyninę rinką dėl priežasčių, kurios susijusios su neigiamomis pasekmėmis, kurių toks atėjimas galėtų turėti teisių turėtojo veiklai ar pelningumui (176 punkte minėto Sprendimo Ambulanz Glöckner 7, 23 ir 25 punktai), arba su darbo poreikiu (175 punkte minėtas Sprendimas Becu ir. kt.), arba kai dėl atitinkamų teisės aktų teisių turėtojas turi galimybę daryti įtaką atitinkamos savo konkurentų veiklos sąlygoms, atsižvelgdamas į savo interesus ar pasekmes, kurių gali turėti konkurentų veikla šioje ar net kaimyninėje rinkoje (šiuo klausimu žr. 1991 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑202/88, Rink. p. I‑1223, 51 punktą; 142 punkte minėto Sprendimo ERT 37 punktą; 175 punkte minėto Sprendimo GB-Inno-BM 25 punktą ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, Rink. p. I‑4863, 43 punktą).

178    Tačiau anaiptol nedraudžiant ir neįgaliojant BBC ar ITV uždrausti kuriam nors transliuotojui įsigyti teisę transliuoti Pasaulio taurės rungtynes bei nedarant jokios įtakos šių rungtynių transliavimui Jungtinės Karalystės teisės aktuose apsiribojama tuo, kad užkertamas kelias jas transliuoti išskirtinėmis teisėmis šioje valstybėje narėje, nedarant skirtumo tarp dviejų transliuotojų kategorijų (žr. šio sprendimo 10 ir 11 punktus). Šiuo klausimu svarbu patikslinti, kad FIFA klaidingai teigia, jog BBC ir ITV yra vieninteliai transliuotojai, kuriems leidžiama įsigyti Pasaulio taurės transliavimo Jungtinėje Karalystėje teises. Visiškai priešingai, pirmiausia, kaip minėta, Broadcasting Act 1996 101 straipsnyje įtvirtintas išimtinio transliavimo draudimas vienodai taikomas visiems abiejų Jungtinės Karalystės teisės aktais įtvirtintų kategorijų transliuotojams. Be to, šis draudimas dera su Broadcasting Act 1996 99 straipsniu, kuriuo, nepaisant to, apie kokį transliuotoją kalbama, bet kokia tam tikro į sąrašą įrašyto įvykio transliavimo sutartis skelbiama negaliojančia, jeigu ja suteikiama išskirtinė teisė.

179    Tai reiškia, kad Jungtinės Karalystės teisės aktais visiems transliuotojams uždraudžiamas išskirtinumas ne tik transliavimo stadijoje, bet ir transliavimo sutarties sudarymo stadijoje, todėl nė vienas Jungtinės Karalystės jurisdikcijai priklausantis transliuotojas negali sudaryti galiojančios į sąrašą įrašyto įvykio išskirtinio transliavimo sutarties. Tačiau šiais teisės aktais abiejų joje įtvirtintų kategorijų transliuotojams vienodomis sąlygomis leidžiama pateikti pasiūlymus, siekiant įsigyti neišskirtines Pasaulio taurės rungtynių televizijos transliacijų teises.

180    Šiomis sąlygomis aplinkybė, kad vien tam tikri pirmos kategorijos transliuotojai, kaip antai BBC ir ITV, gavę Office of Communications galiausiai transliuos Pasaulio taurę Jungtinėje Karalystėje, nes jų konkurentai suinteresuoti vien išskirtinėmis transliacijomis ir dėl šios priežasties nepateiks pasiūlymo atitinkamoms teisėms įsigyti (žr. šio sprendimo 13 punktą), neprilygsta specialių ar išimtinių teisių pirmiesiems transliuotojams suteikimui, kaip tai suprantama pagal EB 86 straipsnio 1 dalį. Ši aplinkybė, net jei būtų daroma prielaida dėl jos teisingumo, išplaukia iš svarbos, kurią savo verslo modelyje išskirtinumui teikia mokamus kanalus valdantys transliuotojai, o ne iš kokio nors Jungtinės Karalystės teisės aktuose nustatyto draudimo, nes jų sąlygos vienodai taikomos abiejų kategorijų transliuotojams. Tai reiškia, kad, kiek tai susiję su Pasaulio taurės televizijos transliacijų teisių įgijimu, Jungtinės Karalystės priemonės savaime neturi įtakos mokamų kanalų valdytojų galimybei vykdyti savo veiklą iš esmės vienodomis sąlygomis, kaip antai taikomos BBC ar ITV.

181    Todėl penktasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

 Dėl FIFA prašymo taikyti proceso organizavimo priemones

182    Nagrinėjant FIFA pateiktus ieškinio pagrindus išdėstytas vertinimas lemia, kad nėra reikalo imtis jos prašomų proceso organizavimo priemonių (žr. šio sprendimo 20 ir 21 punktus).

183    Šiuo klausimu pažymėtina, kad, FIFA teigimu, savo prašymu ji siekia sudaryti sau ir Bendrajam Teismui galimybę išnagrinėti, pirma, ar Komisija turėjo pakankamai duomenų, kad galėtų pagrįstai nuspręsti, jog visos Pasaulio taurės rungtynės tradiciškai buvo laikomos itin reikšmingomis Jungtinės Karalystės visuomenei ir turinčios ypatingą atgarsį, antra, ar Komisija pagrįstai patvirtino visų šių rungtynių įrašymą į Jungtinės Karalystės sąrašą, ir, trečia, ar Komisija pakankamai parodė, jog pagrindinių laisvių, nuosavybės teisės ir konkurencijos ribojimai yra pateisinami. Be to, anot ieškovės, šie duomenys leistų FIFA įrodyti, kad Komisija nepakankamai pagrindė ginčijamą sprendimą, nepaaiškinusi, kodėl neatsižvelgė į po 2000 m. lipos 28 d. Jungtinės Karalystės institucijų pateiktą informaciją. FIFA pabrėžia, jog šie duomenys taip pat reikšmingi, siekiant įvertinti, ar Jungtinės Karalystės institucijų taikyta procedūra buvo aiški ir skaidri, be kita ko, atsižvelgiant į Komisijai pateiktus, tačiau sudarant Jungtinės Karalystės sąrašą dar neegzistavusius duomenis bei turint omenyje priešingas kompetentingų nacionalinių institucijų nuomones.

184    Šiomis sąlygomis FIFA paprašė Bendrojo Teismo pareikalauti iš Komisijos pateikti visą korespondenciją tarp jos ir Jungtinės Karalystės, susijusią su itin reikšmingų Jungtinės Karalystės visuomenei įvykių sąrašu, įskaitant laiškus, kuriais buvo pasikeista po 2005 m. gruodžio 15 d., kai buvo paskelbtas 15 punkte minėtas Sprendimas Infront WM prieš Komisiją.

185    Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip buvo nuspręsta išnagrinėjus FIFA pateiktus ieškinio pagrindus, nė vienas iš argumentų, kuriems pagrįsti ji ketina panaudoti duomenis, galbūt esančius jos prašytuose pateikti dokumentuose, negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

186    Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su „normalių“ rungtynių reikšmingumu Jungtinės Karalystės visuomenei ir atitinkamai su visos Pasaulio taurės kvalifikavimu kaip itin reikšmingo šios valstybės narės visuomenei įvykio, FIFA pateikė daugybę statistikos duomenų, kurie pagal savo prigimtį yra reikšmingiausi, anot jos, patvirtinančių jos teiginių teisingumą šiuo klausimu, tačiau Bendrasis Teismas nusprendė, kad jais nepaneigiamos išvados, prie kurių buvo priėjusi Komisija. Tas pats pasakytina apie argumentus dėl tariamo neatsižvelgimo į vėlesnius nei 2000 m. duomenis, nes FIFA pateikė faktiškai su tuo susijusius statistikos duomenis ir Bendrasis Teismas nusprendė, kad jie neturi poveikio Komisijos išvadų pagrįstumui. Dėl aplinkybės, kad Komisija atsižvelgė į duomenis, kurie nebuvo prieinami Jungtinės Karalystės institucijoms sudarant itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių sąrašą, pakanka priminti, jog šioje aplinkybėje nėra jokio procedūrinio ar materialinio pažeidimo (žr. šio sprendimo 75, 76 ir 95 punktus), todėl šiuo klausimu nėra tikslinga taikyti proceso organizavimo priemonių.

187    Šiomis aplinkybėmis prašymas taikyti proceso organizavimo priemones ir visas ieškinys yra atmestini.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

188    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi FIFA bylą pralaimėjo, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

189    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį Belgijos Karalystė bei Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Fédération internationale de football association (FIFA) padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Belgijos Karalystė bei Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Forwood

Truchot

Schwarcz

Paskelbta 2010 m. vasario 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys


Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl priimtinumo

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

2.  Dėl esmės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su motyvacijos stoka

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalies pa˛eidimu

Dėl Jungtinės Karalystės institucijų taikytos procedūros

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl „normalių“ rungtynių reikšmingumo Jungtinės Karalystės visuomenei

–  Šalių argumentai

–  Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su FIFA nuosavybės teisės pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo ir šeštojo ieškinio pagrindų, susijusių su laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvę reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su konkurenciją reglamentuojančių Sutarties nuostatų pažeidimu

Šalių argumentai

Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl FIFA prašymo taikyti proceso organizavimo priemones

Dėl bylinėjimosi išlaidų


* Proceso kalba: anglų.