TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. rugsėjo 26 d.(*)
„Reglamentas (EB) Nr. 1371/2007 – Geležinkelių keleivių teisės ir pareigos – 17 straipsnis – Keleivio bilieto kainos kompensavimas vėlavimo atveju – Nekompensavimas force majeure atveju – Priimtinumas –30 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa – Nacionalinės įstaigos, atsakingos už šio reglamento taikymą, įgaliojimai – Galimybė įpareigoti geležinkelių vežėją pakeisti kompensavimo keleiviams sąlygas“
Byloje C‑509/11
dėl Verwaltungsgerichtshof (Austrija) 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2011 m. rugsėjo 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
ÖBB‑Personenverkehr AG,
dalyvaujant
Schienen‑Control Kommission,
Bundesministerin für Verkehr, Innovation und Technologie,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai M. Berger, A. Borg Barthet (pranešėjas), E. Levits ir J.‑J. Kasel,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 22 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– ÖBB‑Personenverkehr AG, atstovaujamos Rechtsanwalt A. Egger,
– Schienen‑Control Kommission, atstovaujamos G. Hellwagner, N. Schadler ir G. Redl,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato W. Ferrante,
– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir H. Støvlbæk,
susipažinęs su 2013 m. kovo 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų (OL L 315, p. 14) 17 ir 30 straipsnių išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ÖBB‑Personenverkehr AG (toliau – ÖBB-Personenverkehr) skundą dėl 2010 m. gruodžio 6 d. Schienen‑Control Kommission (Geležinkelių kontrolės komisija, toliau – Komisija) sprendimo, susijusio su ÖBB‑Personenverkehr kompensavimo geležinkelių keleiviams sąlygomis.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 2011 m. birželio 23 d. Berne (Šveicarija) pasirašytas Europos Sąjungos ir Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos susitarimas dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu (toliau – COTIF), remiantis šio susitarimo 9 straipsniu, įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d.
4 Šio susitarimo 2 straipsnyje nustatyta:
„Nedarydamos poveikio Sutarties dalykui ir tikslui – propaguoti tarptautinį susisiekimą geležinkeliais, jį tobulinti ir sudaryti jam palankesnes sąlygas, – taip pat nedarydamos poveikio visapusiškam Sutarties taikymui kitų Sutarties Šalių tarpusavio santykiuose, Sutarties Šalys, kurios yra Sąjungos valstybės narės, taiko Sąjungos taisykles ir todėl netaiko ta Sutartimi nustatytų taisyklių, išskyrus tuos atvejus, kai nėra Sąjungos taisyklės, kuria reglamentuojamas atitinkamas dalykas.“
Sąjungos teisė
5 Pagal Reglamento Nr. 1371/2007 1–3 konstatuojamąsias dalis:
„(1) Atsižvelgiant į bendrą transporto politiką, svarbu užtikrinti geležinkelių keleivių naudotojų teises ir pagerinti keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų kokybę ir veiksmingumą, kad geležinkelių eismas išaugtų kitų transporto rūšių atžvilgiu.
(2) Komisijos komunikatu „2002–2006 m. vartotojų politikos strategija“ <...> siekiama sukurti aukštą vartotojų apsaugos lygį transporto srityje pagal [EB] Sutarties 153 straipsnio 2 dalį.
(3) Kadangi geležinkelių keleivis yra silpnesnė vežimo sutarties šalis, todėl turėtų būti užtikrintos keleivių teisės.“
6 Šio reglamento 6, 13 ir 14 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(6) Stiprinant geležinkelių keleivių teises reikėtų remtis esama su šiuo dalyku susijusios tarptautinės teisės sistema, pateikiama [COTIF] A priede – Vienodosios tarptautinio keleivių ir bagažo vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės (CIV) [(toliau – Vienodosios taisyklės (CIV)]. Vis dėlto pageidautina išplėsti šio reglamento taikymo apimtį ir suteikti apsaugą ne tik vietos, bet ir tarptautiniams keleiviams [ne tik tarptautiniams, bet ir vietos keleiviams].
<...>
(13) Sustiprinus teises į kompensavimą ir pagalbą vėlavimo, praleisto persėdimo ar tarptautinės paslaugos atšaukimo atveju, tarptautinių geležinkelių keleivių vežimo rinka būtų paskatinta veikti keleivių naudai.
(14) Pageidautina, kad šiuo reglamentu būtų sukurta kompensavimo keleiviams vėlavimo atveju sistema, kuri būtų susijusi su geležinkelio įmonės atsakomybe ir grindžiama tais pačiais pagrindais, kaip COTIF ir ypač jos priede CIV, susijusiame su keleivių teisėmis, numatyta tarptautinė sistema.“
7 Pagal Reglamento Nr. 1371/2007 22 ir 23 konstatuojamąsias dalis:
„(22) Valstybės narės turėtų nustatyti sankcijas už šio reglamento pažeidimus ir užtikrinti, kad šios sankcijos būtų taikomos. Sankcijos, kurios galėtų apimti kompensacijos išmokėjimą atitinkamam asmeniui, turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
(23) Kadangi šio reglamento tikslų, t. y. Bendrijos geležinkelių plėtros ir geležinkelių eismo keleivių teisių nustatymo, valstybės narės atskirai negali tinkamai pasiekti ir kadangi šiuos tikslus galima geriau įgyvendinti Bendrijos lygmeniu, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal [EB] 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu nenumatoma nieko, kas nėra būtina siekiant šių tikslų.“
8 Reglamento Nr. 1371/2007 3 straipsnyje nurodyta:
„Šiame reglamente taikomi tokie sąvokų apibrėžimai:
1) geležinkelio įmonė – geležinkelio įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 2001/14/EB <...> 2 straipsnyje, ir bet kuri valstybinė ar privati įmonė, kurios veiklos sritis – teikti prekių ir (arba) keleivių pervežimo geležinkeliais paslaugas ir kuriai galioja reikalavimas užtikrinti trauką; ši sąvoka apima ir tas įmones, kurios teikia vien tik traukos paslaugas;
<...>
8) sutartis dėl transporto – tai vežimo už atlyginimą ar nemokamai sutartis, kurią sudarė geležinkelio įmonė ar bilietų pardavėjas ir keleivis tam, kad būtų teikiamos viena ar daugiau transporto paslaugų;
<...>
16) bendrosios vežimo sąlygos – vežėjo sąlygos, kurias sudaro bendrosios sąlygos ar kiekvienoje valstybėje narėje teisėtai galiojantys tarifai ir kurios, sudarius sutartį dėl vežimo, tampa jos sudėtine dalimi;
<...>“
9 Pagal šio reglamento 6 straipsnį:
„1. Pagal šį reglamentą nustatytų pareigų keleiviams negalima apriboti ar jų atsisakyti, ypač į sutartį dėl transporto įtraukiant leidžiančią nukrypti arba ribojančią nuostatą.
2. Geležinkelio įmonės gali pasiūlyti keleiviui palankesnes, nei nustatyta šiame reglamente, sutarties sąlygas.“
10 Minėto reglamento 11 straipsnyje nustatyta:
„Atsižvelgiant į šio skyriaus nuostatas ir nepažeidžiant nacionalinės teisės, taikomos kompensuojant keleiviams už nuostolius, geležinkelio įmonių atsakomybę už keleivius ir jų bagažą reglamentuoja I priedo IV antraštinės dalies I, III ir IV skyriai bei VI ir VII antraštinės dalys.“
11 To paties reglamento 15 straipsnyje nurodyta:
„Atsižvelgiant į šio skyriaus nuostatas, geležinkelio įmonių atsakomybę dėl vėlavimų, praleistų persėdimų ir atšaukimų reglamentuoja I priedo IV antraštinės dalies II skyrius.“
12 Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnyje nustatyta:
„1. Neprarasdamas teisės į transportą, keleivis iš geležinkelio įmonės gali reikalauti kompensacijos už vėlavimą, jei jo traukinys vėluoja ir dėl šio vėlavimo nebuvo sumokėta kompensacija už bilietą pagal 16 straipsnio nuostatas. Minimalios kompensacijos už vėlavimą yra:
a) 25 % bilieto kainos tuo atveju, kai vėluojama nuo 60 iki 119 minučių;
b) 50 % bilieto kainos tuo atveju, kai vėluojama 120 ar daugiau minučių.
Keleiviai, kurie turi kelionės pasą ar sezono bilietą ir kurie patyrė pasikartojančių vėlavimų ar atšaukimų per bilieto galiojimo laikotarpį, gali reikalauti atitinkamos kompensacijos pagal geležinkelių įmonės kompensavimo taisykles. Šiomis taisyklėmis apibrėžiami kriterijai, nustatant vėlavimą ir kompensacijos apskaičiavimą.
Kompensacijos už vėlavimą apskaičiuojamos pagal kainą, kurią keleivis sumokėjo už paslaugą, kuri vėlavo.
Kai sutartis dėl transporto yra dėl reiso į abi puses, apskaičiuojant kompensaciją už vėlavimą reiso pirmyn ar atgal atveju remiamasi puse už bilietą sumokėtos kainos. Kompensacija už vėlavimą suteikiant paslaugas pagal kitos rūšies sutartį dėl transporto, leidžiančią keliauti keliais atitinkamais maršrutais, apskaičiuojama proporcingai pagal visą bilieto kainą.
Apskaičiuojant vėlavimo trukmę neatsižvelgiama į vėlavimą, kuris įvyko už valstybės, kuriose yra taikoma Europos bendrijos steigimo sutartis, teritorijos ribų, jeigu geležinkelio įmonė gali tai įrodyti.
2. Kompensacija už bilieto kainą sumokama per vieną mėnesį nuo prašymo dėl kompensacijos pateikimo. Kompensacija gali būti išmokėta čekiais ir (arba) suteikiant kitas paslaugas, jei sąlygos yra lanksčios (visų pirma dėl galiojimo laikotarpio ir paskirties vietos). Kompensacija išmokama pinigais keleiviui paprašius.
3. Iš kompensacijos už bilieto kainą neatskaičiuojamos finansinio sandorio išlaidos, pavyzdžiui, mokesčiai, išlaidos už telefoną ar pašto ženklus. Geležinkelio įmonės gali nustatyti minimalią sumą, už kurią mažesnės kompensacijos nebus išmokamos. Ši minimali suma negali būti didesnė kaip 4 EUR.
4. Keleivis neturi teisės į kompensaciją, jei apie vėlavimą jam pranešta prieš tai, kai jis nusipirko bilietą, arba jei atvykus kitu traukiniu ar pakeitus maršrutą pavėluojama mažiau nei 60 minučių.“
13 Šio reglamento 18 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:
„1. Vėlavimo atvykstant ar išvykstant atveju geležinkelio įmonė ar stoties valdytojas keleivius informuoja apie padėtį ir apie numatomą išvykimo laiką bei numatomą atvykimo laiką, kai tik turi tokią informaciją.
2. Ilgesnio nei 60 minučių 1 dalyje nurodyto vėlavimo atveju keleiviams taip pat turi būti nemokamai pasiūlyta:
a) maistas ir gaivinamieji gėrimai atsižvelgiant į laukimo laiką, jei jų yra traukinyje ar stotyje, arba jie pagrįstai gali būti pateikti;
b) esant fizinei galimybei, viešbutis ar kita apgyvendinimo vieta ir transportas iš geležinkelio stoties į apgyvendinimo vietą tais atvejais, kai būtina pasilikti vieną ar daugiau naktų arba būtina pasilikti ilgiau nei numatyta;
c) jei traukinys sustabdytas kelyje, esant fizinei galimybei, transportas nuo traukinio iki geležinkelio stoties, alternatyvios išvykimo vietos ar iki paslaugos teikimo galutinės atvykimo vietos.
3. Jei geležinkelio paslauga nebegali būti toliau teikiama, geležinkelio įmonė kuo greičiau suorganizuoja alternatyvias transporto paslaugas keleiviams.
<...>“
14 Šio reglamento 30 straipsnyje nustatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė paskiria įstaigą ar įstaigas, atsakingas už šio reglamento vykdymą. Kiekviena įstaiga imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų gerbiamos keleivių teisės.
Kiekviena įstaiga savo organizacijos, sprendimų dėl finansavimo priėmimo, teisinės struktūros ir sprendimų priėmimo požiūriu yra nepriklausoma nuo infrastruktūros valdytojų, mokesčius imančių įstaigų, pajėgumus paskirstančių įstaigų ar geležinkelio įmonių.
Valstybės narės informuoja Komisiją apie įstaigą ar įstaigas, paskirtas pagal šią dalį, bei apie jos ar jų atitinkamas pareigas.
2. Bet kuris keleivis dėl įtariamų šio reglamento pažeidimų gali pateikti skundą pagal 1 dalį paskirtai atitinkamai įstaigai arba bet kuriai kitai valstybės narės paskirtai atitinkamai įstaigai.“
15 To paties reglamento 32 straipsnyje numatyta:
„Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų už šio reglamento nuostatų pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Valstybės narės iki 2010 m. birželio 3 d. praneša Komisijai apie tas taisykles ir priemones ir nedelsdamos ją informuoja apie visus vėlesnius joms įtakos turinčius pakeitimus.“
16 Reglamento Nr. 1371/2007 I priede pateikta ištrauka iš Vienodųjų taisyklių (CIV).
17 Šių taisyklių IV antraštinės dalies II skyrių „Atsakomybė tvarkaraščio nesilaikymo atveju“ sudaro vienintelis šio skyriaus straipsnis – 32 straipsnis, kuris suformuluotas taip:
„1. Vežėjas yra atsakingas už nuostolius ar žalą, kurią keleivis patiria, nes dėl traukinio atšaukimo, vėlavimo arba praleisto persėdimo jis negali toliau keliauti reisu tą pačią dieną arba esamomis aplinkybėmis iš jo negali būti pagrįstai reikalaujama tęsti kelionę tą pačią dieną. Nuostolius sudaro pagrįstos apgyvendinimo išlaidos ir pagrįstos informuojant keleivio laukiančius asmenis patirtos išlaidos.
2. Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, kai traukinių atšaukimo, vėlavimo arba praleisto persėdimo priežastis yra viena iš šių priežasčių:
a) su geležinkelio veikimu nesusijusios aplinkybės, kurių vežėjas, nepaisant to, kad ėmėsi tuo atveju konkrečiomis sąlygomis reikiamo atsargumo, negalėjo išvengti ir užkirsti kelio jų pasekmėms;
b) keleivio kaltė arba
c) trečiosios šalies elgesys, kurio vežėjas, nepaisant to, kad ėmėsi tuo atveju konkrečiomis sąlygomis reikiamo atsargumo, negalėjo išvengti ir užkirsti kelio jo pasekmėms; tą pačią geležinkelio infrastruktūrą naudojanti kita įmonė nelaikoma trečiąja šalimi; tai neturi įtakos atgręžtinio reikalavimo teisei.
3. Nacionalinėje teisėje turi būti nustatyta, ar vežėjas privalo atlyginti dėl žalos, kuri nenumatyta 1 dalyje, atsiradusius nuostolius ir kokiu laipsniu. Ši nuostata nepažeidžia 44 straipsnio.“
Austrijos teisė
18 Federalinio geležinkelių, geležinkelių transporto priemonių ir geležinkelių eismo įstatymo (Bundesgesetz über Eisenbahnen, Schienenfahrzeuge auf Eisenbahnen und den Verkehr auf Eisenbahnen, BGBl., 60/1957) su pakeitimais (BGBl. I, 25/2010, toliau – Geležinkelių įstatymas) 22a straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Tarifai, nustatyti už geležinkelių paslaugų teikimą pagrindiniais maršrutais ir jungiamaisiais maršrutais, turi apimti ir kompensavimo sąlygas, atitinkamai taikant Federalinio įstatymo dėl [Reglamento Nr. 1371/2007] 2 straipsnyje ir [Reglamento Nr. 1371/2007] 17 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl bilieto kainos kompensavimo.“
19 Pagal Geležinkelių įstatymo 78b straipsnio 2 dalį:
„[Komisija] savo iniciatyva:
<...>
2) privalo pagal [Reglamentą Nr. 1371/2007] pripažinti kompensavimo sąlygas visiškai ar iš dalies negaliojančiomis, jei šias sąlygas geležinkelio įmonė nustato ne pagal [Reglamento Nr. 1371/2007] 17 straipsnyje nustatytus kriterijus.“
20 Geležinkelių įstatymo 167 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad administracinį pažeidimą padaro ir regioninės administracinės institucijos pinigine bauda iki 2 180 EUR turi būti baudžiamas tas asmuo, kuris nepaskelbia šio įstatymo 22a straipsnio 1 dalyje nurodytų kompensavimo sąlygų.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
21 ÖBB‑Personenverkehr yra geležinkelio įmonė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1371/2007 3 straipsnio 1 punktą.
22 Manydama, kad bilieto kainos kompensavimo sąlygos, kurias ši įmonė taiko su keleiviais sudarytose vežimo sutartyse, neatitinka Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnio, 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu Komisija nurodė ÖBB-Personenverkehr jas pakeisti.
23 Komisija, be kita ko, įpareigojo ÖBB‑Personenverkehr išbraukti nuostatą, pagal kurią teisė į kompensaciją arba išlaidų atlyginimą dėl traukinio vėlavimo neatsiranda šiais atvejais:
– esant keleivio kaltei,
– dėl trečiosios šalies elgesio, kurio vežėjas, nepaisant to, kad ėmėsi tuo atveju konkrečiomis sąlygomis reikiamo atsargumo, negalėjo išvengti ir užkirsti kelio pasekmėms,
– esant su geležinkelio veikimu nesusijusioms aplinkybėms, kurių vežėjas, nepaisant to, kad ėmėsi tuo atveju konkrečiomis sąlygomis reikiamo atsargumo, negalėjo išvengti ir užkirsti kelio pasekmėms,
– esant transporto apribojimams dėl streikų, jei keleiviams apie tai buvo tinkamai pranešta, ir
– jei transporto paslaugos neįtrauktos į vežimo sutartį.
24 ÖBB‑Personenverkehr apskundė šį sprendimą Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas).
25 Ši įmonė teigia, pirma, kad Komisija nėra kompetentinga nurodyti pakeisti bendrąsias paslaugų sąlygas, ir, antra, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1371/2007, geležinkelio įmonės atleidžiamos nuo pareigos sumokėti keleiviams kompensaciją vėlavimo dėl force majeure atveju. Šiuo atžvilgiu ÖBB‑Personenverkehr pirmiausia nurodo, kad šio reglamento 15 straipsnyje daroma nuoroda į Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnį, todėl pastarojoje nuostatoje nurodyti atleidimo nuo atsakomybės atvejai taikomi ir pagal šio reglamento 17 straipsnį.
26 Atvirkščiai, Komisija mano, kad geležinkelio įmonei duotas nurodymas taikyti tam tikras kompensavimo sąlygas arba netaikyti vežimo sąlygų, kurios apriboja Reglamente Nr. 1371/2007 nurodytas keleivių teises, gali būti tiesiogiai pagrįstas šio reglamento 30 straipsnio 1 dalimi. Ji taip pat teigia, kad šio reglamento 17 straipsnis yra baigtinio pobūdžio. Todėl geležinkelio įmonė, kuri pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį keleivių atžvilgiu negali nei apriboti įsipareigojimų, nei jų nevykdyti, taip pat negalėtų to padaryti remdamasi šiuo 17 straipsniu, įskaitant force majeure atvejį.
27 Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Reglamento Nr. 1371/2007] 30 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad nacionalinė įstaiga, paskirta būti atsakinga už šio reglamento taikymą, geležinkelio įmonei, kurios bilieto kainos kompensavimo sąlygos neatitinka šio reglamento 17 straipsnyje nustatytų kriterijų, turi teisę nustatyti privalomą konkretų šios geležinkelio įmonės kompensavimo sąlygų turinį, net jei nacionalinės teisės aktais jai suteikiama tik galimybė pripažinti tokias kompensavimo sąlygas negaliojančiomis?
2. Ar Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnį reikia aiškinti taip, kad geležinkelio įmonė gali nevykdyti pareigos sumokėti kompensaciją už bilieto kainą esant force majeure arba taikydama pagal analogiją [2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 261/2004, nustatančiame bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančiame Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL L 46, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 10), 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1177/2010 dėl jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstančių keleivių teisių, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 (OL L 334, p. 1), ir 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 181/2011 dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 (OL L 55, p. 1)] numatytus pareigos nevykdymo pagrindus, arba remdamasi [Vienodųjų taisyklių (CIV)] 32 straipsnio 2 dalyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės, taip pat bilieto kainos kompensavimo atvejais?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl antrojo klausimo
28 Antruoju klausimu, į kurį reikia atsakyti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad geležinkelio įmonė turi teisę į savo bendrąsias vežimo sąlygas įtraukti nuostatą, pagal kurią ji atleidžiama nuo pareigos sumokėti kompensaciją už bilieto kainą vėlavimo atveju, jei vėluojama dėl force majeure arba dėl vienos iš Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 2 dalyje išvardytų priežasčių.
29 Iš pradžių reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnio 1 dalyje numatyta minimali pagal vežimo bilieto kainą apskaičiuota kompensacija, kurios gali reikalauti keleiviai iš geležinkelio įmonės vėlavimo atveju.
30 Tačiau pagal šio reglamento 17 straipsnio 4 dalį keleiviai neturi teisės į kompensaciją, jei apie vėlavimą jiems pranešta prieš tai, kai jie nusipirko bilietą, arba jei pavėluojama mažiau nei 60 minučių. Be to, minėto reglamento 17 straipsnio 1 dalies paskutinėje pastraipoje nurodyta, kad apskaičiuojant vėlavimo trukmę neatsižvelgiama į vėlavimą už valstybės, kuriose yra taikoma EB sutartis, teritorijos ribų, jeigu geležinkelio įmonė gali tai įrodyti.
31 Tačiau jokioje Reglamento Nr. 1371/2007 nuostatoje nenumatyta, kad geležinkelio įmonės yra atleistos nuo pareigos sumokėti kompensaciją pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, jei vėluojama dėl force majeure.
32 Vis dėlto Reglamento Nr. 1371/2007 15 straipsnyje numatyta, kad, atsižvelgiant į šio reglamento 16–18 straipsnius, geležinkelio įmonių atsakomybė dėl vėlavimų, praleistų persėdimų ir atšaukimų reglamentuojama pagal Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnį.
33 Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1371/2007 14 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas iš tiesų laikė pageidautinu tai, kad šiuo reglamentu būtų sukurta kompensavimo keleiviams vėlavimo atveju sistema, kuri būtų grindžiama tais pačiais pagrindais kaip COTIF, kurioje įtvirtintos Vienodosios taisyklės (CIV), numatyta tarptautinė sistema.
34 Pagal šių Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 1 dalį vežėjas yra atsakingas už nuostolius ar žalą, kurią keleivis patiria, nes dėl traukinio atšaukimo, vėlavimo arba praleisto persėdimo jis negali toliau keliauti reisu tą pačią dieną. Nuostolius, į kurių kompensavimą geležinkelio įmonės keleivis turi teisę tokiomis aplinkybėmis, sudaro pagrįstos apgyvendinimo išlaidos ir pagrįstos informuojant šio keleivio laukiančius asmenis patirtos išlaidos.
35 Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 2 dalyje nurodyti vežėjo atleidimo nuo šiame straipsnyje nustatytos atsakomybės pagrindai.
36 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, pirma, ar minėto 32 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis vežėjas geležinkeliais gali būti atleistas nuo pareigos sumokėti keleiviui Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnyje nustatytą kompensaciją.
37 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnis susijęs su geležinkelių keleivių teise reikalauti žalos, atsiradusios dėl traukinio vėlavimo ar atšaukimo, atlyginimo.
38 Tačiau Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnyje numatyta kompensacija apskaičiuojama pagal bilieto kainą ir skirta kompensuoti sumą, kurią keleivis kaip atlygį sumokėjo už paslaugą, galiausiai taip ir nesuteiktą, kaip numatyta vežimo sutartyje. Be to, tai yra fiksuoto ir standartinio pobūdžio finansinės kompensacijos forma, skirtingai nuo Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atsakomybės taisyklių, pagal kurias reikalaujama atskiro patirtos žalos vertinimo.
39 Taigi, kadangi minėtų nuostatų tikslas ir įgyvendinimo metodai yra skirtingi, kompensavimo taisyklės, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnyje, negali būti tapatinamos su Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytomis geležinkelių vežėjo atsakomybės taisyklėmis.
40 Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1371/2007 15 straipsnį, šio reglamento 17 straipsnyje geležinkelių keleiviams nustatyta kompensacija nekliudo jiems taip pat pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo pagal Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 1 dalį arba taikant jų 32 straipsnio 3 dalį, remiantis taikytinais nacionalinės teisės aktais.
41 Be to, šis aiškinimas atitinka aiškinamąjį raštą dėl Vienodųjų tarptautinio keleivių ir bagažo vežimo geležinkeliais sutarties taisyklių (CIV), kuris pateiktas 2011 m. sausio 1 d. dokumente „Centrinio biuro ataskaita dėl 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) pakeitimo ir Penktosios Generalinės Asamblėjos priimtų tekstų“ ir pagal kurį „keleivinio transporto vėlavimas yra tipiškas netinkamo vežimo sutarties vykdymo pavyzdys, [kuris] įvairiose teisės sistemose <...> yra pagrindas sumažinti atlygį, t. y. [šiuo atveju] vežimo mokestį“.
42 Iš nurodytų argumentų matyti, kad Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnyje numatyti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai negali būti laikomi taikytinais pagal Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnį.
43 Šį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 1371/2007 parengiamieji dokumentai, iš kurių matyti, kad nors Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė suderinti nuostatas, susijusias su geležinkelio įmonių atsakomybe vėlavimo, praleisto persėdimo ir atšaukimo atveju, su atitinkamų Vienodųjų taisyklių (CIV) skyrių nuostatomis, jis taip pat manė, kad būtina į šį reglamentą įtraukti konkrečių nuostatų, reglamentuojančių kompensavimą ir nukreipimą kitu maršrutu, taip pat bilieto kainos kompensavimą ir pareigą teikti pagalbą keleiviams vėlavimo atveju.
44 Tačiau, kaip matyti iš Europos Sąjungos Tarybos atmesto pakeitimo, kurį Europos Parlamentas priėmė per antrąjį svarstymą ir kuriuo buvo patikslinta, jog Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 2 dalis taip pat taikytina Reglamento Nr. 1371/2007 16 ir 17 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, Sąjungos teisės aktų leidėjas sąmoningai atsisakė nustatyti, kad, esant minėto 32 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, geležinkelio įmonės yra atleistos nuo pareigos mokėti kompensaciją už bilieto kainą vėlavimo atveju.
45 Taip darydamas Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad pareiga mokėti kompensaciją už kainą, mokamą kaip atlygis už vežimo paslaugą, kuri nebuvo suteikta taip, kaip numatyta vežimo sutartyje, geležinkelių vežėjui turi būti taikoma, net jei vėluojama dėl vienos iš priežasčių, išvardytų Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 2 dalyje.
46 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar vežėjo atsakomybės netaikymo pagrindai, numatyti reglamentuose Nr. 261/2004, 1177/2010 ir 181/2011, susijusiuose atitinkamai su keleivių vežimu lėktuvais, laivais ir autobusais, gali būti taikomi pagal analogiją vežimo geležinkeliais atveju.
47 Šiuo klausimu reikia priminti, kad skirtingų transporto rūšių veiklos sektoriuose veikiančių įmonių situacija iš tikrųjų nėra panaši, nes, atsižvelgiant į šių skirtingų transporto rūšių veikimo būdus, prieinamumo sąlygas ir tinklų pasiskirstymą, jos nėra viena kitą pakeičiančios, kiek tai susiję su naudojimosi jomis sąlygomis. Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo nustatyti taisykles, skirtingų transporto rūšių sektoriuose numatančias skirtingą vartotojo apsaugos lygį (2013 m. sausio 31 d. Sprendimo McDonagh, C‑12/11, 56 ir 57 punktai).
48 Taigi Sąjungos teisės aktuose nurodyti netaikymo pagrindai, numatyti kitoms transporto rūšims, negali būti pagal analogiją taikomi vežimo geležinkeliais atveju.
49 Be to, negalima pritarti argumentui, kad bendrasis Sąjungos teisės principas, susijęs su force majeure, turi būti taikomas tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, ir dėl to geležinkelio vežėjas turi teisę atsisakyti kompensuoti bilieto kainą atitinkamiems keleiviams vėlavimo dėl force majeure atveju.
50 Iš tiesų nei force majeure, nei jai lygiavertės aplinkybės neminimos nei Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnyje, nei kurioje nors kitoje šio reglamento nuostatoje, kuri yra svarbi aiškinant šį straipsnį.
51 Šiomis aplinkybėmis kitoks Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnio aiškinimas paneigtų šiuo reglamentu siekiamą ir jo 1–3 konstatuojamosiose dalyse primintą pagrindinį tikslą apsaugoti geležinkelių keleivių teises.
52 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnis aiškintinas taip, jog geležinkelio įmonė neturi teisės į savo bendrąsias vežimo sąlygas įtraukti nuostatos, pagal kurią ji atleidžiama nuo pareigos sumokėti kompensaciją už bilieto kainą vėlavimo atveju, jei vėluojama dėl force majeure arba dėl vienos iš Vienodųjų taisyklių (CIV) 32 straipsnio 2 dalyje išvardytų priežasčių.
Dėl pirmojo klausimo
53 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1371/2007 30 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad nacionalinė įstaiga, paskirta būti atsakinga už šio reglamento taikymą, nesant nacionalinės teisės normos šiuo klausimu, turi teisę geležinkelio įmonei, kurios bilieto kainos kompensavimo sąlygos neatitinka šio reglamento 17 straipsnyje nurodytų kriterijų, nustatyti konkretų šių kompensavimo sąlygų turinį.
54 Minėtas teismas mano, kad Geležinkelių įstatymo 78b straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Komisija privalo pripažinti Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnio neatitinkančias kompensavimo sąlygas negaliojančiomis, neleidžiama užtikrinti geležinkelių keleivių teisių visais atvejais.
55 Visų pirma atitinkamų sąlygų pripažinimas negaliojančiomis, jei po to nebuvo padaryta pakeitimų, būtinų siekiant suderinti šias sąlygas su Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, neužtikrina, kad geležinkelių keleiviai pasinaudos šioje nuostatoje nurodytomis kompensavimo sąlygomis.
56 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama sužinoti, ar atsižvelgdama į ribotus įgaliojimus, kuriuos turi pagal Austrijos teisę, Komisija turi teisę tiesiogiai remtis Reglamento Nr. 1371/2007 30 straipsnio 1 dalimi tam, kad galėtų imtis priemonių užtikrinti geležinkelių keleivių teises.
57 Šiuo klausimu primintina, kad dėl paties savo pobūdžio ir paskirties Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir nacionalinės valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių (2010 m. spalio 28 d. Sprendimo SGS Belgium ir kt., C‑367/09, Rink. p. I‑10761, 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
58 Vis dėlto siekiant įgyvendinti kai kurias reglamentų nuostatas valstybėms narėms gali reikėti priimti taikymo priemones (žr. minėto Sprendimo SGS Belgium 33 punktą).
59 Šiuo atveju Reglamento Nr. 1371/2007 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už šio reglamento taikymą atsakinga nacionalinė įstaiga imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų gerbiamos keleivių teisės.
60 Tačiau reikia pripažinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustatė konkrečių priemonių, kurių ši įstaiga turi imtis.
61 Taip pat reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1371/2007 30 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą valstybės narės turi informuoti Komisiją apie šios įstaigos pareigas.
62 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Reglamento Nr. 1371/2007 30 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, jog tam, kad ji būtų įgyvendinta, valstybės narės turi priimti taikymo priemones, kuriomis būtų nustatyti nacionalinės kontrolės įstaigos įgaliojimai.
63 Todėl, priešingai, nei teigia Komisija, Reglamento Nr. 1371/2007 30 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa neturėtų būti aiškinama taip, kad ji yra teisinis pagrindas, suteikiantis nacionalinėms įstaigoms galimybę nustatyti geležinkelio įmonėms konkretų jų sutarčių sąlygų, susijusių su kompensavimo sąlygomis, turinį.
64 Vis dėlto pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį visos valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant teismus pagal jų kompetenciją, įpareigotos imtis tinkamų priemonių, galinčių užtikrinti iš Reglamento Nr. 1371/2007 kylančių pareigų vykdymą. Siekdamos užtikrinti visišką šio reglamento veiksmingumą ir asmenims juo suteikiamų teisių apsaugą, minėtos institucijos privalo aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdamos į šio reglamento tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas jame numatytas rezultatas.
65 Šiuo atveju, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1371/2007 1–3 konstatuojamosiose dalyse nustatytus tikslus, atitinkamos Austrijos teisės nuostatos, įskaitant tas, kuriomis nustatomos sankcijos, taikomos šio reglamento pažeidimo atveju, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad atitiktų aukšto geležinkelių keleivių apsaugos lygio reikalavimą tam, kad būtų užtikrintos jiems suteiktos teisės.
66 Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1371/2007 30 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa aiškintina taip, kad nacionalinė įstaiga, paskirta būti atsakinga už šio reglamento taikymą, nesant nacionalinės teisės normos šiuo klausimu, neturi teisės geležinkelio įmonei, kurios bilieto kainos kompensavimo sąlygos neatitinka šio reglamento 17 straipsnyje nurodytų kriterijų, nustatyti konkretaus tų kompensavimo sąlygų turinio.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
67 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų 30 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad nacionalinė įstaiga, paskirta būti atsakinga už šio reglamento taikymą, nesant nacionalinės teisės normos šiuo klausimu, neturi teisės geležinkelio įmonei, kurios bilieto kainos kompensavimo sąlygos neatitinka šio reglamento 17 straipsnyje nurodytų kriterijų, nustatyti konkretaus tų kompensavimo sąlygų turinio.
2. Reglamento Nr. 1371/2007 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad geležinkelio įmonė neturi teisės į savo bendrąsias vežimo sąlygas įtraukti nuostatos, pagal kurią ji atleidžiama nuo pareigos sumokėti kompensaciją už bilieto kainą vėlavimo atveju, jei vėluojama dėl force majeure arba dėl vienos iš 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu, Vienodųjų tarptautinio keleivių ir bagažo vežimo geležinkeliais sutarties taisyklių 32 straipsnio 2 dalyje išvardytų priežasčių.
Parašai.