GENERALINIO ADVOKATO
JÁN MAZÁK IŠVADA,
pateikta 2010 m. gegužės 18 d.(1)
Byla C‑119/09
Société fiduciaire nationale d'expertise comptable
prieš
Ministre du budget, des comptes publics et de la fonction publique
(Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 2006/123/EB – Absoliutūs reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimai – Tiesioginis paslaugų siūlymas“
1. Šioje byloje Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma priimti sprendimą dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje aiškinimo(2).
2. Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prejudicinis klausimas yra susijęs su reglamentuojamųjų profesijų atstovų, šiuo atveju auditorių, teise skelbti komercinę informaciją, kuri reglamentuojama Direktyvos 2006/123 24 straipsnyje. Klausimas suformuluotas taip:
„Ar <...> Direktyva 2006/123 <...> buvo siekiama panaikinti bet kokius absoliučius draudimus, susijusius su joje numatytomis reglamentuojamomis profesijomis, neatsižvelgiant į vykdomos komercinės veiklos formą, ar ji paliko teisę valstybėms narėms toliau absoliučiai drausti tam tikrą komercinę veiklą, pavyzdžiui, tiesioginį paslaugų siūlymą?“
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, Teisingumo Teismo atsakymas į šį klausimą yra būtinas norint išnagrinėti Société fiduciaire nationale d’expertise comptable (toliau – Société fiduciaire) pareiškimą, kuriuo reikalaujama panaikinti 2007 m. rugsėjo 27 d. Dekretą Nr. 2007‑1387 dėl auditorių etikos kodekso patvirtinimo, kiek juo uždraudžiamas tiesioginis paslaugų siūlymas. Direktyvos 2006/123 ir ypač jos 24 straipsnio pažeidimas yra vienas iš Société fiduciaire prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodytų panaikinimo pagrindų(3).
4. Société fiduciaire, Prancūzijos, Kipro, Nyderlandų vyriausybės ir Europos Bendrijų Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. 2010 m. kovo 23 d. posėdyje dalyvavo Société fiduciaire, Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisijos atstovai.
5. Siūlomus atsakymus į pateiktą klausimą galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro Société fiduciaire, Nyderlandų vyriausybės ir Komisijos siūlomi atsakymai. Jie siūlo atsakyti, kad Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalimi dėl jame nurodytų reguliuojamųjų profesijų negalima taikyti jokio absoliutaus komercinės informacijos draudimo, o todėl ir pagrindinėje byloje nagrinėjamo tiesioginio paslaugų siūlymo draudimo.
6. Antrąją siūlomų atsakymų grupę sudaro Prancūzijos ir Kipro vyriausybės atsakymai. Jų teigimu, nurodytai Direktyvos 2006/123 nuostatai iš esmės neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojamųjų profesijų srityje draudžiama tiesiogiai siūlyti paslaugas.
Teisinis pagrindas
Direktyva 2006/123
7. Direktyva 2006/123 buvo priimta remiantis EB 47 straipsnio 2 dalies pirmu ir trečiu sakiniu ir EB 55 straipsniu.
8. Direktyvos 2006/123 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Konkurencinga paslaugų rinka yra būtina siekiant skatinti Europos Sąjungos ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Šiuo metu daug kliūčių vidaus rinkoje neleidžia teikėjams, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), išplėsti savo veiklą už nacionalinių sienų ir naudotis visomis vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis. Visa tai silpnina pasaulinį Europos Sąjungos teikėjų konkurencingumą. Laisva rinka, reikalaujanti iš valstybių narių panaikinti peržengiančio sieną paslaugų teikimo apribojimus, kartu didinant skaidrumą ir gerinant vartotojų informavimą, suteiktų vartotojams didesnį pasirinkimą ir pasiūlytų geresnių paslaugų žemesnėmis [mažesnėmis] kainomis.“
9. Direktyvos 2006/123 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Todėl būtina pašalinti kliūtis valstybėse narėse veikiančių teikėjų įsisteigimo laisvei ir laisvam paslaugų judėjimui tarp valstybių narių bei užtikrinti gavėjams ir teikėjams būtiną teisinį tikrumą [saugumą], kad jie galėtų praktiškai naudotis šiomis dviem (EB) sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis. <...>“
10. Direktyvos 2006/123 7 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Šia direktyva sukuriamas bendras teisinis pagrindas, kuris naudingas daugeliui paslaugų, kartu atsižvelgiant į kiekvieno veiklos tipo ar profesijos ypatumus ir jų reglamentavimo sistemą. <...>“
11. Direktyvos 2006/123 100 konstatuojamojoje dalyje pažymima:
„Būtina panaikinti absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus ne naikinant komercinės informacijos turinio apribojimus, o šalinant draudimus konkrečiai profesijai apskritai pateikti komercinę informaciją vienu ar keliais būdais, pavyzdžiui, draudžiant bet kokio pobūdžio reklamą vienoje ar keliose žiniasklaidos priemonėse. Komercinės informacijos turinio ir jos pateikimo būdų klausimu būtina skatinti šių profesijų specialistus parengti Bendrijos teisę atitinkančius Bendrijos elgesio kodeksus.“
12. Direktyvos 2006/123 4 straipsnyje įtvirtinami pagrindiniai šioje direktyvoje vartojami apibrėžimai. Šioje byloje yra reikšmingos dvi sąvokos: „reglamentuojamoji profesija“ ir „komercinė informacija“.
13. Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 11 punkte reglamentuojamosios profesijos apibrėžiamos nurodant į 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo(4), pirmiausia į jos 3 straipsnio 1 dalies a punktą. Vadovaujantis šia nuostata, „reglamentuojamoji profesija“ yra:
„profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos rūšių grupė, kuria verčiantis (arba verčiantis vienu iš jos būdų) pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai arba netiesiogiai reikalaujama specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimo; visų pirma vertimosi būdu laikomas profesinio vardo, kurio naudojimas įstatymais ir kitais teisės aktais leidžiamas tik turintiesiems tam tikrą profesinę kvalifikaciją, naudojimas. <...>“
14. Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 12 punkte „komercinė informacija“ apibrėžiama taip:
„tai bet kokios formos informacija, tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuojanti įmonės, organizacijos arba asmens, užsiimančio komercine, pramonine arba amatų veikla ar reglamentuojamąja profesija, prekes, paslaugas arba įvaizdį. Komercine informacija nelaikoma:
a) informacija, sudaranti galimybę tiesiogiai naudotis įmonės, organizacijos ar asmens veikla, visų pirma – domeno pavadinimas arba elektroninio pašto adresas;
b) informacija, susijusi su įmonės, organizacijos arba asmens prekėmis, paslaugomis arba įvaizdžiu, parengta nepriklausomai, ypač kai ji pateikiama nemokamai“.
15. Direktyvos 2006/123 V skyriuje „Paslaugų kokybė“ esančiame 24 straipsnyje „Reglamentuojamųjų profesijų komercinė informacija“ nurodyta:
„1. Valstybės narės panaikina visus absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus.
2. Valstybės narės užtikrina, kad reglamentuojamųjų profesijų komercinė informacija atitiktų profesines taisykles, suderintas su Bendrijos teisės reikalavimais, visų pirma susijusias su profesijos nepriklausomumu, orumu ir sąžiningumu, taip pat profesinės paslapties saugojimu, atsižvelgiant į kiekvienos profesijos specifinį pobūdį. Profesinės reklaminių pranešimų taisyklės turi būti nediskriminacinės, pateisinamos svarbiais visuomenės interesais ir proporcingos.“
16. Vadovaujantis Direktyvos 2006/123 44 straipsnio 1 dalimi, jos perkėlimo terminas baigėsi 2009 m. gruodžio 28 dieną.
Nacionalinės teisės aktai
17. Auditorių etikos kodeksas (toliau – Etikos kodeksas) yra įtvirtintas Dekreto Nr. 2007‑1387 priede.
18. Minėto Etikos kodekso 12 straipsnyje nurodyta:
„I. – 1 straipsnyje minėtiems asmenims yra draudžiama atlikti neužsakytos reklamos veiksmus, kuriais siekiama siūlyti savo paslaugas tretiesiems asmenims. Jie gali dalyvauti konferencijose, seminaruose ir kituose universitetų bei mokslo renginiuose tik tokiu atveju, jeigu jų metu neatlieka į tiesioginį paslaugų siūlymą panašių veiksmų.
II. – 1 straipsnyje minėtiems asmenims yra leidžiamos reklamos kampanijos tiek, kiek jomis teikiama naudinga informacija visuomenei. Priemonės, kuriomis siekiama šio tikslo, turi būti taikomos diskretiškai, jos neturi kelti grėsmės profesijos nepriklausomybei, orumui ir garbei bei nepažeisti profesinės paslapties taisyklių, sąžiningumo klientų bei kitų šios profesijų atstovų atžvilgiu reikalavimų. 1 straipsnyje minėti asmenys, bet kokiais būdais pristatydami savo profesinę veiklą tretiesiems asmenims, turi susilaikyti nuo pareiškimų, kurie galėtų pakenkti jų funkcijų orumui ar profesijos įvaizdžiui. Minėti ir kiti pranešimai yra leidžiami tik jeigu jie pateikiami korektiškai ir jiems būdingas santūrumas, kai juose nėra netikslumų, jie negali suklaidinti visuomenės bei neturi palyginimo elementų.“
19. Etikos kodeksas įsigaliojo 2007 m. gruodžio 1 d., vadovaujantis Dekrete Nr. 2007‑1387 numatytomis sąlygomis.
Vertinimas
20. Prieš nagrinėdamas prejudicinį klausimą norėčiau pateikti dvi pastabas dėl Prancūzijos vyriausybės rašytinėse pastabose nurodytos aplinkybės, kad Dekretas Nr. 2007‑1387 buvo priimtas jau įsigaliojus Direktyvai 2006/123, tačiau prieš pasibaigiant jos perkėlimo terminui, ir kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas iki šios datos.
21. Pirma, norėčiau nurodyti savo nuomonę, pateiktą byloje Kadzoev (C‑357/09 PPU(5)), kurioje vertinau prejudicinių klausimų priimtinumą, ypač kai jie susiję su direktyva, kurios perkėlimo terminas dar nėra pasibaigęs. Vadovaudamasis šioje nuomonėje nurodyta teismo praktika, padariau išvadą, kad vien tokia aplinkybė negali užkirsti kelio prejudicinių klausimų priimtinumui.
22. Antra, noriu priminti, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, jog pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi tuo, kad jei Dekrete Nr. 2007‑1387 įtvirtintas tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas būtų pripažintas prieštaraujančiu Direktyvos 2006/123 24 straipsniui, jis sudarytų rimta jos įgyvendinimo kliūtį.
23. Toliau nagrinėsiu prejudicinį klausimą, kuriuo Teisingumo Teismo iš esmės prašoma nustatyti Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos „[panaikinti] visus absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus“ apimtį.
24. Pačiame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo du galimus minėtos pareigos aiškinimo būdus. Pagal pirmąjį požiūrį pareiga panaikinti visus absoliučius draudimus yra susijusi su visais absoliučiais bet kokios formos komercinės informacijos draudimais. Pagal antrąjį požiūrį minėta pareiga apima tik absoliutų visos komercinės informacijos draudimą(6), ir tokiu atveju valstybės narės turi galimybę palikti galioti tam tikrų komercinės informacijos formų absoliučius draudimus.
25. Manau, kad Direktyvos 2006/123 24 straipsnio teksto aiškinimas pažodžiui nesuteikia galimybės atsakyti į prejudicinį klausimą, nes jį taikant negalima prieiti prie neginčijamos išvados.
26. Iš tiesų dėl to, kad sąvoka „absoliutūs draudimai“ vartojama daugiskaita, o ne vienaskaita, gali atsirasti dvi priešingos išvados, iš kurių nė viena nėra visiškai nepagrįsta.
27. Pagal pirmąją išvadą, kurią pirmiausia palaiko Komisija, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė panaikinti ne vien absoliutų bet kokios komercinės informacijos draudimą, bet ir tam tikrų komercinės informacijos formų absoliučius draudimus.
28. Vadovaujantis antrąja išvada, kurią pateikė Prancūzijos vyriausybė, net jei Bendrijos teisės aktų leidėjas nurodo „absoliučius draudimus“, kalbama tik apie absoliutų bet kokios komercinės informacijos draudimą reglamentuojamoms profesijoms, nes daugelyje valstybių narių iki šiol buvo taikomas ne bendras visoms reglamentuojamosioms profesijoms absoliutus draudimas, bet atskiri absoliutūs draudimai atitinkamoms profesijoms.
29. Atsižvelgiant į Direktyvos 2006/123 24 straipsnio teksto pažodinio aiškinimo nepakankamumą, svarbu taip pat remtis ir šios direktyvos tikslais bei minėto 24 straipsnio vieta Direktyvos 2006/123 struktūroje.
30. Dėl Direktyvos 2006/123 tikslų, remiantis jos 2 ir 5 konstatuojamosiomis dalimis, reikia konstatuoti, kad šia direktyva siekiama panaikinti dviejų Sutartyje įtvirtintų pagrindinių laisvių, t. y. įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų judėjimo, suvaržymus. Taip Direktyva 2006/123 prisidedama prie vidaus rinkos kūrimo.
31. Dėl Direktyvos 2006/123 struktūros reikia priminti, kad šiai analizei svarbiausias jos 24 straipsnis yra direktyvos V skyriuje „Paslaugų kokybė“. Mano manymu, iš esmės neginčijama, kad šiuo skyriumi apskritai ir 24 straipsniu konkrečiai daugiausia siekiama apsaugoti vartotojų interesus. Taigi iš 24 straipsnio vietos Direktyvoje 2006/123 matyti, kad juo siekiama prisidėti gerinant reglamentuojamųjų profesijų paslaugų kokybę vidaus rinkoje.
32. Tačiau, atsižvelgiant į 24 straipsnio turinį, galima pateikti klausimą, kaip komercinės informacijos reguliavimas galėtų prisidėti gerinant reglamentuojamų profesijų teikiamų paslaugų kokybę vidaus rinkoje.
33. Įvertinus 24 straipsnio turinį suprantama, kad šis straipsnis neturi tiesioginės įtakos nagrinėjamų paslaugų kokybei. Vis dėlto teisingas jo aiškinimas ir taikymas yra būtina kokybiškų paslaugų teikimo prielaida, ypač reglamentuojamųjų profesijų atveju(7), nes šioje srityje labiausiai išryškėja tarp paslaugas teikiančio asmens ir paslaugos gavėjo objektyviai esančio informacijos neatitikimo problema.
34. Įvairiomis komercinių pranešimų formomis iš esmės siekiama perduoti žinias ir informaciją galimiems klientams, t. y. galimiems teikiamų paslaugų gavėjams.
35. Prieš priimant Direktyvą 2006/123 reglamentuojamoms profesijoms būdingi ypatumai, kuriuos apibūdino generalinis advokatas F. G. Jacobs 2000 m. kovo 23 d. išvadoje sujungtose bylose Pavlov ir kt.(8), paprastai buvo pripažįstami galimomis reglamentuojamų profesijų komercinės informacijos draudimo priežastimis(9).
36. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos panaikinti visus absoliučius reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimus, atrodo, jog šia direktyva toks požiūris buvo pakeistas. Vis dėlto, ar galima pripažinti, kad dėl reglamentuojamųjų profesijų teikiamų paslaugų ypatumų jų komercinei informacijai nebereikia taikyti skirtingų teisės nuostatų nei taikytinos kitoms paslaugų rūšims?
37. Atsižvelgiant į Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalį, atsakymas į šį klausimą turėtų būti neigiamas. Minėta nuostata valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad reglamentuojamųjų profesijų komercinė informacija atitiktų profesines taisykles, suderintas su Sąjungos teisės reikalavimais, visų pirma susijusias su profesijos nepriklausomumu, orumu ir sąžiningumu, taip pat profesinės paslapties saugojimu, atsižvelgiant į kiekvienos profesijos specifinį pobūdį. Vadovaujantis Direktyvos 2006/123 100 konstatuojamąja dalimi, tai reiškia, kad valstybėms narėms leidžiama išlaikyti draudimus, susijusius su komercinės informacijos turiniu ir pateikimo būdais.
38. Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nėra susijusios kaip principas, šiuo atveju – visų absoliučių reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimų panaikinimas, ir šio principo išimtis. Atvirkščiai, 2 dalies nuostatos papildo 1 dalyje įtvirtintą principą. Todėl nors neleidžiami absoliutūs reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimai, valstybėms narėms neužkertamas kelias nustatyti su komercinės informacijos turiniu susijusių draudimų.
39. Manau, kad dėl išdėstytų argumentų galima spręsti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas veikiau siekė panaikinti visus absoliučius atskirų komercinės informacijos rūšių draudimus, o ne vien absoliutų bet kokios reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimą. Tokį 24 straipsnio aiškinimą galėtų patvirtinti Direktyvos 2006/123 100 konstatuojamoji dalis, pagal kurią absoliučių reglamentuojamųjų profesijų komercinės informacijos draudimų panaikinimas taikomas ne draudimams, kurie susiję su komercinės informacijos turiniu, bet kuriais konkrečiai profesijai apskritai draudžiama pateikti komercinę informaciją vienu ar keliais būdais.
40. Vis dėlto tokia išvada nevisiškai išsprendžia prejudiciniame klausime nurodytą problemą.
41. Atsižvelgiant į neaiškų sąvokos „tiesioginis paslaugų siūlymas“ turinį, reikia atsakyti į klausimą, ar tai yra pakankamai savarankiška komercinės informacijos forma (o tai reikštų, kad jos draudimas būtų nesuderinamas su iš Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalies kylančiais reikalavimais, juos aiškinant pirma pasiūlytu būdu), ar greičiau tik konkreti reklamos, kaip komercinės informacijos formos, įgyvendinimo išraiška (būdas).
42. Direktyvoje 2006/123 įtvirtintas tik bendras komercinės informacijos apibrėžimas, nevardijant konkrečių jos formų ir nepateikiant pavyzdžių. Minėtos direktyvos 4 straipsnio 12 punkte ši sąvoka apibrėžiama dviem būdais, t. y. pirma, pozityviai (tai, ką apima komercinės informacijos sąvoka) ir, antra, negatyviai (tai, ko šį sąvoka neapima). Pozityviuoju požiūriu komercinė informacija yra „bet kokios formos informacija, tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuojanti įmonės, organizacijos arba asmens, užsiimančio komercine, pramonine arba amatų veikla ar reglamentuojama profesija, prekes, paslaugas arba įvaizdį“. Negatyviuoju požiūriu į komercinės informacijos apibrėžimą nepatenka tokie atvejai:
„a) informacija, sudaranti galimybę tiesiogiai naudotis įmonės, organizacijos ar asmens veikla, visų pirma – domeno pavadinimas arba elektroninio pašto adresas;
b) informacija, susijusi su įmonės, organizacijos arba asmens prekėmis, paslaugomis arba įvaizdžiu, parengta nepriklausomai, ypač kai ji pateikiama nemokamai.“
43. Kaip jau buvo nurodyta, tai labai bendra sąvoka, bet reikia pripažinti ir tai, jog ji pakankamai lanksti, kad būtų pritaikyta greitam informacijos sektoriaus vystymuisi.
44. Kaip ir Direktyvoje 2006/123, Sąjungos teisėje nėra įtvirtinta jokia teisinė „tiesioginio paslaugų siūlymo“ sąvoka. Be to, įvairių valstybių narių teisės sistemose šios sąvokos turinys gali skirtis. Pagrindinės bylos ginčo objektu esančio Etikos kodekso 12 straipsnyje įtvirtinto draudimo prasme tiesioginis paslaugų siūlymas apibrėžiamas kaip neužsakyti auditoriaus kontaktai su trečiaisiais asmenimis, siekiant siūlyti savo paslaugas.
45. Manau, kad tiesioginio paslaugų siūlymo sąvokos turinį galima nustatyti remiantis trimis požymiais. Du iš jų iš esmės atitinka nurodytus Prancūzijos vyriausybės. Pirmasis požymis yra aktyvūs veiksmai, kai reglamentuojamos profesijos atstovas tiesiogiai asmeniškai susisiekia su trečiuoju asmeniu, kuris pats to nesiekė, o antrasis požymis susijęs su turiniu, kai pateikiamas komercinis pranešimas. Vis dėlto tai negali būti bet koks komercinis pranešimas, nes jis turi peržengti informacijos apie paslaugas siūlančio atitinkamos reglamentuojamos profesijos atstovo veiklą ribas. Trečiasis požymis susijęs su pateikto komercinio pranešimo gavėjo individualizavimu.
46. Dėl tokio apibrėžimo užkertamas kelias tiesioginiam paslaugų siūlymui tam tikrose žiniasklaidos priemonėse, pavyzdžiui, televizijoje, radijuje arba spaudoje. Iš tiesų tokiais atvejais nelieka komercinio pranešimo gavėjo individualizavimo požymio. Kita vertus, telefonas, paštas arba elektroninis paštas yra įprastos tiesioginio paslaugų siūlymo priemonės(10).
47. Dėl dviejų priežasčių manau, kad Sąjungos teisėje tiesioginis paslaugų siūlymas yra pripažįstamas ne ypatinga komercinės informacijos forma, bet tik specifiniu reklamos, kaip komercinės informacijos formos, įgyvendinimo būdu.
48. Pirmiausia reikia atsižvelgti į 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus(11), kurios 86 straipsnio 1 dalyje „vaistų reklama“ apibrėžiama kaip „bet kokia forma teikiama informacija apie vaistus, einant į žmonių namus ar įstaigas, pirkėjų paieškos veikla ar siūlomos paskatos, skatinančios vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą“. Minėtoje nuostatoje taip pat pateikiamas nebaigtinis reklamos formų sąrašas, tarp kurių yra ir veikla, atitinkanti šioje išvadoje apibrėžtą tiesioginio paslaugų siūlymo sąvoką. Pavyzdžiui, nurodoma vaistų reklama asmenims, turintiems teisę juos paskirti ar tiekti, arba prekybos vaistais atstovų apsilankymas pas asmenis, turinčius teisę juos paskirti ar tiekti.
49. Antra, reikia paminėti Teisingumo Teismo priimtą sprendimą byloje Alpine Investments(12). Minėto sprendimo 28 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad tiesioginis paslaugų siūlymas telefonu yra „greita ir tiesioginė reklama ir kontakto užmezgimas“.
50. Atsižvelgiant į šioje išvadoje, Direktyvoje 2001/83 ir minėtame Sprendime Alpine Investments apibrėžtas tiesioginio paslaugų siūlymo sąvokas, reikia konstatuoti, kad tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas savaime neprieštarauja iš Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 1 dalies kylančiam reikalavimui, nes tiesioginis paslaugų siūlymas nėra pakankamai savarankiška komercinės informacijos forma, kurią būtų galima atskirti nuo reklamos, tačiau, atvirkščiai, tik paprastas reklamos įgyvendinimo būdas.
51. Dėl to būtų galima konstatuoti, kad Etikos kodekso 12 straipsnyje įtvirtintas tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas auditoriams galėtų būti Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalyje numatytos galimybės kontroliuoti komercinės informacijos turinį ir ypatumus profesinėmis taisyklėmis, susijusiomis su reglamentuojamos profesijos nepriklausomumu, orumu ir sąžiningumu ir profesinės paslapties saugojimu, įgyvendinimo forma.
52. Tokios prielaidos teisingumas galiausiai priklauso nuo atsakymų į du klausimus. Pirma, reikia nustatyti, ar auditorių vykdomas tiesioginis paslaugų siūlymas kelia grėsmę profesijos nepriklausomumui, orumui ir sąžiningumui, taip pat profesinės paslapties saugojimui. Į šį klausimą atsakius teigiamai, taip pat reikia išsiaiškinti, ar auditoriams nustatytas tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas yra nediskriminacinis, pateisinamas svarbiais visuomenės interesais ir proporcingas.
53. Dėl to, ar tiesioginis paslaugų siūlymas kelia grėsmę Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalyje nurodytoms vertybėms, manau, kad tokia reklamos rūšis turi daugiausia įtakos auditorių nepriklausomumui.
54. Nepriklausomumas yra su pačia auditoriaus profesijos esme susijęs veiklos principas. Mutatis mutandis taikant 2010 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš Vokietiją(13) pateiktą nepriklausomumo apibrėžimą, auditorių nepriklausomumą galima apibrėžti kaip kelio užkirtimą bet kokiems nurodymams arba išorinei, tiesioginei ar netiesioginei, įtakai, galintiems sutrukdyti auditoriams vykdyti jų užduotį.
55. Mano manymu, akivaizdu, kad dėl galimo kliento ir auditoriaus tiesioginio ir asmeninio kontakto, kurio metu auditorius siūlo savo paslaugas (tai yra vienas iš tiesioginiam paslaugų siūlymui būdingų kriterijų), gali atsirasti asmeniniai santykiai, kuriems būdinga poveikio galimybė. Reikia pabrėžti, kad tai yra patirties patvirtinta akivaizdi (visiems žinoma) aplinkybė, kurios įrodinėti paprastai nereikia. Žinoma, konkrečiu atveju vis tiek reikėtų įrodyti, jog tiesioginis ir asmeninis kontaktas padarė tokią įtaką auditoriui, kad jo veiklos nebegalima pripažinti nepriklausoma.
56. Bent jau galima daryti išvadą, kad dėl galimo kliento ir auditoriaus tiesioginio ir asmeninio kontakto, kai auditorius siūlo savo paslaugas, kyla reali grėsmė auditoriaus nepriklausomumui. Atsižvelgiant į tai, įtvirtinant draudimą auditoriams tiesiogiai siūlyti paslaugas, siekiama išvengti situacijų, kai galėtų kilti abejonių auditoriaus nepriklausomumu.
57. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Etikos kodekse įtvirtintą tiesioginio paslaugų siūlymo draudimą galima pripažinti profesine taisykle, kuria saugomas auditorių profesijos nepriklausomumas.
58. Lieka nustatyti, ar tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas auditoriams atitinka nustatytus reikalavimus būti nediskriminuojamam, pateisinamam svarbiais visuomenės interesais ir proporcingam.
59. Man puikiai žinoma, kad tiesioginio paslaugų siūlymo draudimas savaime yra laisvės teikti paslaugas kliūtis. Taip galėtų būti ir kitų profesinių taisyklių, kuriomis siekiama apsaugoti reglamentuojamųjų profesijų nepriklausomumą, orumą ir sąžiningumą, taip pat profesinę paslaptį, atveju. Dėl to Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad nagrinėjamos profesinės taisyklės būtų nediskriminacinės, pateisinamos svarbiais visuomenės interesais ir proporcingos. Tai dažnai yra su kliūčių bendrosios rinkos pagrindinėms laisvėms pateisinimu susijusios sąlygos.
60. Šioje byloje nėra ginčijamas Etikos kodekse įtvirtinto tiesioginio paslaugų siūlymo draudimo nediskriminacinis pobūdis.
61. Dėl tiesioginio paslaugų siūlymo draudimo pateisinimo svarbiais visuomenės interesais kyla problema vertinant Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį valstybės narės savo teritorijoje negali varžyti teisės teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą dėl reikalavimų, kurie nėra pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais.
62. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laisvo paslaugų teikimo kliūtimi esančios profesinės taisyklės galėtų būti pateisinamos tik Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytais keturiais pagrindais. Tačiau taikant tokį aiškinimą nebūtų įmanoma įgyvendinti Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio, kuriame nurodomos priežastys, galinčios pateisinti etikos taisykles, kaip antai šioje byloje nagrinėjamą tiesioginio paslaugų siūlymo draudimą, t. y. reglamentuojamos profesijos nepriklausomumas, orumas ir sąžiningumas, taip pat profesinės paslapties saugojimas. Negalima reikalauti, kad tomis pačiomis etikos taisyklėmis tuo pačiu metu būtų siekiama ir kitų tikslų.
63. Dėl to reikia konstatuoti, kad reglamentuojamosios profesijos nepriklausomumą, orumą ir sąžiningumą, taip pat profesinės paslapties saugojimą reikia pripažinti svarbiais visuomenės interesais Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalies prasme.
64. Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalis yra lex specialis tos pačios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintai taisyklei, todėl, nustatant reglamentuojamų profesijų komercinės informacijos turinį ir ypatumus, yra priimtini ir pirmojoje nuostatoje įtvirtintame nebaigtiniame sąraše nurodyti svarbių visuomenės interesų pagrindai, kurie skiriasi nuo Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų pagrindų.
65. Šios išvados 53–57 punktuose jau buvo įrodyta, kad tiesioginio paslaugų siūlymo draudimą galima pateisinti su auditorių nepriklausomumo apsauga susijusiais pagrindais.
66. Dėl tiesioginio paslaugų siūlymo draudimo proporcingumo manau, kad ši priemonė neperžengia ja siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti tinkamų ir reikalingų veiksmų ribų.
67. Atsižvelgdamas į šioje išvadoje apibrėžtą tiesioginio paslaugų siūlymo sąvoką(14), tiesioginio paslaugų siūlymo draudimą suprantu kaip teisinę priemonę, tinkamą apriboti galimo kliento ir auditoriaus tiesioginio ir asmeninio kontakto, kai auditorius siūlo savo paslaugas, galimybę ir taip sustiprinančią šios reglamentuojamosios profesijos nepriklausomą vykdymą.
68. Kadangi pagrindinės bylos objektu esančios teisės nuostatos yra pakankamai tikslios ir jų taikymą galima kontroliuoti bei nustatyti tinkamomis priemonėmis, šios teisės nuostatos neperžengia jomis siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti reikalingų veiksmų ribų. Reikia papildyti, jog komercinės informacijos formos, kuriomis auditoriai gali naudotis, bei jų taikymo ypatumai atrodo pakankami, kad auditoriai galėtų informuoti galimus klientus apie savo veiklą, atsižvelgdami į Direktyvos 2006/123 24 straipsnyje Bendrijos teisės aktų leidėjo išreikštus ketinimus.
I – Išvada
69. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
„Atsižvelgiant į tai, kad tiesioginis paslaugų siūlymas yra vienos iš komercinės informacijos formų, t. y. reklamos, specifinis įgyvendinimo būdas, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 24 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip nedraudžiančią valstybės narės teisės nuostatų, kaip anai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias auditoriams draudžiama atlikti bet kokius neužsakytus veiksmus, kuriais siekiama siūlyti savo paslaugas tretiesiems asmenims, jei šios teisės nuostatos yra nediskriminuojančios, pateisinamos svarbiais visuomenės interesais, kaip pavyzdys nurodytais Direktyvos 2006/123 24 straipsnio 2 dalyje, ir proporcingos.“