Bylos T‑124/13 ir T‑191/13
Italijos Respublika
ir
Ispanijos Karalystė
prieš
Europos Komisiją
„Kalbinis režimas – Pranešimai apie atvirus administratorių ir padėjėjų įdarbinimo konkursus – Antrosios kalbos pasirinkimas iš trijų oficialiųjų kalbų – Bendravimo su konkurso kandidatais kalba – Reglamentas Nr. 1 – Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalis, 27 straipsnis ir 28 straipsnio f punktas – Nediskriminavimo principas – Proporcingumas“
Santrauka – 2015 m. rugsėjo 24 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas
1. Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Abstraktus paminėjimas – Nepriimtinumas
(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Sąjungos teismo kompetencija – Apimtis – Draudimas priimti sprendimą „ultra petita“ – Pareiga laikytis šalių nustatytos ginčo apimties – Pareiga priimti sprendimą vien remiantis šalių pateiktais argumentais – Nebuvimas
(SESV 263 straipsnis)
3. Europos Sąjunga – Kalbų vartojimas – Reglamentas Nr. 1 – Taikymo sritis – Institucijų ir jų darbuotojų santykiai – Įtraukimas nesant specialiųjų reglamentuojančių nuostatų
(Tarybos reglamentas Nr. 1)
4. Pareigūnai – Konkursas – Atviro konkurso eiga – Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) bendravimo su konkurso kandidatais kalba – Apribojimas – Nepriimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1 2 straipsnis)
5. Pareigūnai – Konkursas – Sudėtis ir struktūra – Dalyvavimo sąlygos ir tvarka – Paskyrimų tarnybos diskrecija – Ribos – Reglamentu Nr. 1 įtvirtinto kalbinio režimo paisymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1 2 straipsnis)
6. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Motyvų nebuvimas arba stoka – Skirtumas nuo akivaizdžios vertinimo klaidos
(SESV 263 straipsnio antra pastraipa ir SESV 296 straipsnis)
7. Pareigūnai – Konkursas – Atviro konkurso eiga – Egzaminų kalbos – Antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas – Diskriminacija dėl kalbos – Pateisinimas, susijęs su būtinybe pasirinkti ribotą vidaus bendravimo kalbų skaičių– Nepriimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnis ir 28 straipsnio f punktas, III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punktas; Tarybos reglamento Nr. 1 1 straipsnis)
8. Pareigūnai – Konkursas – Atviro konkurso eiga – Egzaminų kalbos – Vienodas požiūris – Teisminė kontrolė – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnis ir 28 straipsnio f punktas, III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punktas; Tarybos reglamento Nr. 1 1 straipsnis)
9. Pareigūnų ieškiniai – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Pranešimo apie atvirą konkursą panaikinimas – Atrinktų kandidatų teisėti lūkesčiai – Konkursų rezultatų neginčijimas
(SESV 266 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)
1. Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą ir pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Neatsižvelgiant į kokius nors su terminija susijusius klausimus, jie turi būti pateikiami pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, bent glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai būtų išdėstytos pačiame ieškinio tekste. Konkrečiau tariant, nors tenka pripažinti, kad ieškinio pagrindų išdėstymas nesusijęs su terminija ir Procedūros reglamente išvardytais reikalavimais, ir gali pakakti išdėstyti šių pagrindų esmę, o ne teisiškai juos kvalifikuoti, šie pagrindai turi būti pakankamai aiškiai išdėstyti pačiame ieškinyje. Vien abstraktus pagrindų paminėjimas ieškinyje neatitinka Teisingumo Teismo statuto ir Procedūros reglamento reikalavimų, o juose vartojama formuluotė „pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka“ reiškia, kad ieškinyje turi būti aiškiai nurodyta, ką apima pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys.
Iš šios teismo praktikos matyti, kad, išskyrus viešosios tvarkos išlyga grindžiamus pagrindus, kuriuos Sąjungos teismas prireikus turi iškelti savo iniciatyva, ieškovas turi ieškinyje išdėstyti pagrindus, kuriais jį grindžia. Tam nepakanka abstraktaus pagrindo antraštės nurodymo. Reikia dar išdėstyti, kas sudaro nurodytą pagrindą, kitaip tariant, paaiškinti jo ryšį su ieškinio reikalavimais ir, jei jis būtų pripažintas pagrįstu, kodėl remdamasis juo teismas turėtų tenkinti šiuos reikalavimus.
(žr. 33, 34 punktus)
2. Nors nagrinėdamas ginčą, kurio dalyką nustato šalys, Sąjungos teismas sprendimą turi priimti tik dėl šalių pateikto prašymo, jis negali apsiriboti tik jų nurodytais argumentais jų reikalavimams pagrįsti, antraip kartais būtų priverstas grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais vertinimais. Konkrečiai kalbant, spręsdamas tokį ginčą, kuris tarp šalių kilo dėl Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo ir taikymo, Sąjungos teismas jam išspręsti svarbias teisės normas turi taikyti šalių nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Iš tiesų, pagal principą iura novit curia aiškinant įstatymo prasmę netaikomas principas, pagal kurį šalys gali laisvai spręsti dėl ginčo apimties.
Iš to matyti, kad pagrindo priimtinumas nepriklauso nuo specialių terminų vartojimo. Pakanka, kad pagrindo esmė būtų pakankamai aiškiai perteikta ieškinyje. Be to, pagrindo priimtinumas taip pat nepriklauso nuo to, ar nurodytos konkrečios teisės normos arba principai. Iš tiesų, nustatyti reikšmingas nuostatas ir taikyti jas šalių teismui nurodytoms faktinėms aplinkybėms turi Sąjungos teismas, nors šalys ir nesirėmė šiomis teisės nuostatomis arba net nurodė kitas. Iš to taip pat matyti, kad jeigu ieškovas nurodė priimtiną pagrindą, teismas, nagrinėdamas šį pagrindą, negali apsiriboti vien šios šalies nurodytais argumentais, o privalo atlikti išsamią jo analizę, atsižvelgdamas į visas taikytinas teisės normas ir visus taikytinus teisės principus, būtent kad netektų grįsti savo sprendimo klaidingais teisiniais vertinimais.
(žr. 35–37 punktus)
3. Nesant Sąjungos pareigūnams ir tarnautojams taikytinų specialiųjų reglamentuojančių nuostatų ir nesant tokių nuostatų susijusių institucijų darbo tvarkos taisyklėse, joks teisės aktas neleidžia daryti išvados, kad santykiai tarp institucijų ir jų pareigūnų bei tarnautojų visiškai nepatenka į Reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje, taikymo sritį. Juo labiau taip yra santykių tarp institucijų ir išorės konkurso dalyvių, kurie iš esmės nėra nei pareigūnai, nei tarnautojai, atveju.
(žr. 56 punktą)
4. Pranešimas apie atvirą konkursą, kuriame numatyta, kad kandidatai su Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO) turi bendrauti pasirinktinai anglų, prancūzų arba vokiečių kalba, pažeidžia Reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje, 2 straipsnį ir todėl turi būti panaikintas. Iš tiesų, paraiška, be jokios abejonės, yra tekstas, kurį EPSO įsteigusioms institucijoms pateikia į valstybės narės jurisdikciją patenkantis asmuo, t. y. kandidatas. Taigi, pagal Reglamento Nr. 1 2 straipsnį šis asmuo (kandidatas) turi teisę pasirinkti šio teksto surašymo kalbą iš visų šio reglamento 1 straipsnyje išvardytų oficialiųjų kalbų. Tiek, kiek pranešime apie konkursą šis pasirinkimas apribotas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, juo pažeidžiamos šios nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie kitus pranešimus, kuriuos kandidatui gali tekti siųsti EPSO dėl pranešimu paskelbto konkurso.
Be kita ko, EPSO siunčiami pranešimai kiekvienam kandidatui, kuris jai yra pateikęs paraišką, yra atsakymai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1 2 straipsnį, į paraišką ir kitus atitinkamo kandidato jai atsiųstus dokumentus. Taigi pagal pastarąją nuostatą šie atsakymai turi būti parengti viena iš kalbų, kurią, surašydamas minėtus dokumentus, tas kandidatas pasirinko iš visų oficialiųjų kalbų. Kad EPSO laikytųsi šios pareigos dar svarbiau, kai pranešime apie konkursą numatyta atranka pagal kvalifikaciją, per kurią tikrinami kandidatų paraiškose pateikti duomenys. Todėl svarbu, kad šie duomenys būtų pateikti kiekvieno kandidato pasirinkta kalba, prireikus – gimtąja kalba, o ne kita kalba, kuri nėra ta, kuria kai kurie iš jų gali geriausiai dėstyti savo mintis, nors ir pakankamai gerai ją mokėtų.
(žr. 60–63 punktus)
5. Tiesa, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsnyje įtvirtintą Sąjungos institucijų funkcinės autonomijos pasirenkant savo pareigūnus ir tarnautojus principą, sukurdamos pareigūno arba tarnautojo darbo vietą, pasirinkdamos pareigūną arba tarnautoją, kurį įdarbins į sukurtą darbo vietą, ir nustatydamos darbo santykio su tarnautoju pobūdį, šios institucijos turi didelę diskreciją ir autonomiją. Vis dėlto ši autonomija neatleidžia jų nuo pareigos laikytis taikytinų Sąjungos teisės nuostatų, įskaitant Reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje, 2 straipsnio nuostatas.
Be to, būtinybė laikytis iš Reglamento Nr. 1 kylančių pareigų netrukdo Sąjungos institucijoms, naudojantis funkcine autonomija, pačioms nustatyti savo kalbinius poreikius. Reglamento Nr. 1 2 straipsnis nedraudžia pranešime apie konkursą numatyti nuostatos, kuria reikalaujama, kad konkurso kandidatai turėtų konkrečių kalbos žinių. Jame tik numatyta, kad net tokiu atveju pranešimo apie konkursą rengėjas, turi su kiekvienu kandidatu bendrauti jo pasirinkta oficialiąja kalba, o ne kalba, pasirinkta iš mažesnės grupės kalbų, net jeigu iš kiekvieno kandidato būtų reikalaujama mokėti bent vieną iš šių kalbų, kad galėtų dalyvauti konkurse. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 1 2 straipsnyje nenumatyta jame nustatytos pareigos išimčių nei dėl su tarnybos interesu susijusių priežasčių, nei dėl kitokių priežasčių.
(žr. 67–69, 104 punktus)
6. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 81, 82 punktus)
7. Sąjungos konkurso kandidatų antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas keliomis kalbomis, kai jie negali pasirinkti kitų oficialiųjų kalbų, yra diskriminacija dėl kalbos. Akivaizdu, kad dėl tokios nuostatos kai kurie potencialūs kandidatai (tie, kurie pakankamai gerai moka bent vieną iš nurodytų kalbų) yra palankesnėje padėtyje, nes gali dalyvauti konkurse ir todėl būti įdarbinti Sąjungos pareigūnais arba tarnautojais, o kiti, kurie šių kalbų pakankamai gerai nemoka, dalyvauti negali.
Šiuo atžvilgiu nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 28 straipsnio f punkte paaiškinta, kad pakankamai gerai mokėti dar vieną kalbą reikalaujama tam, kad kandidatas galėtų tinkamai atlikti savo pareigas, jame nenurodyti kriterijai, į kuriuos gali būti atsižvelgta siekiant apriboti šios kalbos pasirinkimą iš Reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje, 1 straipsnyje išvardytų oficialiųjų kalbų. Lygiai taip pat nors pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punktą pranešime apie konkursą atitinkamais atvejais gali būti nurodytos kalbos žinios, kurių reikalaujama dėl tam tikro pareigų pobūdžio, ši nuostata nereiškia bendro leidimo nukrypti nuo Reglamento Nr. 1 1 straipsnio reikalavimų.
Todėl, kadangi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnį draudžiama ne tik diskriminacija dėl pilietybės, bet ir kitos diskriminacijos formos, įskaitant diskriminaciją dėl kalbos, vien tikslas turėti iš karto gebančių dirbti kandidatų gali prireikus pateisinti diskriminaciją dėl kalbos. Kita vertus, tokia diskriminacija nepalengvina aukščiausio lygio sugebėjimų, darbingumo ir patikimumo pareigūnų įdarbinimo, nes akivaizdu, kad šios savybės nepriklauso nuo kandidato kalbos žinių.
Tokiomis aplinkybėmis, neužtenka tokio konkurso kandidatų antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo principo pateisinti tuo, kad didelis skaičius kalbų Reglamento Nr. 1 1 straipsnyje pripažintos kaip Sąjungos oficialiosios ir darbo kalbos, ir iš to kylančiu poreikiu kaip vidaus bendravimo kalbą arba „lingua franca“ pasirinkti mažesnį kalbų skaičių, galbūt net vieną. Reikia dar ir pagrįsti vienos arba kelių konkrečių kalbų, o ne kitų kalbų pasirinkimą. Taigi toks apribojimas negali būti laikomas objektyviai pagrįstu ir proporcingu, kai tarp galimų pasirinkti kalbų, be kalbos, kurią mokėti pageidautina ar net būtina, yra kitų kalbų, kurios neteikia jokios konkrečios naudos. Jeigu kaip alternatyvą vienai kalbai, kurios mokėjimas naujai įdarbintam pareigūnui yra privalumas, pripažintume kitas kalbas, kurias mokėti nėra privalumas, nėra jokios priežasties nepripažinti ir visų kitų oficialiųjų kalbų.
Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad tam tikrų institucijų nariai priimdami sprendimus vartoja tik vieną arba tik kai kurias kalbas, be papildomų paaiškinimų negalima preziumuoti, kad ką tik įdarbintas pareigūnas, kuris nemoka nė vienos iš šių kalbų, negalės iš karto atlikti tai institucijai naudingo darbo.
(žr. 87, 88, 93, 94, 103, 117, 135, 146 punktus)
8. Tiesa, kad srityse, kuriose naudojamasi diskrecija, nediskriminavimo principas pažeidžiamas, jei atitinkama institucija diferencijuoja neobjektyviai arba akivaizdžiai neadekvačiai, atsižvelgiant į nuostatos tikslą. Vis dėlto tai nereiškia, kad Sąjungos teismas visiškai negali tikrinti galimų reikalavimų, kad Sąjungos pareigūnų ar tarnautojų įdarbinimo konkurso kandidatai turėtų konkrečių kalbų žinių. Atvirkščiai, Sąjungos teismas turi patikrinti, ar tokie reikalavimai objektyviai pagrįsti ir proporcingi realiems tarnybos poreikiams, kitaip tariant, ar jie nėra savavališki arba akivaizdžiai neadekvatūs, palyginti su siekiamu tikslu.
(žr. 105, 106 punktus)
9. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 151 punktą)