GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2011 m. kovo 17 d.(1)
Byla C‑101/10
Gentcho Pavlov,
Gregor Famira
prieš
Ausschuss der Rechtsanwaltskammer Wien
(Oberste Berufungs- und Disziplinarkommission (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą
„Išorės santykiai – Asociacijos susitarimai – Tiesioginis veikimas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos iki Bulgarijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą Bulgarijos piliečiams nesuteikiama teisė būti įrašytiems į advokatų stažuotojų sąrašą – Diskriminacijos dėl pilietybės draudimas – Darbo sąlygų sąvoka – Suderinamumas“
1. Pagrindinis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytas klausimas yra išaiškinti, ar iki Bulgarijos įstojimo į Europos Sąjungą Bulgarijos pilietis, kuriam Austrijoje nesuteikta teisė būti įrašytam į advokatų stažuotojų sąrašą, patyrė diskriminaciją dėl pilietybės, draudžiamą pagal Europos susitarimą, įsteigiantį Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Bulgarijos Respublikos asociaciją, pasirašytą 1993 m. kovo 1 d. (toliau – Asociacijos susitarimas su Bulgarijos Respublika)(2).
I – Teisinis pagrindas
A – Asociacijos susitarimas su Bulgarijos Respublika
2. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 7 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad „asociacijoje numatomas pereinamasis laikotarpis ne ilgesnės kaip 10 metų trukmės, padalytas į du iš eilės einančius etapus, kurie iš esmės tęsiasi penkerius metus. Pirmasis etapas prasideda nuo šio susitarimo įsigaliojimo“.
3. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje numatyta:
„Atsižvelgiant į sąlygas ir reikalavimus, taikomus kiekvienoje valstybėje narėje:
– Bulgarijos pilietybės darbuotojams, teisėtai samdomiems valstybės narės teritorijoje, pilietybės pagrindu neturi būti taikoma jokia diskriminacija darbo sąlygų, atlyginimo ar atleidimo atžvilgiu, palyginti su savo piliečiais.“
4. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 42 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Atsižvelgiant į darbo rinkos padėtį valstybėje narėje, į jos įstatymus ir joje galiojančias taisykles darbuotojų judėjimo srityje:
– galiojančios lengvatos įsidarbinti, suteiktos Bulgarijos darbuotojams pagal dvišalius susitarimus, turėtų būti išlaikytos ir, jei galima, pagerintos,
– kitos valstybės narės su palankumu apsvarsto galimybę sudaryti panašius susitarimus.“
5. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika skyriaus „Įsisteigimas“ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „kiekviena valstybė narė nuo šio susitarimo įsigaliojimo Bulgarijos įmonių ir piliečių įsisteigimui bei jos teritorijoje įsisteigusių Bulgarijos įmonių ir piliečių veiklai taiko režimą, kuris yra ne mažiau palankus už tą režimą, kurį ji taiko savo pačios įmonėms ir piliečiams, išskyrus XVa priede aprašytas sritis“.
6. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 45 straipsnio 5 dalies a punkto i papunktyje apibrėžtas įsisteigimas „piliečių atžvilgiu: teisė pradėti ir vykdyti ekonominę veiklą kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui bei įsteigti ir valdyti įmones, visų pirma įmones, kurias jie faktiškai kontroliuoja. Į piliečių savarankišką darbą ir verslo įmones neįeina darbo ieškojimas ir įsidarbinimas kitos Šalies darbo rinkoje, ir toks darbas ir įmonės nesuteikia teisės dalyvauti kitos Šalies darbo rinkoje. Šio skyriaus nuostatos netaikomos tiems asmenims, kurie nėra tik savarankiškai dirbantys asmenys“.
7. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 45 straipsnio 5 dalies c punkte nustatyta, kad į ekonominę veiklą „visų pirma įeina pramoninio pobūdžio veikla, komercinio pobūdžio veikla, amatininkų veikla ir profesinė veikla“.
8. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 47 straipsnyje nurodyta, jog tam, „kad Bendrijos ir Bulgarijos piliečiams būtų lengviau pradėti ir vykdyti reguliuojamą profesinę veiklą atitinkamai Bulgarijoje ir Bendrijoje, Asociacijos taryba ištiria, kokių priemonių reikia imtis, kad būtų numatytas abipusis kvalifikacijų pripažinimas. Tuo tikslu ji gali imtis visų būtinų priemonių“.
9. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „taikant šio Susitarimo IV antraštinę dalį jokia šio Susitarimo nuostata nekliudo Šalims taikyti savo įstatymus ir kitus teisės aktus dėl įvažiavimo į šalį ir buvimo joje, darbo, darbo sąlygų ir fizinių asmenų įsisteigimo bei paslaugų teikimo, jei, tai darydamos, jos netaiko įstatymų taip, kad panaikintų ar sumažintų tą naudą, kurią bet kuri iš Šalių turi pagal kurios nors šio Susitarimo konkrečios nuostatos sąlygas. <...>“
B – Nacionalinis teisinis pagrindas
10. Nuostatos, reglamentuojančios advokato profesinę veiklą ir galimybę užsiimti šia profesija Austrijoje, yra išdėstytos atitinkamai Rechtsanwaltsprüfungsgesetz(3) (Advokato kvalifikacinio egzamino įstatymas; toliau – RAPG) ir Österreichische Rechtsanwaltsordnung(4) (Austrijos advokatų reglamentas; toliau – RAO).
1. RAPG
11. RAPG 1 straipsnyje nustatyta, kad „advokato kvalifikacinis egzaminas turi įrodyti egzaminą laikančio asmens, siekiančio vykdyti advokato veiklą, reikalingus gebėjimus ir žinias, ypač sumanumą iškeliant bylas dėl advokatui perduotų viešųjų ir privačių reikalų ir jomis rūpinantis bei gebėjimą rengti teisinius dokumentus ir teisines ekspertizes ir tinkamai raštu bei žodžiu išdėstyti teisines ir faktines bylos aplinkybes“.
12. RAPG 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „advokato kvalifikacinį egzaminą galima laikyti gavus teisės daktaro laipsnį arba – aukštojo mokslo studijas pagal 1978 m. kovo 2 d. Bundesgesetz über das Studium der Rechtswissenschaften (Austrijos teisės studijų įstatymas) <...> baigusių asmenų atveju – teisės mokslų magistro akademinį laipsnį ir atlikus trejų metų praktiką, iš kurių mažiausiai devynis mėnesius turi būti praktikuotasi teisme ir mažiausiai dvejus metus – pas advokatą. <...>“
2. RAO
13. RAO 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „advokatu siekiančiam tapti asmeniui <...> nereikia tarnybinio paskyrimo, o tik įrodymo, kad jis atitinka toliau išvardytas sąlygas ir yra įrašytas į advokatų sąrašą“.
14. Pagal RAO 1 straipsnio 2 dalį sąlygos, kurių turi būti laikomasi, yra:
„a) Austrijos pilietybė;
<...>
d) įstatyme nustatytos trukmės ir pobūdžio praktika;
e) išlaikytas advokato kvalifikacinis egzaminas;
<...>“
15. RAO 2 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Advokatu siekiantis tapti asmuo reikalaujamą praktiką turi atlikti dirbdamas teisinį darbą teisme arba prokuratūroje ir pas advokatą. <...> Į praktiką pas advokatą atsižvelgiama tik tuomet, kai ši veikla yra pagrindinė ir kartu nevykdoma kita profesinė veikla <...>.
2. 1 dalyje nustatyta praktika trunka penkerius metus. Austrijoje mažiausiai devynis jos mėnesius reikia dirbti teisme arba prokuratūroje ir mažiausiai trejus metus – pas advokatą.
<...>“
16. Pagal RAO 1 straipsnio 3 dalį „Austrijos pilietybei prilyginama Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės susitarimo valstybių narių arba Šveicarijos konfederacijos pilietybė“.
17. RAO 15 straipsnyje išdėstyta:
„1. Jeigu įstatyme numatyta advokato teisinė pagalba, advokatas, likdamas atsakingas, gali leisti pas jį dirbančiam ir jį galinčiam pavaduoti advokatui stažuotojui savarankiškai atstovauti visuose teismuose ir institucijose; tačiau advokatui stažuotojui neleidžiama pasirašyti teismui ir institucijoms įteikiamų dokumentų.
2. Teisę pavaduoti turi advokatas stažuotojas, sėkmingai išlaikęs advokato kvalifikacinį egzaminą. <...>
3. Jeigu įstatyme nenumatyta advokato teisinė pagalba, advokatas, likdamas atsakingas, gali leisti pas jį dirbančiam kitam advokatui stažuotojui savarankiškai atstovauti visuose teismuose ir institucijose; tačiau advokatui stažuotojui neleidžiama pasirašyti teismui ir institucijoms įteikiamų dokumentų.
4. Advokatų komisija išduoda pas advokatą praktiką atliekantiems advokatams stažuotojams įgaliojimus, iš kurių matyti, ar jie turi teisę pavaduoti pagal 2 dalį <...> arba teisę atstovauti pagal 3 dalį <...>“
18. RAO 30 straipsnyje, kuris reglamentuoja įrašymo į advokatų stažuotojų sąrašą procedūrą, nustatyta, kad:
„1. Siekiant būti įrašytam į advokatų stažuotojų sąrašą, pradedant praktiką pas advokatą reikia pateikti pranešimą komisijai su Austrijos pilietybės ir reikalavimų, keliamų norintiems atlikti praktiką teisme, atitikties įrodymu; ši praktika laikoma pradėta tik nuo šio pranešimo gavimo dienos.
<...>
4. Dėl atsisakymo įrašyti į advokatų stažuotojų sąrašą, išbraukimo iš šio sąrašo ir atsisakymo patvirtinti advokato praktiką šalys turi teisę skųstis Vyriausiajai advokatų apeliacinei ir drausmės komisijai. <...>
5. Europos Sąjungos, kitų Europos ekonominės erdvės susitarimo valstybių narių arba Šveicarijos konfederacijos pilietybė prilyginama Austrijos pilietybei.“
II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, G. Pavlov yra Bulgarijos pilietis, teisės studijas baigęs Vienoje (Austrija) 2002 m(5). Nuo 2004 m. jis nesavarankiškai dirbo advokatu stažuotoju advokato G. Famira advokatų kontoroje Vienoje. G. Pavlov turėjo galiojantį leidimą įsisteigti, kaip tai apibrėžta Austrijos teisėje, ir leidimą dirbti Austrijoje.
20. 2004 m. sausio 2 d. G. Famira ir G. Pavlov paprašė įrašyti G. Pavlov į advokatų stažuotojų sąrašą. Tuo pačiu metu jie paprašė pastarajam išduoti specialųjį įgaliojimą atstovauti teisme pagal RAO 15 straipsnio 3 dalį.
21. 2004 m. balandžio 6 d. Ausschuss der Rechtsanwaltskammer Wien (Vienos advokatų komisija) priėmė sprendimą atmesti tą prašymą motyvuodama tuo, kad G. Pavlov neatitinka RAO 30 straipsnio keliamo pilietybės reikalavimo. Prašymo pateikimo metu G. Pavlov nebuvo nei Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, nei Europos ekonominės erdvės valstybės narės pilietis, nei Šveicarijos pilietis, o jo turima Bulgarijos pilietybė, Ausschuss der Rechtsanwaltskammer Wien nuomone, neatitinka RAO 30 straipsnio keliamų reikalavimų. Dėl šio sprendimo pateiktą skundą Ausschuss der Rechtsanwaltskammer Wien visos sudėties posėdyje atmetė 2004 m. birželio 15 d.(6)
22. Dėl šios antrosios nutarties Oberste Berufungs- und Disziplinarkommission Rechtsanwälte und Rechtsanwaltsanwärter (Vyriausioji advokatų apeliacinė ir drausmės komisija; toliau – OBDK) buvo pateikta apeliacija. 2006 m. rugpjūčio 1 d. minėtoji apeliacija nebuvo patenkinta. OBDK iš esmės nusprendė, kad advokato profesija yra reglamentuojama profesija ir kad šis reglamentavimas taikomas ir advokatams stažuotojams. Ji nusprendė, kad, remiantis Asociacijos susitarimu su Bulgarijos Respublika, diskriminacija draudžiama tik dėl darbo sąlygų, o reglamentuojamų profesijų atveju susitarimą pasirašiusios valstybės turi galimybę įvesti apribojimus dėl pilietybės.
23. Pareiškėjai Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis teismas) pateikė apeliacinį skundą, kuris 2007 m. spalio 8 d. šį sprendimą panaikino, motyvuodamas tuo, kad OBDK, nepateikusi Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo dėl Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika reikiamų nuostatų išaiškinimo, pažeidė apeliantų teisę į bylos nagrinėjimą įstatymu įsteigtame teisme, garantuojamą Austrijos konstitucijoje. Byla buvo grąžinta OBDK.
24. Remdamasi dėl Bulgarijos stojimo į Europos Sąjungą pasikeitusia teise, 2008 m. balandžio 17 d. OBDK iš dalies patenkino apeliaciją dėl 2004 m. birželio 15 d. sprendimo, kurį buvo panaikinusi kartu su 2004 m. balandžio 6 d. sprendimu. Atsiradus šioms naujoms faktinėms aplinkybėms, OBDK nusprendė, kad situacija pakankamai aiški ir ji gali priimti sprendimą, nepateikdama Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo. Todėl byla buvo grąžinta Ausschuss der Rechtsanwaltskammer Wien, kad po papildomos procedūros priimtų sprendimą. 2008 m. balandžio 17 d. OBDK sprendimas taip pat buvo apskųstas Verfassungsgerichtshof.
25. 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Verfassungsgerichtshof panaikino naują OBDK 2008 m. balandžio 17 d. sprendimą. Iš esmės komisija buvo kaltinama tuo, kad nepateikusi Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ji neišsprendė klausimo dėl laikotarpio nuo 2004 m. iki 2006 m., kuris, nors Bulgarijos Respublika į Europos Sąjungą įstojo 2007 m. sausio 1 d., G. Pavlov buvo svarbus, nes, pirma, advokato kvalifikacinį egzaminą jis galėtų laikyti tik po mažiausiai dvejų metų praktikos pas advokatą (RAPG 2 straipsnio 1 dalis) ir, antra, kad būtų įrašytas į advokatų sąrašą, jis turėtų įrodyti, kad ne mažiau kaip trejus metus atliko praktiką pas advokatą (pagal RAO 2 straipsnio 2 dalį).
26. Kilus Sąjungos teisės aiškinimo sunkumų, OBDK nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir 2010 m. vasario 23 d. prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį su tokiais dviem prejudiciniais klausimais:
„1. Ar (Asociacijos) susitarimo 38 straipsnio 1 dalis Bulgarijos piliečio byloje dėl įrašymo į advokatų stažuotojų sąrašą nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. turėjo būti taikyta tiesiogiai?
2. (Jei į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai), ar (Asociacijos) susitarimo 38 straipsnio 1 dalis draudė, viena vertus, taikyti RAO 30 straipsnio 1 ir 5 dalis, pagal kurias 2004 m. sausio 2 d. pas Austrijos advokatą dirbančio Bulgarijos piliečio pateiktam prašymui įrašyti į Austrijos advokatų stažuotojų sąrašą ir išduoti įgaliojimą pagal RAO 15 straipsnio 3 dalį, be kita ko, nustatytas reikalavimas įrodyti Austrijos arba kitą jai prilygintą pilietybę, ir, kita vertus, atmesti prašymą vien pilietybės pagrindu, neatsižvelgiant į kitas sąlygas ir galiojantį leidimą įsisteigti ir dirbti Austrijoje, atmetimui?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
27. Ieškovai pagrindinėje byloje, Austrijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė pastabas raštu, o per 2011 m. sausio 13 d. vykusį teismo posėdį taip pat pateikė ir pastabas žodžiu.
IV – Teisinė analizė
A – Pirminė pastaba dėl OBDK teisminio statuso
28. Iš pradžių reikia patikrinti, ar OBDK yra teisminė institucija, galinti pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus.
29. Neseniai Teisingumo Teismas šiuo klausimu priėmė Sprendimą Koller(7), kuriuo patvirtino, kad „OBDK, kurios, kaip neginčijama, sprendimai yra privalomi, turi, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 52 punkte, visas reikalaujamas savybes ir gali būti laikoma teismu SESV 267 straipsnio prasme“(8).
30. Esant šioms aplinkybėms analizę reikia tęsti, nes Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.
B – Dėl pirmojo klausimo
31. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo iš esmės paaiškinti, ar Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka yra tiesiogiai veikianti Sąjungos teisės nuostata ir ar ji gali būti laikoma tiesiogiai veikiančia laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. dėl Bulgarijos piliečio įrašymo į advokatų stažuotojų sąrašą procedūros.
32. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, dėl kurios nekyla abejonių, su trečiosiomis valstybėmis sudaryto Bendrijos susitarimo nuostata privalo būti laikoma taikytina tiesiogiai, jei atsižvelgiant į jos tekstą, susitarimo tikslą ir pobūdį joje nustatytas aiškus ir konkretus įpareigojimas, kurio vykdymas arba veikimas nepriklauso nuo kito akto priėmimo(9). Taigi Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką reikia nagrinėti pagal šiuos tris kriterijus.
33. Dėl pačios Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos formuluotės, kaip teisingai rašytinėse pastabose pažymėjo ieškovai pagrindinėje bylose ir Austrijos vyriausybė, Teisingumo Teismas jau priėmė sprendimą dėl Europos Bendrijų asociacijos susitarimo su Lenkijos Respublika 37 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos, kuri yra beveik identiška(10) Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmai įtraukai, tiesioginio veikimo(11). Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtoji 37 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka „aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai patvirtina, kad visoms valstybėms narėms draudžiama savo piliečių atžvilgiu dėl pilietybės diskriminuoti šioje nuostatoje minimus Lenkijos darbuotojus dėl darbo sąlygų, atlyginimo ar atleidimo. <...> Ši vienodo požiūrio taisyklė nustato konkretaus tikslo įpareigojimą, todėl iš esmės teisės subjektas gali ja remtis, kai valstybės narės teisme reikalauja netaikyti valstybės narės diskriminuojančių teisės normų, nes šiam tikslui nėra būtina priimti jokių papildomų įgyvendinimo priemonių“(12). Žodžių junginio „laikantis kiekvienoje valstybėje narėje taikomų sąlygų ir tvarkos“ vartojimas negali, beje, paneigti šio teiginio(13).
34. Dėl Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika pobūdžio ir tikslo Teisingumo Teismas jau turėjo progą patvirtinti, kad, „remiantis jo 17 konstatuojamąja dalimi ir 1 straipsnio 2 dalimi, Asociacijos susitarimo tikslas yra įsteigti asociaciją, skirtą skatinti susitariančiųjų šalių harmoningų prekybos ir ekonominių santykių plėtrą tam, kad būtų sukurtos palankios sąlygos dinamiškai Bulgarijos Respublikos plėtrai ir gerovei bei lengvesniam įstojimui į Bendriją. Be to, aplinkybė, kad asociacijos susitarimu iš esmės siekiama sudaryti palankesnes sąlygas ekonominei Bulgarijos plėtrai ir todėl jame nustatytas Bendrijos įsipareigojimų minėtajai trečiajai šaliai disbalansas, negali sutrukdyti pastarajai pripažinti kai kurių minėto susitarimo nuostatų tiesioginio veikimo“(14).
35. Be to, Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 59 straipsnio 1 dalis neprieštarauja šiai išvadai, nes Teisingumo Teismas nusprendė, kad „tik remiantis šia nuostata galima daryti išvada, jog valstybių narių valdžios institucijos turi kompetenciją, laikydamosi asociacijos susitarime nustatytų ribų, taikyti nacionalinės teisės aktus“(15). Todėl minėtame straipsnyje nekalbama apie tai, kaip valstybės narės įgyvendina Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika nuostatas dėl darbo sąlygų, ir nenustatoma, kad 38 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje įtvirtinta pareiga taikyti vienodą požiūrį ar jo padarinius turi būti įgyvendinama priimant papildomas nacionalines priemones(16).
36. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos atveju visos Teisingumo Teismo praktikoje iškeltos sąlygos, kad Bendrijos sudaryto tarptautinio susitarimo nuostata galėtų tiesiogiai veikti, įvykdytos.
37. Teisingumo Teismui siūlau į pirmąjį klausimą atsakyti taip, kad Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka atitinka Sąjungos teisės nuostatai keliamus reikalavimus dėl tiesioginio veikimo ir galėjo būti tiesiogiai taikoma laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.
C – Dėl antrojo klausimo
38. Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje nurodyta, kad darbuotojo statusą turinčius Bulgarijos piliečius, kurie teisėtai samdomi valstybės narės teritorijoje, draudžiama diskriminuoti dėl pilietybės ir kiek tai susiję su „darbo sąlygomis, atlyginimu ar atleidimu“.
39. Teisingumo Teismas jau priėmė sprendimą dėl nacionalinės taisyklės suderinamumo su nuostata, panašia į Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos nuostatą. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo analizės tikslas buvo, pirma, nustatyti, ar numatyta taisyklė yra susijusi su darbo sąlygomis, ir, antra, patikrinti, ar ši taisyklė tikrai sudarė Asociacijos susitarimu su Bulgarijos Respublika draudžiamą diskriminaciją. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad analizę reikia atlikti trimis etapais: iš pradžių reikia nustatyti, ar Asociacijos susitarimu su Bulgarijos Respublika tikrai draudžiama diskriminacija; paskui išnagrinėti šio diskriminacijos draudimo apimtį ir, be kita ko, tai, ar ta apimtis gali būti lyginama su EB sutartyje esančiai identiškai nuostatai suteikta apimtimi; galiausiai, jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta teigiamai, liktų patikrinti, ar diskriminaciją galima objektyviai pateisinti(17).
40. Prieš nustatant, ar įrašant į advokatų stažuotojų sąrašą taikoma sąvoka „darbo sąlygos“ pagal Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką, išimtinai siūlau analizę pradėti nuo ieškovui pagrindinėje byloje pareikšto atsisakymo diskriminacinio pobūdžio tyrimo.
1. Dėl diskriminacijos dėl pilietybės
41. Šioje byloje nėra sunku nustatyti, kad Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsniu abi sutarties šalys įpareigojamos nediskriminuoti Bulgarijos darbuotojų dėl pilietybės. Dėl klausimo, ar Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka gali būti aiškinama taip plačiai, kaip Teisingumo Teismo praktikoje aiškinama SESV 45 straipsnio 2 dalis, norėčiau atkreipti dėmesį, kad Teisingumo Teismas nesiremia tokiu sisteminiu ir visapusiu požiūriu, o priešingai – nurodo remtis tikslais, kurių šiomis nuostatomis siekiama kiekvienu atveju(18). Taigi tas faktas, kad Teisingumo Teismas Sprendime Kondova nusprendė, jog teismų praktikos nustatytas EB 43 straipsnio aiškinimas negali būti taikomas ir Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika nuostatoms dėl įsisteigimo laisvės(19), neturi įtakos to paties susitarimo nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo analizės rezultatams.
42. Teisingumo Teismas niekada tiesiogiai neaiškino šių nuostatų. Vis dėlto galima pasinaudoti Pokrzeptowicz-Meyer(20) teismo praktika šiai analizei atlikti. Priimdamas šį sprendimą, Teisingumo Teismas privalėjo nustatyti diskriminacijos dėl pilietybės draudimo aprėptį, kiek tai susiję su Asociacijos susitarime su Lenkijos Respublika nurodytomis darbo sąlygomis. Reikia pažymėti, kad šis diskriminacijos draudimas yra beveik identiškas Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje(21) išdėstytam draudimui ir, kaip nustatė Teisingumo Teismas, yra panašus į Sutarties 39 straipsnio 2 dalies formuluotę(22).
43. Teisingumo Teismas tada patvirtino, kad remiantis Asociacijos susitarimo su Lenkijos Respublika ir Sutarties tikslų bei konteksto palyginimu matyti, kad nėra jokio pagrindo minėtame Asociacijos susitarime išdėstytai nuostatai suteikti kitokią aprėptį, nei Teisingumo Teismo nustatyta tokios pačios Sutartyje esančios nuostatos aprėptis.
44. Šie argumentai gali būti taikomi Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukai, nes jos tikslai yra panašūs į Bendrijos ir Lenkijos Respublikos asociacijos susitarimu(23) iki jos įstojimo siekiamus tikslus. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas yra nurodęs, tokioje nuostatoje, kaip antai minėtas 38 straipsnis, nenustatytas laisvas Bulgarijos darbuotojų judėjimo Sąjungos teritorijoje principas(24), tačiau nuo to momento, kai jie yra teisėtai samdomi valstybės narės teritorijoje, jų naudai nustatyta tokios pačios aprėpties, kaip panašiais žodžiais Sutartyje nustatyta Sąjungos piliečiams, teisė į vienodą požiūrį taikant darbo sąlygas(25).
45. Be to, nei suinteresuotųjų šalių raštu pateiktos pastabos, nei per teismo posėdį vykę debatai neatskleidė objektyvių priežasčių, kurios galėtų pateisinti Austrijos ir Bulgarijos piliečiams taikomus skirtumus dėl įrašymo į advokatų stažuotojų sąrašą.
46. Iš to, kas pasakyta, reikia padaryti tokią tarpinę išvadą: diskriminacija tikrai yra ir jos neįmanoma pagrįsti. Vis dėlto Gordijaus mazgas neperkirstas, nes į klausimą, ar Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka taikoma tokiai situacijai, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, dar neatsakyta.
2. Dėl sąvokos „darbo sąlygos“
47. Neginčijama, kad pagal Austrijos teisę(26) G. Pavlov turi „leidimą įsisteigti“ ir leidimą dirbti Austrijoje. Be to, G. Pavlov nuo 2004 m. dirbo advokato G. Famira advokatų kontoroje. Taigi M. Pavlov teisėtai dirba ir iš esmės kaip samdomas darbuotojas gali remtis Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka.
48. Iš bylos dokumentų taip pat matyti, kad vienintelis motyvas, dėl kurio buvo atsisakyta G. Pavlov įrašyti į advokatų stažuotojų sąrašą, yra tai, kad pagal Austrijoje galiojančią tvarką norint būti įrašytam reikia turėti Austrijos arba jai prilyginamą pilietybę, kurios jis neturėjo.
49. Todėl šioje byloje priimant sprendimą dėl šios tvarkos taikymo suderinamumo su Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsniu reikia ištirti, ar ji susijusi su darbo sąlyga.
50. Šiuo klausimu galima teigti, kad atsižvelgiant į tai, jog G. Pavlov dirbo advokatu stažuotoju advokato G. Famira advokatų kontoroje, pagal advokato stažuotojo darbo sąlygas jis turi būti įrašytas į advokatų stažuotojų sąrašą dėl tam tikrų priežasčių: pirma, nuo įrašymo į advokatų stažuotojų sąrašą pradedamas skaičiuoti laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti apskaičiuojant praktikos trukmę, ir tam tikra prasme tai yra viena išankstinių sąlygų gauti leidimą laikyti kvalifikacinį advokato egzaminą ir tapti advokatu(27). Antra, tik į sąrašą įrašytas advokatas stažuotojas gali prašyti įgaliojimo atstovauti (vok. k. kleine Legitmationsurkunde), kuris jam suteiks galimybę teismuose ir valdžios institucijose atstovauti advokatui, pas kurį jis dirba(28). Beje, atrodytų, kad tokį aiškinimą gali patvirtinti tai, jog Austrijos įdarbinimo institucija išdavė leidimą advokatui G. Famira samdyti G. Pavlov advokatu stažuotoju. Todėl atsisakymas įrašyti asmenį į advokatų stažuotojų sąrašą gali būti suvokiamas kaip veiklos, kurią minėtam asmeniui gali reikėti atlikti vykdant „darbą“ ribojimas ir kaip tiesioginis poveikis darbo sąlygoms pagal šioje srityje nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kurios reikšmingas pavyzdys yra minėtas Sprendimas Deutscher Handballbund, priimtas pateikiant atsakymą į Vokietijos teismo pateiktą prejudicinį klausimą.
51. Sprendime Deutscher Handballbund Teisingumo Teismas turėjo priimti sprendimą dėl Vokietijos rankinio federacijos priimtos nacionalinės nuostatos, kurioje buvo numatyta išduoti skirtingas licencijas trečiųjų šalių piliečiams, ir todėl tik ribotas šią konkrečios rūšies licenciją turintis žaidėjų skaičius gali būti registruojamas per oficialias varžybas, suderinamumo su Asociacijos susitarimo su Slovakijos Respublika 38 straipsniu(29). Pagrindinėje byloje Slovakijos pilietybę turintis ieškovas, kuris nuolat žaidė Vokietijos klube, teisme apskundė atsisakymą išduoti licenciją be trečiųjų šalių piliečiams taikomos sąlygos.
52. Patvirtinęs, kad Asociacijos susitarimo su Slovakijos Respublika 38 straipsnis veikia tiesiogiai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB sutarties 48 straipsnio 2 dalies aiškinimas turi būti taikomas ir minėtam 38 straipsniui(30). Jis nusprendė, kad aptariama sporto taisyklė susijusi su darbo sąlygomis, kadangi ji turėjo „tiesioginį poveikį profesionalaus Slovakijos žaidėjo, kuris nuolat dirbo pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, dalyvavimui čempionato ir taurės varžybose“(31).
53. Todėl galima manyti, kad atsisakymas įrašyti G. Pavlov į advokatų stažuotojų sąrašą gali būti panašiai aiškinamas, kaip turintis tiesioginį poveikį su šiuo „darbu“ susijusioje veikloje.
54. Tačiau, mano nuomone, šia teismų praktika remtis negalima, nes tai reikštų, kad G. Pavlov „darbas“ yra prilyginamas bet kuriems samdomo darbo santykiams, taip pat advokato stažuotojo.
55. Iš tiesų advokatas G. Famira pasamdė G. Pavlov advokatu stažuotoju. Vis dėlto darbo sutartimi suteikto advokato stažuotojo statusas nacionalinėms valdžios institucijoms nėra privalomas. Kaip buvo įrodyta teismo posėdyje, Vienos advokatų komisijos tikslas yra būtent patikrinti, kad asmenys, pretenduojantys tapti advokatais stažuotojais, tikrai atitiktų nacionalinės teisės aktuose šiam tikslui keliamus reikalavimus. Jei teigtume, kad pakanka tik G. Pavlov ir G. Famira sutartinių santykių, jog G. Pavlov būtų galima laikyti jau pasamdytu advokato stažuotojo statusą atitinkančiam „darbui“ ir teigti, kad jo darbo sąlygos pažeistos atsisakius jį įrašyti į advokatų stažuotojų sąrašą, tai reikėtų daryti išvadą, kad profesinės organizacijos, kurioms valstybės narės patikėjo įvairias pareigas patikrinti, faktiškai ir teisiškai yra įpareigotos minėtą darbą laikyti darbo sutartimi. Tokiu atveju kiltų realus pavojus, kad nacionalinės teisės aktai būtų apeiti ir būtų laisvai leidžiama dirbti ir užsiimti reglamentuojama profesine veikla.
56. Dėl tos pačios priežasties, kurią ką tik nurodžiau dėl to, kas nustatyta G. Pavlov darbo sutartyje, nemanau, kad įdarbinimo institucijos sprendimas, kuriuo suteiktas leidimas jį įdarbinti advokatu stažuotoju, gali sukurti kokią nors teisę būti įrašytam į minėtą sąrašą: Austrijos vyriausybė visiškai teisingai per teismo posėdį teigė, kad patikrinti, jog kandidatas įrašyti į sąrašą tikrai atitinka nacionalinės teisės aktuose tam tikslui numatytus reikalavimus, priklauso ne šios valdžios institucijos, o advokatų tarybos kompetencijai. Funkciniu požiūriu G. Pavlov negali būti laikomas teisėtai samdomu advokatu stažuotoju prašymo įrašyti į sąrašą pateikimo momentu.
57. Teisingumo Teismo praktika šioje srityje patvirtina, kad darbo sąlygas sudaro aptariamiems darbo santykiams taikoma teisinė tvarka ir darbuotojams suteiktų materialūs ar nematerialūs privalumai, tačiau ne pačios sąlygos įgyti profesiją. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad nacionalinis įstatymas, kuriuo siekiama, kad darbuotojui, pradedančiam iš naujo dirbti buvusioje įmonėje, nebūtų sudarytos nepalankios sąlygos, kai dėl karinės tarnybos jis įmonėje nedirbo, ir kuriame, be kita ko, nustatyta, kad karinėje tarnyboje praleistas laikas įskaitomas į darbo stažą įmonėje, „yra įdarbinimo ir darbo sąlygų dalis“(32); kad skyrybų išmoka, skirta kompensuoti išsiskyrusio darbuotojo patiriamus nepatogumus, yra priedas prie atlyginimo ir „šiuo tikslu yra darbo sąlygų dalis“(33); kad teisės aktai, pagal kuriuos tik nacionaliniai tyrėjai gali būti įrašyti į nacionalinės tyrimų tarybos organigramą, turi įtakos darbo sąlygoms, nes tuo įrašymu nustatoma sutarties trukmė ir karjeros raida(34); kad nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią trečiosios valstybės, su kuria Bendrija sudarė asociacijos sutartį, piliečiai užsienio kalbos lektoriaus darbą gali gauti tik pagal terminuotą darbo sutartį, pažeidžia nediskriminavimo dėl pilietybės principą, kiek tai susiję su darbo sąlygomis(35). Šios priemonės, kurios, Teisingumo Teismo nuomone, yra susijusios su „darbo sąlygų“ sąvoka, jokiu atveju negali būti palygintos su pagrindinėje byloje, kurioje kalbama apie įrašymą į advokatų stažuotojų sąrašą, aptariamų teisės aktų tikslais.
58. Kaip šalys nurodė, Teisingumo Teismas jau yra nagrinėjęs su tokiais teisės aktais susijusius ginčus dėl advokato stažuotojo veiklos bylose, kurių vienoje buvo priimtas Sprendimas Morgenbesser(36). Šiame sprendime jis nusprendė, kad advokato stažuotojo veikla nėra reglamentuojama atskirai nuo advokato veiklos(37). Net jei šiuo atveju Teisingumo Teismas neišreiškė pozicijos dėl to, ar įrašymas į advokatų stažuotojų sąrašą susijęs su darbo sąlygomis, jis vis dėlto nurodė, kad advokato stažuotojo veikla turi būti laikoma kaip praktinė mokymo dalis prieš įgyjant advokato profesiją(38). Beje, tai jau buvo paskelbta Sprendime Lawrie-Blum(39), kuriame Teisingumo Teismas nagrinėjo visiškai panašią problemą kaip ir šioje byloje, nors ir dėl kitos profesijos.
59. Sprendime Lawrie-Blum Teisingumo Teismas turėjo nuspręsti dėl Vokietijos valdžios institucijų atsisakymo leisti Didžiosios Britanijos pilietei atlikti praktiką, kad galėtų dėstyti licėjuje, vien dėl to, kad ji neturėjo Vokietijos pilietybės. Priimdamas sprendimą šiuo klausimu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai nėra darbo sąlyga, o atvirkščiai, nusprendė, kad „atlikti praktiką ir išlaikyti antrą valstybinį egzaminą pagal teisę yra būtina, norint įgyti mokytojo profesiją“(40). Vadinasi, ieškovė pagrindinėje byloje diskriminaciją patyrė įsidarbindama(41), o ne dėl darbo sąlygų.
60. Ši teismo praktika nedviprasmiškai nurodo Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 38 straipsnio 1 dalies pirmos įtraukos aprėptį, į kurią neįeina įsidarbinimas. Šį faktą, beje, patvirtina to paties susitarimo 42 straipsnio 1 dalis, kurioje dėl Bulgarijos piliečių įsidarbinimo, pirma, daroma nuoroda į dvišalius susitarimus šioje srityje ir, antra, išreiškiamas siekis, kad įsidarbinimo sąlygos ateityje gerėtų(42).
61. Galimybę Austrijoje užsiimti advokato stažuotojo, vėliau advokato veikla, be kita ko, neabejotinai reglamentuoja nacionalinės teisės aktų nuostatos, pagal kurias šia veikla gali užsiimti tik asmenys, atitinkantys tam tikras sąlygas, ir pagal kurias draudžiama ja užsiimti asmenims, kurie jų neatitinka. Taigi G. Pavlov prašo ne leisti pasinaudoti vienodu požiūriu darbe, o leisti užsiimti reglamentuojama profesija, kurios iki Bulgarijos Respublikos įstojimo į ES šios šalies piliečiams nereglamentavo 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka. Remiantis šiuo straipsniu negalima daryti išvados, kad susitariančiosios šalys siekė panaikinti bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės tuo atveju, jei Bulgarijos piliečiai ketintų užsiimti reglamentuojama profesija. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka yra susitarimo IV antraštinės dalies I skyriuje „Darbuotojų judėjimas“, nors reglamentuojamos profesijos nurodytos Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 47 straipsnyje, kuris yra skyriuje, skirtame įsisteigti. Šis faktas pakankamai aiškiai parodo, kad susitariančiosios šalys neketino susitarimo 38 straipsniu reglamentuoti galimybės užsiimti reglamentuojamomis profesijomis. 47 straipsnyje tiksliai ir konkrečiai nurodyta, kad ateityje asociacijos taryba sudarys palankesnes sąlygas užsiimti reglamentuojamomis profesijomis, priimdama priemones dėl diplomų pripažinimo. Todėl reikia daryti išvadą, kad, kiek tai susiję su galimybe užsiimti minėtomis profesijomis, susitarime nėra diskriminacijos draudimo, panašaus į draudimą 38 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje.
62. Šiai išvadai neprieštarauja Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika 45 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „kiekviena valstybė narė <…> Bulgarijos įmonių ir piliečių įsisteigimui bei jos teritorijoje įsisteigusių Bulgarijos įmonių ir piliečių veiklai taiko režimą, kuris yra ne mažiau palankus už tą režimą, kurį ji taiko savo pačios įmonėms ir piliečiams“. 45 straipsnio atžvilgiu to paties susitarimo 42 ir 47 straipsniai yra specialiosios normos, pagal kurias minėtas straipsnis šioje byloje netaikomas.
63. Galiausiai, kad ir kokia būtų nuvilianti ir nepatenkinama situacija, kurioje atsidūrė G. Pavlov, būtina pripažinti, kad negalima tvirtinti, jog Asociacijos susitarime su Bulgarijos Respublika yra išdėstytas koks nors bendrasis nediskriminavimo dėl pilietybės principas, kuris būtų taikomas Bulgarijos piliečiams neužsiimant ūkine veikla, nes minėtai situacijai netaikomos nuostatos dėl darbuotojų judėjimo ir juo labiau nuostatos dėl galimybės užsiimti reglamentuojamomis profesijomis.
64. Teisingumo Teismas dažnai asociacijos ir kartais net partnerystės sutartis aiškino laisvai. Tačiau, vienaip ar kitaip, Teisingumo Teismo skelbiamas įvairių Bendrijos tarptautinių susitarimų nuostatų ir Sutarties nuostatų taikymo srities panašumas visada turėjo bendrą sąsają pačiame atitinkamo susitarimo tekste. Šioje byloje tokios sąsajos nėra. Be abejo, matome Sąjungos ir trečiosios valstybės asociacijos, kuria, nors ir siekiama pasirengti stojimui, akivaizdžiai nesuteikiama tokia pat plati ir išsami apsauga, kokią suteikia Sąjungos steigimo sutartys. Man atrodo neįmanoma teigti, kad valstybės narės Asociacijos sutartimi su Bulgarijos Respublika įsipareigojo panaikinti bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės, įskaitant ir galimybę užsiimti reglamentuojamomis profesijomis, nebent nekreiptume dėmesio į susitariančiųjų šalių valią ir kartu rizikuotume sumažinti paties stojimo interesą.
65. Tokiomis aplinkybėmis ir dėl visų išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismo atsakyti, kad nei 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka, nei jokia kita Asociacijos susitarimo su Bulgarijos Respublika nuostata negali būti taikoma tuo atveju, kai Bulgarijos piliečiui iki Bulgarijos įstojimo į Europos Sąjungą neleidžiama būti įrašytam į advokatų stažuotojų sąrašą dėl to, kad taikomuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta, kad tik Austrijos piliečiai arba jiems prilyginami asmenys Austrijoje gali užsiimti advokato profesija.
V – Išvada
66. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, į Oberste Berufungs-und Disziplinarkommission pateiktus klausimus Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip:
„1. 1993 m. kovo 1 d. pasirašyto Europos susitarimo, įsteigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Bulgarijos Respublikos asociaciją, 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka atitinka Sąjungos teisės nuostatai keliamus reikalavimus dėl tiesioginio veikimo ir todėl ji galėjo būti tiesiogiai taikoma laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 2 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.
2. Nei 38 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka, nei jokia kita minėto Asociacijos susitarimo nuostata negali būti taikoma tuo atveju, kai Bulgarijos piliečiui iki Bulgarijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą neleidžiama būti įrašytam į advokatų stažuotojų sąrašą dėl to, kad taikomuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta, kad tik Austrijos piliečiai arba jiems prilyginami asmenys Austrijoje gali užsiimti advokato profesija“.