TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. kovo 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Autorių teisės ir gretutinės teisės informacinėje visuomenėje – Direktyva 2001/29/EB – Teisė viešai paskelbti kūrinius – 3 straipsnio 1 dalis – Išimtys ir apribojimai – 5 straipsnio 3 dalies o punktas – Televizijos laidų transliavimas per vietinį kabelinį tinklą – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytos išimtys, taikomos įrenginiams, suteikiantiems prieigą daugiausia 500 abonentų, ir viešam radijo laidų retransliavimui nacionalinėje teritorijoje“
Byloje C‑138/16
dėl Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) 2016 m. vasario 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. kovo 7 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Staatlich genehmigte Gesellschaft der Autoren,Komponisten und Musikverlegerregistrierte Genossenschaft mbH (AKM)
prieš
Zürs.net Betriebs GmbH
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Vilaras, teisėjai J. Malenovský (pranešėjas) ir M. Safjan,
generalinis advokatas M. Wathelet,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Staatlich genehmigte Gesellschaft der Autoren, Komponisten und Musikverleger registrierte Genossenschaft mbH (AKM), atstovaujamos advokato M. Walter,
– Zürs.net Betriebs GmbH, atstovaujamos advokato M. Ciresa,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos T. Scharf ir J. Samnadda,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 3 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio bei 1971 m. liepos 24 d. Paryžiuje peržiūrėtos ir 1979 m. rugsėjo 28 d. iš dalies pakeistos 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (toliau – Berno konvencija) 11bis straipsnio 1 dalies 2 punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Staatlich genehmigte Gesellschaft der Autoren, Komponisten und Musikverleger registrierte Genossenschaft mbH (AKM) ir Zürs.net Betriebs GmbH (toliau – Zürs.net) ginčą dėl AKM reikalavimo, kad Zürs.net jai pateiktų informaciją apie prie jos eksploatuojamo kabelinio tinklo prisijungusių abonentų skaičių ir prireikus sumokėtų jai atlyginimą su palūkanomis už autorių teisių ir gretutinių teisių saugomų kūrinių padarymą prieinamų.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
PINO autorių teisių sutartis
3 Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį, kuri įsigaliojo 2002 m. kovo 6 d. Ši sutartis Europos bendrijos vardu patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).
4 PINO autorių teisių sutarties 1 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad susitariančiosios šalys įsipareigoja laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių reikalavimų.
Berno konvencija
5 Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies ii punkte numatyta:
„1) Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti:
<…>
ii) viešai skelbti visuomenei eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai daro kita nepradinė organizacija.“
Sąjungos teisė
Direktyva 2001/29
6 Direktyvos 2001/29 9 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai <…>“
7 Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais [prieinamų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
8 Minėtos direktyvos 5 straipsnio 3 dalies o punkte nustatyta:
„Valstybės narės 2 ir 3 straipsniuose nustatytoms teisėms gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais, kai:
<…>
o) naudojama tam tikrais kitais nelabai svarbiais atvejais, kai išimtys ar apribojimai pagal nacionalinę teisę jau egzistuoja, jeigu jie yra susiję tik su analoginiu naudojimu ir neturi poveikio laisvai prekių ir paslaugų apyvartai Bendrijoje, nepažeidžiant kitų šiame straipsnyje numatytų išimčių ir apribojimų.“
Austrijos teisė
9 Urheberrechtgesetz (Autorių teisių įstatymas; BGBl., 111/1936) BGBl. I, 99/2015 redakcijos 17 straipsnyje numatyta:
„1) Autorius turi išimtinę teisę transliuoti kūrinį arba jį skelbti panašiu būdu.
2) Transliacijai eteryje prilyginamas toks perdavimas, kai kūrinys nacionalinėje teritorijoje arba užsienyje esančios organizacijos panašiai kaip eteriu laidais padaromas viešai prieinamas nacionalinėje teritorijoje.
3) Transliacijų eteryje perdavimas
<…>
2. įrenginiu su kolektyvine antena,
<…>
b) kai prie įrenginio prisijungę ne daugiau kaip 500 abonentų, nelaikomas nauja transliacija eteryje.
Vienalaikis, visos apimties ir tikslus Österreichischer Rundfunk transliacijų eteryje perdavimas laidais nacionalinėje teritorijoje laikomas pradinės transliacijos eteryje dalimi.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
10 AKM yra kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija.
11 Zürs.net eksploatuoja Zürs (Austrija) kabelinio tinklo įrenginį, kuriuo prie jo prisijungusiems abonentams transliuoja televizijos ir radijo laidas, iš kurių kai kurios iš pradžių transliuotos Austrijos visuomeninio transliuotojo (ORF), o kitos – kitų transliuotojų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo momentu prie Zürs.net kabelinio tinklo prisijungę maždaug 130 abonentų.
12 AKM pareikalavo iš Zürs.net pateikti informaciją, susijusią su keliomis referencinėmis datomis, apie prie jos eksploatuojamo kabelinio tinklo prisijungusių abonentų skaičių ir apie platinamų programų turinį. Be to, ji pareikalavo, kad po to, kai bus patikrinta pateikta informacija, ji sumokėtų atitinkamą atlyginimą.
13 Zürs.net mano, kad taikant Austrijos autorių teisių įstatymo BGB1. I, 99/2015 redakcijos 17 straipsnio 3 dalies 2 punkto b papunktį, susijusį su mažais įrenginiais, prie kurių prisijungę daugiausia 500 abonentų, jos transliuojamos laidos negali būti laikomos nauja transliacija eteryje, todėl ji neprivalo pateikti AKM reikalaujamos informacijos.
14 AKM teigia, kad ši nuostata nesuderinama nei su Sąjungos teise, nei su Berno konvencija.
15 Šiomis aplinkybėmis Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija), nagrinėdamas AKM ir Zürs.net ginčą, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos [2001/29] 3 straipsnio 1 dalį, ar 5 straipsnį arba Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies 2 punktą reikia aiškinti taip, kad teisės norma, pagal kurią transliacijų eteryje perdavimas „įrenginiais su kolektyvine antena“, koks yra ir atsakovės pagrindinėje byloje įrenginys,
a) nelaikomas nauja transliacija eteryje, jei prie įrenginio prisijungę ne daugiau kaip 500 abonentų, ir (arba)
b) laikomas pradinės transliacijos eteryje dalimi, jei tai yra vienalaikis, visos apimties ir tikslus Österreichischer Rundfunk (Austrijos visuomeninis transliuotojas) transliacijų eteryje perdavimas laidais nacionalinėje teritorijoje (Austrijoje),
ir šių rūšių naudojimui netaikoma jokia kita viešo paskelbimo nuotoliniu elementu išimtinė teisė pagal Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalį, todėl jis nepriklauso nuo autoriaus sutikimo ir nėra atlygintinas, prieštarauja Sąjungos teisei arba Berno konvencijai, kuri yra prie Sąjungos acquis priklausantis tarptautinis susitarimas?“
Dėl prejudicinio klausimo
16 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis, ar 5 straipsnis arba Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos reikalavimas gauti autoriaus leidimą remiantis viešo paskelbimo išimtine teise netaikomas:
– nei vienalaikiam, visos apimties ir tiksliam visuomeninio transliuotojo eteryje transliuojamų laidų perdavimui laidais nacionalinėje teritorijoje,
– nei transliavimui kolektyvine antena, kai prie šios antenos yra prisijungę ne daugiau kaip 500 abonentų.
17 Šį klausimą reikia suskirstyti į dvi dalis.
18 Taigi, pirma, reikia išnagrinėti, ar vienalaikis, visos apimties ir tikslus visuomeninio transliuotojo eteryje transliuojamų laidų perdavimas laidais, esančiais nacionalinėje teritorijoje, kaip yra pagrindinėje byloje, gali būti laikomas „viešu paskelbimu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį ar Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies 2 punktą.
19 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad pagal Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies 2 punktą literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai skelbti eteryje jau transliuotus kūrinius laidais ar belaidžiu būdu, kai tai daro kita nei pradinė transliuojančioji organizacija.
20 Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
21 Reikia konstatuoti, kad 3 straipsnio 1 punktas iš esmės atitinka Berno konvencijos 11bis straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl, kai Teisingumo Teismas aiškina „viešo paskelbimo“ sąvoką pagal jos 3 straipsnio 1 dalį, jis tą daro laikydamasis minėtos konvencijos nuostatos, kaip tai numatyta suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 40 ir 41 punktus).
22 Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „viešo paskelbimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „paskelbimo veiksmą“ ir šio kūrinio paskelbimą „viešai“ (2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 37 punktą).
23 Konkrečiau kalbant, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukia, pirma, kad paskelbimo veiksmas apima bet kokį saugomų kūrinių perdavimą, nesvarbu, kokios priemonės ar techniniai procesai naudojami, ir kad kiekvieną kartą norint kūrinį transliuoti tam tikru techniniu būdu reikia gauti iš esmės atskirą šio kūrinio autoriaus leidimą (žr. 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 38 ir 39 punktus).
24 Antra, tam, kad sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, apimtų saugomus kūrinius, dar reikia, kad šie kūriniai iš tiesų būtų paskelbti „viešai“, nes „viešumo“ sąvoka yra susijusi su neribotu potencialių kūrinio gavėjų skaičiumi ir, be to, apima pakankamai didelį asmenų skaičių (žr. 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 40 ir 41 punktus).
25 Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog saugomų kūrinių transliavimas kito transliuotojo nei to, kuris iš tiesų gavęs pirminio paskelbimo leidimą, yra „viešas paskelbimas“ pagal šią nuostatą, kai šie kūriniai perduodami naujai visuomenei, t. y. visuomenei, į kurią saugomų kūrinių autoriai, suteikdami pirminį leidimą juos naudoti, neatsižvelgė (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 45 punktą ir minėtą jurisprudenciją).
26 Šioje byloje aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas perdavimas atliekamas laidu, t. y. kita technine priemone nei ta, kuri buvo naudota per pirminį transliavimą, leidžia konstatuoti, kad Zürs.net atlieka paskelbimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnį.
27 Vis dėlto reikia dar patikrinti, ar šis paskelbimas skirtas naujai visuomenei, kuri skiriasi nuo tos, kuriai buvo skirtos ORF eteryje transliuotos laidos.
28 Iš Zürs.net pastabų, kurių šiuo klausimu AKM neginčijo, matyti, kad, kai atitinkamų teisių turėtojai suteikia ORF leidimą transliuoti eteryje, jie žino apie tai, kad šio visuomeninio transliuotojo laidas gali priimti visi nacionalinėje teritorijoje esantys asmenys.
29 Kadangi saugomų laidų platinimas laidais, kaip matyti iš prejudicinio klausimo formuluotės, vykdomas nacionalinėje teritorijoje, teisės turėtojai atsižvelgia į atitinkamus asmenis, kai suteikia leidimą atlikti pirminį visuomeninio transliuotojo transliavimą, visuomenė, kuriai Zürs.net platina minėtus kūrinius, negali būti laikoma nauja visuomene.
30 Vadinasi, laidų transliavimas šio sprendimo 18 punkte nurodytomis sąlygomis nėra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Taigi tokiam transliavimui netaikomas reikalavimas gauti šioje nuostatoje numatytą teisių turėtojų leidimą.
31 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar nacionalinės teisės nuostatoms, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, kuriose numatytas laidų transliavimas kolektyvine antena, prie kurios prisijungę daugiausia 500 abonentų, nėra laikomas nauju transliavimu, taikomas Direktyvos 2001/29 5 straipsnis, konkrečiau kalbant, jo 3 dalies o punktas, ir ar tokių per šias antenas transliuojamų laidų platintojams gali būti netaikomas reikalavimas gauti teisės savininko leidimą. Iš tiesų, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad galima manyti, jog Zürs.net eksploatuoja „mažą kolektyvinę anteną“, kaip tai suprantama pagal šią nacionalinės teisės nuostatą.
32 Šiuo klausimu reikia pirmiausia priminti, kad, kaip šio sprendimo 25 punkte pabrėžė Teisingumo Teismas, kito transliuotojo nei tas, kuris turi pirminio paskelbimo leidimą, saugomų kūrinių transliavimas yra viešas paskelbimas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, kai tokie kūriniai perduodami naujai visuomenei, t. y. visuomenei, į kurią saugomų kūrinių autoriai, suteikdami pirminį leidimą juos naudoti, neatsižvelgė.
33 Šioje byloje iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Zürs.net „maža kolektyvinė antena“ leidžia transliuoti ne tik ORF laidas, bet ir kitose valstybėse narėse įsisteigusių kitų transliuotojų laidas, todėl toks transliavimas gali būti laikomas viešu paskelbimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu būtinas aplinkybes turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
34 Šiomis aplinkybėmis reikia išsiaiškinti, ar minėtų mažų kolektyvinių antenų eksploatuotojams gali būti netaikomas reikalavimas gauti teisės turėtojo leidimą taikant vieną iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje numatytų išimčių.
35 Šiuo klausimu iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies o punkto matyti, kad valstybės narės gali numatyti šios direktyvos 2 ir 3 straipsniuose numatytų teisių išimtis ar apribojimus, jei naudojama tam tikrais kitais nelabai svarbiais atvejais, kai išimtys ar apribojimai pagal nacionalinę teisę jau egzistuoja, jeigu jie yra susiję tik su analoginiu naudojimu ir neturi poveikio laisvai prekių ir paslaugų apyvartai Europos Sąjungoje, nepažeidžiant kitų šiame straipsnyje numatytų išimčių ir apribojimų.
36 Kadangi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies o punkte daroma nuoroda būtent į šios direktyvos 3 straipsnį, šis punktas yra nuostata, galinti nukrypti nuo minėtame 3 straipsnyje numatytos viešo paskelbimo teisės.
37 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją direktyvos nuostatos, nukrypstančios nuo toje pačioje direktyvoje nustatyto bendrojo principo, turi būti aiškinamos griežtai (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 56 punktas ir 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 22 punktas).
38 Iš to matyti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalyje numatytos įvairios išimtys ir apribojimai, įskaitant įtvirtintus šios nuostatos o punkte, turi būti aiškinami griežtai (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 109 punktą).
39 Pagrindinėje byloje iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata leidžia ūkio subjektams tęsti veiklą saugomų kūrinių platinimo kolektyvinėmis antenomis srityje, netaikant įpareigojimo, be kita ko, prašyti šių kūrinių autorių leidimo remiantis jų turima viešo paskelbimo teise, su sąlyga, kad prie tokios antenos prisijungusių abonentų skaičius neviršytų 500.
40 Minėta įstatyme įtvirtinta galimybė gali pritraukti ūkio subjektus, norinčius ja pasinaudoti, ir lemti nuolatinį bei lygiagretų naudojimąsi daugeliu kolektyvinių antenų. Todėl visoje nacionalinėje teritorijoje tai gali būti situacija, kai didelis abonentų skaičius galės lygiagrečiai prieiti prie taip platinamų laidų.
41 Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad viešumo sąvokos svarbus elementas yra būtent bendro potencialių gavėjų, galinčių lygiagrečiai prieiti prie to paties kūrinio, skaičiaus kriterijus, todėl svarbiam viešo paskelbimo elementui taikomas reikalavimas gauti atitinkamos teisės turėtojo leidimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 42–44 punktus).
42 Taigi atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies o punktas turi būti aiškinamas griežtai, ir į šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą aukšto lygio autorių teisių apsaugos tikslą, nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, leidžianti daugeliui ūkio subjektų lygiagrečiai be autorių leidimo platinti saugomus kūrinius kolektyvinėmis antenomis, prie kurių prisijungę nedaug abonentų, be kita ko, dėl šio sprendimo 40 punkte nurodyto kumuliacinio poveikio negali būti laikoma susijusia su „naudojimu tam tikrais <…> nelabai svarbiais atvejais“, kaip tai suprantama pagal 5 straipsnio 3 dalies o punktą.
43 Šiomis aplinkybėmis nesant poreikio nagrinėti, ar tenkinamos kitos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies o punkto sąlygos, reikia manyti, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, negali būti priimta remiantis valstybių narių teise numatyti šios direktyvos 2 ir 3 straipsniuose numatytos teisės išimtis ar apribojimus. Todėl tokia teisės nuostata turi atitikti Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, kad saugomų kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti ar drausti juos viešai skelbti.
44 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip:
– Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis ir Berno konvencijos 11bis straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria nereikalaujama remiantis išimtine viešo paskelbimo teise gauti autoriaus leidimą vienu laiku transliuoti visos apimties ir tikslias visuomeninio transliuotojo transliuojamas laidas nacionalinėje teritorijoje esančiais laidais, su sąlyga, kad šis transliavimas yra paprasčiausias techninis paskelbimo būdas ir kad į jį atsižvelgė kūrinio autorius, kai suteikė leidimą skelbti pirmą kartą, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas;
– Direktyvos 2001/29 5 straipsnis, visų pirma jo 3 dalies o punktas, turi būti aiškinami taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria nereikalaujama remiantis išimtine viešo paskelbimo teise gauti autoriaus leidimą transliuoti kolektyvine antena, jei prie šios antenos prisijungę ne daugiau kaip 500 abonentų, todėl šis įstatymas turi būti taikomas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:
2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis ir 1971 m. liepos 24 d. Paryžiuje peržiūrėtos ir 1979 m. rugsėjo 28 d. iš dalies pakeistos 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 11bis straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria nereikalaujama remiantis išimtine viešo paskelbimo teise gauti autoriaus leidimą vienu laiku transliuoti visos apimties ir tikslias visuomeninio transliuotojo transliuojamas laidas nacionalinėje teritorijoje esančiais laidais, su sąlyga, kad šis transliavimas yra paprasčiausias techninis paskelbimo būdas ir kad į jį atsižvelgė kūrinio autorius, kai suteikė leidimą skelbti pirmą kartą, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Direktyvos 2001/29 5 straipsnis, visų pirma jo 3 dalies o punktas, turi būti aiškinami taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria nereikalaujama remiantis išimtine viešo paskelbimo teise gauti autoriaus leidimą transliuoti kolektyvine antena, jei prie šios antenos prisijungę ne daugiau kaip 500 abonentų, todėl šis įstatymas turi būti taikomas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Parašai.