BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. vasario 17 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Iranui taikomos ribojamosios priemonės siekiant užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui – Lėšų įšaldymas – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Teisinis pagrindas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Teisė į gynybą – Teisėti lūkesčiai – Teisinis saugumas – Ne bis in idem – Res judicata galia – Proporcingumas – Akivaizdi vertinimo klaida – Pagrindinės teisės“

Sujungtose bylose T‑14/14 ir T‑87/14

Islamic Republic of Iran Shipping Lines, įsteigta Teherane (Iranas), ir kitos ieškovės, kurių pavadinimai nurodyti priede, atstovaujamos QC F. Randolph, solisitoriaus P. Pantelis, baristerės M. Lester ir solisitorės M. Taher,

ieškovės,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bishop ir V. Piessevaux,

atsakovę,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Gauci ir T. Scharf,

įstojusios į bylą T‑87/14 šalies,

byloje T‑14/14 dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2013 m. spalio 10 d. Tarybos sprendimą 2013/497/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 272, 2013, p. 46), ir 2013 m. spalio 10 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 971/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 272, 2013, p. 1), kiek šie aktai susiję su ieškovėmis, o byloje T‑87/14 – dėl SESV 277 straipsniu grindžiamo prašymo pripažinti, kad Sprendimas 2013/497/BUSP ir Reglamentas Nr. 971/2013 netaikytini, ir dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2013 m. lapkričio 26 d. Tarybos sprendimą 2013/685/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 316, 2013, p. 46), ir 2013 m. lapkričio 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1203/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 316, 2013, p. 1), kiek šie aktai susiję su ieškovėmis,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai I. Pelikánová (pranešėja) ir E. Buttigieg,

posėdžio sekretorius L. Grzegorczyk, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. liepos 12 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovės Islamic Republic of Iran Shipping Lines (toliau – IRISL), Irano Islamo Respublikos jūrų transporto bendrovė, ir dešimt kitų bendrovių, kurių pavadinimai nurodyti priede, yra Irano bendrovės, išskyrus Vokietijos bendrovę IRISL Europe GmbH. Jos visos vykdo veiklą jūrų transporto sektoriuje.

2        Šios bylos susijusios su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ji nutrauktų su branduolinių ginklų platinimo rizika susijusią veiklą ir branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimas).

3        2010 m. liepos 26 d. ieškovių pavadinimai buvo įtraukti į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, 2010, p. 39), II priede esantį sąrašą.

4        Todėl ieškovių pavadinimai 2010 m. liepos 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 668/2010, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis (OL L 195, 2010, p. 25), buvo įtraukti į 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, 2007, p. 1) V priede esantį sąrašą.

5        IRISL pavadinimo įtraukimas į Sprendimo 2010/413 II priede esantį sąrašą grįstas tokiai motyvais, kurie iš esmės sutampa su Reglamento Nr. 423/2007 V priede pateiktais motyvais:

„IRISL dalyvavo vežant karinius krovinius, be kita ko, oficialiai uždraustus krovinius iš Irano. Trys tokie incidentai buvo susiję su pažeidimais, apie kuriuos pranešta [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos] Sankcijų Iranui komitetui. IRISL ryšys su ginklų platinimu buvo toks, kad [Jungtinių Tautų Saugumo Taryba] paragino valstybes tikrinti IRISL laivus, jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad laivas gabena uždraustas prekes, nurodytas [Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos] rezoliucijose 1803 ir 1929.“

6        Kitų ieškovių pavadinimų įtraukimas į sąrašą motyvuotas tuo, kad jos nuosavybės teise priklauso IRISL arba yra jos kontroliuojamos bendrovės, arba veikia jos vardu.

7        Reglamentas Nr. 423/2007 buvo panaikintas 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 281, 2010, p. 1), o Reglamentas Nr. 961/2010 vėliau buvo panaikintas 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamų priemonių Iranui (OL L 88, 2012, p. 1). Ieškovių pavadinimai įtraukti į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esantį sąrašą, o jų pavadinimų įtraukimo motyvai nepakeisti.

8        2010 m. spalio 8 d. bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovių ieškinį, kuriame jos prašė panaikinti jų pavadinimų įtraukimą į Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 423/2007 V priede esančius sąrašus. Vykstant procesui jos patikslino savo reikalavimus ir, be kita ko, prašė panaikinti jų pavadinimų įtraukimą į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esantį sąrašą.

9        2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu Islamic Republic of Iran Shipping Lines ir kt. / Taryba (T‑489/10, toliau – Sprendimas IRISL, EU:T:2013:453) Bendrasis Teismas patenkino ieškovių ieškinį.

10      Pirma, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Europos Sąjungos Taryba nepakankamai motyvavo savo teiginį, kad savo veiksmais, kuriais yra kaltinama, IRISL padėjo į sąrašą įtrauktam asmeniui, subjektui ar įstaigai pažeisti taikytinas Sąjungos teisės aktų ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (toliau – Saugumo Taryba) rezoliucijų nuostatas, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktą, Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies b punktą ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punktą. Antra, anot Bendrojo Teismo, Taryba neįrodė, kad, tris kartus veždama karinius krovinius ir taip pažeisdama Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) 5 straipsnyje numatytą draudimą, IRISL teikė paramą platinant branduolinius ginklus, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktą, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį, Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies a punktą. Trečia, Bendrasis Teismas nusprendė, kad net darant prielaidą, kad kitos ieškovės nei IRISL iš tiesų priklausė IRISL arba buvo jos kontroliuojamos, arba veikė jos vardu, tai nepateisina joms skirtų ribojamųjų priemonių priėmimo ir tolesnio jų taikymo, nes IRISL nebuvo pripažinta subjektu, teikusiu paramą platinant branduolinius ginklus.

11      2013 m. spalio 10 d. Sprendimu 2013/497/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 272, 2013, p. 46), Taryba Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktą pakeitė taip, kad jame numatytas toliau nurodytų asmenų ir subjektų lėšų įšaldymas:

„[A]smenys ir subjektai, kuriems netaikomas I priedas, dalyvaujantys Irano branduolinėje veikloje, susijusioje su padidinta platinimo rizika, tiesiogiai su ja susiję ar teikiantys jai paramą, ar teikiantys paramą branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimo veikloje, įskaitant dalyvavimą perkant draudžiamus objektus, prekes, įrangą, medžiagas bei technologijas, arba jų vardu veikiantys ar jų vadovaujami asmenys ar subjektai, arba jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai, įskaitant neteisėtomis priemonėmis, arba asmenys ir subjektai, kurie patys apėjo ar pažeidė arba padėjo nurodytiems asmenims ar subjektams apeiti ir pažeisti [Saugumo Tarybos rezoliucijų] 1737 (2006), 1747 (2007), 1803 (2008) ir 1929 (2010) ar šio sprendimo nuostatas, taip pat kiti [Irano revoliucijos gvardijos (IRG)] ir [IRISL] nariai ir subjektai bei jiems priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai arba asmenys ir subjektai, veikiantys jų vardu, arba asmenys ir subjektai, teikiantys draudimo ar kitas svarbias paslaugas IRG ir [IRISL] arba jiems priklausantiems ar jų kontroliuojamiems arba jų vardu veikiantiems subjektams, kaip nurodyta II priedo sąraše.“

12      Todėl 2013 m. spalio 10 d. Reglamentu (ES) Nr. 971/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 272, 2013, p. 1), Taryba Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b ir e punktus pakeitė taip, kad juose numatytas toliau nurodytų asmenų, subjektų ir įstaigų lėšų įšaldymas:

„b)      tai yra fizinis arba juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga, kuri apėjo ribojamųjų priemonių taikymą arba jas pažeidė, arba kuri padėjo į sąrašą įtrauktam asmeniui, subjektui ar įstaigai apeiti šio reglamento, [Sprendimo 2010/413] arba [Saugumo Tarybos rezoliucijų] 1737 (2006), 1747 (2007), 1803 (2008) ir 1929 (2010) nuostatų taikymą arba jas pažeisti;

<…>

e)      tai yra [IRISL] priklausantis arba jų kontroliuojamas juridinis asmuo, subjektas ar įstaiga, arba jos vardu veikiantis fizinis arba juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga arba IRISL arba vienam ar daugiau jos narių priklausančiam arba jos kontroliuojamam subjektui draudimo ar kitas svarbias paslaugas teikiantis fizinis ar juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga.“

13      2013 m. spalio 22 d. raštu Taryba pranešė IRISL mananti, kad ši dalyvavo gabenant su ginklais susijusius objektus iš Irano ir taip pažeidė Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) 5 straipsnį, todėl atitinka Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą kriterijų, siejamą su asmenimis ir subjektais, apėjusiais ar pažeidusiais tam tikras Saugumo Tarybos rezoliucijas. Taigi Taryba jai pranešė apie savo ketinimą pakartotinai įtraukti jos pavadinimą į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus, esančius Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priede (toliau – ginčijami sąrašai).

14      2013 m. spalio 22 ir 30 d. raštais Taryba pranešė kitoms ieškovėms mananti, kad dėl įvairių priežasčių jos atitinka Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies e punkte numatytus kriterijus, siejamus su IRISL priklausančiais, jos kontroliuojamais arba jos vardu veikiančiais, arba jai svarbias paslaugas teikiančiais subjektais (toliau – su subjektais, susijusiais su IRISL, siejami kriterijai). Taryba joms pranešė apie savo ketinimą pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus.

15      2013 m. lapkričio 15 d. laišku IRISL atsakė Tarybai, kad, priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), pakartotinis jos pavadinimo įtraukimas į ginčijamus sąrašus remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis yra neteisėtas. Ji pabrėžė, jog įrodė, kad niekada nedalyvavo branduolinių ginklų platinimo veikloje ir kad yra ne užsakovė, o vežėja, todėl nežinojo, kas gabenama jos laivais, ir negalėjo būti už tai atsakinga. Ji paprašė Tarybos pateikti jai informacijos ir dokumentus, kuriais ši grindė savo sprendimą pakartotinai įtraukti į sąrašą.

16      2013 m. lapkričio 15 arba 19 d. laiškais kitos ieškovės atsakė Tarybai ir nurodė priežastis, dėl kurių mano, kad priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) pakartotinis jų pavadinimų įtraukimas į ginčijamus sąrašus yra neteisėtas. Jos paprašė Tarybos pateikti informacijos ir įrodymų, kuriais ši grindė savo sprendimą pakartotinai įtraukti į sąrašą.

17      2013 m. lapkričio 26 d. Sprendimu 2013/685/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 316, 2013, p. 46), ieškovių pavadinimai pakartotinai įtraukti į Sprendimo 2010/413 II priede esantį sąrašą.

18      Todėl 2013 m. lapkričio 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1203/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 316, 2013, p. 1), ieškovių pavadinimai pakartotinai įtraukti į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esantį sąrašą.

19      IRISL pavadinimo pakartotinis įtraukimas į ginčijamus sąrašus buvo pagrįstas tokiais motyvais:

„IRISL dalyvavo vežant su ginklais susijusias medžiagas iš Irano, pažeidžiant [Saugumo Tarybos] rezoliucijos 1747 (2007) 5 punktą. 2009 m. [Saugumo Tarybos] Sankcijų Iranui komitetui buvo pranešta apie tris aiškius pažeidimus.“

20      Kitų ieškovių pavadinimų pakartotinis įtraukimas į ginčijamus sąrašus buvo pagrįstas tokiais motyvais:

–        dėl Hafize Darya Shipping Co.: „[Hafize Darya Shipping Lines (HDSL)] tikrojo savininko teisėmis perėmė tam tikrus [IRISL] laivus. Taigi, HDSL veikia IRISL vardu“;

–        dėl Khazar Sea Shipping Lines Co.: „Khazar Shipping Lines nuosavybės teise priklauso IRISL“;

–        dėl IRISL Europe: „IRISL Europe GmbH (Hamburgas) nuosavybės teise priklauso IRISL;

–        dėl Qeshm Marine Services & Engineering Co., anksčiau – IRISL Marine Services and Engineering Co.: „Bendrovę IRISL Marine Services and Engineering Company kontroliuoja IRISL“;

–        dėl Irano Misr Shipping Co.: „Irano Misr Shipping Company, veikdama kaip IRISL agentė Egipte, teikia esmines paslaugas IRISL“;

–        dėl Safiran Payam Darya Shipping Co.: „Safiran Payam Darya (SAPID) tikrojo savininko teisėmis perėmė tam tikrus [IRISL] laivus. Taigi, ši bendrovė veikia IRISL vardu“;

–        dėl Marine Information Technology Development Co., anksčiau – Shipping Computer Services Co.: „Bendrovę Shipping Computer Services Company kontroliuoja IRISL“;

–        dėl Rahbaran Omid Darya Ship Management Co., dar žinomos kaip Soroush Sarzamin Asatir (SSA): „Soroush Saramin Asatir (SSA) eksploatuoja ir valdo tam tikrus [IRISL] laivus. Taigi, ši bendrovė veikia IRISL vardu ir jai teikia esmines paslaugas“;

–        dėl Hoopad Darya Shipping Agency, dar žinomos kaip South Way Shipping Agency Co.Ltd: „South Way Shipping Agency Co Ltd IRISL vardu valdo konteinerių terminalo operacijas Irane ir teikia laivyno personalo paslaugas Bandar Abbas. Taigi, South Way Shipping Agency Co Ltd veikia IRISL vardu“;

–        dėl Valfajr Shipping Line Co.: „Valfajr 8th Shipping Line nuosavybės teise priklauso IRISL“.

21      2013 m. lapkričio 27 d. raštu Taryba pranešė IRISL apie savo sprendimą pakartotinai įtraukti jos pavadinimą į ginčijamus sąrašus ir atsakė į jos prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga. Ji nurodė, kad, priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), į Sprendimą 2013/497 ir Reglamentą Nr. 971/2013 įtrauktas kriterijus, siejamas su asmenimis ir subjektais, apėjusiais ar pažeidusiais taikytinas Saugumo Tarybos rezoliucijas, o tai leido pakartotinai įtraukti jos pavadinimą į ginčijamus sąrašus. Taryba nepritarė IRISL teiginiui, kad ji nežinojo apie jos laivais gabenamus krovinius ar nėra už juos atsakinga. Taryba pridūrė, kad IRISL priklauso Irano vyriausybei ir yra didžiausia Irano laivybos kompanija, todėl yra akivaizdi rizika, kad jos laivai naudojami uždraustoms medžiagoms ir prekėms gabenti, pažeidžiant taikytinas Saugumo Tarybos rezoliucijas. Ji taip pat nurodė, kad IRISL turėjo imtis visų priemonių, kad užtikrintų, jog jos laivai nebus naudojami uždraustoms prekėms gabenti, – netgi nesilaikyti jūrų transporto sektoriuje įprastos praktikos, ir kad Jungtinių Tautų Sankcijų Iranui komitetui (toliau – Sankcijų komitetas) pranešta apie kelis akivaizdžius pažeidimus, siejamus su IRISL priklausančiais laivais.

22      2013 m. lapkričio 27 d. raštu Taryba pranešė kitoms ieškovėms apie savo sprendimą pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus ir atsakė į jų prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga. Taryba nurodė, kad IRISL atitinka naują kriterijų, įtvirtintą Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013, ir tuo remiantis jos pavadinimas buvo pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus, todėl kitų ieškovių pavadinimų įtraukimas taip pat pagrįstas, nes jos nuosavybės teise priklauso IRISL arba yra jos kontroliuojamos, veikia jos vardu arba teikia jai esmines paslaugas.

 Procesas ir šalių reikalavimai

23      2014 m. sausio 6 d. ir vasario 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovių ieškinius.

24      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. gegužės 5 d.) Europos Komisija paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų byloje T‑87/14. 2014 m. liepos 1 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą. 2014 m. rugpjūčio 6 d. Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. Per nustatytą terminą ieškovės dėl jo pateikė pastabas.

25      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

26      Taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, Bendrasis Teismas paprašė bylų T‑14/14 ir T‑87/14 šalių pateikti dokumentus ir atsakyti į tam tikrus klausimus. Šalys įvykdė šį prašymą per nustatytą terminą.

27      2016 m. sausio 27 d. nutartimi, išklausius šalių nuomonę, šios bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.

28      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2016 m. liepos 12 d. posėdį.

29      Byloje T‑14/14 ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Sprendimą 2013/497 ir Reglamentą Nr. 971/2013, kiek šie aktai su jomis susiję,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

30      Byloje T‑87/14 ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        remiantis SESV 277 straipsniu pripažinti, kad Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013 netaikytini,

–        panaikinti Sprendimą 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1203/2013, kiek šie aktai su jomis susiję,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

31      Bylose T‑14/14 ir T‑87/14 Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

32      Byloje T‑87/14 Komisija Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį.

 Dėl teisės

1.     Dėl bylos T‑14/14

33      Savo ieškiniuose ieškovės prašo panaikinti Sprendimą 2013/497 ir Reglamentą Nr. 971/2013, kiek įtraukimo į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos šiuose aktuose įtvirtintos ribojamosios priemonės, sąrašus kriterijuose minima IRISL ir su ja susiję subjektai. Ieškovės tvirtina, kad Taryba negalėjo Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 kaip įtraukimo į sąrašus kriterijų nurodyti aplinkybės, kad tai yra IRISL priklausantis arba jos kontroliuojamas juridinis asmuo, subjektas ar įstaiga, IRISL vardu veikiantis fizinis arba juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga, IRISL arba vienam ar daugiau jos narių priklausančiam arba jos kontroliuojamam subjektui draudimo ar kitas svarbias paslaugas teikiantis fizinis ar juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga. Jos tvirtina, kad, priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), Taryba negalėjo nei numatyti, nei palikti galioti kriterijų, kuriuose aiškiai minimi ryšiai su IRISL, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad IRISL pavadinimo įtraukimas į sąrašus buvo neteisėtas ir kad ryšio su ja nepakanka įtraukimui į sąrašus pagrįsti.

34      Pagal teismo praktiką Sąjungos teismas savo iniciatyva bet kada gali priimti sprendimą dėl imperatyvių nepriimtinumo pagrindų, tarp kurių yra jo jurisdikcijos apimtis ir ieškinio priimtinumo sąlygos (žr. 2014 m. birželio 4 d. Sprendimo Hemmati / Taryba, T‑68/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:349, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

35      Šiuo atveju reikia ex officio išnagrinėti, pirma, Bendrojo Teismo jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymo iš dalies panaikinti Sprendimą 2013/497 ir, antra, prašymo iš dalies panaikinti Reglamentą Nr. 971/2013 priimtinumą.

 Dėl prašymo iš dalies panaikinti Sprendimą 2013/497

36      Ieškovės iš esmės prašo panaikinti Sprendimo 2013/497 1 straipsnio 2 punktą, kiek juo pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktas.

37      Pažymėtina, kad šios nuostatos buvo priimtos remiantis ESS 29 straipsniu, kuris yra nuostata dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP), kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnį. Pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą, siejamą su SESV 256 straipsnio 1 dalimi, Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus tik dėl pagal šios SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytas sąlygas pateiktų ieškinių dėl ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyriaus pagrindu Tarybos priimtų sprendimų, kuriuose patvirtinamos fiziniams ar juridiniams asmenims taikomos ribojamosios priemonės, teisėtumo kontrolės. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas dėl aktų, priimtų nuostatų dėl BUSP pagrindu, būtent šių aktų individualus pobūdis leidžia kreiptis į Sąjungos teismą remiantis SESV 275 straipsnio antra pastraipa ir SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa (2014 m. birželio 4 d. Sprendimo Sina Bank / Taryba, T‑67/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:348, 38 punktas ir 2014 m. birželio 4 d. Sprendimo Hemmati / Taryba, T‑68/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:349, 31 punktas).

38      Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos ribojamosios priemonės yra bendro pobūdžio priemonės, nes jos taikomos objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai, t. y. „asmen[ims] ir subjek[tams], <…> kaip nurodyta Sprendimo 2010/413 II priedo sąraše“. Todėl ši nuostata negali būti laikoma „sprendimu, patvirtinančiu ribojančias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis“, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą. Šios išvados nekeičia tai, kad ieškovės nurodė ginčijančios šį sprendimą tik tiek, kiek jis su jomis susijęs. Jos taip pat nekeičia aplinkybė, kad IRISL pavadinimas šioje nuostatoje minimas taip, kad ši nuostata susijusi ne tiesiogiai su IRISL, bet su subjektais, susijusiais su ja ir apibrėžtais bendrai ir abstrakčiai, remiantis objektyviais kriterijais. Iš tiesų aplinkybė, kad ši nuostata taikyta ieškovėms, nepakeičia jos, kaip visuotinai taikomos nuostatos, pobūdžio. Nagrinėjamu atveju „sprendimas, patvirtinantis ribojančias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis“, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą, įtvirtintas akte, kuriuo ieškovių pavadinimai pakartotinai įtraukti į Sprendimo 2010/413, nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iš dalies pakeisto Sprendimu 2013/685, II priedą (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 4 d. Sprendimo Sina Bank / Taryba, T‑67/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:348, 39 punktą).

39      Taigi reikalavimas panaikinti Sprendimo 2013/497 1 straipsnio 2 dalį, kiek ja pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktas, neatitinka SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje numatytų taisyklių, reglamentuojančių Bendrojo Teismo jurisdikciją. Todėl šį reikalavimą reikia atmesti kaip pateiktą jurisdikcijos jį nagrinėti neturinčiam teismui.

 Dėl prašymo iš dalies panaikinti Reglamentą Nr. 971/2013

40      Visų pirma primintina, kad pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio 1 dalies d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, o tai reiškia, kad šis dalykas turi būti apibrėžtas pakankamai tiksliai, kad atsakovas šiuo aspektu galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, o Bendrasis Teismas – suprasti ieškovo prašymų dalyką.

41      Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškinyje ieškovės aiškiai nenurodė, kurias Reglamento Nr. 971/2013 nuostatas prašo panaikinti.

42      Vis dėlto iš ieškinyje pateiktų argumentų matyti, kad prašoma panaikinti tik tas Reglamento Nr. 971/2013 nuostatas, kurios susijusios su įtraukimo į sąrašą kriterijais, kuriuose minima IRISL ir su ja susiję subjektai. Ieškinyje aiškiai nurodytos tik Reglamento Nr. 971/2013 1 straipsnio c punkto nuostatos, pakeičiančios Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies e punkto nuostatas.

43      Taigi manytina, kad, kaip ir teigė Taryba savo atsiliepime į ieškinį, ieškovių pateiktas prašymas panaikinti susijęs tik su šiomis nuostatomis. Iš tiesų ieškovės ieškinyje nenurodo Reglamento Nr. 971/2013 1 straipsnio a punkto nuostatų, pakeitusių Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatas, ir nemini kriterijaus, siejamo su asmenimis, apėjusiais ar pažeidusiais Reglamento Nr. 267/2012, Sprendimo 2010/413 ar Saugumo Tarybos rezoliucijų nuostatas. Jos nepateikia jokių argumentų, kuriais būtų siekiama ginčyti šio kriterijaus teisėtumą.

44      Dublike ieškovės ginčija tokį ieškinio aiškinimą ir teigia, kad Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas kriterijus taip pat ginčijamas. Tačiau iš ieškinio punktų, į kuriuos ieškovės pateikia nuorodą, matyti, kad jos ginčija tik IRISL pavadinimo pakartotinį įtraukimą į ginčijamus sąrašus, o ne kriterijaus, kuriuo remiantis ji buvo pakartotinai įtraukta į šiuos sąrašus, teisėtumą.

45      Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad, nors pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį tam tikromis aplinkybėmis leidžiama pateikti naujus pagrindus vykstant procesui, šios nuostatos negalima aiškinti kaip leidžiančios ieškovui pateikti Bendrajam Teismui naujus reikalavimus ir taip vykstant procesui pakeisti ginčo dalyką (žr. 2015 m. balandžio 30 d. Nutarties EEB / Komisija, T‑250/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:274, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

46      Darytina išvada, kad nauji argumentai, kuriuos ieškovės pirmą kartą nurodė dublike ir pagal kuriuos Taryba neteisėtai išplėtė kategoriją asmenų, kurių pavadinimai galėjo būti įtraukti arba pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus, taip, kad ši kategorija apima ir asmenis ar subjektus, apėjusius ar pažeidusius taikytinas Saugumo Tarybos rezoliucijas, turi būti suprantami kaip naujas prašymas panaikinti Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punktą, todėl yra nepriimtini.

47      Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad prašymas iš dalies panaikinti Reglamentą Nr. 971/2013 susijęs tik su Reglamento Nr. 971/2013 1 straipsnio c punkto, kiek juo pakeičiamas Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies e punktas, panaikinimu.

48      Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 971/2013 1 straipsnio c punktas, pakeitęs Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies e punktą, priimtas remiantis SESV 215 straipsniu, kuriame reglamentuojamos ribojamosios priemonės, Tarybos patvirtinamos vykdant Sąjungos išorės veiksmus. Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, siejamą su SESV 256 straipsnio 1 dalimi, Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti SESV 263 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateiktus fizinių ar juridinių asmenų ieškinius dėl jiems skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su jas susiję, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su ja susijusių, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

49      Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies e punkte numatytos ribojamosios priemonės yra bendro pobūdžio priemonės, nes jos taikomos objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai, t. y. šio reglamento IX priede nurodytiems asmenims, subjektams ir įstaigoms. Tam, kad ši nuostata būtų taikoma, reikalinga įgyvendinamoji priemonė arba, kitaip tariant, individualiai taikomas aktas, kuriuo, kaip matyti iš Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalies, šio reglamento IX priede nurodytas asmuo, subjektas ar įstaiga įtraukiami į sąrašą arba, atlikus peržiūrą, paliekami įtraukti į sąrašą. Todėl Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies e punktas pats savaime nėra akto, kurį ieškovės galėtų tiesiogiai ginčyti remdamosi SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, nuostata. Šios išvados nekeičia tai, kad ieškovės nurodė ginčijančios šią nuostatą tik tiek, kiek ji su jomis susijusi. Iš tiesų aplinkybė, kad ši nuostata taikyta ieškovėms, nepakeičia jos, kaip visuotinai taikomos nuostatos, pobūdžio (pagal analogiją žr. 2014 m. birželio 4 d. Sprendimo Sina Bank / Taryba, T‑67/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:348, 42 punktą). Nagrinėjamu atveju individualiai taikomas aktas, kurį ieškovės gali tiesiogiai ginčyti, yra aktas, kuriuo jų pavadinimai pakartotinai įtraukti į Reglamento NR. 961/2010 IX priedą nuo 2013 m. lapkričio 27 d.

50      Taigi reikalavimai panaikinti Reglamento Nr. 971/2013 1 straipsnio c punktą, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies e punktas, neatitinka SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų. Todėl juos reikia atmesti kaip nepriimtinus.

51      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinys byloje T‑14/14 laikytinas pateiktu jurisdikcijos jį nagrinėti neturinčiam teismui, kiek jame prašoma iš dalies panaikinti Sprendimą 2013/497, ir nepriimtinu, kiek jame prašoma iš dalies panaikinti Reglamentą Nr. 971/2013.

2.     Dėl bylos T‑87/14

52      Kaip pirmąjį reikalavimą, ieškovės pagal SESV 277 straipsnį pateikia Sprendimo 2013/497 ir Reglamento Nr. 971/2013 neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, o antruoju reikalavimu prašo panaikinti Sprendimą 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1203/2013, kiek šie aktai su jomis susiję.

 Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo

53      Ieškovės tvirtina, kad Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013, kuriuose nustatomi kriterijai, kuriais remiantis ieškovių pavadinimai buvo įtraukti į ginčijamus sąrašus, yra neteisėti, todėl turi būti pripažinti netaikytinais pagal SESV 277 straipsnį. Jos kaltina Tarybą, kad priėmusi Sprendimą 2013/497 ir Reglamentą Nr. 971/2013 po to, kai buvo priimtas 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), ji pakeitė Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b ir e punktuose įtvirtintus kriterijus, siekdama pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus.

54      Ieškovės tvirtina, kad Bendrasis Teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendime IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) nusprendė, kad nė viena iš jų neteikė paramos platinant branduolinius ginklus, todėl Taryba turėjo panaikinti kriterijus, siejamus su IRISL. Kriterijai, kuriuos Taryba įtvirtino Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013, yra neproporcingi ir taip pažeidžia SESV 215 straipsnį, taip pat jais siekiama apeiti minėtą teismo sprendimą ir suteikti Tarybai galimybę atgaline data pakartotinai įtraukti ieškovių pavadinimus į ginčijamus sąrašus.

55      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 277 straipsnis išreiškia bendrąjį principą, užtikrinantį kiekvienos bylos šalies, siekiančios panaikinti teisės aktą, dėl kurio ji gali pareikšti ieškinį, teisę netiesiogiai ginčyti institucijų ankstesnio teisės akto, kuris yra ginčijamo teisės akto teisinis pagrindas, galiojimą, jei ši šalis pagal SESV 263 straipsnį neturėjo teisės pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šio teisės akto, dėl to sukėlusio pasekmių, nes ji neturėjo galimybės prašyti jį panaikinti (2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija, T‑526/10, EU:T:2013:215, 24 punktą). Bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikytinas byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys, ir turi būti tiesioginis teisinis ryšys tarp skundžiamo individualaus sprendimo ir atitinkamo bendro pobūdžio akto (žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Moallem Insurance / Taryba, T‑182/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:624, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

56      IRISL pavadinimas į ginčijamus sąrašus buvo įtrauktas remiantis Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktu ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punktu, nes ji pažeidė Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) nuostatas.

57      Kitų ieškovių pavadinimai į ginčijamus sąrašus įtraukti remiantis kriterijais dėl asmenų, susijusių su IRISL.

58      Taigi pasakytina, kad ieškovių pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas priimtinas tik tiek, kiek juo siekiama, pirma, kad Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013 būtų pripažinti netaikytinais IRISL, kiek juose (atitinkamai 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir 23 straipsnio 2 dalies b punkte) įtvirtintas kriterijus, pagal kurį leidžiama įšaldyti asmenų ir subjektų, apėjusių ar pažeidusių Saugumo Tarybos rezoliuciją 1747 (2007), lėšas (toliau – su Rezoliucijos 1747 nesilaikymu siejamas kriterijus), ir, antra, kad Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013 būtų pripažinti netaikytinais kitoms ieškovėms, kiek jais pakeisti atitinkamai Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktas ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies e punktas.

59      Grįsdamos savo prieštaravimą, grindžiamą Sprendimo 2013/497 ir Reglamento Nr. 971/2013 neteisėtumu, ieškovės iš esmės remiasi penkiais pagrindais, iš kurių pirmasis grindžiamas teisinio pagrindo nebuvimu, antrasis – teisėtų lūkesčių pažeidimu ir teisinio saugumo, ne bis in idem ir res judicata galios principų pažeidimu, trečiasis – įgaliojimų viršijimu, ketvirtasis – teisės į gynybą pažeidimu ir penktasis – pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą, pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo teisinio pagrindo nebuvimu

60      Ieškovės tvirtina, kad Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013 neturi teisinio pagrindo. Anot jų, Taryba nenurodė, kad kriterijų pakeitimas 2013 m. pateisinamas objektyvia priežastimi, susijusia su ribojamosiomis priemonėmis, skirtomis Irano branduolinei programai. Tačiau pagal SESV 215 straipsnį ribojamąsias priemones leidžiama patvirtinti tik tuo atveju, jeigu jos yra būtinos ir proporcingos įgyvendinant BUSP siekiamam tikslui – užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimo Irane finansavimui.

61      Pažymėtina, kad Sprendimo 2013/497 teisinis pagrindas yra ESS 29 straipsnis, o Reglamento Nr. 971/2013 – SESV 215 straipsnis. Manytina, kad šiuo pirmuoju kaltinimu ieškovės iš tiesų tvirtina, kad Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 įtvirtinti daliniai pakeitimai pažeidžia proporcingumo principą.

62      Proporcingumo principo laikymosi teisminės kontrolės klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjui turi būti suteikta didelė diskrecija srityse, kuriose reikalaujama jo politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimų ir kuriose jis turi atlikti sudėtingus vertinimus. Jis padarė išvadą, kad tik akivaizdžiai netinkamas šioje srityje nustatytos priemonės pobūdis, palyginti su kompetentingos institucijos siekiamu tikslu, gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 120 punktas ir 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, C‑440/14 P, EU:C:2016:128, 77 punktas).

63      Taip pat primintina, kad Sprendimo 2010/413 ir Reglamento Nr. 267/2012 tikslas yra užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui, šitaip darant spaudimą Irano Islamo Respublikai nutraukti tokią veiklą. Šis tikslas prisideda prie bendresnių pastangų išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą ir dėl to yra teisėtas (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 124 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

64      Reikia atskirti kriterijų, kuriuo, kaip teisiniu pagrindu, remtasi įtraukiant IRISL pavadinimą į ginčijamus sąrašus, ir su kitomis ieškovėmis susijusį kriterijų.

–       Dėl IRISL

65      Primintina, kad po to, kai buvo priimtas 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), Taryba Sprendimu 2013/497 ir Reglamentu Nr. 971/2013 iš dalies pakeitė atitinkamai Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą kriterijų taip, kad šis tapo susijęs ne tik su asmenimis ir subjektais, padėjusiais asmeniui ar subjektui apeiti ar pažeisti tam tikrų Saugumo Tarybos rezoliucijų nuostatas, bet ir su asmenimis ir subjektais, kurie jas apėjo ar pažeidė.

66      Taip pat primintina, kad IRISL pavadinimas Sprendimu 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1203/2013 buvo pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus, nes ji pažeidė Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) 5 straipsnio nuostatas.

67      Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) 5 straipsnyje nurodyta, kad Saugumo Taryba „[n]usprendžia, kad Iranui draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai iš savo teritorijos arba per savo piliečius ar su jo valstybės vėliava plaukiojančius laivus arba skraidančius orlaivius tiekti, parduoti ar perduoti ginklus ir su jais susijusią techniką ir kad visos valstybės turi uždrausti savo piliečiams įsigyti šiuos objektus iš Irano, iš su Irano vėliava plaukiojančių laivų ar skraidančių orlaivių, nesvarbu, ar šie objektai yra Irano kilmės“. Kovodama su branduolinių ginklų platinimu, Saugumo Taryba šioje rezoliucijoje išplėtė ribojamųjų priemonių taikymo Iranui sritį ir uždraudė įsigyti iš Irano ginklų ir su jais susijusios technikos. Šia rezoliucija siekiama užtikrinti, kad Irano branduolinė programa būtų naudojama tik taikiais tikslais, ir užkirsti kelią Irano vykdomai padidintos rizikos technologijų, kuriomis remiamos jo branduolinės ir raketų programos, kūrimo veiklai.

68      Pažymėtina, kad Saugumo Tarybos rezoliucija 1747 (2007) paminėta Sprendimo 2010/413 2 konstatuojamojoje dalyje. Bendrosios Sąjungos taisyklės, kuriose numatyta patvirtinti ribojamąsias priemones, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Saugumo Tarybos rezoliucijos, kurią jomis siekiama įgyvendinti, tekstą ir tikslą (2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, EU:C:2011:735, 104 punktas).

69      Priešingai, negu teigia ieškovės, Iranui taikomų ribojamųjų priemonių tikslas yra ne tik užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimo Irane finansavimui, bet ir apskritai daryti spaudimą Iranui, kad jis nutrauktų su branduolinių ginklų platinimo rizika susijusią veiklą ir branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimo veiklą.

70      Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 įtvirtintas kriterijus, pagal kurį numatyta įšaldyti lėšas asmenų, kurie, pažeisdami Rezoliuciją 1747 (2007), dalyvavo ginklų ar su jais susijusios technikos tiekimo, pardavimo ar perdavimo Iranui veikloje, patenka į teisinį pagrindą, aiškiai apribotą teisės aktais, kuriuose reglamentuojamos Iranui taikomos ribojamosios priemonės, siekiamų tikslų.

71      Taigi, remiantis šio sprendimo 62 punkte nurodyta teismo praktika, su Rezoliucijos 1747 nesilaikymu siejamas kriterijus laikytinas tinkamu Sprendime 2010/413 ir Reglamente Nr. 267/2012 siekiamam tikslui kovoti su branduolinių ginklų platinimu, todėl jis nepažeidžia proporcingumo principo.

72      Be to, pažymėtina, jog Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad subjekto, padėjusio į sąrašą įtrauktam asmeniui, subjektui ar įstaigai pažeisti Sprendimo 2010/413, Reglamento Nr. 961/2010, Reglamento Nr. 267/2012 ar Saugumo Tarybos rezoliucijų 1737 (2006), 1747 (2007), 1803 (2008) ir 1929 (2010) nuostatas arba jas apeiti, lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas susijęs su šio sprendimo 63 punkte minėtu Sprendimo 2010/413 ir Reglamento Nr. 267/2012 tikslu. Jis laikėsi nuomonės, kad tokiomis aplinkybėmis subjektų, pripažintų teikusiais į sąrašą įtrauktam subjektui tokią pagalbą, lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas buvo būtinas ir tinkamas siekiant užtikrinti Sprendime 2010/413 ir Reglamente Nr. 267/2012 įtvirtintų ribojamųjų priemonių veiksmingumą ir garantuoti, kad šios priemonės nebus apeinamos (2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Europäisch‑Iranische Handelsbank / Taryba, T‑434/11, EU:T:2013:405, 192 punktas).

73      Tas pats pasakytina ir apie kriterijų, susijusį su Rezoliucijos 1747 nesilaikymu.

–       Dėl kitų ieškovių

74      Dėl kriterijų, siejamų su subjektais, susijusiais su IRISL, pirmiausia pažymėtina, kad ieškovės nepateikia jokio konkretaus argumento dėl šių kriterijų neproporcingumo BUSP tikslams.

75      Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad įšaldžius subjekto lėšas išlieka nemaža rizika, kad jis darys spaudimą jam priklausantiems ar jo kontroliuojamiems subjektams, kad apeitų jam taikomų priemonių poveikį, ir kad vis dėlto šių subjektų lėšų įšaldymas yra reikalingas ir tinkamas siekiant užtikrinti priimtų priemonių veiksmingumą ir garantuoti, kad šios priemonės nebus apeinamos (2012 m. kovo 13 d. Sprendimo Melli Bank / Taryba, C‑380/09 P, EU:C:2012:137, 58 punktas).

76      Pasakytina, kad ši apėjimo rizika yra ir tada, kai subjektas, kurio lėšos įšaldytos, kai kurią savo veiklą perduoda kitoms įmonėms ar subjektams, kurie, nors jam nepriklauso nuosavybės teise, veikia jo vardu arba jo vardu vykdo tam tikrą esminę veiklą.

77      Darytina išvada, kad su subjektais, susijusiais su IRISL, siejami kriterijai nėra savavališki, juos Taryba nustatė įgyvendindama jai suteiktą plačią diskreciją ir jie pagrįsti nemaža rizika, kad subjektas, kurio lėšos įšaldytos, apeis ribojamąsias priemones. Šie riterijai laikytini atitinkančiais proporcingumo principą.

78      Todėl pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo ieškovių teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo, ne bis in idem ir res judicata galios principų pažeidimu

79      Ieškovės tvirtina, kad Sprendimu 2013/497 ir Reglamentu Nr. 971/2013 pažeidžiami jų teisėti lūkesčiai, taip pat teisinio saugumo, ne bis in idem ir res judicata galios principai. Jos teigia, kad po to, kai buvo priimtas 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), Taryba negalėjo įtvirtinti naujų kriterijų, leidžiančių įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus.

80      Pirma, primintina, kad tame sprendime Bendrasis Teismas panaikino ieškovių įtraukimą į Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esančius sąrašus, tačiau neišsakė savo nuomonės dėl toje byloje taikytos redakcijos Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose įtvirtintų kriterijų teisėtumo.

81      Taigi ieškovės klaidingai teigia, kad, priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), Taryba turėjo pašalinti su IRISL susijusius kriterijus ir negalėjo palikti galioti su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamų kriterijų.

82      Antra, to sprendimo 64 punkte Bendrasis Teismas nusprendė: jei Taryba mano, kad taikomi teisės aktai neleidžia jai pakankamai veiksmingai įsikišti tam, kad galėtų kovoti su branduolinių ginklų platinimu, ji gali nustatyti ribojamąsias priemones ir, kaip teisės aktų leidėja, padaryti jų dalinius pakeitimus (jų teisėtumą prižiūri Sąjungos teismas), kad padidintų atvejų, kada gali būti nustatytos ribojamosios priemonės, skaičių.

83      Nors pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) ieškovių pavadinimų įtraukimo į sąrašus padariniai liko galioti, kol baigsis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antroje pastraipoje numatytas terminas, nukrypstant nuo SESV 280 straipsnio, t. y. kol baigsis šio statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytas apeliacinio skundo padavimo terminas, tenka konstatuoti, kad pasibaigus šiam terminui minėtas įtraukimas atgaline data buvo pašalintas iš teisinės sistemos taip, tarsi niekada nebūtų egzistavęs (žr. 2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo Good Luck Shipping / Taryba, T‑423/13 ir T‑64/14, EU:T:2016:308, 79 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

84      Iš tiesų Bendrasis Teismas gali nustatyti terminą, iki kurio akto panaikinimo padarinių galiojimas sustabdomas, kad Taryba galėtų ištaisyti konstatuotus pažeidimus ir prireikus nustatyti naujus bendruosius įtraukimo į asmenų ar subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą kriterijus ir naujas ribojamąsias priemones, kurias pritaikius ateityje būtų įšaldytos atitinkamo subjekto lėšos. Tačiau reikia pabrėžti, kad ir tokie nauji bendrieji įtraukimo į sąrašus kriterijai, ir naujos ribojamosios priemonės nesuteikia galimybės patvirtinti priemonių, kurias Bendrasis Teismas pripažino neteisėtomis (2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo Good Luck Shipping / Taryba, T‑423/13 ir T‑64/14, EU:T:2016:308, 80 punktas).

85      Darytina išvada, kad ieškovės negali teigti, jog, priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), Taryba nebegalėjo nustatyti naujų kriterijų, leidžiančių įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus, juo labiau kad, išnagrinėjus pirmąjį pagrindą, paaiškėjo, jog Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 nustatytas kriterijus, siejamas su Rezoliucijos 1747 nesilaikymu, ir su subjektais, susijusiais su IRISL, siejami kriterijai atitinka Sprendimo 2010/413 ir Reglamento Nr. 267/2012 tikslus.

86      Trečia, ieškovės taip pat klaidingai teigia, kad Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 Taryba iš dalies pakeitė kriterijus, kad įtrauktų jų pavadinimus į sąrašus atgaline data.

87      Iš tiesų 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) aktai, kuriais ieškovių pavadinimai pirmą kartą įtraukti į ginčijamus sąrašus, buvo atgaline data pašalinti iš teisinės sistemos, taigi laikytina, kad iki to sprendimo priėmimo ieškovių pavadinimai niekada nebuvo įtraukti į šiuos sąrašus.

88      Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013 įsigaliojo jų paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną, t. y. 2013 m. spalio 12 d. Nuo tos dienos galima įtraukti į sąrašus remiantis šiuose aktuose nustatytais kriterijais. Vis dėlto konstatuotina, kad ieškovių pavadinimų pakartotinis įtraukimas į sąrašus Sprendimu 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1203/2013 įsigaliojo 2013 m. lapkričio 27 d. Ieškovės nepaaiškina, kaip kriterijų dalinis pakeitimas Sprendimu 2013/497 ir Reglamentu Nr. 971/2013 leido įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus atgaline data.

89      Ieškovių argumentu, jog jos galėjo manyti, kad, priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), jos nebus iš naujo įtrauktos į ginčijamus sąrašus nesant naujų įrodymų, siekiama ginčyti jų pavadinimų įtraukimo į šiuos sąrašus Sprendimu 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1203/2013 teisėtumą, todėl šis argumentas bus aptartas nagrinėjant antrąjį reikalavimą.

90      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priimdama Sprendimą 2013/497 ir Reglamentą Nr. 971/2013 Taryba nepažeidė ieškovių teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo, ne bis in idem ir res judicata galios principų. Todėl antrąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo piktnaudžiavimu įgaliojimais

91      Ieškovės tvirtina, kad Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013 nepagrįstai ir neproporcingai „diskriminuoja“ IRISL. Šiuose aktuose aiškiai minimas IRISL pavadinimas, taip siekiant apeiti 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), o ne kovoti su Irano branduoline programa. Priimdama Sprendimą 2013/497 ir Reglamentą Nr. 971/2013 ir patvirtindama ribojamąsias priemones, taikomas IRISL ir kitoms ieškovėms, siekdama apeiti minėtą sprendimą, Taryba viršijo savo įgaliojimus.

92      Pagal teismo praktiką teisės aktas tik tada laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (žr. 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, EU:T:2009:401, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

93      Išnagrinėjus pirmąjį pagrindą matyti, kad kriterijų daliniai pakeitimai Sprendimu 2013/497 ir Reglamentu Nr. 971/2013 atitinka kovos su branduolinių ginklų platinimu tikslus.

94      Be to, išnagrinėjus antrąjį pagrindą matyti, kad iš 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) negalima daryti išvados, kad pagal jį draudžiama nustatyti bendro pobūdžio kriterijus, kaip antai su Rezoliucijos 1747 nesilaikymu siejamą kriterijų ar su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamus kriterijus. Klausimas, ar ieškovių pavadinimai galėjo būti teisėtai įtraukti į ginčijamus sąrašus remiantis šiais kriterijais, bus aptartas nagrinėjant antrąjį reikalavimą.

95      Taigi priimdama Sprendimą 2013/497 ir Reglamentą Nr. 971/2013 Taryba nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ir ieškinio trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą pažeidimu

96      Ieškovės tvirtina, kad Sprendimu 2013/497 ir Reglamentu Nr. 971/2013 pažeidžiama jos teisė į gynybą, nes Taryba joms nepranešė apie savo ketinimus Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 nustatyti kriterijus, kuriuose tiesiogiai minima IRISL. Taryba joms nepateikė jokio dokumento, kuriame būtų paaiškinta, kodėl tokių kriterijų nustatymas gali būti teisėtas, ir nesuteikė joms galimybės išsakyti savo nuomonę.

97      Pakanka pažymėti, kad teisė būti išklausytam per su konkrečiu asmeniu susijusią administracinę procedūrą, kurios reikia paisyti net ir nesant jokių procedūrą reglamentuojančių teisės normų, negali būti taikoma per ESS 29 straipsnyje ir SESV 215 straipsnyje numatytas procedūras, kurioms pasibaigus, kaip šiuo atveju, priimamos bendro pobūdžio priemonės (pagal analogiją žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Alpharma / Taryba, T‑70/99, EU:T:2002:210, 388 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

98      Pagal jokią nuostatą Taryba neprivalo pranešti asmeniui, kuriam potencialiai taikomas naujas bendro pobūdžio kriterijus, apie šio kriterijaus nustatymą. Ieškovės negali tvirtinti, kad priėmus Sprendimą 2013/497 ir Reglamentą Nr. 971/2013 pažeista jų teisė į gynybą.

99      Todėl ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškinio penktojo pagrindo, grindžiamo pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą, pažeidimu

100    Ieškovės tvirtina, kad Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 kaip vieną iš įtraukimo į ginčijamus sąrašus kriterijų nustatant sąsają su IRISL ir aiškiai nurodant jos pavadinimą pažeidžiamos jų pagrindinės teisės, visų pirma teisė į nuosavybę ir teisė į reputacijos apsaugą. Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013 leidžia suprasti, kad IRISL ir su ja susiję subjektai yra susiję su branduolinių ginklų platinimo veikla, o tai nepagrįsta, nes Bendrasis Teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendime IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) konstatavo, kad taip nėra.

101    IRISL pavadinimas buvo pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus remiantis kriterijumi, siejamu su Rezoliucijos 1747 nesilaikymu. Pažymėtina, kad šis bendro pobūdžio kriterijus nėra konkrečiai susijęs su IRISL ir kad jis skiriasi nuo Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte bei Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyto kriterijaus, siejamo su „paramos [branduolinių ginklų platinimo veiklai]“ teikimu, ir pagal jį Taryba neprivalo nustatyti asmens ar subjekto, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, veiklos tiesioginio ar netiesioginio ryšio su branduolinių ginklų platinimu.

102    Kitų ieškovių pavadinimai į ginčijamus sąrašus pakartotinai įtraukti remiantis su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamu kriterijumi. Šis kriterijus nereiškia, kad nustatytas tiesioginis ar netiesioginis atitinkamo asmens ar subjekto veiklos ir branduolinių ginklų platinimo ryšys.

103    Taigi ieškovės negali tvirtinti, kad Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 nustatyti kriterijai pažeidžia jų pagrindines teises, nes jos susiejamos su branduolinių ginklų platinimu.

104    Todėl penktąjį pagrindą reikia atmesti.

105    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti Sprendimo 2013/497 ir Reglamento Nr. 971/2013 neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

 Dėl prašymo panaikinti Sprendimą 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1203/2013, kiek šie aktai susiję su ieškovėmis

106    Grįsdamos savo prašymą dėl panaikinimo, ieškovės remiasi penkiais pagrindais; pirmasis grindžiamas teisinio pagrindo nebuvimu, antrasis – Tarybos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, trečiasis – teisės į gynybą pažeidimu, ketvirtasis – teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, res judicata galios, ne bis in idem ir nediskriminavimo principų pažeidimu, o penktasis – jų pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą, ir proporcingumo principo pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo teisinio pagrindo nebuvimu

107    Ieškovės tvirtina, kad Sprendimas 2013/497 ir Reglamentas Nr. 971/2013 yra neteisėti dėl priežasčių, kurias jos nurodė neteisėtumu grindžiamame prieštaravime, ir turi būti pripažinti netaikytinais, todėl Sprendimas 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1203/2013 neturi teisinio pagrindo.

108    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Sprendimo 2013/497 ir Reglamento Nr. 971/2013 neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas buvo atmestas, todėl pirmąjį pagrindą taip pat reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Tarybos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis

109    Ieškovės tvirtina, kad Taryba padarė akivaizdžių vertinimo klaidų, kai nusprendė pakartotinai įtraukti IRISL ir kitų ieškovių pavadinimus į ginčijamus sąrašus.

110    Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teismine kontrole reikalaujama, kad atlikdamas motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti atitinkamo asmens pavardę ar subjekto pavadinimą į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą ar palikti jame, teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas įsitikintų, jog šis sprendimas, kuris individualiai susijęs su šiuo asmeniu ar subjektu, pagrįstas pakankamai svariais faktais. Tai reiškia, kad turi būti patikrinti motyvuose, kuriais pagrįstas šis sprendimas, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė nėra apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, o yra susijusi su klausimu, ar šie motyvai arba bent vienas iš jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime šiam sprendimui paremti, yra pagrįsti (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 119 punktas).

111    Būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi patvirtinti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų. Pateikti duomenys ir įrodymai turi pagrįsti atitinkamo dėl asmens nurodytus motyvus. Jeigu šie duomenys neleidžia konstatuoti motyvo pagrįstumo, Sąjungos teismas atmeta šį motyvą kaip nagrinėjamo sprendimo įtraukti į sąrašą ar palikti jame pagrindą (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 121–123 punktai).

–       Dėl IRISL

112    Pirma, ieškovės tvirtina, kad Taryba negalėjo remtis 2009 m. įvykiais, konkrečiai kalbant, Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimais, kuriais Taryba rėmėsi įtraukdama IRISL pavadinimą į aktus, panaikintus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), siekdama 2013 m. pakartotinai įtraukti jos pavadinimą į ginčijamus sąrašus. Šiuo klausimu minėtame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad šie pažeidimai nebuvo susiję su branduolinių ginklų platinimu ir už juos neskirta Saugumo Tarybos sankcijų.

113    Antra, ieškovės tvirtina, kad IRISL nepažeidė Saugumo Tarybos rezoliucijos, kaip matyti iš liudytojų parodymų, pateiktų Tarybai prieš jai priimant Sprendimą 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1203/2013. Taryba nepaaiškino, kodėl neatsižvelgė į šiuos įrodymus.

114    Trečia, ieškovės prašo Bendrojo Teismo neatsižvelgti į 2013 m. lapkričio 27 d. Tarybos raštą, kuriame ši nurodo papildomų motyvų dėl IRISL pavadinimo pakartotinio įtraukimo į sąrašus, nenurodytų Sprendime 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 1203/2013.

115    Jos tvirtina, kad bet kuriuo atveju šio rašto turinys yra klaidingas. Viena vertus, IRISL nepriklauso nuosavybės teise Irano vyriausybei, kaip matyti iš jos generalinio direktoriaus parodymų. Kita vertus, tai, kad Taryba „nepripažįsta“, kad IRISL nežinojo apie jos laivais gabenamus krovinius ar kad ji negali būti laikoma už tai atsakinga, įtvirtintų objektyvios atsakomybės principą, neturintį teisinio pagrindo. Šiuo klausimu ieškovės nurodo, kad IRISL, kaip vežėja, pagal tarptautinės jūrų teisės principus nėra atsakinga už savo laivais gabenamus krovinius. Galiausiai IRISL pripažįsta, kad jos laivai galėjo būti naudojami draudžiamiems daiktams gabenti, ir ėmėsi įgyvendinti griežtos kontrolės sistemas, viršijančias įprastą jūrų transporto sektoriuje vyraujančią praktiką, kad išvengtų šios rizikos.

116    Primintina, kad Sprendime 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 1203/2013 Taryba nusprendė pakartotinai įtraukti IRISL pavadinimą į ginčijamus sąrašus, nes ji „dalyvavo vežant su ginklais susijusias medžiagas iš Irano, pažeidžiant [Saugumo Tarybos] rezoliucijos 1747 (2007) 5 [straipsnį]“ ir „2009 m. [Saugumo Tarybos] Sankcijų Iranui komitetui buvo pranešta apie tris aiškius pažeidimus“.

117    Visų pirma pažymėtina, kad IRISL pavadinimo pakartotinio įtraukimo į ginčijamus sąrašus motyvai grindžiami konstatuotais faktiniais Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimais. Taigi, priešingai, negu tvirtina ieškovės, šis konstatavimas grindžiamas tik faktinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis prieš priimant sprendimą pakartotinai įtraukti į sąrašus. Taryba turėjo teisę atsižvelgti į 2009 m. konstatuotus šios Saugumo Tarybos rezoliucijos pažeidimus. 2013 m. ji taip pat galėjo teigti, kad 2009 m. nutikę įvykiai yra pakankamai neseni.

118    Taryba rėmėsi Saugumo Tarybos Sankcijų komiteto 2009 m. ataskaita (toliau – Sankcijų komiteto ataskaita), kurioje nurodyta, kad gauti trys pranešimai apie Rezoliucijos 1747 (2007) 5 straipsnio, kuriame Iranui nustatytas embargas dėl ginklų ir susijusios technikos eksporto, pažeidimus. Šioje ataskaitoje pažymėta, kad trys pažeidimai, apie kuriuos pranešta, buvo susiję su IRISL, kuri frachtavo laivą, gabenantį techniką iš Irano į kitą valstybę.

119    Šioje ataskaitoje konkrečiau apibūdinti trys pažeidimai, kuriuos darant dalyvavo IRISL. Kiekvieno iš šių trijų pažeidimų atveju Sankcijų komitetas iš trečiosios valstybės gavo informacijos apie įtartiną krovinį, iš Irano gabenamą į kitą valstybę IRISL frachtuojamu laivu. Per valstybės, pranešusios apie šiuos faktus, institucijų atliktą laivo patikrinimą konstatuota, kad krovinyje buvo technikos, kuri gali būti karinė. Ta pati valstybė nurodė, kad sulaikė krovinį, jį iškrovė ir padėjo į sandėlį.

120    Pažymėtina, kad ieškovės nepateikia jokių argumentų siekdamos ginčyti Sankcijų komiteto nurodytus faktus, t. y. kad karinė technika buvo areštuota IRISL frachtuojamuose laivuose. Jos nepateikia jokių argumentų ir jokių įrodymų, kad IRISL nedalyvavo darant šiuos tris pažeidimus.

121    Jos remiasi tik IRISL generalinio direktoriaus ir valdybos pirmininko pranešimu ir IRISL Nesupakuotų maisto produktų skyriaus generalinio direktoriaus pranešimu, kuriuose nurodyta, kad IRISL nepažeidė Saugumo Tarybos rezoliucijos.

122    Remiantis teismo praktika, Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo veiklą reglamentuoja laisvo įrodymų vertinimo principas ir vienintelis kriterijus vertinant pateiktų įrodymų vertę yra jų patikimumas. Be to, vertinant dokumento įrodomąją galią pirmiausia reikia patikrinti jame nurodytos informacijos tikrumą ir atsižvelgti, be kita ko, į dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą, taip pat atsakyti į klausimą, ar jo turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Shell Petroleum ir kt. / Komisija, T‑343/06, EU:T:2012:478, 161 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

123    Kadangi šiuos du pranešimus pateikė asmenys, dirbantys IRISL nuo 1984 ar 1985 m. ir joje einantys vadovaujamas pareigas, jų parodymai negali būti laikomi atskirais ir nepriklausomais nuo IRISL parodymų. Be to, šie pranešimai parengti IRISL prašymu, nes pareikštas šis ieškinys, ir yra adresuoti jai.

124    Taigi šie pranešimai turi tik labai menką įrodomąją galią.

125    Be to, dėl šių pranešimų turinio pakanka pažymėti, kad IRISL Nesupakuotų maisto produktų skyriaus generalinio direktoriaus pranešime nepateikiama jokios informacijos apie tris pažeidimus, minimus Sankcijų komiteto ataskaitoje.

126    IRISL generalinis direktorius savo pranešime teigia, kad IRISL, kaip vežėja, nežinojo krovinių, gabenamų trimis laivais, dalyvavusiais darant pažeidimus, pobūdžio ir kad ji žinojo tik tai, kas buvo nurodyta užsakovo pateiktame krovinio aprašyme. Jis taip pat nurodo, jog nebuvo įrodymų, kad šiuose laivuose rasta padidintos rizikos branduolinių medžiagų. Be to, jis pažymi, kad Jungtinės Tautos nekonstatavo Saugumo Tarybos rezoliucijos pažeidimo.

127    Šie teiginiai identiški argumentams, kuriuos ieškovės nurodė ieškinyje.

128    Pažymėtina, kad argumentas, jog IRISL nežinojo apie jos laivais gabenamų krovinių turinį, nereikšmingas. Pakanka konstatuoti, kad, net jeigu būtų pripažinta, jog IRISL nežinojo, kad jos laivais buvo gabenami ginklai ar karinė technika, Sankcijų komiteto ataskaitoje nurodytos aplinkybės vis tiek patvirtina, kad ji, kaip frachtuotoja, „dalyvavo vežant su ginklais susijusias medžiagas iš Irano“.

129    Be to, priešingai, negu tvirtina ieškovės, pagal kriterijų, siejamą su Rezoliucijos 1747 nesilaikymu, nereikalaujama, kad pažeidimai, kuriais remiantis jis taikomas, būtų susiję su branduolinių ginklų platinimu. Norint taikyti šį kriterijų, taip pat nebūtina, kad asmeniui, kuriam jis taikomas, būtų taikytos Saugumo Tarybos sankcijos.

130    Argumentas, kad Taryba padarė klaidą 2013 m. lapkričio 27 d. rašte nurodžiusi, kad IRISL nuosavybės teise priklauso Irano vyriausybei, yra nereikšmingas, nes šis teiginys nėra vienas iš motyvų, dėl kurių IRISL pavadinimas pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus.

131    Galiausiai ieškovių argumentas, kad Taryba savo 2013 m. lapkričio 27 d. rašte negalėjo teigti, jog yra rizika, kad IRISL laivai naudojami draudžiamiems daiktams gabenti ir taip pažeidžiamos Saugumo Tarybos rezoliucijos, nors ieškovės įrodė, kad tokios rizikos nėra, taip pat nereikšmingas. Kaip pažymi pačios ieškovės, šis teiginys nėra vienas iš sprendimo pakartotinai įtraukti į sąrašus, grindžiamo konstatuotais faktiniais Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) pažeidimais, motyvų. Šis teiginys yra tik Tarybos atsakymas į IRISL pastabas, pateiktas 2013 m lapkričio 15 d. laiške. Taigi ieškovės negali teigti, kad Taryba neatsižvelgė į šias pastabas ir parodymus, kuriuos ši bendrovė jai pateikė. Be to, šis argumentas prieštarauja ieškinyje nurodytam ieškovių teiginiui, kad jos pripažįsta šios rizikos buvimą, ir nurodo, kad IRISL ėmėsi priemonių, kad jos išvengtų.

132    Todėl pasakytina, jog Taryba nepadarė klaidų tvirtindama, kad IRISL dalyvavo vežant su ginklais susijusias medžiagas iš Irano ir kad jos pavadinimo pakartotinis įtraukimas į sąrašus pateisinamas, remiantis kriterijumi, siejamu su Rezoliucijos 1747 nesilaikymu.

–       Dėl kitų ieškovių

133    Visų pirma ieškovės tvirtina, kad IRISL pavadinimo pakartotinis įtraukimas į ginčijamus sąrašus neteisėtas, todėl kitų ieškovių pavadinimų pakartotinis įtraukimas į šiuos sąrašus dėl jų sąsajos su IRISL taip pat neteisėtas.

134    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Taryba nepadarė klaidos pakartotinai įtraukdama IRISL pavadinimą į sąrašus, todėl šį argumentą reikia atmesti.

135    Ieškovės tvirtina, kad Taryba padarė kelias faktines klaidas, susijusias su motyvais, dėl kurių ieškovių pavadinimai pakartotinai įtraukti į sąrašus.

136    Pirma, Khazar Sea Shipping Lines, IRISL Europe ir Valfajr Shipping Line pavadinimai pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus remiantis tuo, kad jos nuosavybės teise priklauso IRISL.

137    Pakanka konstatuoti, jog ieškovės neginčija, kad šie trys subjektai nuosavybės teise priklauso IRISL.

138    Taigi Taryba teisingai įtraukė jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus, remdamasi su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamais kriterijais.

139    Antra, Qeshm Marine Services & Engineering ir Marine Information Technology Development pavadinimai pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus remiantis tuo, kad jas kontroliuoja IRISL.

140    Ieškovės ginčija motyvą, susijusį su šiais dviem subjektais, ir tik nurodo, kad jie pakeitė firmos pavadinimą.

141    Pakanka pažymėti, kad šis argumentas nereikšmingas. Iš tiesų vien tai, kad šie du subjektai pakeitė firmos pavadinimą, neturi įtakos faktui, kam priklauso jų kapitalas, ir tam, kad tai yra IRISL dukterinės bendrovės.

142    Taigi Taryba teisingai įtraukė jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus, remdamasi su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamais kriterijais.

143    Trečia, Hafize Darya Shipping ir Safiran Payam Darya Shipping pavadinimai pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus remiantis tuo, kad jos veikia IRISL vardu, nes jos tikrojo savininko teisėmis perėmė kai kuriuos jos laivus.

144    Ieškovės tvirtina, kad šie du subjektai neturi laivų ir kad Taryba rėmėsi bendrais pranešimais, gautais ne iš nepriklausomų šaltinių ir neįrodančiais, kad šie subjektai yra laivų savininkai. Be to, jos teigia, kad Taryba nepaaiškino, ką reiškia būti „tikruoju savininku“, ir neįrodė, kad šie du subjektai atitinka tokį apibūdinimą.

145    Primintina, kad Taryba savo 2013 m. spalio 22 d. raštuose, siųstuose šiems dviem subjektams, nurodė, kad tai, jog jie tikrųjų savininkų teisėmis perėmė kai kuriuos IRISL laivus, patvirtina 2012 m. birželio 12 d. ir 2013 m. birželio 5 d. Jungtinių Tautų ekspertų grupės, sukurtos Saugumo Tarybos rezoliucija 1929 (2010), ataskaitos. Savo 2013 m. lapkričio 27 d. raštuose, skirtuose šiems dviem subjektams, Taryba konkrečiai nurodė: 2012 m. birželio 12 d. ataskaitoje minima, kad priėmus Saugumo Tarybos rezoliuciją 1803 (2008) IRISL pradėjo perleisti laivus su ja susijusioms bendrovėms Hafize Darya Shipping ir Safiran Payam Darya Shipping ir kad IRISL ir su ja susijusios kompanijos nuo 2008 m. iki Rezoliucijos 1929 (2010) priėmimo atliko daug pakeitimų, susijusių su jų laivų registruotaisiais savininkais ir tikraisiais savininkais. Taryba pridūrė, jog 2013 m. birželio 5 d. ataskaitoje nurodyta, kad nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. nuolat keitėsi laivų, kurių tikrosios savininkės buvo IRISL, Hafize Darya Shipping ir Safiran Payam Darya Shipping, pavadinimai, laikymo vietos ir registruotieji savininkai.

146    Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 12 d. ir 2013 m. birželio 5 d. ataskaitas galima rasti Jungtinių Tautų Organizacijos interneto tinklapyje ir kad ieškovės neginčija, jog su jomis susipažino.

147    2012 m. birželio 12 d. ataskaitoje aprašytas IRISL laivų nuosavybės teisės perleidimas bendrovėms Hafize Darya Shipping ir Safiran Payam Darya Shipping priėmus Saugumo Tarybos rezoliuciją 1803 (2008), kurioje pirmą kartą paminėta IRISL. Šioje ataskaitoje, be kita ko, paaiškinta, kad nedaug laivų buvo įregistruota Hafize Darya Shipping ir Safiran Payam Darya Shipping vardu – jų laivai buvo įregistruoti kelių kitų joms priklausančių bendrovių vardu.

148    Iš to aiškiai matyti, kad sąvoka „tikrasis savininkas“, kurią Taryba vartoja kaip priešingą sąvokai „registruotasis savininkas“, reiškia subjektą, kuris, nors oficialiai nėra įregistruotas kaip laivo savininkas, yra jo „tikrasis savininkas“ per jam priklausančią bendrovę, kuri yra registruotoji laivo savininkė.

149    Taigi ieškovės negali tvirtinti, kad ši sąvoka neaiški ir kad jos negali suprasti, kaip Hafize Darya Shipping ir Safiran Payam Darya Shipping atitinka šį apibūdinimą.

150    Be to, pažymėtina, kad ieškovės nepateikia jokių argumentų ir įrodymų, kad užginčytų 2012 m. birželio 12 d. ir 2013 m. birželio 5 d. ataskaitose nurodytas faktines aplinkybes. Jos negali tvirtinti, kad Jungtinių Tautų ekspertų grupės ataskaitos grindžiamos ne nepriklausomais šaltiniais.

151    Taigi Taryba teisingai įtraukė Hafize Darya Shipping ir Safiran Payam Darya Shipping pavadinimus į ginčijamus sąrašus remdamasi su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamais kriterijais.

152    Ketvirta, Rahbaran Omid Darya Ship Management pavadinimas buvo pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus dėl to, kad ši bendrovė veikė IRISL vardu ir jai teikė esmines paslaugas, nes ji eksploatavo ir valdė kai kuriuos IRISL laivus. Hoopad Darya Shipping Agency pavadinimas buvo pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus dėl to, kad ši bendrovė veikė IRISL vardu, nes IRISL vardu valdė konteinerių terminalo operacijas Irane ir teikė laivyno personalo paslaugas Bandar Abbas.

153    Kiek tai susiję su Rahbaran Omid Darya Ship Management, ieškovės pripažįsta, kad ji teikia tam tikras paslaugas kai kuriems IRISL priklausantiems laivams, tačiau ginčija, kad šios paslaugos yra „esminės“.

154    Kiek tai susiję su Hoopad Darya Shipping Agency, ieškovės sutinka, kad ji vykdo su IRISL priklausančiais laivais susijusias saugojimo sandėliuose operacijas ir kad veikia pastarosios bendrovės vardu, tačiau ginčija „esminį“ šių paslaugų pobūdį.

155    Pakanka konstatuoti, kad, kiek tai susiję su Rahbaran Omid Darya Ship Management ir Hoopad Darya Shipping Agency, ieškovės arba neginčija, arba aiškiai pripažįsta, kad šios bendrovės veikia IRISL vardu.

156    Aplinkybė, kad šie subjektai veikia IRISL vardu, yra pakankamas motyvas pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus remiantis su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamais kriterijais.

157    Taigi argumentai, kuriais ginčijamas paslaugų, kurias šie subjektai teikė IRISL, „esminis“ pobūdis, yra nereikšmingi, ypač kiek tai susiję su Hoopad Darya Shipping Agency, kurios atveju esminių paslaugų teikimas nebuvo jos pavadinimo pakartotinio įtraukimo į ginčijamus sąrašus motyvas.

158    Dėl ieškovių teiginio, kad šie du subjektai pakeitė firmos pavadinimą, pasakytina, kad jos nepaaiškina, kiek ši informacija reikšminga ginčijant motyvus, kuriais remdamasi Taryba pakartotinai įtraukė jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus.

159    Taigi Taryba teisingai įtraukė Rahbaran Omid Darya Ship Management ir Hoopad Darya Shipping Agency pavadinimus į ginčijamus sąrašus, remdamasi su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamais kriterijais.

160    Penkta, Irano Misr Shipping pavadinimas pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus dėl to, kad ši bendrovė teikė esmines paslaugas IRISL, veikdama kaip jos agentė Egipte.

161    Ieškovės tvirtina, kad Irano Misr Shipping veikia kaip IRISL agentė ir jai teikia tam tikras paslaugas, tačiau ginčija, kad šios paslaugos yra „esminės“.

162    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad kaip IRISL agentė Egipte ši bendrovė vykdo veiklą, būtiną IRISL vykdomai transporto veiklai šioje šalyje. Taigi ieškovės negali ginčyti, kad vykdydama savo veiklą ji teikia esmines paslaugas IRISL.

163    Be to, atsakydamos į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą ieškovės nurodė, kad tarp paslaugų, kurias ši bendrovė teikė IRISL, be kita ko, buvo įgulos keitimas, laivų švartavimas ar konosamentų išdavimas, o tai yra jūrų transporto bendrovės veiklai esminės paslaugos.

164    Taigi Taryba teisingai įtraukė Irano Misr Shipping pavadinimą į ginčijamus sąrašus, remdamasi su subjektais, susijusiais su IRISL, siejamais kriterijais.

165    Remiantis tuo, kas išdėstyta, antrąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą pažeidimu

166    Ieškovės pažymi, kad nagrinėjamu atveju Taryba joms pranešė apie savo ketinimus pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į sąrašus ir nurodė motyvus, kuriais remiasi, taip pat davė joms trumpą terminą pastaboms pateikti. Vis dėlto Taryba pažeidė jų teisę į gynybą.

167    Iš tiesų pirmiausia pažymėtina, kad Taryba nurodė aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi jau priėmusi sprendimą pakartotinai įtraukti į sąrašus, taigi jau buvo per vėlu ieškovėms pateikti savo pastabas, o Tarybai – į jas atsižvelgti. Taryba taip pat nenurodė, kokiu pagrindu 2013 m. lapkričio mėn. ieškovių pavadinimai pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus, ir neatsižvelgė į jų pastabas bei nepaaiškino, kodėl jas atmetė. Ieškovės priduria, kad jos pastabų nėra tarp dokumentų, kuriuos Taryba nagrinėjo siekdama pagrįsti savo sprendimą pakartotinai įtraukti į sąrašus, o tai reiškia, kad ji neatsižvelgė į šias pastabas. Galiausiai Taryba paaiškino IRISL pavadinimo pakartotinio įtraukimo į sąrašus priežastis tik 2013 m. lapkričio 27 rašte, t. y. jau po to, kai buvo priimti Sprendimas 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 1203/2013, todėl šios priežastys nereikšmingos. Taryba turėjo leisti IRISL pateikti pastabas dėl tame rašte nurodytų teiginių ir įtraukti šiuos teiginius į jos pavadinimo pakartotinio įtraukimo į ginčijamus sąrašus motyvus, pateiktus Sprendime 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 1203/2013.

168    Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam, užtikrinimas per bet kokią procedūrą, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų ir turi būti užtikrintas net nesant atitinkamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (žr. 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, EU:T:2009:401, 91 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

169    Pagal teisės į gynybą užtikrinimo principą reikalaujama, kad suinteresuotajam subjektui būtų pranešta apie įrodymus, kuriais pagrįstas jo nenaudai priimtas aktas. Jis turi turėti galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl šių įrodymų (žr. 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑35/10 ir T‑7/11, EU:T:2013:397, 82 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

170    Priimdama sprendimą palikti asmenį ar subjektą asmenų ar subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąraše Taryba turi paisyti šio asmens ar subjekto teisės būti iš anksto išklausytam, jeigu sprendime dėl jo palikimo sąraše ji prieš jį remiasi naujais duomenimis, kurių nebuvo pradiniame sprendime įtraukti į šį sąrašą (2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Ipatau / Taryba, C‑535/14 P, EU:C:2015:407, 26 punktas).

171    Be to, reikia pažymėti, kad, kai perduota pakankamai tiksli informacija, leidžianti suinteresuotajam subjektui veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Tarybos turimų įrodymų, teisės į gynybą užtikrinimo principas nereiškia, kad šiai institucijai atsiranda pareiga savanoriškai leisti susipažinti su savo bylos dokumentais. Tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba turi leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone (2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑35/10 ir T‑7/11, EU:T:2013:397, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

172    Galiausiai reikia priminti, kad veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, šiuo metu įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Pagal šį principą reikalaujama, kad Sąjungos institucija, kuri priima aktą, kuriuo remiantis asmens ar subjekto atžvilgiu imamasi ribojamųjų priemonių, nurodytų motyvus, kuriais toks aktas yra grindžiamas, kai tik įmanoma – tokį aktą priimdama arba bent jau kuo greičiau po jo priėmimo, kad tokie asmenys ar subjektai galėtų pasinaudoti teise pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, EU:C:2011:735, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

173    Nagrinėjamu atveju primintina, kad 2013 m. spalio 22 ir 30 d. raštuose Taryba pranešė ieškovėms priežastis, dėl kurių ketina pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus, ir faktines aplinkybes, anot Tarybos, pagrindžiančias, kad ieškovės atitinka Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b ir e punktuose nurodytus kriterijus (žr. šio sprendimo 13 ir 14 punktus).

174    Šiuose raštuose, priešingai, negu teigia ieškovės, Taryba joms pranešė pakartotinio jų pavadinimų įtraukimo į ginčijamus sąrašus priežastis ir teisinį pagrindą prieš priimdama Sprendimą 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1203/2013. Šiuose raštuose Taryba joms taip pat suteikė terminą pastaboms pateikti.

175    Be to, pažymėtina, kad, kaip teigia ir ieškovės, pakartotinis jų įtraukimas į ginčijamus sąrašus buvo pagrįstas tomis pačiomis priežastimis kaip ir įtraukimas pirmą kartą, t. y. IRISL atveju trimis pažeidimais, susijusiais su karinės technikos gabenimu, o kitų ieškovių atveju – jų sąsaja su IRISL.

176    2013 m. lapkričio 15 ir 19 d. laiškuose (žr. šio sprendimo 15 ir 16 punktus) ieškovės pateikė detalias pastabas dėl faktinių aplinkybių, kuriomis remiasi Taryba. Taigi jos galėjo veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Tarybos turimų joms nepalankių įrodymų.

177    2013 m. lapkričio 27 d. raštuose Taryba konkrečiai atsakė į ieškovių pastabas ir atmetė jų teiginius. Taigi ieškovės klaidingai tvirtina, kad Taryba neatsižvelgė į jų pastabas ir nepaaiškino, kodėl jas atmetė.

178    Ieškovės taip pat klaidingai tvirtina, kad jos pastabos neįtrauktos į Tarybos turimą bylos medžiagą, todėl tai reiškia, kad ji neatsižvelgė į jas priimdama sprendimą pakartotinai įtraukti jas į sąrašus. Iš tiesų 2013 m. lapkričio 27 d. raštuose Taryba ieškovėms ne tik pateikė bylos medžiagoje esančius joms nepalankius įrodymus, kuriais galima pagrįsti sprendimus pakartotinai įtraukti į sąrašus, bet ir paaiškino, kodėl jų pastabos negali užginčyti šių sprendimų.

179    Be to, priešingai, negu teigia ieškovės, 2013 m. lapkričio 27 d. Tarybos raštuose nėra naujų motyvų, kuriais grindžiamas sprendimas pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus, kurie skirtųsi nuo tų, kurie nurodyti 2013 m. spalio 22 ir 30 d. raštuose ir apie kuriuos pranešta prieš priimant sprendimą pakartotinai įtraukti į šiuos sąrašus. Tarybos paaiškinimai atsakant į ieškovių pastabas negali būti laikomi naujais motyvais įtraukti jas į sąrašus.

180    Galiausiai pažymėtina, kad 2013 m. lapkričio 27 d. raštais Taryba, atsakydama į ieškovių prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga, pateikė joms dokumentus, kuriais ji rėmėsi pakartotinai įtraukdama jų pavadinimus į ginčijamus sąrašus (žr. šio sprendimo 21 ir 22 punktus). Pagal šio sprendimo 171 punkte nurodytą teismo praktiką Taryba neprivalėjo joms iškart pateikti šių dokumentų prieš priimdama sprendimą pakartotinai įtraukti į sąrašus.

181    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Taryba nepažeidė ieškovių teisės į gynybą ir kad trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, res judicata galios, ne bis in idem ir nediskriminavimo principų pažeidimu

182    Ieškovės tvirtina, kad priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) jos turėjo teisę tikėtis, kad jų pavadinimai nebus pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus nesant naujų Tarybos pateiktų teiginių ir įrodymų. Pakartotinai įtraukdama jų pavadinimus į šiuos sąrašus Taryba pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, res judicata galios, ne bis in idem ir nediskriminavimo principus.

–       Dėl res judicata galios principo pažeidimo

183    Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teismų priimti sprendimai dėl panaikinimo turi absoliučią res judicata galią, kai tik tampa galutiniai. Tai taikoma ne tik sprendimo dėl panaikinimo rezoliucinei daliai, bet ir motyvams, kurie yra būtinas rezoliucinės dalies pamatas, todėl yra nuo jos neatskiriami (žr. 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi sprendimas dėl panaikinimo reiškia, kad panaikinto akto autorius priima naują aktą laikydamasis ne tik sprendimo rezoliucinės dalies, bet ir jo motyvų, kuriais remiantis priimta ta rezoliucinė dalis ir kurie yra būtinas jos pamatas, ir taip siekia, kad naujajame akte nepasikartotų tie patys pažeidimai, kurie nustatyti sprendime dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00 P, EU:C:2003:125, 29 ir 30 punktus).

184    Tačiau sprendimo res judicata galia susijusi tik su fakto ir teisės klausimais, kurie realiai arba neišvengiamai buvo išspręsti (1991 m. vasario 19 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑281/89, EU:C:1991:59, 14 punktas). Taigi SESV 266 straipsniu panaikintą aktą priėmusi institucija įpareigojama tik tiek, kiek tai reikalinga užtikrinant sprendimo dėl panaikinimo įvykdymą. Be to, naujajame sprendime akto autorius vis dėlto gali nurodyti kitus motyvus nei tie, kuriais jis grindė pirmąjį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00 P, EU:C:2003:125, 28–32 punktus).

185    Pažymėtina, kad 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendime IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) nepaneigti nei IRISL veiksmai, t. y. trys pažeidimai, susiję su karinės technikos gabenimu, kuriuos darant ji dalyvavo ir taip pažeidė Saugumo Tarybos rezoliucijos 1747 (2007) 5 straipsnį, nei šių veiksmų įrodymai. Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad šių veiksmų nepakanka pagrįsti IRISL pavadinimo įtraukimą į ginčijamus sąrašus remiantis kriterijumi, siejamu su asmenimis, padėjusiais asmeniui pažeisti taikytinos Saugumo Tarybos rezoliucijos nuostatas, ir jie nėra parama platinant branduolinius ginklus, kaip tai suprantama pagal kriterijų, siejamą su asmenimis, teikiančiais paramą branduolinei veiklai Irane.

186    Kriterijus, kuriuo remiantis IRISL pavadinimas Sprendimu 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1203/2013 buvo pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus, skiriasi nuo tų, kuriuos Taryba taikė 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) panaikintuose aktuose. Taigi, priešingai, negu tvirtina ieškovės, remdamasi nauju teisėtai nustatytu kriterijumi, pateisinančiu ribojamųjų priemonių nustatymą ieškovėms, Taryba nepažeidė minėto sprendimo.

187    Dėl ieškovių argumento, kad Taryba negalėjo remtis tais pačiais teiginiais ir įrodymais, kuriais rėmėsi grįsdama jų įtraukimą į ginčijamus sąrašus pirmą kartą, pakanka konstatuoti, kad 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendime IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) Bendrasis Teismas neišsakė nuomonės dėl to, ar šiais teiginiais ir įrodymais buvo galima pagrįsti IRISL įtraukimą į sąrašus remiantis nauju Sprendime 2013/497 ir Reglamente Nr. 971/2013 nustatytu kriterijumi.

188    Galiausiai dėl kitų ieškovių nei IRISL Bendrasis Teismas to sprendimo 77 punkte konstatavo, jog tai, kad jos priklausė IRISL arba buvo jos kontroliuojamos, arba veikė jos vardu, nepateisina joms skirtų ribojamųjų priemonių patvirtinimo ir tolesnio jų taikymo, nes IRISL nebuvo pripažinta teikusia paramą platinant branduolinius ginklus.

189    Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) Tarybai neuždrausta pakartotinai įtraukti IRISL pavadinimą į ginčijamus sąrašus dėl kitos priežasties, negu nagrinėta tame sprendime; tas pats pasakytina apie kitas ieškoves, kurių pavadinimų pakartotinis įtraukimas į sąrašus susijęs su IRISL pakartotiniu įtraukimu.

190    Taigi kaltinimą, siejamą su res judicata galios principo pažeidimu, reikia atmesti.

–       Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimo

191    Primintina, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga suteikiama kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kurioje Sąjungos institucija, suteikdama jam konkrečių garantijų, sukėlė pagrįstų lūkesčių. Vis dėlto jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Sąjungos priemonės patvirtinimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu patvirtinus tą priemonę (2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 147 punktas; 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija / Koninklijke FrieslandCampina, C‑519/07 P, EU:C:2009:556, 84 punktas ir 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Kahla Thüringen Porzellan / Komisija, C‑537/08 P, EU:C:2010:769, 63 punktas).

192    Be to, dėl teisinio saugumo principo primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagal jį reikalaujama, kad Sąjungos teisės aktai būtų tikslūs, o jų taikymą asmenys aiškiai numatytų (2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 69 punktas ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Nuova Agricast ir Cofra / Komisija, C‑67/09 P, EU:C:2010:607, 77 punktas).

193    Nagrinėjamu atveju primintina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 189 punkto, priėmus 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) Taryba galėjo nuspręsti pakartotinai įtraukti ieškovių pavadinimus į ginčijamus sąrašus. To sprendimo 81–83 punktuose Bendrasis Teismas paliko galioti sprendimo ir reglamento, kuriais ieškovių pavadinimai pirmą kartą įtraukti į ginčijamus sąrašus, padarinius, kol baigsis apeliacinio skundo padavimo terminas, kad Taryba galėtų ištaisyti pažeidimus ir prireikus nustatyti ieškovėms naujas ribojamąsias priemones.

194    Ieškovių nurodyta aplinkybė, kad Taryba nepateikė apeliacinio skundo dėl 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453), negalėjo joms sukelti pagrįstų lūkesčių, kad jų pavadinimai nebus pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus. Iš tiesų to, kad nepateiktas apeliacinis skundas dėl minėto sprendimo, negalima aiškinti kaip Tarybos atsisakymo pakartotinai įtraukti ieškovių pavadinimus į šiuos sąrašus, juo labiau kad to sprendimo 64 punkte Bendrasis Teismas aiškiai pažymėjo, kad Taryba, kaip teisės aktų leidėja, gali padidinti atvejų, kada gali būti nustatytos ribojamosios priemones, skaičių.

195    Darytina išvada, kad ieškovės negalėjo iš 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453) kildinti garantijų, kad jų pavadinimai nebus pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus remiantis kitais kriterijais, negu remtasi įtraukiant jas į sąrašus pirmą kartą.

196    Taigi kaltinimą, grindžiamą teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu, reikia atmesti.

–       Dėl ne bis in idem principo pažeidimo

197    Ne bis in idem principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina teismas ir pagal kurį draudžiama tą patį asmenį bausti daugiau kaip vieną kartą už tą patį neteisėtą elgesį, kad būtų apsaugotas tas pats teisinis interesas (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 338 punktą); šis principas taikomas skiriant sankcijas už neteisėtą elgesį (2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑257/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:504, 41 punktas).

198    Pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką lėšų įšaldymas, kaip ribojamoji priemonė, nėra baudžiamojo pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑47/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:207, 101 punktą ir 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Fahas / Taryba, T‑49/07, EU:T:2010:499, 67 punktą). Iš tikrųjų, kadangi suinteresuotųjų asmenų lėšos yra ne konfiskuotos kaip nusikalstamu būdu įgytos lėšos, o laikinai įšaldytos, siekiant jas apsaugoti, šios priemonės nėra baudžiamoji sankcija ir jomis nereiškiami tokio pobūdžio kaltinimai (2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑47/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:207, 101 punktas ir 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Peftiev / Taryba, T‑441/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1041, 87 punktas).

199    Taigi ieškovės negali remtis šio principo pažeidimu ir šį kaltinimą reikia atmesti.

–       Dėl nediskriminavimo principo pažeidimo

200    Remiantis teismo praktika, pagal vienodo požiūrio principą, kuris yra vienas iš pagrindinių teisės principų, draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingas – vienodai, jei tokio vertinimo negalima objektyviai pagrįsti (2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, EU:T:2009:401, 56 punktas).

201    Pakanka pažymėti, kad ieškovės nepateikia jokių argumentų, įrodančių, kad Taryba pažeidė šį principą, taigi šį kaltinimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

202    Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą, ir proporcingumo principo pažeidimu

203    Ieškovės tvirtina, kad pakartotinis jų pavadinimų įtraukimas į ginčijamus sąrašus nepagrįstai ir neproporcingai pažeidžia jų pagrindines teises, visų pirma jų teisę į nuosavybę ir teisę į reputacijos apsaugą. Pakartotinis jų pavadinimų įtraukimas į ginčijamus sąrašus Sprendimu 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1203/2013 leidžia suprasti, kad jos teikia paramą platinant branduolinius ginklus arba kad jos yra su tuo susijusios, priešingai, negu Bendrasis Teismas nusprendė 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendime IRISL (T‑489/10, EU:T:2013:453). Sprendime 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 1203/2013 Taryba konkrečiai nenurodė, kodėl sprendimas pakartotinai įtraukti jų pavadinimus į sąrašus nuo šiol pateisinamas teisėtu tikslu ir yra proporcingas tam tikslui. Sprendime 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 1203/2013 minimi 2009 m. įvykę pažeidimai, tačiau jie nesiejami su tikslu nutraukti Irano branduolinę programą ir nenurodytos aktualios priežastys, pateisinančios sprendimą pakartotinai įtraukti į sąrašus.

204    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės, kuriomis remiasi ieškovės, t. y. teisė į nuosavybę ir teisė į reputacijos apsaugą, Sąjungos teisėje nėra absoliučios. Todėl gali būti nustatyti naudojimosi šiomis teisėmis apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir atsižvelgiant į siekiamą tikslą nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šių garantuojamų teisių esmę (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 121 punktą ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo Iranian Offshore Engineering & Construction / Taryba, T‑95/14, EU:T:2015:433, 59 punktą).

205    Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad proporcingumo principas yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir pagal jį reikalaujama, kad Sąjungos teisės nuostatoje numatytos priemonės būtų tinkamos atitinkamais teisės aktais užsibrėžtiems teisėtiems tikslams pasiekti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al‑Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al‑Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 122 punktas ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo Iranian Offshore Engineering & Construction / Taryba, T‑95/14, EU:T:2015:433, 60 punktas).

206    Akivaizdu, kad ieškovių teisės tam tikru mastu apribotos nustačius joms taikomas ribojamąsias priemones, taigi jos negali, be kita ko, disponuoti savo lėšomis, galbūt esančiomis Sąjungos teritorijoje arba priklausančiomis jos piliečiams, ir pervesti lėšų į Sąjungą, išskyrus atvejus, kai gauna specialius leidimus. Be to, dėl ieškovėms nustatytų ribojamųjų priemonių gali kilti tam tikras jų partnerių ir klientų nepasitikėjimą jomis.

207    Vis dėlto iš šio sprendimo 65–77 punktų matyti, kad Tarybos taikyti kriterijai atitinka Sprendimo 2010/413 ir Reglamento Nr. 267/2012 tikslą kovoti su branduolinių ginklų platinimu, o iš šio sprendimo 116–164 punktų matyti, kad Taryba teisingai pakartotinai įtraukė ieškovių pavadinimus į ginčijamus sąrašus remdamasi šiais kriterijais. Todėl ieškovių teisių apribojimai, kurių atsirado dėl šio pakartotinio įtraukimo, laikytini pateisinamais.

208    Be to, ieškovėms kilę nepatogumai dėl jų pavadinimų pakartotinio įtraukimo į ginčijamus sąrašus nėra neproporcingi, palyginti su tikslu išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, kurio siekiama Sprendimu 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1203/2013.

209    Galiausiai pažymėtina, kad Taryba neteigia, jog ieškovės pačios dalyvauja platinant branduolinius ginklus. Taigi jos asmeniškai nesiejamos su veiksmais, keliančiais pavojų tarptautinei taikai ir saugumui, todėl sukeltas nepasitikėjimas jomis yra mažesnis.

210    Darytina išvada, kad pakartotinis ieškovių pavadinimų įtraukimas į ginčijamus sąrašus nėra neproporcingas jų teisės į nuosavybę ir į reputacijos apsaugą pažeidimas.

211    Todėl penktąjį pagrindą reikia atmesti.

212    Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti ieškinį byloje T‑87/14.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

213    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

214    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

215    Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

216    Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinius.

2.      Islamic Republic of Iran Shipping Lines ir kitos ieškovės, kurių pavadinimai nurodyti priede, padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Kanninen Pelikánová Buttigieg

Paskelbta 2017 m. vasario 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl bylos T 14/14

Dėl prašymo iš dalies panaikinti Sprendimą 2013/497

Dėl prašymo iš dalies panaikinti Reglamentą Nr. 971/2013

2.  Dėl bylos T 87/14

Dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo

Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo teisinio pagrindo nebuvimu

–  Dėl IRISL

–  Dėl kitų ieškovių

Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo ieškovių teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo, ne bis in idem ir res judicata galios principų pažeidimu

Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo piktnaudžiavimu įgaliojimais

Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą pažeidimu

Dėl ieškinio penktojo pagrindo, grindžiamo pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą, pažeidimu

Dėl prašymo panaikinti Sprendimą 2013/685 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1203/2013, kiek šie aktai susiję su ieškovėmis

Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo teisinio pagrindo nebuvimu

Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Tarybos padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis

–  Dėl IRISL

–  Dėl kitų ieškovių

Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą pažeidimu

Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, res judicata galios, ne bis in idem ir nediskriminavimo principų pažeidimu

–  Dėl res judicata galios principo pažeidimo

–  Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimo

–  Dėl ne bis in idem principo pažeidimo

–  Dėl nediskriminavimo principo pažeidimo

Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo pagrindinių teisių, visų pirma teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos apsaugą, ir proporcingumo principo pažeidimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Priedas

Hafize Darya Shipping Co., įsteigta Teherane (Iranas),

Khazar Sea Shipping Lines Co., įsteigta Anzali Free Zone (Iranas),

IRISL Europe GmbH, įsteigta Hamburge (Vokietija),

Qeshm Marine Services & Engineering Co., įsteigta Kešme (Iranas),

Irano Misr Shipping Co., įsteigta Teherane,

Safiran Payam Darya Shipping Co., įsteigta Teherane,

Marine Information Technology Development Co., įsteigta Teherane,

Rahbaran Omid Darya Ship Management Co., įsteigta Teherane,

Hoopad Darya Shipping Agency, įsteigta Teherane,

Valfajr Shipping Co., įsteigta Teherane.

* Proceso kalba: anglų.