TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. gruodžio 11 d.(*)
„Jūrų transportas − Įsisteigimo teisė − Pagrindinės teisės − Bendrijos socialinės politikos tikslai − Profesinės sąjungos kolektyvinė priemonė prieš privačią įmonę − Kolektyvinė sutartis, atgrasanti įmonę nuo laivo registravimo su kitos valstybės narės vėliava“
Byloje C‑438/05
dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) 2005 m. lapkričio 23 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2005 m. gruodžio 6 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
International Transport Workers’ Federation,
Finnish Seamen’s Union
prieš
Viking Line ABP,
OÜ Viking Line Eesti,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijos pirmininkai P. Jann, A. Rosas, K. Lenaerts, U. Lõhmus ir L. Bay Larsen, teisėjai R. Schintgen (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, K. Schiemann, J. Makarczyk, P. Kūris, E. Levits ir A. Ó Caoimh,
generalinis advokatas M. Poiares Maduro,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. sausio 10 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– International Transport Workers’ Federation, atstovaujamos QC M. Brealey, padedamo barrister M. Demetriou, įgaliotų solicitor D. Fitzpatrick,
– Finnish Seamen’s Union, atstovaujamos QC M. Brealey, padedamo barrister M. Demetriou, įgaliotų solicitor J. Tatten,
– Viking Line ABP ir OÜ Viking Line Eesti, atstovaujamų barrister M. Hoskins, įgalioto solicitors I. Ross ir J. Blacker,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos E. O’Neill padedamos QC D. Anderson bei barristers J. Swift ir S. Lee,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Hubert,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Boček,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir C. Schulze-Bahr,
– Estijos vyriausybės, atstovaujamos L. Uibo,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir O. Christmann,
– Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan, padedamo SC E. Fitzsimons ir B. O’Moore bei BL N. Travers,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Albenzio,
– Latvijos vyriausybės, atstovaujamos E. Balode-Buraka ir K. Bārdiŋa,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir G. Hesse,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos J. Pietras ir M. Korolec,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos E. Bygglin ir A. Guimaraes-Purokoski,
– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse ir A. Falk,
– Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos K. Waage ir K. Fløistad bei F. Sejersted,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos F. Benyon, J. Enegren ir K. Simonsson,
susipažinęs su 2007 m. gegužės 23 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 43 straipsnio ir 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4055/86 dėl laisvės teikti paslaugas principo taikymo jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių (OL L 378, p. 1) išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp International Transport Workers’ Federation (Tarptautinė transporto darbuotojų federacija, toliau – ITF) ir Finnish Seamen’s Union (Suomen Merimies-Unioni ry, Suomijos jūrininkų sąjunga, toliau – FSU) bei Viking Line ABP (toliau – Viking) ir jos dukterinės įmonės OÜ Viking Line Eesti (toliau – Viking Eesti) dėl kolektyvinės priemonės ir grasinimų imtis šios priemonės, skirtos atgrasyti Viking pakeisti vieno iš jos laivų Suomijos vėliavą ir įregistruoti jį su kitos valstybės narės vėliava.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
3 Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Laisvės teikti jūrų transporto paslaugas tarp valstybių narių ir valstybių narių bei trečiųjų šalių principas taikomas valstybių narių nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitoje, o ne toje valstybėje narėje, kuriai yra skirtos paslaugos.“
Nacionalinės teisės aktai
4 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Suomijos konstitucijos 13 straipsnis, visiems asmenims pripažįstantis laisvę vienytis į bendrijas pagal profesijas ir laisvę jungtis siekiant apsaugoti kitus interesus, buvo išaiškintas kaip leidžiantis profesinėms sąjungoms imtis kolektyvinių priemonių prieš bendroves darbuotojų interesams ginti.
5 Tačiau Suomijoje teisei streikuoti taikomi tam tikri apribojimai. Todėl pagal šios valstybės Aukščiausiojo teismo praktiką šios teisės negalima įgyvendinti ypač tada, kai streikas prieštarauja nusistovėjusiems moralėms principams arba jį draudžia nacionalinė ar Bendrijos teisė.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
6 Pagal Suomijos teisę įsteigta bendrovė Viking yra svarbus pervežimo keltais ūkio subjektas. Ji eksploatuoja septynis laivus, tarp kurių yra Rosella, su Suomijos vėliava plaukiojantis maršrutu Talinas (Estija)– Helsinkis (Suomija).
7 FSU yra Suomijos jūrininkų profesinė sąjunga, vienijanti apie 10 000 narių. Rosella įgulos nariai priklauso šiai profesinei sąjungai. FSU priklauso ITF, kuri yra tarptautinė transporto sektoriaus darbuotojų profesinių sąjungų federacija su buveine Londone (Jungtinė Karalystė). ITF vienija 600 profesinių sąjungų iš 140 valstybių.
8 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vienas iš pagrindinių ITF įgyvendinamų politinių tikslų yra kampanija, skirta kovai su patogios šalies vėliavų praktika. Esminiai šios politikos tikslai yra, pirma, nustatyti tikrąjį ryšį tarp laivo vėliavos ir savininko pilietybės, taip pat, antra, apsaugoti ir pagerinti laivų su patogios šalies vėliavomis įgulų darbo sąlygas. ITF mano, kad laivas įregistruotas su patogios šalies vėliava, kai laivo faktinė nuosavybė ir kontrolė yra kitoje valstybėje nei ta, su kurios vėliava jis įregistruotas. Teisę sudaryti kolektyvines sutartis, susijusias su šiuo laivu, pagal ITF politiką turi tik profesinės sąjungos, įsteigtos valstybėje, kurioje yra faktinis laivo savininkas. Ši kampanija, skirta kovai su patogios šalies vėliavų praktika, įgyvendinama boikotais ir kitomis darbuotojų solidarumo akcijomis.
9 Kol Rosella plaukioja su Suomijos vėliava, Viking pagal Suomijos teisę ir taikytiną kolektyvinę darbo sutartį savo įgulai privalo mokėti tokio lygio darbo užmokestį, kuris mokamas Suomijoje. Pažymėtina, kad Estijos įguloms mokami darbo užmokesčiai yra mažesni nei mokami Suomijos įguloms. Rosella eksploatacija buvo nuostolinga dėl tiesioginės konkurencijos su Estijos laivais, kurie plaukiojo tuo pačiu maršrutu patirdami mažesnių išlaidų darbo užmokesčiui mokėti. Užuot atsisakiusi šio laivo, Viking suplanavo 2003 m. spalio mėn. pakeisti jo vėliavą, perregistruodama jį Estijoje arba Norvegijoje, kad galėtų sudaryti naują kolektyvinę darbo sutartį su vienos iš šių šalių profesine sąjunga.
10 Pagal Suomijos teisę apie savo ketinimus Viking informavo FSU ir Rosella įgulą. Šalių susirinkimuose FSU aiškiai paprieštaravo tokiam projektui.
11 2003 m. lapkričio 4 d. FSU nusiuntė elektroninį laišką ITF, kuriame informavo apie ketinimus pakeisti Rosella vėliavą. Šiame laiške, be kita ko, buvo nuoroda, kad „Rosella faktinė nuosavybės teisė egzistuoja Suomijoje ir kad dėl to FSU išliko teisė derėtis su Viking“. Pastaroji paprašė ITF perduoti šią informaciją visoms profesinėms sąjungoms ir paraginti jas nesiderėti su Viking.
12 2003 m. lapkričio 6 d. ITF savo nariams nusiuntė aplinkraštį (toliau – ITF aplinkraštis), kuriame jiems nurodė susilaikyti nuo derybų su Viking ar Viking Eesti, o profesinės sąjungos turėjo laikytis šios rekomendacijos dėl profesinių sąjungų solidarumo principo ir dėl rizikos, jog joms bus paskirtos sankcijos už šio aplinkraščio nesilaikymą.
13 Rosella taikyta sutartis dėl darbuotojų baigė galioti 2003 m. lapkričio 17 d., ir nuo tos dienos FSU nebebuvo taikoma Suomijos teisės nustatyta pareiga dėl socialinės taikos. Todėl ji paskelbė streiką, reikalaudama, kad Viking, pirma, padidintų Rosella įgulos narių skaičių aštuoniais asmenimis ir, antra, atsisakytų ketinimų pakeisti šio laivo vėliavą.
14 Viking sutiko padidinti įgulos narių skaičių aštuoniais papildomais asmenimis, tačiau atmetė reikalavimą atsisakyti minėtų ketinimų.
15 Tačiau FSU, nelinkusi leisti atnaujinti sutarties dėl darbuotojų, 2003 m. lapkričio 18 d. laišku nurodė sutinkanti su tokiu atnaujinimu tik su dviguba sąlyga, kad, pirma, Viking įsipareigos, neatsižvelgiant į galimą Rosella vėliavos keitimą, toliau laikytis Suomijos teisės, taikytinos kolektyvinės darbo sutarties, bendrojo susitarimo bei sutarties dėl šio laivo įgulos narių, ir, antra, kad dėl galimo vėliavos keitimo darbuotojai, dirbantys kuriame nors iš laivų, plaukiojančių su Suomijos vėliava ir priklausančių šiai bendrovei, be pačių darbuotojų sutikimo nebus atleisti bei nebus pakeistos darbo sąlygos. Pranešimuose spaudai FSU aiškino savo poziciją poreikiu apsaugoti darbo vietas Suomijoje.
16 2003 m. lapkričio 17 d. Viking kreipėsi į Suomijos darbo ginčus nagrinėjantį teismą, kad šis pripažintų, jog, priešingai FSU ginamai pozicijai, sutartis dėl darbuotojų tebebuvo įpareigojanti šalių atžvilgiu. FSU, remdamasi savo teiginiu, pagal kurį minėta sutartis baigė galioti, paskelbė apie savo ketinimą 2003 m. gruodžio 2 d. pradėti streiką dėl Rosella, taikydama Suomijos įstatymą dėl socialinių ginčų sprendimo.
17 2003 m. lapkričio 24 d. Viking sužinojo apie ITF aplinkraštį. Kitą dieną ji pareiškė ieškinį Helsinkio pirmosios instancijos teisme (Suomija), siekdama, kad būtų uždraustas FSU paskelbtas streikas. Darbo ginčus nagrinėjantis teismas parengiamojo posėdžio datą paskyrė 2003 m. gruodžio 2 dieną.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, FSU visiškai suvokė, kad dėl pagrindinio jos reikalavimo, pagal kurį, pakeitus vėliavą, įgula turėjo toliau dirbti Suomijos teisės ir taikytinos kolektyvinės sutarties numatytomis sąlygomis, vėliavos keitimas buvo beprasmis, nes pagrindinis šio keitimo tikslas buvo leisti Viking sumažinti išlaidas darbo užmokesčiui mokėti. Be to, Rosella registracijos su Estijos vėliava pasekmė būtų ta, kad Viking nebegalėtų, bent jau tiek, kiek tai susiję su Rosella, gauti Suomijos vyriausybės skiriamos valstybės pagalbos su Suomijos vėliava plaukiojantiems laivams.
19 Per taikinimo procedūrą Viking pirmiausia įsipareigojo, kad dėl vėliavos keitimo darbuotojai nebus atleidžiami. Kadangi FSU vis tiek neatsisakė planų rengti streiką, 2003 m. gruodžio 2 d. Viking užbaigė ginčą, sutikusi su šios profesinės sąjungos reikalavimais ir atsisakiusi pradėtų teisminių procesų. Be to, ji įsipareigojo nepradėti vėliavos keitimo procedūros iki 2005 m. vasario 28 dienos.
20 2004 m. gegužės 1 d. Estijos Respublika tapo Europos Sąjungos nare.
21 Kadangi Rosella eksploatacija tebebuvo nuostolinga, Viking toliau laikėsi savo ketinimų įregistruoti šį laivą su Estijos vėliava. Kadangi tebegaliojo ITF aplinkraštis, nes ITF jo niekada neatšaukė, tebegaliojo profesinėms sąjungoms pateiktas prašymas dėl Rosella.
22 2004 m. rugpjūčio 18 d. Viking pareiškė ieškinį High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Commercial Court) (Jungtinė Karalystė) siekdama, kad būtų pripažinta, jog ITF ir FSU priemonė prieštarauja EB 43 straipsniui, nurodyta atšaukti ITF aplinkraštį, o FSU įpareigota nedaryti kliūčių įgyvendinti teises, kurias turi Viking pagal Bendrijos teisę.
23 2005 m. birželio 16 d. Sprendimu minėtas teismas patenkino Viking prašymą motyvuodamas tuo, kad kolektyvinė priemonė bei ITF ir FSU grasinimai imtis kolektyvinės priemonės buvo EB 43 straipsniui prieštaraujantis įsisteigimo laisvės apribojamas ir papildomai – neteisėtas darbuotojų judėjimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas apribojimas EB 39 ir 49 straipsnių prasme.
24 2005 m. birželio 30 d. ITF ir FSU dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui padavė apeliacinį skundą. Jam pagrįsti jos, be kita ko, nurodė, kad profesinių sąjungų teisė imtis kolektyvinės priemonės darbo vietoms apsaugoti yra pagrindinė teisė, kurią pripažįsta EB sutarties XI antraštinė dalis, visų pirma – EB 136 straipsnis, kurio pirmojoje pastraipoje numatyta, jog „Bendrija ir valstybės narės, atsižvelgdamos į pagrindines socialines teises, nustatytas 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytoje Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, mano, jog tikslinga didinti užimtumą, skatinti kurti geresnes gyvenimo bei darbo sąlygas, kad palaikant jų gerėjimą būtų galima siekti jų suderinimo, deramos socialinės apsaugos, administracijos ir darbuotojų dialogo, žmogiškųjų išteklių plėtotės, siekiant nuolatinio didelio užimtumo ir kovojant su socialine atskirtimi“.
25 Iš tikrųjų nuoroda šioje nuostatoje į Europos socialinę chartiją ir Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartiją reiškia nuorodą į teisę streikuoti, kurią pripažįsta šie teisiniai dokumentai. Todėl profesinės sąjungos turi teisę imtis kolektyvinės priemonės prieš valstybėje narėje įsteigtą darbdavį, siekdamos atgrasyti jį perkelti dalį ar visą savo įmonę į kitą valstybę narę.
26 Taigi kyla klausimas, ar Sutartyje siekiama uždrausti profesinės sąjungos priemonę tuo atveju, jeigu ja norima sukliudyti darbdaviui ekonominiais tikslais pasinaudoti įsisteigimo laisve. Pagal analogiją su tuo, ką Teisingumo Teismas yra nusprendęs dėl Sutarties VI antraštinės dalies (1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Albany, C‑67/96, Rink. p. I‑5751; 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Pavlov ir kt., nuo C‑180/98 iki C‑184/98, Rink. p. I‑6451 ir 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas van der Woude, C‑222/98, Rink. p. I‑7111), šios Sutarties III antraštinė dalis ir jos straipsniai, susiję su asmenų ir paslaugų judėjimo laisve, negali būti taikomi „tikrajai profesinių sąjungų veiklai“.
27 Tokiomis aplinkybėmis, manydamas, kad jo nagrinėjamos bylos baigtis priklauso nuo Bendrijos teisės išaiškinimo, Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:
„Laisvo judėjimo nuostatų taikymo sritis
1. Ar profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė prieš privačią įmonę, siekiant, kad ši įmonė sudarytų kolektyvinę darbo sutartį su tam tikros valstybės narės profesine sąjunga, dėl kurios šiai įmonei tampa netikslinga keisti laivo vėliavą į kitos valstybės narės vėliavą, nepatenka į EB 43 straipsnio ir (arba) Reglamento <...> Nr. 4055/86 <...> taikymo sritį, remiantis EB socialine politika, įskaitant, be kita ko, EB sutarties XI antraštinę dalį ir ypač pagal analogiją su Teisingumo Teismo motyvais <...> (minėtame) sprendime Albany (52–64 punktai)?
Horizontalus tiesioginis veikimas
2. Ar EB 43 straipsnis ir (arba) Reglamentas Nr. 4055/86 yra horizontalaus tiesioginio veikimo ir privačiai įmonei suteikia teises, kuriomis būtų galima remtis prieš kitą privačią šalį ir ypač profesinę sąjungą arba profesinių sąjungų asociaciją dėl šios profesinės sąjungos arba šios profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinės priemonės?
Laisvo judėjimo apribojimų buvimas
3. Ar profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė prieš privačią įmonę, siekiant, kad ši įmonė sudarytų kolektyvinę darbo sutartį su tam tikros valstybės narės profesine sąjunga, dėl kurios šiai įmonei tampa netikslinga keisti laivo vėliavą į kitos valstybės narės vėliavą, yra apribojimas pagal EB 43 straipsnį ir (arba) Reglamentą Nr. 4055/86?
4. Ar profesinių sąjungų asociacijos politika, pagal kurią laivai turi plaukioti su tos valstybės, kurioje realiai egzistuoja laivo nuosavybės teisė ir vykdoma laivo kontrolė, vėliava, ir dėl to valstybės narės, kur realiai egzistuoja laivo nuosavybės teisė, profesinės sąjungos turi teisę sudaryti kolektyvines darbo sutartis dėl šio laivo, yra tiesiogiai diskriminuojantis, netiesiogiai diskriminuojantis ar nediskriminuojantis apribojimas EB 43 straipsnio ir (arba) Reglamento Nr. 4055/86 prasme?
5. Ar nustatant, ar profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė yra tiesiogiai diskriminuojantis, netiesiogiai diskriminuojantis arba nediskriminuojantis apribojimas pagal EB 43 straipsnį ir (arba) Reglamentą Nr. 4055/86, yra reikšmingi priemonės besiimančios profesinės sąjungos subjektyvūs ketinimai, ar vis dėlto nacionalinis teismas turi spręsti šį klausimą tik remdamasis objektyviu šios priemonės poveikiu?
Įsisteigimas ir paslaugos
6. Tokiu atveju, kai valstybėje narėje A įsteigta patronuojanti bendrovė ketina įsisteigti valstybėje narėje B, perimdama jos vėliavą laivui, kurį turės eksploatuoti jau egzistuojanti patronuojančios bendrovės visiškai valdoma ir kontroliuojama dukterinė bendrovė:
a) ar gresianti arba atlikta profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė, kuria siekiama pirmiau nurodytą procedūrą padaryti netikslingu EB 43 straipsniu patronuojančiai bendrovei suteiktos įsisteigimo teisės įgyvendinimu, gali būti šios teisės apribojimas; ir
b) ar, pakeitus laivo vėliavą, dukterinė bendrovė gali remtis Reglamentu Nr. 4055/86 jos paslaugų iš valstybės narės B į valstybę narę A teikimo atžvilgiu?
Pateisinimas
Tiesioginė diskriminacija
7. Jeigu profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė yra tiesiogiai diskriminuojantis apribojimas pagal EB 43 straipsnį ir (arba) Reglamentą Nr. 4055/86, ar ji gali būti iš principo pateisinama viešosios tvarkos pagrindais pagal EB 46 straipsnį, remiantis:
a) tuo, kad kolektyvinės priemonės (įskaitant streiką) įgyvendinimas yra Bendrijos teisės saugoma pagrindinė teisė; ir (arba)
b) darbuotojų apsauga?
(ITF) politika: objektyvus pateisinimas
8. Ar taikant profesinių sąjungų asociacijos politiką, pagal kurią laivai turi plaukioti su tos valstybės, kur realiai egzistuoja laivo nuosavybės teisė ir vykdoma laivo kontrolė, vėliava, o dėl to valstybės narės, kurioje nustatytas realios laivo nuosavybės teisės egzistavimas, profesinės sąjungos turi teisę sudaryti kolektyvines darbo sutartis dėl šio laivo, nėra pažeidžiama pusiausvyra tarp pagrindinės socialinės teisės imtis kolektyvinės priemonės ir įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas ir ar tokia politika objektyviai pateisinama, tinkama bei proporcinga ir ar suderinama su abipusio pripažinimo principu?
FSU veiksmai: objektyvus pateisinimas
9. Ar tokiu atveju, kai:
– valstybėje narėje A įsisteigusiai patronuojančiai bendrovei priklauso laivas su valstybės narės A vėliava, su kuriuo ji teikia pervežimo keltais paslaugas tarp valstybės narės A ir valstybės narės B;
– patronuojanti bendrovė nori pakeisti laivo vėliavą į valstybės narės B vėliavą, siekdama taikyti mažiau palankias negu valstybėje narėje A darbo sąlygas;
– dukterinė bendrovė valstybėje narėje B visiškai priklauso valstybėje narėje A įsisteigusiai patronuojančiai bendrovei, yra jos valdoma ir kontroliuojama;
– yra numatyta, kad pakeitus laivo vėliavą į valstybės narės B vėliavą dukterinė bendrovė jį eksploatuos su valstybėje narėje B įdarbinta įgula, kuriai taikoma su ITF priklausančia ir valstybėje narėje B esančia profsąjunga sudaryta kolektyvinė darbo sutartis;
– laivas liks patronuojančios bendrovės nuosavybėje ir bus išnuomotas dukterinei bendrovei;
– laivas toliau kasdien teiks pervežimo keltais paslaugas tarp valstybės narės A ir valstybės narės B;
– valstybėje narėje A įsteigta profesinė sąjunga imasi kolektyvinės priemonės, kuria iš patronuojančios bendrovės ir (arba) dukterinės bendrovės reikalaujama su ja sudaryti kolektyvinę darbo sutartį, numatančią, kad ir po vėliavos keitimo laivo įgulai būtų taikomos valstybės narės A profesinei sąjungai priimtinos darbo sąlygos, o dėl to vėliavos keitimas į valstybės narės B vėliavą patronuojančiai bendrovei tampa netikslingu,
kolektyvinė priemonė – streikas – nepažeidžia pusiausvyros tarp pagrindinės socialinės teisės imtis kolektyvinės priemonės ir įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas ir ar ji yra objektyviai pateisinama, tinkama bei proporcinga ir suderinama su abipusio pripažinimo principu?
10. Ar atsakymas į 9 klausimą skirtųsi, jei patronuojanti bendrovė savo ir tai pačiai grupei priklausančių bendrovių vardu teisme įsipareigotų dėl vėliavos keitimo nenutraukti darbo sutarčių su jų įdarbintais asmenimis (šiuo įsipareigojimu nereikalaujama pratęsti trumpalaikių darbo sutarčių ir neužkertamas kelias perkelti darbuotoją į kitą darbo vietą tokiomis pačiomis sąlygomis)?“
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
28 Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal EB 234 straipsnį tik nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti atsakomybę dėl būsimo teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė negalįs priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės aiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, arba kai Teisingumo Teismui pateikta problema yra hipotetinė (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 59 ir 61 punktus ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Schulte, C‑350/03, Rink. p. I‑9215, 43 punktą).
29 Šiuo atveju prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės ir Reglamento Nr. 4055/86 dėl laisvės teikti paslaugas principo taikymo jūrų transporto paslaugoms išaiškinimu.
30 Tačiau taip pat reikia pripažinti: kadangi klausimas dėl laisvės teikti paslaugas gali kilti tik pakeitus Rosella vėliavą, kaip yra numačiusi Viking, ir kadangi tuo metu, kai Teisingumo Teismas gavo prejudicinius klausimus, vėliava dar nebuvo pakeista, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra hipotetinis ir dėl to nepriimtina ta jo dalis, kuri susijusi su Reglamento Nr. 4055/86 išaiškinimu.
31 Tokiomis aplinkybėmis reikia atsakyti tik į tuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, kurie susiję su EB 43 straipsnio išaiškinimu.
Dėl pirmojo klausimo
32 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį nepatenka profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė prieš įmonę, siekiant, kad ši įmonė sudarytų kolektyvinę sutartį, kurios turinys atgraso ją nuo pasinaudojimo įsisteigimo laisve.
33 Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog EB 39, 43 ir 49 straipsniai reglamentuoja ne tik valdžios institucijų veiksmus, bet taip pat taikomi ir kitokioms taisyklėms, kuriomis siekiama kolektyviniu būdu reglamentuoti darbą pagal darbo sutartį, savarankišką darbą ir paslaugų teikimą (žr. 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Walrave ir Koch, 36/74, Rink. p. 1405, 17 punktą; 1976 m. liepos 14 d. Sprendimo Donà, 13/76, Rink. p. 1333, 17 punktą; minėto sprendimo Bosman 82 punktą; 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimo Deliège, C‑51/96 ir C‑191/97, Rink. p. I‑2549, 47 punktą; 2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Angonese, C‑281/98, Rink. p. I‑4139, 31 punktą bei 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, Rink. p. I‑1577, 120 punktą).
34 Kadangi darbo sąlygos įvairiose valstybėse narėse tam tikrais atvejais reglamentuojamos įstatymais ar kitais teisės aktais, o kitais atvejais – kolektyvinėmis sutartimis ir kitais aktais, kuriuos sudarė ar priėmė privatūs asmenys, šiuose straipsniuose numatytų draudimų apribojimas viešosios valdžios institucijos aktais gali sukelti nelygybę, kiek tai susiję su jų taikymu (pagal analogiją žr. minėtų sprendimų Walrave ir Koch 19 punktą; Bosman 84 punktą ir Angonese 33 punktą).
35 Nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, pirma, kad darbuotojų profesinių sąjungų rengiamos kolektyvinės priemonės turi būti laikomos teisinės autonomijos, kurią šios organizacijos, ne viešosios teisės subjektai, turi pagal, be kita ko, nacionalinės teisės joms pripažįstamą asociacijų laisvę, dalis.
36 Antra, kaip nurodė FSU ir ITF, tokios pagrindinėje byloje nagrinėjamos kolektyvinės priemonės, galinčios būti kraštutinėmis priemonėmis, kurių gali imtis profesinės sąjungos savo reikalavimams, siekiant kolektyviniu būdu reglamentuoti Viking samdomų darbuotojų darbą, patenkinti, turi būti laikomos glaudžiai susijusios su kolektyvine sutartimi, kurią siekė sudaryti FSU.
37 Iš to aišku, kad tokios kolektyvinės priemonės, apie kurias kalbama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame klausime, iš esmės patenka į EB 43 straipsnio taikymo sritį.
38 Tokios išvados negali paneigti įvairūs FSU, ITF ir kai kurių valstybių narių, Teisingumo Teismui pateikusių pastabas, argumentai priešingam teiginiui nei nurodytas ankstesniame punkte, pagrįsti.
39 Pirmiausia Danijos vyriausybė nurodo, kad teisė jungtis į asociacijas, teisė streikuoti ir teisė imtis lokautų nepatenka į pagrindinės 43 straipsnyje įtvirtintos laisvės sritį, nes pagal EB 137 straipsnio 5 dalį, pakeistą Nicos sutartimi, Bendrija neturi kompetencijos reglamentuoti šių teisių.
40 Šiuo klausimu pakanka priminti, jog nors ir tiesa, kad srityse, kurios nepriklauso Bendrijos kompetencijai, valstybės narės iš esmės gali nustatyti aptariamų teisių sąlygas ir šių teisių įgyvendinimo tvarką, vis dėlto įgyvendindamos savo kompetenciją jos privalo laikytis Bendrijos teisės (pagal analogiją, kiek tai susiję su socialinės apsaugos sritimi, žr. 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Decker, C‑120/95, Rink. p. I‑1831, 22 ir 23 punktus bei sprendimo Kohll, C‑158/96, Rink. p. I‑1931, 18 ir 19 punktus; kalbant apie tiesioginį apmokestinimą – 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑334/02, Rink. p. I‑2229, 21 punktą ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Marks & Spencer, C‑446/03, Rink. p. I‑10837, 29 punktą).
41 Todėl tai, kad EB 137 straipsnis netaikomas nei teisei streikuoti, nei teisei imtis lokautų, iš EB 43 straipsnio taikymo srities nepašalina tokios kolektyvinės priemonės, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.
42 Be to, pagal Danijos ir Švedijos vyriausybių pastabas teisė imtis kolektyvinės priemonės, įskaitant teisę streikuoti, yra pagrindinė teisė, kuri pati savaime nepatenka į EB 43 straipsnio taikymo sritį.
43 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad teisę imtis kolektyvinės priemonės, įskaitant teisę streikuoti, pripažįsta tiek įvairūs tarptautiniai susitarimai, prie kurių kūrimo prisidėjo arba prie kurių prisijungė valstybės narės, kaip antai 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašyta Europos socialinė chartija, kuri, beje, aiškiai minima EB 136 straipsnyje, ir Konvencija Nr. 87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo, kurią 1948 m. liepos 9 d. priėmė Tarptautinė darbo organizacija, tiek dokumentai, kuriuos parengė minėtos valstybės narės Bendrijos lygmeniu arba Europos Sąjungoje, kaip antai 1989 m. gruodžio 9 d. Strasbūre vykusiame Europos Tarybos viršūnių susitikime priimta Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija, taip pat minima EB 136 straipsnyje, ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (OL C 364, p. 1).
44 Todėl nors teisė imtis kolektyvinės priemonės, įskaitant teisę streikuoti, turi būti pripažįstama pagrindine teise, esančia neatskiriama Bendrijos teisės bendrųjų principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalimi, taip pat matyti, kad jos įgyvendinimui gali būti taikomi tam tikri apribojimai. Iš tikrųjų, kaip pakartojama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje, šios teisės saugomos pagal Bendrijos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 5 punkto, pagal Suomijos teisę teisės streikuoti negalima įgyvendinti ypač tada, kai streikas prieštarauja nusistovėjusiems moralėms principams arba jį draudžia nacionalinė ar Bendrijos teisė.
45 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog pagrindinių teisių apsauga yra teisėtas interesas, iš esmės galintis pateisinti Bendrijos teisės nustatytų pareigų, net ir susijusių su Sutartimi užtikrinama pagrindine laisve, kaip antai laisvu prekių judėjimu (žr. 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger, C‑112/00, Rink. p. I‑5659, 74 punktas) arba laisvu paslaugų teikimu (žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Omega, C‑36/02, Rink. p. I‑9609, 35 punktą), apribojimą.
46 Tačiau minėtuose sprendimuose Schmidberger ir Omega Teisingumo Teismas nusprendė, kad aptariamų pagrindinių teisių, t. y. atitinkamai išraiškos ir susirinkimų laisvės bei žmogiškojo orumo paisymo įgyvendinimas patenka į Sutarties nuostatų taikymo sritį, ir manė, kad toks įgyvendinimas turi atitikti reikalavimus, susijusius su šios Sutarties saugomomis teisėmis bei proporcingumo principą (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Schmidberger 77 punktą ir Omega 36 punktą).
47 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog tai, kad teisė imtis kolektyvinės priemonės turi pagrindinės teisės požymių, nelemia EB 43 straipsnio netaikymo pagrindinėje byloje aptariamoms kolektyvinėms priemonėms.
48 Galiausiai FSU ir ITF tvirtina, kad Teisingumo Teismo vertinimas, pateiktas minėtame sprendime Albany, pagal analogiją turi būti taikomas pagrindinėje byloje, nes tam tikri įsisteigimo teisės ir laisvo paslaugų judėjimo apribojimai yra būdingi kolektyvinėms priemonėms, kurių imamasi per kolektyvines derybas.
49 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas minėto sprendimo Albany 59 punkte pirmiausia priminęs, jog tam tikras konkurenciją ribojantis poveikis būdingas tarp darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų sudarytoms kolektyvinėms sutartims, nusprendė, kad šiomis sutartimis siekiamiems socialinės politikos tikslams būtų labai pakenkta, jei socialiniams partneriams kartu siekiant patvirtinti darbo ir įdarbinimo sąlygų gerinimo priemones būtų taikoma EB sutarties 85 straipsnio 1 dalis (dabar – EB 81 straipsnio 1 dalis).
50 Iš to Teisingumo Teismas minėto sprendimo Albany 60 punkte nusprendė, kad kolektyvinių derybų tarp socialinių partnerių pagrindu sudaryti susitarimai, kuriais siekiama šių tikslų, dėl savo pobūdžio ir paskirties neturėtų patekti į Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
51 Vis dėlto reikia pripažinti, kad tokio vertinimo negalima pritaikyti pagrindinėms laisvėms, įtvirtintoms Sutarties III antraštinėje dalyje.
52 Iš tikrųjų, priešingai tam, ką tvirtina FSU ir ITF, negalima manyti, kad pačiam asociacijų laisvės ir teisės imtis kolektyvinės priemonės įgyvendinimui yra būdingas tam tikras minėtų pagrindinių laisvių pažeidimas.
53 Be to, reikia pažymėti, jog to, kad susitarimas ar veikla nepatenka į Sutarties nuostatų dėl konkurencijos taikymo sritį, pasekmė nėra tai, kad šis susitarimas ar ši veikla taip pat nepatenka ir į tos pačios Sutarties nuostatas dėl laisvo asmenų ar paslaugų judėjimo, nes ir vienų, ir kitų nuostatų taikymui nustatyti atskiri reikalavimai (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimą Meca-Medina ir Majcen prieš Komisiją, C‑519/04 P, Rink. p. I‑6991).
54 Galiausiai reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kolektyvinių sutarčių sąlygos patenka į Sutarties nuostatų dėl laisvo asmenų judėjimo taikymo sritį (1998 m. sausio 15 d. Sprendimas Schöning-Kougebetopoulou, C‑15/96, Rink. p. I‑47; 1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑35/97, Rink. p. I‑5325 ir 2004 m. spalio 16 d. Sprendimas Merida, C‑400/02, Rink. p. I‑8471).
55 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog EB 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad iš esmės į šio straipsnio taikymo sritį patenka profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė prieš tam tikrą įmonę, siekiant, kad ši įmonė sudarytų kolektyvinę sutartį, kurios turinys gali ją atgrasyti nuo pasinaudojimo įsisteigimo laisve.
Dėl antrojo klausimo
56 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 43 straipsnis privačiai įmonei gali suteikti teisių, kuriomis būtų galima remtis prieš profesinę sąjungą arba profesinių sąjungų asociaciją.
57 Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog laisvo asmenų judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo tarp valstybių narių kliūčių panaikinimui kiltų pavojus, jeigu valstybės sukeltų kliūčių pašalinimas galėtų būti neutralizuotas kliūtimis, atsirandančiomis asociacijoms ir viešosios teisės nereglamentuojamoms organizacijoms įgyvendinant savo teisinę autonomiją (žr. minėtų sprendimų Walrave ir Koch 18 punktą; Bosman 83 punktą; Deliège 47 punktą; Angonese 32 punktą; Wouters ir kt. 120 punktą).
58 Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, pirma, jog tai, kad kai kurios Sutarties nuostatos formaliai skirtos valstybėms narėms, dar nereiškia, kad teisės negali būti suteiktos ir bet kuriam privačiam asmeniui, suinteresuotam, jog būtų laikomasi taip apibrėžtų pareigų, ir, antra, kad draudimas pažeisti pagrindinę laisvę, kurią numato privalomojo pobūdžio Sutarties nuostata, taikomas visų pirma visoms sutartims, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti darbą pagal darbo sutartį (šiuo klausimu žr. 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimo Defrenne, 43/75, Rink. p. 455, 31 ir 39 punktus).
59 Toks pats vertinimas taip pat turi galioti EB 43 straipsniui, kuris įtvirtina pagrindinę laisvę.
60 Šiuo atveju reikia pripažinti, kaip matyti iš šio sprendimo 35 ir 36 punktų, kad FSU ir ITF kolektyvinėmis priemonėmis siekiama sudaryti sutartį, kuri kolektyviniu būdu reglamentuotų Viking samdomų darbuotojų darbą, ir kad šios dvi profesinės sąjungos yra organizacijos, nesančios viešosios teisės subjektais ir įgyvendinančios, be kita ko, nacionalinės teisės joms suteiktą teisinę autonomiją.
61 Iš to matyti, kad EB 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog pagrindinės bylos aplinkybėmis privati įmonė gali juo tiesiogiai remtis prieš profesinę sąjungą ar profesinių sąjungų asociaciją.
62 Tokį aiškinimą, beje, patvirtina teismo praktika dėl Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu prekių judėjimu, iš kurios matyti, kad kliūtys gali būti sukeltos ne valstybės ir atsirasti dėl priemonių, kurių ėmėsi privatūs asmenys ar tokių asmenų grupės (žr. 1997 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑265/95, Rink. p. I‑6959, 30 punktą ir minėto sprendimo Schmidberger 57 ir 62 punktus).
63 Šio sprendimo 61 punkte esančio aiškinimo negali paneigti tai, kad apribojimas, dėl kurio kilo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ginčas, atsirado įgyvendinant teisę, kurią suteikia nacionalinė Suomijos teisė, kaip antai šiuo atveju teisė imtis kolektyvinių priemonių, įskaitant teisę streikuoti.
64 Reikia pridurti, kad, priešingai tam, ką, be kita ko, tvirtina ITF, iš šio sprendimo 57 punkte nurodytos Teisingumo Teismo praktikos nematyti, jog toks aiškinimas apsiriboja tik viešosios teisės subjektų savybių turinčiomis organizacijomis ar asociacijomis, įgyvendinančiomis teisės aktų nustatytas funkcijas bei turinčiomis įstatymų leidybos įgaliojimų.
65 Iš tikrųjų šioje teismo praktikoje nėra nieko, kas teisėtai leistų manyti, kad ji apsiriboja asociacijomis ar organizacijomis, įgyvendinančiomis reguliavimo funkcijas ar turinčiomis įstatymų leidybos įgaliojimų. Apskritai, reikia pripažinti, kad darbuotojų profesinių sąjungų organizacijos, įgyvendindamos savo dėl asociacijų laisvės turimas autonomines galias derėtis su darbdaviais ar profesinėmis organizacijomis dėl darbo sąlygų ar darbuotojų darbo užmokesčio, dalyvauja sudarant sutartis, kuriomis siekiama kolektyviniu būdu reglamentuoti darbą pagal darbo sutartį.
66 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad EB 43 straipsnis privačiai įmonei gali suteikti teisių, kuriomis būtų galima remtis prieš profesinę sąjungą arba profesinių sąjungų asociaciją.
Dėl trečiojo–dešimtojo prejudicinių klausimų
67 Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos kolektyvinės priemonės yra apribojimai EB 43 straipsnio prasme ir, jeigu taip, kiek tokius apribojimus galima pateisinti.
Dėl apribojimų buvimo
68 Pirmiausia reikia priminti, kaip tai ne kartą padarė Teisingumo Teismas, kad įsisteigimo laisvė yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų ir kad Sutarties nuostatos, užtikrinančios šią laisvę, tiesiogiai veikia nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos. Šios nuostatos įsisteigimo teisę kitoje valstybėje narėje įtvirtina ne tik Bendrijos piliečiams, bet taip pat EB 48 straipsnyje apibrėžtoms bendrovėms (1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Daily Mail and General Trust, 81/87, Rink. p. 5483, 15 punktas).
69 Apskritai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors Sutarties nuostatomis dėl įsisteigimo laisvės siekiama priimančiojoje valstybėje narėje užtikrinti naudojimąsi tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis, jos taip pat draudžia, kad kilmės valstybė narė savo piliečiui ar pagal jos teisės aktus įsteigtai ir, be kita ko, EB 48 straipsnio apibrėžimą atitinkančiai bendrovei ribotų įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje. EB 43–48 straipsniais užtikrinamos teisės netektų prasmes, jeigu kilmės valstybė galėtų uždrausti įmonėms palikti jos teritoriją siekiant įsisteigti kitoje valstybėje narėje (žr. minėto sprendimo Daily Mail and General Trust 16 punktą).
70 Antra, reikia pažymėti, jog iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo sąvoka minėtų Sutarties straipsnių prasme apima konkrečios ekonominės veiklos vykdymą, įsisteigus kitoje valstybėje neribotam laikui, ir kad laivo registracija negali būti atskirta nuo įsisteigimo laisvės įgyvendinimo, kai šis laivas yra priemonė ekonominei veiklai, apimančiai įsisteigimą registracijos valstybėje narėje, vykdyti (1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Factortame ir kt., C‑221/89, Rink. p. I‑3905, 20–22 punktai).
71 Iš to Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad laivų registracijai keliamos sąlygos neturi kelti kliūčių įsisteigimo laisvei EB 43–48 straipsnių prasme (minėto sprendimo Factortame ir kt. 23 punktas).
72 Šiuo atveju, viena vertus, negalima paneigti, kad dėl tokios kolektyvinės priemonės, kokią yra numačiusi FSU, Viking naudojimasis savo laisvo įsisteigimo teise tampa mažiau patrauklus ar net visai beprasmis, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes ši priemonė jai ir jos dukterinei įmonei Viking Eesti trukdo priimančiojoje valstybėje narėje pasinaudoti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir šioje valstybėje įsisteigę kiti ūkio subjektai.
73 Kita vertus, kolektyvinė priemonė, kurios imtasi siekiant įgyvendinti ITF politiką, skirtą kovai su patogios šalies vėliavų praktika, kuria iš esmės siekiama, kaip matyti iš pastarosios pastabų, užkirsti kelią laivo savininkams įregistruoti savo laivus kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai yra tikrieji šių laivų savininkai, turi būti laikoma bent jau kaip galinti apriboti Viking laisvo įsisteigimo teisės įgyvendinimą.
74 Iš to matyti, kad tokios priemonės, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra įsisteigimo laisvės apribojimai EB 43 straipsnio prasme.
Dėl apribojimų pateisinimo
75 Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo laivės apribojimas neleistinas, išskyrus, jeigu juo siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir jis grindžiamas privalomais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net ir tokiu atveju reikia, kad šis apribojimas būtų tinkamas nagrinėjamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas yra būtina jį pasiekti (žr., be kita ko, 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C‑55/94, Rink. p. I‑4165, 37 punktą ir minėto sprendimo Bosman 104 punktą).
76 ITF, be kita ko, palaikoma Vokietijos vyriausybės, Airijos ir Suomijos vyriausybių, nurodo, kad pagrindinėje byloje aptariami apribojimai yra pateisinami, nes jie būtini siekiant apsaugoti pagrindinę Bendrijos teisės pripažįstamą teisę, ir kad jų tikslas – darbuotojų teisių apsauga, kuri yra privalomas bendrojo intereso pagrindas.
77 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad teisė imtis kolektyvinių priemonių, kurios tikslas – darbuotojų apsauga, yra teisėtas interesas, iš esmės galintis pateisinti vienos iš Sutarties garantuojamų pagrindinių laisvių apribojimą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Schmidberger 74 punktą), ir kad darbuotojų apsauga patenka tarp Teisingumo Teismo jau pripažintų privalomų bendrojo intereso pagrindų (žr., be kita ko, 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Arblade ir kt., C‑369/96 ir C‑376/96, Rink. p. I‑8453, 36 punktą; 2001 m. kovo 15 d. Sprendimo Mazzoleni ir ISA, C‑165/98, Rink. p. I‑2189, 27 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Finalarte ir kt., C‑49/98, C‑50/98, nuo C‑52/98 iki C‑54/98 ir nuo C‑68/98 iki C‑71/98, Rink. p. I‑7831, 33 punktą).
78 Reikia pridurti, kad pagal EB 3 straipsnio 1 dalies c ir j punktą Bendrijos veiklos sritis yra ne tik „vidaus rinka, pasižyminti kliūčių laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių panaikinimu“, bet taip pat „politika socialinėje srityje“. Iš tikrųjų EB 2 straipsnyje nurodyta, kad Bendrija kelia sau uždavinį „skatinti darnią, subalansuotą ir tolygią ekonominės veiklos plėtrą“ bei „aušto lygio užimtumą ir socialinę apsaugą“.
79 Todėl kadangi Bendrija turi ne tik ekonominių, bet ir socialinių tikslų, teisės, atsirandančios dėl Sutarties nuostatų laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo srityje, turi būti suderintos su socialinės politikos tikslais, tarp kurių yra, be kita ko, kaip matyti iš EB 136 straipsnio pirmosios pastraipos, gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas, kad palaikant jų gerėjimą būtų galima siekti jų suderinimo, deramos socialinės apsaugos ir administracijos bei darbuotojų dialogo.
80 Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar FSU ir ITF tikslai, kurių jos siekia kolektyvine priemone, susiję su darbuotojų apsauga.
81 Šiuo klausimu kalbant, pirma, apie FSU kolektyvinę priemonę, pažymėtina, kad nors iš pirmo žvilgsnio galėtų būti protingai laikoma, jog ši priemonė, kuria siekiama apsaugoti profesinės sąjungos narių darbo vietas ir sąlygas, kurias gali paveikti Rosella vėliavos keitimas, patenka tarp darbuotojų apsaugos tikslų, vis dėlto toks vertinimas negaliotų tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad aptariamoms darbo vietoms ar sąlygoms nekilo pavojus ar rimta grėsmė.
82 Taip visų pirma būtų tada, jei dešimtajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas įsipareigojimas teisės požiūriu būtų tiek pat įpareigojantis, kiek kolektyvinės sutarties nuostatos, ir jeigu jis darbuotojams galėtų užtikrinti, kad bus laikomasi teisinių nuostatų ir paliktos jų darbo santykius reglamentuojančios kolektyvinės sutarties nuostatos.
83 Kadangi iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nematyti, koks yra teisinis turinys, kurią reikia pripažinti tokiam įsipareigojimui, koks numatytas dešimtajame klausime, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar minėtos profesinės sąjungos narių, kuriuos gali paveikti Rosella vėliavos keitimas, darbo vietoms arba sąlygoms kyla pavojus ar rimta grėsmė.
84 Tuo atveju, jei atlikus šį vertinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad jo nagrinėjamoje pagrindinėje byloje FSU narių, kuriuos gali paveikti Rosella vėliavos keitimas, darbo vietoms ar sąlygoms tikrai iškilo pavojus ar rimta grėsmė, jis taip pat dar turėtų patikrinti, ar šios profesinės sąjungos kolektyvinė priemonė yra tinkama užtikrinti, kad siekiamas tikslas bus įgyvendintas, ir ji neviršija to, kas yra būtina šį tikslą pasiekti.
85 Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors galiausiai nacionalinis teismas, kuris kompetentingas vertinti faktines aplinkybes ir aiškinti nacionalinės teisės aktus, turi nustatyti ar minėta kolektyvinė priemonė atitinka šiuos reikalavimus ir kiek, Teisingumo Teismas, kuris turi pateikti naudingus atsakymus nacionaliniam teismui, siekdamas padėti jam priimti sprendimą, yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga bei rašytinėmis ir žodinėmis pastabomis, kurios jam buvo pateiktos.
86 Kalbant apie FSU priemonių tinkamumą pagrindinės bylos tikslams pasiekti, reikia priminti, kad yra nusistovėję, jog kolektyvinės priemonės, kaip ir kolektyvinės derybos ir kolektyvinės sutartys, ypatingomis tam tikros bylos aplinkybėmis gali būti vienas iš pagrindinių būdų profesinėms sąjungos ginti savo narių interesus (1975 m. spalio 27 d. EŽTT sprendimas Syndicat national de la police belge prieš Belgiją, serija A, Nr. 19 ir 2002 m. liepos 2 d. EŽTT sprendimo Wilson, National Union of Journalists ir kt. prieš Junginę Karalystę, Sprendimų rinkinys, 2002‑V, 44 punktas).
87 Kalbant apie tai, ar pagrindinėje byloje aptariama kolektyvinė priemonė neviršija to, kas yra būtina siekiamam tikslui įgyvendinti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, turi išnagrinėti, pirma, ar taikant nacionalinės teisės aktus ir šiai priemonei taikytiną sutarčių teisę FSU neturėjo kitų, įsisteigimo laisvę mažiau ribojančių būdų su Viking pradėtoms kolektyvinėms deryboms užbaigti, ir, antra, ar ši profesinė sąjunga buvo juos išnaudojusi prieš imdamasi tokios priemonės.
88 Kalbant, antra, apie kolektyvines priemones, skirtas įgyvendinti ITF politiką, reikia pažymėti, kad tiek, kiek šia politika užkertamas kelias laivo savininkams įregistruoti savo laivus kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai yra tikrieji šių laivų savininkai, dėl tokių priemonių atsirandantys įsisteigimo laisvės apribojimai negali būti objektyviai pateisinami. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tokios politikos tikslas taip pat yra jūrininkų darbo sąlygų apsauga ir gerinimas.
89 Tačiau, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, įgyvendindama savo politiką, skirtą kovai su patogios šalies vėliavų praktika, ITF privalo, kai to prašo vienas iš jos narių, pradėti solidarumo akciją prieš tikrąjį laivo, įregistruoto kitoje valstybėje nei ta, kurios pilietis yra savininkas, savininką, nepaisant to, ar pastarojo įsisteigimo laisvės įgyvendinimas gali turėti žalingų pasekmių jo samdomų darbuotojų darbo vietoms arba sąlygoms. Todėl, kaip per posėdį tvirtino Viking ir šiuo klausimu jai neprieštaravo ITF, politika, kurios esmę sudaro teisės rengti kolektyvines derybas priskyrimas valstybės, kurios pilietis yra tikrasis laivo savininkas, profesinėms sąjungoms, taip pat taikoma tada, kai laivas įregistruotas valstybėje, darbuotojams užtikrinančioje aukštesnio lygio socialinę apsaugą nei ta, kuria jie naudotųsi pirmojoje valstybėje.
90 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį–dešimtąjį klausimus reikia atsakyti, jog EB 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos kolektyvinės priemonės, kuriomis siekiama, jog įmonė, kurios buveinė yra konkrečioje valstybėje narėje, sudarytų kolektyvinę darbo sutartį su šioje valstybėje įsteigta profesine sąjunga ir taikytų šioje sutartyje numatytas sąlygas šios įmonės dukterinės įmonės, įsteigtos kitoje valstybėje narėje, samdomiems darbuotojams, yra apribojimai šio straipsnio prasme. Šie apribojimai iš principo gali būti pateisinti vieno iš privalomų bendrojo intereso pagrindų apsauga, kaip antai darbuotojų apsauga, su sąlyga, kad įrodyta, jog jie gali užtikrinti teisėto tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
91 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. EB 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad iš esmės į šio straipsnio taikymo sritį patenka profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė prieš privačią įmonę, siekiant, kad ši įmonė sudarytų kolektyvinę sutartį, kurios turinys gali ją atgrasyti nuo pasinaudojimo įsisteigimo laisve.
2. EB 43 straipsnis privačiai įmonei gali suteikti teisių, kuriomis būtų galima remtis prieš profesinę sąjungą arba profesinių sąjungų asociaciją.
3. EB 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos kolektyvinės priemonės, kuriomis siekiama, kad privati įmonė, kurios buveinė įsteigta konkrečioje valstybėje narėje, sudarytų kolektyvinę darbo sutartį su šioje valstybėje įsteigta profesine sąjunga ir taikytų šioje sutartyje numatytas sąlygas šios įmonės dukterinės įmonės, įsteigtos kitoje valstybėje narėje, samdomiems darbuotojams, yra apribojimai šio straipsnio prasme.
Iš esmės šie apribojimai gali būti pateisinti vieno iš privalomų bendrojo intereso pagrindų apsauga, kaip antai darbuotojų apsauga, su sąlyga, kad įrodyta, jog jie gali užtikrinti teisėto tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
Parašai.