Sujungtos bylos C‑11/06 ir C‑12/06

Rhiannon Morgan

prieš

Bezirksregierung Köln

ir

Iris Bucher

prieš

Landrat des Kreises Düren

(Verwaltungsgericht Aachen prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Sąjungos pilietybė – EB 17 ir 18 straipsniai – Atsisakymas suteikti studijų paramą vienos valstybės narės piliečiams, besimokantiems kitoje valstybėje narėje – Mokymosi kitoje valstybėje ir ankstesnio ne trumpesnio kaip vieneri metai mokymosi kilmės valstybės narės teritorijoje esančioje įstaigoje tęstinumo reikalavimas“

Sprendimo santrauka

1.        Europos Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis

(EB 17 ir 18 straipsniai)

2.        Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje

(EB 17 ir 18 straipsniai)

1.        Vienos valstybės narės piliečiai, besimokantys kitoje valstybėje narėje, yra Sąjungos piliečiai EB 17 straipsnio 1 dalies prasme, todėl gali remtis tokį statusą turintiems asmenims suteiktomis teisėmis taip pat prieš savo kilmės valstybę narę. Tarp situacijų, kurios patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, yra tos, kurios susijusios su naudojimusi Sutarties užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, ypač tos, kurios susijusios su EB 18 straipsniu suteikta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

(žr. 22–23 punktus)

2.        EB17 ir 18 straipsniai draudžia reikalavimą, pagal kurį norint gauti paramą studijoms kitoje valstybėje narėje nei prašančių suteikti tokią paramą studentų pilietybės valstybė, šios studijos turi būti bent vienerių metų studijų, kurias studentai vykdė pilietybės valstybėje narėje, tęsinys.

Iš esmės dviguba pareiga – studijuoti bent vienerius metus šioje valstybėje narėje ir tęsti kitoje valstybėje narėje tik tas pačias studijas – dėl jos sukuriamų nepatogumų asmenims, papildomų išlaidų ir galimų su ja susijusių vėlavimų gali atgrasyti Sąjungos piliečius palikti atitinkamą valstybę narę dėl studijų kitoje valstybėje narėje ir taip įgyvendinti pastarojoje EB 18 straipsnio 1 dalyje numatytą judėjimo bei apsigyvenimo laisvę.

Šis reikalavimas negali būti laikomas proporcingu tikslams užtikrinti, kad atitinkami studentai baigtų savo studijas per trumpą laikotarpį, arba padėti atitinkamiems studentams pasirinkti tinkamas studijas. Siekis užtikrinti, kad studijų parama būtų teikiama tik baigti studijas sugebantiems studentams, rodantiems norą studijuoti ir sėkmingai bei greitai baigti studijas, galėtų būti teisėtas tikslas organizuojant tokią sistemą. Vis dėlto nagrinėjamo reikalavimo, dėl kurio gali padidėti bendra studijų trukmė, taikymas atrodo nesuderinamas su šiuo tikslu ir dėl to netinkamas jį pasiekti.

Be to, iš principo valstybė narė teisėtai gali studijų paramą teikti tik tiems studentams, kurie įrodė tam tikrą integracijos į šios valstybės visuomenę lygį, siekdama išvengti, kad paramos teikimas studentams, norintiems studijuoti kitose valstybėse narėse, netaptų neprotinga našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės teikiamos paramos lygiui. Vis dėlto pirmojo studijų etapo šioje valstybėje narėje reikalavimas neteisingai suteikia pirmenybę aplinkybei, kuri nebūtinai atspindi integracijos į šios valstybės visuomenę laipsnį prašymą skirti paramą pateikimo momentu. Todėl jis viršija tai, kas būtina tikslui pasiekti, ir neturi būti laikomas proporcingu.

Galiausiai nagrinėjamo apribojimo savaime negalima laikyti tinkamu ar būtinu užtikrinti, kad parama nebūtų teikiama kartu su to paties pobūdžio parama, gaunama kitoje valstybėje narėje.

(žr. 18, 30, 35–36, 39, 43–44, 46, 50–51 punktus ir rezoliucinę dalį)