Language of document : ECLI:EU:C:2010:518

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2010 m. rugsėjo 14 d.(1)

Byla C‑96/09 P

Anheuser-Busch, Inc.

prieš

Budějovický Budvar


„Apeliacinis skundas – Bendrijos prekių ženklas – Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalis – Kilmės vietos nuorodos „Bud“ savininko protestas – Naudojimas prekyboje – Didesnę negu vietinę reikšmę turintis žymuo“





Turinys


I –   Įžanga

II – Teisinis pagrindas

A –   Lisabonos susitarimas

B –   Dvišalė sutartis

C –   Europos Sąjungos teisė

III – Pirmosios instancijos teismo nagrinėtos faktinės aplinkybės ir skundžiamas sprendimas

A –   Faktinės aplinkybės ir procedūra VRDT

B –   Skundžiamo sprendimo santrauka

IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

V –   Kelios išankstinės pastabos dėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio

A –   Ankstesniu registruotu prekių ženklu pagrįstas protestas: 8 straipsnio 1 ir 2 dalys

B –   Kitais žymenimis pagrįstas protestas: 8 straipsnio 4 dalis

1.     8 straipsnio 4 dalis apima labai platų žymenų spektrą

2.     8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra skirti užtikrinti žymenų, kuriais remiamasi pagal šią nuostatą, patikimumą

C –   Ar galima pagal analogiją taikyti 8 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus

VI – Apeliacinio skundo vertinimas

A –   Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas: Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas

1.     Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis: VRDT kompetencija nagrinėti teisės, nurodytos pagal 8 straipsnio 4 dalį, galiojimą

a)     Pozicijų apibūdinimas

b)     Vertinimas

2.     Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis: naudojimo „prekyboje“ reikalavimas

a)     Naudojimo kiekybė ir kokybė

i)     Pozicijų apibūdinimas

ii)   Vertinimas

b)     Teritorija, svarbi nustatant naudojimą „prekyboje“

i)     Pozicijų apibūdinimas

ii)   Vertinimas

c)     Laikotarpis, svarbus vertinant naudojimą „prekyboje“

i)     Pozicijų apibūdinimas

ii)   Vertinimas

d)     Išvada

3.     Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis: „didesnės negu vietinės reikšmės“ reikalavimas

a)     Pozicijų apibūdinimas

b)     Vertinimas

4.     Išvada

B –   Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies ir 74 straipsnio 1 dalies pažeidimas

1.     Pozicijų apibūdinimas

2.     Vertinimas

C –   Apeliacinio skundo pripažinimas pagrįstu ir bylos grąžinimas Bendrajam Teismui

VII – Bylinėjimosi išlaidos

VIII – Išvada

I –    Įžanga

1.        Nagrinėjamas apeliacinis skundas – tai dar vienas skyrius ilgoje bylinėjimosi tarp Šiaurės Amerikos alaus daryklos Anheuser‑Busch ir Čekijos alaus daryklos Budějovický Budvar, národní podnik (toliau – Budvar) istorijoje, kurioje jau turime ir kelis Teisingumo Teismo sprendimus(2). Nors šie ankstesni sprendimai ir galėtų turėti šiokios tokios reikšmės tam tikriems nagrinėjamos bylos aspektams, tačiau čia aptariamame ginče keliamas toks teisinis klausimas, kuris iki šiol nebuvo nagrinėtas Teisingumo Teismo praktikoje.

2.        2008 m. gruodžio 16 d. Sprendime Budějovický Budvar prieš Anheuser‑Busch (toliau – Sprendimas BUD)(3) Pirmosios instancijos teismas (dabar – Bendrasis Teismas) patenkino ieškinius dėl panaikinimo, kuriuos Budvar pateikė dėl kelių Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (toliau – VRDT) antrosios apeliacinės tarybos sprendimų atmesti Budvar protestus dėl Anheuser‑Busch paraiškos įregistruoti žymenį „Bud“ kaip Bendrijos prekių ženklą.

3.        Ši byla pasižymi tuo, kad Budvar savo protestą dėl žymens „Bud“ registracijos kaip Bendrijos prekių ženklo grindė 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo(4) 8 straipsnio 4 dalimi ir nurodė esant ankstesnę teisę į pavadinimą „Bud“, išplaukiančią iš kilmės vietos nuorodos, saugomos Austrijoje ir Prancūzijoje pagal du tarptautinius dokumentus.

4.        Taigi Teisingumo Teismui pirmą kartą reikės išaiškinti Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį tokiomis aplinkybėmis, kurios, panašu, nėra tipiškos taikant šį straipsnį. 8 straipsnio 4 dalies logika labiau tinka tokioms teisėms, kurios atsiranda dėl paprasčiausio konkretaus žymens (pavyzdžiui, neregistruoto prekių ženklo, taip pat, atsižvelgiant į atitinkamą nacionalinę teisę, – tam tikrų įmonės pavadinimų, įstaigų arba parduotuvių pavadinimų ir kitokių skiriamųjų žymenų) naudojimo, negu teisėms, kurių apsauga kyla iš formalios registracijos, kaip yra nagrinėjamu atveju.

5.        Ši aplinkybė galėjo suformuoti Pirmosios instancijos teismo sprendimo bendrą idėją, tačiau, mano nuomone, ji neturėtų paveikti sprendimo apeliaciniame procese. Be jokių abejonių, 8 straipsnio 4 dalies aiškinimas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų platesniam žymenų ratui, patenkančiam į šios nuostatos taikymo sritį. Tačiau šiuo aiškinimu taip pat turi būti siekiama vienodo požiūrio. Priešingu atveju šioje nuostatoje įtvirtinti reikalavimai negalės atlikti savo pagrindinės funkcijos – užtikrinti atitinkamų žymenų patikimumą ir tikrąją prasmę, kurią šiems reikalavimams priskyrė Bendrijos teisės aktų leidėjas.

6.        Šie reikalavimai daugiausia atsiremia į faktines aplinkybes ir todėl būtent iš šios perspektyvos reikia spręsti, ar jie įvykdyti. Mano nuomone, tai taip pat taikytina tokiais atvejais, koks nagrinėjamasis, kai formali tarptautinė apsauga galbūt leidžia manyti, kad būtina modifikuoti reikalavimus, susijusius su žymens „naudojimu“ ir „reikšme“.

II – Teisinis pagrindas

A –    Lisabonos susitarimas

7.        Lisabonos susitarimo dėl kilmės vietos nuorodų apsaugos ir jų tarptautinės registracijos(5) 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės, kurios yra šio susitarimo šalys(6), įsipareigoja saugoti savo teritorijose kitų „atskiros Sąjungos“ valstybių prekių kilmės vietos nuorodas, pripažintas ir saugomas kilmės valstybėje ir registruotas Tarptautiniame biure, kuris nurodytas Konvencijoje dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (toliau – PINO) įsteigimo.

8.        Pagal susitarimo 5 straipsnį kilmės vietos nuorodų registracija atliekama Susitariančiosios Šalies administracinių institucijų prašymu, fizinių arba juridinių, viešųjų arba privačiųjų asmenų, kurie pagal jų nacionalinės teisės aktus yra teisės naudoti šias nuorodas savininkai, vardu. Tokiomis aplinkybėmis Susitariančiųjų Šalių administracinės institucijos per vienus metus nuo pranešimo apie registraciją gavimo gali, nurodydamos pagrindus, pareikšti, kad jos negali užtikrinti kilmės vietos nuorodos apsaugos.

9.        Remiantis 6 straipsniu ir 7 straipsnio 1 dalimi, pagal Lisabonos susitarimą registruota kilmės vietos nuoroda negali būti laikoma tapusia bendrine, kol ji, kaip kilmės vietos nuoroda, yra saugoma kilmės valstybėje.

10.      Be to, remiantis Lisabonos susitarimo įgyvendinimo reglamento 16 taisykle, kai tarptautinė registracija pripažįstama negaliojanti Susitariančioje Šalyje ir kai registracijos pripažinimas negaliojančia nebegali būti skundžiamas, šios Susitariančiosios Šalies kompetentinga administracinė institucija apie minėtą registracijos pripažinimą negaliojančia praneša Tarptautiniam biurui.

11.      Kilmės vietos nuoroda „Bud“ buvo įregistruota PINO pagal Lisabonos susitarimą 1975 m. kovo 10 d., numeriu 598.

B –    Dvišalė sutartis

12.      1976 m. birželio 11 d. Austrijos Respublika ir Čekoslovakijos Socialistinė Respublika sudarė sutartį dėl kilmės nuorodų, kilmės vietos nuorodų ir kitų žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kilmę žyminčių nuorodų apsaugos (toliau – dvišalė sutartis)(7).

13.      Pagal šios sutarties 2 straipsnį sutartyje vartojamos sąvokos „kilmės nuorodos“, „kilmės vietos nuorodos“ ir kitos kilmę žyminčios nuorodos yra visos nuorodos, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su produktų kilmės vieta.

14.      Dvišalės sutarties 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „pagal 6 straipsnį sudarytame susitarime išvardytos čekoslovakiškos nuorodos Austrijos Respublikoje naudojamos išimtinai čekoslovakiškiems produktams nurodyti“. 5 straipsnio 1 dalies B skirsnio 2 punkte alus priskiriamas prie aptariamų čekiškų produktų kategorijos, kuriai taikoma šioje sutartyje įtvirtinta apsauga, o šio susitarimo B priede, į kurį daroma nuoroda sutarties 6 straipsnyje, pavadinimas „Bud“ priskiriamas prie čekoslovakiškų nuorodų, taikomų žemės ūkio ir pramonės produktams (skyriuje „Alus“).

C –    Europos Sąjungos teisė

15.      Nuo 2009 m. balandžio 13 d. Bendrijos prekių ženklą reglamentuoja naujasis Reglamentas (EB) Nr. 207/2009(8). Tačiau nagrinėjant šį apeliacinį skundą ratione temporis taikytinos Reglamento Nr. 40/94 nuostatos.

16.      Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje, kurią prašoma išaiškinti nagrinėjamoje byloje, nustatyta:

„Neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens savininkui užprotestavus, pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius valstybės narės įstatymus:

a)      teisės į tą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo dienos arba iki prašymo suteikti prioritetą paraiškai įregistruoti Bendrijos prekių ženklą pateikimo dienos;

b)      tas žymuo jo savininkui suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą.“

17.      Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.      Pareiškėjo prašymu padavęs protestą ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas turi pateikti įrodymus, kad penkerius metus iki paraiškos Bendrijos prekių ženklui paskelbimo ankstesnis Bendrijos prekių ženklas Bendrijoje iš tikrųjų buvo naudojamas žymint prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas ir kurias savininkas mini pagrįsdamas protestą, arba kad buvo rimtų priežasčių ženklo nenaudoti, jeigu tą dieną ankstesnis Bendrijos prekių ženklas yra buvęs registruotas ne mažiau kaip penkerius metus. Nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, protestas atmetamas. Jeigu ankstesnis Bendrijos prekių ženklas buvo naudojamas žymint tiktai dalį prekių ar paslaugų, kurioms jis yra įregistruotas, nagrinėjant protestą prekių ženklas laikomas įregistruotu tiktai tai prekių ar paslaugų daliai.

3.      Šio straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos 8 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems ankstesniems nacionaliniams prekių ženklams naudojimą valstybėje narėje, kurioje ankstesnis nacionalinis prekių ženklas yra saugomas, pakeičiant naudojimu Bendrijoje.“

18.      Pagal Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalį „procedūrų metu Tarnyba faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju (VRDT) nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą“.

III – Pirmosios instancijos teismo nagrinėtos faktinės aplinkybės ir skundžiamas sprendimas

A –    Faktinės aplinkybės ir procedūra VRDT

19.      1996 m. balandžio 1 d., 1999 m. liepos 28 d., 2000 m. balandžio 11 d. ir 2000 m. liepos 4 d. Anheuser‑Busch, Inc. pateikė VRDT keturias paraiškas įregistruoti (vaizdinį ir žodinį) ženklą „Bud“ kaip Bendrijos prekių ženklą.

20.      1999 m. kovo 5 d., 2000 m. rugpjūčio 1 d., 2001 m. gegužės 22 d. ir 2001 m. birželio 5 d. Budvar pagal Reglamento Nr. 40/94 42 straipsnį pateikė protestus, grindžiamus, visų pirma, pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą tarptautiniu vaizdiniu prekių ženklu Nr. 361 566, kurio registracija galioja Austrijoje, Beniliukse ir Italijoje, ir, antra, pagal reglamento 8 straipsnio 4 dalį kilmės vietos nuoroda „Bud“, kuri 1975 m. kovo 10 d. pagal Lisabonos susitarimą buvo registruota PINO ir kurios registracija galioja Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje, ir tokio paties pavadinimo kilmės vietos nuoroda, kuriai pagal dvišalę sutartį taikoma apsauga Austrijoje.

21.      2004 m. liepos 16 d. sprendimu (Nr. 2326/2004) Protestų skyrius iš dalies patenkino protestą dėl vieno iš prašomų prekių ženklų registracijos. Tačiau 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimais (Nr. 4474/2004 ir 4475/2004) ir 2005 m. sausio 26 d. sprendimu (Nr. 117/2005) Protestų skyrius atmetė Budvar protestus dėl likusių trijų prekių ženklų registracijos. Budvar pateikė apeliacijas dėl pastarųjų trijų Protestų skyriaus sprendimų atmesti protestus, o Anheuser‑Busch pateikė apeliaciją dėl Protestų skyriaus 2004 m. liepos 16 d. sprendimo iš dalies patenkinti atitinkamą protestą.

22.      Sprendimais, priimtais 2006 m. birželio 14 d. (byla R 234/2005‑2), 2006 m. birželio 28 d. (byla R 241/2005‑2) ir 2006 m. rugsėjo 1 d. (byla R 305/2005‑2), VRDT antroji apeliacinė taryba atmetė Budvar pateiktas apeliacijas. 2006 m. birželio 28 d. sprendimu (byla R 802/2004‑2) Apeliacinė taryba patenkino Anheuser‑Busch pateiktą apeliaciją ir atmetė visą Budvar pateiktą protestą.

23.      Šiuose keturiuose sprendimuose VRDT apeliacinė taryba visų pirma nurodė, kad panašu, jog grįsdama savo protestą Budvar remiasi nebe tarptautiniu vaizdiniu prekių ženklu Nr. 361 566, o tik kilmės vietos nuoroda „Bud“.

24.      Antra, Apeliacinė taryba konstatavo, kad sunku suvokti tai, jog žymuo BUD gali būti laikomas kilmės vietos nuoroda arba netgi netiesiogine geografinės kilmės nuoroda, ir tuo remdamasi nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį protestas negali būti patenkintas remiantis teise į kilmės vietos nuorodą, kuri iš tikrųjų tokia nėra.

25.      Trečia, Apeliacinė taryba, pagal analogiją taikydama Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalių bei Reglamento Nr. 2868/95(9) 22 taisyklės nuostatas, nurodė, jog nepakanka Budvar pateiktų įrodymų dėl kilmės vietos nuorodos „Bud“ naudojimo Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje.

26.      Pagaliau, ketvirta, Apeliacinė taryba manė, jog protestą reikia atmesti ir dėl to, kad Budvar neįrodė, jog nagrinėjama kilmės vietos nuoroda suteikia jai teisę uždrausti vartoti žodį „Bud“ kaip prekių ženklą Austrijoje ir Prancūzijoje.

B –    Skundžiamo sprendimo santrauka

27.      2006 m. rugpjūčio 26 d.(10), rugsėjo 15 d.(11) ir lapkričio 14 d.(12)Budvar pareiškė ieškinius Pirmosios instancijos teisme dėl šių Apeliacinės tarybos sprendimų. Savo ieškinius ieškovė grindė vieninteliu teisiniu pagrindu, t. y. nurodė, kad buvo pažeista Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalis. Šis vienintelis teisinis pagrindas buvo padalytas į dvi dalis: pirmoji buvo susijusi su kilmės vietos nuorodos „Bud“ galiojimu (Apeliacinė taryba atsisakė pripažinti, kad žymuo BUD buvo kilmės vietos nuoroda), o antroji – su tuo, ar taikytini Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai (Budvar teigė, kad jie taikytini, tačiau Apeliacinė taryba tam nepritarė).

28.      2008 m. gruodžio 16 d. sprendime, dėl kurio pateiktas šis apeliacinis skundas, Pirmosios instancijos teismas patenkino Budvar ieškinį, pripažindamas pagrįstomis abi teisinio pagrindo dalis.

29.      Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįsta vienintelio teisinio pagrindo pirmąją dalį, savo vertinime darydamas skirtumą tarp kilmės vietos nuorodos „Bud“, įregistruotos pagal Lisabonos susitarimą, ir kilmės vietos nuorodos „Bud“, saugomos pagal dvišalę sutartį.

30.      Dėl pirmosios iš jų Pirmosios instancijos teismas priminė, kad pagal jo praktiką „nacionalinio prekių ženklo galiojimas negali būti ginčijamas per Bendrijos prekių ženklo registracijos procedūrą“ (88 punktas), ir remdamasi tuo padarė išvadą, kad „Reglamentu Nr. 40/94 sukurta sistema reiškia, jog VRDT atsižvelgia į ankstesnių teisių, saugomų nacionaliniu lygiu, egzistavimą“ (89 punktas). Kadangi Prancūzijoje kilmės vietos nuorodos „Bud“ registracija nebuvo galutinai pripažinta negaliojančia, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į atitinkamą nacionalinę teisę ir į pagal Lisabonos susitarimą atliktą registraciją, negalėdama paneigti aplinkybės, kad nurodyta ankstesnė teisė yra „kilmės vietos nuoroda“ (90 punktas).

31.      Dėl antrosios kilmės vietos nuorodos Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal dvišalės sutarties 2 straipsnį „tam, kad atitinkamas nuorodas būtų galima išvardyti dvišaliame susitarime ir tuo remiantis joms taikyti dvišalėje sutartyje numatytą apsaugą, pakanka, kad jos tiesiogiai arba netiesiogiai būtų susijusios su prekės kilme“ (94 punktas). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Apeliacinė taryba klaidingai manė, kad pavadinimas „Bud“, kaip „kilmės vietos nuoroda“, yra konkrečiai saugomas pagal dvišalę sutartį (95 punktas). Be to, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dvišalė sutartis vis dar galioja Austrijoje nuorodos „Bud“ apsaugos atžvilgiu, nes niekas neparodo, kad Austrija arba Čekijos Respublika nutraukė minėtą sutartį, o dėl šiuo metu Austrijoje nagrinėjamų ginčų nebuvo priimtas galutinis teismo sprendimas (98 punktas).

32.      Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį manydama, pirma, kad nurodyta ankstesnė teisė nėra „kilmės vietos nuoroda“, ir antra, kad klausimas, ar žymuo BUD laikomas saugoma kilmės vietos nuoroda, inter alia, Prancūzijoje, yra „antraeilės svarbos“, ir nuspręsdama, kad šiuo pagrindu grindžiamas protestas negali būti patenkintas (skundžiamo sprendimo 92 ir 97 punktai).

33.      Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino pagrįsta vienintelio teisinio pagrindo dėl panaikinimo antrąją dalį, susijusią su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų taikymu. Šioje antrojoje dalyje Budvar savo ruožtu pateikė du kaltinimus.

34.      Pirmasis kaltinimas buvo susijęs su žymens naudojimo prekyboje reikalavimu ir reikalavimu, kad šis žymuo turėtų „didesnę negu vietinę reikšmę“.

35.      Kalbant apie tai, ar buvo laikytasi reikalavimo, susijusio su atitinkamų žymenų naudojimu prekyboje, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą nusprendusi pagal analogiją taikyti Bendrijos teisės nuostatas, susijusias su ankstesnio prekių ženklo naudojimu „iš tikrųjų“ (Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalys). Visų pirma, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje nenurodytas žymens, kuriuo grindžiamas protestas, naudojimas „iš tikrųjų“ (skundžiamo sprendimo 164 punktas). Antra, kalbant apie Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 89/104(13) 5 straipsnio 1 dalį bei 6 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas yra nurodę, jog „žymuo naudojamas „prekyboje“, jeigu jis naudojamas komercinėje veikloje siekiant ekonominės naudos, o ne asmeniniais tikslais“ (165 punktas). Trečia, pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį „kai kurie žymenys gali neprarasti su jais susijusių teisių, nepaisant to, kad jie nebuvo naudoti „iš tikrųjų“ (166 punktas). Ketvirta, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal analogiją taikydama Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalis bei Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklę nagrinėjamoje byloje Apeliacinė taryba, be kita ko, atskirai išanalizavo nagrinėjamo žymens naudojimą Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje, t. y. kiekvienoje teritorijoje, kurioje, Budvar nuomone, saugoma nuoroda „Bud“, nepaisant to, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje nurodyti žymenys, ypač šioje byloje nagrinėjamos nuorodos, „gali būti saugomos konkrečioje teritorijoje, nors jos buvo naudojamos ne šioje konkrečioje, bet kitoje teritorijoje“ (167 punktas).

36.      Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad „nuoroda, skirta nurodyti prekės geografinę kilmę, kaip ir prekių ženklas, gali būti naudojama prekyboje“, tačiau tai nereiškia, kad atitinkama kilmės vietos nuoroda naudojama „kaip prekių ženklas“ ir todėl praranda savo pirminę funkciją (skundžiamo sprendimo 175 punktas).

37.      Kiek tai susiję su reikšmės reikalavimu, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta nagrinėjamo žymens, o ne jo naudojimo reikšmė. Nagrinėjamo žymens reikšmė apima jo apsaugos geografinę erdvę; ši apsauga neturi būti tik vietinės reikšmės. Todėl Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Apeliacinė taryba taip pat padarė teisės klaidą, kai, kalbėdama apie Prancūziją, atitinkamo žymens naudojimo įrodymą susiejo su sąlyga, kad nagrinėjama teisė turi turėti didesnę negu vietinę reikšmę (180 ir 181 punktai).

38.      Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad reikia pripažinti pagrįstu vienintelio teisinio pagrindo antros dalies pirmąjį kaltinimą.

39.      Vienintelio teisinio pagrindo antros dalies antrasis kaltinimas buvo susijęs su žymens, kuriuo grindžiamas protestas, suteikiamomis teisėmis. Šiuo požiūriu Apeliacinė taryba nurodė Austrijos ir Prancūzijos teismų sprendimus ir nusprendė, jog Budvar nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamas žymuo suteikia jai teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Tačiau Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nė vienas teismų sprendimas, kuriuo remiamasi, neįgijo res judicata galios, o tai reiškia, kad Apeliacinė taryba negalėjo savo išvados grįsti tik šiais sprendimais, o turėjo atsižvelgti ir į nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis rėmėsi Budvar, taip pat į Lisabonos susitarimą ir dvišalę sutartį (192 punktas). Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VRDT ex officio, jos nuomone, tinkamomis priemonėmis turi pasidomėti atitinkamos valstybės nacionaline teise (193 punktas). Todėl Teismas priėjo prie išvados, kad Apeliacinė taryba suklydo neatsižvelgusi į visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, kad nuspręstų, ar, remiantis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalimi, atitinkamos valstybės narės teisė suteikia Budvar teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą (199 punktas).

IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

40.      Anheuser‑Busch apeliacinį skundą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. kovo 10 d., o Budvar ir VRDT atsiliepimus į apeliacinį skundą atitinkamai 2009 m. gegužės 22 ir 25 d. Dublikas ir triplikas nebuvo pateikti.

41.      Anheuser‑Busch prašo Teisingumo Teismą panaikinti skundžiamą sprendimą (išskyrus rezoliucinės dalies 1 punktą dėl bylų sujungimo), priimti galutinį sprendimą dėl ginčo, atmetant pirmojoje instancijoje pateiktą ieškinį, arba – alternatyviai – grąžinti bylą nagrinėti Bendrajam Teismui, taip pat priteisti iš Budvar bylinėjimosi išlaidas.

42.      VRDT reikalavimai yra tapatūs, o Budvar reikalauja, kad skundžiamas sprendimas turi būti patvirtintas, o bylinėjimosi išlaidos priteistos iš apeliantės.

43.      2010 m. birželio 2 d. posėdyje Anheuser‑Busch, Budvar ir VRDT pateikė žodinius argumentus, taip pat atsakė į Didžiosios kolegijos narių ir generalinio advokato pateiktus klausimus.

V –    Kelios išankstinės pastabos dėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio

44.      Prieš pradedant nagrinėti šį apeliacinį skundą reikėtų bendrai įvertinti Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį, nes ginčijamasi dėl šios nuostatos aiškinimo, kuris dar nebuvo pateiktas Teisingumo Teismo praktikoje. Norint tinkamai išaiškinti šią nuostatą, reikia atsižvelgti ir į kitas minėto 8 straipsnio dalis.

A –    Ankstesniu registruotu prekių ženklu pagrįstas protestas: 8 straipsnio 1 ir 2 dalys

45.      Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos protestui dėl Bendrijos prekių ženklo įregistravimo, pagrįstam ankstesniu prekių ženklu. Būtent 2 dalyje numatyta, kad protestas gali būti pagrįstas ankstesniu įregistruotu prekių ženklu (Bendrijos, nacionaliniu arba tarptautiniu), taip pat toks pats vertinimas taikomas nacionaliniams prekių ženklams, net jeigu jie dar nėra įregistruoti(14), tačiau yra tapę plačiai žinomi valstybėje narėje dėl itin intensyvaus naudojimo(15).

46.      Kad tokiu ankstesniu prekių ženklu pagrįstas protestas būtų patenkintas, Reglamente Nr. 40/94 yra įtvirtinti keli reikalavimai.

47.      Visų pirma, pagal Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalis ankstesnis prekių ženklas, kuriuo remiamasi, penkerius metus iki paraiškos Bendrijos prekių ženklui paskelbimo „iš tikrųjų“ turėjo būti naudojamas Europos Sąjungoje arba atitinkamoje valstybėje narėje žymėti prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas.

48.      Antra, pagal reglamento 8 straipsnio 1 dalį tokio ankstesnio prekių ženklo savininkas taip pat turi įrodyti, kad prekių ženklas, dėl kurio įregistravimo jis padavęs protestą, yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, ir dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas(16).

49.      Taigi trečiasis reikalavimas yra vadinamasis konkretumo principas, pagal kurį protestas gali būti paduodamas tik kai paraiškoje įregistruoti nurodytos prekės ar paslaugos yra tapačios ar panašios į prekes ar paslaugas, saugomas ankstesnio prekių ženklo. Vis dėlto, jeigu prekių ženklai turi gerą vardą Bendrijoje arba valstybėje narėje, daroma konkretumo principo išimtis. Tokiais atvejais protestas būtų patenkintas, net kai prekės ar paslaugos nėra panašios, jeigu dėl prekių ženklo, kurį prašoma įregistruoti, naudojimo be rimtos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui (8 straipsnio 5 dalis).

B –    Kitais žymenimis pagrįstas protestas: 8 straipsnio 4 dalis

50.      Nepaisant to, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnyje taip pat numatyta, kad protestas dėl Bendrijos prekių ženklo įregistravimo gali būti pagrįstas kitais žymenimis, kurie nėra įregistruoti arba plačiai žinomi.

51.       Būtent pagal 8 straipsnio 4 dalį protestą gali pateikti „neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens“ savininkas. Taigi šioje nuostatoje turime menkai apibrėžtą žymenų kategoriją (1), taip pat reikalavimą, kad šie žymenys atitiktų tam tikras sąlygas, skirtas užtikrinti šių žymenų patikimumą (2).

1.      8 straipsnio 4 dalis apima labai platų žymenų spektrą

52.      4 dalyje nėra jokių nuorodų, kokio pobūdžio žymenimis galima remtis pagal šią nuostatą, o tai reiškia, kad praktikoje ši nuostata veikia kaip „visa apimanti“ nuostata arba kaip apimanti įvairių žymenų grupę, kuriai turi priklausyti ne tik neįregistruoti prekių ženklai, neatitinkantys reikalavimo būti plačiai žinomais(17), bet taip pat bet kurie kiti žymenys, naudojami prekyboje ir turintys didesnę negu vietinę reikšmę.

53.      Tikslaus šios nuostatos materialinės srities apibrėžimo jau iš pat pradžių nėra daugiausia dėl to, kad neįregistruoti prekių ženklai ir kiti žymenys, kuriuos apima 4 dalis, yra kuriami, pripažįstami ir saugomi pagal valstybių narių įstatymus ir todėl gali būti skirtingo pobūdžio. Šis skirtingas pobūdis paaiškintas VRDT paskelbtose „Protestų gairėse“(18), kur pateiktas nebaigtinis sąrašas žymenų, kurie valstybėse narėse galėtų sudaryti „ankstesnes teises“ Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies prasme. Šalia neįregistruotų prekių ženklų šiose gairėse prie tokių žymenų priskiriami prekybos ženklai, įmonės pavadinimai, įstaigų arba parduotuvių pavadinimai, leidinių pavadinimai ir geografinės nuorodos. Todėl, apskritai paėmus, galima sakyti, kad nagrinėjamoji nuostata apima tiek įvairius žymenis, atliekančius verslo veiklos, kurią jie nurodo, atskyrimo arba identifikavimo funkciją, tiek kitus žymenis, kurie nurodo prekių arba paslaugų, kurioms jie naudojami, kilmę.

54.      Dauguma šių žymenų (nesvarbu, ar jie yra prekių ženklai, ar ne) yra netinkami įprastam registracijos modeliui, nes išimtinė teisė juos naudoti įgyjama arba sutvirtinama šiuos žymenis naudojant, be jokios formalios registracijos būtinybės(19). Tačiau 8 straipsnio 4 dalis taip pat apima žymenis, kurie buvo įregistruoti, įskaitant (nors tai ir nebūtų pati tipiškiausia situacija, kurioje taikoma ši nuostata) geografines nuorodas, kurios yra saugomos valstybėje narėje dėl to, kad buvo įregistruotos pagal Lisabonos susitarimą arba kitą tarptautinį dokumentą.

55.      Tokiomis aplinkybėmis turbūt reikėtų nukrypti nuo klausimo nagrinėjimo ir išsiaiškinti, kokiomis būtent geografinėmis nuorodomis galima arba negalima remtis pagal 8 straipsnio 4 dalį.

56.      Visų pirma reikia atmesti geografines nuorodas, kurios buvo įregistruotos Bendrijos lygiu, nes net jeigu Reglamente Nr. 40/94 šiuo požiūriu nieko nėra pasakyta, tai Reglamento (EB) Nr. 510/2006(20) 14 straipsnyje teigiama: „Jeigu kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda įregistruojama pagal šį reglamentą, paraiška įregistruoti prekių ženklą, atitinkantį vieną iš 13 straipsnyje nurodytų situacijų ir susijusį su ta pačia produktų grupe, yra atmetama, jeigu paraiška įregistruoti prekių ženklą pateikta po įregistravimo paraiškos pateikimo Komisijai datos“. Atsižvelgiant į tai, naujojo reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo(21) 7 straipsnio 1 dalies k punkte prie absoliučių atsisakymo registruoti Bendrijos prekių ženklą pagrindų įtrauktos Bendrijos kilmės nuorodos ir geografinės nuorodos.

57.      Todėl 8 straipsnio 4 dalis veikia tik tuo atveju, kai geografinės nuorodos nėra įregistruotos Bendrijos lygiu ir „naudojasi“ vien nacionaline apsauga. Tarp tokių nuorodų gali būti geografinės nuorodos, kurios buvo įregistruotos pagal Lisabonos susitarimą arba kitą tarptautinį dokumentą(22).

58.      Ši žymenų rūšis „naudojasi“ formalesne apsauga, susijusia su išankstine registracija. Mano nuomone, kiek tai susiję su tokia registracija suteikiamomis teisėmis, vienintelis veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgta sprendžiant dėl atitinkamos geografinės nuorodos galiojimo, yra tas, ar tebegalioja jos registracija. Vis dėlto tai nereiškia, kad norint remtis 8 straipsnio 4 dalimi pakanka vien registracijos: ne Bendrijos geografinių nuorodų, kuriomis vienintelėmis galima remtis pagal 8 straipsnio 4 dalį pateiktame proteste dėl paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, atveju taip pat turi būti tenkinami reikalavimai, susiję su šioje nuostatoje numatytos teisės naudojimu, reikšme ir savybėmis.

59.      Todėl manau, kad, priešingai nei posėdyje tvirtino Budvar(23), šios rūšies žymens konkretus pobūdis ir apsauga, kurią jam suteikia tarptautinė registracija, neatleidžia nuo reikalavimo įvykdyti 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas. Tik laikantis šių sąlygų bus galima užtikrinti, kad net jei kalbama apie paprasčiausias geografines nuorodas (kurioms dėl to negali būti suteikta Bendrijos apsauga), jų turinio ir galios pakanka tam, kad joms būtų suteikta ši speciali apsauga. Priešingu atveju žymenys būtų vertinami taip, kaip Bendrijos kilmės nuorodos ir geografinės nuorodos.

2.      8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra skirti užtikrinti žymenų, kuriais remiamasi pagal šią nuostatą, patikimumą

60.      Iš pirmo žvilgsnio plati 8 straipsnio 4 dalies taikymo sritis, kiek tai susiję su žymenimis, suteikiančiais teisę pateikti protestą pagal šią nuostatą, nedelsiant apribojama keliomis sąlygomis, kurias turi atitikti žymenys, kad jais būtų galima pagrįsti atsisakymą įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.

61.      Pagrindinis šių sąlygų tikslas – būtent apriboti šio protesto pagrindo apimtį, kad juo galėtų remtis tik ypač stiprių, svarbių žymenų savininkai. Taigi 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta:

–        viena vertus, dvi sąlygos, skirtos užtikrinti, kad atitinkamas žymuo yra konkrečiai saugomas nacionaliniu lygiu (būtent, kad „žymuo jo savininkui suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą“) ir kad jo savininkas teisę naudoti tą žymenį įgijo iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo dienos arba iki prašymo suteikti prioritetą pateikimo dienos. Logiška, kad šios dvi sąlygos, įtvirtintos 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose, turi būti vertinamos pagal „to žymens naudojimą reglamentuojančius valstybės narės įstatymus“.

–        Kita vertus, dvi sąlygos (naudojimas „prekyboje“ ir „didesnė negu vietinė reikšmė“) skirtos užtikrinti, kad atitinkami žymenys būtų ne tik saugomi nacionaliniu lygiu, tačiau taip pat būtų naudojami prekyboje ir turėtų joje tam tikrą reikšmę.

62.      Taigi Bendrijos teisės aktų leidėjas kaip išeities poziciją pasirinko poreikį saugoti nacionaliniu lygiu pripažintus žymenis, bet sukūrė du apsaugos lygmenis: pirmąjį – žymenims, kurie pasižymi konkrečia reikšme, nes jie yra „prekyboje naudojami“ ir turi „didesnę negu vietinę reikšmę“ ir pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį gali užkirsti kelią Bendrijos prekių ženklo registracijai; o antrąjį – vietinės reikšmės teisėms, kurios pagal reglamento 107 straipsnį gali užkirsti kelią ne Bendrijos prekių ženklo registracijai, o tokio prekių ženklo naudojimui toje vietovėje, kurioje šios teisės saugomos.

63.      Kalbant apie nacionalinius žymenis, pažymėtina, kad atrinkti ir, naudojant dvigubą „naudojimo“ ir „reikšmės“ testą, konkrečiai apsaugoti yra tik tie žymenys, kurie pasižymi savybėmis, galinčiomis pateisinti atsisakymą registruoti prekių ženklą Bendrijos lygiu. Kaip teisingai pažymi apeliantė, jeigu bet koks nacionalinis žymuo galėtų užkirsti kelią Bendrijos prekių ženklo registracijai, praktiškai būtų neįmanomas visoje Europos Sąjungoje suvienodintas prekių ženklas. Įregistruotas Bendrijos prekių ženklas galioja ir yra saugomas visoje Europos Sąjungos teritorijoje (Reglamento Nr. 40/94 1 straipsnis). Taigi, kad nacionalinis žymuo arba žymuo, saugomas keliose valstybėse narėse, galėtų sukliudyti registracijos procedūrai, jis privalo būti stiprus, t. y. turėti tam tikrų savybių, leidžiančių užkirsti kelią prekių ženklo registracijai visoje Europos Sąjungoje.

64.      Mano nuomone, šios savybės neatsiranda iš karto vien dėl to, kad žymuo buvo įregistruotas. Panašu, kad teisės aktu leidėjo vartojamos sąvokos rodo poreikį atlikti labiau faktinį vertinimą, kuris būtų susijęs su prekių ženklo reikšme prekyboje. Trumpai tariant, nagrinėjamąsias sąlygas teisės aktų leidėjas sąmoningai nustatė faktiniu lygmeniu, ir jos yra labiau susijusios su faktinėmis aplinkybėmis nei su abstrakčiu teisinės apsaugos klausimu.

65.      Daugumos ženklų, patenkančių į 8 straipsnio taikymo sritį, atveju abu elementai atsiranda paraleliai. Tačiau kai taip nėra (pavyzdžiui, nagrinėjamuoju atveju), 8 straipsnio 4 dalyje reikalaujama papildomai patikrinti faktinius duomenis, t. y. kur, kada ir kokiomis sąlygomis atitinkamas žymuo buvo naudojamas. Net jeigu šio žymens teisinė apsauga nacionaliniu lygiu nepriklauso nuo šių faktinių aplinkybių ir suteikiama apskritai nereikalaujant jokio naudojimo, žymeniu galima remtis protesto procedūroje tik jeigu jis atitinka šias sąlygas, kurios yra skirtos užtikrinti jo minimalų patikimumą.

66.      Galiausiai manau esant būtina šiose išankstinėse pastabose pažymėti, kad šios 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos arba savybės sudaro sistemą, kurią teisės aktų leidėjas sukūrė konkrečiai situacijai, ir kad jos nėra lygintinos su tomis sąlygomis, kurios yra įtvirtintos kitiems protesto dėl Bendrijos prekių ženklo įregistravimo pagrindams.

C –    Ar galima pagal analogiją taikyti 8 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus

67.      Skundžiamame sprendime ir pačiame apeliaciniame skunde ne kartą kartojami argumentai, susiję su tuo, ar atitinkamai reikėtų, ar nereikėtų taikant 8 straipsnio 4 dalį taip pat taikyti protesto, pagrįsto ankstesniu prekių ženklu, reikalavimus, įtvirtintus 8 straipsnio 1 dalyje ir kitose susijusiose nuostatose, kaip antai 43 straipsnyje. Kaip matysime, imdamiesi iš dalies tokio taikymo pagal analogiją, gausime prieštaringus rezultatus. Pagrindinis argumentas, naudojamas pagrįsti 8 straipsnio 1 dalies ir 43 straipsnio 2 ir 3 dalių taikymą pagal analogiją yra tas, kad prekių ženklai duoda pagrindą palankesniam vertinimui nei kiti žymenys, nes tiek (suderintus) nacionalinius prekių ženklus, tiek Bendrijos prekių ženklą reglamentuoja vienodi standartai, kurie yra priimtini visoje Europos Sąjungoje ir todėl suteikia daugiau garantijų nei neįregistruotas prekių ženklas ar bet kuris kitas žymuo, minimas 8 straipsnio 4 dalyje.

68.      Mano nuomone, ši logika apskritai yra nepakankamai pagrįsta. Reglamente Nr. 40/94 protesto dėl Bendrijos prekių ženklo įregistravimo pagrindai padalyti į įvairias grupes, ir kiekvienam iš jų keliami skirtingi reikalavimai; todėl pernelyg viską supaprastintume, jeigu juos priskirtume aukštesniam ar žemesniam lygmeniui, remdamiesi galimu Bendrijos teisės aktų leidėjo pasitikėjimo atitinkamu žymeniu laipsniu. Atidžiau panagrinėjus minėtus reikalavimus paaiškėtų, kad toks požiūris negali būti pagrįstas.

69.      Be abejonės, registracija ir suderinimas Bendrijos lygiu yra veiksniai, į kuriuos teisės aktų leidėjas atsižvelgė, tačiau tik kartu su atitinkamo žymens pobūdžiu; jau vien tai paaiškina, kodėl Bendrijos kilmės vietos nuorodoms nekeliamas naudojimo reikalavimas(24), o registruoti prekių ženklai turi būti pradėti iš tikrųjų naudoti per penkerius metus. Kiek tai susiję su 8 straipsnio 4 dalyje nurodytais žymenimis, teisės aktų leidėjas siekė sukurti skirtingą reikalavimų rinkinį – pakankamai griežtą, kad būtų užtikrinta, jog šios nuostatos taikymo sritis neviršija to, kas reikalinga, tačiau taip pat pakankamai lanksčią, kad ji tiktų daugybei žymenų rūšių, kuriems gali būti taikoma ši nuostata.

70.      Mano nuomone, tik šis skirtingumas gali paaiškinti, kodėl 8 straipsnio 4 dalyje neįtvirtintas konkretumo principas pagal šią nuostatą pateikiamiems protestams. Skirtingai nei protesto, pagrįsto ankstesniu registruotu prekių ženklu, atveju, kai protestas galimas tik jeigu šis prekių ženklas apima prekes ar paslaugas, tapačias ar panašias į tas prekes ar paslaugas, kurias apima prekių ženklas, dėl kurio registracijos paduotas protestas, kai remiamasi neįregistruotu prekių ženklu arba bet kuriuo kitu žymeniu, reikalavimas, kad prekės ar paslaugos būtų tapačios arba panašios, nėra būtinas (nebent to reikalaujama nacionalinėje teisėje, kad žymens savininkas įgytų „teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą“). Tai gali dar labiau stebinti, turint omenyje, kad konkretumo principo reikalaujama norint sėkmingai remtis Bendrijos kilmės nuoroda arba geografine nuoroda kaip absoliučiu atsisakymo registruoti vėlesnį Bendrijos prekių ženklą pagrindu(25).

71.      Mano nuomone, visa tai, kas išdėstyta, įrodo, kad didesnės „garantijos“, kurias, bent jau teoriškai, suteikia Bendrijos arba suderinti prekių ženklai, yra ne vieninteliai veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti aiškinant sąlygas, būtinas norint remtis konkrečiu žymeniu, kai protestuojama prieš vėlesnį Bendrijos prekių ženklą. Būtent, 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos turi būti vertinamos kaip visuma ir negali būti lyginamos su priemonėmis, kurias teisės aktų leidėjas numatė kitoms situacijoms.

VI – Apeliacinio skundo vertinimas

72.      Apeliantė pateikia du apeliacinio skundo pagrindus; pirmajame nurodo Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies pažeidimą, o antrajame – šio reglamento 8 straipsnio 4 dalies ir 74 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

A –    Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas: Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies pažeidimas

73.      Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu, yra padalytas į tris dalis.

1.      Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis: VRDT kompetencija nagrinėti teisės, nurodytos pagal 8 straipsnio 4 dalį, galiojimą

a)      Pozicijų apibūdinimas

74.      Anheuser‑Busch teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 79–100 punktuose konstatuodamas, kad Apeliacinė taryba neturėjo kompetencijos spręsti, ar Budvar įrodė ankstesnių teisių, nurodytų pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį, galiojimą.

75.      Apeliaciniame skunde Anheuser‑Busch tvirtina, kad VRDT turėtų nustatyti, ar teisės, kuriomis grindžiamas protestas, iš tiesų egzistuoja, kaip yra teigiama, ar jos yra taikytinos ir ar jomis galima remtis paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą atžvilgiu. Apeliantė teigia, kad nepakanka remtis vien šios teisės registracija nacionaliniu lygiu, kad būtų nustatyta, ar ši teisė egzistuoja, nes registracija sukuria tik paprasčiausią teisinę prezumpciją.

76.      Grįsdama savo nuomonę Anheuser‑Busch taip pat kritikuoja Pirmosios instancijos teismą pasirėmus savo praktika dėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies(26) ir patvirtinus, kad ji turi būti taikoma pagal analogiją. Pagal šią teismo praktiką nacionalinio prekių ženklo galiojimas negali būti ginčijamas per Bendrijos prekių ženklo registracijos procedūrą. Apeliantė teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo tokiai analogijai su 8 straipsnio 1 dalimi, nes suderinimas prekių ženklų srityje garantuoja, kad registruotiems prekių ženklams visoje Europos Sąjungos teritorijoje taikomi tie patys kriterijai ir standartai, o 8 straipsnio 4 dalyje nurodyti žymenys nėra suderinti.

b)      Vertinimas

77.      Mano nuomone, nėra teisinga tvirtinti, kad Pirmosios instancijos teismas taikė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalį pagal analogiją. Faktiškai skundžiamame sprendime logika, išplėtota teismo praktikoje dėl nacionalinių registruotų prekių ženklų, paprasčiausia buvo perkelta žymenims, kuriuos apima 8 straipsnio 4 dalis, ir padaryta išvada, kad VRDT neturi kompetencijos spręsti dėl tokių žymenų galiojimo, nes, panašiai kaip minėtų prekių ženklų atveju, šiuos žymenis reglamentuoja atitinkamos valstybės narės nacionalinė teisė, ir jų galiojimo klausimas turi būti sprendžiamas tik pagal nacionalinę teisę.

78.      Mano supratimu, šiuo atžvilgiu nėra svarbiausia, kad nacionaliniai prekių ženklai yra suderinti, o kiti žymenys – ne.

79.      Įtvirtinęs tokį protesto pagrindą, koks numatytasis 8 straipsnio 4 dalyje, Bendrijos teisės aktų leidėjas parodė pasitikėjimą joje nurodytiems valstybių narių teisės aktams, iškeldamas vienintelį reikalavimą – patikrinti, kad tenkinamos sąlygos, skirtos apriboti šios nuostatos taikymo sritį (laikina teisės pirmenybė; reikalavimas, kad žymuo būtų konkrečiai saugomas nacionaliniu lygiu; kad jis būtų naudojamas prekyboje ir kad turėtų didesnę negu vietinę reikšmę). Europos Sąjungos institucijos turi teisę tik patikrinti, ar tenkinamos šios sąlygos, tačiau ne ginčyti atitinkamo nacionalinio įstatymo galiojimą ar šiame įstatyme numatytos apsaugos veiksmingumą valstybėje narėje. Priešingu atveju ši nuostata prilygtų teisės aiškinti ir taikyti nacionalines taisykles suteikimui VRDT, o tai visiškai nepatenka į jos kompetenciją ir gali smarkiai sutrukdyti žymens egzistavimui ir apsaugai nacionaliniu lygiu.

80.      Todėl, mano nuomone, VRDT galėtų ir turėtų atsižvelgti tik į tą aplinkybę, kad atitinkamoje valstybėje narėje žymens apsauga yra galutinai panaikinta (teismo sprendimu arba per atitinkamą procedūrą), ir tik tokiu atveju atmesti šiuo žymeniu pagrįstą protestą.

81.      Tai, kas išdėstyta, ypač akivaizdu, kai (kaip yra nagrinėjamuoju atveju) žymens apsauga yra kildinama iš tokio formalaus veiksmo, kaip antai registracija. Tokiomis aplinkybėmis įprasta, kad registracijos galiojimas gali būti ginčijamas tik per atitinkamą procedūrą, kai pagal tokią registraciją reglamentuojančias nuostatas siekiama pripažinimo dėl negaliojimo, o ne per Bendrijos prekių ženklo registravimo procedūrą.

82.      Pagal Lisabonos susitarimą tik vienos iš Susitariančiųjų Šalių administracinės institucijos gali pripažinti negaliojančiais kilmės vietos nuorodos registracijos padarinius arba per vienus metus nuo pranešimo apie registraciją gavimo pareikšdamos, kad negali užtikrinti kilmės vietos nuorodos apsaugos (Lisabonos susitarimo 5 straipsnis), arba pareikšdamos, kad tokios nuorodos apsauga kilmės šalyje yra negaliojanti (Lisabonos susitarimo 6 ir 7 straipsniai). Tarptautinės registracijos galiojimas ir jo teikiama apsauga Susitariančiosiose Šalyse negali būti užginčyta kaip nors kitaip, kaip tiktai šiais dviem būdais.

83.      Kalbant apie apsaugą pagal dvišalę sutartį, tai, mano nuomone, į pagrįstą žymenį būtų galima neatsižvelgti, kiek tai susiję su protestu, pagrįstu Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalimi, tik denonsavus arba pakeitus sutartį arba priėmus galutinį teismo sprendimą, kuriame pripažįstama, kad apsauga atitinkamoje šalyje nebegalioja.

84.      Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba klausimą, ar žymuo „Bud“ yra laikomas kilmės vietos nuoroda, Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje saugoma pagal Lisabonos susitarimą, o Austrijoje – pagal dvišalę sutartį, sudarytą tarp šios valstybės narės ir Čekijos Respublikos, vertino kaip „antraeilės svarbos“, nes „protestas negali būti patenkintas remiantis teise į kilmės vietos nuorodą, kuri iš tikrųjų nėra tokia“. Šiuo požiūriu VRDT rėmėsi savybėmis, kurios įtvirtintos teismų praktikoje ir Bendrijos teisės aktuose(27) ir leidžia žymenį priskirti „kilmės vietos nuorodoms“, ir priėjo prie išvados, kad žymuo, kuriuo remiamasi, šiomis savybėmis nepasižymi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šios aplinkybės nėra lemiamos. Tiek, kiek teisės, kuriomis remiamasi, nėra galutinai pripažintos negaliojančiomis per procedūras, numatytas teisinėje sistemoje, suteikiančioje joms apsaugą, Apeliacinė taryba negalėjo ginčyti jų galiojimo ar jų buvimo „kilmės vietos nuoroda“.

85.      Todėl, mano nuomone, reikėtų atmesti pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirmą dalį.

2.      Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis: naudojimo „prekyboje“ reikalavimas

86.      Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas trimis aspektais neteisingai aiškino naudojimo „prekyboje“ reikalavimą, įtvirtintą 8 straipsnio 4 dalyje: visų pirma, kiek tai susiję su naudojimo kiekybe ir kokybe, nes jo neprilygino naudojimui „iš tikrųjų“, reikalaujamam įregistruotų prekių ženklų atveju; antra, kiek tai susiję su naudojimo vieta, nes konstatavo, kad galima atsižvelgti į įrodymus, susijusius su kitų valstybių narių nei tos, kuriose saugoma teisė, teritorijomis; ir, trečia, kiek tai susiję su svarbiu laikotarpiu naudojimui įrodyti, nes nelaikė svarbia paraiškos dėl registracijos padavimo dienos, o tokia pripažino paraiškos paskelbimo dieną.

87.      Taip apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas naudojimo „prekyboje“ reikalavimą aiškino kiek įmanoma švelniau ir taip padarė teisės klaidą.

a)      Naudojimo kiekybė ir kokybė

i)      Pozicijų apibūdinimas

88.      Pirmasis iš šių trijų kaltinimų yra susijęs su skundžiamo sprendimo 160–178 punktais. Šiuose punktuose Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas naudojimo „prekyboje“ reikalavimas neturėtų būti aiškinamas taip, kaip reglamento 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse naudojimo „iš tikrųjų“ reikalavimas, taikomas protestams, pagrįstiems ankstesniu prekių ženklu, tačiau būtent taip jį aiškino Apeliacinė taryba.

89.      Apeliantė kritikuoja šį aiškinimą ir teigia, kad jeigu naudojimo „iš tikrųjų“ sąlyga nebūtų taikoma 8 straipsnio 4 daliai, tai, kalbant apie protestus dėl vėlesnio Bendrijos prekių ženklo įregistravimo, registruotiems prekių ženklams būtų keliami kur kas griežtesni naudojimo reikalavimai nei žymenims, patenkantiems į 4 dalies taikymo sritį. Anheuser‑Busch teigia, kad lygiai taip pat kaip reikalavimai, susiję su prekių ženklo pažeidimo konstatavimu (Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalis), yra ne tokie griežti kaip reikalavimai, susiję su tebesitęsiančiu naudojimu (reglamento 15 straipsnis ir 43 straipsnio 2 ir 3 dalys), griežtesni reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi, kai (kaip 8 straipsnio 4 dalies atveju) atitinkama teisė „(sudaro) teisę, kuria leidžiama įsikišti į kitų prekybininkų komercinę veiklą“.

90.      Taigi, Anheuser‑Busch nuomone, naudojimo „iš tikrųjų“ kriterijaus taikymas, viena vertus, reiškia, kad negalima atsižvelgti į nemokamų pavyzdžių tiekimą kaip tokio naudojimo įrodymą, nes, apeliantės teigimu, vadovaujantis Sprendimu Silberquelle(28), toks tiekimas nepatenka į minėtą sąvoką. Be to, apeliantė teigia, kad norint kilmės vietos nuorodos arba geografinės nuorodos, kuriomis remiamasi pagal 8 straipsnio 4 dalį, naudojimą priskirti naudojimui iš tikrųjų, nuoroda turi būti naudojama pagal šio žymens esminę funkciją – paprasčiausia užtikrinti vartotojams atitinkamų prekių geografinę kilmę ir joms būdingas savybes.

ii)    Vertinimas

91.      Budvar laikosi tos pačios pozicijos dėl naudojimo „prekyboje“ aiškinimo kaip ir Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Iš esmės tokia pozicija apima apsisprendimą dėl vienos iš šių alternatyvų: minėtą žodžių junginį prilyginti naudojimo „iš tikrųjų“ sąvokai pagal Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 dalį arba aiškinti ją taip pat, kaip teismų praktikoje aiškinama tapati naudojimo „komercinėje veikloje“ sąvoka pagal Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį.

92.      Faktiškai yra didžiulis skirtumas tarp šių dviejų naudojimo laipsnių. Pirmiausia pagal teismų praktiką prekių ženklas yra „naudojamas iš tikrųjų“ Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 dalies prasme tuomet, kai jis „naudojamas pagal savo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių ar paslaugų, kurioms jis registruotas, kilmės tapatybę šių prekių ar paslaugų realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais, išskyrus simbolinį prekių ženklo naudojimą, siekiant išsaugoti registracijos suteikiamas teises“(29). Kiek tai susiję su naudojimo „prekyboje“ sąvoka, Teisingumo Teismas iki šiol yra turėjęs progą šią sąvoką aiškinti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalį bei 6 straipsnio 1 dalį ir yra nurodęs, kad žymuo yra naudojamas prekybos veikloje, kai jis „naudojamas komercinėje veikloje siekiant ekonominės naudos, o ne asmeniniais tikslais“.

93.      Tačiau, mano nuomone, šioje dviguboje pozicijoje neatsižvelgiama į 8 straipsnio 4 dalies ratio legis. Visų pirma šioje nuostatoje įtvirtintas rinkinys specialių sąlygų, kurias reikia aiškinti atskirai nuo sąlygų, nustatytų kitiems protesto pagrindams; antra, ši nuostata turi savarankišką loginį pagrindimą, besiskiriantį nuo reglamento 43 straipsnio 2 dalies, o svarbiausia, – reglamento 9 straipsnio 1 dalies loginio pagrindimo.

94.      Be abejo, nereikėtų nuvertinti Budvar pateikto argumento, susijusio su teisiniu saugumu (reikalavimas turi būti aiškinamas vienodai visose reglamento nuostatose, kuriose sutinkamas), tačiau šio argumento nepakanka Pirmosios instancijos teismo nuomonei palaikyti. Paprastai pagal šį principą reikalaujama, kad neapibrėžtos teisinės sąvokos aiškinimas būtų vienodas, ypač kai tame pačiame taisyklių rinkinyje arba keliuose taisyklių rinkiniuose, kurių dalykas susijęs, vartojamos tos pačios sąvokos (kaip neabejotinai yra mūsų nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje bei Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje). Vis dėlto šis aiškinimo kriterijus, pagal kurį vienodoms sąvokoms turėtų būti taikomas vienodas apibrėžimas, negalėtų būti toks griežtas, kad būtų visiškai ignoruojama situacija, kurioje atitinkama sąvoka vartojama. Nagrinėjamuoju atveju, nelygu nuostata, kurioje yra vartojamas, aptariamas reikalavimas atlieka visiškai skirtingas funkcijas.

95.      Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad žymuo būtų naudojamas „prekyboje“, ir tai yra sąlyga norint grįsti šiuo žymeniu protestą dėl naujo Bendrijos prekių ženklo įregistravimo; taigi šiuo atveju siekiama sukurti protesto, nukreipto prieš pastangas įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, pagrindą. O reglamento 9 straipsnio 1 dalyje ši sąvoka vartojama apibūdinti Bendrijos prekių ženklui tapataus arba panašaus žymens naudojimą, kurį gali drausti Bendrijos prekių ženklo savininkas; taigi šiuo atveju siekiama tokiomis sąvokomis, kurios (o tai visiškai logiška) yra kiek įmanoma platesnės, garantuoti išimtinės teisės naudoti, kurią turi Bendrijos prekių ženklo savininkas, turinį(30).

96.      Taip 8 straipsnio 4 dalyje nagrinėjama sąvoka vartojama pozityvia prasme, reikalaujant pasiekti minimalią „naudojimo ribą“, norint protestuoti prieš Bendrijos prekių ženklo įregistravimą. O 9 straipsnio 1 dalyje sąvoka vartojama negatyvia prasme, siekiant kuo plačiau apibrėžti įregistruotam prekių ženklui „nedraugišką“ elgesį.

97.      Tačiau tai nereiškia, kad būtų teisinga 8 straipsnio 4 dalį aiškinti remiantis 43 straipsnio 2 dalimi, kaip skundžiamame sprendime aiškino Pirmosios instancijos teismas. Noriu pasakyti, kad naudojimo prekyboje sąvoka reikalauja savarankiško aiškinimo, t. y. kad proteste, pateiktame vieno iš šių žymenų pagrindu, turi būti įrodytas „naudojimas“, kurį būtų verta taip vadinti.

98.      Todėl, mano nuomone, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas naudojimo „prekyboje“ reikalavimas, lygiai kaip ir kiti reikalavimai šioje nuostatoje, yra savarankiškos sąvokos(31), reikalaujančios atskiro aiškinimo.

99.      Visų pirma, manau, jog nors ir nėra svarbiausia, kad žymuo būtų naudojamas „rinkos sukūrimo ar išsaugojimo“ tikslais, jis vis dėlto turi būti naudojamas būtent prekyboje, išskyrus naudojimą asmeniniais tikslais, tačiau, pavyzdžiui, nemokamo pavyzdžių dalijimo nepakanka.

100. Antra, atrodo, būtų pagrįsta reikalauti tokio naudojimo, kuris atitinka tam tikro žymens pagrindinę funkciją. Geografinių nuorodų atveju ši funkcija, be kita ko, reiškia užtikrinimą, kad visuomenė galėtų nustatyti atitinkamo produkto geografinę kilmę ir (arba) jam būdingas savybes.

101. Pagal tokį aiškinimą (kuris, mano nuomone, turi tą privalumą, kad gali būti pritaikytas daugybei įvairių žymenų, patenkančių į 8 straipsnio 4 dalies taikymo sritį) ir su sąlyga, kad pateikiami reikiami įrodymai, taptų svarbūs Anheuser‑Busch argumentai, kad Budvar naudojo žymenį BUD kaip prekių ženklą, o ne produkto geografinei kilmei nurodyti.

b)      Teritorija, svarbi nustatant naudojimą „prekyboje“

i)      Pozicijų apibūdinimas

102. Antrasis kaltinimas yra susijęs su tuo, kokia teritorija yra svarbi nustatant naudojimą „prekyboje“.

103. Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė teritorialumo principą ir neteisingai aiškino Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį, skundžiamo sprendimo 167 ir 168 punktuose konstatuodamas, kad „iš (šios nuostatos) formuluotės nematyti, jog nagrinėjamas žymuo turi būti naudojamas teritorijoje, kurios teisė nurodoma grindžiant minėto žymens apsaugą“. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikia atsižvelgti į Budvar pateiktus įrodymus dėl „Bud“ naudojimo Beniliukse, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje, nors protestas buvo pagrįstas tik išimtinėmis teisėmis, galiojančiomis Austrijoje ir Prancūzijoje.

104. Anheuser‑Busch teigia, kad naudojimo „prekyboje“ reikalavimas nurodo naudojimą tik toje teritorijoje, kurioje žymeniui teikiama apsauga, kuria remiamasi. Anheuser‑Busch teigia, kad to reikalauja teritorialumo principas, kuris taikomas intelektinės nuosavybės teisėms apskritai, ir kilmės vietos nuorodoms konkrečiai. Galiausiai apeliantė dar kartą pateikia argumentą, susijusį su palyginimu su prekių ženklams taikomomis taisyklėmis: jeigu atsižvelgtume į naudojimą šiose kitose teritorijose, nesuderinti žymenys, patenkantys į 8 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, būtų vertinami palankiau nei prekių ženklai pagal 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes pastarųjų atveju šiame straipsnyje reikalaujama naudojimo „iš tikrųjų“ atitinkamoje teritorijoje.

ii)    Vertinimas

105. Kiek tai susiję su antruoju kaltinimu, pritariu apeliantės argumentams, pagrįstiems teritorialumo principu, tačiau dėl jau pateiktų priežasčių nesutinku su argumentu dėl palyginimo su prekių ženklus reglamentuojančiomis taisyklėmis.

106. Mano nuomone, naudojimo reikalavimo teritorinis vertinimas turi būti atliekamas, nepaisant to, kokiu žymeniu yra remiamasi. Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse tiesiogiai nurodyta, jog turi būti pateikti įrodymai apie naudojimą iš tikrųjų „Bendrijoje“ (kai remiamasi Bendrijos prekių ženklu) arba „valstybėje narėje, kurioje ankstesnis nacionalinis prekių ženklas yra saugomas“. Tačiau atitinkamo reikalavimo nebuvimas 8 straipsnio 4 dalyje negali būti aiškinamas taip, kad buvo ketinta netaikyti reikalavimo, natūraliai kylančio veikiant teritorialumo principui, kuris bendrai taikomas visoms intelektinės nuosavybės teisėms(32).

107. Bendrijos teisės aktuose ir teismų praktikoje rasime daugybę pavyzdžių, kai taikomas šis principas.

108. Pavyzdžiui, remiantis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktu galimybės supainioti egzistavimas dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ir dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo turi būti vertinamas atsižvelgiant į visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas(33).

109. Direktyvos 89/104 3 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią prekių ženklo negaliojimo ar atsisakymo registruoti pagrindai netaikomi, kai prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį „dėl naudojimo“, nenurodyta, kur reikia patikrinti tokį naudojimą. Tačiau Teisingumo Teismas konstatavo, kad šiuo tikslu „svarbi tik atitinkamos valstybės narės teritorijos dalyje (arba šiuo atveju Beniliukso teritorijos dalyje), kurioje buvo pateikti atsisakymo registruoti pagrindai, vyraujanti padėtis“(34).

110. Panašiai pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio dalį absoliutūs atsisakymo registruoti Bendrijos prekių ženklą pagrindai netaikomi, jeigu „dėl prekių ženklo naudojimo jis yra tapęs atskiriamas“, o Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad prekių ženklas gali būti įregistruotas pagal šią nuostatą tik tada, jei pateikti įrodymai, jog „prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamųjų požymių Bendrijos dalyje, kurioje jis ab initio neturėjo tokių požymių to paties straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Bendrijos dalį, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, prireikus gali sudaryti viena valstybė narė“(35). Taigi, jeigu prekių ženklas neturi skiriamojo požymio vienoje valstybėje narėje, to pakanka norint užkirsti kelią registracijai Bendrijos lygiu; tačiau, kai tik ženklas, kurį prašoma įregistruoti Bendrijoje, įgyja skiriamąjį požymį toje teritorijoje, kurioje neturėjo tokio požymio, atsisakymo pagrindas nebetaikomas.

111. Galiausiai manau, kad 8 straipsnio 4 dalies tikslai galėtų būti pasiekti tik jeigu teritorialumo principas būtų taikomas griežtai. Jeigu naudojimo „prekyboje“ reikalavimu siekiama užtikrinti, kad žymuo, kuriuo remiamasi, turėtų visuomenėje šiokios tokios reikšmės, visiškai logiška, kad įrodymai dėl tokios naudojant įgytos reikšmės turėtų būti pateikti teritorijos, kurioje žymuo yra apsaugotas, atžvilgiu ir kad nepakanka žymens naudojimo kitoje teritorijoje (galbūt netgi esančioje už Europos Sąjungos ribų), kur žymuo nėra saugomas.

c)      Laikotarpis, svarbus vertinant naudojimą „prekyboje“

i)      Pozicijų apibūdinimas

112. Trečiasis kaltinimas susijęs su laikotarpiu, kuris yra svarbus vertinant naudojimo „prekyboje“ reikalavimą, ypač jo dies ad quem.

113. Anheuser‑Busch nuomone, Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį, nes skundžiamo sprendimo 169 punkte konstatavo, kad iš šios nuostatos nematyti, „jog protestą pateikęs asmuo turi įrodyti, kad nagrinėjamas žymuo buvo naudojamas iki Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo“ ir kad „(daugių) daugiausia gali būti reikalaujama, kaip ir prašoma ankstesnių prekių ženklų atžvilgiu, siekiant išvengti ankstesnių teisių naudojimo, kurį lėmė tik protesto procedūra, kad nagrinėjamas žymuo būtų buvęs naudotas prieš paskelbiant prekių ženklo paraišką Bendrijos prekių ženklų biuletenyje“.

114. Apeliantė teigia priešingai, kad protestuojant prieš prekių ženklo įregistravimą visos sąlygos turi būti tenkinamos vėlesnio prekių ženklo paraiškos pateikimo dieną ir kad protestą pateikusiam asmeniui nereikėtų suteikti ilgesnio laikotarpio naudoti žymenį, kuriuo grindžiamas protestas dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo, prekyboje.

ii)    Vertinimas

115. Šiuo požiūriu, mano nuomone, apeliantė teisingai teigia, kad prireikus įrodymai apie žymens naudojimą turi būti pateikti iki paraiškos pateikimo dienos, o ne iki registracijos paraiškos paskelbimo dienos.

116. Visų pirma dėl priežasčių, nurodytų šios išvados V dalyje, tai, kad teisės aktų leidėjas nepateikia paaiškinimų šiuo klausimu, reiškia, kad ir šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje nurodytas protesto pagrindas turi būti aiškinamas autonomiškai.

117. Viena vertus, būtina atmesti Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime siūlomą Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio taikymą pagal analogiją(36). Tokia Pirmosios instancijos teismo pozicija yra prieštaringa, nes ankstesniuose punktuose šis teismas buvo atmetęs 43 straipsnio taikymą pagal analogiją, kiek tai susiję su naudojimu „prekyboje“. Jeigu naudojimas „prekyboje“ yra aiškinamas kitaip nei naudojimas „iš tikrųjų“ pagal 43 straipsnio 2 dalį, laikantis nuoseklumo, reikia atmesti ir laiko reikalavimo aiškinimą, pateiktą skundžiamame sprendime. Kita vertus, tai taip pat nereiškia, kad šią išvadą galima padaryti paprasčiausia pagal analogiją taikant teismų praktiką dėl 8 straipsnio 5 dalies(37), kuri buvo sugalvota visai kitokiai situacijai (protestui, pagrįstam ankstesniu gerą vardą turinčiu prekių ženklu). Apeliantės minėti sprendimai susiję su aiškiu prioriteto principo, kuris reguliuoja pramoninės nuosavybės teises ir į kurį taip pat reikia atsižvelgti situacijoje, susijusioje su 8 straipsnio 4 dalimi, taikymu.

118. Mano nuomone, prioriteto principas turi būti pagrįstas paraiškos dėl naujojo Bendrijos prekių ženklo pateikimo, o ne šios paraiškos paskelbimo Bendrijos prekių ženklų biuletenyje data. Jeigu siekiama užtikrinti, kad žymens, kuriuo remiamasi proteste, naudojimas prekyboje sustiprintų šį žymenį ir suteiktų jam reikiamą svorį, norint juo pagrįstai remtis proteste dėl naujo Bendrijos prekių ženklo registracijos, protinga reikalauti, kad žymuo būtų naudojamas iki atitinkamos paraiškos dėl registracijos pateikimo dienos.

119. Bet koks kitoks sprendimas galėtų paskatinti sukčiavimą, nes leistų ankstesnės teisės savininkui „suimprovizuoti“ dirbtinį žymens naudojimą pereinamuoju laikotarpiu tarp paraiškos pateikimo dienos (posėdyje buvo patvirtinta, kad tai galima sužinoti neformaliomis priemonėmis) ir jos paskelbimo Bendrijos prekių ženklų biuletenyje dienos vien tam, kad šiuo naudojimu galėtų remtis proteste(38).

120. Savo rašytiniuose paaiškinimuose Budvar teigia, jog 8 straipsnio 4 dalies a punkte konkrečiai reikalaujama, kad teisė naudoti šį žymenį būtų įgyta iki paraiškos įregistruoti Bendrijos prekių ženklą padavimo dienos arba, kai taikytina, iki prašymo suteikti prioritetą paraiškai įregistruoti Bendrijos prekių ženklą pateikimo dienos, tačiau ši laiko sąlyga netaikytina reikalavimui naudoti prekyboje. Todėl, Budvar nuomone, pakanka, kad teisė, kuria grindžiamas protestas, būtų įgyta iki paraiškos dėl prekių ženklo pateikimo dienos, net jeigu ši teisė buvo naudojama tik vėliau, per laikotarpį iki paraiškos oficialaus paskelbimo dienos. Nepritariu tokiam šios nuostatos aiškinimui. Mano nuomone, šios nuostatos formuluotė netrukdo tą pačią laiko sąlygą taikyti ir naudojimo reikalavimui; be to, būtų kur kas logiškiau, jeigu visi 8 straipsnio 4 dalies reikalavimai būtų suderinti laiko atžvilgiu. Priešingu atveju, kaip jau nurodžiau, būtų nesunku pasinaudoti šia sistema sukčiaujant; jeigu, kaip nurodyta pačiame skundžiamame sprendime, siekiama „išvengti ankstesnių teisių naudojimo, kurį lėmė tik protesto procedūra“, turi būti garantijos, kad atitinkamas žymuo būtų naudojamas neatsižvelgiant į tai, ar buvo pateikta paraiška įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, o tai įmanoma užtikrinti tik reikalaujant naudojimo iki paraiškos padavimo dienos.

121. Galiausiai Budvar taip pat teigia, kad registracijos paraiška galima remtis trečiųjų šalių atžvilgiu tik po to, kai ji buvo paskelbta. Mano nuomone, šis argumentas yra neveiksmingas, nes šiuo atveju siekiama nustatyti ne tai, kokia aplinkybė suteikia teisę paduoti protestą, o tai kas įrodo, kad žymuo, kuriuo remiamasi, turi tam tikrą komercinę reikšmę.

d)      Išvada

122. Atsižvelgdamas į tai, kad visi trys kaltinimai yra pagrįsti, manau, kad reikia pripažinti pagrįsta pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antrą dalį.

3.      Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis: „didesnės negu vietinės reikšmės“ reikalavimas

a)      Pozicijų apibūdinimas

123. Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečioje dalyje Anheuser‑Busch tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 179–183 punktuose Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino formuluotę „didesnės negu vietinės reikšmės“.

124. Apeliantė teigia, jog netgi pripažinus, kad pagal 8 straipsnio 4 dalį „didesnės negu vietinės reikšmės“ turi būti žymuo (o ne jo naudojimas), sąvoka „reikšmė“ būtinai turi būti siejama su šalies, kurioje šis žymuo yra saugomas, rinka, ir šis žymuo gali turėti „reikšmės“ prekyboje tik jeigu naudojamas šioje rinkoje. Vien tai, kad dviejų arba daugiau valstybių įstatymai suteikia privačiam asmeniui išimtines teises konkretaus žymens atžvilgiu, dar nereiškia, kad vien dėl šios priežasties žymuo jau turi „reikšmę“ prekyboje tose valstybėse.

125. Be to, Anheuser‑Busch tvirtina, kad apsaugos, teikiamos pagal nacionalinę teisę, geografinė taikymo sritis šiais tikslais nėra tinkamas kriterijus, nes priešingu atveju aptariamam reikalavimui būtų taikytina valstybių narių nacionalinė teisė, o tai pažeistų teismų praktiką, pagal kurią Bendrijos prekių ženklas yra autonominis ir nepriklauso nuo nacionalinės teisės (2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Develey prieš VRDT, C‑238/06 P, p. I‑9375, 65 ir 66 punktai).

b)      Vertinimas

126. Mano nuomone, skundžiamame sprendime pateiktas išimtinai pažodinis aiškinimas pernelyg griežtai paremtas 8 straipsnio 4 dalies formuluote.

127. Visų pirma, kaip nurodyta skundžiamame sprendime(39), reikia pritarti, kad formuluotė „didesnės negu vietinės reikšmės“ apibūdina nagrinėjamą žymenį, o ne jo naudojimą prekyboje; trumpai tariant, ji nurodo nagrinėjamo žymens, o ne jo naudojimo reikšmę. Tai patvirtina kelių skirtingų šios nuostatos kalbinių versijų analizė. Viena iš aiškiausių – versija italų kalba, nes joje yra jungtukas „ir“ („contrassegno utilizzato nella normale prassi commerciale e di portata non puramente locale“), tačiau lygiai taip pat jokių abejonių nepalieka versijos prancūzų („signe utilisé dans la vie des affaires dont la portée n'est pas seulement locale“), portugalų („sinal utilizado na vida comercial cujo alcance não seja apenas local“) ir vokiečių („eingetragenen Marke oder eines sonstigen im geschäftlichen Verkehr benutzten Kennzeichenrechts von mehr als lediglich örtlicher Bedeutung“) kalbomis, ir būtų sudėtinga pasirinkti kitokį aiškinimą, net jeigu kai kurios formuluotės kelia tam tikrą abejonę, pavyzdžiui, versijoje ispanų („signo utilizado en el tráfico económico de alcance no únicamente local“) ir anglų („sign used in the course of trade of more than mere local significance“) kalbomis.

128. Priešingai, nepaisant Pirmosios instancijos teismo tvirtinimų skundžiamame sprendime, išdėstytos aplinkybės negali reikšti, kad žymens reikšmė prilygsta jo teisinės apsaugos geografinei taikymo sričiai arba kad žymuo yra didesnės negu vietinės reikšmės vien todėl, kad jis teisiškai saugomas daugiau nei vienoje šalyje.

129. Kaip jau nurodžiau, 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai neapsiriboja griežtai teisine sfera. Bendrijos teisės aktų leidėjo vartojamos sąvokos ir tikrasis nuostatos tikslas reikalauja tokio aiškinimo, kuris būtų susijęs su faktinėmis aplinkybėmis ir žymens reikšme prekyboje(40).

130. Visų pirma, panašu, kad sąvoka „reikšmė“ ir atitinkamos kitose kalbinėse versijose vartojamos sąvokos yra susijusios su faktiniais klausimais, o ne su apsaugą teikiančios nuostatos teritorine taikymo sritimi(41). Šį požiūrį patvirtina aplinkybė, į kurią jau esu atkreipęs dėmesį, kad 8 straipsnio 4 dalis apima įvairių žymenų grupę, iš kurių keli yra saugomi dėl naudojimo, o kiti – dėl registracijos.

131. Antra, ši išvada darytina išanalizavus visus reikalavimus, kuriuos nustato Reglamentas Nr. 40/94 tam, kad žymeniu būtų galima remtis kaip santykiniu atsisakymo registruoti pagrindu pagal 8 straipsnio 4 dalį. Kaip jau nurodžiau, šie reikalavimai gali būti skirstomi į dvi pagrindines grupes: pirma, du nacionalinės teisės reikalavimai (įtvirtinti 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose), kuriais siekiama užtikrinti, kad žymuo yra ir anksčiau buvo konkrečiai saugomas nacionaliniu lygiu; ir, antra, du reikalavimai (naudojimo „prekyboje“ ir „didesnės negu vietinės reikšmės“), kuriuos apeliantė visiškai teisingai laiko autonominėmis „Bendrijos teisės“ sąlygomis, reikalingomis tam, kad šis protesto pagrindas galėtų būti grindžiamas tik tais žymenimis, kurie ne tik saugomi nacionaliniu lygiu, tačiau taip pat naudojami prekyboje ir turi joje tam tikrą reikšmę.

132. Sudėtinga sąvoką „reikšmė“ atskirti nuo rinkos, kurioje žymuo egzistuoja ir kurioje jis naudojamas. Neatsitiktinai reikalavimas žymenį naudoti „prekyboje“ paminėtas pirmasis; nors šis reikalavimas nurodo žymenį, jo aiškinimas yra neatsiejamai susijęs su situacija. Straipsnis turi būti aiškinamas kaip visuma.

133. Todėl neįregistruoti prekių ženklai ir kiti žymenys, patenkantys į 8 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, gali veikti kaip santykiniai atsisakymo registruoti pagrindai tik jeigu prekyboje jie yra didesnės negu vietinės reikšmės(42). Teritorija, kurioje reikia vertinti šią reikšmę, yra ta teritorija, kurioje žymeniui suteikiama teisinė apsauga(43), tačiau vien tokia apsauga valstybės narės arba netgi kelių valstybių narių teritorijoje dar neužtikrina, kad įvykdytas reikšmės reikalavimas.

134. Trečia, pirma išdėstytas aplinkybes taip pat patvirtina teleologinis aiškinimas. Kaip jau ne kartą nurodžiau, reikšmės reikalavimo įtvirtinimas atspindi teisės aktų leidėjo ketinimą uždrausti pagal 8 straipsnio 4 dalį naudoti žymenis, kurie nėra „verti“ užkirsti kelią panašaus prekių ženklo registracijai Bendrijos lygiu(44).

135. Pagal Reglamento Nr. 40/94 1 straipsnį įregistruotas Bendrijos prekių ženklas galioja ir yra saugomas visoje Europos Sąjungoje. Dėl to ankstesnė neįregistruota teisė gali užkirsti kelią Bendrijos prekių ženklo, kuriuo ketinama apimti 27 valstybių narių teritoriją, registracijai tik jeigu ši teisė turi tokią reikšmę, kuri galėtų pateisinti jos viršenybę prieš šį vėlesnį Bendrijos prekių ženklą. Jos „reikšmė“ turi būti tokia, kad potencialiai galėtų užkirsti kelią prekių ženklo registracijai visoje Europos Sąjungoje, ir ši reikšmė negali būti paremta vien teisės, kuria remiamasi, apsaugos teritorine taikymo sritimi.

136. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas yra lengvai pritaikomas žymenims, kuriems, kaip antai „Bud“, tarptautinė apsauga taikoma dėl registracijos. Tačiau dauguma žymenų, kuriems gali būti taikoma 8 straipsnio 4 dalis, neturi tokių savybių.

137. Viena vertus, panašu, kad 8 straipsnio 4 dalis iš esmės yra skirta žymenims, saugomiems tik vienoje valstybėje narėje(45), o ne kur kas mažiau ženkliems tarptautinės apsaugos atvejams. Jeigu „reikšmės“ reikalavimą vertinsime kaip sinonimą teisinės apsaugos teritorinei taikymo sričiai, tai a priori turėsime atmesti teisę pagal 8 straipsnio 4 dalį remtis žymenimis, kurie yra saugomi visoje valstybės narės teritorijoje, tačiau ne už jos ribų, nes tokie žymenys niekada neturės didesnės negu vietinės reikšmės(46). Kad šiems žymenims būtų taikoma ši nuostata, būtina sąvoką „reikšmė“ aiškinti labiau faktine prasme, t. y. reikalaujant, kad žymuo būtų žinomas didesnėje nei, pavyzdžiui, miesto arba regiono teritorijoje.

138. Kita vertus skundžiamame sprendime pasiūlyta išeitis netinka žymenims, kurie, kaip antai neįregistruoti prekių ženklai, yra sukurti ir nusipelno apsaugos dėl naudojimo, nesant būtinybės jų registruoti. Tokiais atvejais, sudarančiais daugumą atvejų, kuriems taikoma nagrinėjama nuostata, naudojimo reikšmę ne taip jau lengva atskirti nuo teisinės apsaugos reikšmės.

139. Galiausiai manau, kad, priešingai nei teigiama skundžiamo sprendimo 180 punkte, Reglamento Nr. 40/94 107 straipsnis neprieštarauja šioje išvadoje mano pateiktam aiškinimui.

140. 8 straipsnio 4 dalis veikia paraleliai su 107 straipsniu, kuris leidžia naujo Bendrijos prekių ženklo ir ankstesnio vien tik vietinės reikšmės žymens „koegzistavimą“ ir numato, kad šios ankstesnės vien tiktai vietinės reikšmės teisės (kuria dėl to negalima remtis grindžiant protestą dėl Bendrijos prekių ženklo įregistravimo, tačiau kuri yra saugoma valstybėje narėje) savininkas „gali protestuoti prieš Bendrijos prekių ženklo naudojimą toje vietovėje, kurioje jo teisės yra apsaugotos“. Remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad jeigu žymuo yra vietinės reikšmės, jo apsauga apsiriboja atitinkamos valstybės narės teritorija, o jeigu žymuo yra didesnės negu vietinės reikšmės, jis saugomas visoje Europos Sąjungoje(47); vis dėlto tai nereiškia, kad apsauga Bendrijos lygiu (kaip protesto dėl vėlesnio prekių ženklo registracijos patenkinimo rezultatas) turi būti suteikta tik jeigu teisinė apsauga teikiama daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Mano nuomone, 107 straipsnio nepakanka neišardomam ryšiui tarp žymens reikšmės ir jam teikiamos apsaugos teritorinės taikymo srities nustatyti taip, kaip siūloma skundžiamame sprendime.

141. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad net jeigu tokia geografinė nuoroda kaip antai „Bud“, būtų saugoma daugiau nei vienoje valstybėje pagal tarptautinę sutartį, ji netenkintų „daugiau negu vietinės reikšmės“ reikalavimo, jeigu (kaip, atrodo, yra nagrinėjamu atveju) būtų galima įrodyti, kad ši geografinė nuoroda yra žinoma ir naudojama tik vienoje iš valstybių, kurioje jai teikiama apsauga.

142. Todėl manau, kad reikia pripažinti pagrįsta pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečią dalį.

4.      Išvada

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti pagrįstomis pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antrą ir trečią dalis, tačiau atmesti šio pagrindo pirmą dalį.

B –    Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies ir 74 straipsnio 1 dalies pažeidimas

1.      Pozicijų apibūdinimas

143. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde, susijusiame su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies ir 74 straipsnio 1 dalies pažeidimu, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 199 punkte padarė teisės klaidą, nes konstatavo, kad VRDT apeliacinė taryba turėjo savo iniciatyva ištirti taikytiną nacionalinę teisę, įskaitant teismų praktiką, susijusią su Budvar teise uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, remiantis geografine nuoroda. Laikantis nuomonės, kad nacionalinių procesų baigtį galima sužinoti iš visiems prieinamų šaltinių ir kad dėl šios priežasties tai buvo plačiai žinomas faktas, kuriam netaikoma įrodinėjimo našta, pagal reglamento 74 straipsnį tenkanti protestą pateikusiam asmeniui, Pirmosios instancijos teismas pažeidė šią nuostatą, pagal kurią protesto procedūroje VRDT nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą.

2.      Vertinimas

144. Faktiškai antruoju apeliacinio skundo pagrindu keliami du atskiri klausimai.

145. Visų pirma reikia apsvarstyti, ar Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad VRDT savo iniciatyva išnagrinėtų atitinkamoje valstybėje narėje pradėtų teisminių procesų būklę ir baigtį, taigi atitinkamai, ar nacionalinių teismų sprendimai šiuo atžvilgiu yra plačiai žinomi faktai.

146. Panaikintuose sprendimuose VRDT apeliacinė taryba atsižvelgė tik į kelis Prancūzijos ir Vokietijos teismų sprendimus, kuriuose buvo atsisakyta leisti žymens „Bud“ savininkams uždrausti Anheuser‑Busch šį žymenį naudoti atitinkamos valstybės teritorijoje. Tuo metu šie nacionaliniai sprendimai dar nebuvo galutiniai, tačiau Apeliacinė taryba neatsižvelgė į šią aplinkybę, kurios Budvar nenurodė.

147. Mano nuomone, VRDT apeliacinė taryba kuo puikiausia laikėsi protesto procedūrą reglamentuojančių taisyklių, visų pirma – Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalyje išdėstytų bendrųjų įrodymų naštos taisyklių. Nustačius bendrąją taisyklę, t. y. VRDT pareigą faktus nagrinėti savo iniciatyva, toliau 74 straipsnio 1 dalyje numatyta: „tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju Tarnyba nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą“.

148. Taigi įrodinėjimo našta besąlygiškai tenka protestą pateikusiam asmeniui, ir VRDT negali būti kaltinama, kad neatsižvelgė į teismų sprendimus, kurie, priešingai Pirmosios instancijos teismo tvirtinimams, nėra „plačiai žinomi faktai“. Nors šaltiniai, kurie galėjo suteikti šią informaciją, Apeliacinei tarybai buvo „prieinami“, ne Taryba, o suinteresuotoji šalis turėjo patikrinti visą byloje pateiktą informaciją ir pirmiausia – ar nacionalinėje byloje priimtas sprendimas yra galutinis.

149. Antra, grįsdama apeliacinio skundo antrąjį pagrindą apeliantė netiesiogiai pateikia antrąjį kaltinimą. Konkrečiai kalbant, Anheuser‑Busch tvirtina, kad „Apeliacinė taryba turi įrodymų, jog Budvar nesėkmingai siekė, kad nacionaliniuose teismuose būtų pripažintos teisės, kuriomis ji dabar remiasi Anheuser‑Busch paraiškų dėl Bendrijos prekių ženklo atžvilgiu. <...> Budvar nepateikė nė vieno sprendimo, leidžiančio pripažinti jos teises pagal 8 straipsnio 4 dalį“. Iš apeliacinio skundo formuluočių galima daryti išvadą, kad, kaip teigia Anheuser‑Busch, reglamento 8 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, jog protestuojantis asmuo turi įrodyti, kad jam pavyko sėkmingai uždrausti vėlesnio prekių ženklo naudojimą ir kad nepakanka vien turėti abstrakčią teisę uždrausti naujesnio prekių ženklo naudojimą.

150. Jeigu apeliantė palaiko tokį aiškinimą, aš su juo nesutinku. Mano nuomone, akivaizdu, jog 8 straipsnio 4 dalies b punkte reikalaujama tik tiek, kad norėdamas apsaugoti savo žymenį nacionaliniu lygiu protestuojantis asmuo turėtų abstrakčią teisę. Protestą galima pateikti, jeigu tokia teisė yra turima, net jeigu ja nebuvo pasinaudota arba ji nebuvo aiškiai pripažinta teisme.

151. Galima teigti, kad reikalaujant vien abstrakčios teisės visi argumentai, susiję su nacionalinių procesų būkle (t. y. ar atitinkamą teisę pripažįstantys nacionalinių teismų sprendimai yra galutiniai), tampa nebesvarbūs. Tačiau nacionaliniai sprendimai (galutiniai arba negalutiniai), kurie, kaip antai nagrinėjamu atveju, paneigia teisę uždrausti vėlesnio prekių ženklo naudojimą, gali būti įrodymai, kad tokia teisė neegzistuoja.

152. Remdamasis tokiu paaiškinimu manau, kad reikia pripažinti pagrįstu apeliacinio skundo antrąjį pagrindą.

C –    Apeliacinio skundo pripažinimas pagrįstu ir bylos grąžinimas Bendrajam Teismui

153. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad apeliacinį skundą reikia pripažinti pagrįstu, t. y. pripažinti pagrįstais antrąjį apeliacinio skundo pagrindą ir pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antrą ir trečią dalis, o skundžiamą sprendimą panaikinti.

154. Kadangi panašu, kad nurodytos klaidos gali būti ištaisytos tik nagrinėjant faktines aplinkybes, manau, kad šioje bylos stadijoje Teisingumo Teismas negali pats paskelbti galutinio sprendimo, kaip numatyta Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 1 dalyje, todėl siūlau bylą grąžinti Bendrajam Teismui tokiam nagrinėjimui atlikti ir, atsižvelgiant į jį, naujam sprendimui priimti.

155. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas turės nuspręsti, ar Budvar įrodė žymens „Bud“ naudojimą „prekyboje“, kol Anheuser‑Busch pateikė pirmąją paraišką įregistruoti „Bud“ kaip Bendrijos prekių ženklą. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas turės autonomiškai aiškinti naudojimo „prekyboje“ reikalavimą, kitaip tariant, aiškinti jį ne pagal analogiją taikydamas teismų praktikoje pateiktą šios sąvokos aiškinimą, bet atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 40/94 9 straipsnio 1 dalį.

VII – Bylinėjimosi išlaidos

156. Kadangi siūlau bylą grąžinti Bendrajam Teismui, su apeliaciniu skundu susijusių bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimas turi būti atidėtas.

VIII – Išvada

157. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:

1.      Pripažinti pagrįstu Anheuser‑Busch apeliacinį skundą dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimo sujungtose bylose T‑225/06, T‑255/06, T‑257/06 ir T‑309/06.

2.      Grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui.

3.      Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.


1 – Originalo kalba: ispanų.


2 – Paskutinysis iš jų yra 2010 m. liepos 29 d. Sprendimas Anheuser‑Busch, Inc. Prieš VRDT ir Budějovický Budvar (C‑214/09 P, Rink. p. I‑0000). Išsamiau apie ginčo istorines priežastis ir apie paskutiniuoju metu vykusį bylinėjimąsi žr. 2009 m. vasario 5 d. generalinio advokato M. Ruiz‑Jarabo Colomer išvadą byloje Budějovický Budvar (C‑478/07, Rink. p. I‑7721).


3 – Sujungtos bylos T‑225/06, T‑255/06, T‑257/06 ir T‑309/06, Rink. p. II‑3555.


4 – OL L 11, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146.


5 – Priimtas 1958 m. spalio 31 d., peržiūrėtas 1967 m. liepos 14 d. Stokholme ir iš dalies pakeistas 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 13172, p. 205).


6 – Šiuo metu „Lisabonos sąjungą“ (http://www.wipo.int/treaties/en) sudaro 26 valstybės, tarp jų ir Čekijos Respublika.


7 – Kiek tai susiję su Austrija, ši sutartis paskelbta 1981 m. vasario 19 d. Bundesgesetzblatt für die Republik Österreich (BGBl. Nr. 75/1981) ir įsigaliojo 1981 m. vasario 26 d. neribotam laikotarpiui.


8 – 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1).


9 – 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189).


10 – Byla T‑225/06.


11 – Bylos T‑255/06 ir T‑257/06.


12 – Byla T‑309/06.


13 ‑ 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92).


14 – 8 straipsnio 2 dalies c punkte šiuo požiūriu nėra jokių nuorodų.


15 – 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 11847, p. 108) 6bis straipsnis, kuriuo šiuo požiūriu remiamasi Reglamente Nr. 40/94, reikalauja saugoti plačiai žinomus prekių ženklus, priklausančius asmenims, turintiems teisę į konvencijoje numatytas privilegijas.


16 – Tačiau jeigu prekių ženklai yra tapatūs ir prekės arba paslaugos yra tapačios, galimybė suklaidinti preziumuojama; tai, atrodo, kyla iš reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punkto.


17 – Priešingu atveju protestas turėtų būti grindžiamas 2 dalies c punktu.


18 – Procedūros Vidaus rinkos derinimo tarnyboje (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) gairės. C dalis: Protestų gairės (p. 312–339).


19 – Informacija paremta Protestų gairėse pateiktu žymenų sąrašu.


20 – 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 93, p. 12).


21 – Reglamentas Nr. 207/2009.


22 – Mano nuomone, atsižvelgiant į 2009 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Budějovický Budvar, ši geografinių nuorodų rūšis gali išlikti tik jeigu šios nuorodos yra paprasčiausios nuorodos, nepatenkančios į Reglamento Nr. 510/2006 taikymo sritį. Vis dėlto, remiantis šiuo sprendimu, galima daryti išvadą, kad kilmės nuorodos ir geografinės nuorodos, kurios galėjo būti, tačiau nebuvo įregistruotos Bendrijos lygiu, nebegali toliau „naudotis“ apsauga nacionaliniu lygiu, ypač pagal dvišalę sutartį tarp dviejų valstybių narių. Remiantis byloje esančiais duomenimis, Budvar tiesiogiai rėmėsi žymeniu BUD kaip „kilmės nuoroda“. Be galimų neaiškumų dėl šio žymens tikrojo pobūdžio, pagal minėtą teismų praktiką dėl Reglamento Nr. 510/2006 išsemiamojo pobūdžio vien to, kad žymuo buvo pristatytas kaip kilmės nuoroda, kuri nebuvo įregistruota Bendrijos lygiu, gali pakakti konstatuoti, kad jis yra negaliojantis, kiek tai susiję su protestu. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šios aplinkybės neturi jokio poveikio nagrinėjamajai bylai, nes Anheuser‑Busch neiškėlė šio galimo žymens, kuriuo remiamasi, trūkumo, ir tai nėra pagrindas, kurį Teisingumo Teismas galėtų arba privalėtų nagrinėti savo iniciatyva, ypač apeliacinėje byloje.


      Kiek tai susiję su „viešojo intereso“ pagrindais, žr. 2000 m. kovo 30 d. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje Salzgitter prieš Komisiją (C‑210/98 P, Rink. p. I‑5843) 141–143 punktus ir 2007 m. kovo 1 d. generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje Common Market Fertilizers prieš Komisiją (C‑443/05 P, Rink. p. I‑7209) 102 ir 103 punktus. Taip pat galima būtų nurodyti B. Vesterdorf „Le relevé d'office par le juge communautaire“, Une Communauté de droit: Festschrift für G. C. Rodríguez Iglesias, Nomos, 2003, p. 551 ir paskesni.


23 – Kaip matyti iš 2006 m. birželio 14 d. Apeliacinės tarybos sprendimo 13 punkto b papunkčio, tokios pačios pozicijos Budvar laikėsi ir VRDT protesto procedūroje.


24 – Reglamento Nr. 510/2006 14 straipsnis ir naujojo reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo (Reglamento Nr. 207/2009) 7 straipsnio 1 dalies k punktas.


25 – Žr. ankstesnėje išnašoje minėtas nuostatas.


26 – 2002 m. spalio 23 d. Sprendimo Matratzen Concord prieš VRDT – Hukla Germany (MATRATZEN) (T‑6/01, Rink. p. II‑4335) 55 punktas; 2004 m. birželio 30 d. Sprendimo BMI Bertollo prieš VRDT – Diesel (DIESELIT) (T‑186/02, Rink. p. II‑1887) 71 punktas; 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo PepsiCo prieš VRDT – Intersnack Knabber‑Gebäck (RUFFLES) (T‑269/02, Rink. p. II‑1341) 26 punktas ir 2007 m. kovo 22 d. Sprendimo Saint‑Gobain Pam prieš VRDT – Propamsa (PAM PLUVIAL) (T‑364/05, Rink. p. II‑757) 88 punktas.


27 – Reglamente Nr. 510/2006.


28 – 2009 m. sausio 15 d. Sprendimo Silberquelle (C‑495/07, Rink. p. I‑137) 21 ir 22 punktai.


29 – 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimo Sunrider prieš VRDT (C‑416/04 P, Rink. p. I‑4237) 70 punktas ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Il Ponte Financiaría prieš VRDT (C‑234/06 P, Rink. p. I‑7333) 72 punktas. Taip pat dėl Direktyvos 89/104 10 straipsnio 1 dalies žr. 2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul (C‑40/01, Rink. p. I‑2439) 43 punktą ir 2004 m. sausio 27 d. Nutarties La Mer Technology (C‑259/02, Rink. p. I‑1159) 27 punktą.


30 – Direktyvos 89/104 5 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis skirtos tam pačiam tikslui. Sutinku su kolegės generalinės advokatės E. Sharpston tvirtinimu, kad Direktyvos 89/104 aiškinimas turi būti suderintas su Reglamento Nr. 40/94 aiškinimu (2009 m. kovo 12 d. išvados byloje Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli, C‑529/07, Rink. p. I‑0000, 16 punktas), tačiau nemanau esant įmanoma tuo remiantis daryti tokią išvadą, kurią, panašu, daro Budvar, kad tokio „suderinimo“ turi būti siekiama, neatsižvelgiant į kiekvieno straipsnio atliekamą funkciją. Nagrinėjamu atveju suderinimo būtų reikalaujama tarp direktyvos 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies bei reglamento 9 straipsnio 1 dalies; šių nuostatų dalykas yra panašus (šiuo metu šios nuostatos yra minimos teismų praktikoje). Tačiau, mano nuomone, teismų praktikoje suformuluoto šių nuostatų apibrėžimo taikymas 8 straipsnio 4 daliai nėra akivaizdus.


31 – Faktiškai, be šio Bendrijos reikalavimo naudoti prekyboje, žymuo taip pat turi tenkinti tokį naudojimo lygį, kurio prireikus iš jo reikalaujama atitinkamos valstybės narės nuostatose, kad jo savininkui būtų suteikta „teisė uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą“ (Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies b punktas).


32 – Vienas iš pirmųjų šį principą pripažino A. Hagens, kuris dar 1927 m. ginčijo Vokietijos doktrinos atstovų tradicinį požiūrį dėl prekių ženklų universalumo ir teigė, kad toks požiūris netinkamas, nes jo taikymas reiškia įsikišimą į suverenių užsienio valstybių teisinę sferą (A. Hagens „Warenzeichenrecht“, Berlynas ir Leipcigas, 1927). Vokietijos Aukščiausiasis teismas patvirtino A. Hagens požiūrį 1927 m. rugsėjo 20 d. sprendime, ir šiandien jis visuotinai pripažįstamas kaip prekių ženklų teisės principas; o tarptautinės sutartys, kurios daugiausia yra grindžiamos abipusiškumo principu, mano nuomone, nesumažina šio principo svarbos.


33 – Šiuo požiūriu žr. 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Alcon prieš VRDT (C‑412/05 P, Rink. p. I‑3569) 51 punktą ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Il Ponte Financiaría prieš VRDT (C‑234/06 P, Rink. p. I‑7333) 60 punktą.


34 – 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Bovemij Verzekeringen (C‑108/05, Rink. p. I‑7605) 22 punktas. Be to, generalinė advokatė E. Sharpston savo išvadoje šioje byloje kaip išeities poziciją pasitelkia būtiną šių reikalavimų teritorinį vertinimą ir teigia, kad, skirtingai nei gali būti reikalaujama nacionaliniams prekių ženklams, Bendrijos prekių ženklų atveju yra pagrįsta reikalauti, kad prekių ženklo savininkas įrodytų „įgytą skiriamąjį požymį dėl naudojimo didesnėje geografinėje teritorijoje“ (45 punktas).


35 – 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Storck prieš VRDT (C‑25/05 P, Rink. p. I‑5719) 83 punktas.


36 – Nors skundžiamame sprendime reglamento 43 straipsnis šiuo atžvilgiu konkrečiai nėra minimas, jo 169 punkte nurodyta, kad paskelbimo datos kriterijaus reikalaujama „kaip ir prašoma ankstesnių prekių ženklų atžvilgiu“, taigi daroma aiški nuoroda į šiame straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.


37 – Žr. 36 išnašą.


38 – Posėdyje taip pat buvo patvirtinta, kad šis laikotarpis gali tęstis kelis mėnesius arba netgi daugiau nei metus, kaip antai kelių paraiškų, su kuriomis susijusi nagrinėjama byla, atveju. Taigi tokiais atvejais akivaizdžiai padidėja tikimybė, kad tam tikri sluoksniai sužinos apie paraiškos padavimą dar iki jos paskelbimo dienos. Susirūpinimą gali sukelti tik tokia situacija, jeigu vienintelis įrodytas žymens, kuriuo remiamasi, naudojimas buvo laikotarpiu tarp paraiškos dėl prekių ženklo pateikimo ir jos paskelbimo dienos.


39 – 180 punktas.


40 – Kalbu apie tokį aiškinimą, kuris yra artimesnis, nors ir ne visais aspektais tapatus, aiškinimui, kurį VRDT yra išdėsčiusi Protestų gairėse. VRDT nuomone, žymens reikšmės vertinimas, reikalaujamas 8 straipsnio 4 dalyje, negali būti atliekamas tik iš geografinės perspektyvos – jis taip pat turi būti pagrįstas „žymens naudojimo ekonomine dimensija“, atsižvelgiant į naudojimo intensyvumą, trukmę, prekių ir paslaugų, kurioms jis naudojamas, paplitimą ir šiuo žymeniu paremtas reklamos priemones. Pats Pirmosios instancijos teismas yra pripažinęs šį VRDT aiškinimą kitame sprendime, priimtame netrukus po to, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, t. y. 2009 m. kovo 24 d. Sprendime Moreira da Fonseca prieš VRDT – General Óptica (T‑318/06‑T—321/06) Rink. p. II‑649. Teisingumo Teismo prašymu daugelyje posėdyje pateiktų pastabų didelis dėmesys buvo skirtas šių dviejų Pirmosios instancijos teismo sprendimų skirtumams. Anheuser‑Busch ir VRDT, nors ir pripažino, kad šie sprendimai yra pagrįsti skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ir skirtingomis teisėmis, vis dėlto teigė, kad skirtingas žymenų, kuriais buvo remtasi, pobūdis (geografinė nuoroda byloje Budějovický Budvar ir įmonės pavadinimas byloje General Óptica) yra nesvarbus ir nepateisina skirtingų sprendimų. Budvar tvirtino, kad byla General Óptica buvo susijusi su žymeniu, saugomu tiktai dėl naudojimo, o tai, jos teigimu, kilmės vietos nuorodų atveju yra nesvarbu, nes jos egzistuoja ir yra saugomos vien dėl registracijos. Iš to Budavr padarė išvadą, kad sprendimai vienas kitam neprieštarauja ir kad 8 straipsnio 4 dalies reikalavimai turi būti vertinami kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į žymens, kuriuo remiamasi, pobūdį. Nepritariu Budvar nuomonei.


41Real Academia Española žodyne žodis „alcance“ apibrėžiamas kaip „capacidad de alcanzar o cubrir una distancia“; Academia francesa sąvoką „portée“ apibrėžia, kaip, be kita ko, „distance maximale à laquelle une chose peut ejercer son effet, étendue, champ d'application d'un phénomène“. Itin išraiškinga yra versijoje anglų kalba vartojama sąvoka „significance“, kurį Cambridge Advanced Learner's Dictionary pripažįsta „importance“ ir „special meaning“ sinonimu.


42 – Šiuo požiūriu žr. C. Fernández Novoa „El sistema comunitario de marcas“, Madridas, Montecorvo, 1995, p. 167, ir A. von Mühlendahl, D. Ohlgart ir V. Bomhard „Die Gemeinschaftsmarke“, Miunchenas, Bech, 1998, p. 38.


43 – Tai kyla iš nagrinėto teritorialumo principo.


44 – Šiuo požiūriu žr. D. Kitchin, D. Llewelyn, J. Mellor, R. Meade, T. Moody‑Stuart ir D. Keeling „Kerly's Law of Trade Marks and Trade Names“, Londonas, Sweet & Maxwell, 2005, p. 274.


45 – Štai kodėl joje daroma nuoroda į „žymens naudojimą reglamentuojančius valstybės narės įstatymus“.


46 – Remiantis šiuo Pirmosios instancijos teismo aiškinimu, darytina išvada, kad tokią reikšmę gali garantuoti tik tarptautinė apsauga (šiuo požiūriu žr. skundžiamo sprendimo 181 punktą: „nurodytos ankstesnės teisės turi didesnę negu vietinę reikšmę tiek, kiek jų apsauga pagal Lisabonos susitarimo 1 straipsnio 2 dalį ir dvišalės sutarties 1 straipsnį apima ne tik jų kilmės teritoriją“).


47 – Remdamasis šia idėja J. Fleckenstein laikosi nuomonės, kad šie du straipsniai sudaro „sistemą“; J. Fleckenstein „Der Schutz territorial beschränkter Kennzeichen“, Peter Lang (leid.) Europäische Hochschulschriften, Frankfurtas prie Maino, 1999, p. 104.