GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2013 m. liepos 11 d.(1)
Byla C‑262/12
Association Vent De Colère! Fédération nationale,
Alain Bruguier,
Jean‑Pierre Le Gorgeu,
Marie‑Christine Piot,
Eric Errec,
Didier Wirth,
Daniel Steinbach,
Sabine Servan‑Schreiber,
Philippe Rusch,
Pierre Recher,
Jean‑Louis Moret,
Didier Jocteur Monrozier
prieš
Ministre de l’Écologie, du Développement durable, des Transports et du Logement
ir
Ministre de l’Économie, des Finances et de l’Industrie
(Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Valstybės pagalba – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Valstybės ar iš jos valstybinių išteklių suteiktos pagalbos sąvoka – Vėjo jėgainių pagaminta elektros energija – Pareiga pirkti už didesnę nei rinkos kainą – Visiškas kompensavimas – Vadinamoji „PreussenElektra“ teismo praktika – Galutinių elektros energijos vartotojų mokėtinos įmokos“
1. Šis Prancūzijos Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prejudicinis klausimas susijęs su vieno iš valstybės pagalbos sąvoką sudarančių kriterijų, t. y. valstybės ar iš jos valstybinių išteklių suteiktos pagalbos sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, išaiškinimu atsižvelgiant į elektros energijos vidaus rinką. Pagrindinėje byloje nagrinėjamas skundas, kurį Conseil d’État (Valstybės Taryba) pateikė asociacija Vent de Colère – Fédération nationale ir vienuolika kitų pareiškėjų (toliau – Vent de Colère ir kt.) dėl dviejų ministrų nutarimų, kuriais nustatomos mechaninę vėjo energiją naudojančių įrenginių pagamintos elektros energijos supirkimo sąlygos (toliau – skundžiami nutarimai)(2).
2. Teisingumo Teismui pateiktas pagrindinis klausimas susijęs su finansavimo mechanizmu, pagal kurį kompensuojamos papildomos išlaidos, kurių Prancūzijoje patiria iš vėjo pagamintos elektros energijos skirstytojai dėl nustatytos pareigos pirkti šią elektros energiją už didesnę nei rinkos kainą. Ši pareiga skirstytojams nustatyta pagal 2000 m. vasario 10 d. Įstatymą Nr. 2000‑108 dėl su elektros energija susijusios viešosios paslaugos modernizavimo ir vystymo (toliau – Įstatymas Nr. 2000‑108)(3). Pagal šį įstatymą dėl pareigos pirkti patiriamos papildomos išlaidos buvo kompensuojamos iš Caisse des dépôts et des consignations (Depozitų ir konsignacijų kasa, toliau ‒ CDC) administruojamo elektros energijos gamybos viešosios paslaugos fondo, finansuojamo iš tame įstatyme nurodytų gamintojų, tiekėjų ir skirstytojų mokėtinų įmokų.
3. Tačiau pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme skundžiamą mechanizmą, įsigaliojus Įstatymo Nr. 2000‑108 pakeitimams (toliau – iš dalies pakeistas Įstatymas Nr. 2000‑108)(4), nuo tada numatyta, kad dėl minėtos pareigos pirkti patiriamos papildomos išlaidos visiškai kompensuojamos iš nacionalinėje teritorijoje įsikūrusių galutinių elektros energijos vartotojų mokėtinų įmokų. Pareiškėjai pagrindinėje byloje mano, kad tai yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
4. Todėl Teisingumo Teismas į pateiktą klausimą turi atsakyti atsižvelgęs į savo praktiką, susijusią tiek su netiesiogiai taikomais mechanizmais, kai sukuriami už srautų, galinčių būti pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, valdymą atsakingi fondai ar įstaigos(5), tiek su pagalbos priemonėmis, finansuojamomis iš parafiskalinių mokesčių ar privalomų įmokų(6). Reikia akcentuoti ir Teisingumo Teismo praktikos kryptį, kurioje remiamasi tokiu sprendimu, kokį šis Teismas priėmė byloje PreussenElektra(7), kurioje, kaip tai pažymėjo generalinis advokatas F. G. Jacobs, viešosios valdžios institucijos niekada nedisponavo sumomis, iš kurių buvo finansuojama atsinaujinančiosios elektros energijos sektoriaus rėmimo schema. Iš tikrųjų šios sumos niekada neiškeliaudavo iš privataus sektoriaus(8).
I – Teisinis pagrindas
5. Conseil d’État skundžiamą finansavimo sistemą galima apibendrinti, kaip pateikta toliau.
A – Mechaninę vėjo energiją naudojančių įrenginių naudai nustatyta pareiga pirkti
6. Pagal iš dalies pakeisto Įstatymo Nr. 2000‑108 10 straipsnį subjektų, kurie nacionalinėje teritorijoje elektros energiją gamina, be kita ko, mechaninę vėjo energiją naudojančiais įrenginiais, pastatytais vėjo jėgainių plėtros zonoje(9), jeigu jie to prašo ir jei patys vykdo tam tikras pareigas(10), naudai nustatyta pareiga supirkti taip pagamintą elektros energiją.
7. Minėtą pareigą pirkti vykdo tinklą, kuriam priskiriamas įrenginys, eksploatuojantys skirstytojai, t. y. Électricité de France (EDF) ir nenacionalizuoti skirstytojai(11), tiekiantys šią elektros energiją atitinkamose savo aptarnavimo teritorijose. Įgyvendinant šias nuostatas sudaryta elektros energijos pirkimo sutartis, kuriai taikomos įstatyme nustatytos sąlygos(12). „Ministrų, atsakingų, už ekonomiką ir energetiką, nutarime“, priimtame remiantis 2001 m. gegužės 10 d. Dekreto Nr. 2001‑410 8 straipsniu, gavus Conseil supérieur de l’énergie (Energetikos vyriausioji taryba) ir Commission de régulation de l’électricité (Elektros energijos reguliavimo komisija, toliau – CRE) nuomones, nustatyta formulė, pagal kurią apskaičiuojamas šis tarifas. Be to, Įstatymo Nr. 2000‑108 10 straipsnio penktoje pastraipoje nustatyta EDF pareiga supirkti elektros energijos perviršį tokiomis pačiomis sąlygomis kaip sudarytoje privalomo pirkimo sutartyje ir patikslinta, kad ir už šį supirkimą EDF turi teisę gauti kompensaciją.
B – Elektros energijos tiekėjams, kuriems nustatyta pareiga pirkti, taikomi kompensavimo mechanizmai
8. Iš priešpaskutinės iš dalies pakeisto Įstatymo Nr. 2000‑108 10 straipsnio pastraipos matyti, kad dėl pareigos pirkti vykdymo elektros energijos skirstytojų patiriamos papildomos išlaidos gali būti visiškai kompensuojamos kaip „elektros energijos tiekėjų sąnaudos dėl jiems priskirtų su viešąja paslauga susijusių užduočių“.
9. Remiantis minėta nuostata, apskaičiuojant papildomas išlaidas, suteikiančias teisę gauti kompensaciją, atsižvelgiama į „EDF arba prireikus nenacionalizuotų skirstytojų nepatirtas išlaidas <…>, palyginti su elektros energijos rinkos kainomis, arba ‒ nenacionalizuotų skirstytojų atveju ‒ palyginus su [iš dalies pakeisto Įstatymo Nr. 2000‑108] 4 straipsnyje nurodytais perdavimo tarifais, proporcingai tai jų viso įsigyto elektros energijos kiekio daliai, kuri įsigyta už šiuos tarifus, atėmus pagal [minėto įstatymo] 8 ir 10 straipsnius įsigytus kiekius“, įskaitant, „kai šiuos susijusius įrenginius eksploatuoja [EDF] ar nenacionalizuotas skirstytojas <…>“.
10. Atitinkamų ūkio subjektų patirtų sąnaudų suma apskaičiuojama remiantis šių subjektų vedama specialia buhalterine apskaita, tvarkoma pagal CRE nustatytas šios buhalterinės apskaitos vedimo taisykles ir šios kontroliuojama. Už energetiką atsakingas ministras, CRE siūlymu, kuris teikiamas kasmet, nustato sąnaudų sumą. Kaip pažymėta per teismo posėdį, į specialią CDC sąskaitą išmokamas tik sąnaudų, patirtų dėl pareigos pirkti, ir iš nuosavų klientų gaunamų įmokų skirtumas.
11. Sumas, kurios lygios sąnaudoms, suteikiančioms teisę gauti kompensaciją, atitinkamiems ūkio subjektams keturis kartus per metus išmoka CDC, šiam tikslui turinti specialią sąskaitą, į kurią patenka galutinių vartotojų mokėtinos įmokos ir per kurią ji atlieka šias skirtingas operacijas.
C – Galutinių vartotojų mokėtina įmoka
12. Galiausiai pareigą pirkti vykdantiems ūkio subjektams skiriamos kompensacijos mokėjimo našta perkeliama nacionalinėje teritorijoje įsikūrusiems galutiniams elektros energijos vartotojams pagal iš dalies pakeisto Įstatymo Nr. 2000‑108 5 straipsnyje nustatytą tvarką.
13. Šios įmokos suma, kurią kasmet nustato už energetiką atsakingas ministras CRE siūlymu, „apskaičiuojama proporcingai suvartotam kiekiui“ ir „taip, kad įmokos padengtų visas sąnaudas <…> bei CDC patirtas valdymo išlaidas <…> ir nacionalinio energetikos tarpininko biudžetą“, paisant dviejų didžiausių leidžiamų ribų(13). Iš esmės per metus surenkamos sumos turi padengti visas su šia užduotimi susijusias sąnaudas, bet reguliavimo mechanizmas einamų metų nepadengtas sąnaudas leidžia priskirti prie kitų metų mokėtinos įmokos sumos.
14. Vartotojas įmokos sumą sumoka tada, kai apmoka elektros energijos ar tinklų naudojimo sąskaitą atsižvelgdamas į jam tiektos elektros energijos kiekį. Specialios nuostatos numatytos tarpvalstybinio elektros energijos pirkimo atveju ir kai vartotojai patys gaminasi elektros energiją ar ją gauna iš gamintojo, prie kurio jie tiesiogiai prijungti.
II – Ginčas pagrindinėje byloje, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
15. 2009 m. vasario 6 d. pareiškimu Vent de colère ir kt. pateikė skundą Conseil d’État dėl įgaliojimų viršijimo, kad būtų panaikinti skundžiami nutarimai.
16. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, mechaninę vėjo energiją naudojančių įrenginių pagamintos elektros energijos pirkimas už didesnę kainą nei jos rinkos vertė yra privalumas, kuris gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir padaryti poveikį konkurencijai. Dėl valstybės ar iš jos valstybinių išteklių suteiktos pagalbos kriterijaus Conseil d’État primena, kad 2003 m. gegužės 21 d. Sprendime UNIDEN(14) ji taikė minėtą Sprendimą PreussenElektra ir nusprendė, kad mechaninę vėjo energiją naudojančių įrenginių naudai nustatytos pareigos pirkti finansinės sąnaudos buvo paskirstytos tarp tam tikrų įmonių, o iš valstybinių išteklių tiesiogiai ar netiesiogiai pagalba nebuvo finansuojama, todėl ankstesnis mechaninę vėjo energiją naudojančių įrenginių pagamintos elektros energijos pirkimo mechanizmas nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
17. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl Įstatymo Nr. 2000‑108 pakeitimo pasekmių, visų pirma atsižvelgiant į minėtą Sprendimą Essent Netwerk Noord ir kt., kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad finansavimas iš valstybės elektros energijos pirkėjams nustatyto antkainio yra mokestis, be to, kadangi valstybė kontroliuoja šias sumas, turi būti laikomas valstybės įsikišimu panaudojant valstybinius išteklius.
18. Būtent šiomis aplinkybėmis 2012 m. gegužės 15 d. sprendimu Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar pakeistą finansavimo mechanizmą, pagal kurį visiškai kompensuojamos [EDF] ir 1946 m. balandžio 8 d. Įstatymo Nr. 46‑628 dėl elektros energijos ir dujų nacionalizavimo 23 straipsnyje nurodytų nenacionalizuotų skirstytojų patiriamos papildomos išlaidos dėl 2003 m. sausio 3 d. Įstatyme Nr. 2003‑8 nustatytos pareigos supirkti mechaninę vėjo energiją naudojančių įrenginių pagamintą elektros energiją už didesnę nei šios energijos rinkos kainą, reikia laikyti valstybės arba iš jos valstybinių išteklių suteikta pagalba, kaip ji suprantama pagal [SESV 107 straipsnio 1 dalį]?“
19. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2012 m. gegužės 29 dieną. Vent de Colère ir kt., Syndicat des énergies renouvelables(15), Prancūzijos ir Graikijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
20. Per 2013 m. balandžio 24 d. posėdį buvo išklausyti Vent de Colère ir kt., Syndicat des énergies renouvelables, Prancūzijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija.
III – Vertinimas
A – Dėl prejudicinio klausimo nagrinėjimo
21. Pirmiausia pažymiu, jog Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikusios tam tikros šalys šiam Teismui siūlo Conseil d’État pateiktą prejudicinį klausimą performuluoti arba išplėsti jo apimtį.
22. Iš tikrųjų Vent de Colère ir kt. siūlo, pirma, į vertinimą įtraukti Teisingumo Teismo sprendimą Altmark ir Regierungspräsidium Magdeburg(16), siekiant patikrinti, ar tokia, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamoji, pareiga pirkti už fiksuotą kainą atitinka pagal šią Teismo praktiką keliamus reikalavimus. Antra, Vent de Colère ir kt. nurodo su Direktyva 2003/54/EB(17) susijusią problematiką ir Teisingumo Teismui siūlo nagrinėti klausimą, ar minėtoje direktyvoje nacionalinis teismas įpareigojamas nepatvirtinti prieštaraujant nacionalinės reguliavimo institucijos, t. y. CRE nuomonei priimtos nacionalinės priemonės, kuria nustatoma pareiga pirkti elektros energiją.
23. Savo ruožtu Komisija siūlo performuluoti klausimą ir teigia, kad finansavimo mechanizmo pakeitimas nėra lemiamas atsižvelgiant į šiuo atveju pateiktiną atsakymą. Todėl ji siūlo, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl nacionalinės teisės aktų bendrai ir ab initio tiek, kiek juose numatytas sistemos operatorių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/72 2 straipsnį, patiriamų papildomų išlaidų visiškas kompensavimas.
24. Šiuo klausimu primintina, kad kai į Teisingumo Teismą kreipiamasi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jo pareiga yra išaiškinti nacionaliniam teismui Sąjungos teisės normų turinį, kad šis teismas galėtų jas teisingai taikyti savo nagrinėjamos bylos aplinkybėms, o ne pačiam jas taikyti, juo labiau kad jis nebūtinai turi visus šiam tikslui būtinus duomenis(18).
25. Šiuo atveju, kadangi, pirma, šios bylos medžiagoje nėra pakankamai elementų, leidžiančių nustatyti, ar nagrinėjamos pareigos pirkti kompensavimas gali būti susijęs su bendrojo ekonominio intereso paslauga, kaip ji suprantama pagal minėtą Sprendimą Altmark ir Regierungspräsidium Magdeburg, ir, antra, šalys šioje byloje neaptarė nei su bendrojo ekonominio intereso paslauga, nei su Direktyva 2003/54 susijusios problematikos, Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo šiuo klausimu.
26. Be to, primenu, kad vykstant nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą(19). Todėl iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pasirinktai formuluotei turėtų būti taikoma svarbumo prezumpcija ir „naudingumo prezumpcija“ ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.
27. Taigi atsižvelgiant į tai, kad prejudicinio klausimo formuluotė man atrodo aiški ir gerai apibrėžta, Teisingumo Teismui nereikia išplėsti ginčo apimties.
B – Skundžiamos priemonės kvalifikavimas atsižvelgiant į Teismo praktiką, susijusią su valstybės ar iš jos valstybinių išteklių suteiktos pagalbos sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį
28. Pirmiausia reikia pažymėti, kad šalys šioje byloje pateikia iš esmės priešingą požiūrį dėl atsakymo į pateiktą prejudicinį klausimą. Komisijos ir Vent de Colère ir kt. nuomone, nėra jokių abejonių, kad nagrinėjamam finansavimo mechanizmui naudojami valstybiniai ištekliai. O Prancūzijos vyriausybė ir Syndicat des énergies renouvelables teigia priešingai. Graikijos vyriausybė siūlo priemonės galutinio kvalifikavimo klausimą palikti spręsti nacionaliniam teismui.
29. Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teismo praktiką kvalifikuojant kaip „valstybės pagalbą“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos(20). Taigi, kad nacionalinė priemonė būtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, pirma, turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius, antra, šis įsikišimas turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, trečia, juo turi būti suteiktas pranašumas pagalbos gavėjui ir, ketvirta, jis turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta(21).
30. Kadangi šis prejudicinis klausimas susijęs tik su pirmąja iš šių sąlygų, reikia pažymėti, jog tam, kad nauda galėtų būti pripažinta pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti, pirma, suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių, antra, priskirta valstybei(22). Teismo praktikoje įtvirtinta, kad šios dvi sąlygos kumuliacinės(23).
1. Dėl priemonės priskyrimo
31. Kiek tai susiję su priskyrimu valstybei, nagrinėjama sąvoka apima tiek valstybės tiesiogiai suteiktą pagalbą plačiąja prasme(24), tiek ir jos įsteigtų ar paskirtų pagalbą administruoti viešų ar privačių subjektų suteiktą pagalbą(25). Pažymėtina, kad Teismo praktikoje nuo institucinio požiūrio į priskyrimą(26) pereita prie požiūrio, pagal kurį priskyrimas negali būti preziumuojamas, todėl tokia išvada negali būti daroma vien dėl aplinkybės, kad nagrinėjamą priemonę priėmė viešoji įmonė(27). Vis dėlto aišku, kad toks valstybės kontrolės tikrinimas netaikomas viešosios valdžios institucijoms, nes jos pačios yra valstybės sudedamosios dalys.
32. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiama įmoka yra Prancūzijos valstybei priskiriamų veiksmų pasekmė. Iš tikrųjų, kadangi galutinių vartotojų mokėtina įmoka įvesta iš dalies pakeistu Įstatymu Nr. 2000‑108, galima pagrįstai nuspręsti, kad būtent viešosios valdžios institucijos įvedė skundžiamą schemą.
2. Dėl valstybinių išteklių sąlygos
33. Dėl sąlygos, susijusios su valstybiniais ištekliais, primenu, kad valstybės suteiktos pagalbos ir iš jos valstybinių išteklių suteiktos pagalbos išskyrimu siekiama į pagalbos sąvoka įtraukti ne tik valstybės tiesiogiai suteiktą pagalbą, bet ir valstybės paskirtų ar įsteigtų viešų ar privačių subjektų suteiktą pagalbą(28).
34. SESV 107 straipsnis apima visas pinigines priemones, kurias valstybė gali naudoti įmonėms remti. To, kad šios priemonės yra nuolatos valstybės kontroliuojamos ir taip atitinkamos valstybės institucijos gali jomis naudotis, pakanka, kad jos būtų laikomos valstybiniais ištekliais, ir kad priemonė, kuri iš jų finansuojama, patektų į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį(29).
35. Man atrodo, kad šiuo atveju taip ir yra. Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos medžiagos, remiantis iš dalies pakeistu Įstatymu Nr. 2000‑108, už pareigą pirkti elektros energiją kompensuojama iš visų Prancūzijoje įsikūrusių galutinių elektros energijos vartotojų mokėtinų įmokų(30). Įmokos suma nustatoma ministro dekretu. Taip surinktų lėšų valdymas patikėtas CDC, kuri šiuo tikslu turi specialią sąskaitą, į kurią pervedamos galutinių vartotojų mokėtinos įmokos ir kurioje ji atlieka šias skirtingas operacijas. Dėl pareigos pirkti vėjo jėgainių pagamintą energiją EDF ir kitiems skirstytojams atsirandančioms papildomoms išlaidoms kompensuoti skirtas sumas CDC atitinkamiems operatoriams išmoka keturis kartus per metus. Įmokos suma apskaičiuojama proporcingai suvartotos elektros energijos kiekiui, atsižvelgiant į 500 000 eurų didžiausią leidžiamą ribą vienam vartojimo ūkiui.
a) Valstybės vykdoma kontrolė
36. Šiuo klausimu, kiek tai susiję su tiesiogine ar netiesiogine valstybės vykdoma naudojamų išteklių kontrole(31), visų pirma reikia akcentuoti vaidmenį, kurį į viešosios teisės reguliavimo sferą patenkantys subjektai atliko iš dalies pakeistu Įstatymu Nr. 2000‑108 nustatytame mechanizme.
37. Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos medžiagos, mokesčio, kurį Prancūzijoje moka kiekvienas galutinis elektros energijos vartotojas, suma kasmet nustatoma priimant už energetiką atsakingo ministro nutarimą CRE siūlymu, o CRE yra nepriklausoma administracinės valdžios institucija, kuriai pavesta užtikrinti gerą elektros energijos ir dujų rinkų veikimą Prancūzijoje(32). Kaip paaiškinta per teismo posėdį, nepriimant ministro nutarimo, kitiems metams įmokos suma buvo padidinta 3 eurais už megavatvalandę. Be to, nors, kaip pabrėžta per teismo posėdį, šis mechanizmas realiai neužtikrina, kad tiksliai atitiktų skirstytojų patirtos papildomos išlaidos ir jiems sumokamų įmokų sumos, iš dalies pakeistame Įstatyme Nr. 2000‑108 nustatytas visiško kompensavimo už nagrinėjamą pareigą pirkti principas, o tai savaime įrodo, kad valstybė suteikia garantiją dėl viso mechanizmo.
38. Be to, iš dalies pakeistame Įstatyme Nr. 2000‑108 už įmokos nemokėjimą numatyti administracinės sankcijos mechanizmai(33). Remiantis iš dalies pakeisto Įstatymo Nr. 2000‑108 5 straipsniu, jei mokesčių mokėtojas nemoka įmokų, už energetiką atsakingas ministras skiria administracinę sankciją pagal minėto įstatymo 41 straipsnyje numatytas sąlygas(34).
39. Taigi, remiantis Teismo praktika, lėšos, kurios finansuojamos iš valstybės narės teisės aktuose nustatytų privalomų įnašų ir yra valdomos bei paskirstomos remiantis šių teisės aktų nuostatomis, laikytinos valstybiniais ištekliais pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, net jeigu jas administruoja skirtingos viešosios valdžios institucijos(35).
40. Šios išvados nepaneigia Teisingumo Teismo argumentai, pateikti byloje, kurioje neseniai priimtas minėtas Sprendimas Doux Élevage et Coopérative agricole UKL‑ARREE, susijęs su nacionalinės valdžios institucijos sprendimo, kuriuo tarpšakinės profesinės organizacijos susitarimo, pagal kurį nustatyta privaloma įmoka, siekiant įgyvendinti tam tikrus su šio sektoriaus interesais susijusius veiksmus, taikymas išplėstas visiems žemės ūkio gamybos ir kalakutų auginimo sektoriaus darbuotojams, teisėtumu. Iš tikrųjų toje byloje viešosios valdžios institucijos veikė tik kaip „instrumentas“, kad tarpšakinių organizacijų įvestos rinkliavos būtų pripažintos privalomomis(36).
b) Perduodant lėšas dalyvaujančio organo statusas
41. Antra, dėl lėšų, skirtų finansuoti pagalbos priemonę, perdavimo tarp mokančių subjektų ir gaunančių subjektų mechanizmo pabrėžtina, kad iš visiems vartotojams nustatytų mokesčių gauti ištekliai keliauja per valstybės aiškiai įgaliotą pagal viešąją teisę reglamentuojamą subjektą, t. y. CDC.
42. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad tuo atveju, jei naudos suteikia privatus subjektas, vertinant, ar gauti ištekliai yra valstybiniai, reikia išsamiai išnagrinėti, ar valstybė šiam privačiam subjektui patikėjo valdyti pagalbos schemą. Tam reikia, kad valstybė tiesiogiai ar netiesiogiai perduotų pagalbai valdyti reikalingus išteklius jos paskirtam privačiam subjektui(37).
43. Be kita ko, taip buvo byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt., kai mokesčio gavėjas ir ginčijamų lėšų administratorius buvo įstatyme nustatyta bendrovė (t. y. SEP). Vis dėlto minėta bendrovė buvo bendra keturių nacionalinių bendrovių elektros energijos gamintojų, veikusių nacionalinėje rinkoje prieš šios liberalizavimą, kurios kartu buvo atsakingos už elektros energijos importą ir perdavimą, dukterinė bendrovė. Todėl Teisingumo Teismas išnagrinėjo minėtos paskirtos bendrovės nepriklausomumo lygį ir paaiškėjo, kad jai patikėta lėšų administravimo užduotis griežtai kontroliuojama, nes ji įpareigota pateikti auditoriui patvirtinti surinktų ir pervestų sumų ataskaitą ir tas lėšas galėjo naudoti tik įstatyme nustatytiems tikslams(38).
44. Tačiau šioje byloje, kadangi subjektas, kuriam patikėtas buhalterinės apskaitos tvarkymas ir finansinis lėšų paskirstymas, neabejotinai yra viešoji įstaiga(39), ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariamos lėšos visiškai paliekamos nacionalinių valdžios institucijų dispozicijoje(40), išsamus CDC veikimo nagrinėjimas, mano nuomone, nesvarbus, kai kalbama apie valstybinių išteklių kriterijų(41).
45. Šiuo klausimu pažymiu, kad, kiek tai susiję su finansavimo mechanizmu, šioje byloje jis aiškiai skiriasi nuo nagrinėto minėtame Sprendime Pearle ir kt., kuris susijęs su reklaminės kampanijos finansavimo priemone optikos sektoriuje veikiančių įmonių naudai. Iš tikrųjų toje byloje pagal viešąją teisę reglamentuojama profesinė organizacija rinko lėšas iš savo narių, kurie iš šios kampanijos gavo naudos, kaip įnašus, kurie privalomai skirti šiai kampanijai organizuoti. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai nebuvo nei valstybės gautos pajamos, nei valstybės kontroliuojamos lėšos(42). Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad iniciatyvos organizacijos naudai ėmėsi ir tą kampaniją vykdė privati optikų asociacija, o ne minėta pagal viešąją teisę reglamentuojama privati profesinė organizacija. Todėl, priešingai nei šioje byloje nagrinėjamo mechanizmo atveju, minėtame Sprendime Pearle ir kt. lemiamas elementas buvo priemonės nepriskyrimas Nyderlandų valstybei(43). Minėta pagal viešąją teisę reglamentuojama organizacija buvo tik priemonė ištekliams, skirtiems atitinkamos profesinės bendruomenės iš anksto nustatytam visiškai komerciniam tikslui, gauti ir paskirti ir ji visai nebuvo susijusi su Nyderlandų valdžios institucijų nustatyta politika(44).
46. Todėl atsižvelgdamas į minėtų sprendimų Essent Netwerk Noord ir kt. bei Pearle ir kt. ypatumus negaliu pritarti bendram teiginiui, jog tai, kad subjektas yra viešasis, dar nereiškia, kad jo turimi ištekliai turi būti kvalifikuojami kaip valstybiniai ištekliai(45).
47. Šiuo atveju CDC patikėtas vaidmuo patvirtina teiginį dėl valstybinių išteklių buvimo, nepaisant to, kad, kaip pažymėta per teismo posėdį, CDC gauna tik dalį įmokos gavėjams pervedamų lėšų. Iš tikrųjų tuo atveju, jei, pirma, nėra abejonės dėl priskyrimo valstybei ir, antra, valdant priemonei finansuoti skirtus išteklius dalyvaujančios tarpininkaujančios organizacijos yra pagal viešąją teisę reglamentuojami subjektai, preziumuojama, kad valstybinių išteklių kriterijus tenkinamas.
c) Nagrinėjamų išteklių pobūdis
48. Trečia, dėl išteklių, iš kurių finansuojama valstybės pagalba galinti būti priemonė, kilmės ir apimties pabrėžtina, kad, priešingai argumentams, kuriuos šalys pateikė teigdamos, kad šiuo atveju nėra valstybinių išteklių, mechanizmas šioje byloje tikrai negali būti prilyginamas nagrinėtajam Sprendime PreussenElektra, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjama priemonė nelemia jokio tiesioginio ar netiesioginio valstybinių išteklių perdavimo elektros energiją gaminančioms įmonėms(46).
49. Toje byloje Teisingumo Teismas nagrinėjo privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatytą pareigą jų tiekimo zonoje pirkti elektros energiją už minimalią kainą, viršijančią realią ekonominę šios elektros energijos rūšies vertę. Be to, pagal nagrinėtą mechanizmą numatyta, kad dėl to atsirandančios finansinės sąnaudos paskirstomos tarp minėtų tiekimo įmonių ir privačių elektros energijos sistemą eksploatuojančių operatorių. Maža to, valstybė įmonių neįgaliojo valdyti valstybinių išteklių, o įpareigojo pirkti iš nuosavų finansinių išteklių(47), iš individualių įmokų gautos lėšos nebuvo painiojamos su bendrais ištekliais, atskirtais nuo atitinkamų įmonių turto ir valdomais atskiro subjekto, o galutiniai vartotojai nagrinėjamo mechanizmo nefinansavo mokėdami vienodai nustatytą ir bendrai taikomą mokestį(48).
50. Pagrindinis elementas, dėl kurio mechanizmas šioje byloje skiriasi nuo minėtame Sprendime PreussenElektra(49) Teisingumo Teismo nagrinėto mechanizmo, yra tai, kad mokestis, iš kurio mokama už pareigą pirkti vėjo jėgainių pagamintą elektros energiją už didesnę nei rinkos kainą, Prancūzijoje taikomas visiems elektros energijos vartotojams, neatsižvelgiant į tai, ar jie perka žaliąją elektros energiją, ar ne, turint omeny, kad liberalizuotoje elektros energijos rinkoje, kurios sukūrimas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos tikslų(50), tarp energijos gamintojų ir tiekėjų vyksta konkurencija.
51. Pripažįstu, kad iš skirtingų šaltinių pagaminta energija paskirstymo tinkle fiziškai neatskiriama, ir pažymiu, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą mechanizmą tiekėjai negali diferencijuoti tarifų skirtingų kategorijų vartotojams ir kad vartotojai neturi galimybės pasirinkti, ar pirkti atsinaujinančiąją energiją, ar ne. Tačiau liberalizuotoje elektros energijos vidaus rinkoje taikytinomis normomis vartotojams siekiama suteikti realų teisingų ir konkurencingų kainų pasirinkimą, skatinti nuosavos energijos gamybą ir gerinti tiekimo saugumą. Iš tikrųjų tikslas pateikti informaciją apie elektros energijos gamybai naudotus energijos šaltinius jau buvo pabrėžtas Direktyvoje 2003/54(51).
52. Tačiau, priešingai nei Code rural (Kaimo kodeksas) įtvirtinta finansavimo sistema, kurią Teisingumo Teismas nagrinėjo minėtame Sprendime Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL‑ARREE ir kurią generalinis advokatas M. Wathelet vertino kaip „uždarą“, nes naudotas sumas visuomet valdė ir kontroliavo privatūs subjektai(52), iš dalies pakeistame Įstatyme Nr. 2000‑108 nustatyta sistema gali būti kvalifikuojama kaip „atvira“.
53. Pažymiu, kad minėtame Sprendime Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL‑ARREE, kuris aiškiai priskiriamas minėto Sprendimo Pearle ir kt. Teismo praktikos krypčiai, rinkliavos buvo renkamos iš privačių ūkio subjektų, kurie buvo arba ne atitinkamos tarpšakinės organizacijos nariai, tačiau vykdė ekonominę veiklą atitinkamose rinkose. Be to, nebuvo numatyta, kad lėšos plaukia per valstybės ar kitos viešosios įstaigos biudžetą, todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios lėšos išsaugo savo privatų pobūdį visą laiką(53).
54. Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad pagal iš dalies pakeistame Įstatyme Nr. 2000‑108 nustatytą sistemą įvedamas elektros energijos vartojimo mokestis, finansuojamas iš bendros įmokos pagal valstybės vienodai nustatytas taisykles, kurį moka visi elektros energijos vartotojai nacionalinėje teritorijoje. Dėl šios įmokos mechanizmo jos visiškai negalima kvalifikuoti kaip tam tikrai įmonių kategorijai priskiriamos priemonės, kurią nustato, administruoja ir kontroliuoja privatūs ūkio subjektai.
55. Galiausiai primenu, kad valstybės įsikišimu siekiamo tikslo nepakanka, kad tokia intervencija iš karto nebūtų kvalifikuojama kaip pagalba. Iš tiesų SESV 107 straipsnio 1 dalyje nedaromas skirtumas tarp valstybės priemonių pagal jų priežastis ar tikslus, o jos apibrėžiamos pagal poveikį(54).
56. Taigi negaliu pritarti Prancūzijos vyriausybei, kuri pabrėžia, kad pareiga pirkti yra neutrali valstybės biudžeto atžvilgiu, nes valstybė neatsisako gauti pajamų(55), ir teigia, kad galutinių vartotojų įmoka yra tik papildomų išlaidų, kurių patiria pareigą pirkti vėjo jėgainių pagamintą elektros energiją turintys subjektai, perkėlimo įgyvendinimo priemonė. Galiausiai tai, kad CDC paskirta kaip subjektas, atsakingas už įmokų centralizavimą ir surinktų lėšų paskirstymą, Prancūzijos vyriausybės nuomone, grindžiama praktiniais sumetimais, susijusiais su įmonių, kurioms taikoma pareiga pirkti, skaičiumi. Tačiau šie nacionalinio teisės aktų leidėjo motyvus paaiškinantys argumentai nepatvirtina teiginio, kad nagrinėjamame finansavimo mechanizme nėra valstybinių išteklių. Be to, nors CDC vaidmuo atrodo esąs techninis ir susijęs su buhalterine apskaita, tiek įplaukų paskirstymas, tiek sąnaudų nustatymas sistemoje priklauso nuo Prancūzijos valstybės sprendimų priimant kompetentingo ministro dekretą.
57. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, manau, jog į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad iš dalies pakeistame Įstatyme Nr. 2000‑108 nustatytas mechanizmas susijęs valstybės ar iš jos valstybinių išteklių suteiktos pagalbos sąvoka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
IV – Dėl prašymo apriboti taikymą laiko atžvilgiu
58. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad toks finansavimo mechanizmas, kaip numatytasis pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, yra valstybės įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius, Prancūzijos vyriausybė Teisingumo Teismo prašo apriboti jo priimto sprendimo taikymą laiko atžvilgiu. Per teismo posėdį Prancūzijos vyriausybė pažymėjo, kad, jos nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog kitos valstybės pagalbos sąvokos sąlygos tenkinamos, o tai lemia ginčijamos schemos kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos, kuri, jei nepranešta Komisijai, bus laikoma neteisėta.
59. Visų pirma manau, kad šis prašymas apriboti Teisingumo Teismo sprendimo galiojimą laiko atžvilgiu yra nepagrįstas dėl dviejų priežasčių.
60. Pirma, to prašymo negalima tenkinti atsižvelgiant į prejudicinio klausimo apimtį, nes Teisingumo Teismas šioje byloje turi priimti sprendimą dėl vienintelio valstybės pagalbos sąvokos elemento.
61. Iš tiesų atrodo, kad Conseil d’État išnagrinėjo SESV 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus. Vis dėlto galima nacionalinio teismo išvada dėl priemonės kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos yra tik vienas iš sudėtingos valstybės pagalbos kontrolės procedūros aspektų.
62. Maža to, man atrodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Conseil d’État neišnagrinėjo su bendrojo ekonominio intereso paslauga susijusios problematikos.
63. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kalbant apie SESV 107 ir 108 straipsniuose valstybėms narėms nustatytų įpareigojimų vykdymo kontrolę, reikia atsižvelgti į nacionalinių teismų ir Komisijos atliekamus papildančius ir skirtingus vaidmenis(56). Nors suderinamumo vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Teisingumo Teismo, kompetencijai, nacionaliniai teismai užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą pažeidus SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą įpareigojimą iš anksto Komisijai pranešti apie valstybės pagalbą. Šiuo pagrindu nacionaliniam teismui gali prireikti aiškinti pagalbos sąvoką(57).
64. Iš esmės nacionaliniai teismai turi tenkinti prašymą grąžinti pagalbą, kuri suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį(58). Taigi nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad pagal nacionalinę teisę bus imtasi visų būtinų priemonių dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimo tiek dėl aktų, kuriais remiantis teikiama pagalba, galiojimo, tiek dėl pažeidžiant šią nuostatą suteiktos finansinės paramos grąžinimo(59).
65. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad Conseil d’État išvada, jog iš dalies pakeistame Įstatyme nustatyta sistema susijusi su valstybės pagalbos sąvoka, nepaneigia galimybės, kad jei Komisija nagrinės schemą, po to, kai apie ją bus pranešta, ji gali priimti teigiamą sprendimą.
66. Tačiau aišku, kad Komisijos galutiniu sprendimu negali būti a posteriori įteisinamos įgyvendinimo priemonės, kurios buvo neteisėtos, nes priimtos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje įtvirtintą draudimą, priešingu atveju būtų pažeistas minėto straipsnio tiesioginis veikimas. Bet koks kitas aiškinimas palaikytų atitinkamos valstybės narės padarytą šios nuostatos pažeidimą ir ši nuostata netektų savo veiksmingumo(60).
67. Galiausiai Teisingumo Teismas Sprendime CELF(61) nusprendė, kad kai SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu pagrįstas reikalavimas yra nagrinėjamas Komisijai jau priėmus teigiamą sprendimą, nacionalinis teismas, nepaisant to, kad nagrinėjama pagalba buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka, turi nuspręsti dėl įgyvendinimo priemonių teisėtumo ir dėl suteiktos finansinės paramos grąžinimo. Vis dėlto tokiu atveju Sąjungos teisėje nenustatyta nacionalinio teismo pareiga nurodyti grąžinti visą neteisėtą pagalbą(62), tačiau reikalaujama nurodyti suderinamos, bet neteisėtai suteiktos pagalbos gavėjui mokėti palūkanas už pažeidimo laikotarpį(63).
68. Antra, primenu, kad Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį pateikia Teisingumo Teismas, įgyvendindamas SESV 267 straipsniu jam suteiktą kompetenciją, paaiškina ir patikslina šios normos prasmę ir turinį, kaip ji turėtų būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Tai reiškia, kad taip išaiškintą normą teismai gali ir turi taikyti net teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susidariusiems prieš priimant sprendimą, kuriame išnagrinėtas prašymas dėl išaiškinimo, jei tenkinamos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį, susijusį su minėtos normos taikymu(64).
69. Todėl Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais ir taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti visų suinteresuotųjų asmenų galimybę pasinaudoti jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika(65).
70. Konkrečiau kalbant, pažymėtina, kad tokį sprendimo būdą Teisingumo Teismas taikė tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, be kita ko, kai egzistavo sunkių ekonominių pasekmių atsiradimo rizika, ypač kylanti dėl didelio sąžiningai ir remiantis teisės nuostatomis, kurios laikytos teisėtai galiojančiomis, sukurtų teisinių santykių skaičiaus ir paaiškėjus, jog asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos buvo paskatinti elgtis Sąjungos teisės neatitinkančiu būdu dėl objektyvaus ir didelio Sąjungos teisės nuostatų turinio neapibrėžtumo, prie kurio galbūt prisidėjo ir kitų valstybių narių ar Komisijos elgesys(66).
71. Nors hipotetiškai galima nuspręsti, kad šiuo atveju tenkinamas kriterijus, susijęs su dideliu pagal ginčijamas teisės nuostatas sukurtų teisinių santykių skaičiumi, valstybės pagalbos srityje taikytinos Sąjungos teisės nuostatos, ypač susijusios su pareiga pranešti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, tikrai negali būti laikomos neapibrėžtomis(67).
72. Atsižvelgdamas į visa tai, kas pasakyta, Teisingumo Teismui siūlau atmesti prašymą apriboti sprendimo taikymą laiko atžvilgiu.
V – Išvada
73. Atsižvelgdamas į visa tai, kas pirma išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
Pareigos pirkti mechaninę vėjo energiją naudojančių įrenginių pagamintą elektros energiją finansavimo mechanizmas, grindžiamas iš visų galutinių elektros energijos vartotojų nacionalinėje teritorijoje renkamu mokesčiu, nustatytas iš dalies pakeistame 2000 m. vasario 10 d. Įstatyme Nr. 2000/108 dėl su elektros energija susijusios viešosios paslaugos modernizavimo ir vystymo, yra susijęs su valstybės ar iš jos valstybinių išteklių suteiktos pagalbos sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.