TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. vasario 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Direktyva 86/653/EEB – Valstybių narių įstatymų derinimas – Belgijos įstatymas, kuriuo perkelta direktyva – Komercinio atstovavimo sutartis – Atstovaujamasis, įsteigtas Belgijoje, ir agentas, įsteigtas Turkijoje – Išlyga dėl taikytinos Belgijos teisės – Netaikytinas įstatymas – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Atitiktis“
Byloje C‑507/15
dėl rechtbank van Koophandel te Gent (Gento komercinių bylų teismas, Belgija) 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. rugsėjo 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Agro Foreign Trade & Agency Ltd
prieš
Petersime NV
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta (pranešėja), teisėjai E. Regan, J.‑C. Bonichot, C. G. Fernlund ir S. Rodin,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. liepos 13 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Agro Foreign Trade & Agency Ltd, atstovaujamos advokatų A. Hansebout ir C. Vermeersch,
– Petersime NV, atstovaujamos advokatų V. Pede, S. Demuenynck ir J. Vanherpe,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir L. Van den Broeck, padedamų advokatų E. De Gryse bei E. de Duve,
– Europos Komisijos, atstovaujamos F. Ronkes Agerbeek, M. Wilderspin ir H. Tserepa-Lacombe,
susipažinęs su 2016 m. spalio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (OL L 382, 1986, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 177) ir Susitarimo, kuriuo įsteigiama Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacija, kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas Turkijos Respublikos, EEB valstybių narių ir Bendrijos ir kuris Bendrijos vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10, toliau – Asociacijos susitarimas), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Agro Foreign Trade & Agency Ldt (toliau – Agro), įsteigtos Turkijoje, ir Petersime NV, įsteigtos Belgijoje, ginčą dėl įvairių išmokų, tariamai mokėtinų Petersime, nutraukus tarp šių dviejų bendrovių sudarytą komercinio atstovavimo sutartį.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 86/653
3 Direktyvos 86/653 2 ir 3 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„kadangi nacionalinių įstatymų dėl komercinio atstovavimo skirtumai iš esmės daro įtaką konkurencijos sąlygoms ir pačios veiklos vykdymui Bendrijoje bei kenkia tiek prekybos agentams vis-à-vis jų atstovaujamiesiems, tiek prekybinių sandorių saugumui; kadangi, be to, tokie skirtumai iš esmės kliudo sudaryti ir vykdyti komercinio atstovavimo sutartis, kai atstovaujamasis ir prekybos agentas yra įsisteigę skirtingose valstybėse narėse;
kadangi prekyba tarp valstybių narių turėtų vykti tokiomis sąlygomis, kurios yra panašios į vienoje bendroje rinkoje esančias sąlygas, todėl būtina suderinti valstybių narių teisines sistemas, kiek to reikalauja deramas bendrosios rinkos veikimas; kadangi šiuo požiūriu įstatymų kolizijai taikomos teisės normos komercinio atstovavimo atveju nepašalina pirmiau minėtų prieštaravimų ir jų nepašalintų, netgi jeigu jos būtų suvienodintos, dėl to pasiūlytas suderinimas, nepaisant tokių normų buvimo, yra būtinas“.
4 Šios direktyvos 17 ir 18 straipsniuose nustatytos sąlygos, kuriomis prekybos agentas turi teisę į nuostolių, patiriamų dėl santykių su atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą arba kompensaciją.
5 Pagal minėtos direktyvos 17 straipsnio 1 dalį:
„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad, pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, prekybos agentui būtų atlyginta <…> arba būtų kompensuoti jo nuostoliai <…>.“
Asociacijos susitarimas
6 Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas – skatinti nuolatinį ir darnų susitariančiųjų šalių prekybinių ir ekonominių santykių stiprinimą, visiškai atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti greitesnį Turkijos ekonomikos vystymąsi, didinti Turkijos gyventojų užimtumo lygį ir gerinti jų gyvenimo sąlygas.
7 Šiam tikslui pasiekti Asociacijos susitarime numatytas parengiamasis etapas, kuriuo Turkijos Respublika, Bendrijos padedama, stiprina savo ekonomiką (Asociacijos susitarimo 3 straipsnis), pereinamasis etapas, kuriuo užtikrinamas laipsniškas muitų sąjungos sukūrimas ir ekonominės politikos suvienodinimas (šio susitarimo 4 straipsnis), ir baigiamasis etapas, pagrįstas muitų sąjunga ir reiškiantis Susitariančiųjų šalių ekonominės politikos derinimo sustiprinimą (šio susitarimo 5 straipsnis).
8 Pagal Asociacijos susitarimo II antraštinės dalies „Pereinamojo etapo įgyvendinimas“ 14 straipsnį:
„Siekdamos panaikinti paslaugų teikimo laisvės tarpusavio apribojimus, Susitariančiosios šalys susitaria semtis įkvėpimo iš [SESV 51, 52, 54, 56–61] straipsnių.“
Papildomas protokolas
9 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto ir Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto bei patvirtinto 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 papildomo protokolo (OL L 293, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 41, toliau – Papildomas protokolas), kuris, vadovaujantis jo 62 straipsniu, sudaro neatskiriamą Asociacijos susitarimo dalį, 1 straipsnyje nurodyta, kad jame nustatomos šio susitarimo 4 straipsnyje nurodyto pereinamojo etapo įgyvendinimo sąlygos, tvarka ir terminai.
10 Papildomo protokolo II antraštinės dalies „Asmenų ir paslaugų judėjimas“ II skyrius skirtas „įsisteigimo teisei, paslaugoms ir transportui“.
11 Papildomo protokolo II antraštinės dalies II skyriaus 41 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Susitariančiosios Šalys susilaiko nuo bet kokių naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo.“
Belgijos teisė
12 Direktyva 86/653 į Belgijos teisę perkelta 1995 m. balandžio 13 d. Wet betreffende de handelsagentuurovereenkomst (Įstatymas dėl komercinio atstovavimo sutarties) (Moniteur belge, 1995 m. birželio 2 d., p. 15621, toliau – 1995 m. įstatymas).
13 1995 m. įstatymo 27 straipsnyje nustatyta:
„Nepažeidžiant tarptautinių susitarimų, kurių šalis yra Belgija, taikymo, bet kokiai prekybos agento, kurio pagrindinė buveinė yra Belgijoje, veiklai taikoma Belgijos teisė, o ginčai dėl jos priskiriami Belgijos teismų jurisdikcijai.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14 Agro yra pagal Turkijos teisę Ankaroje (Turkija) įsteigta bendrovė, kuri importuoja ir parduoda žemės ūkio produktus. Petersime yra pagal Belgijos teisę Olsene įsteigta bendrovė, kurianti, gaminanti ir tiekianti peryklas ir įrangą paukštininkystės rinkai.
15 1992 m. liepos 1 d. Petersime sudarė komercinio atstovavimo sutartį su Agro pirmtake, kurią vėliau pagal 1996 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytą sutartį pakeitė Agro. Pagal šią sutartį Petersime, kaip atstovaujamoji, suteikė Agro, kaip prekybos agentei, išimtines savo prekių pardavimo Turkijoje teises. Iš pradžių vienų metų laikotarpiui sudarytoje sutartyje buvo numatytas automatinis jos pratęsimas kiekvienais metais dar dvylikai mėnesių, nebent kuri nors iš šalių registruotu laišku ir bent prieš tris mėnesius iki kasmetinio pasibaigimo ją nutrauktų. Be to, šioje sutartyje buvo numatyta, kad ją reglamentuoja Belgijos teisė ir kad tik Gento (Belgija) teismai yra kompetentingi nagrinėti dėl jos kylančius ginčus.
16 2013 m. kovo 26 d. laišku Petersime pranešė Agro, kad nuo 2013 m. birželio 30 d. nutraukia komercinio atstovavimo sutartį. 2014 m. kovo 5 d. Agro pareiškė ieškinį rechtbank van Koophandel te Gent (Gento komercinių bylų teismas, Belgija), siekdama prisiteisti kompensaciją iš Petersime dėl nutrauktos sutarties, atlyginimą už nuomos sutarties nepratęsimą, taip pat atgauti prekių likutį ir nurodyti įvykdyti skolinius reikalavimus.
17 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Agro savo reikalavimus grindžia prekybos agentui 1995 m. įstatyme numatyta apsauga. Šiuo klausimu Agro teigia, kad jo nuostatos taikytinos šiuo atveju, nes šalys teisėtai pasirinko jų sudarytai sutarčiai taikyti Belgijos teisę. Tačiau Petersime tvirtina, kad taikytina tik bendroji Belgijos teisė, nes 1995 m. įstatymas galioja tik tuomet, kai prekybos agentas dirba Belgijoje, o šiuo atveju taip nėra.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad šalys aiškiai pasirinko taikytiną teisę, šiuo atveju – Belgijos teisę. Vis dėlto šis teismas mano, kad tai nereiškia, jog 1995 m. įstatymo teritorinė taikymo sritis gali būti apribota prekybos agentais, kurių pagrindinė buveinė yra Belgijoje. Iš tiesų 1995 m. įstatymo 27 straipsnis, kuris turi būti aiškinamas pagal Belgijos teisę, lemia išvadą, kad šis įstatymas yra pats savaime ribojamasis, todėl nebėra privalomas, jeigu prekybos agentas neturi pagrindinės buveinės Belgijoje, neatsižvelgiant į tai, kad šalys galimai pasirinko taikyti bendrąją Belgijos teisę.
19 Šiomis aplinkybėmis rechtbank van Koophandel te Gent (Gento komercinių bylų teismas, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar 1995 m. įstatymas, kuriuo Direktyva 86/653 perkelta į Belgijos nacionalinę teisę, atitinka šią direktyvą arba Asociacijos susitarimo, kurio aiškus tikslas yra Turkijos įstojimas į Europos Sąjungą, nuostatas arba Turkijos ir Europos Sąjungos įsipareigojimus pašalinti laisvo paslaugų judėjimo tarpusavio apribojimus, jeigu šiame įstatyme nustatyta, kad jis taikomas tik prekybos agentams, kurių pagrindinė buveinė yra Belgijoje, ir netaikomas, kai Belgijoje įsisteigęs atstovaujamasis ir Turkijoje įsisteigęs prekybos agentas aiškiai pasirinko taikyti Belgijos teisę?“
Dėl prejudicinio klausimo
20 Pirmiausia reikia nurodyti, kad Teisingumo Teismui pateiktose pastabose skirtingai aiškinamas 1995 m. įstatymo 27 straipsnis ir pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai taikomas šis įstatymas, kuriuo perkelta Direktyva 86/653.
21 Pagrindinės bylos šalys, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano, kad taikant 1995 m. įstatymo 27 straipsnį, išaiškintą pagal Belgijos teisės sistemą, šis įstatymas netaikytinas komercinio atstovavimo sutarčiai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, pagal kurią atstovaujamasis yra įsteigtas Belgijoje, o prekybos agentas – Turkijoje, kur jis vykdo veiklą pagal šią sutartį, todėl tokiomis aplinkybėmis prekybos agentas negali remtis pagal šį įstatymą suteikiama apsauga minėtos sutarties nutraukimo atveju, net jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamos bylos šalys pasirinko Belgijos teisę šiai sutarčiai reglamentuoti.
22 Belgijos vyriausybė teigia priešingai – kad 1995 m. įstatymo 27 straipsnis nėra pats savaime ribojamasis, kaip tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, todėl šis įstatymas taikomas situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai Belgijoje įsteigtas atstovaujamasis ir Turkijoje įsteigtas prekybos agentais aiškiai pasirinko taikyti Belgijos teisę.
23 Šiuo atžvilgiu primintina, kad, kiek tai susiję su nacionalinės teisės sistemos nuostatų aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės remiasi sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodytu vertinimu. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės narės vidaus teisės aiškinimas nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai (2011 m. kovo 17 d. Sprendimo Naftiliaki Etaireia Thasou ir Amaltheia I Naftiki Etaireia, C‑128/10 ir C‑129/10, EU:C:2011:163, 40 punktą ir jame nurodyta teismo praktika).
24 Taigi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti remiantis prielaidomis, padarytomis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantis teismas savo klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 86/653 ir (arba) Asociacijos susitarimas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kuriuo ši direktyva perkeliama į atitinkamos valstybės narės teisę ir kuriuo remiantis į jo taikymo sritį nepatenka komercinio atstovavimo sutartis, pagal kurią prekybos agentas įsteigtas Turkijoje, kur vykdo veiklą pagal šią sutartį, o atstovaujamasis įsteigtas šioje valstybėje narėje, todėl tokiomis aplinkybėmis prekybos agentas negali remtis teisėmis, kurios pagal šią direktyvą užtikrinamos prekybos agentams, kai nutraukiama tokia komercinio atstovavimo sutartis.
Dėl Direktyvos 86/653
26 Atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, kiek jis susijęs su Direktyva 86/653, reikia išnagrinėti, ar prekybos agentas, kuris vykdo veiklą pagal komercinio atstovavimo sutartį Turkijoje ir kurio atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, kaip antai ieškovė pagrindinėje byloje, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.
27 Reikia konstatuoti, kad toks pateiktas atvejis aiškiai nesietinas nei su Direktyvos 86/653 17 ir 18 straipsniais, nei su kitomis jos nuostatomis. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (be kita ko, žr., 2014 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Utopia, C‑40/14, EU:C:2014:2389, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
28 Šiuo atžvilgiu neginčijama, kad minėta direktyva siekiama suderinti su komercinio atstovavimo sutarties šalių teisiniais santykiais susijusią valstybių narių teisę (2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Honyvem Informazioni Commerciali, C‑465/04, EU:C:2006:199, 18 punktas ir nurodyta teismų praktika).
29 Taigi, kaip matyti iš Direktyvos 86/653 2 ir 3 konstatuojamųjų dalių, joje nustatytomis suderinimo priemonėmis siekiama apsaugoti prekybos agentus bei atstovaujamųjų santykius, panaikinti prekybos agento veiklos vykdymo apribojimus, suvienodinti konkurencines sąlygas Sąjungos viduje, skatinti prekybinių sandorių saugumą ir palengvinti prekybą tarp valstybių narių, suderinant jų teisines sistemas prekybinio atstovavimo srityje. Šiuo tikslu šios direktyvos 13–20 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, kurios reglamentuoja komercinio atstovavimo sutarties sudarymą ir jos galiojimo pabaigą (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Unamar, C‑184/12, EU:C:2013:663, 37 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Quenon K., C‑338/14, EU:C:2015:795, 23 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
30 Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šiuo atžvilgiu ypač svarbūs Direktyvos 86/653 17 ir 18 straipsniai, nes juose apibrėžtas komercinių atstovų apsaugos lygis, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas laiko pagrįstu kuriant bendrą rinką, ir šiuo tikslu šioje direktyvoje nustatytas režimas yra imperatyvaus pobūdžio (žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Unamar, C‑184/12, EU:C:2013:663, 39 ir 40 punktus).
31 Be to, Teisingumo Teismas nustatė, kad minėtos direktyvos 17–19 straipsniuose numatyto režimo tikslas yra, atsižvelgiant į prekybos agentų kategoriją, apsaugoti įsisteigimo laisvę ir neiškraipytą konkurenciją vidaus rinkoje, dėl to šių nuostatų laikymasis Sąjungos teritorijoje būtinas įgyvendinat šiuos ESV sutarties tikslus (2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Ingmar, C‑381/98, EU:C:2000:605, 24 punktas).
32 Galiausiai Teisingumo Teismas konstatavo, kad Sąjungos teisės sistemai labai reikšminga, kad atstovaujamasis, įsteigtas trečiojoje valstybėje, kurio prekybos agentas vykdo veiklą Sąjungos viduje, negalėtų išvengti šių nuostatų taikymo, paprasčiausiai pasitelkęs išlygą dėl taikytinos teisės. Dėl nagrinėjamoms nuostatoms tenkančios funkcijos reikalaujama, kad jos būtų taikomos, kai situacija yra glaudžiai susijusi su Sąjunga, be kita ko, kai prekybos agentas vykdo veiklą kurios nors valstybės narės teritorijoje, nepaisant to, kokią sutarčiai taikytiną teisę siekė pasirinkti šalys (2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Ingmar, C‑381/98, EU:C:2000:605, 25 punktas).
33 Taigi, kai prekybos agentas vykdo veiklą ne Sąjungoje, kaip pagrindinėje byloje, tai, kad atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, nėra pakankamai glaudus ryšys su Sąjunga siekiant taikyti Direktyvos 86/653 nuostatas, atsižvelgiant į jos tikslą, kuris nurodytas Teisingumo Teismo praktikoje.
34 Iš tiesų, siekiant suvienodinti konkurencijos sąlygas Sąjungos viduje tarp prekybos agentų, nėra būtina prekybos agentams, kurie įsteigti ir vykdo veiklą ne Sąjungoje, suteikti apsaugą, panašią į agentų, kurie įsteigti ir (arba) vykdo veiklą Sąjungos viduje.
35 Šiomis aplinkybėmis prekybos agentas, kuris vykdo veiklą pagal komercinio atstovavimo sutartį Turkijoje, kaip antai ieškovė pagrindinėje byloje, nepatenka į Direktyvos 86/653 taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, todėl šis agentas negali imperatyviai naudotis šia direktyva prekybos agentams suteikiama apsauga.
36 Taigi valstybės narės neturi pareigos priimti derinimo priemonių tik pagal Direktyvą 86/653, kiek tai susiję su prekybos agentais, kurių situacija yra tokia, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, nes ši direktyva nedraudžia nacionalinės teisės akto, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje.
Dėl Asociacijos susitarimo
37 Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl Direktyvoje 86/653 numatyto apsaugos režimo taikymo Turkijoje įsteigtam prekybos agentui, kurio atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, atsižvelgiant į Turkijos Respublikos ir Sąjungos įsipareigojimus Asociacijos susitarime ir siekiant panaikinti laisvės teikti paslaugas apribojimus tarp jų, reikia išnagrinėti, ar Turkijoje įsteigtiems prekyboms agentams Direktyvą 86/653 galima taikyti remiantis Asociacijos susitarimo nuostatomis dėl tokių įsipareigojimų, t. y. šio susitarimo 14 straipsniu ir Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi.
38 Dėl Asociacijos susitarimo 14 straipsnio iš pačios šios nuostatos formuluotės ir šio susitarimo tikslo akivaizdžiai matyti, kad SESV 45 ir 46 straipsniuose pripažinti principai ir Sutarties nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas turi būti kiek įmanoma taikomi Turkijos piliečiams, kad tarp Susitariančiųjų Šalių būtų panaikinti laisvės teikti paslaugas apribojimai (2003 m. spalio 21 d. Sprendimo Abatay ir kt., C‑317/01 ir C‑369/01, EU:C:2003:572, 112 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
39 Vis dėlto Sąjungos teisės nuostatų, įskaitant Sutarties nuostatų, susijusių su vidaus rinka, aiškinimas negali būti automatiškai taikomas aiškinant Sąjungos ir trečiosios valstybės sudarytą susitarimą, nebent pačiame susitarime šiuo klausimu numatytos aiškios nuostatos (2013 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Demirkan, C‑221/11, EU:C:2013:583, 44 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
40 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad Asociacijos susitarimo 14 straipsnyje vartojama formuluotė „semtis įkvėpimo“ įpareigoja Susitariančiąsias Šalis netaikyti Sutarties nuostatų laisvės teikti paslaugas srityje ir nuostatų, priimtų joms įgyvendinti; jos tik turi būti laikomos įkvėpimo šaltiniu priimant priemones, skirtas įgyvendinti šiame susitarime nustatytiems tikslams (2013 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Demirkan, C‑221/11, EU:C:2013:583, 45 punktas).
41 Be to, konkrečiai kalbant apie Sąjungos ir Turkijos Respublikos asociaciją, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad siekiant nuspręsti, ar Sąjungos teisės nuostata tinkama taikyti pagal analogiją šiai asociacijai, svarbu palyginti asociacijos susitarimo tikslą ir jo kontekstą su aptariamos Sąjungos teisės priemonės tikslu ir kontekstu (2013 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Demirkan, C‑221/11, EU:C:2013:583, 48 punktas).
42 Reikia priminti, kad Asociacijos susitarimu ir Papildomu protokolu norima iš esmės pagerinti Turkijos ekonomikos raidą, todėl siekiama vien ekonominio tikslo (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Demirkan, C‑221/11, EU:C:2013:583, 50 punktą).
43 Ekonominių laisvių plėtra, skirta leisti bendro pobūdžio laisvam asmenų judėjimui, panašiam į pagal SESV 21 straipsnį taikomą Sąjungos piliečiams, nėra Asociacijos susitarimo dalykas. Iš tiesų bendras laisvo asmenų judėjimo tarp Turkijos ir Sąjungos principas nenumatytas nei šiame susitarime, nei Papildomame protokole. Be to, Asociacijos susitarimas užtikrina tam tikras teises tik vienos priimančiosios valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Demirkan, C‑221/11, EU:C:2013:583, 53 punktą).
44 Sąjungos teisėje įsisteigimo ir laisvės teikti paslaugas apsauga taikant Direktyvoje 86/653 numatytą režimą prekybos agentams yra pagrįsta tikslu sukurti vidaus rinką, suprantamą kaip erdvė be vidaus sienų, pašalinant visas kliūtis tokiai rinkai sukurti.
45 Taigi Sutarčių ir Asociacijos susitarimo skirtumai, susiję su jais siekiamu tikslu, kliudo tam, kad Direktyvoje 86/653 numatytas apsaugos režimas prekybos agentams galėtų būti laikomas taikomu pagal šį susitarimą ir Turkijoje įsteigtiems prekybos agentams.
46 Tai, kad Turkijos Respublika perkėlė šią direktyvą į savo nacionalinę teisę, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, visiškai nekeičia ankstesnės išvados, nes toks perkėlimas atliktas ne vykdant įsipareigojimą pagal Asociacijos sutartį, bet šios trečiosios valstybės valia.
47 Dėl Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros 13 straipsnyje ir Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje nustatytos status quo išlygos bendrai uždraudžia bet kokias naujas priemones, kurių tikslas ar pasekmė būtų tai, kad Turkijos piliečio naudojimuisi ekonomine laisve atitinkamos valstybės narės teritorijoje būtų taikomos labiau ribojančios sąlygos nei tos, kurios jam taikytos šioje valstybėje narėje nurodyto sprendimo ar Papildomo protokolo įsigaliojimo momentu (2016 m. balandžio 12 d. Sprendimo Genc, C‑561/14, EU:C:2016:247, 33 punktas).
48 Iš to matyti, kad Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis susijusi tik su Turkijos piliečiais, kurie naudojasi įsisteigimo laisve arba laisve teikti paslaugas valstybėje narėje.
49 Vadinasi, Turkijoje įsteigtas prekybos agentas, kuris neteikia paslaugų atitinkamoje valstybėje narėje, kaip antai ieškovė pagrindinėje byloje, nepatenka į šios nuostatos taikymo asmenims sritį.
50 Taigi nereikia nagrinėti, ar 1995 m. įstatymas yra „naujas apribojimas“, kaip jis suprantamas pagal Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį.
51 Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Asociacijos sutartis nebėra nacionalinės teisės akto, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kliūtis.
52 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyva 86/653 ir Asociacijos susitarimas turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės akto, kuriuo ši direktyva perkeliama į atitinkamos valstybės narės teisę ir kuriuo remiantis į jo taikymo sritį nepatenka komercinio atstovavimo sutartis, pagal kurią prekybos agentas įsteigtas Turkijoje, kur vykdo veiklą pagal šią sutartį, o atstovaujamasis įsteigtas šioje valstybėje narėje, todėl tokiomis aplinkybėmis prekybos agentas negali remtis teisėmis, pagal šią direktyvą užtikrinamomis prekybos agentams, kai nutraukiama tokia komercinio atstovavimo sutartis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyva 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo ir Susitarimas, kuriuo įsteigiama Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacija, kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas Turkijos Respublikos, EEB valstybių narių ir Bendrijos ir kuris Bendrijos vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB, turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės akto, kuriuo ši direktyva perkeliama į atitinkamos valstybės narės teisę ir kuriuo remiantis į jo taikymo sritį nepatenka komercinio atstovavimo sutartis, pagal kurią prekybos agentas įsteigtas Turkijoje, kur vykdo veiklą pagal šią sutartį, o atstovaujamasis įsteigtas šioje valstybėje narėje, todėl tokiomis aplinkybėmis prekybos agentas negali remtis teisėmis, pagal šią direktyvą užtikrinamomis prekybos agentams, kai nutraukiama tokia komercinio atstovavimo sutartis.
Parašai.