GENERALINĖS ADVOKATĖS C. STIX–HACKL
IŠVADA,
pateikta 2006 m. spalio 3 d.(1)
Byla C‑522/04
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Belgijos Karalystę
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB sutarties 18, 39, 43, 49 ir 56 straipsniai ir EEE susitarimo 28, 31, 36 ir 40 straipsniai – 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (OL L 345, p. 1) 5 straipsnio 1 dalis ir 53 straipsnio 2 dalis – Mokesčių teisės aktai, be kita ko, numatantys mažiau palankų užsienyje įsteigtoms draudimo įmonėms pervestų įmokų į profesines pensijų sistemas vertinimą, kapitalo ir išperkamųjų sumų, pervestų savo gyvenamąją vietą į užsienį perkėlusiems gavėjams, apmokestinimą Belgijoje bei šių įmonių pareigą turėti Belgijoje reziduojantį atstovą tam, kad būtų užtikrintas metinio draudimo sutarčių mokesčio sumokėjimas“
1. Šiuo pagal EB 226 straipsnio antrąją pastraipą pareikštu ieškiniu Europos Bendrijų Komisija kaltina Belgijos Karalystę neįvykdžius įsipareigojimų pagal EB sutarties 18, 39, 43, 49 ir 56 straipsnius, EEE susitarimo 28, 31, 36 ir 40 straipsnius bei pagal 1992 m. lapkričio 10 d. Direktyvos 92/96/EEB(2) 4 straipsnį ir 11 straipsnio 2 dalį, dabar išdėstytos nauja redakcija 2002 m. lapkričio 5 d. Direktyvos 2002/83/EB(3) 5 straipsnio 1 dalį ir 53 straipsnio 2 dalį.
2. Galimus minėtų nuostatų pažeidimus lemia tai, kad nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, t. y. 1992 m. Pajamų mokesčio kodeksas (Code des impôts sur les revenus, toliau – CIR’92) ir Valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių kodeksas (Code des taxes assimilées au timbre, toliau – CTAT):
– darbdavio papildomojo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo įnašų atskaitą susieja su CIR’92 59 straipsnyje nustatyta sąlyga, kad šie įnašai turi būti pervesti Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo fondui,
– CIR’92 145/1 ir 145/3 straipsniais suteikiamą ilgalaikio taupymo mokesčio lengvatą už asmeninius papildomojo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo įnašus, kuriuos iš atlyginimo išskaito darbdavys, susieja su sąlyga, kad šie įnašai būtų pervedami Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo fondui,
– CIR’92 364a straipsnyje nustato, kad kai kapitalas, išperkamoji suma ir sukauptos sumos, nurodyti CIR’92 34 straipsnyje, yra išmokami arba skiriami mokesčių mokėtojui, kuris anksčiau perkėlė savo gyvenamąją vietą arba savo kapitalo buvimo vietą į užsienį, mokėjimas arba skyrimas laikomas įvykdytu dieną prieš šį perkėlimą, ir pagal šio straipsnio antrąją pastraipą prilygina skyrimui bet kokį 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą pervedimą, dėl ko pagal CIR’92 270 straipsnį kiekvienas draudikas yra įpareigotas iš anksto išskaityti profesinės veiklos mokestį už kapitalą ir išperkamąją sumą, išmokamus ne rezidentui, kuris tam tikru momentu buvo Belgijos rezidentas mokesčių tikslais, ir jeigu visa ši suma ar jos dalis buvo sukaupta per laikotarpį, kai suinteresuotasis asmuo buvo Belgijos rezidentas mokesčių tikslais, net jeigu Belgijos Karalystės sudarytos dvišalės mokesčių srities sutartys teisę apmokestinti tokias pajamas suteikia kitai susitariančiajai valstybei,
– pagal CIR’92 364b straipsnį apmokestina kapitalo arba išperkamosios sumos, sukauptų gavėjo arba teisę į jas turinčių asmenų naudai iš darbdavio arba asmeninių papildomos pensijos įnašų, pervedimą, pensijų fondo arba draudimo institucijos, kuriuose šios sumos yra sukauptos, atliekamą kitam už Belgijos ribų įsteigtam pensijų fondui arba kitokiai draudimo institucijai, nors toks pervedimas nėra apmokestinamas, jeigu kapitalas arba išperkamoji suma yra pervedami kitam pensijų fondui arba kitai draudimo institucijai, įsteigtiems Belgijoje,
– pagal Bendrojo reglamento dėl valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių (Règlement général sur les taxes assimilées au timbre) 224/2a straipsnį reikalauja, kad užsienio draudikai, neturintys veiklos buveinės Belgijoje, prieš šioje valstybėje narėje teikdami savo paslaugas paskirtų Belgijoje reziduojantį atsakingąjį atstovą, kuris asmeniškai raštu valstybei įsipareigotų sumokėti metinį draudimo sutarčių mokestį, palūkanas ir baudas, kurias gali tekti mokėti pagal sutartis dėl Belgijoje esančios rizikos.
I – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
1. Pirminė teisė
3. EB 18 straipsnyje numatyta:
„1. Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtuose teisės aktuose nustatytų apribojimų bei sąlygų.
<…>“
4. EB 39 straipsnyje numatyta:
„1. Bendrijoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.
2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.
3. Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:
a) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti;
b) šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;
c) apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus;
d) laikantis Komisijos įgyvendinimo reglamentuose nustatytų sąlygų, pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui.
<…>“.
5. EB 43 straipsnyje numatyta:
„Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.
Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.“
6. EB 49 straipsnyje numatyta:
„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.
Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, šio skyriaus nuostatas gali taikyti ir paslaugas teikiantiems trečiosios šalies piliečiams, įsisteigusiems Bendrijoje.“
7. EB 56 straipsnyje numatyta:
„1. Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai.
2. Pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi mokėjimų tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.“
8. Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 28 straipsnis iš esmės pakartoja EB 39 straipsnio nuostatas, EEE susitarimo 31 straipsnis – EB 43 straipsnio, EEE susitarimo 36 straipsnis – EB 49 straipsnio, o EEE susitarimo 40 straipsnis įtvirtina kapitalo judėjimo laisvę laikantis jame numatytų apribojimų.
2. Antrinė teisė
9. Direktyvos 2002/83/EB 5 straipsnio, susijusio su gyvybės draudimo veiklai pradėti būtino leidimo taikymo sritimi, 1 dalyje numatyta:
„1. Leidimas galioja visoje Bendrijoje. Jis leidžia draudimo įmonei čia vykdyti veiklą vadovaujantis įsisteigimo teise arba laisve teikti paslaugas.“
10. Šios direktyvos 53 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„2. Laikydamasi nacionalinės teisės aktais nustatytų sąlygų, kiekviena valstybė narė leidžia savo teritorijoje įsteigtoms atstovybėms ir filialams, kuriems taikomos šios dalies nuostatos, perduoti visą sutarčių portfelį ar jo dalį draudimo įmonei, kurios pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, jeigu tos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtina, kad, atsižvelgus į perdavimą, perimančioji institucija turi būtinąją mokumo atsargą.“
B – Belgijos teisė
1. Tiesioginiai mokesčiai – CIR’92
11. CIR’92 59 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„52 straipsnio 3 punkto b papunktyje nurodyti darbdavių įnašai ir įmokos gali būti atskaityti kaip veiklos išlaidos tik laikantis šių sąlygų ir apribojimų:
1) jie turi būti galutinai pervesti Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo institucijai; <…>“.
12. CIR’92 145/1 straipsnis, koks jis buvo taikomas 2004 m. sausio 1 d., numatė, kad:
„atsižvelgiant į 145/2–145/16 straipsniuose numatytus apribojimus ir sąlygas, suteikiama mokesčio lengvata, apskaičiuojama remiantis šiomis išlaidomis, kurios faktiškai buvo sumokėtos mokestiniu laikotarpiu:
1) 34 straipsnio 1 dalies 2 punkto pirmosios pastraipos a–c papunkčiuose nurodyti asmeniniai įnašai ir įmokos, sumokėti darbdaviui išskaitant juos iš darbuotojo atlyginimo arba įmonei išskaitant juos iš įmonės vadovo, nesusaistyto sutartiniais darbo santykiais, atlyginimo;
2) papildomojo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo įnašai, kuriuos mokesčių mokėtojas galutinai sumokėjo Belgijoje tam, kad pagal jo individualiai sudarytą gyvybės draudimo sutartį būtų sukaupta renta arba kapitalas tolesniam gyvenimui arba mirties atveju ir jeigu šis kapitalas nenaudojamas grąžinti hipoteka užtikrintą paskolą 104 straipsnio 9 punkte nurodytam būstui įsigyti arba kaip šios paskolos garantija.“
13. CIR’92 145/3 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta:
„Sprendžiant mokesčio lengvatos klausimą, atsižvelgiama į 145/1 straipsnio 1 punkte nurodytus asmeninius įnašus ir įmokas su sąlyga, kad jie yra galutinai pervesti Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo institucijai ir kad pensijos atveju tiek įstatyme numatytos, tiek papildomos išmokos, išreikštos metine renta, neviršija 80 (%) paskutiniojo normalaus metinio atlyginimo prieš mokesčius bei atsižvelgiama į normalią profesinės veiklos trukmę. Rentą leidžiama indeksuoti.“
14. CIR’92 364a straipsnis išdėstytas taip:
„Kai kapitalas, išperkamoji suma ir sukauptos sumos, nurodytos 34 straipsnyje, yra išmokami arba skiriami mokesčių mokėtojui, kuris anksčiau perkėlė savo gyvenamąją vietą arba savo kapitalo buvimo vietą į užsienį, mokėjimas arba skyrimas laikomas įvykdytu dieną prieš šį perkėlimą.
Taikant pirmąją pastraipą, bet kuris 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas pervedimas prilyginamas skyrimui.“
15. CIR’92 364b straipsnyje numatyta:
„Kai kapitalo arba išperkamosios sumos, sukauptos iš asmeninių įnašų, nurodytų 52 straipsnio 7a punkte, arba 145/1 straipsnyje nurodytų darbdavio įnašų ar įmonės įnašų, socialinio aprūpinimo institucijos arba draudimo įmonės, kuriose šios sumos yra sukauptos, yra pervedamos gavėjui arba teisę į jas turinčiam asmeniui vykdant įsipareigojimą dėl pensijos ar panašų susitarimą dėl pensijos, ši operacija nelaikoma mokėjimu arba skyrimu, net jei šis pervedimas atliekamas gavėjo prašymu, nepažeidžiant apmokestinimo teisės institucijoms ar įmonėms vėliau atliekant mokėjimą arba skyrimą gavėjui.
Pirmoji pastraipa netaikoma kapitalo arba išperkamosios sumos pervedimui užsienyje įsteigtai socialinio aprūpinimo institucijai arba draudimo įmonei.“
2. Netiesioginiai mokesčiai – CTAT
16. CTAT 173 straipsnis numato:
„Draudimo sutartys apmokestinamos metiniu mokesčiu, kai tenkinama viena iš trijų toliau išvardytų sąlygų:
1) draudikas yra profesionalus draudikas, turintis Belgijoje savo pagrindinę buveinę, atstovybę, filialą, atstovą arba bet kokią buveinę, per kurią vykdo veiklą;
2) apdraustasis gyvena Belgijoje arba turi joje įprastą gyvenamąją vietą;
3) sutarties dalykas yra Belgijoje esantis kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas.“
17. CTAT 176/1 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta:
„Reikalaujamas sumokėti mokestis apskaičiuojamas nuo bendros įmokų, įnašų arba mokėjimų sumos, prie kurios pridedami mokestiniais metais arba apdraustojo, arba gavėjų ir jų darbdavių mokėtini mokesčiai.“
18. CTAT 177 straipsnyje nustatyta:
„Metinį draudimo sutarčių mokestį moka:
1) asociacijos, kasos, draudimo bendrovės ir įmonės, pensijų institucijos ir juridiniai asmenys, turintys pareigą vykdyti solidarumo įsipareigojimus pagal 2003 m. balandžio 28 d. Įstatyme dėl papildomų pensijų, jų mokestinio režimo ir tam tikrų papildomų lengvatų socialinės apsaugos srityje numatytas pensijų sistemas, taip pat visi kiti draudikai, kai jie Belgijoje turi savo pagrindinę buveinę, atstovybę, filialą, atstovą arba bet kokią buveinę, per kurią vykdo veiklą;
2) draudimo agentai ir visi kiti tarpininkai, reziduojantys Belgijoje, – už sutartis, jiems tarpininkaujant pasirašytas su užsienio draudikais, neturinčiais Belgijoje 178 straipsnyje nurodyto atsakingojo atstovo;
3) apdraustieji – visais kitais atvejais.“
19. Bendrojo reglamento dėl valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių 224/2a straipsnis nustato:
„(CTAT) 177 straipsnio 3 punkte numatytais atvejais užsienio draudimo įmonė už apdraustąjį sumoka mokestį ir, jei tai reikalinga, palūkanas ir baudas. Dėl to bet kuri užsienio draudimo įmonė, neturinti Belgijoje nei filialo, nei atstovybės, nei bet kokios buveinės, per kurią vykdo veiklą, norinti sudaryti sutartis dėl Belgijoje esančios rizikos, prieš pradėdama vykdyti tokias operacijas, turi finansų ministrui pateikti prašymą patvirtinti Belgijoje reziduojantį atsakingąjį atstovą, kuris asmeniškai raštu Belgijos valstybei įsipareigotų sumokėti metinį draudimo sutarčių mokestį, palūkanas ir baudas, kurias gali tekti mokėti pagal anksčiau nurodytas sutartis.“
II – Ikiteisminė procedūra
20. 2003 m. vasario 6 d. oficialiame pranešime Komisija Belgijos Karalystei nurodė priežastis, kodėl, jos manymu, ši valstybė pažeidė įsipareigojimus pagal EB 18, 39, 43, 49 ir 56 straipsnius, EEE susitarimo 28, 31, 36 ir 40 straipsnius bei Direktyvos 92/96/EEB 4 straipsnį ir 11 straipsnio 2 dalį.
21. 2003 m. gegužės 9 d. išsiųstame atsakyme Belgijos valdžios institucijos nurodė, kad, prieš įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus (kurie įvyko 2003 m. gegužės 18 d.) paleidus Rūmus, vyriausybė neturėjo pakankamai įgaliojimų imtis teisėkūros iniciatyvos siekiant pakeisti Belgijos teisės aktus, kaip nurodyta Europos Komisijos oficialiame pranešime.
22. Vis dėlto jos tvirtina, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos buvo priimtos siekiant kovoti su mokesčių vengimu (CIR’92 364a straipsnis), o už metinį draudimo sutarčių mokestį atsakingo atstovo paskyrimą patvirtina į Tarybos protokolą priimant trečiąją „gyvybės draudimo“ direktyvą įrašytas pareiškimas ir tai atitinka Komisijos aiškinamąjį komunikatą dėl laisvės teikti paslaugas ir bendro intereso draudimo sektoriuje(4). Šios pareigos nustatytos tiek užsienio bendrovėms, kurios, naudodamosi laisve teikti paslaugas, siūlo savo paslaugas Belgijoje, tiek užsienio bendrovėms, Belgijoje turinčioms buveinę. Šis paskyrimas yra būtinas ir proporcingas siekiant užtikrinti metinio draudimo sutarčių mokesčio surinkimą (CTAT 177 straipsnio 3 punktas ir Bendrojo reglamento dėl valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių 224/2b straipsnio 2 dalis).
23. Konstatavusi, kad Belgijos valdžios institucijų atsakyme aptartos tik dvi pirmiau minėtos priemonės ir kad Belgijos vyriausybė, 2003 m. sausio 13 d. pateikdama Įstatymo dėl papildomų pensijų projektą, pripažino, jog jos nacionalinės teisės aktai ne visais atžvilgiais atitinka Bendrijos teisę, Komisija 2003 m. gruodžio 19 d. Belgijos Karalystei išsiuntė pagrįstą nuomonę dėl laisvo darbuotojų judėjimo, įsisteigimo laisvės, laisvės teikti paslaugas, laisvo kapitalo judėjimo ir gyvybės draudimo direktyvų pažeidimų mokesčių teisės aktų nuostatomis dėl pajamų mokesčio ir metinio draudimo sutarčių mokesčio.
24. Dėl atstovo paskyrimo tam, kad būtų užtikrintas metinio draudimo sutarčių mokesčio surinkimas, Komisija mano, kad šis reikalavimas yra kitos valstybės narės teritorijoje įsteigtų draudimo bendrovių ir institucijų laisvės teikti paslaugas pažeidimas. Iš tiesų, mokesčio sumokėjimas galėtų būti užtikrintas mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, užsienio įmonės ar institucijos paprašant pateikti informacijos, Belgijoje reziduojančio apdrausto asmens paprašant pateikti informacijos arba jo atžvilgiu atliekant patikrinimą bei su kitomis valstybėmis narėmis sudarant susitarimus dėl keitimosi informacija. Be to, Komisija primena, kad 2001 m. birželio 15 d. Direktyvos 2001/44/EB 1 straipsniu buvo iš dalies pakeista Direktyva 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, kylančias dėl operacijų, įeinančių į Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo finansavimo sistemą, ir dėl žemės ūkio mokesčių bei muitų susigrąžinimo bei pridėtinės vertės mokesčio ir tam tikrų akcizų(5). Komisija pažymi, kad savitarpio parama išieškojimo klausimais buvo išplėsta draudimo įmokų atžvilgiu ir kad valstybės narės privalėjo suderinti savo nacionalinės teisės aktus su šia direktyva vėliausiai iki 2002 m. birželio 30 dienos. Kadangi metinis draudimo sutarčių mokestis skaičiuojamas nuo visos įmokų, įnašų ar mokėjimų sumos, prie kurios pridedami mokesčiai, šis mokestis patenka į Direktyvos 2001/44/EB taikymo sritį. Komisija priduria, kad nors Belgijos Karalystė neatsisako savo argumentų, direktyva ir juo labiau aiškinamasis komunikatas negali būti aiškinami arba taikomi taip, kad tai prieštarautų EB sutarčiai ir EEE susitarimui.
25. Belgijos Karalystė 2004 m. vasario 24 d. atsakyme patvirtino savo ketinimą atsižvelgti į pagrįstą nuomonę, paprašydama „šiek tiek kantrybės ir supratimo, atsižvelgiant į laiką, kurio prireiks, kad Belgijos teisės aktai visiškai atitiktų Europos teisės aktus“. Kadangi pagrįstoje nuomonėje nurodytas terminas baigėsi 2004 m. vasario 23 d., Komisija pareiškė šį ieškinį.
26. 2006 m. gegužės 5 d. laišku Teisingumo Teismas paprašė Belgijos vyriausybės patikslinti, ar Belgijos Karalystė palaiko atsakyme į oficialų pranešimą pateiktas pastabas. Iš Belgijos vyriausybės atsakymo, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. birželio 2 d., matyti, kad Belgijos vyriausybė iš esmės laikosi savo pozicijos, nors atkreipia dėmesį į būsimus teisės aktų pakeitimus (CIR’92 59, 145, 364a ir 364b straipsniai) ir jau įsigaliojusius pakeitimus (Bendrojo reglamento dėl valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių 224/2a straipsnis).
III – Kaltinimų analizė
27. Pažeidimai, kuriais kaltinama Belgija, susiję su jos teisės aktais tiesioginių mokesčių srityje (pirmiau minėtos CIR’92 nuostatos) ir netiesioginių mokesčių srityje (CTAT 177 straipsnio 3 punktas ir Bendrojo reglamento dėl valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių 224/2a straipsnis).
28. Kalbant apie tiesioginius mokesčius, Komisija iš esmės kritikuoja dviejų tipų nuostatas: pirma, nuostatas, numatančias tam tikras mokesčių lengvatas, šiuo atveju – darbdavio (CIR’92 59 straipsnis) ir asmeninių (CIR’92 145/1 ir 145/3 straipsniai) įnašų į profesinio (senatvės ir mirties) draudimo schemas atskaitą, tik įnašų, pervestų Belgijoje įsteigtoms draudimo įmonėms ar socialinio aprūpinimo fondams, atveju; antra, nuostatas, pagal kurias kapitalo, išperkamosios sumos ir sutaupytos sumos išmokėjimui arba priskyrimui mokesčių mokėtojui, kuris nustojo būti rezidentu mokesčių prasme (CIR’92 364a straipsnis), bei kapitalo ar išperkamosios sumos, sukauptų pagal profesinę socialinio aprūpinimo schemą, pervedimui į ne Belgijoje įsteigtą draudimo įmonę ar pensijų fondą (CIR’92 364b straipsnis) taikomas kitoks mokesčių režimas nei tas, kuris taikomas tokioms pačioms, tik su sienos kirtimu nesusijusioms, operacijoms.
29. Kalbant apie netiesioginius mokesčius, Komisija kritikuoja užsienio draudikams, besinaudojantiems laisve teikti paslaugas, t. y. Belgijoje neturintiems jokios veiklos buveinės, nustatytą pareigą iš anksto paskirti reziduojantį atstovą mokesčių klausimais, kuris būtų valstybei asmeniškai atsakingas už metinio draudimo sutarčių mokesčio bei už palūkanų ir baudų, kurias gali tekti mokėti pagal Belgijoje esančios rizikos draudimo sutartis, sumokėjimą (Bendrojo reglamento dėl valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių 224/2a straipsnis).
30. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, ypač į jo 2002 m. spalio 3 d. Sprendimą byloje Danner(6), Komisijos suformuluoti kaltinimai dėl minėtų tiesioginių mokesčių nuostatų iš pirmo žvilgsnio atrodo galintys pagrįsti, jog padaryti pagrindinių EB sutartyje ir EEE susitarime įtvirtintų bei Direktyva 92/96 įgyvendinamų laisvių pažeidimai arba bent kai kurie iš šių pažeidimų. Be to, Belgijos vyriausybė neginčija nurodomo įsipareigojimų neįvykdymo, tik sumenkina jo reikšmę remdamasi, be kita ko, Belgijos sudarytomis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartimis. Kita vertus, kaltinimas dėl pareigos paskirti ir patvirtinti atstovą mokesčių klausimais yra anksčiau nenagrinėtas ir dėl to jam skirtinas ypatingas dėmesys. Nepaisant to, kad vėliau kritikuojami teisės aktai buvo pakeisti(7), Belgijos vyriausybė užginčijo šį nurodomą įsipareigojimų neįvykdymą.
A – Laisvės teikti paslaugas apribojimas ir užsienio draudimo kompanijų diskriminacija
1. Darbdavio ir asmeninių įnašų į profesinių pensijų schemas atskaitos sąlygos
a) Pagrindiniai šalių argumentai
31. Komisija mano, kad laisvei teikti paslaugas (EB 49 straipsniui, EEE susitarimo 36 ir 37 straipsniams, Direktyvos 92/96/EEB 4 straipsniui, dabar – Direktyvos 2002/83/EB 5 straipsniui) prieštarauja mokesčių teisės aktai, pagal kuriuos darbdavio (CIR’92 59 straipsnis) ir asmeniniai įnašai (CIR’92 145/1 ir 145/3 straipsniai) į profesinių pensijų schemas atskaitomi, tik jei šie įnašai sumokami Belgijoje įsteigtoms institucijoms, ir neatskaitomi, jei jie sumokami ne Belgijoje įsteigtoms institucijoms.
32. Belgijos vyriausybė tiesiogiai neginčija Komisijos analizės, tačiau nurodo, kad darbdavio įnašų atskaita ir mokesčio lengvata už asmeninius įnašus, kai įnašai pervedami užsienyje įsteigtoms institucijoms, tam tikrais atvejais buvo įmanomos, visų pirma remiantis tam tikrais dvišaliais susitarimais su valstybėmis narėmis arba trečiosiomis šalimis arba net remiantis tam tikrais administraciniais aplinkraščiais. Be to, 2006 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismui adresuotame savo atsakyme Belgijos vyriausybė užsiminė apie preliminarų įstatymo projektą, skirtą pakeisti CIR’92 59, 145, 364a ir 364b straipsnius, kaip to pageidauja Komisija.
b) Vertinimas
33. Neabejotina, kad darbdavio ir asmeninių įnašų į profesinių pensijų schemas atskaitos sąlygos, įtvirtintos CIR’92 59 ir 145 straipsniuose, riboja laisvę teikti paslaugas.
34. Pirmiausia reikia priminti, kad, nors tiesioginiai mokesčiai priskirtini valstybių narių kompetencijai, ją įgyvendinti jos privalo laikydamosi Bendrijos teisės(8).
35. Teisingumo Teismas ne kartą buvo nusprendęs, kad „siekiant sukurti vieną bendrą rinką ir tam, kad būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti jos tikslus, Sutarties 59 straipsnis draudžia taikyti bet kokius nacionalinės teisės aktus, kurie paslaugų teikimą tarp valstybių narių daro faktiškai sudėtingesnį už paslaugų teikimą išimtinai valstybės narės viduje“(9).
36. Visų pirma sprendime Danner Teisingumo Teismas pripažino „galimybės, sudarant senatvės pensijos draudimo sutartį dėl to gauti mokestinių lengvatų, svarbą, (nes) tokios taisyklės gali atgrasinti suinteresuotuosius asmenis sudaryti savanoriško senatvės pensijos draudimo sutartis su kitoje valstybėje narėje nei (aptariamoji valstybė narė) įsteigtomis kompanijomis, o pastarąsias – siūlyti savo paslaugas (aptariamoje rinkoje)“(10).
37. Kadangi pagal CIR’92 59, 145/1 ir 145/3 straipsnius darbdavio ir asmeniniai įnašai į profesinių pensijų schemas gali būti atskaitomi, tik jei šie įnašai sumokami Belgijoje įsteigtoms draudimo įmonėms ar socialinio aprūpinimo fondams, šios nuostatos yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, nes jos gali asmenis atgrasinti sudaryti sutartis su kitoje valstybėje narėje įsteigtais ūkio subjektais, o ūkio subjektus – siūlyti tokias sutartis Belgijoje, jeigu jie šioje valstybėje neturi buveinės.
38. Taigi šiuo atžvilgiu Komisijos kaltinimas atrodo pagrįstas.
2. Kapitalo ar išperkamosios sumos pervedimo apmokestinimas
a) Pagrindiniai šalių argumentai
39. Komisija mano, kad CIR’92 364b straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra diskriminuojanti. Ši taisyklė numato, jog kapitalo ar išperkamosios sumos, sukauptų iš darbdavio arba asmeninių papildomo senatvės pensijos draudimo įnašų, pervedimas, jeigu pervedama į užsienyje įsteigtą pensijų fondą arba draudimo instituciją, yra apmokestinamas, tačiau tokia operacija neapmokestinama, kai kapitalas ar išperkamoji suma pervedama į Belgijoje įsteigtą pensijų fondą ar draudimo instituciją.
40. Pirmiau minėtos nacionalinės nuostatos taip pat prieštarauja Direktyvos 2002/83/EB 5 straipsniui, kuriame numatyta, kad valstybėje narėje gautas leidimas galioja visoje Bendrijoje ir leidžia draudimo įmonei čia vykdyti veiklą vadovaujantis įsisteigimo teise arba laisve teikti paslaugas, ir šios direktyvos 53 straipsnio 2 daliai, kuri numato, kad kiekviena valstybė narė privalo leisti draudimo įmonėms, kurių pagrindinė buveinė yra jos teritorijoje, visą savo portfelį arba jo dalį pervesti Bendrijoje įsteigtam gavėjui.
41. Atsiliepime į ieškinį Belgijos vyriausybė neginčija Komisijos suformuluotų kaltinimų. Savo 2006 m. gegužės 30 d. atsakyme Teisingumo Teismui ji pamini savo 2003 m. gegužės 9 d. laišką ir nurodo, kad pirmiau minėtame preliminariame įstatymo projekte(11) CIR’92 364b straipsnis išdėstytas nauja redakcija, kaip pageidauja Komisija.
b) Vertinimas
42. Iš pačios CIR’92 364b straipsnio formuluotės matyti, kad kapitalo ar išperkamosios sumos, sukauptų iš darbdavio arba asmeninių papildomo senatvės pensijos draudimo įnašų, pervedimas tarp pensijos fondų ar draudimo institucijų prilyginamas (apmokestinamam) išmokėjimui arba skyrimui tik tada, kai gaunantis pensijų fondas ar draudimo institucija yra įsteigti užsienyje. Todėl reikia konstatuoti, kad, jei gaunantis subjektas yra įsteigtas užsienyje, tokiam pervedimui taikomas specialus mokestinis režimas.
43. Taigi, apmokestinimas taikomas dėl sienos kirtimo ir todėl gali būti kitose valstybėse narėse įsteigtų draudimo kompanijų ar institucijų laisvės teikti paslaugas apribojimas. Be to, kritikuojama taisyklė gali atgrasinti draudėją atlikti kapitalo ar išperkamosios sumos pervedimą užsienio ūkio subjektui. Šiuo atžvilgiu Belgijos vyriausybės 2006 m. gegužės 30 d. atsakyme pateikti patikslinimai dėl aptariamų CIR’92 nuostatų praktinės reikšmės susiję tik su CIR’92 364a straipsniu.
44. Todėl Komisijos kaltinimas atrodo pagrįstas ir šiuo atžvilgiu.
3. Pareiga paskirti atstovą mokesčių klausimais
a) Pagrindiniai šalių argumentai
45. Bendra ir absoliuti užsienio draudimo įmonėms nustatyta pareiga paskirti Belgijoje reziduojantį atstovą, kuris privalo asmeniškai įsipareigoti sumokėti metinį draudimo sutarčių mokestį, anot Komisijos, turi būti laikoma neproporcinga priemone, kuri yra kitose valstybėse narėse įsteigtų kompanijų laisvės teikti paslaugas pažeidimas. Jos tikslą – užtikrinti mokesčio sumokėjimą – būtų galima įgyvendinti mažiau varžančiomis priemonėmis.
46. Belgijos vyriausybė Komisijos argumentus užginčijo 2003 m. gegužės 9 d. laiške, kurio turinys pakartotas atsiliepime į ieškinį. Atstovo mokesčių klausimais paskyrimas yra būtinas norint užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą ir neturi jokios įtakos leidimo draudimo įmonei išdavimui bei jos sutarčių portfelio perdavimui. 2006 m. gegužės 30 d. laiške Belgijos vyriausybės atstovas patvirtino šią poziciją ir paminėjo 2005 m. gruodžio 27 d. Programiniu įstatymu(12) padarytą nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų pakeitimą: pagal naujas nuostatas, kurios įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., paskirti atsakingąjį atstovą mokesčių klausimais privalo tik tos draudimo įmonės, kurių pagrindinė buveinė yra už Europos ekonominės erdvės teritorijos ribų.
b) Vertinimas
47. Reikalavimo draudimo įmonėms, kurios naudojasi laisve teikti paslaugas, paskirti atstovą mokesčių klausimais leistinumas EB sutarties pagrindinių laisvių atžvilgiu yra anksčiau nenagrinėtas ir, atrodo, yra labai svarbus klausimas, nes toks reikalavimas žinomas ir kitose teisės sistemose(13).
48. Kalbant apie nagrinėjamas Belgijos teisės nuostatas, reikalavimu paskirti atstovą mokesčių klausimais, atsakingą už metinio draudimo sutarčių mokesčio sumokėjimą, siekiama užtikrinti minėto mokesčio sumokėjimą ir taip kovoti su sukčiavimu. Tai yra bendro intereso tikslas(14).
49. Reikalavimas paskirti atstovą mokesčių klausimais yra laisvės teikti paslaugas apribojimas tiek, kiek juo Belgijoje neįsteigtoms draudimo institucijoms nustatoma papildoma finansinė našta. Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, jog toks reikalavimas minėtoms institucijoms yra ypač sunki našta, nes sprendimas naudotis laisve teikti paslaugas gali būti priimtas būtent dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje nėra tai pačiai grupei priklausančios bendrovės; taigi, būtent dėl šių aplinkybių gali būti sudėtinga rasti atstovą mokesčių klausimais, galintį prisiimti jam pagal nagrinėjamus teisės aktus tenkančią asmeninę atsakomybę. Bet kuriuo atveju beveik neabejotina, kad atstovo mokesčių klausimais atlyginimas gali būti labai didelis, ir jį padengti turės laisve teikti paslaugas besinaudojanti draudimo institucija.
50. Nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos gali būti laikomos diskriminuojančiomis dėl to, kad reikalavimas paskirti atstovą mokesčių klausimais taikomas tik Belgijoje neįsisteigusioms draudimo institucijoms(15). Vis dėlto skirtingas reziduojančio ir nereziduojančio mokesčių mokėtojo vertinimas tiesioginių mokesčių srityje buvo pripažintas objektyviai pateisinamu(16).
51. Bet kuriuo atveju Komisija teisingai pastebi, kad metinio draudimo sutarčių mokesčio surinkimas(17) patenka į Direktyvos 77/799/EB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje(18), su pakeitimais, padarytais 2003 m. spalio 7 d. Tarybos direktyva 2003/93/EB(19), taikymo sritį. Taigi, minėtose direktyvose numatyta valstybių narių valdžios institucijų tarpusavio pagalba yra kovos su sukčiavimu priemonė, pašalinanti būtinybę palikti galioti reikalavimą paskirti atstovą mokesčių klausimais(20).
52. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Bendrojo reglamento dėl valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių 224/2a straipsnyje numatytas reikalavimas paskirti atsakingąjį atstovą mokesčių klausimais yra nepateisinamas laisvės teikti paslaugas apribojimas. Todėl reikėtų patenkinti Komisijos reikalavimą ir šiuo atžvilgiu.
B – Laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo laisvės apribojimai
1. Pagrindiniai šalių argumentai
53. Komisija tvirtina, kad nuostatos, kuriomis atsisakoma atskaityti darbdavio įnašus arba taikyti mokestinę lengvatą asmeniniams įnašams, kurie sumokami kitose valstybėse narėse įsteigtoms institucijoms, taip pat prieštarauja laisvam pagal darbo sutartį dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių asmenų judėjimui, kurį užtikrina EB 39 ir 43 straipsniai. Darbuotojai, kurie vertėsi profesine veikla kurioje nors valstybėje narėje ir joje apsidraudė pagal profesinės pensijos draudimo schemą ir atvyksta į Belgiją dirbti, negali pasinaudoti mokesčių lengvatomis už toje kitoje valstybėje narėje sumokėtus įnašus. Tačiau pagal šias schemas gautos pajamos apmokestinamos Belgijoje, kai jų gavimo momentu atitinkami asmenys yra Belgijos rezidentai.
54. Laisvą darbuotojų judėjimą ir įsisteigimo laisvę taip pat apsunkina nuostata, numatanti, kad kapitalo arba išperkamosios sumos, sukauptų iš darbdavio ar asmeninių papildomo pensijų draudimo įnašų, pervedimas apmokestinamas, kai pervedama į užsienyje įsteigtą pensijų fondą ar draudimo instituciją. Dėl šios nuostatos nepalankesnėje padėtyje atsiduria pagal darbo sutartį dirbantys asmenys ir savarankiškai dirbantys asmenys, norintys įsikurti kitoje valstybėje narėje ir todėl pageidaujantys, kad būtų pervesti minėtas kapitalas arba išperkamoji suma.
55. Komisija taip pat nurodo, kad CIR’92 364a straipsnis, kuriuo sukuriama fikcija, jog CIR’92 34 straipsnyje nurodyti kapitalo, išperkamosios sumos ir sukauptos sumos išmokėjimas ar skyrimas atliekamas dieną prieš gyvenamosios ar kapitalo buvimo vietos perkėlimą į užsienį, yra nepateisinamas laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo laisvės pažeidimas.
56. Galiausiai CIR’92 59, 145/1, 145/3, 364a ir 364b straipsniai pažeidžia EB 18 straipsnyje įtvirtintą bendrąją laisvo asmenų judėjimo teisę.
57. Savo atsiliepime į ieškinį Belgijos vyriausybė aiškiai neginčijo Komisijos pateiktų argumentų. Vis dėlto dėl CIR’92 364a straipsnio ji savo 2006 m. gegužės 30 d. atsakyme, nurodydama šiuo klausimu savo 2003 m. gegužės 9 d. atsakymą, pabrėžė, kad CIR’92 364a straipsnis taikomas tik tokiais atvejais, kai Belgija nėra pasirašiusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties arba tokia sutartis suteikia Belgijai teisę apmokestinti pajamas, kad nebūtų dvigubo apmokestinimo. Be to, kapitalas apmokestinamas tik nuo to momento, kai jis realiai išmokamas arba skiriamas, lygiai kaip ir rezidentais esančių mokesčių mokėtojų atveju. Belgijos vyriausybė galiausiai nurodo, kad CIR’92 364a straipsnis pirmiau minėtame preliminariame įstatymo projekte(21) išdėstytas nauja redakcija, kaip pageidauja Komisija.
2. Vertinimas
58. Kalbant apie apribojimus, taikomus darbdavio arba asmeninių įnašų į profesinių pensijų schemas atskaitai, kai draudimo institucija įsteigta už Belgijos ribų, neabejotina, kad tai yra EB 39 ir 43 straipsnių ir atitinkamų EEE susitarimo nuostatų pažeidimas. Iš Teisingumo Teismo praktikos(22) išplaukia, kad tokie apribojimai užsienyje įsisteigusiems pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ar savarankiškai dirbantiems asmenims sudaro kliūtį atvykti verstis profesija šioje valstybėje narėje, išlaikant savo profesinių pensijų draudimo schemą kilmės valstybėje.
59. Kliūtį laisvam pagal darbo sutartį dirbančių asmenų judėjimui ir savarankiškai dirbančių asmenų įsisteigimo laisvei sudaro ir CIR’92 364a straipsnis, pagal kurį, perkeliant į užsienį gyvenamąją vietą arba kapitalo buvimo vietą, kapitalo, išperkamosios sumos ar sukauptos sumos išmokėjimas ar skyrimas laikomas įvykusiu dieną prieš tokį perkėlimą. Iš tiesų tai yra teisinė fikcija, kuria siekiama leisti apmokestinimą dėl to, kad darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo kirto sieną.
60. Belgijos vyriausybės 2006 m. gegužės 30 d. atsakyme pateiktos pastabos dėl šios taisyklės praktinės reikšmės neleidžia daryti kitokios išvados, nes iš pateiktų duomenų matyti, jog nacionaliniuose teismuose ginčijamasi dėl CIR’92 364a straipsnio taikymo. Atsižvelgiant į teisinio saugumo principą atrodo, kad tik pačios CIR’92 364a straipsnio formuluotės pakeitimas gali išsaugoti kiekvienam asmeniui Bendrijos teisės, visų pirma EB 39 ir 43 straipsniais, suteiktas teises.
61. CIR’92 364a straipsnis taip pat pažeidžia EB 39 ir 43 straipsniais bei EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniais užtikrinamas laisves tiek, kiek juo nustatomas nepalankus mokesčių režimas kapitalo ar išperkamosios sumos pervedimui, kurį mokesčių mokėtojas, naudodamasis nurodytomis laisvėmis, gali norėti atlikti.
62. Argumentus dėl CIR’92 364a straipsnio ir CIR’92 364b straipsnio galima mutatis mutandis pritaikyti ir situacijoms pagal EB 18 straipsnį.
63. Todėl EB 18, 39 ir 43 straipsnių bei EEE susitarimo 28 ir 31 straipsnių pažeidimu paremti kaltinimai atrodo pagrįsti.
C – Kapitalo judėjimo laisvė
1. Pagrindiniai šalių argumentai
64. Komisijos nuomone, nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos taip pat sudaro kapitalo judėjimo laisvės kliūtis, kurios prieštarauja EB 56 straipsniui ir EEE susitarimo 40 straipsniui.
65. Vykdant draudimo sutartis atliekamus pervedimus reikėtų laikyti kapitalo judėjimu pagal 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB(23) I priedo X punktą, o galimybės atskaityti darbdavio įnašus ir mokestinės lengvatos už asmeninius įnašus taikymas tik Belgijoje įsteigtoms institucijoms sumokėtiems įnašams yra diskriminuojantys šio laisvo kapitalo judėjimo apribojimai.
66. CIR’92 364a ir 364b straipsniai taip pat yra diskriminuojantys laisvo kapitalo judėjimo apribojimai.
67. Belgijos vyriausybė neginčijo Komisijos argumentų.
2. Vertinimas
68. Komisija pagrįstai remiasi Direktyvos 88/361 nomenklatūra, nors ji ratione temporis nėra tiesiogiai taikoma šiai bylai.
69. Vis dėlto pasakytina, kad nurodomas laisvo kapitalo judėjimo pažeidimas iš pirmiau apibūdintų kitų pagrindinių laisvių apribojimų išplaukia tik netiesiogiai, nes draudimo įmokų, gavėjų teisių arba kapitalo ar išperkamosios sumos pervedimo operacijų mokestinis režimas savaime nesudaro kliūčių tokioms operacijoms. Vadovaudamasi Teisingumo Teismo pozicija sprendime Safir(24), pabrėžiu savo 2006 m. birželio 1 d. išvadoje nagrinėjamoje byloje C-150/04, Komisija prieš Daniją(25), išdėstytą poziciją: kliūties laisvam kapitalo judėjimui gali nebūti, jei nurodomą apribojimą netiesiogiai lemia kitų pagrindinių laisvių apribojimai.
70. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad buvo neįvykdyti įsipareigojimai pagal EB 56 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį.
IV – Bylinėjimosi išlaidos
71. Išnagrinėjus ieškinio pagrindus, pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės, nes to prašė Komisija. Įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį pažeidimo nebuvimas šiuo atžvilgiu nieko nekeičia, nes, mano manymu, visi kritikuoti nacionalinės teisės aktai lėmė mano siūlomus konstatuoti pažeidimus, be to, Belgijos vyriausybė neginčijo EB 56 straipsnio ir (arba) EEE susitarimo 40 straipsnio taikymo galimybės.
V – Išvada
72. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:
1) pripažinti, kad:
– darbdavio papildomojo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo įnašų atskaitą susiejusi su CIR’92 59 straipsnyje nustatyta sąlyga, kad šie įnašai turi būti pervesti Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo fondui,
– CIR’92 145/1 ir 145/3 straipsniais suteikiamą ilgalaikio taupymo mokesčio lengvatą už asmeninius papildomo senatvės ir ankstyvos mirties draudimo įnašus, kuriuos iš atlyginimo išskaito darbdavys, susiejusi su sąlyga, kad šie įnašai pervedami Belgijoje įsteigtai draudimo įmonei arba socialinio aprūpinimo fondui,
– CIR’92 364a straipsnyje nustačiusi, kad kai kapitalas, išperkamoji suma ir sukaupta suma, nurodyti CIR’92 34 straipsnyje, yra išmokami arba skiriami mokesčių mokėtojui, kuris anksčiau perkėlė savo gyvenamąją vietą arba savo kapitalo buvimo vietą į užsienį, mokėjimas arba skyrimas laikomas įvykdytu dieną prieš šį perkėlimą, ir pagal šio straipsnio antrąją pastraipą skyrimui prilygindama bet kokį šio kodekso 34 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą pervedimą, dėl ko pagal CIR’92 270 straipsnį kiekvienas draudikas yra įpareigotas iš anksto išskaityti profesinės veiklos mokestį už kapitalą ir išperkamąją sumą, išmokamus ne rezidentui, kuris tam tikru momentu buvo Belgijos rezidentas mokesčių tikslais, ir jeigu visa ši suma ar jos dalis buvo sukaupta per laikotarpį, kai suinteresuotasis asmuo buvo Belgijos rezidentas mokesčių tikslais, net jeigu Belgijos Karalystės sudarytos dvišalės mokesčių srities sutartys teisę apmokestinti tokias pajamas suteikia kitai susitariančiajai valstybei,
– pagal CIR’92 364b straipsnį apmokestinusi kapitalo arba išperkamosios sumos, sukauptų gavėjo arba teisę į jas turinčių asmenų naudai iš darbdavio arba asmeninių papildomos pensijos įnašų, pervedimą, pensijų fondo arba draudimo institucijos, kuriuose šios sumos yra sukauptos, atliekamą kitam už Belgijos ribų įsteigtam pensijų fondui arba kitokiai draudimo institucijai, nors toks pervedimas nėra apmokestinamas, jeigu kapitalas arba išperkamoji suma yra pervedami kitam pensijų fondui arba kitai draudimo institucijai, įsteigtiems Belgijoje,
– pagal Bendrojo reglamento dėl valstybinei rinkliavai prilygintų mokesčių 224/2a straipsnį reikalavusi, kad užsienio draudikai, neturintys veiklos buveinės Belgijoje, prieš šioje valstybėje narėje teikdami savo paslaugas paskirtų Belgijoje reziduojantį atsakingąjį atstovą, kuris asmeniškai raštu valstybei įsipareigotų sumokėti metinį draudimo sutarčių mokestį, palūkanas ir baudas, kurias gali tekti mokėti pagal sutartis dėl Belgijoje esančios rizikos,
Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 39, 43 ir 49 straipsnius, EEE susitarimo 28, 31 ir 36 straipsnius bei 1992 m. gruodžio 10 d. Direktyvos 92/96/EEB 4 straipsnį ir 11 straipsnio 2 dalį, dabar – 2002 m. lapkričio 5 d. Direktyvos 2002/83/EB 5 straipsnio 1 dalį ir 53 straipsnio 2 dalį;
2) priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.