TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. rugpjūčio 7 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2012/27/ES – 7 straipsnio 1, 4 ir 9 dalys – 20 straipsnio 4 ir 6 dalys – Energijos vartojimo efektyvumo skatinimas – Energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistema – Kitos politikos priemonės – Nacionalinis energijos vartojimo efektyvumo fondas – Tokio fondo sukūrimas kaip pagrindinė energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų vykdymo priemonė – Pareiga mokėti įmokas – Įpareigotųjų šalių paskyrimas – Įpareigotieji energijos skirstytojai ir (arba) mažmeninės prekybos energija įmonės“
Byloje C‑561/16
dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) 2016 m. spalio 25 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. lapkričio 7 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Saras Energía SA
prieš
Administración del Estado,
dalyvaujant
Endesa SA,
Endesa Energía SA,
Endesa Energía XXI SLU,
Viesgo Infraestructuras Energéticas SL,
Hidroeléctrica del Cantábrico SAU,
Nexus Energía SA,
Nexus Renovables SLU,
Engie España SL,
Villar Mir Energía SL,
Energya VM Gestión de Energía SLU,
Estaciones de Servicio de Guipúzcoa SA,
Acciona Green Energy Developments SLU,
Fortia Energía SL,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Rosas, C. Toader, A. Prechal ir E. Jarašiūnas (pranešėjas),
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorius I. Illéssy, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. kovo 7 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Saras Energía SA, atstovaujamos abogados M. C. Flores Hernández ir J. M. Almudí Cid,
– Endesa SA, Endesa Energía SA ir Endesa Energía XXI SLU, atstovaujamų abogada M. Marañon Hermoso ir procurador C. Piñeira de Campos,
– Viesgo Infraestructuras Energéticas SL, atstovaujamos abogados E. Abril Fernández, G. Rubio Hernández-Sampelayo ir procuradora M. J. Gutiérrez Aceves,
– Nexus Energía SA ir Nexus Renovables SLU, atstovaujamų procurador J. Briones Méndez,
– Engie España SL, atstovaujamos abogados G. Martínez-Villaseñor Fernández, G. Rubio Hernández-Sampelayo ir procuradora A. Cano Lantero,
– Villar Mir Energía SL ir Energya VM Gestión de Energía SLU, atstovaujamų abogados G. Rubio Hernández-Sampelayo, G. Martínez-Villaseñor Fernández ir procurador P. Domínguez Maestro,
– Estaciones de Servicio de Guipúzcoa SA, atstovaujamos abogado J. Domingo Montes ir procuradora M. Noya Otero,
– Acciona Green Energy Developments SLU, atstovaujamos abogado F. Calancha Marzana ir procuradora A. G. López Orcera,
– Fortia Energia SL, atstovaujamos abogado R. Vázquez del Rey Villanueva ir procuradores G. Robledo Machuca ir J. M. Martín Rodríguez,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos V. Ester Casas,
– Liuksemburgo vyriausybės, atstovaujamos D. Holderer, padedamos advokato P.-E. Partsch,
– Europos Komisijos, atstovaujamos E. Sanfrutos Cano ir K. Talabér-Ritz,
susipažinęs su 2018 m. balandžio 12 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL L 315, 2012, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 113, 2013, p. 24), 7 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių ir 20 straipsnio 4 ir 6 dalių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Saras Energía SA ir Administración del Estado (Valstybės administracija, Ispanija) ginčą dėl 2015 m. vasario 20 d. Orden IET/289/2015 del Ministerio de Industria, Energía y Turismo por la que se establecen las obligaciones de aportación al Fondo Nacional de Eficiencia Energética en el año 2015 (Pramonės, energetikos ir turizmo ministro nutarimas IET/289/2015, kuriuo įtvirtinama pareiga mokėti įmokas į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą už 2015 metus) (BOE, Nr. 47, 2015 m. vasario 24 d., p. 15768), kuris priimtas įgyvendinant 2014 m. spalio 15 d. Ley 18/2014 de aprobación de medidas urgentes para el crecimiento, la competitividad y la eficiencia (Įstatymas 18/2014 dėl skubių priemonių augimui, konkurencingumui ir efektyvumui skatinti patvirtinimo) (BOE, Nr. 252, 2014 m. spalio 17 d., p. 83921) su pakeitimais, padarytais 2015 m. gegužės 21 d. Ley 8/2015 por la que se modifica la Ley 34/1998, de 7 de octubre, del Sector de Hidrocarburos, y por la que se regulan determinadas medidas tributarias y no tributarias en relación con la exploración, investigación y explotación de hidrocarburos (Įstatymas 8/2015, kuriuo keičiamas [1998 m.] spalio 7 d. Įstatymas 34/1998 dėl angliavandenilių sektoriaus, reglamentuojantis tam tikras mokestines ir nemokestines priemones, susijusias su angliavandenilių žvalgymu, tyrimais ir naudojimu) (BOE, Nr. 122, 2015 m. gegužės 22 d., p. 43367) (toliau – Įstatymas 18/2014), teisėtumo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2012/27 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Įvertinus galimybę Sąjungos lygiu nustatyti „baltųjų sertifikatų“ sistemą, paaiškėjo, kad dabartinėmis aplinkybėmis taikant tokią sistemą atsirastų pernelyg didelių administracinių išlaidų ir kiltų grėsmė, kad energijos taupymas bus sutelktas tam tikrose valstybėse narėse, o ne taikomas visoje Sąjungoje. Tokios Sąjungos lygio schemos tikslą bent jau šiame etape būtų galima geriau pasiekti taikant nacionalines energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemas energetikos komunalinėms įmonėms ar kitas alternatyvias politikos priemones, kuriomis galima sutaupyti tiek pat energijos. Tokių sistemų užmojo lygį tikslinga nustatyti bendroje sistemoje Sąjungos lygiu, kartu suteikiant valstybėms narėms daug lankstumo, kad jos galėtų visapusiškai atsižvelgti į nacionalinę rinkos dalyvių organizacinę struktūrą, konkrečias energetikos sektoriaus aplinkybes ir galutinių vartotojų įpročius. Taikant bendrą sistemą energetikos komunalinėms įmonėms turėtų būti suteikta galimybė siūlyti energetines paslaugas visiems galutiniams vartotojams, o ne tik tiems, kuriems jos parduoda energiją. Taip energetikos rinkoje didėja konkurencija, nes energetikos komunalinės įmonės, teikdamos papildomas energetines paslaugas, gali diferencijuoti savo produktą. <…> Valstybės narės, remdamosi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, turėtų nustatyti, kurie energijos skirstytojai ar mažmeninės prekybos energija įmonės turėtų būti įpareigoti pasiekti šioje direktyvoje nustatytą galutinio energijos suvartojimo taupymo tikslą.
Valstybėms narėms visų pirma turėtų būti leidžiama netaikyti šio įpareigojimo smulkiems energijos skirstytojams, smulkioms mažmeninės prekybos energija įmonėms ir mažiems energetikos sektoriams, kad būtų išvengta neproporcingos administracinės naštos. <…> Siekiant remti nacionalines energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas įpareigotosios šalys pagal nacionalines energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemas galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus kasmet mokėdamos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą sumą, lygią investicijoms, kurių reikalaujama taikant sistemą.“
4 Šio direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ja „nustatoma bendra energijos vartojimo efektyvumo skatinimo Sąjungoje priemonių sistema, siekiant užtikrinti, kad 2020 m. būtų pasiektas Sąjungos 20 % energijos vartojimo efektyvumo tikslas ir sudarytos sąlygos vėliau toliau didinti energijos vartojimo efektyvumą“.
5 Tos pačios direktyvos 2 straipsnio 14 ir 18 punktuose nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
14) įpareigotoji šalis – energijos skirstytojas arba mažmeninės prekybos energija įmonė, kuriai privalomos 7 straipsnyje nurodytos nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemos;
<…>
18) politikos priemonė – reguliavimo, finansinė, fiskalinė, savanoriška arba informacijos teikimo priemonė, oficialiai nustatyta ir įgyvendinama valstybėje narėje siekiant sukurti palankias sąlygas, nustatyti reikalavimus ar paskatas, kurie būtų palankūs tam, kad rinkos dalyviai teiktų ir įsigytų energetines paslaugas ir imtųsi kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių.“
6 Tos pačios direktyvos 7 straipsnyje „Energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemos“ numatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė sukuria energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemą. Ta sistema užtikrinama, kad, nedarant poveikio 4 daliai, kiekvienos valstybės narės teritorijoje veikiantys energijos skirstytojai ir (arba) mažmeninės prekybos energija įmonės, kurie yra paskirti įpareigotosiomis šalimis pagal 2 dalį, ne vėliau kaip 2020 m. gruodžio 31 d. pasiektų bendrą galutinio energijos suvartojimo taupymo tikslą.
Tas tikslas yra bent lygiavertis užtikrinimui, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. kiekvienais metais būtų sutaupomas naujas energijos kiekis, atitinkantis 1,5 % visų energijos skirstytojų arba visų mažmeninės prekybos energija įmonių kasmet galutiniams vartotojams parduodamo kiekio, apskaičiuojant pagal paskutinių trejų metų laikotarpio prieš 2013 m. sausio 1 d. vidurkį. Į šį apskaičiavimą gali būti neįtraukiama dalis ar visas transporto sektoriui parduotas ir sunaudotas energijos kiekis.
Valstybės narės nusprendžia, kaip apskaičiuotas naujas sutaupytas kiekis, nurodytas antroje pastraipoje, turi būti išdėstytas per šį laikotarpį.
<…>
4. Nedarant poveikio sutaupytos energijos tikslo apskaičiavimui pagal 1 dalies antrą pastraipą, kiekviena valstybė narė 1 dalies pirmos pastraipos tikslais bei remdamasi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais iš jos teritorijoje veikiančių energijos skirstytojų ir (arba) mažmeninės prekybos energija įmonių paskiria įpareigotąsias šalis; ji taip pat gali įtraukti jos teritorijoje veikiančius transportui naudojamų degalų skirstytojus arba mažmeninės prekybos transportui naudojamais degalais įmones. Įpareigojimui įvykdyti [pasiekti] reikiamą sutaupyti energijos kiekį įpareigotosios šalys, paskirtos, atitinkamai, valstybių narių, užtikrina tarp galutinių vartotojų, neatsižvelgiant į pagal 1 dalį atliktą apskaičiavimą, arba, jei valstybės narės taip nusprendžia, pasitelkdamos sertifikuotą kitų šalių sutaupytos energijos kiekį, kaip apibūdinama 7 dalies b punkte.
<…>
9. Kaip alternatyvą 1 dalyje nurodytos energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemos sukūrimui valstybės narės gali pasirinkti galimybę imtis kitų politikos priemonių, kad užtikrintų energijos taupymą tarp galutinių vartotojų, jei tos politikos priemonės atitinka 10 ir 11 dalyse nustatytus kriterijus. Taikant šį metodą per metus sutaupomas naujas energijos kiekis turi būti lygiavertis naujam energijos kiekiui, kurį reikalaujama sutaupyti 1, 2 ir 3 dalyse. Valstybės narės gali derinti įpareigojimų sistemas su alternatyviomis politikos priemonėmis, įskaitant nacionalines energijos vartojimo efektyvumo programas, jei užtikrinamas lygiavertiškumas.
Pirmoje pastraipoje nurodytos politikos priemonės gali apimti toliau išvardytas politikos priemones arba jų derinius, tačiau jomis neapsiriboti:
a) energijos arba CO2 mokesčiai, kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo sumažinimas;
b) finansavimo sistemos ir priemonės arba fiskalinės paskatos, dėl kurių taikomos efektyvaus energijos vartojimo technologijos arba metodai ir kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo mažinimas;
c) reglamentai arba savanoriški susitarimai, dėl kurių taikomos efektyvaus energijos vartojimo technologijos arba metodai ir kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo mažinimas;
d) standartai ir normos, kuriais siekiama didinti produktų ir paslaugų, įskaitant pastatus ir transporto priemones, energijos vartojimo efektyvumą, išskyrus atvejus, kai jie yra privalomi ir taikytini valstybėse narėse pagal Sąjungos teisę;
e) energijos vartojimo efektyvumo ženklinimo sistemos, išskyrus sistemas, kurios privalomos ir taikytinos valstybėse narėse pagal Sąjungos teisę;
f) mokymas ir švietimas (įskaitant energetikos konsultacines programas), kurių rezultatas yra efektyvaus energijos vartojimo technologijų arba metodų taikymas ir kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo mažinimas.
Valstybės narės ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 5 d. praneša Komisijai, kokias politikos priemones jos planuoja patvirtinti pirmos pastraipos ir 20 straipsnio 6 dalies tikslais, laikydamosi V priedo 4 punkte numatytos sistemos ir nurodydamos, kaip jos užtikrintų reikiamą sutaupyti kiekį. Antroje pastraipoje ir 20 straipsnio 6 dalyje nurodytų politikos priemonių atveju šiame pranešime nurodoma, kaip įvykdyti 10 dalyje nustatyti kriterijai. Kitų politikos priemonių nei nurodytosios antroje pastraipoje arba 20 straipsnio 6 dalyje atveju valstybės narės paaiškina, kaip užtikrinamas lygiavertis sutaupytas kiekis, stebėsena ir tikrinimas. Per tris mėnesius nuo pranešimo Komisija gali teikti pasiūlymus dėl pakeitimų.
10. Nedarant poveikio 11 daliai, politikos priemonėms, kurių imamasi pagal 9 dalies antrą pastraipą ir 20 straipsnio 6 dalį, taikomi šie kriterijai:
a) politikos priemonėmis numatomi bent du tarpiniai laikotarpiai ne vėliau kaip 2020 m. gruodžio 31 d. ir jas taikant pasiekiami 1 dalyje nustatyto užmojo tikslai;
b) apibrėžiama kiekvienos įgaliotosios šalies, dalyvaujančiosios šalies ar įgyvendinančiosios valdžios institucijos atsakomybė, atsižvelgiant į tai, kuriai iš jų tai taikoma;
c) sutaupytos energijos kiekis, kuris turi būti pasiektas, nustatomas skaidriu būdu;
d) pagal politikos priemonę reikalaujamas sutaupytos energijos kiekis arba kiekis, kuris turi būti pasiektas, išreiškiamas suvartotos galutinės arba pirminės energijos kiekiu, naudojant IV priede nustatytus perskaičiavimo koeficientus;
e) sutaupytos energijos kiekis apskaičiuojamas naudojant V priedo 1 ir 2 punktuose numatytus metodus ir principus;
f) sutaupytos energijos kiekis apskaičiuojamas naudojant V priedo 3 punkte numatytus metodus ir principus;
g) dalyvaujančiosios šalys pateikia sutaupyto energijos kiekio metinę ataskaitą, nebent to padaryti neįmanoma, ir ji yra viešai prieinama;
h) užtikrinama rezultatų stebėsena ir numatomos tinkamos priemonės, jei daroma pažanga yra nepakankama;
i) įdiegiama kontrolės sistema, kuri taip pat apima statistiškai reikšmingos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių dalies nepriklausomą tikrinimą, ir
j) kasmet skelbiami duomenys apie metines energijos taupymo tendencijas.
11. Valstybės narės užtikrina, kad 9 dalies antros pastraipos a punkte nurodyti mokesčiai atitiktų 10 dalies a, b, c, d, f, h ir j punktuose išvardytus kriterijus.
Valstybės narės užtikrina, kad 9 dalies antros pastraipos c punkte nurodyti reglamentai ir savanoriški susitarimai atitiktų 10 dalies a, b, c, d, e, g, h, i ir j punktuose išvardytus kriterijus.
Valstybės narės užtikrina, kad 9 dalies antroje pastraipoje nurodytos kitos politikos priemonės ir 20 straipsnio 6 dalyje nurodyti nacionaliniai energijos vartojimo efektyvumo fondai atitiktų 10 dalies a, b, c, d, e, h, i ir j punktuose išvardytus kriterijus.
<…>“
7 Direktyvos 2012/27 20 straipsnyje „Nacionalinis energijos vartojimo efektyvumo fondas, finansavimas ir techninė pagalba“ nustatyta:
„1. Nedarant poveikio [SESV] 107 ir 108 straipsniams, valstybės narės sudaro palankesnes sąlygas sukurti finansavimo priemones arba naudotis esamomis energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėmis, kad būtų padidinta daugiašalio finansavimo teikiama nauda.
<…>
4. Valstybės narės gali įsteigti nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą. Šio fondo tikslas – remti nacionalines energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas.
<…>
6. Valstybės narės gali nustatyti, kad įpareigotosios šalys galėtų įvykdyti 7 straipsnio 1 dalyje nustatytus įpareigojimus kasmet įmokėdamos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą sumą, lygią investicijoms, kurių reikia tiems įpareigojimams įvykdyti.
<…>“
Ispanijos teisės aktai
8 Įstatymo Nr. 18/2014, kuriuo perkeliama Direktyva 2012/27, preambulėje nustatyta:
„[Šiuo įstatymu] nustatoma Sąjungos gaires atitinkanti energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistema. <…>
<…> Siekiant remti nacionalines energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas, pagal Direktyvos [2012/27] 20 straipsnį valstybėms narėms leidžiama sukurti nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą, į kurį pagal 7 straipsnį įpareigotosios įmonės kasmet gali pervesti sumą, lygią investicijoms, kurių reikia įpareigojimams dėl energijos taupymo įvykdyti. <…>
Nors direktyvoje [2012/27] numatyta galimybė, kad įpareigotosios šalys būtų prekiautojai energija arba energijos skirstytojai, būtent prekiautojai energija laikomi įpareigotosiomis šalimis, iš kurių Sąjunga reikalauja taupyti energiją, nes Ispanijoje energijos skirstytojai nevykdo komercinės veiklos (priešingai nei kitose valstybėse narėse), jie vykdo tik reglamentuojamą tam tikro tinklo valdymo veiklą.
Transporto sektorius priskiriamas prie įpareigotųjų šalių, nes jis turi didelę svarbą dėl galutinės energijos paklausos ir didelio energijos taupymo potencialo, kurį galima pasiekti tame sektoriuje. Kiek tai susiję su naftos produktais ir suskystintomis naftos dujomis, taip pat buvo nuspręsta, kad įpareigojimus reikia nustatyti ne tinklo valdytojui, o veikiau įmonėms, kurios faktiškai užsiima šių produktų pardavimu galutiniams vartotojams, ir ypač naftos produktų ir suskystintų naftos dujų didmenininkams, atsižvelgiant į šių produktų galutinio pardavimo sklaidą.
<…>
<…> Kad būtų galima kuo anksčiau imtis energijos vartojimo efektyvumo priemonių kuo mažesnėmis sąnaudomis, reikia turėti pakankamų finansinių išteklių nacionaliniame energijos vartojimo efektyvumo fonde, kuris suteikia galimybę įgyvendinti šias priemones dideliu mastu, todėl kuo greitesnis įpareigojimų sistemos, kuri suteikia galimybę aprūpinti šį fondą lėšomis, sukūrimas atitinka bendrąjį interesą. Iš visų nagrinėtų būdų pradėti įgyvendinti ankstyvąsias energijos tapymo dideliu mastu priemones įpareigojimo mokėti įmokas į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą sistemos sukūrimas yra tas būdas, kuris suteikia galimybę kuo greičiau gauti reikiamų išteklių, kad būtų galima imtis energijos vartojimo efektyvumo priemonių, leidžiančių iš karto apskaityti sutaupytą energiją, kad būtų laikomasi direktyvos [2012/27] tikslų dėl ekonomiškai veiksmingiausio būdo.
<…>“
9 Šio įstatymo 69 straipsnyje numatyta:
„1. Sukuriama nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistema, pagal kurią dujų ir elektros energijos pardavėjai, didmeninės prekybos naftos produktais ir suskystomis naftos dujomis subjektai, toliau vadinami įpareigotosiomis šalimis pagal įpareigojimų sistemą, gauna metinę nacionalinę energijos taupymo kvotą, vadinamą taupymo įpareigojimais.
Taip nustatyti taupymo įpareigojimai suvestine forma visu sistemos taikymo laikotarpiu prilygsta direktyvos [2012/27] 7 straipsnyje [Ispanijos Karalystei] nustatytam tikslui atskaičius sutaupytą energiją taikant tos direktyvos 7 straipsnio 9 dalyje nustatytas alternatyvias priemones.
2. Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemos trukmė yra laikotarpis nuo 2014 m. liepos 4 d. Real Decreto-ley 8/2014 de aprobación de medidas urgentes para el crecimiento, la competitividad y la eficiencia (Karaliaus dekretas įstatymas 8/2014 dėl skubių priemonių augimui, konkurencingumui ir efektyvumui skatinti patvirtinimo) įsigaliojimo dienos iki 2020 m. gruodžio 31 d.
3. Siekiant patikrinti, ar padaryta pažanga siekiant [Ispanijos Karalystei] nustatyto tikslo, galima peržiūrėti sistemą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.“
10 To įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Metinis vartojimo efektyvumo tikslas, paskirstymo suinteresuotosioms įpareigotoms šalims procentinės dalys ir kvotos arba iš jų išplaukiantys taupymo įpareigojimai ir jų finansinis ekvivalentas kasmet nustatomi Pramonės, energetikos, ir turizmo ministro nutarimu pritarus už ekonomikos reikalus atsakingai vyriausybės deleguotai komisijai ir iš anksto gavus energijos diversifikavimo ir taupymo instituto nuomonę.
Nustatytas metinis energijos taupymo tikslas paskirstomas įpareigotosioms šalims: dujų ir elektros energijos pardavėjų atveju – proporcingai galutinės energijos pardavimo galutiniams vartotojams nacionaliniu mastu kiekiui, o didmeninės prekybos naftos produktais ir suskystintomis naftos dujomis subjektų atveju – proporcingai galutinės energijos pardavimui, kuris išreikštas gigavatvalandėmis (GWH), nacionaliniu mastu antraisiais metais iki metinio įpareigojimų laikotarpio su tikslu ją toliau paskirstyti mažmenininkams ir galutiniams vartotojams.
<…>“
11 To paties įstatymo 71 straipsnyje „Įsipareigojimų vykdymas ir energijos taupymo sertifikatai“ įtvirtinta:
„1. Kad įvykdytų metinius energijos taupymo įpareigojimus, įpareigotosios šalys turi į paskesniame straipsnyje nurodytą nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą įmokėti metinį finansinį įnašą, kurio dydis lygus pajamoms iš jų metinio energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimo pagal nustatytą finansinį ekvivalentą.
<…>
2. Alternatyviai, laikantis Ispanijos vyriausybės teisės aktais įtvirtintų sąlygų, gali būti nustatytas efektyviai sutaupyto energijos kiekio, lygiaverčio pagal sistemą nustatyto įpareigojimo vykdymui, įrodymo mechanizmas. Šis mechanizmas grindžiamas pateiktais parduodamų energijos taupymo sertifikatais <…>, kurie išduodami įvykdžius kataloge nustatytas energijos vartojimo efektyvumo priemones laikantis tame kataloge, kurį tvarko energijos diversifikavimo ir taupymo institutas, nustatytų reikalavimų ir sąlygų.
<…>“
12 Įstatymo Nr. 18/2014 72 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Juridinio asmens statuso neturintis nacionalinis energijos vartojimo efektyvumo fondas įkurtas finansuoti nacionalines energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvoms pagal Direktyvos [2012/27] 20 straipsnį.
2. Nacionalinis energijos vartojimo efektyvumo fondas skirtas finansuoti ekonominės ir finansinės paramos, techninės pagalbos, mokymo, informavimo mechanizmams ar kitoms priemonėms, kad būtų padidintas energijos vartojimo efektyvumas skirtinguose sektoriuose ir taip prisidėta siekiant nacionalinio energijos taupymo tikslo, nustatyto nacionalinėje energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemoje, numatytoje minėtos direktyvos 7 straipsnyje.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
13 Saras Energía, kuri yra energetikos sektoriuje veikianti Ispanijos bendrovė, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateikė skundą dėl Nutarimo IET/289/2015, nustatančio, kiek tai konkrečiai su ja susiję, įpareigojimą mokėti įmoką į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą už 2015 metus.
14 Saras Energía tvirtina, kad šis nutarimas prieštarauja Direktyvai 2012/27 dėl to, kad, viena vertus, juo reikalaujama vykdyti energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimus mokant metinę įmoką į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą, tačiau neleidžiama tuos įpareigojimus vykdyti sukuriant veiksmingas energijos taupymo priemones, ir, kita vertus, toks įpareigojimas mokėti įmoką nustatytas tik mažmeninės prekybos energija įmonėms, o energijos skirstytojams toks reikalavimas netaikomas.
15 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad pagrindinėje byloje svarbiausias klausimas, ar Įstatymo Nr. 18/2014 71 straipsnis yra suderinamas su Direktyva 2012/27 dėl to, kad jame nustatytas metinės finansinės įmokos mokėjimas į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą yra pagrindinis būdas vykdyti energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimus. Ji priduria, kad šis fondas įsteigtas pagal Direktyvos 2012/27 20 straipsnio 4 dalį, o jo tikslas – finansuoti nacionalines energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas.
16 Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Įstatymo 18/2014 71 straipsnio 2 dalyje „alternatyviai“ nustatyta galimybė Ispanijos vyriausybei pagal Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 1 dalį nustatyti sutaupytos energijos įrodymo mechanizmą. Jis tvirtina, kad klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms Ispanijos teisės aktų leidėjas nebuvo sukūręs tokio mechanizmo.
17 Remiantis Direktyva 2012/27, konkrečiai – jos 7 straipsniu, galima teigti, kad įpareigotosios šalys privalo bent turėti galimybę vykdyti energijos taupymo įpareigojimus veiksmingai ir tiesiogiai, t. y. taikydamos konkrečias priemones, leidžiančias galutiniam vartotojui sumažinti suvartojamos energijos kiekį.
18 Be to, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia nustatyti, ar metinė įmoka į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą gali būti „alternatyvi“ priemonė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 9 dalį. Šiuo klausimu teismui kyla abejonių ir jis pažymi, pirma, kad valstybių narių galimybė sukurti nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą aiškiai nustatyta tos direktyvos 20 straipsnio 4 dalyje ir ji nelaikoma „alternatyvia“ priemone, kaip tai suprantama pagal minėto 7 straipsnio 9 dalį, antra, kad Įstatyme 18/2014 nedaroma nuorodos į pastarąją nuostatą, kaip į pagrindą šiam fondui įkurti, ir, trečia, kad „alternatyvios“ priemonės, išvardytos Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 9 dalyje, pasirodo esą priemonės, kurių tiesioginis poveikis yra mažinti energijos vartojimą, o tos direktyvos 20 straipsnio 4 dalyje ir Įstatymo 18/2014 72 straipsnyje numatyto fondo tikslas apskritai yra „remti nacionalines energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas“.
19 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyva 2012/27 yra teisingai perkelta į pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, kuriuose, viena vertus, kaip pagrindinis energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų vykdymo būdas nurodyta metinės finansinės įmokos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą sistema, ir, kita vertus, nustatyta tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta pagrindinė sistema kaip alternatyvi sistema, kurią įstatymų leidėjas gali įgyvendinti savo nuožiūra.
20 Beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Įstatyme 18/2014 kaip „įpareigotosios šalys“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 1 ir 4 dalis, nurodyti tik dujų ir elektros energijos pardavėjai ir didmeninės prekybos naftos produktais ir suskystintomis naftos dujomis subjektai, o prie jų nepriskiriami energijos skirstytojai, nors minėto 7 straipsnio 4 dalies redakcijoje ispanų kalba daroma nuoroda į energijos skirstytojus „ ir“ į mažmeninės prekybos energija įmones. Be to, tame įstatyme nepagrįsta, kodėl nacionalinis teisės aktų leidėjas jų nepriskyrė. Todėl teismui kyla klausimas dėl tokio įpareigotųjų šalių paskyrimo suderinamumo su Direktyva 2012/27.
21 Būtent šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar su Direktyvos [2012/27] 7 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 9 dalimi suderinamos valstybės narės teisės normos, kuriomis įtvirtinama nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų, kurių pagrindinis įgyvendinimo būdas yra metinės piniginės įmokos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą, sistema, įsteigta pagal minėtos direktyvos 20 straipsnio 4 dalies nuostatas?
2. Ar su Direktyvos [2012/27] 7 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 6 dalimi suderinamos valstybės narės teisės normos, kuriose kaip alternatyva piniginėms įmokoms į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą numatyta galimybė energijos taupymo įpareigojimus įvykdyti įrodant sutaupytos energijos kiekius?
3. Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar su Direktyvos [2012/27] 7 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 6 dalimi suderinama nuostata, kurioje numatyta minėta alternatyvi energijos taupymo įpareigojimų įvykdymo galimybė, jeigu realus jos buvimas priklauso nuo to, ar pasinaudodama savo diskrecija vyriausybė nustato jos įgyvendinimo tvarką teisės aktuose?
Ar tokios normos yra suderinamos [su Direktyva 2012/27], jeigu vyriausybė neįtvirtina minėtos alternatyvios įgyvendinimo tvarkos?
4. Ar su Direktyvos 2012/27/ES 7 straipsnio 1 ir 4 dalimis suderinama nacionalinė sistema, pagal kurią šalimis, įpareigotomis laikytis energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų, laikomi tik dujų ir elektros energijos pardavėjai ir didmeninės prekybos naftos produktais ir suskystomis naftos dujomis subjektai, o jomis nelaikomi dujų ir elektros energijos skirstytojai ir mažmeninės prekybos naftos produktais ir suskystintomis naftos dujomis įmonės?
5. Jei atsakymas į pirmesnį klausimą būtų teigiamas, ar su direktyvos [2012/27] 7 straipsnio 1 ir 4 dalimis suderinama tai, kad dujų ir elektros energijos pardavėjai ir didmeninės prekybos naftos produktais ir suskystomis naftos dujomis subjektai apibrėžiami kaip įpareigotosios šalys nenurodant priežasčių, kodėl prie jų nepriskiriami dujų ir elektros energijos skirstytojai ir mažmeninės prekybos naftos produktais ir suskystintomis naftos dujomis įmonės?“
Dėl pirmųjų trijų klausimų
22 Trijuose pirmuosiuose klausimuose, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 1 ir 9 dalys ir 20 straipsnio 4 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose kaip pagrindinis būdas vykdyti įpareigojimus dėl energijos vartojimo efektyvumo nustatyta metinės įmokos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą sistema, nenumatant galimybės įpareigotosioms šalims veiksmingai ir tiesiogiai pasiekti energijos taupymo tikslus, užuot mokėjus tą įmoką.
23 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Direktyva 2012/27 į Ispanijos teisę buvo perkelta Įstatymu Nr. 18/2014, kurį taikant Nutarime IET/289/2015 nustatyti įpareigojimai mokėti įmokas į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą už 2015 m. ir, konkrečiai kalbant, Saras Energía nustatytas įpareigojimas mokėti įmoką. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad tame įstatyme kaip pagrindinė priemonė įpareigojimams dėl energijos vartojimo efektyvumo vykdyti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 1 dalį, nustatyta sistema, pagal kurią įpareigotosios šalys privalo mokėti metinę įmoką į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą, kurios dydis yra lygus investicijoms, reikalingoms įvykdyti toje nuostatoje joms nustatytus įpareigojimus. Tame įstatyme tik kaip „alternatyva“ numatyta, kad Ispanijos vyriausybė gali teisės aktuose įtvirtinti sutaupyto energijos kiekio įrodymo sistemą, grindžiamą energijos taupymo sertifikatais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad klostantis faktinėms aplinkybėms pagrindinėje byloje ši sistema nebuvo įgyvendinta, nors, kaip jis teigia, tai turėjo būti pagrindinė priemonė vykdyti įsipareigojimams dėl energijos vartojimo efektyvumo pagal Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 1 dalį.
24 Kaip galima teigti remiantis Direktyva 2012/27, konkrečiai – jos 20 konstatuojamąja dalimi, Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino valstybėms narėms palikti plačią diskreciją nustatant priemones, kuriomis galima pasiekti tos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatytus energijos taupymo tikslus (pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo IBV & Cie, C‑195/12, EU:C:2013:598, 61 punktą). Ta direktyva iš tiesų siekiama Sąjungos lygmeniu nustatyti bendruosius principus, kurie taptų energijos vartojimo mažinimo sistema, tuo pat metu valstybėms narėms leidžiant pasirinkti įgyvendinimo būdą. Todėl Direktyva 2012/27 tik siekiama, kaip nustatyta jos 1 straipsnyje, priimti bendrą priemonių paketą, skirtą skatinti energijos vartojimo efektyvumui Sąjungoje, kad būtų užtikrintas Sąjungos nustatytas tikslas 20 % padidinti energijos vartojimo efektyvumą iki 2020 m. ir sudaryti sąlygas naujiems energijos vartojimo efektyvumo patobulinimams po šios datos.
25 Taigi taikydamos Direktyvą 2012/27 valstybės narės privalo priimti energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemas, galinčias užtikrinti energijos taupymą galutinio vartojimo etape, atsižvelgiant į toje direktyvoje nustatytus tikslus.
26 Nacionalinio energijos vartojimo efektyvumo fondo steigimas pagal Direktyvos 2012/27 20 straipsnio 4 dalį yra viena iš tinkamų priemonių, leidžiančių taupyti energiją.
27 Vis dėlto remiantis kartu aiškinamomis Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 1–4 dalimis ir 20 straipsnio 6 dalimi darytina išvada, jog tam, kad valstybės narės nustatytai sistemai būtų taikoma tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalis, reikia, kad ta sistema butų susijusi su energijos taupymo įpareigojimais, kuriuos suinteresuotosios įmonės gali pasiekti pačios per galutinius vartotojus. Apie tokią sąsają galima spręsti remiantis to straipsnio 4 dalies, kuri patikslina jo 1 dalį, fraze: „įpareigojimui įvykdyti [pasiekti] reikiamą sutaupyti energijos kiekį įpareigotosios šalys <…> užtikrina tarp galutinių vartotojų“.
28 Beje, kaip išvados 31–34 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, pagrindinėje byloje nagrinėjama įpareigojimo mokėti metines įmokas sistema, kuri iš paskirtųjų įmonių atima galimybę pasirinkti, ar mokėti tokią įmoką, ar veiksmingai ir tiesiogiai taupyti energiją, nesusijusi su Direktyvos 2012/27 20 straipsnio 6 dalyje aprašyta galimybe. Iš tiesų, remiantis 20 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, kad „įpareigotosios šalys gal[i] įvykdyti 7 straipsnio 1 dalyje nustatytus įpareigojimus kasmet įmokėdamos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą“, galima teigti, jog šioje nuostatoje kalbama apie sistemas, pagal kurias valstybė narė paskirtosioms šalims leidžia rinktis. Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose iš šių įmonių reikalaujama mokėti metinę įmoką į fondą ir nenumatyta galimybės kitaip įvykdyti įpareigojimus.
29 Taigi, kaip išvados 35 punkte nurodė generalinė advokatė, ginčijamas įpareigojimas mokėti įmokas nesuteikiant alternatyvos suderinamas su Direktyva 2012/27 tik tuo atveju, jeigu tas įpareigojimas gali būti laikomas kita politikos priemone, kaip tai suprantama pagal direktyvos 7 straipsnio 9 dalį.
30 Šiuo atveju Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 9 dalyje valstybėms narėms aiškiai leidžiama „kaip alternatyvą <…> energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemos sukūrimui“ priimti kitas politikos priemones, kuriomis siekiama įgyvendinti energijos taupymo tikslus per galutinius vartotojus. Direktyvos 2012/27 2 straipsnio 18 punkte politikos priemonės, kurių valstybės narės gali imtis, apibrėžiamos kaip reguliavimo, finansinė, fiskalinė, savanoriška arba informacijos teikimo priemonė, oficialiai nustatyta ir įgyvendinama siekiant sukurti palankias sąlygas, nustatyti reikalavimus ar paskatas, kurie būtų palankūs tam, kad rinkos dalyviai teiktų ir įsigytų su energetika susijusias paslaugas ir imtųsi kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių.
31 Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 9 dalyje taip pat pateiktas nebaigtinis politikos priemonių, kurių valstybės narės gali imtis ir, jei reikia, derinti tarpusavyje, sąrašas. Tokios priemonės gali būti energijos mokesčiai, energiją taupyti skatinantys finansiniai mechanizmai ir priemonės, teisės aktų nuostatos ar savanoriški susitarimai dėl efektyvaus energijos vartojimo technologijų ar metodų diegimo, normos ir standartai, kuriais siekiama pagerinti prekių ir paslaugų energijos vartojimo efektyvumą, energetinio ženklinimo sistemos ir švietimo ar mokymo programos.
32 Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų suderinamumo su šia nuostata reikia priminti, kad remiantis būtent Įstatymo 18/2014 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis darytina išvada, kad pagrindinėje byloje aptariamo nacionalinio energijos vartojimo efektyvumo fondo tikslas yra finansuoti nacionalines energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvas. Jis skirtas finansuoti ekonominės ir finansinės paramos mechanizmams, techninei pagalbai, mokymams ir informavimui ar kitoms priemonėms, kuriomis siekiama padidinti energijos vartojimo efektyvumą, kad būtų prisidedama prie Sąjungos ir Ispanijos teisėje šioje srityje siekiamų tikslų įgyvendinimo. Be to, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, metinės įmokos į minėtą nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą naudojamos skatinti priemonėms, kuriomis siekiama didinti energijos taupymą.
33 Taigi galima teigti, kad pareigai mokėti metinę įmoką į pagrindinėje byloje aptariamą fondą taikomas Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 9 dalies antros pastraipos b punktas, nes ta įmoka yra finansavimo priemonė, leidžianti diegti efektyvaus energijos vartojimo technologijas arba metodus, kurių poveikis yra galutinio energijos suvartojimo mažinimas.
34 Tuo remiantis teigtina, kad net jeigu įpareigojimas mokėti įmoką į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą nėra energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistema, kaip tai suprantama pagal 7 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Direktyvos 2012/27 20 straipsnio 6 dalį, jis vis dėlto yra viena iš šioje direktyvoje išvardytų priemonių, kuriomis siekiama taupyti energiją per galutinius vartotojus. Tai, kad šios direktyvos 7 straipsnio 9 dalyje tokia priemonių rūšis įvardyta kaip „alternatyva“, yra tik valstybėms narėms suteiktos galimybės rinktis išraiška.
35 Kadangi valstybėms narėms šioje srityje suteiktas didelis lankstumas ir plati diskrecija, Direktyva 2012/27 siekiamų tikslų įgyvendinimas yra neįmanomas kiekvienai valstybei narei nesuteikus galimybės iš kelių režimų pasirinkti geriausiai konkrečiu atveju joms tinkantį, visų pirma atsižvelgiant, kaip nustatyta šios direktyvos 20 konstatuojamojoje dalyje, į kiekvienos jų nacionalinius ypatumus (pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo IBV & Cie, C‑195/12, EU:C:2013:598, 62 ir 70 punktus).
36 Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo, kaip nustatyta Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 9 dalyje, patikrinti, ar nacionalinės teisės aktuose laikomasi energijos taupymo, lygiaverčio energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemoms, kurios gali būti taikomos pagal tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį ir atitinka tos direktyvos 7 straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatytus reikalavimus, galutinio vartojimo etape tikslo, kuris turi būti pasiektas iki 2020 m. pabaigos.
37 Taigi į pirmuosius tris klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2012/27 7 ir 20 straipsniai turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės aktų, kuriuose kaip pagrindinis būdas vykdyti energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimus nustatyta metinės įmokos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą sistema, jeigu, viena vertus, šiuose teisės aktuose užtikrintas energijos taupymas, lygiavertis energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemoms, kurios gali būti taikomos pagal tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, ir, kita vertus, jeigu laikomasi tos direktyvos 7 straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatytų reikalavimų, o tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl ketvirtojo ir penktojo klausimų
Dėl priimtinumo
38 Per teismo posėdį Ispanijos Karalystė pareiškė, kad ketvirtasis ir penktasis prejudiciniai klausimai nepriimtini, nes nesusiję su naftos sektoriumi. Pagrindinė byla susijusi tik su naftos produktais, o pateiktuose klausimuose paminėtoms kituose sektoriuose, t. y. dujų, suskystintų naftos dujų ir elektros energijos, veikiančiomis įmonėmis buvo leista dalyvauti pagrindinėje byloje tik kaip šalims, į bylą įstojusioms palaikyti Saras Energía reikalavimų. Todėl šios įmonės negali ginčo dalyko išplėsti į kitus su naftos produktais nesusijusius sektorius.
39 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad nei iš pateiktų klausimų formuluotės, nei iš jų motyvų negalima spręsti, kad jie susiję tik su naftos sektoriuje veikiančiomis įmonėms, o ne su įmonėmis, veikiančiomis kituose sektoriuose, kaip antai dujų, suskystintų naftos dujų ar elektros.
40 Ketvirtąjį klausimą reikia suprasti taip, kad juo siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 1 ir 4 dalims neprieštarauja tai, kad tam tikroms šio sektoriaus įmonėms nustatyti energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimai, o kitoms – ne.
41 Penktasis klausimas turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama išsiaiškinti, ar taikydama objektyvius ir nediskriminacinius kriterijus valstybė narė privalo motyvuoti, kodėl pasirinko paskirtąsias įmones kaip įpareigotąsias šalis, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2012/27.
42 Darytina išvada, kad ketvirtasis ir penktasis klausimai yra priimtini.
Dėl esmės
43 Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 1 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami pagrindinėje byloje aptariami nacionalinės teisės aktai, kuriuose, viena vertus, energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimai nustatyti tik tam tikroms įpareigotosiomis šalimis paskirtoms energetikos sektoriaus įmonėms ir, kita vertus, aiškiai nenurodytos priežastys, dėl kurių šios įmonės paskirtos įpareigotosiomis šalimis.
44 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė, remdamasi objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies tikslais iš energijos skirstytojų „ir (arba)“ mažmeninės prekybos energija įmonių paskiria įpareigotąsias šalis.
45 Vis dėlto tos direktyvos 7 straipsnio 4 dalies aiškinimas taip pat yra naudingas siekiant įvertinti, ar taikydama finansinę priemonę pagal šio straipsnio 9 dalį valstybė narė tinkamai paskyrė įmones, turinčias prisidėti prie šios priemonės. Iš tiesų tokia priemonė priimta kaip to straipsnio 1 dalyje nurodytos sistemos sukūrimo „alternatyva“ ir dėl jos turi būti (papildomai) numatytos lygiavertės garantijos. Todėl Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai dėl įpareigotųjų šalių paskyrimo taip pat turi būti įvykdyti, kai tos šalys skiriamos pagal kitokią sistemą, nei numatytoji 1 dalyje.
46 Tai, kad Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 4 dalies redakcijoje ispanų kalba vartojami ne žodžiai „ir / arba“, o tik jungtukas „ir“, negali paneigti šio konstatavimo, nes, kaip išvados 64 punkte taip pat pažymėjo generalinė advokatė, remiantis bendra šios nuostatos sistema galima teigti, kad valstybės narės faktiškai gali pasirinkti įpareigotosiomis šalimis skirti energijos skirstytojus arba mažmeninės prekybos energija įmones ir taip į įpareigotųjų šalių kategoriją neįtraukti dalies energijos sektoriuje veikiančių subjektų.
47 Iš tiesų Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 4 dalies redakcijoje ispanų kalba, kaip ir kitose šios nuostatos kalbinėse versijose, numatyta, kad valstybės narės turi atrinkti įpareigotąsias šalis iš energijos skirstytojų ir mažmeninės prekybos energija įmonių.
48 Be to, pažymėtina, kad tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta (taip pat redakcijoje ispanų kalba), kad įpareigotosios įmonės gali priklausyti energijos skirstytojų „ir (arba)“ mažmeninės prekybos energija įmonių kategorijai.
49 Galiausiai Direktyvos 2012/27 2 straipsnio 14 punkte pateiktoje „įpareigotosios šalies“ apibrėžtyje net ir jos redakcijoje ispanų kalba vartojamas tik jungtukas „arba“.
50 Tuo remiantis darytina išvada, pirma, kad valstybės narės turi teisę įpareigotosiomis šalimis paskirti tik tam tikrus ūkio subjektus, o kitų neskirti, neatsižvelgiant į nacionalinės teisės aktuose faktiškai nustatytos energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų vykdymo priemonės pagrindimą.
51 Antra, remiantis Direktyvos 2012/27 7 straipsnio 4 dalimi galima teigti, jog pagal šią nuostatą reikalaujama, kad vykdant šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytus reikalavimus įpareigotosios šalys būtų skiriamos remiantis objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais.
52 Kaip išvados 79 punkte pažymėjo generalinė advokatė, minėtus objektyvius ir nediskriminacinius kriterijus atitinkama valstybė narė turi aiškiai išdėstyti.
53 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar Ispanijos Karalystė, nustatydama pagrindinėje byloje aptariamą pareigą mokėti metines įmokas į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą, įpareigotąsias įmones paskyrė tikrai remdamasi aiškiai išdėstytais objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais.
54 Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į nacionalinės rinkos konfigūraciją ir savybes, taip pat į šioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų padėtį, kaip reikalaujama Direktyvoje 2012/27, konkrečiai jos 20 konstatuojamojoje dalyje.
55 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2012/27 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimai nustatomi tik tam tikroms konkrečioms energetikos sektoriaus įmonėms, jeigu tos įmonės įpareigotosiomis šalimis paskiriamos tikrai remiantis aiškiai išdėstytais objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, o tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27 dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB, 7 ir 20 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose kaip pagrindinis būdas vykdyti energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimus nustatyta metinės įmokos į nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo fondą sistema, jeigu, viena vertus, šiuose teisės aktuose užtikrintas energijos taupymas, lygiavertis energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemoms, kurios gali būti taikomos pagal tos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, ir, kita vertus, jeigu laikomasi tos direktyvos 7 straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatytų reikalavimų, o tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Direktyvos 2012/27 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, kuriais energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimai nustatomi tik tam tikroms konkrečioms energetikos sektoriaus įmonėms, jeigu tos įmonės įpareigotosiomis šalimis paskiriamos tikrai remiantis aiškiai išdėstytais objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais, o tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Parašai.