GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2018 m. gegužės 31 d.(1)
Sujungtos bylos C‑54/17 ir C‑55/17
Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato
prieš
Wind Tre SpA, anksčiau – Wind Telecomunicazioni SpA,
ir
Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato
prieš
Vodafone Italia SpA, anksčiau – Vodafone Omnitel NV,
dalyvaujant:
Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni,
Altroconsumo,
Vito Rizzo,
Telecom Italia SpA
(Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Nesąžininga komercinė veikla – Agresyvi komercinė veikla – Neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimas – Direktyva 2005/29/EB – 3 straipsnio 4 dalis – Taikymo sritis – Telekomunikacijų paslaugos – Direktyva 2002/21/EB – Direktyva 2002/22/EB – Paslaugų įdiegimas SIM kortelėje neinformavus vartotojo“
1. Sąjungos teisėje yra bendroji vartotojų apsaugos nuo nesąžiningos įmonių komercinės veiklos sistema, įtvirtinta Direktyvoje 2005/29/EB(2), taip pat kitų sektorių teisės aktų, pagal kuriuos tų pačių vartotojų interesai užtikrinami atskirose rinkos srityse.
2. Vienas iš sektorių teisės aktų yra Direktyva 2002/22/EB(3), pagal kurią apsaugomos ryšio paslaugų gavėjų teisės. Užtikrinant šio teisės akto sąveiką su bendrąja vartotojų apsaugos sistema(4) kyla sunkumų. Siekiant juos įveikti Direktyvoje 2005/29 įdiegta taisyklė, pagal kurią direktyvos nuostatos netaikomos, jeigu prieštarauja kitoms Sąjungos teisės nuostatoms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus.
3. Nagrinėjant ginčus, dėl kurių pateikti šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą, reikia nuspręsti, pagal kokią teisinę sistemą reglamentuojama prekyba mobiliaisiais telefonais, į kurių SIM(5) korteles įtrauktos iš anksto įdiegtos priemonės ar paslaugos (ir vartotojai apie jas nebuvo informuoti pardavimo metu).
4. Šiomis aplinkybėmis teismas a quo iš esmės klausia: a) ar šis elgesys pagal Direktyvą 2005/29 yra „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“, ar „agresyvi komercinė veikla“; b) ar taikant minėtos direktyvos 3 straipsnio 4 dalį tenkinamos sąlygos siekiant pirmenybę teikti kitoms Sąjungos teisės normoms; c) ar šioms teisės normoms galima prilyginti nacionalines nuostatas, priimtas naudojantis pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms suteikiama diskrecija.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2005/29
5. Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<…>
d) „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ (toliau – komercinė veikla) – bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams;
<…>
j) „pernelyg didelė įtaka“ – pasinaudojimas pranašesne pozicija darant spaudimą vartotojui, net ir nenaudojant arba negrasinant panaudoti fizinę jėgą, tokiu būdu, kuris žymiai [gerokai] apriboja vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą;
<…>“
6. Jos 3 straipsnyje nustatyta:
„1. Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.
<…>
4. Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms [Sąjungos] taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turės viršenybę ir bus taikomos tiems konkretiems aspektams.
<…>“
7. 5 straipsnyje nurodyta:
„1. Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.
2. Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:
a) prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams;
ir
b) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.
<…>
4. Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:
a) yra klaidinanti, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsn[iuose],
arba
b) yra agresyvi, kaip nurodyta šios direktyvos 8 ir 9 straipsn[iuose].
5. Tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede. Tas pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą.“
8. 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Komercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.“
9. 8 straipsnyje numatyta:
„Komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes, ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, žymiai [gerokai] apriboja arba gali žymiai [gerokai] apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.“
10. 9 straipsnyje yra nurodyti veiksniai, kuriuos reikia įvertinti „[siekiant nustatyti], ar komercinėje veikloje naudojamas priekabiavimas, prievarta [įskaitant jėgos naudojimą] arba pernelyg didelė įtaka <…>“.
11. I priedo (jame pateikiamas „[k]omercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga“, sąrašas) 29 punkte aprašyta ši veikla:
„Reikalavimas nedelsiant sumokėti ar atidėto mokėjimo reikalavimas už prekybininko pateiktus produktus ar reikalavimas juos grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus kai produktas yra pagal Direktyvos 97/7/EB 7 straipsnio 3 dalį suteikiamas pakaitalas (neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas).“
2. Direktyva 2002/21/EB(6)
12. Jos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva nustato elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo suderintą sistemą. Ji nustato nacionalinių reguliavimo institucijų [NRI] užduotis ir procedūras, kurios užtikrintų, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje [Sąjungoje].“
13. 2 straipsnio g punkte sąvoka „nacionalinė reguliavimo institucija“ apibrėžta taip:
„<…> institucija ar institucijos, kurioms valstybė narė pavedė bet kurias reguliavimo užduotis, skiriamas pagal šią direktyvą ir specifines direktyvas.“(7)
14. 3 straipsnyje nurodyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad visas užduotis, kurios šioje direktyvoje ir specifinėse direktyvose priskiriamos nacionalinėms reguliavimo institucijoms, vykdytų kompetentinga institucija.
2. Valstybės narės garantuoja nacionalinių reguliavimo institucijų savarankiškumą užtikrindamos, kad jos teisiškai būtų atskirtos ir funkciškai nepriklausomos nuo visų organizacijų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus, įrangą ir paslaugas. <…>
<…>
4. Valstybės narės užduotis, kurias turi atlikti nacionalinės reguliavimo institucijos, skelbia lengvai prieinama forma, ypač tais atvejais, kai užduotys skiriamos kelioms institucijoms. <…>
5. Nacionalinės reguliavimo institucijos ir nacionalinės konkurencijos institucijos teikia viena kitai informaciją, būtiną šios direktyvos ir specifinių direktyvų nuostatoms taikyti. <…>
6. Valstybės narės Komisijai praneša [apie] visas nacionalines reguliavimo institucijas, kurioms pagal šią direktyvą ir specifines direktyvas yra pavestos užduotys, ir [apie] jų atitinkamą atsakomybę.“
3. Universaliųjų paslaugų direktyva
15. Jos 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Pagal <…> (Pagrindų direktyvą) ši direktyva skirta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui galutiniams paslaugų gavėjams. Tikslas – užtikrinti galimybę visoje [Sąjungoje] gauti kokybiškas viešąsias [elektroninių ryšių] paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius. <…>
2. Šioje direktyvoje nustatomos galutinių paslaugų gavėjų teisės ir atitinkami viešuosius elektroninių ryšių tinklus bei paslaugas teikiančių ūkio subjektų įpareigojimai. <…>
<…>
4. Šioje direktyvoje numatytos nuostatos dėl galutinių paslaugų gavėjų teisių taikomos nepažeidžiant [Sąjungos] vartotojų apsaugos taisyklių, visų pirma [d]irektyvų 93/13/EEB[(8)] ir 97/7/EB[(9)] bei nacionalinių taisyklių, suderintų su [Sąjungos] teise.“
16. 20 straipsnyje įtvirtinta:
1. Valstybės narės užtikrina, kad užsisakydami sujungimo su viešuoju ryšių tinklu paslaugas ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, vartotojai ir kiti jų pageidaujantys galutiniai paslaugų gavėjai turėtų teisę su ūkio subjektu arba ūkio subjektais, teikiančiais tokį sujungimą ir (arba) paslaugas, sudaryti sutartį. Sutartyje aiškiai, išsamiai ir lengvai suprantamu būdu nurodoma bent ši informacija:
a) ūkio subjekto tapatybė ir adresas;
b) teikiamos paslaugos <…>;
<…>
d) informacija apie kainas ir tarifus <…>;
<…>“
17. 21 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos galėtų įpareigoti ūkio subjektus, teikiančius viešuosius elektroninių ryšių tinklus ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, skelbti skaidrią, palyginamą, pakankamą bei naujausią informaciją apie taikomas kainas ir tarifus, visus mokesčius, mokėtinus nutraukus sutartį, taip pat apie standartines jų paslaugų galutiniams paslaugų gavėjams ir vartotojams suteikimo bei naudojimosi jomis sąlygas, laikantis II priedo nuostatų. Tokia informacija skelbiama aiškia, išsamia [suprantama] ir lengvai prieinama forma. <…>“
B. Nacionalinė teisė. 2005 m. rugsėjo 6 d. Įstatyminis dekretas Nr. 206(10)
18. Jo 19 straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Prieštaravimo atveju [Sąjungos] direktyvų arba kitos nuostatos ir nacionalinės nuostatos, kuriomis jos perkeliamos į nacionalinę teisę, reglamentuojančios konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, turi viršenybę prieš šios antraštinės dalies nuostatas ir yra taikomos tiems konkretiems aspektams.“
19. 27 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato(11) šiame straipsnyje reglamentuojamus įgaliojimus taip pat vykdo ir kaip institucija, kompetentinga taikyti 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo(12), nepažeisdama teisės aktų nuostatų.“
20. 27 straipsnio 1bis dalyje nurodyta:
„[N]et reguliuojamuose sektoriuose <…> išimtinė kompetencija imtis veiksmų dėl prekybininkų elgesio – neteisėtos komercinės veiklos – <…> tenka [AGCM], kuri ją įgyvendina remdamasi šiame straipsnyje numatytais įgaliojimais, gavusi kompetentingos reguliavimo tarnybos nuomonę <…>“
21. Codice delle comunicazioni elettroniche (Elektroninių ryšių kodeksas)(13) III skirsnyje („Galutinių paslaugų gavėjų teisės“) išdėstytos tam tikros nuostatos, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus konkrečiame ryšių sektoriuje, suteikus Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni(14) atitinkamus reguliavimo ir sankcijų skyrimo įgaliojimus.
II. Faktinės aplinkybės
22. AGCM bendrovėms Wind Telecomunicazioni (šiuo metu Wind Tre) ir Vodafone Omnitel (šiuo metu Vodafone Italia) skyrė baudą (kiekvienai jų), pripažinusi, kad jos vykdė agresyvią komercinę veiklą – prekiavo SIM kortelėmis, kuriose iš anksto buvo įdiegtos paslaugos(15), o vartotojai apie šias paslaugas nebuvo informuojami.
23. Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), kuriame abi įmonės apskundė AGCM sprendimą, patenkino ieškinį pripažinęs, kad ši tarnyba nekompetentinga bausti už elgesį (neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimą), patenkantį į AGCom veiklos, susijusios su sankcijų skyrimu, sritį.
24. AGCM žemesnės instancijos teismo sprendimą apskundė Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) šeštojoje kolegijoje, ši sustabdė bylos nagrinėjimą, kad šiuo klausimu pasikonsultuotų plenarinėje sesijoje.
25. Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) plenarinė sesija 2016 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą, juo patvirtino AGCM kompetenciją. Iš esmės ji nusprendė, kad:
– nagrinėjama faktinė aplinkybė yra „bet kuriuo atveju agresyvi komercinė veikla“, nurodyta Vartotojų teisių kodekso 26 straipsnyje,
– nors vykdant šią veiklą taip pat nesilaikyta sektoriaus teisės normose (kaip antai Elektroninių ryšių kodekse) įtvirtintų pareigų, buvo susiklosčiusi ypatinga situacija dėl vis sunkėjančių pažeidimų, todėl nuo pradinio vien informavimo pareigų pažeidimo buvo pereita prie sunkesnio ir didesnio pažeidimo, nurodyto Vartotojų teisių kodekse, taigi pažeidimo, už kurį sankcijas skiria AGCM.
26. Plenarinė sesija šią išvadą padarė patvirtinusi specialiosios taisyklės principo aiškinimą, kuris neatitiko iki tol galiojusios jurisprudencijos. Tokį pakeitimą ji grindė tuo, kad jis būtinas pagal minėtą principą, nustatytą Direktyvoje 2005/29, dėl kurios nesilaikymo Komisija kaltino Italiją, vykdydama prieš ją pradėtą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
27. Grąžinus bylą nagrinėti Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) šeštajai kolegijai, šios sudėties teismas abiejose bylose Teisingumo Teismui teikia tuos pačius prejudicinius klausimus.
III. Pateikti prejudiciniai klausimai
28. Klausimai yra tokie:
„1. Ar <…> Direktyvos 2005/29/EB 8 ir 9 straipsniais draudžiamas atitinkamų nacionalinių teisės normų, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę (atitinkamai Codice del consumo (Vartotojų teisių kodeksas) 24 ir 25 straipsnių), išaiškinimas, pagal kurį „pernelyg didele įtaka“, todėl „agresyvia komercine veikla“, kuria siekiama „gerokai“ apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį, turi būti laikomas telefoninio ryšio operatoriaus elgesys, kai neinformuojama apie konkrečių telefoninio ryšio paslaugų (pavyzdžiui, interneto arba atsakinėjimo į telefono skambučius paslauga) įdiegimą ir ypač tais atvejais, kai minėtas telefoninio ryšio operatorius vėliau neatlieka jokių kitų veiksmų?
2. Ar Direktyvos 2005/29/EB <…> I priedo 29 punktas turi būti aiškinamas taip, kad „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“ yra tada, kai mobiliojo telefoninio ryšio operatorius reikalauja, kad jo klientas atlygintų už atsakinėjimo į telefono skambučius ir interneto paslaugas esant situacijai, kuriai būdingi tokie požymiai:
– sudarydamas sutartį dėl mobiliojo telefoninio ryšio teikimo telefoninio ryšio operatorius tinkamai neinformavo vartotojo apie tai, kad SIM kortelėje yra įdiegtos atsakinėjimo į telefono skambučius ir interneto paslaugos, todėl vartotojas gali minėtomis paslaugomis tiesiogiai naudotis neatlikdamas nustatymo ad hoc (setting) operacijos,
– tačiau tam, kad galėtų veiksmingai naudotis tokiomis paslaugomis, vartotojas turi atlikti būtinas operacijas (pavyzdžiui, surinkti atsakinėjimo į telefono skambučius numerį arba atlikti interneto ryšį aktyvuojančias komandas),
– nesiskundžiama nei techninėmis ir operatyvinėmis priemonėmis, kurių pagalba vartotojas konkrečiai naudojasi paslaugomis, nei informacija, susijusia su tokiomis priemonėmis ir pačių paslaugų kaina; operatorius kaltinamas tik tuo, kad neinformavo apie paslaugų įdiegimą SIM kortelėje?
3. Ar su „bendrosios“ Direktyvos 2005/29/EB tikslu užtikrinti „apsaugos sistemą“ siekiant apsaugoti vartotojus ir tos pačios Direktyvos 2005/29/EB 10 konstatuojamąja dalimi bei 3 straipsnio 4 dalimi suderinama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią konkrečių pareigų apsaugoti vartotojus, numatytų sektoriaus Direktyvoje 2002/22/EB, laikymosi vertinimas atliekamas pagal bendrąją Direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos, ir dėl to kompetentingai tarnybai neleidžiama skirti sankcijos už sektoriaus teisės normų direktyvos pažeidimą visais atvejais, kai tokiam pažeidimui būdingi požymiai, dėl kurių jie galėtų būti laikomi nesąžininga ar neteisėta komercine veikla?
4. Ar Direktyvos 2005/29/EB 3 straipsnio 4 dalyje numatytas specialiosios taisyklės principas turi būti aiškinamas kaip principas, kuriuo reglamentuojamas teisės aktų sistemų (bendrųjų teisės aktų sistemos ir sektoriaus teisės aktų sistemos) santykis arba teisės normų (bendrųjų teisės normų ir specialiųjų teisės normų) santykis, arba tarnybų, atsakingų už atitinkamų sektorių reguliavimą ir priežiūrą, santykis?
5. Ar Direktyvos 2005/29/EB 3 straipsnio 4 dalyje esanti sąvoka „prieštarauja“ gali būti taikoma tik tais atvejais, kai radikaliai skiriasi teisės aktų, susijusių su nesąžininga komercine veikla, nuostatos ir kitos Europos Sąjungos teisės normos, kuriomis reglamentuojami konkretūs sektoriaus komercinės veiklos aspektai, o gal pakanka, kad nagrinėjamose normose būtų įtvirtintos taisyklės, kurios skirtųsi nuo teisės normų, susijusių su nesąžininga komercine veikla konkrečiame sektoriuje, ir dėl to konkrečiu atveju atsirastų teisės normų kolizija (Normenkollision)?
6. Ar Direktyvos 2005/29/EB 3 straipsnio 4 dalyje pateikta [Sąjungos] taisyklių sąvoka susijusi tik su Europos Sąjungos reglamentuose ir direktyvose įtvirtintomis nuostatomis ir jas tiesiogiai perkeliančiomis nuostatomis, o gal ji apima ir Europos Sąjungos teisės principus perkeliančias teisės aktų nuostatas?
7. Ar specialiosios taisyklės principu, įtvirtintu Direktyvos 2005/29/EB 10 konstatuojamojoje dalyje ir 3 straipsnio 4 dalyje, ir Direktyvos 2002/22/EB 20 ir 21 straipsniais bei Direktyvos 2002/21/EB 3 ir 4 straipsniais draudžiama atitinkamas nacionalines perkeliančias nuostatas aiškinti taip, kad reglamentuojamame sektoriuje, kurio teisės normos apima vartotojų apsaugos taisykles ir suteikia reglamentavimo ir sankcijų skyrimo įgaliojimus sektoriuje veikiančiai tarnybai, elgesiui, kuris gali būti laikomas „agresyvia veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB 8 ir 9 straipsnius, arba „bet kuriuo atveju agresyvia“ veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB I priedą, visada turi būti taikomos bendrosios teisės normos, susijusios su nesąžininga veikla, net jeigu yra sektoriaus teisės normų, priimtų siekiant apsaugoti vartotojus ir pagrįstų Sąjungos teisės nuostatomis, kuriomis išsamiai reglamentuojama ta pati „agresyvi veikla“ ir „bet kuriuo atveju agresyvi“ arba „nesąžininga veikla“?“
IV. Procesas Teisingumo Teisme
29. Prašymai priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme buvo užregistruoti 2017 m. vasario 1 d.; juos nuspręsta sujungti.
30. Rašytines pastabas pateikė Wind Tre, Vodafone Italia, Telecom Italia, Italijos vyriausybė ir Komisija; jų atstovai taip pat dalyvavo 2018 m. kovo 8 d. surengtame viešame posėdyje.
V. Analizė
A. Pirminės pastabos
31. Nors nė viena šalis tuo neabejojo, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) šeštoji kolegija turi teisę kelti prejudicinį klausimą, kuriame palaiko poziciją, nebūtinai sutampančią su siūloma šios institucijos plenarinės sesijos(16).
32. Dėl ginčo esmės visos šalys sutinka, kad teismo a quo užduoti septyni klausimai gali būti suskirstyti į du:
– pirmojo klausimo (pirmasis ir antrasis klausimai) tikslas – nustatyti, ar pagal Direktyvą 2005/29 telefoninio ryšio operatorių elgesys gali būti laikomas „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimu“ arba „agresyvia komercine veikla“,
– antruoju klausimu (trečiasis–septintasis klausimai) siekiama išsiaiškinti, ar, taikant Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį, pirmenybę reikia teikti ne šios dalies nuostatoms, o kitoms Sąjungos teisės normoms ir galbūt joms įgyvendinti priimtoms nacionalinėms nuostatoms.
B. Dėl sąvokų „agresyvi komercinė veikla“ ir „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“ (pirmasis ir antrasis klausimai)
33. Pirmiausia reikia nustatyti, ar ginčijamas elgesys yra „nesąžininga komercinė veikla“, draudžiama pagal Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 1 dalį(17).
1. Šalių pastabų santrauka
34. Dėl pirmojo klausimo Wind Tre teigia, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/29 2 straipsnio j punktą ir 8 bei 9 straipsnius, „agresyvia komercine veikla“ negalima laikyti to, kas, kaip ji mano, yra tik „neinformavimas“ apie išankstinį paslaugų įdiegimą SIM kortelėje.
35. Dėl antrojo klausimo Wind Tre tvirtina, kad Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktas netaikytinas, nes, siekdamas naudotis paslaugomis, jų gavėjas turi atlikti tam tikrus veiksmus. Be to, nesiskundžiama dėl paties tokių paslaugų išankstinio įdiegimo, taip pat neginčijama, kad informacija apie pačių paslaugų buvimą, priemones ir kainą yra tinkama.
36. Vodafone Italia „agresyvios komercinės veiklos“ nelaiko vien neveikimu, susijusiu su tuo, kad prekiaujama SIM kortelėmis su iš anksto įdiegtomis pagrindinėmis paslaugomis, už kurių naudojimą atsakomybė tenka tik sąmoningai ir savo noru jomis besinaudojančiam vartotojui. Taip pat nėra faktinių duomenų, leidžiančių patvirtinti nepagrįstos įtakos arba spaudimo buvimą.
37. Telecom Italia dėl pirmojo klausimo teigia, kad „agresyvi komercinė veikla“ reiškia, jog prekybininkas vykdo kitus pozityvius veiksmus nei vien informavimas arba neinformavimas, kuriais galima prievarta daryti įtaką vidutinio vartotojo valiai ir paskatinti jį priimti komercinius sprendimus, neįsitikinus, kad tie sprendimai jam naudingi. Todėl, jos nuomone, „nepagrįsta įtaka“ negalima laikyti vien to, kad prekybininkas nepateikė esminės informacijos.
38. Dėl antrojo klausimo Telecom Italia tvirtina, kad šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis negalima kalbėti apie „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimą“.
39. Italijos vyriausybė siūlo kartu nagrinėti pirmąjį ir antrąjį klausimus, remiantis AGCM pateiktu teisiniu faktinių aplinkybių kvalifikavimu. Ji mano, kad Direktyvoje 2005/29 gana aiškiai apibrėžtos agresyvios komercinės veiklos sudedamosios dalys – šiai veiklai būdinga ne tik tai, kad ji daro poveikį vartotojo galimybei įgyti žinių, leidžiančių priimti pagrįstą sprendimą, bet visų pirma tai, kad ja siekiama prievarta daryti įtaką jo valiai.
40. Italijos vyriausybės nuomone, tam, kad komercinė veikla būtų agresyvi, turi būti įvykdytos funkcinės ir struktūrinės sąlygos. Prie pastarųjų priskiriama nepagrįsta įtaka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio j punktą, kuri gali atsirasti dėl to, kad įmonė savo naudai sąmoningai naudojasi informacijos asimetrija.
41. Italijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad informacijos nepateikimas parduodant SIM kortelę negali būti tapatinamas su Direktyvos 2005/29 7 straipsnyje nurodytu informacijos nepateikimu (klaidinanti komercinė veikla). Tai, kad įmonė vėliau neatlieka jokių faktinių veiksmų, yra nesvarbu, nes dėl paslaugų įdiegimo tokių veiksmų nereikia, kad „elgesys“ būtų anksčiau apibrėžtas kaip „pasinaudojimas pranašesne pozicija“.
42. Komisija pripažįsta, kad šis atvejis – tai „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“ pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą. Neteisėtas elgesys pasireiškia ne tiek tuo, kad vartotojams padarytos prieinamos tam tikros paslaugos, kurias jie galėjo aktyvuoti arba ne, o tuo, kad šios paslaugos buvo iš anksto įdiegtos (t. y. praktiškai verčiama jomis naudotis), aiškiai ir tinkamai neinformavus vartotojų.
43. Remdamasi šia prielaida Komisija mano, kad atsakyti į pirmąjį klausimą nereikia. Vis dėlto, jeigu į jį būtų atsakoma, Komisija teigia, kad, siekiant elgesį laikyti agresyvia veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius, turi būti išnagrinėti ne tik antrojoje iš šių nuostatų nurodyti aspektai, bet ir visi šioje byloje svarbūs aspektai, ir tai turi padaryti nacionalinis teismas.
2. Vertinimas
44. Manau, kad, pakeitus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomą eiliškumą, iš pradžių reikia nagrinėti, ar ginčijamas elgesys atitinka „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimo“ sąvoką. Jeigu taip, būtų įvykdyta viena iš dviejų sąlygų, kad šį elgesį būtų galima laikyti „nesąžiningu bet kuriomis aplinkybėmis“, vartojant sąvoką, pateiktą Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 5 dalyje, kurioje daroma nuoroda į jos I priede nustatytų veiklos rūšių (juodąjį) sąrašą. Be to, jeigu paslaugų teikėjas neteisėtai reikalautų mokėti už šią paslaugą, būtų įvykdyta antroji sąlyga iš nurodytų tame sąraše, todėl nereikėtų analizuoti, ar šis elgesys patenka į kitų Direktyvos 2005/29 nuostatų taikymo sritį.
a) Dėl sąvokos „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“
45. Pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą „[r]eikalavimas nedelsiant sumokėti ar atidėto mokėjimo reikalavimas už prekybininko pateiktus produktus ar reikalavimas juos grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė <…> (neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas)“, yra „bet kuriomis aplinkybėmis“ nesąžininga komercinė veikla, kaip nustatyta tos pačios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje(18). Taigi toks elgesys yra tada, jeigu produktai nebuvo užsakyti, ir svarbiausias jo aspektas – prekybininko reikalavimas mokėti už produktus (arba grąžinti ar saugoti, kalbant apie prekes)(19).
46. Pagal Direktyvos 2005/29 17 konstatuojamąją dalį dėl bet kuriomis aplinkybėmis nesąžininga laikomos komercinės veiklos neturi būti „[išsamiai] [vertinamas] kiekvien[as] konkret[us] atvej[is], kaip numatyta <…> [D]irektyvos [2005/29] 5–9 straipsni[ų] nuostatose“.
47. Iš antrojo prejudicinio klausimo formuluotės matyti, kad šioje byloje „telefoninio ryšio operatorius tinkamai neinformavo vartotojo apie tai, jog SIM kortelėje yra įdiegtos atsakinėjimo į telefono skambučius ir interneto paslaugos, todėl vartotojas gali minėtomis paslaugomis tiesiogiai naudotis neatlikdamas nustatymo ad hoc (setting) operacijos“. Taigi buvo „pardavinėjamos“ dvi paslaugos (atsakinėjimo į telefono skambučius ir interneto), kuriomis paslaugų gavėjas gali naudotis vėliau. Kaip minėta, šio pardavinėjimo negalima laikyti „pagrįstu informacija“. Kyla klausimas, ar vien dėl šios aplinkybės jis yra „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“.
48. Mano nuomone, atsižvelgiant į aukštą vartotojų apsaugos lygį, kurį norima pasiekti pagal Direktyvą 2005/29, kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, sąvoką „pardavimo užsakymas“ reikia aiškinti taip: „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimu“ galima laikyti pardavimą, kai nebuvo teikiama ne tik tokia labai svarbi informacija, kaip paslaugos teikimo kaina(20), bet ir duomenys apie patį paslaugos buvimą.
49. Prieš parduodant paslaugą ar prekę reikia pateikti tinkamą informaciją, kad, kaip nurodyta Direktyvos 2005/29 7 straipsnyje, vartotojas galėtų „priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio“(21). Akivaizdu, kad svarbiausia informacija yra susijusi su preke ar paslauga, kurią tiekti arba teikti privalo prekybininkas: jos aprašymą reikia pritaikyti prie vartotojo užsakymo arba prekybininko jam pateikto pasiūlymo. Bet kuriuo atveju užsakytas arba pasiūlytas dalykas, apie kurį teikiama informacija, atitinka tai, dėl ko susitarė abi šalys.
50. Dėl kvalifikuotos apsaugos, kurią vartotojams siekiama suteikti pagal Direktyvą 2005/29, tik išimties tvarka gali būti leidžiama netiesiogiai sutikti su tuo, kad būtų parduodamos prekės ar paslaugos, apie kurias vartotojas aiškiai neinformuotas.
51. Šioje byloje buvo parduodamos SIM kortelės, skirtos dėti į išmaniuosius telefonus (smartphones). Šiomis aplinkybėmis sunku manyti, kad vidutinis pakankamai informuotas vartotojas galėjo nežinoti, jog, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, veikė abi paslaugos – „atsakinėjimo į telefono skambučius numer[io] [surinkimas] arba <…> interneto ryšį aktyvuojanči[os] komand[os]“. Tai leidžia daryti visiškai logišką prielaidą, kad vartotojas žinojo arba turėjo žinoti taip pat ir tai, jog šios paslaugos įdiegtos į telefono aparatą. Šios aplinkybės negalima nepaisyti, todėl faktą, kad paslaugų gavėjas naudojosi abiem paslaugomis, būtų galima prilyginti netiesioginiam sutikimui su jų pardavimu(22).
52. Vis dėlto, kaip pažymėjo Komisija(23), dėl kai kurių mobiliųjų telefonų programėlių duomenų srautas gali būti automatiškai naudojamas internete, paslaugų gavėjui visiškai nesikišant (ir net jam nežinant)(24). Be abejo, to galima išvengti perkonfigūravus telefono įtaisus – atliekant vadinamąją operaciją „opt-out“, tačiau tam reikia žinių ir įgūdžių, kurie, mano nuomone, nesuderinami su Direktyvoje 2005/29 nurodytu „vidutinio vartotojo“ profiliu(25).
53. Mano nuomone (nors tai nustatyti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis galiausiai įrodytomis pripažintomis faktinėmis aplinkybėmis), vidutinis vartotojas neturi priežasties pagrįstai įtarti, kad jo elektroniniame įtaise gali būti įdiegta paslauga, apie kurios buvimą jis neinformuotas ir kuriai deaktyvuoti reikia atlikti rekonfigūravimo operaciją, o jis jos atlikti tikrai negali.
54. Taigi iš esmės negalima atmesti galimybės, kad šioje byloje buvo „parduodamos neužsakytos [paslaugos]“.
55. Vis dėlto vien to neužtenka, kad nagrinėjamą elgesį būtų galima laikyti „nesąžininga komercine veikla“ pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą.
56. Iš tikrųjų neužtenka to, kad vartotojas neužsakė nagrinėjamos parduodamos paslaugos; taip pat reikia, kad prekybininkas reikalautų sumokėti už šią paslaugą.
57. Mano nuomone, toje nuostatoje nurodytas reikalavimas sumokėti gali būti vien neteisėtas reikalavimas, nes reikalaujama mokėti už parduodamą paslaugą, dėl kurios nesusitarta ir kuri net neužsakyta.
58. Vis dėlto atrodo, kad šioje byloje (vėl remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktais duomenimis) dėl paties mokėjimo, kurį atlikti reikalaujama iš vartotojų, galėjo būti susitarta, nors ir nesusitarta dėl ginčijamų paslaugų įdiegimo, taigi ir dėl jų pardavimo. Teismas a quo šiuo klausimu teigia, kad „nesiskundžiama nei techninėmis ir operatyvinėmis priemonėmis, kurių pagalba vartotojas konkrečiai naudojasi paslaugomis, nei informacija, susijusia su tokiomis priemonėmis ir pačių paslaugų kaina; operatorius kaltinamas tik tuo, kad neinformavo apie paslaugų įdiegimą SIM kortelėje“(26).
59. Jeigu šis teiginys atitinka tikrovę, operatorius vartotojui suteikė pakankamai informacijos ne tik apie technines ir operatyvines priemones siekiant naudotis įdiegtomis paslaugomis, bet ir apie jų kainą, vartodamas terminus, kurių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, negalima ginčyti. Šiomis aplinkybėmis vidutinis vartotojas, įskaitant vartotoją, iš kurio negalima tikėtis pirma nurodytų technologinių žinių, galėtų daryti išvadą, kad, naudojant įsigytą SIM kortelę, jam gali būti teikiamos paslaugos, apie kurių kainą jis nieko nežino (kitu atveju jis apie ją būtų informuotas).
60. Nacionalinis teismas turi nuspręsti, kokiu mastu informacija apie pranešimų perdavimo ir prieigos prie interneto suteikimo paslaugų kainas buvo pateikiama vartojant tokius terminus, dėl kurių nekilo abejonių, kad šios paslaugos yra įdiegtos ir kad už naudojimąsi jomis reikia mokėti (paslaugų gavėjas apie tai žinojo arba turėjo žinoti būtent iš informacijos, jam pateiktos perkant SIM kortelę). Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktas negali apimti „reikalavimo sumokėti“ už šių dviejų paslaugų teikimą, prieš tai pateikus tinkamą informaciją apie jų kainą.
b) Dėl „agresyvios komercinės veiklos“ sąvokos
61. Ar informacijos apie ginčijamų paslaugų įdiegimą nepateikimas „tais atvejais, kai <…> telefoninio ryšio operatorius vėliau neatlieka jokių kitų veiksmų“, yra „agresyvi komercinė veikla“, galinti „gerokai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį“?
62. Direktyvos 2005/29 8 straipsnyje kaip „agresyvi“ apibrėžiama komercinė veikla, dėl kurios, atsižvelgiant į visus faktinius atvejo ypatumus ir aplinkybes, atsiranda konkretūs padariniai naudojant tam tikras priemones.
63. Šie padariniai turi būti faktinis arba galimas vartotojo laisvės pasirinkti produktą apribojimas – toks „didelis“, kad dėl jo vartotojas priima arba gali priimti sprendimą, kurio kitaip nebūtų priėmęs. Pagal šią nuostatą tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, turi būti naudojamas „priekabiavim[as], prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką“.
64. Neinformavimas, dėl kurio šioje byloje kaltinami telefoninio ryšio operatoriai, neatitinka nė vienos iš šių priemonių, atsižvelgiant į veiksnius, Direktyvos 2005/29 9 straipsnyje išvardytus siekiant nustatyti, ar vykdant komercinę veiklą naudojamas priekabiavimas, prievarta arba pernelyg didelė įtaka(27). Manau, kad tiek priekabiavimas, tiek prievarta (ir, žinoma, jėgos naudojimas) reiškia aktyvius veiksmus, kurių nėra neinformavimo atveju.
65. Vis dėlto galima manyti, kad neveikimu, jeigu jis buvo lemiamas vartotojo sprendimui, galima daryti „pernelyg didelę įtaką“. Tačiau Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsniuose nurodyta įtaka yra ne vien dėl klaidinimo daroma įtaka, t. y. nurodyta tos pačios direktyvos 7 straipsnyje, o įtaka, dėl kurios, vykdant spaudimą, aktyviai imamasi veiksmų prievarta darant įtaką vartotojo valiai(28).
66. Italijos vyriausybė teigia, kad ne tik neinformavimas apie įdiegtas paslaugas, bet ir pats įdiegimo faktas ir iš to atsirandanti jomis pasinaudojusio vartotojo pareiga mokėti reiškia, kad prekybininkas naudojasi pranašesne pozicija.
67. Vis dėlto ji mano, kad gebėjimo daryti įtaką, susijusią su tam tikro veiksmo neatlikimu, negalima painioti su „pernelyg didele įtaka“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 straipsnį, taip pat reikia atskirti ir du pranašesnės pozicijos aspektus:
– pirma, naudojimąsi pranašesne pozicija, dėl kurio prekybininkas gali riboti vartotojo laisvę įsigyti produktą,
– antra, pranašesnę poziciją, kurioje teisiniu požiūriu atsiduria prekybininkas – sudarius sutartį jis gali reikalauti iš vartotojo atlygio, kurį šis įsipareigojo mokėti pasirašydamas sutartį.
68. „Agresyvi komercinė veikla“ – tai tokia veikla, kai, naudojantis nepalankesne vartotojo padėtimi, palyginti su prekybininko(29), ir neteisėtai – priekabiavimu, prievarta, naudojant jėgą arba darant aktyvią įtaką – įgyta pranašesne pozicija, ribojama vartotojo laisvė, todėl jis sudaro sutartį, su kuria nebūtų sutikęs, jeigu nebūtų tokio neteisėto pranašumo.
69. Būtent dėl to, kad sudarius sutartį prisiimami tam tikri įsipareigojimai ir sandorio šalis teisėtai gali teisme reikalauti, kad jie būtų vykdomi, pagal Direktyvą 2005/29 yra užtikrinama vartotojo laisvės apsauga, kad jis sudarytų informacija pagrįstą sutartį ir prisiimtų tik tuos įsipareigojimus, kuriuos yra linkęs prisiimti naudodamasis šia laisve. Taigi pagal direktyvą yra užtikrinama apsauga ne nuo teisinių įsipareigojimų, kuriuos vartotojas jau yra laisvai prisiėmęs, o nuo šių įsipareigojimų prisiėmimo dėl nesąžiningos komercinės veiklos.
70. Taigi, siekiant nustatyti, ar neinformavimas apie įdiegtas paslaugas yra agresyvi komercinė veikla, svarbi ta aplinkybė, kad neinformavęs apie tai prekybininkas vartotojo pasirinkimo laisvę apribojo tiek, kad vartotojas buvo priverstas sutikti su sutartiniais įsipareigojimais, su kuriais kitomis aplinkybėmis nebūtų sutikęs. Tačiau yra nesvarbu tai, kad pagal jau sudarytą sutartį prekybininkas prieš vartotoją gali remtis iš šios sutarties kylančiomis teisėmis (pavyzdžiui, mokėjimu už paslaugas). Galiausiai siekiama užtikrinti, kad prekybininkas negalėtų net remtis pranašesne (teisiniu požiūriu) pozicija, atsirandančia dėl sutarties.
71. Manau, kad ginčijamas elgesys neturi agresyvios komercinės veiklos savybių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius.
C. Direktyvos 2005/29 derinimas su kitomis teisės normomis, reglamentuojančiomis konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus (trečiasis–septintasis klausimai)
72. Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į du pirmuosius prejudicinius klausimus, iš tikrųjų nebūtina nagrinėti likusių klausimų. Vis dėlto juos išanalizuosiu papildomai.
1. Šalių pastabų santrauka
73. Wind Tre atskirai išnagrinėjo specialiosios taisyklės principo apimtį, sąvoką „prieštarauja“ ir sąvoką „[Sąjungos] taisyklės“.
74. Dėl principo lex specialis ji nurodo, kad tuo atveju, kai klausimas išsamiai reglamentuojamas nacionalinės teisės normomis (pavyzdžiui, tai gali būti teisės normos, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Universaliųjų paslaugų direktyva, arba nacionalinės reguliavimo institucijos priimtos teisės normos), yra taikytinos tik šios normos, o ne bendrosios vartotojų apsaugos teisės normos.
75. Wind Tre nuomone, sąvoka „prieštaravimas“ susijusi ne su atvejais, kai nuostatos, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus ir kurios bet kuriuo atveju išsiskiria tuo, kad yra specializuotos, skiriasi, o su jų „sutapimo“ atvejais.
76. Dėl „[Sąjungos] taisyklių“ Wind Tre teigia, kad jos apima taisykles, kurias nacionalinės reguliavimo institucijos priėmė vykdydamos vartotojų apsaugos funkcijas; šiose taisyklėse nurodomi nacionaliniuose įstatymuose, kuriais į nacionalinę teisę perkeliami Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 ir 21 straipsniai, nustatyti įpareigojimai.
77. Vodafone Italia tvirtina, kad pagal Direktyvą 2005/29, Universaliųjų paslaugų direktyvą ir Pagrindų direktyvą, kai susiklosčius konkrečioms faktinėms aplinkybėms (o ne visame sektoriuje) taikomi išsamūs sektorių teisės aktai, kylantys iš Sąjungos teisės, draudžiama kartu taikyti Direktyvos 2005/29 nuostatą dėl „apsaugos sistemos“.
78. Be to, Vodafone Italia teigimu, pagal tas pačias direktyvas taip pat neleidžiama, kad taikomus sektorių teisės aktus AGCM visiškai pakeistų lygiagrečiais alternatyviais teisės aktais, nesuderinamais su konkrečiais sektoriaus aspektais.
79. Telecom Italia nuomone, automatiškai neatmetama galimybė taikyti Direktyvą 2005/29, nes yra kitų Sąjungos teisės aktų, kuriais reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai. Konkrečiais atvejais reikia išnagrinėti kiekvieną situaciją siekiant patikrinti, ar ši situacija visiškai reglamentuojama specialių teisės aktų – tokiu atveju būtų taikomi tik šie teisės aktai.
80. Telecom Italia mano, kad sąvoka „[Sąjungos] taisyklės“ turi būti suprantama plačiąja prasme, apimančia ne tik reglamentuose, direktyvose ir perkėlimo teisės aktuose pateiktas taisykles, bet ir siekiant įgyvendinti Sąjungos teisę valstybių narių priimtus teisės aktus.
81. Italijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad į Vartotojų teisių kodekso 27 straipsnio 1bis dalį neįtraukta jokio naujo kriterijaus ir pagal ją neatleidžiama nuo specialiosios taisyklės principo, nustatyto Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, taikymo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, supainiojęs, pirma, teisės aktų ryšius ir, antra, kompetencijos padalijimą, kelia netikrą problemą, t. y. problemą dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos netaikymo konkretiems nesąžiningos komercinės veiklos aspektams.
82. Italijos vyriausybė primena, kad padalyti vidaus kompetenciją privalo valstybės narės ir kad Vartotojų teisių kodekso 27 straipsnio 1bis dalies tikslas buvo panaikinti 2012 m. Italijoje atsiradusius neaiškumus dėl to, kokia institucija yra kompetentinga nagrinėti nesąžiningą komercinę veiklą reguliuojamuose sektoriuose. Šiuo tikslu AGCom ir AGCM 2016 m. gruodžio 23 d. pasirašė susitarimo dėl nesąžiningos komercinės veiklos protokolą, kurio turinyje įtvirtinta, kad Vartotojų teisių kodekso 27 straipsnio 1bis dalis neapima sektorių pažeidimų, padarytų Direktyvoje 2005/29 numatyto bendrojo reglamentavimo taikymo srityje, analizės.
83. Dėl ketvirtojo klausimo Italijos vyriausybė teigia, jog tam, kad būtų taikomas specialiosios taisyklės principas, turi būti prieštaravimas tarp bendrojo ir konkretaus reglamentavimo: pagal šį principą šioje byloje bendrasis vartotojų apsaugos reglamentavimas netaikomas.
84. Italijos vyriausybės nuomone, penktasis ir septintasis klausimai yra nepriimtini dėl to, kad jie hipotetiniai, nes, kaip ji teigia, ginčijamas elgesys nėra agresyvi komercinė veikla.
85. Dėl šeštojo klausimo Italijos vyriausybė tvirtina, kad sąvoka „[Sąjungos] taisyklės“ apima tik specialiąsias reglamentų ir direktyvų normas, taip pat teisės normas, kuriomis tiesiogiai perkeliamos šios direktyvos.
86. Komisija dėl trečiojo klausimo teigia, kad pagal Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį tuo atveju, jeigu šios direktyvos nuostata prieštarauja Sąjungos teisės taisyklei, reglamentuojančiai konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, ši taisyklė turi viršenybę, kiek tai susiję tik su konkrečiais aspektais. Kitiems šios veiklos aspektams lygiagrečiai taikoma Direktyva 2005/29.
87. Pasak Komisijos, Universaliųjų paslaugų direktyva neapima nuostatų, kuriomis reglamentuojami konkretūs šio tipo nesąžiningos komercinės veiklos aspektai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį.
88. Dėl ketvirtojo klausimo Komisija mano, kad Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje yra nustatytas teisės normų, o ne tam tikrų tipų sričių (bendrosios ir sektorių) santykių reguliavimo kriterijus ir ši dalis neturi poveikio nacionalinių institucijų kompetencijos ryšiams.
89. Dėl penktojo klausimo Komisija laikosi tokios nuomonės: kadangi Universaliųjų paslaugų direktyva neapima teisės normų, susijusių su konkrečiais nesąžiningos komercinės veiklos aspektais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį, yra neįvykdytos dvi iš sąlygų, būtinų siekiant taikyti šią nuostatą, todėl nebūtina išsamiai aiškinti „prieštaravimo“ sąvokos. Taigi nereikia atsakyti į penktąjį klausimą.
90. Dėl šeštojo klausimo Komisija pažymi, kad AGCom priėmė labai išsamius teisės aktus, kuriais ne vien į nacionalinę teisę perkeliama Universaliųjų paslaugų direktyva. Jos nuomone, Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalies teisiniam nuoseklumui kiltų pavojus, jeigu būtų pripažinta, kad nuostata susijusi ne su Sąjungos acquis, o su teisine situacija, kuri ne tik yra nacionalinė, bet ir potenciali bei būsima, o tai prieštarauja teisinio saugumo reikalavimui.
91. Dėl septintojo klausimo Komisija mano, kad pagal Universaliųjų paslaugų direktyvą ir Pagrindų direktyvą nebaudžiama už agresyvią veiklą, susijusią su Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punkte nurodytu „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimu“, todėl nereikia atsakyti į šį klausimą.
2. Vertinimas
a) Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos netaikomumo taisyklės ribojamasis pobūdis
92. Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šios direktyvos nuostatos prieštarauja „kitoms [Sąjungos] taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus“, pastarosios turi viršenybę ir taikomos „tiems konkretiems aspektams“.
93. Ši viršenybės taisyklė rodo Direktyvos 2005/29 tikslą užtikrinti „vartotojų apsaugą tais atvejais, kai [Sąjungos] lygiu nėra konkrečių sektorinių teisės aktų“(30). Galiausiai ja siekiama įdiegti tikrą vartotojų teisių apsaugos sistemą visuose sektoriuose(31).
94. Iš tikrųjų manau, kad Direktyvos 2005/29 tikslas yra ne užpildyti kitų Sąjungos sektorių vartotojų apsaugos taisyklių spragas (arba tai yra ne pagrindinis tikslas), o veikiau nustatyti bendrosios apsaugos sistemos, į kurią kartu su jos nuostatomis įtrauktos ir nuostatos, jau galiojančios tam tikruose Sąjungos reguliuojamuose sektoriuose, pagrindą.
95. Ši bendra sistema turi „užtikrinti <…> [D]irektyvos [2005/29] ir <…> konkretiems sektoriams taikom[ų] išsami[ų] [Sąjungos teisės] nuostat[ų] dėl nesąžiningos komercinės veiklos [ryšio nuoseklumą]“(32). Taigi, aiškinant ir taikant tiek vienas, tiek kitas nuostatas, reikia vadovautis nuoseklumu ir darnumu.
96. Vis dėlto atrodo, kad iš šalių diskusijų ir iš paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūrio matyti, jog vienų ir kitų teisės normų ryšį galima nagrinėti tik vertinant prieštaravimą ir išimtį, tarsi svarbiausias Direktyvos 2005/29 ir kitų teisės aktų nuostatų ryšių schemos aspektas apsiribotų šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies nuostata.
97. Be abejo, pagal Direktyvą 2005/29 turi būti taikoma ne ji, o „konkreči[os] [Sąjungos] teisės nuostat[os], reglamentuojanči[os] konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, tokius kaip informaciniai reikalavimai ir informacijos teikimo vartotojui taisyklės“(33). Vis dėlto manau, kad turi būti priimtas išimtinis sprendimas, siūlomas taip pat išimtiniam atvejui, kai neapsiribojama visais Direktyvos 2005/29 ir kitų Sąjungos teisės normų taikaus koegzistavimo atvejais.
98. Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta taisyklė, pagal kurią Direktyvoje 2005/29 daroma selektyvi nuoroda į tas (kitas) Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai konkrečius aspektus, kaip antai reikalavimus informuoti vartotojus. Be to, šios nuorodos taikymo sritis yra ribota, nes nuoroda apsiriboja vien „t[ais] konkre[čiais] aspekt[ais]“, kaip numatyta nuostatoje. Galiausiai nuoroda yra išimtinė, nes taikoma tik esant „prieštaravimui“. Būtų galima teigti, kad ja siekiama ne nustatyti sistemos fiziologiją, o ištaisyti jos patologiją.
99. Kalbant apie šį išimtinį sprendimą (pabrėžiu, kad jis nėra vienintelis ir neturi būti standartinis) ir laikantis Direktyvos 2005/29 10 konstatuojamosios dalies nuostatų, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje vartojamus terminus šioje nuostatoje daromą nuorodą į „kit[as] [Sąjungos] taisykl[es]“, kurios gali būti tik „konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus [reglamentuojančios]“(34) taisyklės, reikia aiškinti siaurai. Jos, o ne Direktyva 2005/29, taikomos tik tiek, kiek jomis reglamentuojami šie konkretūs aspektai.
100. Vis dėlto manau, kad nuorodą į kitas teisės aktų nuostatas siaurai reikia aiškinti ne vien dėl Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalies teksto, bet ir dėl to, kad Direktyvoje 2005/29 nustatytas „bendr[as] aukšt[as] vartotojų apsaugos lyg[is]“, užtikrinamas dėl „[a]ukšt[o] konvergencijos laipsni[o], pasiekt[o] šia direktyva suderinus nacionalines nuostatas“(35). Kaip nurodė generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe(36), bet koks direktyvos nuostatų netaikymas „gali atverti spragą šios direktyvos sukurtoje apsaugos sistemoje, kai pagal kitas Sąjungos taisykles, kurios turi viršenybę, neužtikrinamas toks pats aukštas vartotojų apsaugos lygis“(37).
101. Taigi Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje pateikta nuoroda turi griežtai apsiriboti Sąjungos teisės normomis, kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai. Be to, šią nuorodą reikia taikyti tik tada, kai toks reglamentavimas prieštarauja pačios Direktyvos 2005/29 reglamentavimui, o tai turi būti išsamiai išanalizuota.
b) Netaikomumo taisyklės sąlygos
1) Bendrųjų ir specialiųjų taisyklių santykio, nurodyto Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, reguliavimo dalykai
102. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal specialiosios taisyklės principą, nustatytą Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, „reglamentuojamas teisės aktų sistemų <…> santykis arba teisės normų <…> santykis, arba tarnybų, atsakingų už atitinkamų sektorių reguliavimą ir priežiūrą, santykis“. Tas pats esmės klausimas keliamas trečiajame ir septintajame klausimuose, nors kiekviename jų – konkretaus aspekto požiūriu(38).
103. Mano nuomone, bendrai aiškinant Direktyvos 2005/29 10 konstatuojamąją dalį ir jos 3 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino ne tiek imtis veiksmų dėl sektorių, kiek nustatyti teisės normas visų sektorių srityje.
104. Kaip pažymėjo Komisija, kitaip negu Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 9 dalis (pagal kurią valstybės narės direktyvoje numatytus reikalavimus jos taikymo srityje gali sugriežtinti finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto sektoriuose), to paties straipsnio 4 dalis susijusi tik su atveju, kai šios „direktyvos nuostatos [gali] prieštarau[ti] kitoms [Sąjungos] taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus“. Taigi ši nuostata yra bendra visiems ekonominės veiklos sektoriams, kaip ir turi būti pagal direktyvą, kuri pirmiausia skirta taikyti visai nesąžiningai komercinei veiklai, neatsižvelgiant į ekonominį sektorių, su kuriuo yra susijusi, kad būtų užtikrinta geresnė vartotojų apsauga(39).
105. Direktyvos 2005/29 10 konstatuojamojoje dalyje kaip vieni iš „konkrečių aspektų“, kurie gali būti reglamentuojami „kitom[is] [Sąjungos] taisyklėm[is], nurodyti „informaciniai reikalavimai ir informacijos teikimo vartotojui taisyklės“.
106. Iš tikrųjų tai yra labai konkretūs klausimai, kurie gali būti reglamentuojami įvairaus pobūdžio teisės normomis, ir jų nereikia įtraukti į teisės aktų rinkinį, taikomą kaip veiklos sektoriaus reguliavimo sistema. Taigi Direktyvoje 2005/29 įtvirtinta bendroji vartotojų apsaugos sistema neprieštarauja įvairioms sektorių vartotojų apsaugos sistemoms, kaip antai Universaliųjų paslaugų direktyvoje nustatytai sistemai, kuri yra aktuali šiuo atveju.
107. Tam, kad Direktyvos 2005/29 nuostatos nebūtų taikomos, nebūtinai turi būti sektoriaus vartotojų apsaugos sistema. Iš tikrųjų pati šioje direktyvoje nustatyta sistema, kaip bendroji apsaugos sistema, turi viršenybę prieš bet kurią sistemą. Viršenybės neturi tik kai kurios jos nuostatos ir tik tiek, kiek taikomos kitos nuostatos (įtrauktos arba neįtrauktos į konkrečią apsaugos sistemą), kuriomis reglamentuojami „konkre[tūs] nesąžiningos komercinės veiklos aspekt[ai]“; be to, viršenybė suteikiama tik prieštaravimo atveju. Todėl galiausiai šiuo atveju Direktyva 2005/29 netaikoma tik šių „konkrečių aspektų“ sričiai.
108. Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje minimų „konkrečių aspektų“ pavyzdžiai pateikti tos pačios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyti „informaciniai reikalavimai ir informacijos teikimo vartotojui taisyklės“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minimi Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 ir 21 straipsniai būtent ir yra susiję su informacija, kurią reikia pateikti sutartyse, sudarytose su įmonėmis, teikiančiomis sujungimo su viešuoju ryšių tinklu arba elektroninių ryšių paslaugas.
109. Šiomis aplinkybėmis manau, kad elektroninių ryšių paslaugų srityje reikia taikyti ne Direktyvos 2005/29 nuostatas dėl vartotojams visuotinai teiktinos informacijos, o konkrečias nuostatas, įtrauktas į Universaliųjų paslaugų direktyvą. Tačiau jas reikia taikyti tik šioje srityje ir tai nereiškia, kad Direktyva 2005/29 netaikoma in toto, – kartoju, kad pagal šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalį ji netaikoma tik „konkretiems aspektams“, reglamentuojamiems kitų nuostatų. Be to, turi būti įvykdyta kita šioje nuostatoje numatyta sąlyga, susijusi su teisės normų prieštaravimu; šį klausimą tuojau nagrinėsiu.
110. Galiausiai Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis(40) apsiriboja šiais aspektais. Be abejo, pabrėžiu, taip yra, jeigu taip pat tenkinama sąlyga, susijusi su Direktyvos 2005/29 prieštaravimu nuostatai, kurią būtų galima taikyti vietoj direktyvos.
111. Taigi Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas specialiųjų ir bendrųjų taisyklių santykio dalykas yra teisės normos arba nuostatos, o ne sektorių teisinės sistemos. Be to, šis santykis neapima administracinių institucijų, turinčių taikyti reikiamus teisės aktus, nustatymo, nes teisę padalyti arba suteikti joms kompetenciją turi valstybės narės.
112. Remiantis tuo, kad tai yra tik teisės normų santykis, reikia patikslinti, kokios tai yra teisės normos.
2) Prieštaraujančios teisės normos
113. Teismas a quo savo šeštajame klausime abejoja, ar Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje pateikta nuoroda į „kit[as] [Sąjungos] taisykl[es]“ apima tik „Europos Sąjungos reglamentuose ir direktyvose įtvirtint[as] nuostat[as] ir jas tiesiogiai perkelianči[ias] nuostat[as], [ar] ji apima ir Europos Sąjungos teisės principus perkeliančias teisės aktų nuostatas“.
114. Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje iš pradžių buvo nurodytas „šios direktyvos nuostat[ų] prieštara[vimas] kitoms Bendrijos taisyklėms“ (šiuo metu – „Sąjungos“).
115. Bendrijos arba Sąjungos taisyklės yra tik Sąjungos institucijų priimamos taisyklės, t. y. SESV 288 straipsnyje išvardyti „teisės aktai“. Taigi manau, kad į šią kategoriją nereikia įtraukti nacionalinių taisyklių – tiek „Europos Sąjungos teisės principus perkelianči[ų] teisės aktų nuostat[ų]“(41), kurias nurodo Consiglio di Stato (Valstybės Taryba), tiek nacionalinių direktyvas perkeliančių teisės normų.
116. Vis dėlto Italijos vyriausybė nurodo, kad Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį galima aiškinti plačiai, taigi į jos taikymo sritį būtų įtrauktos nacionalinės nuostatos, kuriomis į Italijos teisę perkeltos Sąjungos nuostatos. Taip pat kai kurios šalys(42) atkreipė dėmesį į tai, kad nacionalinės reguliavimo institucijos privalo rengti labai išsamius sektorių teisės aktus ir, jeigu jie būtų laikomi nepatenkančiais į sąvoką „kitos [Sąjungos] taisyklės“, būtų taikomi ne jie, o Direktyva 2005/29.
117. Mano nuomone, aiškinimas, kurį siūlau (manau, kad jis tiesiogiai kyla iš Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalies), yra suderinamas su Italijos vyriausybės ir kitų bylos šalių išreikštu susirūpinimu.
118. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas patvirtino, kad Direktyva 2005/29 atliktas suderinimas yra išsamus; jo teigimu, šia direktyva „visiškai suderin[tos] [taisyklės dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu]“, todėl „valstybės narės negali imtis griežtesnių negu direktyvoje nustatytų priemonių, net siekdamos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį“(43).
119. Ši pastaba dėl išsamumo vis dėlto nereiškia, kad iš esmės turi būti netaikomos visos nacionalinės teisės normos, kuriomis konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai reglamentuojami išsamiau negu Direktyva 2005/29. Siekiant užtikrinti, kad šios išsamesnės nacionalinės teisės normos būtų taikomos, nebūtina įtraukti jų į „Sąjungos teisės normų“ kategoriją. Užtenka jose padaryti nuorodą į direktyvą (sektoriaus), iš kurios jos kyla, ir išnagrinėti, ar pirmenybė turi būti teikiama šiai direktyvai, o ne Direktyvai 2005/29, nes yra įvykdytos pastarosios direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos.
120. Kitaip tariant, jeigu pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms leidžiama konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus reglamentuoti griežčiau negu Direktyvoje 2005/29, ši direktyva netaikoma ne dėl nacionalinės teisės normos, priimtos naudojantis šia galimybe, o dėl direktyvos (sektoriaus), pagal kurią tai leidžiama.
3) Prieštaravimo pobūdis. Prieštaravimas ar skirtumas
121. Vien kitų Sąjungos teisės normų, kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai, buvimo neužtenka, kad vietoj Direktyvos 2005/29 būtų taikomos kitos teisės aktų nuostatos. Taip pat būtina, kad šios nuostatos „prieštarautų“ direktyvos nuostatoms(44).
122. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar prieštaravimo sąvoka, vartojama Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, apima atvejį, kai vienos nuostatos „radikaliai skiriasi“ nuo kitų, ar, priešingai, užtenka nustatyti, kad „taisyklės skiriasi“, kitaip tariant, ar šioje sąvokoje nurodomas akivaizdus teisės normų prieštaravimas, ar paprasta jų kolizija.
123. Diskutuojant dėl šio klausimo, teisės normų santykiui su kitomis teisės normomis nurodyti buvo vartojamos labai įvairios sąvokos (kartais pasiekiant logomachijos ribas): be minėtų prieštaravimo ir kolizijos sąvokų, vartoti terminai priešprieša, dubliavimasis, sutapimas, koegzistavimas ir kiti daugmaž panašūs terminai.
124. Mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkta sąvoka („prieštaravimas“) reiškia atitinkamų nuostatų santykį, kuris apima daug daugiau nei vien neatitikimą ar paprastą skirtumą. Teigti, kad dvi nuostatos prieštarauja viena kitai, reiškia konstatuoti, kad jos neabejotinai skiriasi, bet taip pat konstatuoti ir tai, kad šio skirtumo neįmanoma panaikinti taikant įtraukią formuluotę, dėl kurios abi šios nuostatos galėtų koegzistuoti ir nereikėtų jų paneigti kaip skirtingų.
125. Išvada, kad Direktyvoje 2005/29 žodis „prieštaravimas“ vartojamas būtent tokia reikšme, darytina remiantis teisės aktų leidėjo sprendimu: jis pasirinko ne darniai aiškinti viena kitai prieštaraujančias teisės normas, o tik paprasčiausiai teikti pirmenybę toms, kurios pirma išdėstytomis sąlygomis prieštarauja Direktyvos 2005/29 nuostatoms.
126. Taigi, kaip ir generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe(45), manau, kad toks prieštaravimas, kaip numatytas Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, gali būti tik tada, jeigu pagal Direktyvoje 2005/29 nepateiktas Sąjungos nuostatas, reglamentuojančias konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, kaip antai vartotojams teiktiną informaciją, verslininkams taikomos su šioje direktyvoje nustatytomis pareigomis nesuderinamos pareigos, nepaliekant jiems jokios diskrecijos.
c) Šių kriterijų taikymas pagrindinei bylai
127. Jeigu Direktyva 2005/29 būtų taikoma elgesiui, dėl kurio kaltinami telefoninio ryšio operatoriai, nes šis elgesys patenka į tam tikroje pirma nagrinėtoje nuostatoje nurodytos nesąžiningos komercinės veiklos sritį (aš su tuo nesutinku), manau, kad Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos nebūtų įvykdytos siekiant taikyti ne šios direktyvos nuostatas, o kitas Sąjungos teisės normas, kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai.
128. Sutinku su Komisija, kad šiomis aplinkybėmis lygiagrečiai būtų taikomos Direktyva 2005/29 ir Universaliųjų paslaugų direktyva. Pirmojoje direktyvoje reglamentuojamas reikalavimas, susijęs su kaina už „pardavinėjamas neužsakytas prekes ar paslaugas“, bet kuriomis aplinkybėmis vykdant nesąžiningą komercinę veiklą, o Universaliųjų paslaugų direktyvoje (20 ir 21 straipsniuose) nurodyta informacija, kurią elektroninių ryšių paslaugas teikiančios įmonės turi teikti vartotojams, tačiau pagrindinėse bylose nagrinėjamas neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimas nelaikomas neteisėtu elgesiu.
129. Taigi šiuo atveju abiejų direktyvų nuostatos ne prieštarauja viena kitai, o turi būti taikomos visos, nes, siekiant nustatyti, ar buvo parduodamos vartotojo neužsakytos paslaugos (Direktyva 2005/29), be kitų aspektų, reikia patikrinti ir tai, ar pateikta informacija atitinka Universaliųjų paslaugų direktyvoje verslininkams nustatytus reikalavimus.
VI. Išvada
130. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) šeštajai kolegijai:
1. 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 turi būti aiškinama taip:
– pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 5 dalį, siejamą su jos I priedo 29 punktu, nesąžininga komercine veikla negalima laikyti vien paslaugų gavėjo neinformavimo apie tai, kad SIM kortelėje, skirtoje dėti į išmanųjį telefoną, yra iš anksto įdiegtos atsakinėjimo į telefono skambučius ir prieigos prie interneto paslaugos, jeigu paslaugų gavėjas iš anksto buvo informuotas apie „technin[es] ir operatyvin[es] priemon[es], kurių pagalba <…> [jis] konkrečiai naudojasi [šiomis] paslaugomis, <…> [ir apie] pačių paslaugų kain[ą]“, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas,
– Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos pirma aprašyto telefoninių ryšių operatoriaus elgesio negalima laikyti „nesąžininga komercine veikla“.
2. Papildomai: Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip: vietoj šios direktyvos nuostatų kitos Sąjungos teisės normos, kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai, taikomos tik tada, jeigu direktyvos nuostatos prieštarauja šioms teisės normoms ir tokio prieštaravimo negalima panaikinti integruojant arba darniai taikant šias nuostatas ir teisės normas.