TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. vasario 23 d.(*)
„Laisvas asmenų judėjimas – Teisė gyventi šalyje – Valstybės narės pilietė, dirbusi kitoje valstybėje narėje ir pasilikusi joje gyventi pasibaigus jos profesinei veiklai – Vaikas, besimokantis priimančiosios valstybės narės profesinėje mokykloje – Nuosavų pragyvenimo lėšų neturėjimas – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 – 12 straipsnis – Direktyva 2004/38/EB“
Byloje C‑480/08
dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) 2008 m. spalio 10 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2008 m. lapkričio 7 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Maria Teixeira
prieš
London Borough of Lambeth,
Secretary of State for the Home Department
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, J.‑C. Bonichot ir P. Lindh, teisėjai C. W. A. Timmermans, A. Rosas (pranešėjas), K. Schiemann, P. Kūris, E. Juhász, L. Bay Larsen, T. von Danwitz ir A. Arabadjiev,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. rugsėjo 2 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– M. Teixeira, atstovaujamos QC R. Gordon ir baristerio A. Berry, įgaliotų solisitorės N. Clarkson,
– London Borough of Lambeth, atstovaujamos baristerio T. Vanhegan,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Jackson, padedamos QC C. Lewis,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Liisberg ir R. Holdgaard,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Fernandes ir M. F Pinheiro,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Maidani ir M. Wilderspin,
– ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos N. Fenger, L. Armati ir I. Hauger,
susipažinęs su 2009 m. spalio 20 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15), iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92 (OL L 245, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 69), 12 straipsnio ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46; klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47), išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp M. Teixeira ir London Borough of Lambeth (Lambeto savivaldybė Londone) bei Secretary of State for the Home Department dėl šios savivaldybės atmesto M. Teixeira prašymo suteikti būsto paramą.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos teisės aktai
3 Reglamento Nr. 1612/68 penktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„kadangi norint, kad būtų galima pasinaudoti teise į judėjimo laisvę objektyviomis sąlygomis ir ja būtų galima laisvai ir garbingai naudotis, reikia, kad vienodų sąlygų taikymas visuose dalykuose, susijusiuose su pagal darbo sutartį dirbančio asmens veikla ir jo teise į būstą, būtų garantuotas ir faktiškai, ir įstatymais, o taip pat būtų pašalintos kliūtys, trukdančios darbuotojams keltis iš vienos vietos į kitą, ypač dėl darbuotojų teisės gyventi kartu su savo šeima bei sąlygų tokioms šeimoms integruotis į juos priėmusios šalies gyvenimą“.
4 Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje buvo nustatyta:
1. Asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:
a) jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų arba jo išlaikytiniai;
b) jo išlaikomi giminaičiai pagal kylančią tokio darbuotojo ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.
2. Valstybės narės turi stengtis priimti ir kitus 1 dalyje nenurodytus tokios šeimos narius, jeigu jie yra išlaikomi to darbuotojo arba gyvena jo namuose, esančiuose šalyje, iš kurios jis atvyko.
3. Dėl 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, tas darbuotojas savo šeimą turi aprūpinti tokiu būstu, kokiame paprastai gyvena vietiniai darbuotojai to rajono, kuriame jis yra įsidarbinęs; tačiau dėl šios nuostatos neturi būti diskriminacijos tarp vietinių darbuotojų ir iš kitų valstybių narių atvykusių darbuotojų.“
5 Reglamento Nr. 1612/68 11 straipsnyje buvo numatyta:
„Jeigu valstybės narės pilietis užsiima veikla kaip pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantis asmuo kitos valstybės narės teritorijoje, jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų amžiaus arba jo išlaikytiniai, net ir nebūdami jokios valstybės narės piliečiai, turi teisę imtis bet kokios veiklos kaip pagal darbo sutartį dirbantys asmenys tos pačios valstybės narės teritorijoje.“
6 Remiantis Direktyvos 2004/38 38 straipsnio 1 dalimi nuo 2006 m. balandžio 30 d. Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 11 straipsniai buvo panaikinti.
7 Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje, kurio nėra tarp Direktyva 2004/38 panaikintų šio reglamento nuostatų, numatyta:
„Valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena toje šalyje.
Valstybės narės turi stengtis, kad tokiems vaikams būtų sudarytos kaip galima geresnės sąlygos lankyti šias mokyklas.“
8 Direktyvos 2004/38 3 ir 16 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:
„(3) Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje. Todėl būtina sisteminti ir persvarstyti esamus Bendrijos instrumentus, atskirai skirtus darbuotojams, savarankiškai dirbantiesiems asmenims ir studentams bei kitiems nedirbantiems asmenims, kad būtų supaprastinta ir sustiprinta visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisė.
<…>
(16) Tol, kol turintieji teisę gyventi šalyje netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jie neturėtų būti išsiunčiami iš šalies. Todėl išsiuntimo iš šalies priemonė neturėtų būti automatinė socialinės paramos sistemos regreso teisės pasekmė. Priimančioji valstybė narė turėtų išnagrinėti, ar tai nėra laikini sunkumai, ir atsižvelgti į gyvenimo joje trukmę, asmenines aplinkybes ir suteiktos paramos dydį, kad nuspręstų, ar asmuo tapo nepagrįsta našta jos socialinės paramos sistemai ir tęstų jo išsiuntimo iš šalies procedūrą. Išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu neturėtų būti taikoma darbuotojams, savarankiškai dirbantiesiems ar ieškantiems darbo, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo, išskyrus valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežastis.“
9 Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje reglamentuojama Sąjungos piliečių teisė gyventi kitoje nei jų pilietybės valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius. Pagal šio straipsnio 1 dalį:
„1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [teritorijoje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:
a) yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje,
b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba
c) – yra priimti į privačią arba valstybinę instituciją, akredituotą ar finansuojamą priimančiosios valstybės narės pagal savo įstatymų ar kitų teisės aktų praktiką, turėdami pagrindinį studijų kurso baigimo tikslą, įskaitant profesinį rengimą ir
– turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje ir užtikrina atitinkamą nacionalinę instituciją pateikdami deklaraciją ar kitokiu jų pasirinktu lygiaverčiu būdu, kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, arba
d) yra Sąjungos pilietį, kuris atitinka a, b arba c punkto reikalavimus, lydintys ar kartu vykstantys šeimos nariai.“
10 Direktyvos 2004/38 12 straipsnio „Gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams mirus arba išvykus Sąjungos piliečiui“ 3 dalyje numatyta:
„Sąjungos piliečio išvykimas iš priimančiosios valstybės narės arba jo mirtis nereiškia teisės gyventi šalyje praradimo jo vaikams ar vienam iš tėvų, kuris faktiškai globoja vaikus, neatsižvelgiant į pilietybę, jei vaikai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir mokosi švietimo įstaigoje, iki jų mokslų užbaigimo.“
11 Šios direktyvos 16 straipsnyje nustatyta, kad Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę.
12 Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nustatyta, kad Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, EB sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams.
13 Kaip matyti iš Direktyvos 2004/38 40 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos, valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įsigalioja iki 2006 m. balandžio 30 d. ir kuriais įgyvendinama ši direktyva.
Nacionalinės teisės aktai
14 Direktyvos 2004/38 nuostatos į Jungtinės Karalystės teisės sistemą buvo perkeltos 2006 m. Imigracijos iš Europos ekonominės erdvės nutarimu (Immigration (European Economic Area) Regulations 2006).
15 Kiek tai susiję su būsto parama, 1996 m. Akto dėl būsto paramos (Housing Act 1996) VII skyriuje nustatyta, kad būsto parama teikiama reikalavimus atitinkantiems būsto neturintiems asmenims, jei jie įvykdo tam tikras sąlygas.
16 Ši parama detaliai reglamentuojama 2006 m. Nutarimu dėl būsto ir benamių paramos (tinkamumo reikalavimai) (Anglija) (Allocation of Housing and Homeless (Eligibility) (England) Regulations 2006).
17 Remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiama informacija, teisę į būsto paramą pagal pastarojo nutarimo 6 straipsnį, taikomą iš užsienio atvykstantiems asmenims, kuriems neprivaloma imigracijos kontrolė, paramos prašantis asmuo gali įgyti, tik jei turi teisę atvykti į Jungtinę Karalystę ir nuolat joje gyventi.
18 Šiomis aplinkybėmis teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, be Britanijos piliečių, be kita ko, turi ir valstybių narių piliečiai, kurie naudojasi Sąjungos teisės jiems suteikiama teise atvykti į Jungtinę Karalystę ir joje gyventi ilgesnį laiką.
19 Iš atitinkamų nacionalinių nuostatų matyti, kad M. Teixeira teisė gauti būsto paramą priklauso nuo to, ar ji turi teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, suteiktą pagal Sąjungos teisę.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
20 1989 m. Portugalijos pilietė M. Teixeira su savo vyru, kuris taip pat yra Portugalijos pilietis, atvyko į Jungtinę Karalystę ir dirbo šioje valstybėje narėje 1989–1991 metais. Jų dukra Patricia gimė Jungtinėje Karalystėje 1991 m. birželio 2 dieną. M. Teixeira ir jos vyras vėliau nutraukė santuoką, bet abu liko gyventi Jungtinėje Karalystėje.
21 Po 1991 m. M. Teixeira Jungtinėje Karalystėje dirbo su pertraukomis. M. Teixeira nevykdė profesinės veiklos tuo metu, kai Patricia pradėjo mokytis Jungtinėje Karalystėje, tačiau ji dirbo įvairiais laikotarpiais, kai jos dukra tęsė mokslus. Paskutinį kartą Jungtinėje Karalystėje ji dirbo 2005 m. pradžioje.
22 2006 m. birželio 13 d. teismas nusprendė, kad Patricia turi gyventi su tėvu, tačiau ji gali kiek nori bendrauti su motina. 2006 m. lapkričio mėnesį Patricia pradėjo lankyti vaikų priežiūros kursus Lambeto Vauxhall Learning Centre. 2007 m. kovo mėnesį Patricia persikėlė gyventi pas motiną.
23 2007 m. balandžio 11 d. M. Teixeira kreipėsi dėl būsto paramos, skiriamos jo neturintiems asmenims pagal 1996 m. Akto dėl būsto paramos VII skyrių. Grįsdama savo teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje ji rėmėsi, pirmiausia, Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, kurį Teisingumo Teismas išaiškino 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Baumbast ir R (C‑413/99, Rink. p. I‑7091).
24 Kompetentingas London Borough of Lambeth pareigūnas nusprendė, kad M. Teixeira negalėjo gauti būsto paramos, ir todėl jos prašymą atmetė.
25 M. Teixeira šį sprendimą apskundė skundus nagrinėjančiam pareigūnui, kuris paliko galioti pirminį sprendimą nurodydamas, kad Direktyva 2004/38 Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis buvo pakeistas ir kad nebūdama ekonomiškai nepriklausoma M. Teixeira negalėjo prašyti suteikti jai teisę gyventi šalyje remdamasi šiuo straipsniu.
26 M. Teixeira dėl šio sprendimo pateikė ieškinį County Court.
27 Šiame teisme M. Teixeira pripažino, kad ji neturėjo teisės gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalį, kad ji neatitiko šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų tam, kad ją būtų galima laikyti išlaikiusia darbuotojo statusą, ir kad pagal direktyvos 16 straipsnį ji neturėjo teisės nuolat gyventi šalyje.
28 Ji teigė, kad vienintelis pagrindas, kuriuo ji grindžia savo teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje, yra tai, kad jos dukra ten mokosi ir turi atskirą teisę gyventi šalyje remiantis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas minėtame sprendime Baumbast ir R, ir kad nuo 2007 m. kovo mėn. ji faktiškai prižiūri savo dukrą.
29 2007 m. lapkričio 16 d. Sprendimu County Court atmetus M. Teixeira ieškinį, ji šį sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
30 Šiame teisme M. Teixeira pirmiausia tvirtino, kad jos dukra turi atskirą teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, kad ji pati irgi turi teisę gyventi šioje valstybėje narėje, nes faktiškai prižiūri dukrą, ir kad vaikas ar jį prižiūrintis asmuo neprivalo turėti nuosavų pragyvenimo lėšų, kad turėtų teisę gyventi šalyje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį.
31 Atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad Direktyvoje 2004/38 nuo šiol įtvirtinami reikalavimai, taikomi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisei gyventi valstybėse narėse, todėl tam, kad pasinaudotų teise gyventi šalyje, net jei ji išplaukia iš Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, atitinkami asmenys turi atitikti šioje direktyvoje nustatytus gyvenimo šalyje reikalavimus. Kadangi pati M. Teixeira pripažino, kad ji neatitiko šios direktyvos 7 ir 16 straipsniuose nustatytų reikalavimų, su kuriais siejamas teisės gyventi šalyje suteikimas, London Borough of Lambeth pagrįstai padarė išvadą, kad ji tokios teisės neįgijo ir todėl negalėjo gauti būsto paramos.
32 Be to, atsakovai pagrindinėje byloje tvirtina, kad net jei M. Teixeira galėtų įgyti teisę gyventi šalyje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, nepaisant to, kad ji neatitinka Direktyvoje 2004/38 nustatytų reikalavimų, tokia teisė vis dėlto reiškia, kad ieškovė pagrindinėje byloje turi turėti nuosavų pragyvenimo lėšų, o taip nėra šiuo atveju. Be to, vienam iš tėvų, prižiūrinčiam vaiką, suteikta teisė gyventi šalyje baigiasi, kai vaikui sukanka 18 metų. Galiausiai M Teixeira neturėjo darbuotojos statuso, kai jos dukra pradėjo mokslus, ir vėliau ji dirbo tik trumpus laikotarpius, todėl ji negali pagrįstai reikalauti suteikti teisę gyventi šalyje remdamasi vien tuo, kad jos dukra mokosi.
33 Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Anglijos ir Velso apeliacinis teismas (civilinių bylų kolegija)), kuris jau kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje neseniai buvo priimtas sprendimas Ibrahim prieš Secretary of State for the Home Department (C‑310/08, Rink. p. I‑0000), susijęs su vieno iš tėvų, kuris nėra Sąjungos pilietis, bet kurio vaikai yra Danijos piliečiai ir mokosi Jungtinėje Karalystėje, teise gyventi šalyje, nusprendė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą bei pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„Tokiomis aplinkybėmis, kai
– Sąjungos pilietė atvyko į Jungtinę Karalystę,
– ji tam tikrais laikotarpiais dirbo Jungtinėje Karalystėje,
– ji nustojo dirbti, bet neišvyko iš Jungtinės Karalystės,
– ji neišlaikė savo darbuotojo statuso ir neturi nei teisės gyventi šalyje pagal <...> Direktyvos 2004/38 7 straipsnį, nei teisės nuolat gyventi šalyje pagal šios direktyvos 16 straipsnį,
– šios Sąjungos pilietės vaikas pradėjo mokytis tuo metu, kai ji nedirbo, tačiau vaikas ir toliau mokėsi Jungtinėje Karalystėje tais laikotarpiais, kai ji dirbo Jungtinėje Karalystėje,
– Sąjungos pilietė yra vaiką faktiškai prižiūrintis asmuo ir
– Sąjungos pilietė ir jos vaikas neturi nuosavų pragyvenimo lėšų:
1) ar Sąjungos pilietė gali naudotis teise gyventi Jungtinėje Karalystėje, tik jei ji atitinka <...> Direktyvoje 2004/38 nustatytus reikalavimus?
arba
2) a) ar Sąjungos pilietė gali naudotis iš <...> Nr. 1612/68 <...> 12 straipsnio, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, kylančia teise gyventi šalyje ir neprivalo atitikti <...> Direktyvoje 2004/38 nustatytų reikalavimų,
ir
b) jei taip, ar ji turi turėti pakankamų išteklių, kad netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai per numatomą gyventi šalyje laikotarpį, ir visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje?
c) jei taip, ar vaikas turėjo pradėti mokytis tuo metu, kai Sąjungos pilietė dirbo, kad galėtų pasinaudoti iš <...> Reglamento Nr. 1612/68 <...> 12 straipsnio, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, kylančia teise, ar tiesiog pakanka to, kad Sąjungos pilietė dirbo tam tikrais laikotarpiais po to, kai vaikas pradėjo mokytis?
d) ar baigiasi Sąjungos pilietės teisė gyventi šalyje, kurią ji turi kaip besimokantį vaiką faktiškai prižiūrintis asmuo, kai vaikui sukanka 18 metų?
3) jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar jis būtų kitoks tokiomis kaip šios bylos aplinkybėmis, kai vaikas pradėjo mokytis dar nepasibaigus valstybėms narėms nustatytam <...> Direktyvos 2004/38 įgyvendinimo terminui, o motina faktiškai vaiką prižiūrinčiu asmeniu tapo ir savo teisę gyventi šalyje pradėjo tuo grįsti tik 2007 m. kovo mėnesį, t. y. jau pasibaigus direktyvos įgyvendinimo terminui?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo ir antrojo klausimo a punkto
34 Kartu nagrinėtinais pirmuoju klausimu ir antrojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis valstybės narės pilietis, kuris dirbo kitos valstybės narės teritorijoje, kur mokosi jo vaikas, gali kaip vienas faktiškai šį vaiką prižiūrinčių tėvų, vien remdamasis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, naudotis teise gyventi šioje šalyje, net jei jis neatitinka Direktyvoje 2004/38 nustatytų reikalavimų, arba, ar teisė gyventi šalyje jam gali būti pripažinta tik jei jis atitinka šiuos reikalavimus.
35 Pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikams suteikiama teisė būti priimtiems į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiams, jeigu šie vaikai gyvena toje šalyje.
36 Minėtame sprendime Baumbast ir R Teisingumo Teismas pripažino, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatyta teise lankyti švietimo įstaigą ir jei tenkinamos tam tikros sąlygos, darbuotojo migranto arba buvusio darbuotojo migranto vaiko teisę gyventi šalyje, kai šis vaikas pageidauja mokytis priimančioje valstybėje narėje, bei vieno iš tėvų, kuris faktiškai šį vaiką prižiūri, analogišką teisę gyventi toje šalyje.
37 Taigi, pirma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį Sąjungos piliečio vaikai, gyvenę vienoje iš valstybių narių tuo momentu, kai vienas iš tėvų naudojosi teise gyventi šioje valstybėje narėje kaip darbuotojas migrantas, turi teisę joje gyventi, kad lankytų bendrojo lavinimo mokyklą. Tai, kad šių vaikų tėvai per tą laiką santuoką nutraukė ir kad vienas iš tėvų, kuris naudojosi gyvenimo šalyje teise, nebevykdo ekonominės veiklos priimančioje valstybėje narėje, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Baumbast ir R 63 punktą).
38 Antra, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad kai vaikai pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį turi teisę tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje, nors juos prižiūrintys tėvai gali netekti teisės gyventi toje valstybėje, atsisakius tokiems tėvams suteikti galimybę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kol jų vaikai mokosi, šie galėtų netekti Sąjungos teisės aktų leidėjo jiems pripažintos teisės (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Baumbast ir R 71 punktą).
39 Minėto sprendimo Baumbast ir R 72 punkte priminęs, kad Reglamentas Nr. 1612/68 turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą gerbti šeimos gyvenimą, to paties sprendimo 73 straipsnyje Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad šio reglamento 12 straipsnyje įtvirtinta darbuotojo migranto vaiko teisė kuo geresnėmis sąlygomis mokytis priimančiojoje valstybėje narėje apima ir šio vaiko teisę būti lydymam faktiškai jį prižiūrinčio asmens, taigi ir pastarojo galimybę gyventi šioje valstybėje narėje kartu su vaiku, kol šis mokosi.
40 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinis teismas siekia sužinoti, ar teisės, kurios taip buvo pripažintos vaikui ir vienam iš jį faktiškai prižiūrinčiam tėvų, yra grindžiamos vien Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, ar kartu taikomomis šio reglamento 10 ir 12 straipsnių nuostatomis.
41 Antruoju atveju, atsižvelgiant į tai, kad minėtas 10 straipsnis buvo panaikintas ir pakeistas Direktyvoje 2004/38 įtvirtintomis normomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar minėtame sprendime Baumbast ir R pateikiamas aiškinimas vis dar taikomas po to, kai įsigaliojo Direktyva 2004/38, ir ar asmens, faktiškai prižiūrinčio vaiką, teisei gyventi šalyje nuo šiol nėra taikomi šioje direktyvoje teisės gyventi šalyje įgyvendinimui nustatyti reikalavimai.
42 Kalbant apie tokį asmenį, kaip antai ieškovę pagrindinėje byloje, kuri nustojo dirbti ir neišsaugojo darbuotojo statuso, reikia pažymėti, kad šie reikalavimai numatyti Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte, pagal kurį vienos valstybės narės pilietis turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jis turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams ir visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje.
43 Šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia M. Teixeira, Portugalijos vyriausybė, Europos Bendrijų Komisija ir ELPA priežiūros institucija, net įsigaliojus Direktyvai 2004/38, pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį leidžiama pripažinti teisę gyventi šalyje asmeniui, kuris priimančioje valstybėje narėje faktiškai prižiūri darbuotojo migranto vaiką, besimokantį šios valstybės teritorijoje.
44 Visų pirma, darbuotojų migrantų vaikų teisė į vienodą požiūrį, kiek tai susiję su teise lankyti švietimo įstaigą, pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį suteikiama tik vaikams, kurie gyvena valstybės narės, kurioje vienas iš jų tėvų dirba arba dirbo, teritorijoje.
45 Taigi teisę lankyti švietimo įstaigą lemia vaiko apsigyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje. Vaikai, kurie apsigyveno priimančioje valstybėje narėje kaip darbuotojo migranto šeimos nariai, kaip ir – kaip tai nurodė generalinė advokatė savo išvados 39 punkte – darbuotojo migranto vaikas, kuris, kaip M. Teixeira dukra pagrindinėje byloje, nuo gimimo gyvena valstybėje narėje, kur jo tėvas ar motina dirba ar dirbo, gali naudotis teise lankyti švietimo įstaigą šioje valstybėje.
46 Priešingai nei teigia London Borough of Lambeth bei Jungtinės Karalystės ir Danijos vyriausybės, pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas minėtame sprendime Baumbast ir R, vaikui pripažįstama atskira teisė gyventi šalyje, susijusi su jo teise lankyti švietimo įstaigą. Patikslinant reikia nurodyti, kad teisei lankyti švietimo įstaigą įgyvendinti nebuvo taikoma sąlyga, kad vaikas per visą mokymosi laikotarpį išsaugotų specifinę teisę gyventi šalyje pagal šio reglamento 10 straipsnio 1 dalies a punktą, kai šis dar galiojo.
47 1995 m. gegužės 4 d. Sprendimo Gaal (C‑7/94, Rink. p. I‑1031) 21–24 punktuose Teisingumo Teismas atmetė argumentus, kad egzistavo glaudus ryšys tarp Reglamento Nr. 1612/68 10 bei 11 straipsnio ir to paties reglamento 12 straipsnio, ta prasme, kad pagal pastarąjį teisė į vienodą požiūrį, kiek tai susiję su teise lankyti švietimo įstaigą, priimančiojoje valstybėje narėje suteikiama tik 10 ir 11 straipsniuose nustatytus reikalavimus atitinkantiems vaikams. Sprendimo Gaal 23 straipsnyje Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje nėra jokios nuorodos į jo 10 ir 11 straipsnius.
48 Iš esmės, jeigu teisės lankyti švietimo įstaigą įgyvendinimui būtų taikoma sąlyga, kad vaikas turėtų atskirą teisę gyventi šalyje, vertinamą atsižvelgiant į kitas šio reglamento nuostatas, tai prieštarautų Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio kontekstui ir šiuo straipsniu siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Gaal 25 punktą).
49 Iš to matyti, kad kai vaikas įgyja teisę lankyti švietimo įstaigą pagal šio reglamento 12 straipsnį dėl apsigyvenimo valstybės narės, kurioje vienas iš tėvų dirba ar dirbo, teritorijoje, vaiko teisė gyventi šalyje išlieka ir nebegali būti ginčijama dėl to, kad neatitinka šio reglamento 10 straipsnyje įtvirtintų sąlygų.
50 Antra, vaikų teisė į vienodą požiūrį, kiek tai susiję su teise lankyti švietimo įstaigą, nepriklauso nuo aplinkybės, ar jų tėvas ar motina išsaugo darbuotojo migranto statusą priimančioje valstybėje narėje. Kaip matyti iš to paties 12 straipsnio formuluotės, ši teisė suteikiama ne tik darbuotojų migrantų vaikams, bet taikoma ir buvusių darbuotojų migrantų vaikams.
51 Be to, minėto Sprendimo Baumbast ir R 69 punkte Teisingumo Teismas aiškiai pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu ypač siekiama užtikrinti, jog darbuotojo, kuris yra valstybės narės pilietis, vaikai, net jeigu darbuotojas nebedirba pagal darbo sutartį priimančiojoje valstybėje narėje, galėtų mokytis ir prireikus baigti mokslus šioje valstybėje.
52 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje tik reikalaujama, kad vaikas būtų gyvenęs su tėvais arba vienu iš jų valstybėje narėje tuo metu, kai bent vienas iš tėvų gyveno joje kaip darbuotojas (1988 m. birželio 21 d. Sprendimo Brown, 197/86, Rink. p. 3205, 30 punktas ir minėto Sprendimo Gaal 27 punktas).
53 Taigi Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį reikia taikyti atskirai nuo kitų Sąjungos teisės nuostatų, aiškiai reglamentuojančių teisės gyventi kitoje valstybėje narėje įgyvendinimo sąlygas.
54 Tokiu Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio atskirumu, palyginti su šiandien jau nebegaliojančiu to paties reglamento 10 straipsniu, buvo grindžiama šio sprendimo 37–39 punktuose nurodyta Teisingumo Teismo praktika ir jis nebuvo paneigtas įsigaliojus Direktyvai 2004/38.
55 London Borough of Lambeth bei Jungtinės Karalystės ir Danijos vyriausybės teigia, kad Direktyva 2004/38 nuo jos įsigaliojimo yra vienintelis reikalavimų, taikomų Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės gyventi valstybėse narėse įgyvendinimui, pagrindas, todėl nuo šiol teisės gyventi šalyje negalima grįsti Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu.
56 Šiuo atžvilgiu niekas neleidžia manyti, kad priimdamas Direktyvą 2004/38 Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo pakeisti minėto 12 straipsnio, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, taikymo sritį, kad nuo šiol apribotų jo norminį turinį vien teise lankyti švietimo įstaigą.
57 Šiomis aplinkybėmis svarbu pažymėti, kad, skirtingai nei Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 11 straipsniai, jo 12 straipsnis nebuvo nei panaikintas, nei pakeistas Direktyva 2004/38. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino šia direktyva apriboti 12 straipsnio taikymo srities, kaip išaiškinta Teisingumo Teismo praktikoje.
58 Tokį aiškinimą pagrindžia tai, kad iš parengiamųjų Direktyvos 2004/38 dokumentų matyti, jog ji buvo parengta laikantis minėto sprendimo Baumbast ir R (COM(2003) 199 galutinis, p. 7).
59 Be to, jei Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį reikėtų aiškinti taip, kad nuo Direktyvos 2004/38 įsigaliojimo juo tik suteikiama teisė į vienodą požiūrį, kiek tai susiję su teise lankyti švietimo įstaigą, nenumatant darbuotojų migrantų vaikams jokios teisės gyventi šalyje, jis taptų nereikalingas nuo šios direktyvos įsigaliojimo. Iš tikrųjų direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas toks pat traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams, ir šiuo atžvilgiu buvo nuspręsta, kad teisė lankyti švietimo įstaigą patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį (visų pirma žr. 1985 m. vasario 13 d. Sprendimo Gravier, 293/83, Rink. p. 593, 19 ir 25 punktus).
60 Galiausiai reikia pažymėti, kad, remiantis Direktyvos 2004/38 3 konstatuojamąja dalimi, ja siekiama, be kita ko, supaprastinti ir sustiprinti visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisę (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Metock ir kt., C‑127/08, Rink. p. I‑6241, 59 punktą). Tačiau tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, jeigu Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio taikymas būtų siejamas su šios direktyvos 7 straipsnyje nustatytais reikalavimais, tai reikštų, kad darbuotojų migrantų vaikų teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje siekiant pradėti ar tęsti mokslus ir vieno iš tėvų, kuris faktiškai juos prižiūri, teisei gyventi toje šalyje būtų taikomi griežtesni reikalavimai nei tie, kurie joms buvo taikomi iki šios direktyvos įsigaliojimo.
61 Todėl į pirmąjį klausimą ir į antrojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad valstybės narės pilietis, kuris dirbo kitoje valstybėje narėje, kurioje mokosi jo vaikas, tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis gali kaip vienas iš šį vaiką faktiškai prižiūrinčių tėvų naudotis teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje vien remdamasis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu ir neprivalo atitikti Direktyvoje 2004/38 nustatytų reikalavimų.
Dėl antrojo klausimo b punkto
62 Antrojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar teisei gyventi priimančioje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis vaiką, turintį teisę mokytis pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, taikoma sąlyga, kad pirmasis privalo turėti pakankamų išteklių, jog netaptų našta šios valstybės narės socialinės paramos sistemai jo gyvenimo laikotarpiu, ir visavertį sveikatos draudimą joje.
63 London Borough of Lambeth ir Jungtinės Karalystės bei Danijos vyriausybės teigia, kad minėtame sprendime Baumbast ir R tėvų galimybė naudotis teise gyventi šalyje remiantis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu buvo pripažinta tik dėl ypatingų dviejų bylų, kuriose priimtas šis sprendimas, aplinkybių, kai buvo įvykdyta sąlyga kad Sąjungos piliečiai turėtų pakankamų išteklių sau ir savo šeimos nariams. Todėl ši teismo praktika negali būti taikoma situacijoms, kai ši sąlyga neįvykdyta.
64 Tačiau su šiais argumentais sutikti negalima.
65 Vienoje iš bylų, kuriose buvo priimtas minėtas sprendimas Baumbast ir R, W. Baumbast, vaikų, kurių teisė gyventi priimančioje valstybėje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį buvo nagrinėjama, tėvas aiškiai turėjo išteklių, kurie jam bei jo šeimai leido netapti našta šios valstybės socialinės paramos sistemai. Vis dėlto tai, ar W. Baumbast buvo pajėgus pragyventi iš nuosavų lėšų, buvo nagrinėjama tik trečiajame klausime, kurį toje byloje pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai susiję su jo teise gyventi šalyje pagal EB 18 straipsnį ir 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi (OL L 180, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 3).
66 Atvirkščiai, Teisingumo Teismo atsakymai, pateikti į du pirmuosius prejudicinius klausimus, susijusius su vaikų ir juos prižiūrinčios motinos teise gyventi šalyje, buvo grindžiami ne jų ekonominiu nepriklausomumu, bet ta aplinkybe, kad Reglamento Nr. 1612/68 tikslas – laisvas darbuotojų judėjimas – reikalauja kuo geriausių darbuotojo šeimos integracijos į priimančiąją valstybę narę sąlygų ir kad atsisakius vaikus prižiūrintiems tėvams suteikti galimybę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kol jų vaikai mokosi, šie galėtų netekti Sąjungos teisės aktų leidėjo jiems suteiktos teisės (minėto sprendimo Baumbast ir R 50 ir 71 punktai).
67 Bet kuriuo atveju, kadangi minėto sprendimo Baumbast ir R 74 punkte Teisingumo Teismas priminė, jog, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1612/68 ir pirmiausia į jo 12 straipsnio kontekstą bei tikslus, ši nuostata negali būti aiškinama siaurai ir bet kuriuo atveju neturi prarasti savo veiksmingumo, remiantis šiuo sprendimu negalima teigti, kad nagrinėjamos teisės gyventi šalyje įgijimas siejamas su finansinio nepriklausomumo sąlyga, nes Teisingumo Teismas net netiesiogiai negrindė savo argumentų tokia sąlyga.
68 Aiškinimas, kad vaikų teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje jie mokosi, ir vieno iš tėvų, kuris faktiškai juos prižiūri, teisė gyventi šioje valstybėje nesiejama su sąlyga turėti pakankamų išteklių ir visavertį sveikatos draudimą, grindžiamas Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią Sąjungos piliečio išvykimas arba jo mirtis nereiškia teisės gyventi šalyje praradimo jo vaikams ar vienam iš tėvų, kuris faktiškai globoja vaikus, neatsižvelgiant į pilietybę, jei vaikai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir mokosi švietimo įstaigoje, iki mokslų baigimo.
69 Ši nuostata, nors netaikoma pagrindinėje byloje, parodo ypatingą svarbą, kuri Direktyvoje 2004/38 teikiama vaikų, besimokančių priimančiojoje valstybėje narėje, ir tėvų, kurie juos prižiūri, situacijai.
70 Todėl į antrojo klausimo b punktą reikia atsakyti: pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, teisę mokytis įgyvendinantį vaiką faktiškai prižiūrinčio vieno iš tėvų turimai teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje netaikoma sąlyga turėti pakankamų išteklių, kad netaptų našta šios valstybės narės socialinės paramos sistemai gyvenimo joje laikotarpiu, ir visavertį sveikatos draudimą šioje valstybėje narėje.
Dėl antrojo klausimo c punkto
71 Antrojo klausimo c punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis darbuotojo migranto vaiką, kai šis mokosi šioje valstybėje, taikoma sąlyga, kad vienas iš vaiko tėvų tuo metu, kai vaikas pradėjo mokslus, turėjo vykdyti šioje valstybėje narėje profesinę veiklą kaip darbuotojas migrantas.
72 Remiantis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio formuluote, šis straipsnis taikomas tiek vaikams, kurių vienas iš tėvų dirba priimančiojoje valstybėje narėje, tiek vaikams, kurių vienas iš tėvų joje dirbo. Niekas šio straipsnio tekste neparodo, kad jis taikomas tik situacijoms, kai vienas iš vaiko tėvų turėjo darbuotojo migranto statusą būtent tuo momentu, kai šis vaikas pradėjo mokslus, ar kad buvusių darbuotojų migrantų vaikai turi tik ribotą teisę lankyti švietimo įstaigą priimančiojoje valstybėje narėje.
73 Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 50 punkte, vaiko teisė lankyti švietimo įstaigą pagal minėtą 12 straipsnį nepriklauso nuo to, ar atitinkamas vienas iš tėvų išsaugo darbuotojo migranto statusą. Todėl buvusių darbuotojų migrantų vaikai gali naudotis iš šio straipsnio kylančiomis teisėmis lygiai taip pat, kaip ir Sąjungos piliečių, kurie turi darbuotojų migrantų statusą, vaikai.
74 Atsižvelgiant į šio sprendimo 37 punkte primintą teismų praktiką, pakanka, kad vaikas, kuris mokosi priimančiojoje valstybėje narėje, būtų joje apsigyvenęs, kai vienas iš tėvų šioje valstybėje naudojosi teise gyventi kaip darbuotojas migrantas. Vaiko teisė gyventi šioje valstybėje, kad joje galėtų mokytis, pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį ir ja pagrįsta vieno iš tėvų, kuris jį faktiškai prižiūri, teisė gyventi šalyje negali būti siejamos su sąlyga, kad vienas iš tėvų tuo metu, kai vaikas pradėjo mokslus, turėjo vykdyti priimančiojoje valstybėje narėje profesinę veiklą kaip darbuotojas migrantas.
75 Tad į antrojo klausimo c punktą reikia atsakyti: teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis darbuotojo migranto vaiką, kai šis mokosi šioje valstybėje, netaikoma sąlyga, kad vienas iš tėvų tuo metu, kai vaikas pradėjo mokytis, turėjo vykdyti toje valstybėje narėje profesinę veiklą kaip darbuotojas migrantas.
Dėl antrojo klausimo d punkto
76 Antrojo klausimo d punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis darbuotojo migranto vaiką, kai šis mokosi šioje valstybėje, pasibaigia šiam vaikui sulaukus pilnametystės.
77 Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad šis klausimas dėl vaiko pilnametystės įtakos vieno iš tėvų, kuris faktiškai šį vaiką prižiūri, teisei gyventi šalyje grindžiamas tuo, kad M. Teixeira dukrai buvo 15 metų, kai buvo pateiktas prašymas dėl būsto paramos, o per tą laiką jai sukako 18 metų, t. y. pagal galiojančius Jungtinės Karalystės teisės aktus ji tapo pilnametė. Šis klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, nes šia nuostata, kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą ir į antrojo klausimo a punktą, galima grįsti asmens, esančio tokioje pačioje situacijoje kaip M. Texeira, teisę gyventi šalyje.
78 Visų pirma, reikia pažymėti, kad pilnametystė neturi tiesioginės įtakos teisėms, kurios vaikui suteikiamos pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas.
79 Iš tikrųjų tiek Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatyta teisė lankyti švietimo įstaigą, tiek su ja susijusi vaiko teisė gyventi šalyje, atsižvelgiant į jų dalyką ir tikslą, išsaugoma iki šis vaikas baigs mokslus.
80 Kadangi pagal nusistovėjusią teismo praktiką į Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio taikymo sritį patenka ir aukštojo mokslo studijos (šiuo klausimu visų pirma žr. 1989 m. kovo 15 d. Sprendimo Echternach ir Moritz, 389/87 ir 390/87, Rink. p. 723, 29 ir 30 punktus bei minėto Sprendimo Gaal 24 punktą), vaikas gali baigti mokslus jau sulaukęs pilnametystės.
81 Minėtame Sprendime Gaal Teisingumo Teismas pateikė savo nuomonę dėl klausimo, ar sąvoka „vaikas“ Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio prasme taikoma tik jaunesniems nei 21 metų vaikams arba tiems, kuriuos darbuotojas migrantas išlaiko, kad nuspręstų, ar tokio darbuotojo 21 metų ar vyresnis vaikas, kuris nebebuvo jo išlaikomas, galėjo remtis šiame straipsnyje numatyta teise į vienodą požiūrį, kad gautų paramą mokslams.
82 Minėto sprendimo Gaal 24 straipsnyje priminęs, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje skelbiamas vienodo požiūrio principas reikalauja, jog darbuotojo migranto vaikas galėtų mokytis, kad sėkmingai baigtų mokslus, Teisingumo Teismas to paties sprendimo 25 punkte nusprendė, kad minėtas 12 straipsnis apima finansinę paramą studentams, kurie tęsia studijas, net jeigu jie jau sulaukė 21 metų ar daugiau ir nebėra išlaikomi tėvų.
83 Pagal šią teismo praktiką minėto 12 straipsnio taikymo siejimas su amžiaus riba arba išlaikomo vaiko statusu prieštarautų ne tik šios nuostatos formuluotei, bet ir esmei (minėto sprendimo Gaal 25 punktas).
84 Antra, reikia išnagrinėti, ar aplinkybė, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį vaikui kylančios teisės buvo pripažintos, netaikant amžiaus cenzo, pilnamečiams vaikams arba tiems, kurie nebėra darbuotojo migranto išlaikomi, leidžia vienam iš tėvų, kuris rūpinasi pilnamečiu vaiku, gyventi kartu su juo priimančiojoje valstybėje narėje iki jo mokslų pabaigos.
85 Minėto sprendimo Baumbast ir R 73 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad darbuotojo migranto vaiko teisė kuo geresnėmis sąlygomis mokytis priimančiojoje valstybėje narėje būtų pažeista, jeigu jį faktiškai prižiūrinti asmuo negalėtų gyventi kartu su vaiku šioje valstybėje narėje, kol vaikas mokosi.
86 Nors laikoma, kad vaikas, kuris sulaukė pilnametystės, iš esmės gali patenkinti savo poreikius, vieno iš tėvų, prižiūrinčio vaiką, kuris turi teisę mokytis priimančioje valstybėje narėje, teisė gyventi toje valstybėje vis dėlto gali būti pratęsiama ir sulaukus šio amžiaus, jeigu vaikui ir toliau reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar taip iš tikrųjų yra pagrindinėje byloje.
87 Todėl į antrojo klausimo d punktą reikia atsakyti: teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis darbuotojo migranto vaiką, kai šis mokosi šioje valstybėje, pasibaigia šiam vaikui sulaukus pilnametystės, nebent vaikui ir toliau reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus.
Dėl trečiojo klausimo
88 Į šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo atsakyti tik tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, t. y. tuo atveju, jeigu asmuo, esantis tokioje situacijoje kaip M. Teixeira, negalėtų naudotis teise gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38.
89 Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmąjį klausimą ir į antrojo klausimo a punktą, nėra reikalo atsakyti į trečiąjį klausimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Valstybės narės pilietis, kuris dirbo kitoje valstybėje narėje, kurioje jo vaikas mokosi, tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis gali kaip vienas iš vaiką faktiškai prižiūrinčių tėvų naudotis teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje vien remdamasis 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje, iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92, 12 straipsniu ir neprivalo atitikti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą Nr. 1612/68 ir panaikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, nustatytų reikalavimų.
2. Pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį teisę mokytis įgyvendinantį vaiką faktiškai prižiūrinčio vieno iš tėvų turimai teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje netaikoma sąlyga turėti pakankamų išteklių, kad netaptų našta šios valstybės narės socialinės paramos sistemai gyvenimo joje laikotarpiu, ir visavertį sveikatos draudimą šioje valstybėje narėje.
3. Teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis darbuotojo migranto vaiką, kai šis mokosi šioje valstybėje, netaikoma sąlyga, kad vienas iš tėvų tuo metu, kai vaikas pradėjo mokytis, turėjo vykdyti šioje valstybėje narėje profesinę veiklą kaip darbuotojas migrantas.
4. Teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis darbuotojo migranto vaiką, kai šis mokosi šioje valstybėje, pasibaigia šiam vaikui sulaukus pilnametystės, nebent vaikui ir toliau reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus.
Parašai.