TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. kovo 7 d.(*)
„Direktyva 2001/29/EB – 3 straipsnio 1 dalis – Trečiojo asmens internetu atliekamas komercinių televizijos transliuotojų programų perdavimas – Srautinis duomenų siuntimas (Live streaming) – Viešas skelbimas“
Byloje C‑607/11
dėl High Court of Justice (England & Wales) (Chancery Division) (Jungtinė Karalystė) 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. lapkričio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
ITV Broadcasting Ltd,
ITV 2 Ltd,
ITV Digital Channels Ltd,
Channel 4 Television Corporation,
4 Ventures Ltd,
Channel 5 Broadcasting Ltd,
ITV Studios Ltd
prieš
TVCatchup Ltd
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas, einantis ketvirtosios kolegijos teisėjo pareigas, K. Lenaerts, teisėjai J. Malenovský (pranešėjas), U. Lõhmus ir M. Safjan,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 19 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– ITV Broadcasting Ltd, ITV 2 Ltd, ITV Digital Channels Ltd, Channel 4 Television Corporation, 4 Ventures Ltd, Channel 5 Broadcasting Ltd ir ITV Studios Ltd, atstovaujamų QC J. Mellor, baristerės J. Bowhill bei solisitorių P. Stevens ir J. Vertes,
– TVCatchup Ltd, atstovaujamos solisitoriaus L. Gilmore ir QC M. Howe,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Ossowski ir L. Christie, padedamų baristerės C. May,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir M. Perrot,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. Russo,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Szpunar ir B. Majczyna,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir N. Conde,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda ir F. Wilman,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp ITV Broadcasting Ltd, ITV 2 Ltd, ITV Digital Channels Ltd, Channel 4 Television Corporation, 4 Ventures Ltd, Channel 5 Broadcasting Ltd bei ITV Studios Ltd ir TVCatchup Ltd (toliau – TVC) dėl to, kad pastaroji internetu beveik realiu laiku perduodavo ieškovių pagrindinėje byloje transliuojamas televizijos programas.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2001/29 23 ir 27 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(23) Ši direktyva turėtų dar labiau suderinti autoriaus teisę viešai paskelbti kūrinį. Ši teisė turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Ši teisė turėtų apimti bet kokį [viešą] kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Ši teisė neturėtų būti taikoma jokiems kitiems veiksmams.
<...>
(27) Vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą.“
4 Pagal šios direktyvos 3 straipsnį „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
<...>
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamą veiksmu.“
5 Pagal 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyvos 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (OL L 248, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 134) 2 straipsnį:
„Valstybės narės suteikia autoriui išimtinę teisę leisti viešai per palydovą perduoti autorių teisės [saugomus] kūrinius <...>“
6 Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad jos teritorijoje kabeliu retransliuojant kitų valstybių narių programas, bus gerbiamos taikomos autorių ir gretutinės teisės ir kad toks retransliavimas bus vykdomas remiantis individualiomis ar kolektyvinėmis sutartimis, sudarytomis tarp autorių teisių turėtojų, gretutinių teisių turėtojų ir kabelinių tinklų operatorių.“
Anglijos teisė
7 1988 m. Autorių teisių, dizaino ir patentų įstatymo (Copyright, Designs and Patents Act 1988) redakcijos, taikytinos tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, 20 straipsnyje numatyta:
„1. Kūrinio viešas skelbimas yra aktas, ribojamas autorių teisių, taikomų:
a) literatūros, dramos, muzikos ar meno kūriniui;
b) garso įrašui;
c) transliuojamam kūriniui.
2. Šioje dalyje daromos nuorodos į viešą skelbimą – tai nuorodos į viešą skelbimą elektroninėmis perdavimo priemonėmis ir, kiek tai susiję su kūriniu, apima
a) kūrinio transliavimą;
b) kūrinio padarymą viešai prieinamo perduodant elektroniniu būdu taip, kad visuomenės nariai galėtų turėti prie jo prieigą jų individualiai pasirinktoje vietoje ir laiku.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 Ieškovės pagrindinėje byloje yra komercinės televizijos transliuotojos ir joms pagal nacionalinę teisę priklauso autorių teisės į pačias jų televizijos transliacijas bei filmus ir kitus į jų transliacijas įtrauktus dalykus. Jos finansuojamos iš jų transliacijose esančios reklamos.
9 TVC teikia televizijos transliacijų perdavimo internetu paslaugas. Šios paslaugos leidžia vartotojams internetu „tiesiogiai“ priimti nekoduotos televizijos transliacijų srautą, įskaitant ieškovių pagrindinėje byloje perduodamas televizijos transliacijas.
10 TVC užtikrina, kad šių paslaugų vartotojai turėtų prieigą tik prie turinio, kuriam žiūrėti Jungtinėje Karalystėje jie jau turi teisės aktais numatytą teisę remiantis jų turima televizijos licencija. Tarp sąlygų, su kuriomis vartotojai turi sutikti, yra reikalavimas turėti galiojančią televizijos licenciją ir TVC paslaugomis naudotis tik Jungtinėje Karalystėje. TVC interneto svetainėje yra įranga, leidžianti nustatyti vartotojo buvimo vietą ir nesuteikianti prieigos, kai neįvykdomos vartotojams nustatytos sąlygos.
11 TVC siūlomos paslaugos finansuojamos iš reklamos. Tai yra audiovizualinė reklama, rodoma prieš pradedant žiūrėti atitinkamos transliacijos vaizdo srautą. Pradinėse transliacijose jau esanti reklama lieka nepakeista ir siunčiama vartotojui kaip srauto dalis. Įtraukta (anglų k. „in-skin“) reklama taip pat rodoma vartotojo kompiuterio ar kito įrenginio ekrane.
12 Vykdydama savo veiklą TVC naudoja keturių grupių serverius, t. y. gavimo, kodavimo, šaltinio ir ribos.
13 TVC naudojami gaunami signalai yra ieškovių pagrindinėje byloje perduodami įprasti antžeminiai ir palydoviniai transliacijos signalai. Signalai gaunami per anteną ir perduodami į gavimo serverius, kurie iš gauto signalo išskiria individualius vaizdo srautus jų nepakeisdami. Kodavimo serveriai šį srautą konvertuoja į skirtingą suspaudimo standartą. Paskui šaltinio serveriai paruošia vaizdo srautą, kad jis būtų internetu išsiųstas skirtingais formatais. Po šio etapo TVC siūlomi kanalai papildomai apdorojami, tik jei aptariamo kanalo prašo bent vienas vartotojas. Jei niekas nepageidauja tam tikro kanalo, signalas pašalinamas.
14 Ribos serveriai susijungia su vartotojo kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu internetu. Ribos serveris, kai gauna vartotojo išsiųstą kanalo prašymą, susijungia su šį kanalą transliuojančiu šaltinio serveriu, jeigu ribos serveris aptariamo kanalo netransliuoja kitam vartotojui. Ribos serverio kompiuterinė programa sukuria atskirą srautą kiekvienam vartotojui, kuris per šį serverį paprašo tam tikro kanalo. Taigi individualus duomenų paketas skirtas individualiam vartotojui, o ne vartotojų grupei.
15 Ribos serverių tiekiami srautai gali būti skirtingų formatų. Naudojami formatai yra Adobe Flash srautai (kompiuteriams), HTTP (nešiojamiems Apple įrenginiams) ir RTSP (mobiliesiems Android ir Blackberry telefonams).
16 Ieškovės pagrindinėje byloje High Court of Justice (England & Wales) (Chancery Division) pareiškė ieškinį TVC dėl to, kad buvo pažeistos joms priklausančios jų transliacijų ir filmų autorių teisės dėl visų pirma viešo skelbimo, kuris draudžiamas 1988 m. Autorių teisių, dizaino ir patentų įstatymo redakcijos, taikytinos tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, 20 straipsniu ir Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalimi.
17 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE (C‑306/05, Rink. p. I‑11519) ir 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Airfield ir Canal Digitaal (C‑431/09 ir C‑432/09, Rink. p. I‑9363) negalima aiškiai nustatyti, ar organizacija, kaip antai TVC, atlieka „viešą skelbimą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, kai, visiškai suprasdama savo veiksmų pasekmes ir siekdama pritraukti visuomenės dėmesį savo pačios transliacijoms ir savo pačios reklamai, ji internetu perduoda transliuojamas programas visuomenės nariams, kurie būtų galėję prisijunti prie pirminio transliacijos signalo naudodamiesi savo pačių televizoriais ar savo nešiojamaisiais kompiuteriais savo namuose.
18 Šiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England & Wales) (Chancery Division) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar direktyvos [2001/29] 3 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė leisti ar uždrausti savo kūrinių „viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis“ taikoma situacijai, kai:
a) autoriai leidžia savo darbus įtraukti į antžeminės nekoduotos televizijos transliacijas, kurias galima priimti arba visos valstybės narės teritorijoje, arba tam tikroje valstybės narės geografinėje dalyje;
b) trečiasis asmuo, t. y. kita organizacija nei pradinis transliuotojas, teikia paslaugą, kai transliacijos priėmimo teritorijoje esantys individualūs abonentai, kurie gali teisėtai priimti transliaciją savo namuose televizijos imtuvu, gali prisijungti prie trečiojo asmens serverio ir gauti transliacijos turinį srautinio duomenų siuntimo internetu būdu?
2. Ar atsakant į šį klausimą turi reikšmės tai, kad:
a) trečiojo asmens serveris leidžia kiekvienam abonentui tik „one-to-one“ („vienas ir vienas“) prisijungimą, kai kiekvienas individualus abonentas susikuria savo interneto jungtį su serveriu ir kiekvienas serverio į internetą išsiųstų duomenų paketas yra skirtas tik vienam individualiam abonentui?
b) trečiojo asmens paslauga finansuojama iš reklamos, kuri pateikiama „pre-roll“ („prieš pradedant transliuoti“) (t. y. po to, kai abonentas prisijungia, bet dar negavus transliacijos turinio) arba „in-skin“ („įtraukta“) (t. y. žiūrėjimo programinės įrangos, kuri gautą programą rodo abonento žiūrėjimo įrenginyje, lange, bet už programos paveikslėlio), tačiau transliacijoje esanti originali reklama yra pateikiama abonentui toje vietoje, kur ją transliuotojas yra įdėjęs į programą?
c) tarpinė organizacija:
i) teikia pradinio transliuotojo paslaugai alternatyvią paslaugą ir taip tiesiogiai konkuruoja su pradiniu transliuotoju dėl žiūrovų ar
ii) tiesiogiai konkuruoja su pradiniu transliuotoju dėl reklamos pajamų?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo ir antrojo klausimo a punkto
19 Savo pirmuoju klausimu ir antrojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar „viešo skelbimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti kaip apimančią kūrinių, įrauktų į antžeminės televizijos transliaciją, retransliavimą
– kurį atlieka kita nei pradinis transliuotojas organizacija,
– interneto srautu, prieinamu šios organizacijos abonentams, kurie gali gauti šio retransliavimo turinį prisijungę prie jos serverio,
– jei šie abonentai yra minėtos antžeminės televizijos transliacijos priėmimo teritorijoje ir teisėtai gali ją priimti televizijos imtuvu.
20 Pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvos 2001/29 pagrindinis tikslas yra nustatyti aukšto lygio autorių apsaugą, leidžiančią jiems gauti teisingą atlygį už jų kūrinių naudojimą, visų pirma juos viešai paskelbiant. Iš to darytina išvada, kad viešo skelbimo sąvoka turi būti suprantama plačiai, kaip tai, be kita ko, aiškiai skelbiama šios direktyvos 23 konstatuojamoje dalyje (minėto Sprendimo SGAE 36 punktas bei 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, Rink. p. I‑9083, 186 punktas).
21 Visų pirma riekia nustatyti „skelbimo“ sąvokos turinį ir atsakyti į klausimą, ar pagrindinėje byloje aptariama veikla patenka į jos taikymo sritį.
22 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvoje 2001/29 išsamiai neapibrėžiama skelbimo sąvoka. Taigi reikia patikslinti šios sąvokos reikšmę ir apimtį atsižvelgiant į jos kontekstą bei į šio sprendimo 20 punkte nurodytą tikslą.
23 Iš Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamosios dalies matyti, kad autoriaus teisė viešai paskelbti kūrinį apima bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama, laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Be to, iš šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies matyti, kad, leidus saugomus kūrinius įtraukti į viešą skelbimą, tuo neišnaudojama teisė leisti ar drausti kitu būdu viešai skelbti šiuos kūrinius.
24 Iš to darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, reglamentuodamas atvejus, kada tam tikras kūrinys daug kartų naudojamas, siekė, kad kiekvieną kartą kūrinį transliuojant ar retransliuojant tam tikru techniniu būdu šio kūrinio autorius duotų atskirą leidimą.
25 Beje, šias išvadas pagrindžia Direktyvos 93/83 2 ir 8 straipsniai, pagal kuriuos reikalaujamas naujas leidimas palydovu ar kabeliu retransliuoti vienalaikę nepakeistą ir visą pradinę televizijos ar radijo programų, kuriose yra saugomų kūrinių, transliaciją, net jeigu šios programos jau gali būti priimtos jų priėmimo zonoje kitais techniniais būdais, kaip antai bevieliu ryšiu antžeminiais tinklais.
26 Kadangi kūriniai padaromi prieinami retransliuojant internetu antžeminės televizijos transliaciją specifiniu techniniu būdu, kuris skiriasi nuo pradinio perdavimo, toks padarymas turi būti laikomas „skelbimu“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Todėl tokiam retransliavimui turi būti taikomas kūrinių, retransliuojamų viešai skelbiant, autorių leidimas.
27 Tokios išvados negali paneigti TVC atsikirtimas, kad kūrinių padarymas prieinamų internetu, kaip atliekamas pagrindinėje byloje, yra paprasta techninė priemonė, skirta antžeminės televizijos transliacijos priėmimui jos priėmimo zonoje užtikrinti ar pagerinti.
28 Iš tiesų iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad paprasta techninė priemonė, skirta pradinės transliacijos priėmimui priėmimo zonoje užtikrinti ar pagerinti, nėra „skelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Football Association Premier League ir kt. 194 punktą bei Airfield ir Canal Digitaal 74 ir 79 punktus).
29 Taigi tokios techninės priemonės naudojimas turi tik palaikyti ar pagerinti jau esamos transliacijos priėmimo kokybę ir ši priemonė negali būti naudojama kitam transliavimui.
30 Šioje byloje TVC transliuoja aptariamus saugomus kūrinius atskirai nuo atitinkamos transliavimo organizacijos. TVC veiksmais visiškai nesiekiama palaikyti arba pagerinti šios organizacijos atliekamos transliacijos priėmimo kokybės. Todėl tokie veiksmai negali būti laikomi paprasta technine priemone, kaip patikslinta šio sprendimo 28 punkte.
31 Antra, tam, kad būtų taikoma „viešo skelbimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, dar reikia, kad saugomi kūriniai iš tikrųjų būtų skelbiami „viešai“.
32 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtoje nuostatoje nurodomas žodis „viešai“ apima neribotą potencialių kūrinio gavėjų skaičių ir, be to, tai yra pakankamai didelis žmonių skaičius (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo SGAE 37 ir 38 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).
33 Kiek tai susiję su pastaruoju kriterijumi, reikia atsižvelgti į kumuliacinį kūrinių padarymo prieinamų potencialiems gavėjams poveikį. Šiuo požiūriu visų pirma svarbu sužinoti, kiek žmonių vienu metu ir paeiliui turi prieigą prie to paties kūrinio (minėto Sprendimo SGAE 39 punktas).
34 Tokiomis aplinkybėmis nesvarbu, ar potencialūs gavėjai turi prieigą prie skelbiamų kūrinių prisijungdami „vienas ir vienas“. Iš tikrųjų ši technika netrukdo, kad vienu metu daug žmonių turėtų prieigą prie to paties kūrinio.
35 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas kūrinių retransliavimas internetu apima visus Junginėje Karalystėje gyvenančius asmenis, turinčius prieigą prie interneto ir televizijos licenciją šioje valstybėje. Šie asmenys gali vienu metu turėti prieigą prie saugomų kūrinių internetu siunčiant televizijos transliacijų srautinius duomenis (live streaming).
36 Taigi minėta retransliacija apima neribotą potencialių gavėjų skaičių ir tai yra didelis asmenų skaičius. Todėl reikia konstatuoti, kad retransliuojant aptartu būdu saugomi kūriniai iš tikrųjų „viešai“ skelbiami, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.
37 Tačiau TVC teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama retransliacija neatitinka naujos visuomenės sąlygos, visgi reikalaujamos pagal sprendimus SGAE (40 punktas), Football Association Premier League ir kt. (197 punktas), taip pat Airfield ir Canal Digitaal (72 punktas). Iš tikrųjų TVC atliekamos retransliacijos gavėjai turi teisę žiūrėti transliuojamą tapataus turinio programą per savo televizorius.
38 Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad bylose, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, nagrinėti atvejai labai skiriasi nuo šioje pagrindinėje byloje nagrinėjamojo. Iš tikrųjų minėtose bylose Teisingumo Teismas nagrinėjo atvejus, kai operatorius žinodamas visas aplinkybes savo veiksmais padarė prieinamą saugomus kūrinius apimančią transliaciją naujai visuomenei, kurios tų kūrinių autoriai neįskaitė suteikdami aptariamos transliacijos leidimą.
39 Tačiau ši pagrindinė byla susijusi su į antžeminę transliaciją įtrauktų kūrinių transliavimu ir tų pačių kūrinių padarymu prieinamų internete. Kaip matyti iš šio sprendimo 24 ir 26 punktų, dėl kiekvienos iš šių dviejų transliacijų atitinkami autoriai turi suteikti individualius ir atskirus leidimus, nes kiekviena iš jų yra atliekama specifinėmis techninėmis sąlygomis, taikant skirtingą saugomų kūrinių transliavimo būdą, ir kiekviena jų yra skirta visuomenei. Tokiomis aplinkybėmis nebereikia nagrinėti naujos visuomenės sąlygos, kuri svarbi tik tokiais atvejais, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė bylose, kuriose priimti minėti sprendimai SGAE, Football Association Premier League ir kt., taip pat Airfield ir Canal Digitaal.
40 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakymas į pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo a punktą yra toks: „viešo skelbimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti kaip apimančią kūrinių, įrauktų į antžeminės televizijos transliaciją, retransliavimą
– kurį atlieka kita nei pradinis transliuotojas organizacija,
– interneto srautu, prieinamu šios organizacijos abonentams, kurie gali gauti šio retransliavimo turinį prisijungę prie jos serverio,
– net jeigu jei šie abonentai yra minėtos antžeminės televizijos transliacijos priėmimo teritorijoje ir teisėtai gali ją priimti televizijos imtuvu.
Dėl antrojo klausimo b punkto
41 Savo antrojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar atsakant į pirmąjį klausimą turi reikšmės tai, kad retransliacija, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, finansuojama iš reklamos ir dėl to ja siekiama pelno.
42 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai, jog „skelbimu“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, siekiama pelno, nėra nereikšminga (minėto Sprendimo Football Association Premier League ir kt. 204 punktas). Vis dėlto jis pripažino, kad pelno siekimas nėra būtina sąlyga, lemianti patį viešo skelbimo buvimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo SGAE 44 punktą).
43 Taigi pelno siekimas neturi lemiamos reikšmės retransliaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kvalifikuojant kaip „skelbimą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.
44 Todėl į antrojo klausimo b punktą reikia atsakyti taip: atsakant į pirmąjį klausimą neturi reikšmės tai, kad retransliacija, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, finansuojama iš reklamos ir dėl to ja siekiama pelno.
Dėl antrojo klausimo c punkto
45 Antrojo klausimo c punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar atsakant į pirmąjį klausimą turi reikšmės tai, kad retransliaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, atlieka organizacija, tiesiogiai konkuruojanti su pradiniu transliuotoju.
46 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad nei iš Direktyvos 2001/29, nei iš Teisingumo Teismo praktikos neišplaukia, kad transliaciją kvalifikuojant kaip „viešą skelbimą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, būtų svarbūs konkurenciniai santykiai tarp organizacijų, kurios vienu metu transliuoja autorių teisių saugomus kūrinius ar juos vėliau retransliuoja.
47 Todėl į antrojo klausimo c punktą reikia atsakyti taip: atsakant į pirmąjį klausimą neturi reikšmės tai, kad retransliaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, atlieka organizacija, tiesiogiai konkuruojanti su pradiniu transliuotoju.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. „Viešo skelbimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti kaip apimančią kūrinių, įrauktų į antžeminės televizijos transliaciją, retransliavimą
– kurį atlieka kita nei pradinis transliuotojas organizacija,
– interneto srautu, prieinamu šios organizacijos abonentams, kurie gali gauti šio retransliavimo turinį prisijungę prie jos serverio,
– net jeigu jei šie abonentai yra minėtos antžeminės televizijos transliacijos priėmimo teritorijoje ir teisėtai gali ją priimti televizijos imtuvu.
2. Atsakant į pirmąjį klausimą neturi reikšmės tai, kad retransliacija, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, finansuojama iš reklamos ir dėl to ja siekiama pelno.
3. Atsakant į pirmąjį klausimą neturi reikšmės tai, kad retransliaciją, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, atlieka organizacija, tiesiogiai konkuruojanti su pradiniu transliuotoju.
Parašai.