GENERALINIO ADVOKATO
PHILIPPE LÉGER IŠVADA,
pateikta 2006 m. spalio 5 d.(1)
Byla C‑110/05
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Italijos Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 28 straipsnis – Laisvas prekių judėjimas – Nacionalinės teisės aktai, kuriais draudžiama mopedais traukti priekabą – Kiekybiniai apribojimai – Lygiaverčio poveikio priemonės – Pateisinimas – Kelių eismo saugumas – Proporcingumas“
1. Europos Bendrijų Komisija ieškiniu Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad palikusi galioti teisės aktą, kuriuo draudžiama mopedais traukti priekabą, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį.
I – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
1. Europos Bendrijos steigimo sutartis
2. EB 28 straipsniu nustatoma, kad „tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.“
3. Pagal EB 30 straipsnį prekių importo tarp valstybių narių draudimai arba apribojimai, pateisinami visuomenės saugumo, asmenų sveikatos bei gyvybės apsaugos sumetimais, yra leidžiami, jei jie nėra savavališka diskriminacijos priemonė ar paslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas.
2. Teisės aktai dėl dviračių ar triračių motorinių transporto priemonių tipo ir sudėtinių dalių tipo patvirtinimo tvarkos
4. Tarybos direktyva 92/61/EEB(2) buvo priimta siekiant nustatyti dviračių ar triračių motorinių transporto priemonių Bendrijos tipo patvirtinimo tvarką(3).
5. Kaip aiškiai matyti iš šios direktyvos preambulės, šia tvarka siekiama užtikrinti, kad pašalinus technines kliūtis motorinių transporto priemonių prekybos sektoriuje būtų užtikrintas vidaus rinkos veikimas(4). Taip pat ji skirta pagerinti kelių eismo saugumą ir aplinkos bei vartotojų apsaugą(5).
6. Siekiant įgyvendinti šią Bendrijos tipo patvirtinimo tvarką šioje direktyvoje numatyta, jog reikia visiškai suderinti techninius reikalavimus, kuriuos turi atitikti šios transporto priemonės(6). Taip pat joje numatyta, kad techniniai reikalavimai, taikomi įvairioms šių transporto priemonių sudėtinėms dalims ir techninėms charakteristikoms, bus suderinti atskirose direktyvose(7).
7. Pagal direktyvos 1 straipsnio 1 dalies pirmąją įtrauką ji taikoma „visoms dviratėms arba triratėms motorinėms transporto priemonėms, sudvejintais arba kitokiais ratais, skirtoms važiuoti keliu, ir jų sudėtinėms dalims arba atskiriems techniniams mazgams“. (Neoficialus vertimas)
8. Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 ir 3 dalis ji taikoma mopedams(8), motociklams, triračiams bei keturračiams motociklams.
9. Dviračių arba triračių motorinių transporto priemonių masės ir matmenų reikalavimai buvo suderinti priėmus Tarybos direktyvą 93/93/EEB(9).
10. Kiti techniniai reikalavimai, konkrečiai susiję su prikabinimo įrenginiais ir priedais prie tokių transporto priemonių, buvo suderinti priėmus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/24/EB(10).
11. Direktyvų 93/93 ir 97/24 preambulėse numatyta, jog šių direktyvų reikalavimų tikslas ar poveikis nėra įpareigoti tas valstybes nares, kurios savo teritorijoje dviratėmis motorinėmis transporto priemonėmis neleidžia traukti priekabos, iš dalies pakeisti savo teisės aktus(11).
B – Nacionalinė teisė
12. 1992 m. balandžio 30 d. Įstatyminio dekreto Nr. 285(12) (decreto legislativo n. 285) 53 straipsnyje mopedai apibrėžiami kaip dviratės, triratės ar keturratės motorinės transporto priemonės; pastarosios sudaro „kerurračių motociklų“ grupę.
13. Pagal Kelių eismo taisyklių 54 straipsnį automobiliais pripažįstamos motorinės transporto priemonės su bent keturiais ratais, išskyrus mopedus.
14. Pagal šio taisyklių 56 straipsnį priekabą galima traukti tik automobiliais, troleibusais(13) ir traktoriais.
II – Ikiteisminė procedūra
15. Po susirašinėjimo su Italijos Respublika Komisija, manydama, kad priėmusi nagrinėjamą teisės aktą ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį, 2003 m. balandžio 3 d. oficialiu pranešimu paragino ją pateikti savo pastabas.
16. Atsakydama 2003 m. birželio 13 d. rašte Italijos Respublika nurodė, jog įsipareigoja pakeisti nacionalinės teisės aktą tiek, kiek reikia, kad būtų pašalinta Komisijos nurodyta importo kliūtis. Ši valstybė narė, be kita ko, patikslino, kad šie pakeitimai susiję ne tik su transporto priemonių tipo patvirtinimu, bet ir su priekabų registravimu, eismu ir priekabų keliuose kontrole (patikrinimai).
17. Negavusi pranešimo apie priimtus minėtus pakeitimus, 2003 m. gruodžio 19 d. Komisija laišku išsiuntė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę, ragindama šią valstybę narę per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Kadangi į šią pagrįstą nuomonę atsakyta nebuvo, Komisija pagal EB 226 straipsnį pareiškė šį ieškinį, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2005 m. kovo 4 dieną.
III – Ieškinys
18. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
1) pripažinti, kad uždraudusi mopedais traukti priekabas Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį;
2) priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
19. Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo ieškinį atmesti.
IV – Dėl įsipareigojimų neįvykdymo
A – Pagrindiniai šalių argumentai
20. Komisija Italijos Respubliką kaltina tuo, kad uždraudusi mopedais traukti priekabą ji pažeidė EB 28 straipsnyje įtvirtintą laisvo prekių judėjimo principą.
21. Grįsdama šį kaltinimą pirmiausia Komisija primena, kad, nesant suderintų Bendrijos teisės aktų dėl priekabų, traukiamų mopedais, sudedamųjų dalių tipo patvirtinimo, registracijos ir eismo, taikytini EB 28 ir 30 straipsniai.
22. Toliau Komisija pabrėžia, jog nagrinėjamos priemonės poveikis yra toks, kad trukdoma naudoti teisėtai kitose valstybėse narėse pagamintas ir parduodamas priekabas, taip sudarant jų importo ir prekybos kliūtis šioje valstybėje. Jos manymu, tokią priemonę, kuri EB 28 straipsnio prasme sudaro importo kliūtis, galima pripažinti suderinama su Sutartimi, tik jeigu ji pateisinama vienu iš EB 30 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų privalomų reikalavimų.
23. Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžia, jog tai, kad Italijos Respublika savo teritorijoje leidžia judėti kitose valstybėse narėse įregistruotiems mopedams, traukiantiems priekabą, įrodo, kad nagrinėjamas draudimas traukti priekabą neatitinka jokių kelių eismo saugumo reikalavimų.
24. Galiausiai Komisija pabrėžia, jog Italijos Respublikos nurodytos Direktyvų 93/93 ir 97/24 konstatuojamosios dalys, kuriomis ji grindžia priimtą nagrinėjamą teisės aktą, yra neprivalomos ir jų tikslas ar poveikis nėra toks, kad nacionalinės teisės aktas, koks nagrinėjamas šioje byloje, būtų suderintas su Bendrijos teise. Šiuo klausimu Komisija primena nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką dėl pirminės teisės viršenybės antrinės teisės atžvilgiu.
25. Atsikirsdama į šiuos argumentus Italijos Respublika nurodo, kad jai inkriminuojamas pažeidimas yra susijęs su draudimu Italijoje registruotais mopedais traukti priekabas, o ne su atsisakymu įregistruoti kitose valstybėse pagamintus mopedus ir priekabas, skirtus prekybai Italijos teritorijoje.
26. Be to, Italijos Respublika teigia, kad remiantis paskutinėse Direktyvų 93/93 ir 97/24 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta išimtimi ginčijama priemonė yra leistina. Jos teigimu, tokia išimtis paaiškinama tuo, kad skiriasi nacionalinių teritorijų reljefai. Tokią išimtį būtų galima panaikinti, tik jeigu būtų suderintos techninės normos dėl priekabų, traukiamų dviratėmis ar triratėmis motorinėmis transporto priemonėmis, sudėtinių dalių tipo patvirtinimo, registracijos ir eismo keliuose(14). Tačiau, kaip pabrėžia Italijos Respublika, taikytinoje Bendrijos teisėje toks suderinimas nenumatytas. Todėl abipusis priekabų pripažinimas priskirtinas valstybių narių diskrecijai.
27. Galiausiai Italijos Respublika pabrėžia, kad kelių eismo saugumo požiūriu svarbios techninės transporto priemonių charakteristikos. Šiuo klausimu Italijos valdžios institucijos mano, jog nesant transporto priemonių, traukiančių priekabas, sudedamųjų dalių tipo patvirtinimo normų, nebuvo įvykdytos kelių eismo saugumui užtikrinti reikalingos sąlygos.
B – Vertinimas
28. Komisija pareikštu ieškiniu siekia, kad Teisingumo Teismas pripažintų, jog Italijos teisės akte įtvirtinus draudimą mopedais traukti priekabą buvo sudarytos laisvo prekių judėjimo kliūtys, o tai prieštarauja Sutarčiai.
29. Pirmiausia reikia pažymėti, kad antrinės teisės aktai, kuriais remiamasi, nereglamentuoja techninių charakteristikų, kurias turi atitikti mopedai, traukiantys priekabas. Vadinasi, šiuo klausimu nacionalinėms priemonėms netaikomas suderinimas Bendrijos lygiu.
30. Vis dėlto, netgi nesant bendrųjų ar suderintų normų, valstybės narės privalo laikytis pagrindinių Sutartyje įtvirtintų laisvių; šioms laisvėms priskirtina ir prekių judėjimo laisvė(15).
31. Pagal EB 28 straipsnį ši laisvė užtikrina, kad tarp valstybių narių būtų uždrausti kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.
32. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad EB 28 straipsnyje numatytas kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonių draudimas taikomas bet kokiai priemonei, galinčiai tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai trukdyti prekybai Bendrijos viduje(16). Taigi, net jeigu priemone nesiekiama reglamentuoti valstybių narių tarpusavio prekybos, lemiamas veiksnys yra jos faktinis ar potencialus poveikis prekybai Bendrijos viduje.
33. Be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, nesant suderintų teisės aktų, priemonės, net vienodai taikomos nacionalinėms ir iš kitų valstybių narių importuotoms prekėms, gali sudaryti laisvo prekių judėjimo kliūčių (17).
34. Vis dėlto tokias priemones galima pateisinti, jeigu jomis siekiama teisėtų tikslų. Iš tiesų ne kartą buvo nuspręsta, kad nacionalinė nuostata, kuria sudaromos laisvo prekių judėjimo kliūtys, nebūtinai prieštarauja Bendrijos teisei, jeigu ji gali būti pateisinta vienu iš EB 30 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų privalomų reikalavimų tuo atveju, kai nacionalinė nuostata taikoma vienodai(18).
35. Vis dėlto, kaip pabrėžia Teisingumo Teismas, bet kokią pagrindinio laisvo prekių judėjimo principo išimtį reikia aiškinti griežtai(19). Visus EB 30 straipsnyje išvardytus pagrindus reikia aiškinti siaurai ir negalima šio straipsnio išplėsti kitiems nei šiame straipsnyje išsamiai išvardyti atvejams. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios institucijos turi įrodyti, kad jų teisės aktas yra būtinas įgyvendinti siekiamą tikslą ir kad šis aktas siekiamo tikslo atžvilgiu yra proporcingas(20).
36. Būtent atsižvelgiant į šiuos primintus principus reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamas teisės aktas sudaro laisvo prekių judėjimo kliūčių, draudžiamų pagal EB 28 straipsnį, ir jeigu atsakymas būtų teigiamas, ar jį galima pateisinti.
1. Dėl laisvo prekių judėjimo kliūties
37. Manau, kad šioje byloje nagrinėjamas teisės aktas yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, draudžiama pagal EB 28 straipsnį.
38. Viena vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamas draudimas – tai priemonė, kuri vienodai taikoma nacionalinėms ir iš kitų valstybių narių importuotoms prekėms. Iš tiesų Italijos Respublika triplike pabrėžė, kad draudimas taikomas visoms priekaboms, neatsižvelgiant į jų pagaminimo vietą(21).
39. Kita vertus, neginčytina, kad nagrinėjamame nacionalinės teisės akte įtvirtinus bendrojo pobūdžio absoliutų draudimą mopedais traukti priekabas buvo sudarytos laisvo prekių, ypač priekabų, judėjimo kliūtys.
40. Iš tiesų, nors toks draudimas susijęs tik su mopedais, manau, jog priekabos pritvirtinimas prie tokių transporto priemonių rūšių yra įprasta ir dažnai naudojama transporto priemonė, ypač kaimuose. Nors šis teisės aktas nedraudžia importuoti priekabų į Italiją ir jų pateikti rinką, jis riboja jų naudojimą visoje Italijos teritorijoje. Todėl manau, kad toks draudimas gali apriboti prekybos tarp Italijos Respublikos ir kitų valstybių narių galimybes ir sudaryti kliūčių kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintų ir parduodamų šių valstybių narių kilmės priekabų importui į Italiją bei prekybai joje.
41. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad nagrinėjamas teisės aktas yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kuri iš principo draudžiama pagal EB 28 straipsnį.
42. Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar šį teisės aktą, nepaisant to, kad dėl jo ribojama prekyba Bendrijos viduje, galima pateisinti vienu iš EB 30 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų privalomų reikalavimų, ir prireikus, ar toks apribojimas tinkamas įgyvendinti siekiamą tikslą ir jo atžvilgiu yra proporcingas.
2. Dėl galimo kliūties pateisinimo
43. Šioje byloje Italijos Respublika teigia, kad nagrinėjamas draudimas buvo įtvirtintas siekiant užtikrinti kelių eismo saugumą. Toks pagrindas nėra aiškiai įtvirtintas EB 30 straipsnyje; o šią nuostatą, kaip jau minėjau, reikia aiškinti griežtai.
44. Vis dėlto manau, kad kelių eismo saugumas yra teisėtas pagrindas, kuriuo, esant tam tikroms aplinkybėms, galima pateisinti sudarytas prekybos Bendrijos viduje kliūtis.
45. Iš tiesų neginčytina, kad kelių eismo saugumas yra pagal Bendrijos teisę pripažįstamas tikslas, kurį siekiama įgyvendinti(22).
46. Be to, reikia pažymėti, kad tarp EB 30 straipsnyje išvardytų pateisinančių pagrindų minimi visuomenės saugumas ir asmenų sveikatos ir gyvybės apsauga. Mano manymu, visiškai natūralu kiekvieną šių pagrindų suprasti taip, kad jie apima ir eismo įvykių prevenciją.
47. Galiausiai Teisingumo Teismas 1987 m. birželio 11 d. Sprendime Goffette ir Gilliard (23) dėl kontrolės priemonės, kuri buvo taikoma kaip išankstinė sąlyga registruojant iš kitų valstybių narių importuotus automobilius, pripažino, kad sudarytos laisvo prekių judėjimo kliūtys gali būti pateisintos EB 30 straipsnio pagrindu, jeigu paaiškėja, kad ši priemonė yra būtina siekiant užtikrinti kelių eismo saugumą(24).
48. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad nagrinėjamas teisės aktas gali būti pateisinamas EB 30 straipsnio pagrindu, jeigu juo galima užtikrinti vairuotojų saugumą ir jeigu ši priemonė yra proporcinga siekiamo tikslo atžvilgiu.
49. Pirma, kiek tai susiję su nagrinėjamos priemonės tinkamumu siekiamo tikslo atžvilgiu, mano manymu, nacionalinės teisės aktas, draudžiantis mopedais traukti priekabas, gali tam tikromis aplinkybėmis atitikti siekį užtikrinti kelių eismo saugumą.
50. Iš tiesų, mano manymu, tam tikromis aplinkybėmis prie mopedų prikabintos priekabos gali sukelti pavojų eismui, jeigu tokia transporto priemonė juda lėtai ir užima nemažą važiuojamąją kelio dalį. Todėl suprantama, kad tokios transporto priemonės eismą tam tikrais keliais, kaip antai greitkeliu ar ypač pavojingais keliais, reikia riboti.
51. Tokiomis aplinkybėmis, mano manymu, negalima atmesti to, kad ši priemonė galėtų pagerinti kelių eismo saugumą.
52. Antra, kiek tai susiję su šios priemonės proporcingumu, reikia priminti, kad net jeigu nėra suderintų normų dėl mopedų, traukiančių priekabas, eismo ir valstybės narės turi teisę nuspręsti dėl siekiamo užtikrinti vairuotojų saugumo lygio ir kaip tai pasiekti, vis dėlto jos turi tai daryti tik laikydamosi Sutartyje nustatytų apribojimų, būtent – proporcingumo principo.
53. Kad nacionalinės teisės aktai atitiktų šį principą, reikia patikrinti, ar juose įtvirtintos priemonės neviršija to, kas būtina siekiant užtikrinti nurodytų interesų apsaugą.
54. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nacionalinė priemonė, kokia nagrinėjama šioje byloje, labai riboja laisvą prekybą tarp valstybių narių.
55. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjama priemone įtvirtinamas bendrojo pobūdžio absoliutus draudimas. Šia priemone draudžiamas mopedų, traukiančių priekabas, eismas ne tik konkrečiose vietovėse ar maršrutais; ji taikoma visoje Italijos Respublikoje, neatsižvelgiant į kelių infrastruktūrą ir eismo sąlygas.
56. Toliau reikia pažymėti, kad Italijos valdžios institucijos nepateikė jokio konkretaus įrodymo, patvirtinančio, jog nustatyti reikalavimai proporcingi veiksmingos vairuotojų apsaugos atžvilgiu.
57. Pirma, Italijos Respublika tik bendrai pripažino, kad „įvairių nacionalinių teritorijų reljefas nėra vienodas“ ir kad „techninės transporto priemonių charakteristikos taip pat svarbios asmenų saugumui ir eismui“.
58. Antra, Italijos Respublika neginčijo, kad nagrinėjamas draudimas susijęs tik su Italijoje įregistruotais mopedais(25). Todėl kitose valstybėse narėse įregistruotoms transporto priemonėms leidžiama judėti Italijos keliais ir traukiant priekabą.
59. Galiausiai, manau, kad nagrinėjamame teisės akte įtvirtintas vairuotojų saugumas gali būti užtikrintas ir mažiau prekybą Bendrijos viduje ribojančiomis priemonėmis. Manau, kad, pavyzdžiui, sektorinis draudimas, taikytinas pavojingais pripažintiems maršrutams, kaip antai Alpių perėjimuose arba ypač dažnai naudojamuose greitkeliuose, prisidėtų prie tokio tikslo įgyvendinimo. Šiuo atžvilgiu šią analizę patvirtina tai, kad Italijos Respublika pareiškė ketinanti pakeisti savo teisės aktus laikydamasi Bendrijos teisės.
60. Bet kuriuo atveju manau, kad Italijos valdžios institucijos, prieš priimdamos tokią griežtą priemonę – bendrojo pobūdžio absoliutų draudimą, turėjo atidžiai išnagrinėti, ar buvo galima imtis mažiau judėjimo laisvę ribojančių priemonių, ir jas atmesti privalėjo tik aiškiai įrodžiusios, kad jos netinkamos siekiamo tikslo atžvilgiu.
61. Atsižvelgęs į tai, kad išdėstyta, manau, kad toks bendrojo pobūdžio absoliutus draudimas, koks nagrinėjamas šioje byloje, yra neproporcinga priemonė nacionalinės valdžios institucijų siekiamo tikslo atžvilgiu.
62. Todėl manau, kad proporcingumo principą pažeidžiančio nagrinėjamo teisės akto negalima pagrįstai pateisinti kelių eismo saugumu. Mano nuomone, šis teisės aktas nesuderinamas su EB 28 straipsniu.
63. Nemanau, jog šiai analizei galėtų rimtai prieštarauti Italijos Respublikos pateiktas argumentas, kad paskutinės Direktyvų 93/93 ir 97/24 konstatuojamosios dalys valstybėms narėms leidžia palikti galioti tokius teisės aktus.
64. Iš tiesų, kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, Bendrijos teisės akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja neturėtų būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei aiškinant nuostatas akivaizdžiai priešinga prasme (26).
65. Šiuo atveju nė viena konstatuojamoji dalis, kuria remiasi Italijos Respublika, nėra įtraukta į direktyvų tekstus. Taigi, kaip jau buvau pažymėjęs išvadoje byloje Meta Fackler (27), nors paprastai direktyvos preambulė suteikia Teisingumo Teismui informacijos apie teisės aktų leidėjo ketinimus ir naudingas gaires nustatyti jos nuostatų reikšmę, tačiau jeigu konstatuojamojoje dalyje esanti sąvoka nėra patikslinama direktyvos tekste arba su juo nedera, mano nuomone, viršenybę turi direktyvos tekstas.
66. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas kelis kartus yra nusprendęs, kad antrinės teisės nuostatos, šiuo atveju direktyvos, „negalima aiškinti taip, kad ji leidžia valstybei narei nustatyti sąlygas, kurios prieštarautų Sutarties normoms dėl laisvo prekių judėjimo“(28).
67. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad Italijos Respublika, siekdama pateisinti ginčijamuose teisės aktuose įtvirtintą draudimą, negalėjo teisėtai remtis Direktyvų 93/93 ir 97/24 konstatuojamosios dalimis.
68. Atsižvelgęs į tai, kad išdėstyta, manau, kad priėmusi ir palikusi galioti teisės aktus, kuriais draudžiama Italijoje registruotais mopedais traukti priekabą, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį.
V – Dėl bylinėjimosi išlaidų
69. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
VI – Išvada
70. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
1) pripažinti, kad priėmusi ir palikusi galioti teisės aktus, kuriais draudžiama Italijoje registruotais mopedais traukti priekabą, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį;
2) priteisti iš Italijos Respublikos padengti bylinėjimosi išlaidas.