Byla C‑484/14
Tobias Mc Fadden
prieš
Sony Music Entertainment Germany GmbH
(Landgericht München I prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Informacinė visuomenė – Laisvė teikti paslaugas – Verslui skirtas belaidis vietos tinklas (WLAN) – Laisvos prieigos visuomenei suteikimas – Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybė – Paprastas perdavimo kanalas – Direktyva 2000/31/EB – 12 straipsnis – Atsakomybės ribojimas – Nežinomas šio tinklo naudotojas – Turimų teisių į saugomą kūrinį pažeidimas – Įpareigojimas apsaugoti tinklą – Verslininko civilinė atsakomybė“
Santrauka – 2016 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas
1. Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Direktyva 2000/31 – Informacinės visuomenės paslaugų teikimas – Sąvoka – Paslauga, kurią teikia ryšių tinklo operatorius, leisdamas visuomenei nemokamai naudotis šiuo tinklu, siekdamas reklamuoti savo parduodamas prekes arba teikiamas paslaugas – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34 1 straipsnio 2 punktas ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktas ir 12 straipsnio 1 dalis)
2. Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Direktyva 2000/31 – Teikėjų atleidimas nuo atsakomybės teikiant ryšių tinklo prieigą – Teikimo sąvoka – Pakankamos prieigos visuomenei suteikimas – Papildomi reikalavimai, susiję su sutartinių santykių tarp paslaugos gavėjo ir teikėjo buvimu arba su tuo, kad paslaugos teikėjas imtųsi reklamos priemonių, skatinančių naudotis minėta paslauga – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 12 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 1 dalies b punktas)
3. Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Direktyva 2000/31 – Tarpinių teikėjų atsakomybė – Išimtys, taikomos informacijos perdavimui, saugojimui ir pateikimui internete – Kiti reikalavimai, taikomi prieigos prie ryšių tinklo paslaugos teikėjui – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 2 straipsnio b punktas ir 12 straipsnio 1 dalis)
4. Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Direktyva 2000/31 – Tarpinių teikėjų atsakomybė – Išimtys, taikomos informacijos perdavimui, saugojimui ir pateikimui internete – Apimtis – Trečiojo asmens padarytas turimų teisių į saugomą kūrinį pažeidimas – Išimtis – Tokių turėtojų teisė prašyti nutraukti pažeidimą tuo atveju, kai nacionaliniai teismai priima nurodymą šiuo atžvilgiu
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 12 straipsnio 1 dalis)
5. Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Direktyva 2000/31 – Tarpinių teikėjų atsakomybė – Išimtys, taikomos informacijos perdavimui, saugojimui ir prieglobai internete – Nurodymas prieigos prie ryšių tinklo teikėjui kliudyti tretiesiems asmenims suteikti visuomenei prieigą internetu prie autorių teisių saugomo kūrinio ar jo dalies – Priimtinumas – Nacionalinio teismo atliekamas tikrinimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 12 straipsnio 1 ir 3 dalys, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29 ir 2004/48)
1. Direktyvos 2000/31 dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 12 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnio a punktu ir Direktyvos 98/34, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką, iš dalies pakeistos Direktyva 98/48, 1 straipsnio 2 punktu, reikia aiškinti taip, kad tokia paslauga, kurią teikia ryšių tinklo operatorius, leisdamas visuomenei nemokamai naudotis šiuo tinklu, yra „informacinės visuomenės paslauga“, kaip ji suprantama pagal pirmąją iš šių nuostatų, jeigu atitinkamas paslaugų teikėjas ją teikia siekdamas reklamuoti savo parduodamas prekes arba teikiamas paslaugas.
Šiuo klausumu, viena vertus, iš Direktyvos 98/48, iš dalies keičiančios Direktyvą 98/34, 2 ir 19 konstatuojamųjų dalių, ir, kita vertus, iš Direktyvos 98/34 1 straipsnio 2 dalies matyti, kad informacinės visuomenės paslaugos, numatytos Direktyvos 2000/31 12 straipsnio 1 dalyje, yra tik tokios paslaugos, kurios paprastai teikiamos už atlyginimą. Vis dėlto negalima daryti išvados, kad nemokamai suteikta ekonominio pobūdžio paslauga niekuomet negali būti laikoma „informacinės visuomenės paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/31 12 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų atlyginimą už paslaugų teikėjo paslaugą, kurią šis suteikė vykdydamas savo ekonominę veiklą, nebūtinai turi mokėti šią paslaugą gavę asmenys. Visų pirma taip yra tuo atveju, kai paslaugų teikėjo paslauga teikiama nemokamai, siekiant reklamuoti šio paslaugų teikėjo parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, o šios veiklos sąnaudos įtraukiamos į šių prekių arba paslaugų pardavimo kainą.
(žr. 37–39, 41–43 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Direktyvos 2000/31 dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, jog tam, kad šioje nuostatoje nurodyta paslauga, kurią sudaro prieigos prie ryšių tinklo suteikimas, būtų laikoma suteikta, ši prieiga neturi peržengti techninio, automatinio ir pasyvaus proceso, per kurį užtikrinamas reikalaujamas informacijos perdavimas, ribų, ir nereikia įvykdyti jokio kito papildomo reikalavimo.
Iš tiesų, viena vertus, iš šios nuostatos teksto matyti, kad paslaugos teikimas turi apimti informacijos perdavimą ryšių tinklu, ir, kita vertus, iš šios direktyvos 42 punkto matyti, kad „paprasto perdavimo kanalo“ veikla yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio. Be to, nei iš kitų Direktyvos 2000/31 nuostatų, nei iš ja siekiamų tikslų nematyti, kad prieigos prie ryšių tinklo suteikimas turi atitikti papildomus reikalavimus, kaip antai susijusius su sutartinių santykių tarp šios paslaugos gavėjo ir teikėjo buvimu arba su tuo, kad paslaugos teikėjas imtųsi reklamos priemonių, skatinančių naudotis minėta paslauga.
Galiausiai šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta sąlyga pagal analogiją netaikytina minėtai 12 straipsnio 1 daliai. Iš tiesų, šiose nuostatose numatytų atsakomybės išimčių taikymas priklauso nuo įvairių sąlygų, atsižvelgiant į atitinkamą veiklos rūšį. Konkrečiai kalbant, Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad interneto svetainių prieglobos teikėjai, norėdami pasinaudoti numatyta atsakomybės išimtimi, turi nedelsdami panaikinti neteisėtą informaciją arba atimti galimybę ją pasiekti, kai tik apie ją sužino, tačiau šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje prieigos prie ryšių tinklo teikėjams numatytai atsakomybės išimčiai taikyti tokia sąlyga nenustatyta.
(žr. 46–48, 50, 54, 57–59, 64, 65 punktus ir rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus)
3. Direktyvos 2000/31 dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 12 straipsnio 1 dalies pirmą sakinio dalį, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnio b punktu, reikia aiškinti taip, kad prieigos prie ryšių tinklo paslaugos teikėjui netaikomi kiti reikalavimai, išskyrus tą, kuris nurodytas šioje nuostatoje.
(žr. 71 punktą ir rezoliucinės dalies 4 punktą)
4. Direktyvos 2000/31 dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją neleidžiama asmeniui, kurio teisės į kūrinį buvo pažeistos, iš prieigos teikėjo reikalauti atlyginti žalą už tai, kad šias jo teises pažeidė tretieji asmenys, panaudodami vieną iš šių prieigų, taip pat atlyginti išlaidas už oficialų įspėjimą ar bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jo žalos atlyginimo prašymu. Tačiau šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad pagal ją, vertinant atskirai, nedraudžiama šiam asmeniui pareikšti prieigos prie ryšių tinklo teikėjui, kurio paslaugomis naudojantis buvo padarytas šis pažeidimas, reikalavimus nutraukti minėtą pažeidimą, taip pat atlyginti išlaidas už oficialų įspėjimą ir bylinėjimosi išlaidas tuo atveju, jeigu šiais reikalavimais siekiama, kad nacionalinė valdžios institucija ar teismas priimtų nurodymą, kuriuo šis teikėjas būtų įpareigojamas nutraukti minėtą pažeidimą.
(žr. 79 punktą ir rezoliucinės dalies 5 dalį)
5. Direktyvos 2000/31 dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 12 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į iš pagrindinių teisių apsaugos kylančius reikalavimus, taip pat į direktyvose 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ir 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo numatytas taisykles, reikia aiškinti taip, kad pagal ją iš principo nedraudžiama priimti tokio nurodymo, kuriuo, numatant baudą, reikalaujama iš prieigos prie ryšių tinklo teikėjo, leidžiančio visuomenei prisijungti prie interneto, neleisti tretiesiems asmenims naudojant šią interneto prieigą padaryti viešai prieinamą konkretų autorių teisių saugomą kūrinį ar jo dalį interneto mainų platformoje (peer-to-peer), jeigu leidžiama pačiam šiam teikėjui nuspręsti, kokių techninių priemonių reikia imtis, kad būtų įgyvendintas šis nurodymas, net jei vienintelė priemonė, kurios jis galėtų imtis, būtų interneto ryšio apsaugojimas slaptažodžiu, su sąlyga, kad šio ryšio naudotojai, norėdami gauti reikalaujamą slaptažodį, būtų įpareigojami atskleisti savo tapatybę, taigi negalėtų veikti anonimiškai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Šiuo klausimu pažymėtina, jog šiuo nurodymu tiek, kiek, viena vertus, minėtam prieigos teikėjui nustatoma pareiga, kuria gali būti daromas poveikis jo ekonominei veiklai, ir, kita vertus, gali būti ribojama tokios paslaugos gavėjų turima laisvė naudotis interneto prieiga, gali būti pažeidžiama paslaugos teikėjo laisvė užsiimti verslu, saugoma pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnį, ir paslaugos gavėjų informacijos laisvė, kurios apsauga užtikrinama pagal Chartijos 11 straipsnį. Jeigu yra kelios konkuruojančios pagrindinės teisės, saugomos Sąjungos teisės, atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos ar teismai turi užtikrinti teisingą šių teisių pusiausvyrą.
Tuo atveju, kai asmuo, kuriam skirtas nurodymas, gali imtis tik trijų priemonių, t. y. visos interneto ryšiu perduodamos informacijos patikrinimo, šio ryšio nutraukimo arba jo apsaugojimo slaptažodžiu, pirma, visos perduodamos informacijos stebėjimas negali būti taikomas, nes tai prieštarauja Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 daliai, pagal kurią draudžiama nustatyti, be kita ko, prieigos prie ryšių tinklo teikėjams bendrą pareigą stebėti informaciją, kurią jie perduoda.
Antra, dėl priemonės, kuria visiškai nutraukiamas interneto ryšys, ją taikant būtų akivaizdžiai paneigta asmens, kuris tik papildomai verčiasi ekonomine veikla – interneto prieigos teikimu – laisvė užsiimti verslu, nes, siekiant ištaisyti autorių teisių pažeidimą, jam dėl to būtų visiškai uždrausta vykdyti šią veiklą, nors galima numatyti šia laisvę mažiau ribojančias priemones. Šiomis aplinkybėmis tokią priemonę reikia laikyti pažeidžiančia reikalavimą užtikrinti reikiamą pagrindinių teisių pusiausvyrą.
Trečia, dėl priemonės, kuria interneto ryšys apsaugomas slaptažodžiu, pažymėtina, jog nors ji gali riboti tiek prieigos prie ryšių tinklo paslaugos teikėjo laisvę užsiimti verslu, tiek šios paslaugos gavėjų informacijos laisvę, pirma, ji nepaneigia prieigos prie ryšių tinklo teikėjo laisvės užsiimti verslu esmės, nes ja tik nustatoma viena iš šio teikėjo veiklos vykdymo techninių formų.
Antra, neatrodo, kad tokia priemonė, kuria interneto prieiga apsaugoma slaptažodžiu, galėtų pažeisti prieigos prie interneto tinklo paslaugos gavėjų informacijos laisvės esmę, nes iš jų tik reikalaujama paprašyti slaptažodžio, turint omenyje ir tai, kad ši prieiga yra tik vienas iš būdų prisijungti prie interneto.
Trečia, nors priemonės, kurių imasi interneto prieigos teikėjas, turi būti labai tikslingos, vis dėlto neatrodo, kad prieigos prie ryšių tinklo teikėjo priimta priemonė, kuria siekiama apsaugoti per šį tinklą teikiamą interneto prieigą, galėtų paveikti interneto naudotojų, kurie naudojasi šio teikėjo paslaugomis norėdami gauti teisėtą informaciją, galimybes, nes ja visiškai neužblokuojama interneto svetainė.
Ketvirta, priemonės, kurių, vykdydamas nurodymą, ėmėsi asmuo, kuriam taikomas šis nurodymas, turi būti pakankamai efektyvios, kad būtų veiksmingai apsaugota aptariama pagrindinė teisė, t. y. jomis turi būti užkirstas kelias ar bent jau labai apsunkinta galimybė neleistinu būdu prieiti prie saugomų objektų, o interneto naudotojai, kurie naudojasi asmens, kuriam skirtas šis nurodymas, paslaugomis, turi būti realiai atgrasomi nuo prieigos prie šių objektų, kurie padaryti jiems prieinami pažeidžiant minėtą pagrindinę teisę. Interneto ryšio apsaugos slaptažodžiu priemonė gali atgrasyti šio ryšio naudotojus pažeisti autorių teises arba gretutines teises, jeigu šie naudotojai, norėdami gauti reikalaujamą slaptažodį, būtų įpareigoti atskleisti savo tapatybę, taigi negalėtų veikti anonimiškai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Nesant kitų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų priemonių, kurios galėtų atitikti Sąjungos teisę, pripažinus, kad prieigos prie ryšių tinklo teikėjas neturi apsaugoti savo interneto ryšio, galėtų būti visiškai panaikinta pagrindinės teisės į intelektinę nuosavybę apsauga, o tai prieštarautų teisingos pusiausvyros idėjai. Šiomis aplinkybėmis priemonę, kuria siekiama slaptažodžiu apsaugoti interneto ryšį, reikia laikyti būtina siekiant veiksmingai apsaugoti pagrindinę teisę į intelektinės nuosavybės apsaugą. Iš to matyti, kad ryšio apsaugos priemonę reikia laikyti galinčia užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp, viena vertus, pagrindinės teisės į intelektinės nuosavybės apsaugą ir, kita vertus, prieigos prie ryšių tinklo paslaugos teikėjo laisvės užsiimti verslu ir šios paslaugos gavėjų informacijos laisvės.
(žr. 82, 83, 85, 87–101 punktus ir rezoliucinės dalies 6 punktą)