BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. sausio 22 d.(*)

„Valstybės pagalba – Juodoji metalurgija – Mokestinės paskatos siekiant prisidėti prie pasienio zonos su buvusia Vokietijos Demokratine Respublika ir buvusia Čekoslovakijos Respublika plėtros – Pagalba, apie kurią nepranešta – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Susigrąžinimas – Vėlavimas – Teisinis saugumas – Grąžintinos pagalbos apskaičiavimas – Pagalba, kuriai taikoma EAPB sutartis – Aplinkos apsaugos investicijos – Diskonto norma“

Byloje T‑308/00 RENV

Salzgitter AG, įsteigta Zalcgiteryje (Vokietija), atstovaujama advokatų J. Sedemund ir T. Lübbig,

ieškovė,

palaikoma

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos M. Lumma ir A. Wiedmann, padedamų advokato U. Karpenstein,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą V. Kreuschitz ir M. Niejahr, vėliau V. Kreuschitz ir T. Maxian Rusche,

atsakovę,

dėl prašymo pripažinti negaliojančiu 2000 m. birželio 28 d. Komisijos sprendimą 2000/797/EAPB dėl Vokietijos suteiktos valstybės pagalbos Salzgitter AG, Preussag Stahl AG ir grupės dukterinėms juodosios metalurgijos įmonėms, šiuo metu sujungtoms į grupę Salzgitter AG – Stahl und Technologie (SAG) (OL L 323, p. 5),

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse, I. Wiszniewska‑Białecka, J. Schwarcz ir A. Popescu,

posėdžio sekretorius T. Weiler, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. birželio 10 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Salzgitter AG priklauso juodosios metalurgijos sektoriuje veikiančiai grupei kartu su Preussag Stahl AG ir kitomis tame pačiame sektoriuje veikiančiomis įmonėmis.

2        1971 m. rugpjūčio 5 d. Vokietijoje buvo priimtas ir patvirtintas Zonenrandförderungsgesetz (Vokietijos įstatymas dėl pasienio zonos su buvusia Vokietijos Demokratine Respublika (VDR) ir buvusia Čekoslovakijos Respublika plėtros rėmimo (toliau – ZRFG)). Šį įstatymą ir jo vėliau pakeistas redakcijas Europos Bendrijų Komisija patvirtino remdamasi EB sutarties 92 straipsniu (po pakeitimo – EB 87 straipsnis) ir EB sutarties 93 straipsniu (po pakeitimo – EB 88 straipsnis). Paskutinius ZRFG pakeitimus Komisija patvirtino kaip su EB sutartimi suderinamą valstybės pagalbą (OL C 3, 1993, p. 3). 1995 m. ZRFG galutinai nustojo galioti.

3        ZRFG 3 straipsnyje nuo pat pradžių buvo numatytos mokestinės paskatos ypatingųjų atskaitymų (Sonderabschreibungen) ir neapmokestinamų atidėjimų (steuerfreie Rücklagen) forma, kiek tai susiję su investicijomis į pasienyje su buvusia Vokietijos Demokratine Respublika ir buvusia Čekoslovakijos Respublika (toliau – Zonenrandgebiet) esančios įmonės bet kurį padalinį.

4        Komisija, Preussag Stahl, t. y. bendrovės, kuri dabar priklauso tai pačiai grupei kaip ir ieškovė, metinėse finansinėse ataskaitose už 1994–1995 ir 1995–1996 metus pastebėjusi, kad šiai bendrovei 1986–1995 m. kelis kartus buvo suteikta pagalba pagal ZRFG 3 straipsnį, 1999 m. kovo 3 d. laišku informavo Vokietijos Federacinę Respubliką apie savo sprendimą pradėti 1996 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimo Nr. 2496/96/EAPB, nustatančio pagalbos juodajai metalurgijai Bendrijos taisykles (OL L 338; toliau − šeštosios pagalbos juodajai metalurgijai taisyklės), 6 straipsnio 5 dalyje numatytą procedūrą. Šiuo sprendimu pradėti procedūrą, paskelbtu 1999 m. balandžio 24 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 113, p. 9), Komisija pasiūlė suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas dėl nagrinėjamos pagalbos. Vykstant administracinei procedūrai Komisija 1999 m. gegužės 10 d. laišku gavo Vokietijos valdžios institucijų paaiškinimus ir vienintelio procedūroje dalyvavusio suinteresuotojo trečiojo asmens, t. y. UK Steel Association, pastabas, kurias perdavė Vokietijos Federacinei Respublikai.

5        2000 m. birželio 28 d. Komisija priėmė sprendimą dėl valstybės pagalbos, kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė ieškovei, Preussag Stahl ir grupės juodosios metalurgijos dukterinėms įmonėms, šiuo metu sujungtoms į grupę Salzgitter AG – Stahl und Technologie (SAG) (OL L 323, p. 5, toliau – ginčijamas sprendimas). Šiame sprendime ZRFG 3 straipsnyje numatyti ypatingieji atskaitymai ir neapmokestinami atidėjimai, kuriais SAG pasinaudojo kaip subsidijomis ir kurie atitinkamai sudarė 484 ir 367 milijonų Vokietijos markių (DEM), buvo pripažinti su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Komisija ginčijamo sprendimo 2 ir 3 straipsniuose nurodė Vokietijos Federacinei Respublikai susigrąžinti šią pagalbą iš jos gavėjo ir pranešti jai konkrečias tos pagalbos susigrąžinimo sąlygas.

6        2000 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje ieškovė pateikė šį ieškinį dėl panaikinimo. Vokietijos Federacinei Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus.

7        2004 m. liepos 1 d. Sprendimu Salzgitter prieš Komisiją (T‑308/00, Rink. p. II‑1933) Pirmosios instancijos teismas iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą.

8        Pirmosios instancijos teismas atmetė pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir aštuntąjį ieškinio pagrindus, tačiau, pateikdamas atsakymą dėl septintojo pagrindo, grindžiamo teisinio saugumo principo pažeidimu, nusprendė, kad Komisija negalėjo, nepažeisdama šio principo, reikalauti 2000 metais, kad ieškovė grąžintų 1986–1995 m. jai suteiktą valstybės pagalbą. Todėl jis pripažino negaliojančiais ginčijamo sprendimo 2 ir 3 straipsnius, kuriuose nustatyta Vokietijos Federacinės Respublikos pareiga susigrąžinti šiame sprendime nurodytą valstybės pagalbą.

9        Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nebūtina priimti sprendimo dėl ketvirtojo, penktojo ir šeštojo ieškinio pagrindų, susijusių su grąžintinos pagalbos sumos apskaičiavimu.

10      2004 m. rugsėjo 16 d. Komisija Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo. Priešpriešiniu apeliaciniu skundu ieškovė paprašė iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek jame nepripažintas negaliojančiu ginčijamo sprendimo 1 straipsnis, kuriame ypatingieji atskaitymai ir neapmokestinami atidėjimai, kuriais ji pasinaudojo pagal ZRFG, pripažinti „valstybės pagalba“.

11      2008 m. balandžio 22 d. Sprendimu Komisija prieš Salzgitter (C‑408/04 P, Rink. p. I‑2767, toliau – apeliacine tvarka priimtas sprendimas) Teisingumo Teismas atmetė priešpriešinį apeliacinį skundą. Tačiau jis panaikino šio sprendimo 7 punkte minėtą Sprendimą Salzgitter prieš Komisiją tiek, kiek jame pripažinti negaliojančiais ginčijamo sprendimo 2 ir 3 straipsniai. Teisingumo Teismas iš esmės pripažino, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nagrinėjamos bylos aplinkybėmis neišsiaiškino, ar Komisija akivaizdžiai nesiėmė veiksmų ir, įgyvendindama jai suteiktus kontrolės įgaliojimus, aiškiai pažeidė jai tenkančią rūpestingumo pareigą, kai 2000 m. birželio mėn. nagrinėjamą pagalbą pripažino nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodė ją susigrąžinti. Tada jis grąžino bylą Pirmosios instancijos teismui (toliau − Bendrasis Teismas), o sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priėmimą atidėjo.

 Procesas ir šalių reikalavimai po grąžinimo

12      Byla buvo paskirta Bendrojo Teismo septintajai išplėstinei kolegijai. Kadangi Bendrojo Teismo kolegijų sudėtis buvo pakeista, o teisėjas pranešėjas paskirtas į antrąją išplėstinę kolegiją, dėl to ši byla paskirta pastarajai kolegijai.

13      Remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 119 straipsnio 1 dalimi, ieškovė, Komisija ir kaip įstojusi į bylą šalis veikianti Vokietijos Federacinė Respublika pateikė pastabas raštu.

14      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių raštu atsakyti į kelis klausimus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytus terminus.

15      Per 2011 m. birželio 10 d. posėdį išklausytos žodinės šalių pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo užduotus klausimus. Šia proga Bendrasis Teismas išklausė D. Becker, kuris 1972–2002 metais dirbo kaip ieškovės Teisės skyriaus vadovas, ir Komisijos generalinio direktorato „Konkurencija“ padalinio vadovo D. Boeshertz, kuris buvo už bylą, kurioje pastarasis direktoratas priėmė ginčijamą sprendimą, atsakingas pranešėjas, parodymus.

16      Ieškovė ir Vokietijos Federacinė Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti negaliojančiais ginčijamo sprendimo 2 ir 3 straipsnius,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

o nepatenkinus šių reikalavimų,

–        pripažinti negaliojančiu ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame nurodytos 17 549 000 DEM dydžio investicijos ir 332 mln. DEM dydžio aplinkos apsaugos investicijos, nepatenkančios į EAPB sutarties taikymo sritį,

–        pripažinti negaliojančiu ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 2 dalies trečią sakinį ir įpareigoti Komisiją nustatyti realią įmonės gautą naudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

17      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

1.     Dėl reikalavimų, kuriais prašoma nurodyti Komisijai nustatyti realią naudą, kurią gavo ieškovė dėl pagalbos, priimtinumo

18      Kalbant apie ieškovės papildomai pateiktus reikalavimus, reikia pažymėti, kad ji prašo Bendrojo Teismo įpareigoti Komisiją nustatyti realią naudą, kurią ji gavo dėl ginčijamos pagalbos leidžiant mokesčio atidėjimus.

19      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad įgyvendindamas pagal SESV 263 straipsnį suteiktą kompetenciją pripažinti atitinkamą teisės aktą negaliojančiu Europos Sąjungos teismas neturi teisės duoti Sąjungos institucijoms nurodymų. Būtent atitinkama institucija pagal SESV 266 straipsnį turi imtis priemonių, kurios būtinos siekiant įvykdyti galimą teismo sprendimą pripažinti negaliojančiu, įgyvendindama, Sąjungos teismui prižiūrint, šioje srityje turimą diskreciją ir paisydama tiek teismo sprendimo, kurį privalo vykdyti, rezoliucinės dalies ir motyvų, tiek Sąjungos teisės nuostatų (šiuo klausimu žr. 1993 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Koelman prieš Komisiją, T‑56/92, Rink. p. II‑1267, 18 punktą ir 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alzetta ir kt. prieš Komisiją, T‑298/97, T‑312/97, T‑313/97, T‑315/97, T‑600/97–T‑607/97, T‑1/98, T‑3/98–T‑6/98 ir T‑23/98, Rink. p. II‑2319, 42 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

20      Iš to išplaukia, kad šio sprendimo 18 punkte nurodyti reikalavimai yra nepriimtini.

2.     Dėl esmės

21      Kadangi šio sprendimo 11 punkte minėtu apeliacine tvarka priimtu sprendimu skundžiamas teismo sprendimas buvo iš dalies panaikintas, o byla grąžinta Bendrajam Teismui, šis iš esmės nagrinėja septintąjį ieškinio pagrindą, kuriuo siekiama, kad būtų pripažinti negaliojančiais ginčijamo sprendimo 2 ir 3 straipsniai. Šiuo atveju reikia nustatyti, ar nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis Komisija aiškiai pažeidė jai tenkančią rūpestingumo pareigą ir akivaizdžiai nesiėmė veiksmų įgyvendindama jai suteiktus kontrolės įgaliojimus, kai 2000 m. birželio mėn. pripažino nesuderinama su bendrąja rinka nagrinėjamą pagalbą ir įpareigojo ją susigrąžinti.

22      Papildomai, jei šis ieškinio pagrindas, grindžiamas teisinio saugumo principo pažeidimu, bus atmestas, Bendrasis Teismas turi išnagrinėti kitus ieškinio pagrindus, dėl kurių sprendimo nepriėmė ir kuriais grindžiamas siauresnis prašymas dėl pripažinimo negaliojančiu. Šie ieškinio pagrindai atitinkamai susiję su tuo, kad Komisija neteisingai pripažino, jog kai kurioms investicijoms taikoma EAPB sutartis, kad dalis aptariamos pagalbos buvo skirta aplinkos apsaugai ir galiausiai su vertinimo klaida dėl su konkrečios diskonto normos nustatymo.

 Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu

23      Šio sprendimo 11 punkte minėtame apeliacine tvarka priimtame sprendime Teisingumo Teismas priminė, kad net jei nėra Bendrijos teisės aktų leidėjo nustatyto senaties termino, pagrindinis teisinio saugumo reikalavimas draudžia Komisijai be galo atidėlioti savo įgaliojimų įgyvendinimą (šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 100–103 punktai).

24      Teisingumo Teismas vis dėlto pabrėžė, kad valstybių narių pranešimas apie valstybės pagalbą yra pagrindinė Bendrijos priemonė ją kontroliuoti, todėl, jei apie šią pagalbą nepranešta, ją gavusios įmonės negali remtis teisėtu lūkesčiu (šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 104 punktas).

25      Teisingumo Teismas šiuo klausimu taip pat priminė, kad EAPB sutartyje numatytai valstybės pagalbai taikoma tvarka skiriasi nuo numatytosios EB sutartyje ypatingu griežtumu (šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 105 punktas).

26      Remdamasis tuo Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad kai EAPB sutarties taikymo srityje suteikta pagalba, apie kurią nepranešta, dėl Komisijos vėlavimo vykdyti jai suteiktus kontrolės įgaliojimus ir įgaliojimus įpareigoti susigrąžinti pagalbą šis sprendimas susigrąžinti tampa neteisėtas tik ypatingais atvejais, kai Komisijos neveikimas yra akivaizdus ir ji aiškiai pažeidė jai tenkančią rūpestingumo pareigą (šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 106 punktas).

27      Šiuo atžvilgiu reikia visų pirma pažymėti, kad neginčijama, jog Vokietijos Federacinė Respublika apie ginčijamą pagalbą Komisijai nepranešė. Todėl Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė jai pagal 1985 m. lapkričio 27 d. Komisijos sprendimo Nr. 3484/85/EAPB, nustatančio specialios pagalbos juodajai metalurgijai Bendrijos taisykles (OL L 340, p. 1, toliau – trečiosios pagalbos juodajai metalurgijai taisyklės), 6 straipsnį nuo šio sprendimo įsigaliojimo 1986 m. sausio 1 d. tenkančią pareigą (šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 93 punktas).

28      Kitaip nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, to, kad ji pažeidė jai tenkančią pareigą pranešti, nepaneigia aplinkybė, jog ieškovė dar prieš įsigaliojant trečiosioms pagalbos juodajai metalurgijai taisyklėms priėmė sprendimus dėl tam tikrų investicijų, kurių finansavimas, tapęs įmanomas dėl ZRFG 3 straipsnyje numatytos pagalbos tvarkos, turėjo būti vykdomas ir po šios datos.

29      Kaip Teisingumo Teismas priminė šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 91 punkte, kitaip nei EB sutartyje, EAPB sutartyje neskiriamos nauja pagalba ir esama pagalba, nes AP sutarties 4 straipsnio c punkte aiškiai ir griežtai draudžiama bet kokia forma teikiama valstybių narių pagalba.

30      Tai reiškia, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pareiga pranešti, kuri jai teko nuo trečiosios pagalbos juodajai metalurgijai taisyklių įsigaliojimo, šiuo atveju apėmė ir mokesčių lengvatas, kurias ieškovė gavo, remiantis ZRFG 3 straipsniu, nuo šių taisyklių įsigaliojimo, įskaitant lengvatas, susijusias su iki šios datos atliktomis investicijomis.

31      Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka taikant pagalbos juodajai metalurgijai taisykles vertinamas tik atsižvelgiant į taisykles, kurios galiojo tuomet, kai pagalba buvo realiai suteikta (žr. šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 92 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

32      Tačiau iš Vokietijos Federacinės Respublikos per teismo posėdį pateiktų paaiškinimų matyti, jog tam, kad galėtų gauti pagalbą pagal ZRFG 3 straipsnį, įmonė kiekvienais metais savo mokesčių deklaracijoje turėjo prašyti, kad būtų leidžiami ypatingi atskaitymai arba neapmokestinami atidėjimai pagal šią nuostatą. Taigi reikia pripažinti, kad Vokietijos Federacinė Respublika pagalbą ieškovei suteikė tuo laikotarpiu, kai galiojo trečiosios pagalbos juodajai metalurgijai taisyklės ir kai dėl to pagal šias taisykles šiai valstybei narei buvo nustatyta pareiga iš anksto pranešti apie nagrinėjamą pagalbą.

33      Todėl tokiomis sąlygomis reikia patikrinti, ar Komisijos elgesys atitiko šio sprendimo 26 punkte nurodytus kriterijus.

34      Ieškovė teigia, kad Komisija bent nuo 1982 m. turėjo informacijos apie jai suteiktą pagalbą. Po šios datos Komisija gavo kelias ieškovės veiklos ir metines finansines ataskaitas, iš kurių buvo aiškiai matyti, kad jai suteikta pagalba.

35      Ieškovė priduria, kad Komisija žinojo apie tai, jog Vokietijos Federacinė Respublika nepranešė apie šią pagalbą, nes ji jau buvo gauta tuo momentu, kai įsigaliojo trečiosios pagalbos juodajai metalurgijai taisyklės, todėl, šios valstybės narės nuomone, ta pagalba negalėjo būti kvalifikuojama kaip šių taisyklių 6 straipsnyje nurodyti „ketinimai“.

36      Ieškovės teigimu, Komisija nagrinėjamu atveju turėjo ypatingą rūpestingumo pareigą, nes priėmus šias trečiąsias taisykles iš esmės pasikeitė jos teisinė nuomonė dėl EAPB sutarties 4 straipsnio c punkto taikymo srities, ypač kiek tai susiję su regionine pagalba.

37      Ieškovė taip pat nurodo neatsiejamą ryšį, kuris, jos nuomone, egzistuoja tarp kvotų sistemos ir pagalbos kontrolės. Dėl to egzistuoja kompetentingų Komisijos tarnybų pareiga koordinuoti tarpusavyje veiksmus ir keistis informacija, siekiant atsižvelgti į neteisėtą pagalbą nustatant kvotas.

38      Komisija nesutinka su šiais argumentais. Ji tvirtina, kad neprivalėjo skaityti veiklos ataskaitų ir kad pastarosios ir metinės finansinės ataskaitos, nors grindžiamos ZRFG 3 straipsniu, neparodo ginčijamos pagalbos.

39      Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti ryšį, kurį Komisija nustatė tarp nepatvirtintos pagalbos suteikimo ir gamybos kvotų juodosios metalurgijos sektoriuje keisdama sistemą, įgyvendintą 1980 m. spalio 31 d. Sprendimu Nr. 2794/80/EAPB, nustatančiu gamybos kvotų sistemą juodosios metalurgijos pramonės įmonėms (OL L 291, p. 1).

40      Įsigaliojus 1983 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimui Nr. 2177/83/EAPB dėl tam tikrų juodosios metalurgijos pramonės gaminių priežiūros ir gamybos kvotų sistemos taikymo pratęsimo (OL L 208, p. 1), Komisija pagal šio sprendimo 15A straipsnį galėjo „atitinkamai sumažinti įmonės kvotas, jeigu buvo nustačiusi, kad šiai įmonei buvo suteikta pagalba, kuriai Komisija nebuvo pritarusi pagal Sprendimą Nr. 2320/81/EAPB, arba jei nebuvo tenkinamos pagalbos patvirtinimo sąlygos“. Pagal šią nuostatą „toks konstatavimas taip pat sąlygoja, kad atitinkamai įmonei suteiktos kvotos nebus peržiūrimos pagal [Sprendimo Nr. 2177/83] 14, 14A, 14B, 14C ar 16 straipsnius“. Iš esmės tapačios formuluotės buvo pakartotos vėlesniuose sprendimuose dėl priežiūros ir gamybos kvotų sistemos taikymo pratęsimo.

41      Būtent esant šioms aplinkybėms Teisingumo Teismas priminė, kad kvotų sistema ir pagalbos juodajai metalurgijai taisyklės kartu sudaro darnią sistemą, kuria siekiama bendro tikslo, t. y. skatinti gamybos bei pajėgumų derinimui prie prognozuojamos paklausos būtiną restruktūrizavimą ir atkurti Europos juodosios metalurgijos konkurencingumą; ir kad tai, jog vienos šių sistemų taikymo duomenys buvo naudojami taikant kitą sistemą, nėra nei savavaliavimas, nei diskriminacija (žr. šio sprendimo 7 punkte minėto Sprendimo Salzgitter prieš Komisiją 177 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

42      Iš to matyti, kad Komisija galėjo, taikydama šio sprendimo 40 punkte aprašytą priežiūros ir gamybos kvotų sistemą, patikrinti informaciją apie juodosios metalurgijos įmonių gaminamus produktus tam, kad nustatytų, ar gamybos pajėgumai išsaugoti arba padidinti ne dėl nepatvirtintos valstybės pagalbos, ir prireikus, ar buvo pagrįsta dėl to sumažinti įmonėms gavėjoms skiriamas kvotas.

43      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Komisija nuo 1988 m. pabaigos gaudavo įvairias ieškovės veiklos ir metines finansines ataskaitas: pirmosios iš jų buvo už 1987–1988 ūkinius metus. Konkrečiai kalbant, informacija buvo pateikta vykstant procedūroms, susijusioms su gamybos kvotų ieškovei skyrimu.

44      Taip pat neginčijama, kad pirmosiose veiklos ir metinėse finansinėse ataskaitose iš esmės buvo pateikti tokie patys duomenys kaip ir ieškovės pateiktose veiklos ir metinėse finansinėse ataskaitose už 1994–1995 ir 1996–1997 metus, kurios paskatino Komisiją pradėti tyrimą, kurio pabaigoje priimtas ginčijamas sprendimas. Šie duomenys pateikti šių įvairių dokumentų skiltyse, kuriose nurodomi ieškovės pagal ZRFG 3 straipsnį atlikti atidėjimai.

45      Tačiau tai, kad tarp 1987–1988 ūkinių metų veiklos ataskaitos ir metinių finansinių ataskaitų pateikimo ir to momento, kai Komisija įgyvendino jai suteiktus kontrolės įgaliojimus, praėjo keleri metai, nereiškia, kad nagrinėjamu atveju ji akivaizdžiai nesiėmė veiksmų ar kad aiškiai pažeidė savo pareigą.

46      Iš tikrųjų iš vien šiuose dokumentuose pateiktų duomenų akivaizdžiai nematyti, kad visi juose nurodomi atidėjimai arba jų dalis buvo kvalifikuotini kaip valstybės pagalba, „nesuderinama su bendrąja anglies ir plieno rinka“, kaip tai suprantama pagal AP 4 straipsnio c punktą.

47      Taigi, nuoroda į ZRFG 3 straipsnį ir trumpas juo remiantis padarytų ypatingų atskaitymų paaiškinimas akivaizdžiai neparodė, kad Vokietijos Federacinė Respublika pagalbą ieškovei suteikė taikydama sudėtingą mokesčio bazės sumažinimo mechanizmą, kurį, be kita ko, sudarė neapmokestinami atidėjimai ar leidžiami ypatingi atskaitymai pirmaisiais metais po tam tikrų investicijų.

48      Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad metinės finansinės ataskaitos už 1997–1998 m. ištraukoje, kurioje pateikiamas paaiškinimas apie atidėjimų ir ypatingųjų atskaitymų teisinius pagrindus, daroma nuoroda į kelis tuo metu galiojusius Vokietijos teisės aktus ir kad, be to, o tai neginčyta, aptariamoje ataskaitoje neišskirtos šių atidėjimų ir atskaitymų, grindžiamų kiekvienu iš šių teisinių pagrindų, sumos.

49      Tas pats galioja ir kitoms ieškovės Komisijai pateiktoms vėlesnių metų veiklos ataskaitoms ir metinėms finansinėms ataskaitoms, nes jose nėra jokios papildomos informacijos apie neapmokestinamų atidėjimų ir ypatingųjų atskaitymų, kuriais pasinaudojo ieškovė pagal ZRFG 3 straipsnį, kilmę ir pobūdį.

50      Galiausiai šių išvadų nepaneigia nė vienas ieškovės ir Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktas argumentas.

51      Taigi nagrinėjamu atveju nesvarbūs 1988 m. gruodžio 14 d. Komisijos laiškas ir jos 1991 m. gruodžio 18 d. sprendimas, kurie skirti Vokietijos Federacinei Respublikai ir kuriuose ji nusprendė, kad remiantis ZRFG 3 straipsniu padaryti neapmokestinamieji atidėjimai ir ypatingieji atskaitymai buvo valstybės pagalba, kuriai būtinas jos pritarimas, kaip tai suprantama pagal EB sutarties 92 straipsnio 1 dalį (po pakeitimo – EB 87 straipsnio 1 dalis).

52      Iš tikrųjų reikia priminti, kad EB ir EAPB sutartys yra atskiros sutartys. Todėl EB sutartis ir ja remiantis priimta antrinė teisė negali sukelti pasekmių EAPB sutarties taikymo srityje, nes EB sutarties nuostatos taikomos tik kaip pagalbinės, jei EAPB sutartis kažko konkrečiai nereglamentuoja (žr. šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 88 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

53      Šio sprendimo 51 punkte nurodyti dokumentai buvo parengti vykstant valstybės pagalbos, kuriai taikoma EB sutartis, suderinamumo kontrolės procedūroms po to, kai Vokietijos Federacinė Respublika pagal šią sutartį pranešė apie ZRFG 3 straipsnyje nustatytą pagalbos sistemą. Taigi šie dokumentai priskirtini kitai sričiai nei ta, kuri nagrinėjama šioje byloje. Todėl reikia pripažinti, kad jie nepašalino Komisijai kilusio sunkumo remiantis vien turimomis ieškovės veiklos ir metinėmis finansinėmis ataskaitomis nustatyti pagalbą, kurią ji pažeisdama EAPB sutarties 4 straipsnio c punkte įtvirtintą taisyklę galbūt gavo atlikusi neapmokestinamus atidėjimus ir ypatinguosius atskaitymus.

54      Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad minėtos veiklos ir metinės ataskaitos buvo pateiktos Komisijai vykstant procedūroms, kurios, skirtingai nei tos, per kurias išsiųstas šio sprendimo 51 punkte nurodytas laiškas ir priimtas tame pačiame punkte nurodytas sprendimas, nebuvo konkrečiai skirtos valstybės pagalbos kontrolei vykdyti.

55      Panašios išvados turi būti daromos dėl Komisijos Vokietijos Federacinei Respublikai skirto 1987 m. kovo 9 d. laiško. Jame Komisija darė nuorodą į ZRFG tik kviesdama Vokietijos Federacinę Respubliką pranešti jai apie juo remiantis suteiktos pagalbos sistemos pakeitimus, atsižvelgiant į EB sutarties 92 ir 93 straipsnius. Vokietijos Federacinės Respublikos į šį prašymą pateiktame 1987 m. balandžio 16 d. atsakyme nėra jokių duomenų, parodančių, kad šis susirašinėjimas buvo susijęs su pagalba, kuri nepateko į EB sutarties taikymo sritį. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad vienintelė pirminės teisės nuostata, nurodyta šiame atsakyme, yra EB sutarties 92 straipsnio 2 dalies c punktas.

56      Be to, priešingai nei ieškovė teigė per teismo posėdį, negalima kaltinti Komisijos, jog susirašinėdama su Vokietijos Federacine Respublika dėl ZRFG numatytos pagalbos sistemos ji konkrečiai nenurodė, kad jos laiškuose buvo kalbama ne apie galimą pagalbą, kuriai taikoma EAPB sutartis. Iš tikrųjų, kaip jau buvo priminta, trečiųjų pagalbos juodajai metalurgijai taisyklių, kurios taikomos nuo 1986 m. sausio 1 d., 6 straipsnyje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta pareiga pranešti Komisijai apie pagalbą, kuri galėjo būti suteikta ieškovei pagal ZRFG (šio sprendimo 11 punkte minėto apeliacine tvarka priimto sprendimo 93 punktas).

57      Be to, reikia atmesti ieškovės ir Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą, grindžiamą D. Becker parodymais dėl susitikimų su „Cadieux“ darbo grupės nariais, kuriuose jis dalyvavo 1982 m.

58      Pirma, nors šie parodymai liudija, kad Komisija tuo metu žinojo apie tai, jog ieškovė jau pasinaudojo priemonėmis, kurių imtasi pagal ZRFG, bendra nuoroda, kuri jame daroma į regioninę pagalbą, vis dėlto neleidžia įrodyti, kad tą pagalbą sudarė ZRFG 3 straipsniu grindžiami ypatingieji atskaitymai ar neapmokestinami atidėjimai, kaip antai tie, dėl kurių priimtas ginčijamas sprendimas. Beje, pagal ZRFG įmonėms buvo galima teikti kelių formų pagalbą.

59      Antra, pati ieškovė pripažino, kad 1981–1982, 1982–1983 ir 1983–1984 ūkiniais metais nedarė ypatingųjų atskaitymų ar neapmokestinamų atidėjimų pagal ZRFG. Taigi bet kuriuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika ieškovei pagalbą teikė nepastoviai laikotarpiu nuo iki šio sprendimo 57 punkte nurodytų susitikimų iki momento, kai Komisija susipažino su ieškovės veiklos ataskaita ir metinėmis finansinėmis ataskaitomis už 1987–1988 ūkinius metus.

60      Trečia, iš šių parodymų matyti, kad Komisija nepateikė prieštaravimų dėl ieškovei pagal ZRFG iki 1982 m. suteiktos pagalbos. Tačiau negalima pagrįstai ginčyti, kad Komisija negalėjo tuo momentu iš anksto numatyti, jog bus griežtinama pagalbos, kuriai taikoma EAPB sutartis, suteikimo tvarka, o tai ir buvo padaryta po trejų metų priimant trečiąsias pagalbos juodajai metalurgijai taisykles. Be to, nors, kaip matyti iš minėtų parodymų, Komisija galėjo nurodyti, kad galbūt ji kitaip vertins vėliau ieškovei pagal ZRFG suteiktą pagalbą, tai galiojo tik naujiems sprendimams dėl prašymų suteikti pagalbą pagal pagalbos juodajai metalurgijai taisykles, t. y. pasibaigus procedūroms, skirtoms patikrinti valstybės pagalbą, apie kurią Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai.

61      Kalbant apie pastarąjį aspektą, reikia pabrėžti ne tik tai, kad Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė pareigą pranešti apie nagrinėjamą pagalbą, kurią turėjo pagal trečiąsias pagalbos juodajai metalurgijai taisykles, bet ir tai, kad beveik treji metai praėjo tarp šių taisyklių įsigaliojimo 1986 m. ir momento, kai Komisija gavo ieškovės veiklos ataskaitą ir metines ataskaitas už 1987–1988 ūkinius metus.

62      Iš to matyti, kad net jei būtų įrodyta, jog Komisija 1982 m. žinojo apie ieškovei pagal ZRFG anksčiau suteiktą pagalbą, ši aplinkybė nepadėtų įrodyti, kad ji akivaizdžiai nesiėmė veiksmų ir aiškiai pažeidė jai tenkančią rūpestingumo pareigą, kai nepradėjo ieškovei suteiktos pagalbos suderinamumo tyrimo 1998 m. pabaigoje, gavusi ieškovės veiklos ataskaitą ir metines ataskaitas už 1987–1988 ūkinius metus.

63      Ieškovė ir Vokietijos Federacinė Respublika dar kartą teigia, kad aplinkybė, jog Komisija akivaizdžiai nesiėmė veiksmų ir aiškiai pažeidė jai tenkančią rūpestingumo pareigą, rodo tai, kad ji nuo 80-ųjų metų pradžios gaudavo įvairias ieškovės veiklos ir metines ataskaitas.

64      Nors nebūtina priimti sprendimo dėl to, ar ši informacija buvo pateikta, ir, jei taip, kurios Komisijos tarnybos ją gavo, reikia pažymėti, kad visiškai neįrodyta, jog minėtose veiklos ataskaitose ir metinėse finansinėse ataskaitose buvo daugiau informacijos, iš kurios būtų aiškiai matyti, kad Komisija suteikė ieškovei pagalbą taikydama sudėtingą mokesčio bazės sumažinimo mechanizmą, pagal kurį leidžiami ypatingieji atskaitymai ar neapmokestinami atidėjimai, nei 1987–1988 ūkinių metų veiklos ir metinėse ataskaitose.

65      Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad ieškovė, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 59 punkte neatliko ypatingųjų atskaitymų ir neapmokestinamų atidėjimų pagal ZRFG 3 straipsnį 1981–1982, 1982–1983 ir 1983–1984 ūkiniais metais, todėl ji neturėjo pagrindo daryti nuorodą į šią nuostatą savo veiklos ir metinėse finansinėse ataskaitose už šį laikotarpį.

66      Ieškovės teiginys, kad Komisija tik nuo 1998 m. pradėjo taikyti sankcijas už valstybės pagalbą, suteiktą mokesčių lengvatų forma, net jei būtų įrodytas, nagrinėjamu atveju yra netinkamas. Iš tikrųjų atsižvelgiant tik į atitinkamas EAPB straipsnio nuostatas ir jas įgyvendinant priimtas priemones, o ne į galimą ankstesnę Komisijos sprendimų priėmimo praktiką, reikia vertinti, ar tam tikra priemonė yra valstybės pagalba (žr. pagal analogiją 2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, C‑57/00 P ir C‑61/00 P, Rink. p. I‑9975, 52 ir 53 punktus ir 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T‑171/02, Rink. p. II‑2123, 177 punktą).

67      Iš to, kas pasakyta matyti, kad Komisija nagrinėjamu atveju be galo nevilkino savo įgaliojimų įgyvendinimo ir nepažeidė jai keliamo teisinio saugumo reikalavimo, todėl septintasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

68      Taigi reikia išnagrinėti tris ieškinio pagrindus, susijusius iš esmės su grąžintinos pagalbos sumos apskaičiavimu ir šios sumos sumažinimu.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su vertinimo klaida kvalifikuojant tam tikras investicijas kaip patenkančias į EAPB sutarties taikymo sritį

69      Ieškovė kaltina Komisiją, kad ši tam tikras mokesčių lengvatas, kuriomis ji galėjo pasinaudoti pagal ZRFG 3 straipsnį, pripažino kaip patenkančias į EAPB sutarties taikymo sritį, nors iš tikrųjų joms buvo taikoma EB sutartis.

70      Šios lengvatos susijusios su investicijomis, kurios sudarė 1,3 % visų pagal ZRFG 3 straipsnį subsidijuotų investicijų, ir jomis pasinaudojo ieškovės „savarankiški pelno siekiantys centrai“, t. y. socialinio pobūdžio įstaiga (Sozialwirtschaft), vandens valymo stotis (Wasserwerke), liejykla (Gießerei) ir vamzdžių gamykla (Rohrwerk). Dėl profesinio mokymo įstaigos (berufliche Bildung), nurodytos ginčijamo sprendimo 88 punkte, ieškovė pažymi, kad ji šiai įstaigai skirtų investicijų nebepripažįsta kaip nesusijusių su jos juodosios metalurgijos veikla. Pagalbos šiai įstaigai kvalifikavimas nebeaptariamas ieškovės ieškinyje.

71      Ieškovė visų pirma kaltina Komisiją, kad ši iš esmės rėmėsi UK Steel Association teiginiais, jog tam, kad apskaičiuojant pagalbą būtų atsižvelgta į šias lengvatas, į EAPB sutarties taikymo sritį nepatenkanti ieškovės veikla buvo traktuota kaip jos gamybinė veikla, kuriai taikoma EAPB sutartis, tačiau nepatikrino jų pagrįstumo. Ieškovė tvirtina, kad jos veikla, kuriai netaikoma EAPB sutartis, yra atskirta nuo jos veiklos, kuriai taikoma EAPB sutartis, tiek fiziškai, tiek buhalterinėje apskaitoje. Taigi ZRFG 3 straipsnio taikymas į EAPB sutarties taikymo sritį nepatenkančioms jos veiklos rūšims turėtų būti vertinamas tik pagal EB sutartį.

72      Antra, ji tvirtina, kad Komisija neįrodė realaus pelno, atsiradusio dėl nagrinėjamų mokestinių priemonių taikymo į EAPB sutarties taikymo sritį nepatenkančiai veiklą, priskyrimo EAPB sutartimi reglamentuojamai veiklai. Tokio pobūdžio piktnaudžiavimas nagrinėjamu atveju neįmanomas, nes, siekiant pasinaudoti ZRFG 3 straipsnyje numatytais ypatingaisiais atskaitymais, visų pirma reikėjo prieš tai padaryti ir įrodyti investicijas, su kuriomis jie susiję.

73      Komisija ginčija šiuos argumentus.

74      Visų pirma reikia atmesti ieškovės kaltinimą, kad Komisija iš esmės rėmėsi nepatikrintais, UK Steel Association pateiktais teiginiais dėl tam tikros ieškovės veiklos priskyrimo. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 89 punkto formuluotės, Komisija šiais teiginiais rėmėsi tik išsamumo sumetimais, tačiau jos sprendimas grindžiamas ir kitais motyvais.

75      Toliau reikia priminti, kad pagal AP 80 ir 81 straipsnius EAPB sutarties taisyklės taikomos tik įmonėms, vykdančioms gamybinę veiklą anglies ir plieno sektoriuje, ir kad šiuo atveju tik EAPB sutarties I priede išvardytus produktus apima sąvokos „anglis“ ir „plienas“. Todėl AP 4 straipsnio c punkte nustatytas draudimas įmonei taikomas tik tuomet, jeigu ji vykdo tokią gamybinę veiklą (šiuo klausimu žr. 1959 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimą Société des fonderies de Pont-à-Mousson prieš Haute Autorité, 14/59, Rink. p. 445, 467 ir 468 ir 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑334/99, Rink. p. I‑1139, 78 punktą).

76      Neginčytina, kad ieškovė, kai vykdo gamybinę veiklą plieno srityje, yra juodosios metalurgijos įmonė, atitinkanti AP 80 straipsnyje pateiktą apibrėžtį.

77      Tačiau aplinkybė, kad įmonė, kaip nagrinėjamu atveju, vykdo gamybinę veiklą plieno srityje, nereiškia, kad visa jos veikla turi būti laikoma veikla, kuriai taikoma EAPB sutartis (2001 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ESF Elbe-Stahlwerke Feralpi prieš Komisiją, T‑6/99, Rink. p. II‑1523, 60 punktas).

78      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad įmonėse, gaminančiose ir produktus, kuriems taikoma EAPB sutartis, ir produktus, kuriems taikoma EB sutartis, EAPB sutarties taikymas pagalbai, skirtai remti į jos taikymo sritį nepatenkantį gamybos sektorių, gali būti pateisinamas, kai egzistuoja reali rizika, kad bus piktnaudžiaujama šia pagalba gamybinės veiklos, patenkančios į šią taikymo sritį, naudai. Atsižvelgiant, pirma, į juodosios metalurgijos sektoriaus ypatybes, ir antra, į AP sutarties 4 straipsnio c punkte įtvirtintą griežtą ir absoliutų draudimą, būtų prieštaraujama EAPB sutartimi nustatytos sistemos tikslui, jeigu tiriant pagalbą, kuri galbūt galėtų būti naudinga į EAPB sutarties taikymo sritį patenkantiems įmonės gamybos sektoriams, būtų taikomos švelnesnės EB sutarties taisyklės (75 punkte minėto Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 84 punktas).

79      Iš to matyti, jog ieškovės kaltinimas, kad Komisija turėjo įrodyti, jog iš tikrųjų buvo piktnaudžiaujama mokesčių lengvatomis, susijusiomis su investicijomis, kurioms netaikoma EAPB sutartis, jos EAPB veiklos naudai, negali būti pripažintas pagrįstu, nes šiuo atžvilgiu piktnaudžiavimo rizika įrodyta pakankamai.

80      Tačiau pagal šio sprendimo 78 punkte minėtą teismo praktiką dar reikia, kad ši rizika būtų reali. Ši sąlyga tenkinama, be kita ko, jei „ieškovės veiklos organizacija nesuteikia pakankamai garantijų, leidžiančių atmesti galimybę, jog nagrinėjama pagalba investicijoms piktnaudžiaujama jos gamybinės veiklos, kuriai taikoma EAPB sutartis, naudai ir taip daromas poveikis konkurencijai į šios sutarties taikymo sritį patenkančioje rinkoje“ (77 punkte minėto Sprendimo ESF Elbe-Stahlwerke Feralpi prieš Komisiją 74 punktas). Taigi piktnaudžiavimo riziką turi patvirtinti rimti įrodymai, leidžiantys pagrįstai daryti prielaidą, kad pagalba gali, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, būti piktnaudžiaujama atitinkamos juodosios metalurgijos įmonės veiklos, kuriai taikoma EAPB sutartis, naudai.

81      Ginčijamame sprendime Komisija įvardijo du įrodymus, leidžiančius, jos nuomone, įrodyti piktnaudžiavimo riziką. Pirma, ji konstatavo, kad į ypatinguosiuos atskaitymus, taigi ir į suteiktą pagalbą, ieškovė atsižvelgė tik „bendrai“, o ne pelno siekiančių centrų lygiu. Antra, Komisija pažymėjo, kad neįrodyta, jog socialinio pobūdžio įstaiga vykdė tik į EAPB sutarties taikymo sritį nepatenkančią veiklą.

82      Dėl pirmojo įrodymo Komisija teigia, kad net jei tam tikros investicijos, kurioms taikytas ZRFG 3 straipsnis, galėjo būti atliktos ieškovei vykdant veiklą, kuriai netaikoma EAPB sutartis, vis dėlto ieškovė nevedė atskirai tokios veiklos ir veiklos, kuriai taikoma EAPB sutartis, buhalterinės apskaitos. Taigi tik SAG grupės lygiu galėjo būti piktnaudžiaujama pagalba EAPB gamybinės veiklos naudai.

83      Šią išvadą patvirtina Vokietijos Federacinės Respublikos Komisijai 2000 m. kovo 28 d. pranešime pateikta informacija, susijusi su „Salzgitter vidaus analitinės buhalterinės apskaitos sistemos principais“. Iš šio dokumento matyti, kad ypatingųjų atskaitymų „pelno siekiantys centrai“, nurodyti šio sprendimo 70 punkte, į apskaitą neįtraukė. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad, nepaisant šios informacijos, ji įtraukė ypatinguosius atskaitymus į savo buhalterinę apskaitą, atsižvelgdama į veiklą, su kuria jie susiję, t. y. kuriai taikoma EB sutartis arba kuriai taikoma EAPB sutartis.

84      Be to, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad piktnaudžiavimo rizika neįmanoma, kai kalbama apie paramos investicijoms priemones, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje. Nors tiesa, kad su tuo susijusios lengvatos skirtos konkrečioms investicijoms, pasinaudojimas ZRFG 3 straipsnyje numatytu mechanizmu nepriklauso nuo įmonės gavėjos veiklos srities. Ieškovė pasinaudojo mokesčių lengvatomis remdamasi šia nuostata vien dėl to, kad turėjo padalinių Zonenrandgebiet, nepaisant veiklos srities, kurioje buvo atliktos subsidijuojamos investicijos.

85      Iš to matyti, kad atsižvelgdama būtent į tai, kad ieškovė nevedė atskiros buhalterinės apskaitos, Komisija teisingai konstatavo, jog egzistavo reali rizika, kad ieškovės veiklai, kuri nepatenka į EAPB taikymo sritį, skirta pagalba galėjo būti piktnaudžiaujama veiklos, kuriai taikoma EAPB sutartis, naudai, todėl nepadarė šiuo atžvilgiu skirtumo nustatydama nagrinėjamos pagalbos skaičiavimo bazę.

86      Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ieškinio pagrindas, susijęs su vertinimo klaida kvalifikuojant tam tikras investicijas kaip patenkančias į EAPB sutarties taikymo sritį, turi būti atmestas.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad neatsižvelgta į aplinkybę, jog tam tikros investicijos buvo skirtos aplinkos apsaugai, ir su motyvavimo stoka

87      Ieškovė tvirtina, kad tarp 1985–1986 ir 1994–1995 m. laikotarpių jos aplinkos apsaugai skirtų investicijų suma buvo 332 mln. DEM; ši suma paskirstyta 44 projektams. Šiomis įvairiomis investicijomis buvo siekiama arba modernizuoti senus įrenginius, kad jie atitiktų naujas privalomas normas, arba modernizuoti senus įrenginius ir naujomis investicijomis pasiekti didesnį aplinkos apsaugos lygį, kai privalomų normų nėra.

88      Ieškovė pirmoje šio ieškinio pagrindo dalyje tvirtina, kad Komisija pasielgė neteisingai, kai šių investicijų atžvilgiu nepatvirtino mokesčių lengvatų, kurias jai suteikė Vokietijos Federacinė Respublika. Ieškovės teigimu, Komisija turėjo atsižvelgti į šiomis lengvatomis siekiamą aplinkos apsaugos tikslą ir atitinkamai įvertinti galimybę jas patvirtinti remiantis pagalbos juodajai metalurgijai taisyklėmis. Komisija nepakankamai atsižvelgė į dokumentus, kuriuos jai pateikė ieškovė ir Vokietijos Federacinė Respublika ir iš kurių buvo matyti, kad aptariamomis investicijomis ypač buvo siekiama sumažinti jos veiklos poveikį aplinkai.

89      Toliau antroje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė pabrėžia, kad tam tikros jos atitinkamu laikotarpiu atliktos investicijos galėjo būti kvalifikuotos kaip aplinkos apsaugos investicijos, kaip jos suprantamos pagal Einkommensteuergesetz (Pajamų mokesčio įstatymas, toliau – EStG) 7 straipsnio d punktą, todėl dėl šių investicijų bent iki 1990 m. gruodžio 31 d. buvo galima daryti ypatinguosius atskaitymus, analogiškus atliekamiems pagal ZRFG 3 straipsnį. Tačiau neginčytina, kad EStG 7 straipsnio d punkte įtvirtinta bendra visoje Vokietijoje, o ne tik Zonenrandgebiet taikoma apmokestinimo tvarka.

90      Šiuo atžvilgiu ieškovė nurodo pirmąjį kaltinimą, susijusį su motyvavimo stoka. Iš esmės Komisija nenurodė, kaip pirmesniame punkte minėtos su ypatingaisiais atskaitymais susijusios lengvatos, kurios pateko ir į ZRFG 3 straipsnio ir į EStG 7 straipsnio d punkto taikymo sritį, tenkino selektyvumo sąlygą. Taigi ginčijamame sprendime neįvardijamos priežastys, dėl kurių ieškovės iki 1990 m. gruodžio 31 d. pagal ZRFG 3 straipsnį gautos lengvatos dėl investicijų, skirtų sumažinti jos veiklos poveikį aplinkai, galėjo būti kvalifikuotos kaip pagalba, kaip ji suprantama pagal AP 4 straipsnio c punktą.

91      Antrajame kaltinime ieškovė teigia, kad mokesčių lengvatos, kurias ji gavo jos atliktų ypatingųjų atskaitymų forma ir kurios iki 1990 m. gruodžio 31 d. tenkino tiek ZRFG 3 straipsnio, tiek EStG 7 straipsnio d punkto taikymo sąlygas, negali būti pripažįstamos valstybės pagalba, nes nėra selektyvaus pobūdžio.

92      Galiausiai trečioje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė kaltina Komisiją, kad ginčijamo sprendimo dalyje, skirtoje aplinkos apsaugos investicijoms, Komisija netinkamai išnagrinėjo nemažai Vokietijos Federacinės Respublikos per administracinę procedūrą pateiktų dokumentų ir paaiškinimų siekiant įrodyti šiam tikslui gautos pagalbos suderinamumą. Todėl šis ginčijamo sprendimo aspektas irgi nepakankamai motyvuotas.

93      Komisija nesutinka su šiais kaltinimais. Konkrečiai kalbant, ji tvirtina, kad, kaip detaliai išdėstė ginčijamame sprendime, bet kuriuo atveju negalėjo patvirtinti pagalbos, kurią ieškovė teigia gavusi aplinkos apsaugos investicijoms. Iš tikrųjų Vokietijos Federacinė Respublika suteikė aptariamą pagalbą nepatikrinusi, ar ji buvo būtina siekiant investuoti į aplinkos apsaugą. Todėl ir ieškovė, ir Vokietijos vyriausybė nesugebėjo įrodyti, kad šios investicijos buvo būtinos siekiant apsaugoti aplinką.

94      Šiuo atžvilgiu reikia visų pirma nurodyti, kad Bendrasis Teismas 7 punkte minėto Sprendimo Salzgitter prieš Komisiją tam tikrose dalyse, kurių Teisingumo Teismas nepanaikino, bendrai nusprendė, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog ZRFG 3 straipsnyje numatytos mokestinės priemonės, kuriomis pasinaudojo ieškovė, buvo su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba.

95      Šią išvadą Bendrasis Teismas padarė išnagrinėjęs pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus, susijusius būtent su pagal ZRFG 3 straipsnį gautų lengvatų kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos ir klaida, kurią Komisija bet kuriuo atveju padarė, nes visos nagrinėjamos pagalbos nepripažino suderinama su EAPB sutartimi, remiantis AP 95 straipsniu.

96      Tačiau kadangi Bendrasis Teismas dar neturėjo progos pareikšti nuomonės dėl kaltinimo, kad nepakankamai atsižvelgta į aplinkybę, jog tam tikros ieškovės investicijos buvo skirtos aplinkos apsaugai, reikia pripažinti, kad pirmesniame šio sprendimo punkte pateikto samprotavimo dalis neturi reikšmės tam, kaip reikia atsakyti į pirmąsias dvi šio ieškinio pagrindo dalis. Tas pats galioja ir, atsižvelgiant į jo specifiką, antros dalies pirmajam kaltinimui, kad ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, kiek tai susiję su lengvatų, kurias apima tiek ZRFG 3 straipsnyje, tiek EStG 7 straipsnio d punkte numatyta sistema, selektyviu pobūdžiu.

97      Tačiau trečia ieškinio pagrindo dalis, kurioje bendrai nurodoma, kad nepakankamai motyvuota ginčijamo sprendimo dalis, skirta aplinkos apsaugos investicijoms, susipynusi iš esmės su vienu iš kaltinimų, nurodytų grindžiant aštuntąjį ieškinio pagrindą. Kadangi Bendrasis Teismas panaikinto sprendimo 184 punkte visą pastarąjį pagrindą atmetė, o Teisingumo Teismas šį Bendrojo Teismo samprotavimo aspektą patvirtino 11 punkte minėtame apeliacine tvarka priimtame sprendime, penktojo ieškinio pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad nepatvirtinta aplinkos apsaugai skirta pagalba

98      Kalbant apie pirmą dalį, visų pirma reikia pažymėti, kad nors aplinkos apsauga yra vienas iš esminių Sąjungos tikslų, būtinybė atsižvelgti į šį tikslą nepateisina AP 4 straipsnio c punkto netaikymo selektyvaus pobūdžio priemonėms (žr. pagal analogiją 2003 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 54 punktą).

99      Nustatant, ar nacionalinė priemonė yra valstybės pagalba, svarbus ne jos tikslas, bet poveikis (žr. pagal analogiją 1996 m. rugsėjo 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑241/94, Rink. p. I‑4551, 20 punktą ir 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑75/97, Rink. p. I‑3671, 25 punktą; 2008 m. lapkričio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hôtel Cipriani ir kt. prieš Komisiją, T‑254/00, T‑270/00 ir T‑277/00, Rink. p. II‑3269, 195 punktą). Todėl vien valstybės intervencija siekiamo aplinkos apsaugos tikslo nepakanka, kad ji automatiškai nebūtų laikoma „pagalba“ (žr. pagal analogiją 2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo British Aggregates prieš Komisiją, C‑487/06 P, Rink. p. I‑10505, 84 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

100    Tačiau ši analizė nedaro neigiamo poveikio sąlygų, kuriomis EAPB sutarties taikymo srityje valstybių narių arba jų savivaldos vieneto finansuojama arba iš valstybės lėšų teikiama pagalba juodajai metalurgijai gali būti laikoma suderinama su geru bendrosios rinkos veikimu, analizei (2006 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Lucchini prieš Komisiją, T‑166/01, Rink. p. II‑2875 ir 1997 m. rugsėjo 25 d. Sprendimas UK Steel Association prieš Komisiją, T‑150/95, Rink. p. II‑1433).

101    Toliau reikia priminti, kad 7 punkte minėto Sprendimo Salzgitter prieš Komisiją dalyje, kurios Teisingumo Teismas nepanaikino, Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pagrindą, grindžiamą tuo, kad nepatvirtinta ginčijama pagalba pagal AP 95 straipsnį.

102    Todėl šis kaltinimas susijęs tik su klausimu, ar pagalba, susijusi su šio sprendimo 87 punkte nurodytomis investicijomis, galėjo būti patvirtinta pagal kurias nors pagalbos juodajai metalurgijai taisykles.

103    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kitaip nei valstybės pagalbą reglamentuojančios EB sutarties nuostatos, pagal kurias Komisija nuolat įgaliojama priimti sprendimą dėl jos suderinamumo, pagalbos juodajai metalurgijai taisyklėse ši kompetencija Komisijai priskiriama tik konkretų laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 115 punktą ir 1998 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Preussag Stahl prieš Komisiją, T‑129/96, Rink. p. II‑609, 43 punktą).

104    Vadinasi jei Komisijai nepranešama apie pagalbą per taisyklėse tam tikslui nustatytą terminą, ji nebegali priimti sprendimo dėl šios pagalbos suderinamumo atsižvelgdama į šias taisykles (žr. 103 punkte minėto Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 116 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 1999 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, T‑158/96, Rink. p. II‑3927, 61 ir 62 punktus). Todėl pasibaigus taisyklių galiojimo laikotarpiui Komisija nebeturi teisės tvirtinti, atsižvelgiant į numatytas išimtis, pagalbos, apie kurią nepranešta pagal šias taisykles (žr. 103 punkte minėto Sprendimo Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 62 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

105    Be to, remiantis teisinio saugumo principu, pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka taikant pagalbos juodajai metalurgijai taisykles vertinamas tik atsižvelgiant į taisykles, kurios galiojo tuomet, kai pagalba buvo realiai suteikta. Šiuo atžvilgiu Bendrijos materialinės teisės normos turi būti aiškinamos kaip taikomos iki jų įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms tik tuo atveju, kai iš jų turinio, tikslo ar struktūros aiškiai matyti, kad joms būtina suteikti tokį poveikį (žr. 103 punkte minėto Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 117–119 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

106    Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad Vokietijos Federacinė Respublika nepranešė Komisijai apie pagalbą ir pažeidė nuo trečiųjų pagalbos juodajai metalurgijai taisyklių įsigaliojimo turėtą pareigą. Be to, pagalbos juodajai metalurgijai taisyklės, kurios galiojo tuo metu, kai ši pagalba buvo suteikta, nebegaliojo tada, kai priimtas ginčijamas sprendimas. Iš to matyti, kad ginčijamo sprendimo 137 punkte Komisija teisingai pažymėjo, jog tuo metu ji nebegalėjo tvirtinti ginčijamos pagalbos remdamasi nebegaliojančiomis pagalbos juodajai metalurgijai taisyklėmis.

107    Vis dėl to reikia įvertinti, atsižvelgiant į šio sprendimo 105 punkte primintą teismo praktiką, ar toks tvirtinimas galėjo būti grindžiamas šeštosiomis pagalbos juodajai metalurgijai taisyklėmis, kurios galiojo ginčijamo sprendimo priėmimo momentu. Iš tikrųjų šių taisyklių 3 straipsnyje numatyta galimybė pagalbą aplinkos apsaugai pripažinti suderinama su bendrąja rinka su sąlyga, kad ji atitinka valstybės pagalbą aplinkos apsaugai reglamentuojančių teisės aktų normas, kaip antai išdėstytas 1994 m. kovo 10 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 72, p. 3), paisant EAPB taikymo metalurgijos sektoriui kriterijų, apibrėžtų šių taisyklių priede.

108    Tačiau šeštųjų pagalbos juodajai metalurgijai taisyklių taikymas atgal įmanomas tik, kaip tai matyti iš tos pačios teismo praktikos, jeigu jis aiškiai išplaukia iš jų formuluotės, tikslų ar struktūros.

109    Tačiau jokioje minėtų taisyklių nuostatoje nenumatyta, kad jos gali būti taikomos atgaline data. Be to, iš vienų po kitų priimtų taisyklių struktūros ir tikslų matyti, kad kiekvienose iš jų įtvirtintos juodosios metalurgijos pramonės derinimo prie AP 2, AP 3 ir AP 4 straipsnių tikslų taisyklės atsižvelgiant į atitinkamu laikotarpiu egzistuojančius poreikius. Todėl tam tikru laikotarpiu, atsižvelgiant į to laikotarpio situaciją, priimtų taisyklių taikymas ankstesniu laikotarpiu suteiktai pagalbai neatitinka tokios rūšies teisės akto struktūros ar tikslų (žr. pagal analogiją 103 punkte minėto Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 120 punktą).

110    Iš to matyti, kad Komisija tuo metu, kai priėmė ginčijamą sprendimą, negalėjo patvirtinti pagalbos, kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė ieškovei laikotarpiu nuo 1985–1986 iki 1994–1995 ūkinių metų, nei remdamasi vienomis po kitų tais ūkiniais metais galiojusiomis pagalbos juodajai metalurgijai taisyklėmis, nei šeštosiomis pagalbos juodajai metalurgijai taisyklėmis.

111    Todėl pirma ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl antros dalies, kurioje nurodoma, kad ieškovei taikytos mokesčių lengvatos dėl aplinkos apsaugos investicijų, kurios iki 1990 m. gruodžio 31 d. pateko ir į ZRFG 3 straipsnio, ir į EStG 7 straipsnio d punkto taikymo sritį, nebuvo selektyvios, ir tai, kad trūko motyvavimo

–       Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su motyvavimo stoka

112    Kalbant apie pirmąjį kaltinimą, visų pirma reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, susijusią su EB 253 straipsniu, galiojančią ir AP 15 straipsnio atveju, šioje nuostatoje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti šį aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuoti asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jam priskirtą kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, būtent į akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį ir asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir tiesiogiai su juo susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimų (2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑501/00, Rink. p. I‑6717, 73 punktas).

113    Motyvuojant nereikalaujama nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir į priėmimo aplinkybes, bei visas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas (112 punkte minėto 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją 73 punktas; žr. pagal analogiją 1996 m. vasario 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑56/93, Rink. p. I‑723, 86 punktą ir 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo Siemens prieš Komisiją, C‑278/95 P, Rink. p. I‑2507, 17 punktą).

114    Be to, net jei motyvuodama savo sprendimus, kuriuos priima siekdama užtikrinti konkurencijos taisyklių taikymą, Komisija nėra įpareigota aptarti visų fakto ir teisės klausimų bei argumentų, dėl kurių priėmė tokį sprendimą, vis dėlto pagal AP 15 straipsnį turi bent nurodyti faktus ir argumentus, turinčius esminę reikšmę jos sprendimo turiniui, kurie leistų Sąjungos teismui ir suinteresuotosioms šalims susipažinti su sąlygomis, kuriomis ji taikė Sutartį (žr. pagal analogiją 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 95 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

115    Motyvavimo pareiga, taikoma priemonę kvalifikuojant kaip pagalbą, reikalauja, kad būtų nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija mano, jog aptariama priemonė patenka į AP 4 straipsnio c punkto taikymo sritį (žr. pagal analogiją 2009 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją ir Wam, C‑494/06 P, Rink. p. I‑3639, 49 punktą; 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 64 punktą ir Cityflyer ExprESS prieš Komisiją, T‑16/96, Rink. p. II‑757, 66 punktą).

116    Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalbos sąvoka turi būti apibrėžta atsižvelgiant tik į valstybės intervencijos poveikį (113 punkte minėto 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją 79 punktas ir 99 punkte minėto Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 85 punktas; 2000 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CETM prieš Komisiją, T‑55/99, Rink. p. II‑3207, 53 punktas). Pagal Sąjungos teisę valstybės pagalba reiškia, kad taikant konkrečią teisinę tvarką valstybės priemone tam tikrai įmonei ar prekių gamybai suteikiamas pranašumas, palyginti su kitomis, kurių, atsižvelgiant į minėtos tvarkos siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši (žr. pagal analogiją 2001 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C‑143/99, Rink. p. I‑8365, 41 punktą; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo GIL Insurance ir kt., C‑308/01, Rink. p. I‑4777, 68 punktą ir 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C‑172/03, Rink. p. I‑1627, 40 punktą).

117    Be to, reikia priminti, kad valstybės priemonės specifinis ar selektyvus pobūdis yra vienas iš valstybės pagalbos sąvokos požymių ir pagal EAPB sutartį (1998 m. gruodžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ecotrade, C‑200/97, Rink. p. I‑7907, 34 punktas), nors šis kriterijus nėra konkrečiai nurodytas AP 4 straipsnio c punkte. Iš šio principo, be kita ko, išplaukia, kad Komisija negali pagalbą gavusiai įmonei taikyti Sąjungos teisėje nenumatytos sankcijos ir reikalauti grąžinti didesnę nei jos gautą pagalbą sudarančią sumą, net jei ji taikoma praėjus nemažai laiko po aptariamos pagalbos suteikimo (99 punkte minėto 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją 65 punktas ir 116 punkte minėto Sprendimo CETM prieš Komisiją 164 punktas).

118    Nagrinėjamu atveju neginčyta, kad bent iki 1990 m. gruodžio 31 d. EStG 7 straipsnio d punkte buvo įtvirtinta sistema, leidžianti Vokietijoms įmonėms atlikti ypatinguosius atskaitymus dėl aplinkos apsaugos investicijų, kuri buvo taikoma visoje Vokietijos teritorijoje, vadinasi, ir Zonenrandgebiet. Šios mokesčių lengvatos, savo forma ir finansinėmis pasekmėmis panašios į ypatinguosius atskaitymus, atliekamus pagal ZRFG 3 straipsnį, vis dėlto nebuvo kumuliuojamos su lengvatomis dėl tam tikrų investicijų.

119    Šiuo atžvilgiu reikia, be abejo, konstatuoti, kad Vokietijos Federacinė Respublika 1999 m. gegužės 10 d. Komisijai adresuotame laiške vykstant šios pradėtai procedūrai dėl ieškovei pagal ZRFG 3 straipsnį suteiktos pagalbos nurodė pagrindinius mokesčių lengvatų dėl aplinkos apsaugos investicijų sistemos, numatytos EStG 7 straipsnio d punkte, bruožus. Be to, ji patikslino, kad ši sistema leido ypatinguosius atskaitymus, panašius į numatytuosius ZRFG 3 straipsnyje, ir nurodė, kad ši sistema buvo numatyta bendrojoje mokesčių teisėje ir ja Vokietijoje galėjo pasinaudoti bet kuri įmonė, atliekanti investicijas, tenkinančias EStG 7 straipsnio d dalyje įtvirtintas sąlygas. Vokietijos Federacinė Respublika taip pat pažymėjo, kad tokios mokesčių lengvatos buvo alternatyva mokesčių lengvatoms, taikomoms pagal ZRFG 3 straipsnį, ir kad ypatingieji atskaitymai abiem atvejais neturėjo viršyti 50 %. Tame pačiame laiške Vokietijos Federacinė Respublika galiausiai nurodė, kad tam tikros ieškovės ginčijamu laikotarpiu atliktos investicijos, kurių pobūdis ir dydis buvo išsamiai nurodyti šio laiško 2 priede, atitiko EStG 7 straipsnio d punkte įtvirtintos sistemos taikymo sąlygas. Ši 1999 m. gegužės 10 d. laiško ištrauka pakartota Vokietijos Federacinės Respublikos 2000 m. sausio 17 d. Komisijai adresuotame laiške.

120    1999 m. spalio 14 d. Komisijai adresuotame laiške Vokietijos Federacinė Respublika, be kita ko, pateikė tam tikrus papildomus patikslinimus dėl ieškovės atliktų investicijų, skirtų sumažinti jos veiklos poveikį aplinkai, ypač dėl jų techninių charakteristikų, jų indėlio į aplinkos apsaugą ir kiekvienos iš šių investicijų konkrečios dalies, skirtos aplinkos apsaugai.

121    Tačiau, kaip teisingai pastebi Komisija, vykstant administracinei procedūrai Vokietijos Federacinė Respublika netvirtino, kad ZRFG 3 straipsnyje ir EStG 7 straipsnio d punkte numatytų sistemų koegzistavimas galėjo paneigti dalies ginčijamų lengvatų, kurias gavo ieškovė, selektyvumą. Be to, iš bylos medžiagos nematyti ir net nebuvo teigiama, kad ieškovė pateikė tokį argumentą bendraudama su Komisija vykstant administracinei procedūrai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į šio sprendimo 113 punkte primintus principus, reikia pripažinti, kad Komisija neturėjo ginčijamame sprendime nurodyti konkrečių motyvų dėl selektyvumo klausimo, kurį iškėlė ieškovė šiame ieškinyje.

122    Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas ir nebūtina vertinti, ar tokie motyvai išplaukia iš paaiškinimų, kuriuos Komisija pateikė ginčijamo sprendimo 134 ir paskesniuose punktuose.

–       Dėl antrojo kaltinimo, kad dalis ginčijamų lengvatų nėra selektyvios

123    Kalbant toliau apie antrąjį kaltinimą, kad Komisija padarė klaidą, nes į ginčijamos pagalbos skaičiavimo bazę įtraukė mokesčių lengvatas, kuriomis ieškovė pasinaudojo dėl investicijų, skirtų sumažinti jos veiklos poveikį aplinkai, kurios iki 1990 m. gruodžio 31 d. pateko ir į ZRFG 3 straipsnio, ir į EStG 7 straipsnio d punkto taikymo sritį, nes jos nebuvo selektyvaus pobūdžio, reikia pažymėti, kad jis nepagrįstas.

124    Pirma, reikia pabrėžti, kad nagrinėjamu atveju konkrečiai neįrodyta, jog tam tikroms ieškovės remiantis ZRFG 3 straipsniu padarytoms investicijoms iki 1990 m. gruodžio 31 d. galėjo būti taikoma ypatingųjų atskaitymų sistema, numatyta EStG 7 straipsnio d punkte.

125    Antra, naudojimasis ZRFG 3 straipsnyje numatytomis lengvatomis buvo siejamas su geografine sąlyga, t. y. pramonės įmonė turėjo būti Zonenrandgebiet. Iš šios nuostatos formuluotės nematyti, kad ypatingieji atskaitymai ir neapmokestinami atidėjimai buvo siejami su investavimu siekiant apsaugoti aplinką.

126    Trečia, kadangi Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo sprendimais, priimtais šioje byloje buvo patvirtinta, kad dėl tokios sistemos ieškovė gavo valstybės pagalbą, ši pagalba kartu negali būti laikoma bendra priemone, kuriai netaikomas AP 4 straipsnio c punkte suformuluotas draudimas, nes ja siekiama apsaugoti aplinką. Kaip matyti iš šio sprendimo 99 punkte minėtos teismų praktikos, nustatant, ar nacionalinė priemonė yra valstybės pagalba, svarbus ne jos tikslas, bet poveikis. Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ZRFG 3 straipsnis sudarė galimybę ieškovei gauti mokesčių lengvatas, nepaisant aplinkos apsaugos tikslo, siekiamo tam tikru atveju investicijomis, dėl kurių galima atlikti ypatinguosius atskaitymus.

127    Ieškovės tam tikrose metinėse finansinėse ataskaitose pateiktos nuorodos į EStG 7 straipsnio d punktą, teigiant, kad neapmokestinamus atidėjimus ji galėjo atlikti remdamasi šiuo pagrindu, negali paneigti šios išvados, atsižvelgiant būtent į tai, kad šiuo pagrindu gautos lengvatos nebuvo kumuliuojamos su lengvatomis, kurias ieškovė gavo pagal ZRFG 3 straipsnį, tačiau nebūtinai buvo su pastarosiomis nesuderinamos. Išnagrinėjus metines veiklos ataskaitas vis dėlto matyti, kad įvairių investicijų ir įvairių sumų, atsižvelgiant į skirtingas tvarkas, atžvilgiu ir įvairiuose balansuose ieškovė rėmėsi tai ZRFG 3 straipsniu, tai EStG 7 straipsnio d punktu.

128    Galiausiai, ketvirta, priešingai nei teigia ieškovė, ZRFG 3 straipsnis negali būti prilyginamas EStG 7 straipsnio d punktui. Kaip pripažįsta pati ieškovė, EStG 7 straipsnio d punkte numatytus specialiuosius atskaitymus iki 1990 m. gruodžio 31 d. galėjo daryti bet kuri įmonė, kuri Vokietijoje investavo į aplinkos apsaugą paisydama šiame straipsnyje numatytų reikalavimų. Tačiau, kaip pripažįsta ir ieškovė, ši nuostata, kitaip nei ZRFG 3 straipsnis, nesiejama su investicijų vietos Vokietijos geografiškai apibrėžtoje teritorijoje sąlyga. Atvirkščiai, galimybės pasinaudoti ZRFG 3 straipsnyje numatytomis priemonėmis sąlygos buvo susijusios ne su subsidijuojamų investicijų aplinkos apsaugos ar ekologiškumo tikslu, o tik su tuo, kad jos buvo atliktos vienoje ar keliose Zonenrandgebiet esančiose įmonėse. Tai, kad ieškovė galėjo tam tikru atveju pasinaudoti ZRFG 3 straipsnyje numatyta sistema, kaip teigė Vokietijos Federacinė Respublika vykstant administracinei procedūrai, nereiškia, kad ieškovės pagal ZRFG 3 straipsnį gautos lengvatos nebuvo valstybės pagalba ir kad sąlygos pagalbai suteikti šiuo pagrindu nesiskiria nuo EStG 7 straipsnio d punkte numatytų sąlygų.

129    Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 111 ir 122 punktuose išdėstytas išvadas, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su tariama vertinimo klaida nustatant konkrečią diskonto normą, aiškumo trūkumu, kiek tai susiję su atsižvelgimu į pelno mokesčio tarifą, ir motyvavimo stoka

130    Visų pirma reikia pažymėti, kad Komisija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju negalėjo nustatyti bendros suteiktos pagalbos sumos. Tačiau skaičiuodama nagrinėjamos pagalbos intensyvumą ji rėmėsi trimis skaičiavimo elementais, leidžiančiais nustatyti tikrąją grąžintinos pagalbos investicijoms sumą (toliau – grynasis subsidijos ekvivalentas). Remiantis ginčijamo sprendimo 93–104 punktais, šie trys elementai yra mokesčio tarifas, diskonto norma (arba orientacinė norma) ir atliktų investicijų pobūdis.

131    Šiuo ieškinio pagrindu ieškovė ginčija, pirma, Komisijos taikytas diskonto normas. Ji mano, antra, kad sprendime trūksta aiškumo, kalbant apie priemonę, pagal kurią turi būti atsižvelgiama į pelno mokesčio tarifą apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su vertinimo klaida Komisijai nustatant konkrečias diskonto normas

132    Iš ginčijamo sprendimo 97 punkto matyti, kad diskonto norma apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą yra „pagalbos suteikimo momentu regionui galiojanti orientacinė norma“. Kadangi pagalba buvo teikiama tam tikrais laikotarpiais, Komisija kiekvieniems 1986−1995 laikotarpio metams taikė skirtingą normą, galiojusią Vokietijai, remdamasi grynojo subsidijos ekvivalento apskaičiavimo sistema, numatyta pagalbai investicijai pagal 1998 m. kovo 10 d. Regioninės pagalbos gaires (OL C 74, p. 9).

133    Ieškovė teigia, kad taikant šį skaičiavimo metodą neatsižvelgiama į jos individualią padėtį ir reikalaujama grąžinti sumą, kuri yra didesnė nei ta, kurią ji realiai gavo pagal ZRFG 3 straipsnį. Ieškovė mano, kad orientacinė norma turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į palūkanų normas, kurias ji gavo nuo 1985–1986 iki 1997–1998 ūkinių metų investavusi lėšų perteklių, atsiradusį dėl ypatingųjų atskaitymų, t. y. vidutiniškai 5,99 %, kalbant apie visus šiuos ūkinius metus.

134    Ieškovė taip pat kaltina Komisiją, kad ji neatsižvelgė į po 1994–1995 ūkinių metų taikytas normas, nors apskaičiuojant normas reikėjo atsižvelgti į laikotarpį nuo to momento, kai pasinaudota teise atlikti ypatinguosius atskaitymus iki grąžintinos sumos nustatymo.

135    Visiškai neginčydama, kad kiekvieniems 1986–1995 laikotarpio metams taikytos orientacinės normos buvo nustatytos neatsižvelgiant į individualią ieškovės padėtį, Komisija mano, kad „orientacinės palūkanos šiuo atveju atspindi didžiausią finansinę naudą, kurią gavėjas gauna dėl suteiktos pagalbos (ginčijamo sprendimo 158 punktas).

136    Taigi, reikia nustatyti, ar Komisija teisingai, pirma, kaip diskonto normą taikė orientacines normas, naudojamas apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą Vokietijoje suteiktos regioninės pagalbos atveju, ir, antra, šiuo atveju neatsižvelgė į orientacines normas, taikytas 1996–1998 m.

–       Dėl pirmojo kaltinimo, kad diskonto norma nustatyta remiantis normomis, naudotomis apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą regioninės pagalbos atveju

137    Visų pirma reikia priminti, kad neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos susigrąžinimu siekiama atkurti iki šios pagalbos suteikimo buvusią padėtį ir jis iš esmės nelaikytinas neproporcinga priemone atsižvelgiant į AP 4 straipsnio c punkto tikslus (žr. 103 punkte minėto Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 157 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

138    Tačiau šis susigrąžinimas gali apimti tik finansinę naudą, kurią gavėjas faktiškai gavo dėl suteiktos pagalbos, ir jis turi būti šiai proporcingas (žr. pagal analogiją 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Siemens prieš Komisiją, T‑459/93, Rink. p. II‑1675, 99 punktą).

139    Be to, jeigu pagalba suteikiama mokesčio atidėjimo keleriems metams, taigi nemokamo lėšų suteikimo arba nulinės palūkanų normos paskolos forma, siekiant atkurti ankstesnę padėtį, reikia įpareigoti padengti visas palūkanas, kurias gavėjas būtų turėjęs sumokėti pagal rinkoje taikomas normas (žr. pagal analogiją 115 punkte minėto Sprendimo Cityflyer ExprESS prieš Komisiją 56 punktą).

140    Komisija, įpareigodama atkurti ankstesnę padėtį, turi teisę nustatyti palūkanų normą, kuri leistų atkurti tokią padėtį (103 punkte minėto Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 161 punktas). Todėl vykdydamas tokios teisės įgyvendinimo kontrolę Sąjungos teismas turi ne Komisijos vertinimą šiuo klausimu pakeisti savuoju, bet išnagrinėti, ar atliekant šį vertinimą nepadaryta akivaizdi klaida ir nepiktnaudžiauta įgaliojimais (103 punkte minėto Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją 161 punktas; žr. pagal analogiją 2002 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑456/00, Rink. p. I‑11949, 41 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 56 punktą ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BFM ir EFIM prieš Komisiją, T‑126/96 ir T‑127/96, Rink. p. II‑3437, 81 punktą).

141    Kalbant apie taikytinų normų nustatymą, reikia priminti, kad orientacinės normos turi atspindėti visose valstybėse narėse galiojančių palūkanų vidutinį dydį. Taigi orientacinė norma yra tinkamas paskolų, skirtų pramonės investicijoms, rinkos normų rodiklis (1988 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 102/87, Rink. p. 4067, 25 punktas).

142    Šiuo atžvilgiu jau buvo nuspręsta, kad dėl teisinio saugumo ir vienodo vertinimo sumetimų Komisija paprastai gali pripažinti, kad teisėta taikyti orientacinę normą, galiojusią tam tikru laikotarpiu visoms tuo laikotarpiu suteiktoms paskoloms (žr. pagal analogiją 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, C‑278/00, Rink. p. I‑3997, 62 punktą).

143    Be to, Komisija teisėtai kaip orientacinę normą pasirinko normas, taikomas vertinant regioninę pagalbą, kurios periodiškai skelbiamos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, nes šiomis palankiomis palūkanų normomis, taikomomis geros būklės įmonėms, buvo remiamasi vertinant, ar nėra pagalbos požymių, jei apie ginčijamą tvarką pranešta (žr. pagal analogiją 2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑222/04, Rink. p. II‑1877, 70 punktą).

144    Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia priimti sprendimą dėl pirmojo kaltinimo.

145    Remdamasi išvada, kad nagrinėjamu atveju sunku nustatyti ieškovės realiai gautą naudą dėl galimo lėšų pertekliaus investavimo ir kad dėl to gali kilti neatitikimų tarp įmonių dėl jų finansinės politikos, Komisija ginčijamame sprendime nusprendė, kad buvo tinkama kaip diskonto normą pasirinkti orientacines normas, taikytas regioninės pagalbos atveju ir galiojusias ginčijamos pagalbos suteikimo laikotarpiu, t. y. 1986−1995 metais.

146    Tačiau ieškovė, šiuo klausimu palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, teigia, kad šios vienodos normos, nurodytos ginčijamo sprendimo 97 punkte, yra didesnės už tas, kuriomis ji galėjo pasinaudoti dėl lėšų pertekliaus, atsiradusio dėl ypatingųjų atskaitymų ir neapmokestinamų atidėjimų pagal ZRFG 3 straipsnį, investavimo. Todėl diskonto norma turėjo būti nustatyta vien remiantis paskolų davėjų šiuo laikotarpiu siūlytomis normomis.

147    Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad ieškovė dėl ZRFG 3 straipsnyje numatytų ypatingųjų atskaitymų ir neapmokestinamų atidėjimų pasinaudojo mokesčio atidėjimu, kuris, kaip teisingai nurodė Komisija ginčijamo sprendimo 61 punkte, prilygo nulinės palūkanų normos paskolai, atsižvelgiant į atidėto mokesčio sumą ir atidėjimo laikotarpį. Taigi, nors įmonė pasibaigus investicijų atskaitymų laikotarpiams turėjo sumokėti atidėto mokesčio sumą, ji neturėjo mokėti palūkanų už jos dispozicijoje atidėjimo laikotarpiu turimas sumas.

148    Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 139 punkte primintą principą, reikia pripažinti, kad reali ieškovės gauta nauda prilygo palūkanų, kurias ji būtų turėjusi sumokėti pagal rinkos normą, sumą, jeigu būtų turėjusi skolintis lėšų, atitinkančių atidėto mokesčio sumą.

149    Be to, iš sprendimo 141–143 punkte primintos teismų praktikos matyti, kad Komisija šiomis aplinkybėmis galėjo teisėtai kaip diskonto normą pasirinkti orientacines normas, taikomas vertinant regioninės pagalbos schemas.

150    Konkrečiai tariant, kaip teigia Komisija, paskolų davėjų siūlomų normų, kurios iš esmės yra mažesnės nei paskolų gavėjų normos, taikymas atidėtoms mokesčių sumoms nagrinėjamu atveju lemtų paradoksalią situaciją, kai skaičiuojant pagalbos intensyvumą naudą gautų ieškovė būtent dėl lėšų pertekliaus, atsiradusio dėl neteisėtų Vokietijos valdžios institucijų veiksmų. Dėl tokio pasirinkimo galbūt reikėtų taikyti kitokį pagalbos intensyvumo skaičiavimo metodą ne tik atsižvelgiant į tai, ar aptariama pagalba suteikiama mokesčio atidėjimo ar lengvatinės paskolos arba net nulinės palūkanų normos paskolos forma dėl investicijų, bet ir į, kiek tai susiję su mokesčio atidėjimu, tai, ar įmonė, kuri juo pasinaudojo, būtų turėjusi, jei pagalba būtų nesuteikta, imti paskolą siekdama atlikti atitinkamas investicijas.

151    Iš to matyti, kad ieškovei ir Vokietijos Federacinė Respublikai nepavyko įrodyti Komisijos padarytos teisės ar akivaizdžios vertinimo klaidos nustatant diskonto normą, taikomą mokesčių atidėjimams, kuriais pasinaudojo ieškovė.

152    Todėl reikia atmesti pirmąjį kaltinimą kaip nepagrįstą.

–       Dėl antrojo kaltinimo, kad buvo būtina atsižvelgti į diskonto normas, taikytas laikotarpiu nuo 1995–1996 iki 1997–1998 ūkinių metų

153    Ieškovė mano, kad Komisija, skaičiuodama pagal ZRFG 3 straipsnį gautą pagalbą, turėjo atsižvelgti ne tik į orientacines normas, taikytas laikotarpiu nuo 1985–1986 iki 1994–1995 ūkinių metų, bet ir į orientacines normas, taikytas laikotarpiu nuo 1995–1996 iki 1997–1998 ūkinių metų. Ieškovė tvirtina, kad vertinant pagalbą reikia atsižvelgti į laikotarpį nuo to momento, kai pasinaudota teise atlikti ypatinguosius atskaitymus iki to momento, kai nustatyta grąžintina suma.

154    Komisija neatsižvelgė į tais metais Vokietijoje taikytas orientacines normas motyvuodama tuo, kad aptariamos priemonės susijusios su 1986–1995 m., todėl reikia apsiriboti šio laikotarpio analize.

155    Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad iš ieškinio teksto matyti, jog šis kaltinimas turi būti suprastas kaip susijęs vien su orientacinėmis normomis, taikytomis apskaičiuojant pagalbą, suteiktą ieškovės atliktų specialių atskaitymų forma pagal ZRFG 3 straipsnį, o ne remiantis šiuo pagrindu atliktų neapmokestinamų atidėjimų forma.

156    Be to, šio sprendimo 137–152 punktuose išnagrinėjus pirmąjį kaltinimą matyti, kad Komisija nepadarė klaidos, kai ginčijamo sprendimo 97 punkte nustatė diskonto normą remdamasi normomis, naudotomis apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą teikiant regioninę pagalbą Vokietijoje.

157    Toliau reikia pažymėti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 92 punkte konkrečiai nurodė, jog šio sprendimo dalykas atitinkamai buvo ypatingieji atskaitymai ir neapmokestinami atidėjimai, kuriuos ieškovė atliko 1986–1995 m., pažeisdama AP 4 straipsnio c punkte nustatytą draudimą. Tame pačiame sprendimo punkte pateikiamoje lentelėje parodyta, kad 484 mln. Vokietijos markių suma susidarė dėl ypatingųjų atskaitymų, o 367 mln. Vokietijos markių suma − dėl neapmokestinamų atidėjimų, todėl šios sumos turėjo būti naudojamos apskaičiuojant visą pagalbą, kurią realiai gavo ieškovė. Beje, šios sumos atitinka tas, kurios buvo nurodytos ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje.

158    Taigi, ieškovė savo argumentais iš esmės kritikuoja tą faktą, kad Komisija, apskaičiuodama grąžintiną pagalbą, nepasirinko diskonto normų, kurios buvo taikomos laikotarpiu nuo 1995–1996 iki 1997–1998 ūkinių metų. Šiuo atžvilgiu reikėtų atsižvelgti į lengvatas, kuriomis nagrinėjamu laikotarpiu toliau naudojosi ieškovė dėl pagal ZRFG 3 straipsnį atliekamų ypatingųjų atskaitymų.

159    Vis dėlto pakanka konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 157 punkte pateiktos analizės, minėtos lengvatos, net jeigu būtų įrodytos, nėra ginčijamo sprendimo dalykas, todėl šis kaltinimas nepagrįstas.

160    Darytina išvada, kad šeštojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl antros dalies, susijusios su aiškumo trūkumu, kiek tai susiję su atsižvelgimu į pelno mokesčio tarifą apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą, ir su motyvavimo stoka

161    Ieškovė mano, kad ginčijamo sprendimo turinys nėra aiškus, kai kalbama apie atsižvelgimą į mokesčio tarifą apskaičiuojant grąžintiną pagalbą. Jos teigimu, Komisija nepatikslino, ar pelno mokesčio tarifas turėjo būti taikomas tik atidėtoms mokesčio sumoms, ar kartu ir palūkanoms.

162    Komisija šiuo klausimu nuomonės nepateikė.

163    Ginčijamo sprendimo 94 ir 95 punktuose konkrečiai nurodyta:

„Mokesčio tarifas

94)      Vokietija konkrečiai remiasi Regioninės pagalbos gairių I priedo 1.1 punktu, kuriame nurodoma, kad „pagalbos intensyvumas turi būti skaičiuojamas po mokesčių, t. y. atskaičius su jos gavimu susijusius mokesčius, ypač pelno mokestį. Taigi kalbame apie grynąjį subsidijos ekvivalentą, kuris parodo gavėjo sumokėjus aptariamą mokestį gautą pagalbą <…>“

95)      Taigi, apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą reikia atsižvelgti į pelno (nepaskirstyto) mokesčio tarifą. Šis tarifas paprastai naudojamas vertinant mokesčio atidėjimą, taigi ir naudą, kurią gauna įmonė. Be to, Komisija pažymi, kad mokesčio tarifas 1986–1995 m. laikotarpiu buvo įvairus.“

164    Pirma, iš šios ištraukos matyti, kad Komisija atsižvelgė į Vokietijos Federacinės Respublikos prašymą atskaityti iš bendros pagalbos sumos pelno mokestį apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą.

165    Antra, reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Bendrijos nuostatų dėl nepagrįstai sumokėtų sumų išieškojimo nėra, todėl neteisėtai suteikta pagalba turi būti susigrąžinama pagal nacionalinėje teisėje numatytas taisykles (1983 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimų Deutsche Milchkontor ir kt., 205/82–215/82, Rink. p. 2633, 18–25 punktai ir 1989 m. vasario 2 d. Komisija prieš Vokietiją, 94/87, Rink. p. 175, 12 punktas; 138 punkte minėto Sprendimo Siemens prieš Komisiją 82 punktas).

166    Kaip Komisija primena ginčijamo sprendimo 153 punkte, sprendimuose, kuriuose ji nurodo susigrąžinti valstybės pagalbą, ji neturi skaičiuoti mokesčio dalies susigrąžintinoje pagalbos sumoje, nes šis skaičiavimas patenka į nacionalinės teisės sritį, o tik turi nurodyti bendrą susigrąžintiną sumą (138 punkte minėto Sprendimo Siemens prieš Komisiją 83 punktas).

167    Tai netrukdo, kad atlikdamos susigrąžinimą nacionalinės valdžios institucijos iš susigrąžintinos sumos atskaitytų tam tikras sumas pagal jų vidaus teisę su sąlyga, kad dėl šių vidaus taisyklių šis susigrąžinimas netaptų praktiškai neįmanomas arba nebūtų diskriminacinis, palyginti su panašiais atvejais, kurie reglamentuojami vidaus teisėje (138 punkte minėto Sprendimo Siemens prieš Komisiją 83 punktas).

168    Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyta bazė, kurios pagrindu turi būti apskaičiuojama visa pagalbos suma, o ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad „turi būti susigrąžinama nedelsiant pagal nacionalinės teisės taisykles“. Taigi ginčijamo sprendimo vykdymo taisyklės reglamentuojamos nacionaline teise.

169    Todėl reikia pripažinti, kad Komisija nebuvo įpareigota ginčijamame sprendime konkrečiai nurodyti, pagal kokias taisykles Vokietijos Federacinė Respublika turėjo apskaičiuoti pelno mokesčio tarifą, nes šį skaičiavimą turi atlikti šios valstybės narės institucijos pagal vidaus taisykles.

170    Galiausiai atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pripažinti, kad ši ginčijamo sprendimo dalis yra pakankamai motyvuota.

171    Todėl antrą šeštojo ieškinio pagrindo dalį, kaip ir visą šeštąjį ieškinio pagrindą, reikia atmesti.

172    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

173    Šio sprendimo 11 punkte minėtame apeliacine tvarka priimtame sprendime Teisingumo Teismas atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Todėl šiame sprendime Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 121 straipsniu, turi nuspręsti dėl visų išlaidų, patirtų per skirtingas procedūras.

174    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos reikalavimus.

175    Vokietijos Federacinė Respublika, kuri įstojo į bylą, padengia savo pačios išlaidas, patirtas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Salzgitter AG padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.

3.      Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.

Forwood Dehousse Wiszniewska‑Białecka

Schwarcz       Popescu

Paskelbta 2013 m. sausio 22 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai po grąžinimo

Dėl teisės

1. Dėl reikalavimų, kuriais prašoma nurodyti Komisijai nustatyti realią naudą, kurią gavo ieškovė dėl pagalbos, priimtinumo

2. Dėl esmės

Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio saugumo principo pa˛eidimu

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su vertinimo klaida kvalifikuojant tam tikras investicijas kaip patenkančias į EAPB sutarties taikymo sritį

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad neatsižvelgta į aplinkybę, jog tam tikros investicijos buvo skirtos aplinkos apsaugai, ir su motyvavimo stoka

Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad nepatvirtinta aplinkos apsaugai skirta pagalba

Dėl antros dalies, kurioje nurodoma, kad ieškovei taikytos mokesčių lengvatos dėl aplinkos apsaugos investicijų, kurios iki 1990 m. gruodžio 31 d. pateko ir į ZRFG 3 straipsnio, ir į EStG 7 straipsnio d punkto taikymo sritį, nebuvo selektyvios, ir tai, kad trūko motyvavimo

– Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su motyvavimo stoka

– Dėl antrojo kaltinimo, kad dalis ginčijamų lengvatų nėra selektyvios

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su tariama vertinimo klaida nustatant konkrečią diskonto normą, aiškumo trūkumu, kiek tai susiję su atsižvelgimu į pelno mokesčio tarifą, ir motyvavimo stoka

Dėl pirmos dalies, susijusios su vertinimo klaida Komisijai nustatant konkrečias diskonto normas

– Dėl pirmojo kaltinimo, kad diskonto norma nustatyta remiantis normomis, naudotomis apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą regioninės pagalbos atveju

– Dėl antrojo kaltinimo, kad buvo būtina atsižvelgti į diskonto normas, taikytas laikotarpiu nuo 1995–1996 iki 1997–1998 ūkinių metų

Dėl antros dalies, susijusios su aiškumo trūkumu, kiek tai susiję su atsižvelgimu į pelno mokesčio tarifą apskaičiuojant grynąjį subsidijos ekvivalentą, ir su motyvavimo stoka

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: vokiečių.