GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2005 m. kovo 3 d.(1)
Byla C‑174/04
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Italijos Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Laisvas kapitalo judėjimas – Dalyvavimas privatizuotuose elektros energijos ir gamtinių dujų įmonėse – Balsavimo teisių apribojimai valstybės kontroliuojamoms įmonėms įsigyjant įmonių akcijų“
I – Įžanga
1. Šioje byloje dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo Komisija kaltina Italijos Respubliką pažeidus EB sutarties nuostatas dėl laisvo kapitalo judėjimo. Ginčo dalykas – Italijos įstatymo norma, priimta liberalizuojant elektros energijos ir gamtinių dujų įmones. Remiantis šia norma, privatizuojamų įmonių akcijų įgijėjų balso teisės apribojamos iki 2 %, jei jie kontroliuojami valstybės, užima dominuojančią padėtį savo nacionalinėje rinkoje ir nėra kotiruojami biržoje.
2. Šioje byloje keliami teisės klausimai, glaudžiai susiję su vadinamųjų golden shares (auksinės akcijos) problematika, kurią Teisingumo Teismas jau ne kartą nagrinėjo(2). Priešingai nei jau išspręstose bylose, ginčijama Italijos teisės norma visų pirma siekiama ne išsaugoti ypatingą (Italijos) valstybės įtaką privatizuotoms nacionalinėms energijos tiekimo įmonėms, o veikiau užkirsti kelią tam, kad valstybės kontroliuojamos įmonės vėl nepradėtų daryti įtakos neseniai privatizuotoms elektros energijos ir gamtinių dujų įmonėms. Tokios normos priėmimą greičiausiai lėmė būgštavimai, kad į Italijos rinką gali įsiskverbti vis dar valstybės valdomos Prancūzijos įmonės Électricité de France (EDF) ir Gaz de France (GDF)(3).
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
3. Remiantis EB 56 straipsnio 1 dalimi, „uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių <…> apribojimai“.
4. Italijos vyriausybė savo poziciją gina remdamasi kai kuriomis 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių nuostatomis (toliau – Direktyva 96/92(4)), kurių ištraukos pateikiamos toliau.
5. Direktyvos 96/92 3 straipsnio 1 dalyje sakoma:
„Valstybės narės, remdamosi savo institucijų struktūra ir atsižvelgdamos į subsidiarumo principą, nepažeisdamos 2 dalies, garantuoja, kad siekdamos konkurencingos elektros energijos rinkos ir nediskriminuodamos šių įmonių teisių ir įsipareigojimų, elektros energijos įmonės veikia laikydamosi šios direktyvos principų.<…>“
6. Direktyvos 96/92 19 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta vadinamoji abipusė išlyga:
„Siekiant nesutrikdyti elektros energijos rinkų atvėrimo pusiausvyros 26 straipsnyje nurodytu laikotarpiu:
a) nedraudžiama sudaryti elektros energijos tiekimo sutarčių pagal 17 ir 18 straipsnių nuostatas su kitos valstybės narės sistemos tinkamais vartotojais, jeigu vartotojas laikomas tinkamu abiejų sistemų atžvilgiu;
b) atsisakius a punkte nurodytų operacijų dėl to, kad vartotojas laikomas tinkamu tik vienos iš dviejų sistemų atžvilgiu, Komisija, atsižvelgdama į rinkoje susiklosčiusią situaciją ir bendrus interesus, gali įpareigoti atsisakiusią šalį, paprašius tinkamo vartotojo valstybei narei, tiekti reikalingą elektros energiją.“
7. Galiausiai Direktyvos 96/92 22 straipsnis numato:
„Valstybės narės sukuria atitinkamus efektyvius bei detalius reguliavimo ir kontrolės mechanizmus, siekdamos išvengti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, ypač darant žalą vartotojams, ir agresyvios veiklos. Kuriant šiuos mechanizmus, būtina atsižvelgti į Sutarties nuostatas ir pirmiausia į jos 86 straipsnį.“
8. 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrų taisyklių(5) (toliau – Direktyva 98/30), kurią taip pat nurodo Italijos vyriausybė, įtvirtintos iš esmės identiškos nuostatos.
B – Ginčijama Italijos teisės norma
9. 2001 m. gegužės 25 d. Dekreto-įstatymo (decreto-legge) Nr. 192, pakeisto į 2001 m. liepos 20 d. Įstatymą Nr. 301 dėl būtinų nuostatų, skirtų užtikrinti liberalizavimo ir privatizavimo procesą specifiniuose viešųjų paslaugų sektoriuose(6) (toliau Dekretas-įstatymas Nr. 192), 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse sakoma:
„Kol Europos Sąjungoje bus įgyvendinta visiškai konkurencijai atvira elektros energijos ir dujų sektoriaus rinka, leidimų ar koncesijų išdavimui ar perleidimui 1999 m. kovo 16 d. Įstatyminio dekreto (decreto legislativo) Nr. 79 dėl elektros energijos ir 2000 m. gegužės 23 d. Įstatyminio dekreto Nr. 164 dėl nacionalinės gamtinių dujų rinkos prasme, atsižvelgiant į liberalizavimo ir privatizavimo proceso užtikrinimą šiuose sektoriuose, galioja 2 dalyje išvardytos sąlygos, jei šios įmonės yra tiesiogiai ar netiesiogiai valstybės ar kitų viešų įstaigų kontroliuojami juridiniai asmenys, savo nacionalinėse rinkose užima dominuojančią padėtį ir nėra kotiruojamos reglamentuojamose finansų rinkose bei tiesiogiai arba netiesiogiai ar per trečiuosius asmenis terminuoto arba atidėto viešojo pasiūlymo pagrindu įsigijo daugiau nei 2 % kapitalo įmonių, kurios tiesiogiai arba per jų kontroliuojamas ar su jomis susijusias įmones veikia minėtuose sektoriuose. Bendra 2 % riba taikoma pačiam juridiniam asmeniui ir grupei, kuriai jie priklauso, t. y. kontroliuojantiems juridiniams asmenims, net jeigu jie neturi teisinės bendrovės formos, kontroliuojamoms bendrovėms, bendrai kontroliuojamoms bendrovėms bei susijusioms bendrovėms. Ši riba taip pat taikoma juridiniams asmenims, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai, per kontroliuojamas arba susijusias bendroves, patikėjimo bendroves arba tarpininkus yra sutarties dėl naudojimosi balso teise arba gretutinių bendrovės susitarimų šalys, taip pat, jei šiose sutartyse dalyvauja tretieji asmenys.
Jei viršijama 1 dalyje nurodyta riba, su viršyta riba susijusios balso teisės automatiškai sustabdomos išdavus arba perleidus leidimus arba koncesijas pagal 1 dalį ir į jas neatsižvelgiama konsultacinių susirinkimų kvorume. Taip pat nebegalima pasinaudoti terminuotų arba atidėtų emisijų įsigijimo teise.“
III – Ikiteisminė procedūra ir šalių reikalavimai
10. 2002 m. spalio 23 d. oficialiame įspėjime Komisija tvirtina, kad Dekreto-įstatymo Nr. 192 1 straipsnis prieštarauja EB 56 straipsniui. 2003 m. kovo 12 d. laiške Italijos vyriausybė pateikė savo nuomonę šiuo klausimu. Laiške ji pripažino apribojusi kapitalo judėjimo laisvę. Tačiau ši norma, jos nuomone, yra vienintelė priemonė konkurencijai užtikrinti.
11. 2003 m. liepos 11 d. Komisija išsiuntė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę. Šiame rašte Komisija nustatė dviejų mėnesių terminą pažeidimui pašalinti. Italijos vyriausybė į tai nereagavo. Todėl 2004 m. balandžio 13 d. Komisija pareiškė ieškinį pagal EB 226 straipsnį. Teisingumo Teismo ji prašo:
1) pripažinti, kad 2001 m. gegužės 25 d. Dekreto-įstatymo Nr. 192, pakeisto 2001 m. liepos 20 d. Įstatymu Nr. 301 dėl būtinų nuostatų, skirtų užtikrinti liberalizavimo ir privatizavimo procesą specifiniuose viešųjų paslaugų sektoriuose, prieštarauja EB 56 straipsniui dėl to, kad numato automatinį balso teisių, susijusių su akcijų paketų, viršijančių 2 % elektros energijos ir dujų tiekimo įmonių kapitalo, įsigijimu, sustabdymą, jei šių akcijų paketų savininkai yra valstybės kontroliuojamos įmonės, kurios užima dominuojančią padėtį nacionalinėje rinkoje ir nekotiruojamos biržoje;
2) priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
12. Teismo posėdis nebuvo surengtas.
IV – Šalių argumentai
13. Komisijos nuomone, ginčijama norma prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui. EB 56 straipsnis draudžia ne tik diskriminaciją, bet ir kitus laisvo kapitalo judėjimo apribojimus. Šiuo principu valstybinės įmonės gali remtis lygiai taip pat kaip ir privačios. Dėl balso teisių sustabdymo, kai akcijų dalis viršija 2 %, tam tikra ūkio subjektų grupė, t. y. valstybės kontroliuojamos įmonės, yra mažiau suinteresuotos akcijų pirkimu. Įgijėjas negali įmonės sprendimams turėti faktinį jo valdomo kapitalo dydį atitinkančios įtakos.
14. Italijos vyriausybė atkreipia dėmesį į disbalansą, kylantį įgyvendinant Direktyvas 96/92 ir 98/30, ir tai pripažino ir pati Komisija bei Europos Vadovų Taryba(7). Dėl skirtingo liberalizavimo laipsnio valstybėse narėse kyla pavojus, kad išliekančios valstybinės monopolinės įmonės pradės aktyviai veikti kitų valstybių narių liberalizuotose rinkose. Direktyvos 96/92 19 straipsnyje ir Direktyvos 98/30 19 straipsnyje įtvirtinta abipusė išlyga negali tam užkirsti kelio. Esant tokiai situacijai, valstybės narės, vadovaudamosi subsidiarumo principu, turi imtis priemonių, kad nekiltų grėsmė liberalizavimo tikslams.
15. Jos nuomone, balso teisės apribojimai yra tinkama ir iš esmės laisvam kapitalo judėjimui neprieštaraujanti priemonė. Atitinkamos normos kaip sankcijos Italijoje galioja ir biržos bei finansų priežiūros sektoriuje(8).
16. Taip Italijos įstatymų leidėjas įgyvendina elektros energijos ir gamtinių dujų vidaus rinkos direktyvose numatytus „Europos“, o ne vien nacionalinius interesus. Remiantis abiejų direktyvų 3 ir 22 straipsniais, valstybės narės turi užtikrinti, kad tiekimo įmonės būtų valdomos laikantis konkurencijos taisyklių. Be to, reikia pripažinti, kad piktnaudžiavimo EB sutarties suteiktomis teisėmis atveju valstybės narės gali imtis priemonių(9).
17. Šios bylos esmė kardinaliai priešinga golden shares klausimu priimtiems sprendimams. Golden shares padėjo išlaikyti valstybės įtaką ir kliudė liberalizavimo procesui. Šiuo atveju iškyla priešingas klausimas, susijęs su valstybės įtakos eliminavimu. Todėl šiuose sprendimuose Teisingumo Teismo suformuluotų kriterijų negalima pritaikyti šiam atvejui.
18. Galiausiai ši norma galioja tik laikinai, kol bus sukurta visiškai liberalizuota vidaus rinka, ir reglamentuoja tik būtiniausius klausimus. Jei įmonė kotiruojama biržoje, to visiškai pakanka, kad jai nebūtų taikomi apribojimai.
19. Komisija savo ruožtu tvirtina, kad net esant disbalansui, atsirandančiam kuriant vidaus rinką, valstybės narės negali imtis vienašališkų priemonių, prieštaraujančių pagrindinėms laisvėms. Italija nenurodė jokių svarbių su tiekimo užtikrinimu susijusių priežasčių, pateisinančių ginčijamą normą. Italijos vyriausybė negali argumentuoti tuo, kad siekia vidaus rinkos direktyvų tikslų, nes jos nereglamentuoja elektros energijos ir gamtinių dujų įmonių akcijų įsigijimo. Be to, Bendrijos teisės aktų leidėjas, priimdamas naują vidaus rinkos direktyvų redakciją, sureagavo į liberalizavimo skirtumus(10). Taip pat Komisija yra atsakinga už priemonių prieš konkurencijos pažeidimus ėmimąsi.
V – Teisinis vertinimas
A – Kapitalo judėjimo laisvės taikymo sritis
20. Dekretas-įstatymas Nr. 192 apriboja tam tikrų valstybinių įmonių galimybes naudotis balso teise, jei jos turi Italijos energijos tiekimo įmonių akcijų. Tad šis teisės aktas patenka į materialinę laisvo kapitalo judėjimo taikymo sritį pagal EB 56 straipsnį.
21. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas vertindamas 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo I priede esančios nomenklatūros I ir III skyrius(11), tiesioginės investicijos, dalyvaujant įmonėse per akcijų pirkimą ir įsigyjant vertybinių popierių, yra kapitalo judėjimas EB 56 straipsnio prasme(12).
22. Tiesiogines investicijas, t. y. dalyvavimą bendrovėse, kurios leidžia jų įgijėjams dalyvauti valdant ir kontroliuojant bendrovę, kartu saugo įsisteigimo laisvė. Šioje byloje Komisija pateikia kaltinimą tik dėl EB 56 straipsnio pažeidimo(13).
23. Laisvo kapitalo judėjimo taikymo negalima atmesti todėl, kad Dekretas-įstatymas Nr. 192 reglamentuoja valstybines įmones. Nors EB sutartyje, įskaitant ir EB 56 straipsnį, įtvirtintos pagrindinės laisvės numato reikalavimus ir draudimus valstybėms narėms, tai nepanaikina valstybės kontroliuojamų įmonių, kaip subjektų besinaudojančių pagrindinėmis laisvėmis, teisės remtis jomis vykdant savo veiklą. Bet kuriuo atveju nagrinėjamoje situacijoje, kai valstybinė įmonė mano, kad kitos valstybės narės priemonės kliudo jai naudotis savo pagrindinėmis laisvėmis, teisės turėtojas ir įpareigotas subjektas nesutampa. Valstybinės įmonės padėtis veikiau panaši į privačios įmonės padėtį.
24. Be to, jei pagrindinėmis laisvėmis galėtų naudotis tik privačios įmonės, nebūtų išsaugotas EB 295 straipsnyje įtvirtintas EB sutarties neutralumas valstybių narių nuosavybės sistemos atžvilgiu. Taip EB sutartis netiesiogiai priverstų privatizuoti valstybines įmones, kad ir jos galėtų pasinaudoti pagrindinėmis laisvėmis.
25. Galiausiai iš EB 86 straipsnio 1 dalies matyti, kad valstybės narės negali privilegijuoti valstybinių įmonių pažeisdamos EB sutartį. Kita vertus, valstybinių įmonių taip pat negalima diskriminuoti, atimant iš jų teisę remtis pagrindinėmis laisvėmis.
B – Kapitalo judėjimo apribojimas
26. Bet kokia priemonė, apsunkinanti tarpvalstybinį kapitalo transferą arba sumažinanti jo patrauklumą ir dėl to galinti sulaikyti investuotoją nuo šio transfero, yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas(14). Šia dalimi kapitalo judėjimo apribojimo sąvoka atitinka Teisingumo Teismo kitų pagrindinių laisvių, visų pirma, laisvo prekių judėjimo, srityje suformuluotą apribojimo sąvoką(15).
27. Nors ginčijamos normos nedraudžia įsigyti atitinkamų akcijų, jos apriboja galimybę pasinaudoti teise, kurią turi įgijėjas kaip konkrečios bendrovės dalininkas. Taip šios normos sumažina tokių valstybinių įmonių grupės susidomėjimą akcijų pirkimu ir galbūt sulaiko jas nuo tarpvalstybinių investicijų.
28. Italijos vyriausybė neneigia ribojamo Dekreto-įstatymo Nr. 192 pobūdžio, tačiau pabrėžia, kad jos normos taikomos vienodai tiek nacionaliniams, tiek užsienio investuotojams.
29. Dviejuose paskutiniuosiuose sprendimuose golden shares klausimu Teisingumo Teismas nustatė:
„Nors šiuo atveju nagrinėjami investicijų apribojimai buvo vienodai taikomi tiek nacionaliniams, tiek užsienio subjektams, jie turi įtakos pačiai akcijų įgijėjo situacijai ir todėl gali sulaikyti investuotojus iš kitų valstybių narių nuo tokių investicijų ir taip turėti įtakos įėjimui į rinką“(16).
30. Įėjimo į rinką apsunkinimas, kurį reikia pripažinti ir šiuo atveju, teikia privalumų rinkoje jau įsitvirtinusiems ūkio subjektams. Darant prielaidą, kad tokie paprastai yra nacionaliniai subjektai, o dėl patekimo į rinką kovojantys subjektai daugiausia įsteigti kitose valstybėse narėse, įėjimo į rinką apribojimai dažniausiai lemtų netiesioginę diskriminaciją.
31. Šiuo atveju dar prisideda aplinkybė, kad, privatizavus ENEL ir ENI, Italijoje nebėra įmonės, atitinkančios įstatymo kriterijus (užimančios dominuojančią padėtį elektros energijos ar gamtinių dujų tiekimo sektoriuje, kontroliuojamos valstybės ir nekotiruojamos biržoje). Taigi faktiškai ši norma yra susijusi vien su kitų valstybių narių įmonėmis. Tad Italijos vyriausybės teiginys, kad Dekretas-įstatymas Nr. 192 vienodai taikomas tiek nacionalinėms, tiek užsienio įmonėms, praktiškai nepasitvirtina.
C – Apribojimo pateisinimas
32. Sprendimuose Komisija prieš Prancūziją (C‑483/99) ir Komisija prieš Belgiją (C‑503/99)(17) Teisingumo Teismas suformulavo tokias laisvo kapitalo judėjimo apribojimus pateisinančias sąlygas:
„Nacionalinė norma gali apriboti laisvą kapitalo judėjimą kaip pamatinį Sutarties principą tik tada, kai ją pateisina (EB 58 straipsnio 1 dalyje) išvardytos priežastys arba svarbūs visuomeniniai interesai, kurie galioja visiems priimančios valstybės narės teritorijoje veikiantiems asmenims arba įmonėms. Be to, nacionalinė norma pateisinama tik tais atvejais, kai ji yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, t. y. atitinka proporcingumo kriterijų.“
33. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, šiuo atveju bandymas pateisinti nagrinėjamą normą žlugtų vien dėl to, kad ginčijama norma, kaip buvo konstatuota, faktiškai taikoma ne Italijos, o kitų valstybių narių įmonėms.
34. Tačiau bylose dėl mokesčių teisės normų, susijusiose su laisvu kapitalo judėjimu, Teisingumo Teismas taikė ir tokią formulę:
„Pagal teismų praktiką nacionalinės mokesčių teisės nuostatos <…> neprieštarauja EB sutarčiai <…>, kai skirtinga traktuotė yra susijusi su situacijomis, kurios negali būti objektyviai palyginamos, arba kai jis yra pateisinamas svarbiais visuomeniniais interesais, pvz., būtinybe išsaugoti mokesčių sistemos vientisumą, kova su mokesčių vengimu ir mokesčių priežiūros efektyvumu <…>“(18).
Atrodo, kad remiantis šiais argumentais, bent jau mokesčių teisės srityje tam tikromis aplinkybėmis galimas nevienodas vienodų aplinkybių vertinimas.
35. Klausimas, ar vadovaujantis minėtu kriterijumi nagrinėjamu atveju pateisinimas įmanomas, nepaisant to, kad išskiriamos įvairios įmonių grupės, gali likti neatsakytas, jei pateisinimas nebūtų įmanomas ir dėl kitų priežasčių.
36. Abejonių kyla visų pirma dėl to, ar Dekretu-įstatymu Nr. 192 siekiamus tikslus galima pripažinti svarbiais visuomeniniais interesais, pateisinančiais laisvo kapitalo judėjimo apribojimą.
37. Italijos vyriausybė remiasi tuo, kad Dekretas-įstatymas Nr. 192 skirtas įgyvendinti vidaus rinkos Direktyvų 96/92 ir 98/30 tikslus, saugant privatizuotas Italijos įmones nuo valstybinių įmonių planuojamų pirkimų. Tad ji daro prielaidą, kad direktyvų tikslas taip pat yra energijos tiekimo įmonių privatizavimas. Tačiau tai nėra tiesa.
38. Vidaus rinkos direktyvos numato rinkų liberalizavimą, panaikinant teisinį tiekimo įmonių monopolį ir laipsniškai atveriant nacionalines rinkas kitiems dalyviams. Be to, turėtų būti atskiriamos įmonių veiklos sritys, pavyzdžiui, elektros energijos gamyba ir tinklų valdymas, ir užtikrinama laisva trečiųjų asmenų prieiga prie tinklų. Tačiau direktyvos neįpareigoja valstybių narių privatizuoti valstybinių energijos tiekimo įmonių. Atvirkščiai, netgi yra nuorodų į tai, kad direktyvose preziumuojamas tolesnis valstybinių įmonių egzistavimas. Pavyzdžiui, jos numato, kad nepriklausomai nuo nuosavybės formos ir juridinio statuso įmonės privalo parengti ir skelbti metines ataskaitas(19). Apibendrinant reikia pasakyti, kad direktyvos numato liberalizavimą, bet ne privatizavimą.
39. Be to, Italijos vyriausybė atkreipia dėmesį į tai, kad atveriant rinkas skirtingose valstybėse narėse netikėtai atsirado didelių skirtumų(20). Remdamasi subsidiarumo principu bei abiejų direktyvų 3 ir 22 straipsniais, ji teigia, kad nacionalinis įstatymų leidėjas privalėjo laikinai pakoreguoti netinkamą įvykių eigą. Tačiau ir šis teiginys yra neteisingas.
40. Pirmiausia reikia pažymėti tai, kad direktyvų leidėjas, suskirstydamas elektros energijos ir gamtinių dujų vidaus rinkos liberalizavimo procesą į kelis etapus ir nustatydamas pereinamąjį laikotarpį, numatė tam tikrus rinkų atvėrimo skirtumus. Jei dėl tokio direktyvų pobūdžio kiltų rimtų vidaus rinkos iškraipymų, ištaisyti juos, pakeisdama direktyvas, turėtų Bendrija.
41. Būtent tai Bendrija ir padarė. Praėjus vos metams po Direktyvos 96/92 įgyvendinimo termino pabaigos ir dar prieš pasibaigiant Direktyvos 98/30 įgyvendinimo terminui, Komisija pateikė naujų teisės aktų pasiūlymų abiem sritims sureguliuoti, kuriais, be kita ko, siekta pagreitinti ir šitaip suderinti rinkų atvėrimo procesus(21). Vėliau 2003 m. priimtos direktyvos(22) turėjo būti įgyvendintos iki 2004 m. liepos 1 dienos. Esant tokiai situacijai valstybė narė tikrai negali koreguoti netinkamos vidaus rinkos raidos vienašališkomis, laisvam kapitalo judėjimui prieštaraujančiomis priemonėmis(23). Subsidiarumo principas taip pat negali pateisinti pagrindinėms laisvėms prieštaraujančių priemonių(24).
42. Gali būti, kad iki visiško rinkų atvėrimo – net jei nauja direktyvų redakcija pagreitins procesą – atsiras konkurencijos ribojimų. Pavyzdžiui, įmonė, užimanti dominuojančią padėtį valstybėje, kurioje rinka mažai atverta, gali gauti didesnį pelną nei įmonė, veikianti konkurencijai labiau atvertoje rinkoje. Gautas pelnas gali būti skiriamas kitų valstybių narių įmonių akcijoms įsigyti ir taip sustiprinti savo įmonės padėtį vidaus rinkoje.
43. Direktyvose 96/92 ir 98/30 įtvirtintos abipusės išlygos iš tiesų neužkerta tam kelio. Jos tik neleidžia, kad tokioje saugioje padėtyje esanti įmonė tiektų energiją tinkamais laikomiems klientams kitoje valstybėje narėje, nors atitinkama klientų grupė savo nacionalinėje rinkoje dar negali laisvai pasirinkti tiekėjo.
44. Tačiau kitų apsaugos priemonių stoka Direktyvose 96/92 ir 98/30 nepateisina vienašališkų nacionalinio įstatymų leidėjo priemonių, kurios, pažeisdamos EB 56 straipsnį, kliudo įsigyti atitinkamas įmonių dalis. Atvirkščiai, tik Komisija, remdamasi EB koncentracijos kontrolės reglamentu(25), turi išimtinę teisę vertinti, ar įmonės dalies įsigijimas neprieštarauja bendrajai rinkai, jei šis veiksmas yra koncentracija reglamento prasme ir yra reikšmingas Bendrijos lygmeniu. Komisijos procedūros metu valstybės narės gali apginti savo interesus(26). Jei koncentracija nėra reikšminga Bendrijos lygmeniu, priemonių turi imtis nacionalinės konkurencijos tarnybos.
45. Jeigu nėra koncentracijos EB koncentracijos kontrolės reglamento prasme, galbūt būtų galima taikyti EB 82 straipsnį kartu su EB 86 straipsniu; už tai – atsižvelgiant į aplinkybes – taip pat būtų atsakinga Komisija arba nacionalinės konkurencijos tarnybos.
46. Iš Direktyvų 96/92 ir 98/30 3 ir 22 straipsnių neišplaukia valstybių narių kompetencija, nukrypstanti nuo šio bendro kompetencijos pasidalijimo principo konkurencijos teisės srityje. Šios nuostatos tik įpareigoja valstybes nares vykdyti veiksmingą jų teritorijoje veikiančių energijos tiekimo įmonių priežiūrą ir nustato, kad visų atitinkamų nacionalinių rinkų dalyviams turi galioti vienodos sąlygos. Tačiau šios normos nesuteikia valstybėms narėms teisės įstatymais nustatyti kitų valstybių narių valstybinėms įmonėms kliūtis nacionalinių įmonių dalims įsigyti.
47. Be to, toks kišimasis į laisvą kapitalo judėjimą negali būti pateisinamas remiantis EB 295 straipsniu, ir tai su golden share susijusiuose sprendimuose jau konstatavo Teisingumo Teismas(27). Tose bylose bent jau buvo daroma įtaka valstybės, kaip (privilegijuotų) akcijų turėtojos, statusui, o šioje byloje nėra net tokios sąsajos su nuosavybės sistema. Italijos įstatymų leidėjas, siekdamas tik vykdyti savo privatizavimo politiką, atribodamas tam tikrus investuotojus, kišasi ir reguliuoja energijos tiekimo įmonių akcininkų struktūrą.
48. Taigi reikia pripažinti, kad Italijos vyriausybė nenurodė interesų, kurie galėtų būti pripažinti svarbaus visuomenės intereso sąlygojamomis imperatyviomis priežastimis. Todėl laisvo kapitalo judėjimo apribojimas Dekreto-įstatymo Nr. 192 nuostatomis nėra pateisinamas.
49. Net tuomet, jei – priešingai nei buvo įrodyta – būtų galima manyti kad dėl nevienodo rinkų atvėrimo laipsnio valstybės narės laikinai galėtų imtis vienašališkų priemonių, Dekreto-įstatymo Nr. 192 normos tokioje situacijoje bet kuriuo atveju negalėtų suteikti veiksmingos pagalbos. Jos yra nukreiptos tik į valstybines, o ne į privačias įmones. Pastarosios dėl nacionalinės rinkos liberalizavimo stokos taip pat vis dar gali užimti saugią dominuojančią padėtį, padedančią plėstis tarpvalstybiniu mastu. Nors konkurencijos požiūriu privačių ir valstybinių įmonių padėtis vertintina vienodai, Dekretas-įstatymas Nr. 192 neapima privačių įmonių.
50. Tai rodo, kad Italijos įstatymų leidėjui iš tiesų rūpėjo ne „ištaisyti“ direktyvų trūkumus, o kontroliuoti tam tikrų investuotojų prieigą prie nacionalinių energijos rinkų. Galbūt tai atitinka nacionalinės privatizavimo politikos tikslus, tačiau neturi nieko bendra su elektros energijos ir gamtinių dujų vidaus rinkos direktyvų tikslais. Nors iš esmės yra daug argumentų už energijos tiekimo perleidimą privačioms įmonėms, šio sektoriaus privatizavimas vienoje valstybėje narėje nepateisina to, kad kitų valstybių narių valstybinėms įmonėms, pažeidžiant laisvą kapitalo judėjimą, būtų faktiškai užkirstas kelias įsigyti reikšmingas nacionalinių įmonių dalis.
51. Todėl apibendrinant reikia pripažinti, kad Italijos vyriausybė nenurodė jokių svarbaus visuomenės intereso sąlygojamų imperatyvių priežasčių, galinčių pateisinti kapitalo judėjimo apribojimus. Kadangi nesiekiama jokio leistino tikslo, nebereikia tikrinti, ar pats balso teisės apribojimas yra leistina priemonė ir ar normos apskritai neprieštarauja proporcingumo principui.
VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų
52. Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė iš Italijos Respublikos priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Italijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
VII – Išvada
53. Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1. Italijos Respublika 2001 m. gegužės 25 d. Dekreto-įstatymo Nr. 192, pakeisto 2001 m. liepos 20 d. Įstatymu Nr. 301 dėl būtinų nuostatų, skirtų užtikrinti liberalizavimo ir privatizavimo procesą specifiniuose viešųjų paslaugų sektoriuose, 1 straipsnyje numačiusi automatišką balso teisių, susijusių su akcijų paketų, viršijančių 2 % elektros energijos ir dujų tiekimo įmonių kapitalo, įsigijimu, sustabdymą, jei šių akcijų paketų savininkės yra valstybės kontroliuojamos įmonės, kurios užima dominuojančią padėtį nacionalinėje rinkoje ir nekotiruojamos biržoje, apribojo laisvą kapitalo judėjimą ir pažeidė EB 56 straipsnį.
2. Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.